Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pareiškėjo V. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei Turto bankas ir Kėdainių rajono savivaldybės administracijai, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Apie šios civilinės bylos iškėlimą ir nagrinėjimą teisme tai pat paskelbta viešai, paskelbiant internetiniame tinklapyje www.teismai.lt pranešimą (1 t., b. l. 147-148). Per nustatytą terminą prašymų dėl įtraukimo dalyvauti procese negauta.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Į bylą pateiktoje Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Pernaravos seniūnijos 2023 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) yra keturi butai. Buto nuosavybę įteisino (duomenys neskelbtini) N. D., (duomenys neskelbtini) A. D. Dėl pastato, kam priklauso butas už pajus (duomenys neskelbtini) kolūkis dokumentus pristatė į archyvą, seniūnija tokių duomenų neturi. Seniūnijoje nuo 1998 m. namų ūkio knygoje Nr. (duomenys neskelbtini), namų ūkio Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gyveno G. L. ir K. L. su šeima, dabar tame bute gyvena V. R. su šeima (1 t., b. l. 8).

Į bylą pateiktoje Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Pernaravos seniūnijos 2018 m. balandžio 3 d. pažymoje „Dėl pastatų priklausomybės“ Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad 1991-1996 metų (duomenys neskelbtini) k. ūkinėje knygoje įrašytas „(duomenys neskelbtini)“ kolūkio priklausantis kolūkiečių bendruomenei. Nuo 2003 m. gyvena V. R., (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas (1 t., b. l. 21).

Į bylą pateiktoje Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir archyvo skyriuje Pernaravos seniūnijos 2018 m. balandžio 5 d. pažymoje „Dėl pirminių dokumentų“ Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad Kėdainių rajono Pernaravos seniūnijos 1991-1996 archyviniai dokumentai Kėdainių rajono savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos ir archyvo skyriui saugoti neperduoti, todėl pateikti duomenis apie pirminius dokumentus buto, esančio (duomenys neskelbtini), neturime galimybių. Patikrinus 1992-1995 m. Kėdainių rajono „(duomenys neskelbtini)“ kolūkio žemės ūkio įmones, vėliau (duomenys neskelbtini) saugomus archyve dokumentus duomenų apie minėtą butą (duomenys neskelbtini) kaime nerasta (1 t., b. l. 22).

Taikant įgyjamosios senaties institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos bei kitos klaidos, suinteresuotų asmenų padarytos nekilnojamojo daikto įgijimo ar sukūrimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija (2011 m. vasario 21 d. nutartis Nr. 3K-7-67/2011) išaiškino, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas apribojimas, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Kasacinis teismas išaiškino, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, pareiškėjo ir jo atstovo paaiškinimų, taip pat liudytojų parodymų nustatyta, kad kolūkiečiui R. V. su šeima „(duomenys neskelbtini)“ kolūkis keturbučiame gyvenamajame name, buvusiame adresu (duomenys neskelbtini), suteikė gyvenimui Butą. Nėra ginčo, kad šiuo metu ginčo Buto adresas yra (duomenys neskelbtini). Įrašai namų ūkio knygoje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad R. V. šeima šiame Bute gyveno iki 1996 m., nuo 1996 m. vasario 27 d. į Butą atvyko G. L. su šeima (2 t., b. l. 59-60).

Pagal 1964 m. CK 24 straipsnio 1 dalį (1983 m. lapkričio 30 d. įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1994 m. birželio 9 d.) juridiniai asmenys yra, be kita ko, kolūkiai, tarpkolūkinės ir kitokios kooperatinės organizacijos ir jų susivienijimai, kitos visuomeninės organizacijos, taip pat, įstatymų numatomais atvejais, šių organizacijų ir jų susivienijimų įmonės bei įstaigos, turinčios atskirą turtą ir savarankišką balansą. 1964 m. CK 95 straipsnio 1 dalyje (1983 m. lapkričio 30 d. įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė; profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė. Kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybės teises reglamentavusiame 102 straipsnyje (1964 m. liepos 7 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus (nuostatus); teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010). Taigi vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu ginčo Butas jo perdavimo naudotis buvusiam kolūkiečiui R. V. metu, priklausė „(duomenys neskelbtini)“ kolūkiui, ko neginčija ir pats pareiškėjas. Tai, kad ginčo Butas, kurio statybos pabaigos metai 1976 m., anksčiau priklausė „(duomenys neskelbtini)“ kolūkiui, patvirtina ir teismui pateikta Valstybės įmonės kadastro ir registro dokumentų bylos skaitmeninė kopija (2 t., b. l. 1-15).

Pareiškėjas nurodo, kad butai daugiabučiame name kolūkiečiams nuosavybės teise perleisti už pajus. Pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad dalis daugiabutyje esančių butų galimai buvo privatizuoti, patvirtina Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Pernaravos seniūnijos pažyma (1 t., b. l. 8; nurodoma, kad buvo įteisinta butų Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybė), butų techninių pasų kopijos (1 t., b. l. 27-28), kiti bylos duomenys (1 t., b. l. 42-45, 2 t., b. l. 62-70). Tačiau šios aplinkybės niekaip nepatvirtina, kad įstatymų nustatyta tvarka buvo privatizuotas ir ginčo Butas. Pats pareiškėjas nurodė, kad jam nežinoma, ar R. V. išpirko Butą, taigi pripažįsta neturintis įrodymų, kad Buto pirkimo procedūra buvo įgyvendinta. Byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad Butas būtų buvęs įkainuotas ir jį buvo rengiama privatizuoti, tai kad R. V. ar kitas teisėtas Buto valdytojas kokia nors forma sumokėjo (ar mokėjo įmokas) už ginčo Butą ir būtų visiškai (ar bent iš dalies) už jį atsiskaitęs. Teismo vertinimu, tokių duomenų archyvuose nebuvimas, be kita ko esant duomenims apie kitų daugiabučio gyvenamojo namo butų privatizavimą (daugiabutis namas kaip minėta priklausė „(duomenys neskelbtini)“ kolūkiui), tik patvirtina, kad Butas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo privatizuotas. Pažymėtina ir tai, kad jokio įrašo namų ūkio knygoje apie tai kad Butas buvo nupirktas (nors toks yra dėl kito turto, 2 t., b. l. 58), nėra. Atsižvelgus į tai laikytina neįrodyta aplinkybė, kad buvęs teisėtas Buto valdytojas R. V. (arba kitas vėlesnis jo teisėtas valdytojas), iš „(duomenys neskelbtini)“ kolūkio įsigijo Butą (CPK 185 straipsnis).

Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykdant ekonomikos reformą kolūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal galiojusius teisės aktus. Kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos.

Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Pagal įstatymo 8 straipsnį privatizuojamos žemės ūkio įmonės administracija inventorizuoja ir perkainoja įmonės turtą. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, privatizavus žemės ūkio įmonę, apylinkės agrarinės reformos tarnybos teikimu valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo privatizuojama įmonė, priima sprendimą tokią įmonę likviduoti arba reorganizuoti įstatymų nustatyta tvarka, pavesdamas likvidacinės komisijos funkcijas apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Pažymėtina, kad 1993 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.), taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 „Dėl disponavimo valstybei priklausančiais žemės ūkio bendrovių pajais“ 1 punkte nustatyta, kad neprivatizuota žemės ūkio bendrovių, įsteigtų privatizavus žemės ūkio įmones pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą, turto dalis laikoma valstybės turtiniu įnašu į šias bendroves. Valstybės turtinis įnašas įskaitomas į bendrovės pagrindinį kapitalą kaip valstybei priklausantis pajus. Rajono valdyba disponuoja valstybei priklausančiu bendrovės pajumi ir turi visas bendrovės nario turtines ir neturtines teises bei pareigas.

Bylos duomenimis „(duomenys neskelbtini)“ kolūkis buvo pertvarkytas į Kėdainių rajono „(duomenys neskelbtini)“ žemės ūkio įmonę, vėliau (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovę (1 t., b. l. 22). Teismui bylos nagrinėjimo metu pareikalavus papildomų duomenų, iš Kauno regioninio valstybės archyvo gauta pažyma su priedais, kurioje nurodoma, kad daugiau žinių apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizacijos procesą Kauno regioniniame archyve saugomuose dokumentų fonduose nėra (2 t., b l. 27). Taigi buvęs kolūkio turtas – Butas, jo neprivatizavus, negalėjo likti jo nuosavybė ir pagal tuometinę santvarką kaip sukurtas valstybinėmis lėšomis, šiuo metu laikytinas kaip likęs savivaldybės/valstybės nuosavybėje. Nors bylos duomenimis Butas ir nebuvo perduotas savivaldybei, tačiau nei ši aplinkybė, nei tai, kad Butas ir teisė į jį nustatyta tvarka savivaldybės ar valstybės vardu nebuvo įregistruota, nepaneigia šio Buto, kaip viešosios nuosavybės teisės objekto, teisinio statuso, ir toks laikytinas išlikusiu iki šiol.

Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis Nr. 3K-7-67/2011).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, t. y. pareiškėjui neįrodžius, kad Butas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka buvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) kito asmens nuosavybėn, pareiškėjo pareiškimas atmestinas. Kadangi draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei, užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (pvz. Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties civ. byloje Nr. 2A-1345-555/2022, 23 punktas), todėl dėl kitų CK 4.68 straipsnyje numatytų sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, kaip nebeturinčių reikšmės šios bylos išsprendimui, nepasisakytina.

Pašto išlaidų šioje byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 265 straipsniais, 268 straipsnio 3 dalimi, 270, 533 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. R. pareiškimą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmus.