Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-08-28 · Administracinė byla Nr. I-3453-281/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-08-28
Bylos Nr.
I-3453-281/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01392-2017-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
J. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3453-281/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01392-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugpjūčio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjui J. J. (J. J.), viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos, dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas J. J. 2017-04-26 Vilniaus apygardos administraciniam teismui paštu padavė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 5 000 Eur neturtinės žalos ir 100 Eur turtinės žalos atlyginimo (t. I, b. l. 1).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš konvojavimo sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad pareiškėjas periodiškai konvojuotas žiauriomis ir nežmoniškomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015-02-12 iki 2017-03-24. Nurodė, kad konvojavimo automobiliuose trūksta vietos, pareiškėjui teko važiuoti sulenktomis kojomis ir susispaudus. Automobiliai nėra šildomi, į juos nepatenka natūralios šviesos, nes langai uždengti šviesai nepralaidžia plėvele. Žiemos metu automobiliuose labai šalta. Taip pat konvojaus automobiliuose nėra įrengta saugos diržų. Konvojaus pareigūnai demonstruodavo savo ginklus, gąsdindavo, baugindavo, darydavo psichologinį spaudimą. Pareigūnai pareiškėjo nevesdavo nusišlapinti, neleisdavo persėsti nors automobilyje būdavo laisvos vietos, ant automobilio sėdynių užsikeldavo kojas su purvinais batais. Kai pareiškėjui pasidarė bloga, pareigūnai nepaisė pareiškėjo prašymų sustoti išsiimti vaistų iš bagažinės, be to, pareiškėjo prašymai iškviesti greitąją medicinos pagalbą taip pat buvo ignoruojami. Konvojuojant pareiškėją iš Kauno į Marijampolę, konvojaus pareigūnai panaudojo prietaisą „Taser“ ir sulaužė pareiškėjo akinius. Dėl šių aplinkybių pareiškėjui teko kentėti fizinį skausmą, jis patyrė nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą, pažeminimą, o taip pat ir turtinius nuostolius.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 5–10).

Šalies argumentai

Pareiškėjo reikalavimui dėl atsakovo veiksmų iki 2014-04-26 prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Paaiškino, kad turimais duomenimis VST pareigūnai pareiškėją skundžiamu laikotarpiu nuo 2015-02-12 iki 2017-03-24 konvojavo 84 kartus. Konvojavimas buvo vykdomas specialiaisiais automobiliais, kuriuose kameros įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Automobiliuose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad konvojaus automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama asmenims konvojuoti. VST užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Reikalavimas prisisegti saugos diržu taikomas tik tada, kai automobiliuose tokie saugos diržai yra įrengti. Kai kuriuose specialiosiose konvojavimo transporto priemonėse saugos diržai yra įrengti. Konvojuojamieji buvo vedami į tualetą pasikeitimo punktuose. Ginklai buvo naudojami, nes konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis. VST pareigūnai konvojuodami pareiškėjo atžvilgiu panaudojo specialiąją priemonę – elektroimpulsinį prietaisą „Taser“. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus dėl jo teisių pažeidimo. Dėl šių priežasčių manytina, kad jokių neteisėtų atsakovės veiksmų nenustatyta ir žala nepriteistina.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už konvojavimo sąlygas įvairiais laikotarpiais nuo 2015-02-12 iki 2017-03-24, sąlygomis, galimai neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015-02-12 iki 2017-03-24. Taigi paskutinė diena skundui už šį laikotarpį paduoti yra 2018-02-12. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2017-04-26 (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad konvojavimo automobiliuose konvojuojamiems asmenims tenka per mažai vietos, trūkta natūralios šviesos, automobiliuose vasarą karšta, o žiemą šalta.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą buvo konvojuojamas šiomis transporto priemonėmis: VW Crafter 50, valst. Nr. EFS 559, VW Crafter 50, valst. Nr. EDL 149, VW Crafter 50, valst. Nr. EFS 561, VW Crafter 50, valst. Nr. EDL 150, VW Crafter 50, valst. Nr. FUV 253, Iveco Eurocargo ML90E18/9 valst. Nr. GND 472, Mercedes Benz Atego 918, valst. Nr. DOK 714, VW Crafter 50, valst. Nr. EFS 558, VW Crafter 50, valst. Nr. EDL 152, VW Mercedes Benz Atego 918 (967PKX2), valst. Nr. HOL 629, VW Crafter 50, valst. Nr. EDL 153, VW LT 35, valst. Nr. AGF 609, VW Crafter 50, valst. Nr. FUV 254, VW Crafter 50, valst. Nr. EFS 558, VW Crafter 50, valst. Nr. EFS 565, VW Crafter 50, valst. Nr. EDL 150, VW Crafter 50, valst. Nr. EDL 154, VW Crafter 50, valst. Nr. EFS 563, Mercedes Benz Atego 918, valst. Nr. AHG 175, Iveco 120 EL, valst. Nr. JHO 601 (I t., b. l. 11, 15, 19, 23, 27, 31, 35, 39, 43, 47, 51, 55, 59, 63, 67, 71, 75, 79, 83, 87, 91, 95, 99, 103, 107, 111, 115, 118, 122, 126, 130, 134, 138, 142, 146, 150, 154, 158, 162, 166, 169, 172, 176, 180, 184, 188, 191, 195, 199; II t., b. l. 3, 7, 11, 15, 19, 22, 26, 29, 33, 37, 40, 43, 47, 51, 54, 58, 62, 66, 70, 73, 78, 82, 86, 90, 94, 97, 101, 105, 109, 113, 117, 121, 125, 129, 133).

Lietuvos Respublikoje asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės).

Konvojavimo taisyklių 146 p., nustatančiame specialiojo automobilio, autobuso reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos protokolų (t. II, b. l. 141–142, 143–145, 160, 164, 165–169, 173, 178–180, 181–182, 183–184, 185–186, 190–191, 192-193, 194-195, 196-197) matyti, kad konvojavimo automobiliuose įrengta pritekamoji ventiliacija, taip pat oro temperatūra ir drėgmė atitinka nustatytus reikalavimus. Iš specialiųjų automobilių, skirtų konvojuojamiems pervežti, kėbulo kamerų schemų matyti, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija, evakuaciniai liukai bei atskira patalpa bagažui (t. II, b. l. 161, 174, 175, 187, 198; t. III, b. l. 1, 4, 7, 10, 13, 16, 19, 22, 25, 28, 31). Išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės (t. II, b. l. 138 –140, 146–159, 163, 170, 177, 200; t. III, b. l. 3, 6, 12, 15, 18, 21, 24, 27, 30, 33), automobilių registracijos liudijimai (t. II, b. l. 162, 171, 176, 188, 199; t. III, b. l. 2, 5, 8, 11, 17, 20, 23, 26, 29, 32) patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka techninius reikalavimus. Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2015-02-12 iki 2017-03-24, konvojuojant pareiškėją, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų. Taigi, šie duomenys patvirtina konvojavimo automobilių tinkamumą ir saugumą, todėl teismas daro išvadą, kad konvojavimas buvo vykdomas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, dėl ko neigiamos pasekmės pareiškėjui negalėjo kilti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad konvojavimo automobiliuose nėra įrengti saugos diržai.

Konvojavimo taisyklių 146 p., kuris nustato privalomus reikalavimus specialiajam konvojaus automobiliui, nėra nenustatyta reikalavimo, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pagal saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Pagal atsakovo pateiktus duomenis matyti, kad toliau nurodytuose automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, saugos diržai yra įrengti: VW Crafter 50, valst. Nr. EDL 149, VW Crafter 50, valst. Nr. EDL 150, VW Crafter 50, valst. Nr. EFS 558, VW Crafter 50, valst. Nr. EDL 152, VW Crafter 50, valst. Nr. EDL 153, VW LT 35, valst. Nr. AGF 609, VW Crafter 50, valst. Nr. EFS 565, VW Crafter 50, valst. Nr. EDL 150, VW Crafter 50, valst. Nr. EDL 154, VW Crafter 50, valst. Nr. EFS 563. Abejoti tokiais atsakovo nurodytais duomenimis teismas neturi teisinio pagrindo. Nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl konvojavimo sąlygų, LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, jog Konvojavimo taisyklės nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti VST neteisėtus veiksmus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015; 2016 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016; 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016). Kadangi Viešojo saugumo tarnybos visos specialiosios transporto priemonės registruotos teisės aktų nustatyta tvarka ir atitinka joms keliamus techninius reikalavimus, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai bei pareiškėjo teisės šiuo aspektu.

Pareiškėjas teigia, kad jam konvojavimo metu pareigūnai neleisdavo pasinaudoti tualetu, dėl to pareiškėjas kentė pilvo skausmus ir turėjo kreiptis į medikus. Kai pareiškėjui pasidarė bloga, pareigūnai nepaisė pareiškėjo prašymų sustoti išsiimti vaistų iš bagažinės, be to, pareiškėjo prašymai iškviesti greitąją medicinos pagalbą taip pat buvo ignoruojami.

Konvojavimo taisyklių 134 p. nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Lydimo į tualetą konvojuojamojo priešakyje saugiu atstumu nuo jo eina konvojuotojas, o konvojuojamajam iš paskos – konvojaus viršininkas arba jo padėjėjas. Iš teismui pateiktų kelionės žiniaraščių matyti kad į tualetą konvojuojami asmenys buvo vedami pasikeitimo punktuose (t. I, b. l. 12, 16, 20, 24, 28,40, 44, 52, 56, 84, 88, 92, 96, 100, 104, 108, 112, 123, 127, 131, 135, 139, 143, 177, 181, 185, 192, 196; t. II, b. l. 8, 12, 23, 38, 74, 87, 91, 110, 126, 130), tai atitinka Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Konvojavimo taisyklių 137 p. numatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad į jo prašymus išleisti į tualetą bei į kitus pareiškėjo nusiskundimus nebuvo atsižvelgiama. Priešingai, konvojaus žurnalų, kelionės žiniaraščių įrašai patvirtina, kad įvykiai, atsitikę konvojaus metu, buvo fiksuojami, pažymima, ar konvojuojami asmenys turi nusiskundimų, žymima kuriame pakeitimo punkte konvojuojami asmenys buvo vedami į tualetą, fiksuojami konvojaus automobilio patikrinimo faktai.

Pareiškėjo sveikatos istorijoje esantys įrašai patvirtina, kad visą ginčo laikotarpį gydytojai pareiškėją leido konvojuoti, sveikatos sutrikimų, dėl kurių pareiškėjas negalėtų būti konvojuojamas nenustatyta. Nors pareiškėjas ginčo laikotarpiu skundėsi pilvo skausmais (Sveikatos istorijos l. 15, 22, 34, 69), sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad šie skausmai kilo dėl to, jog pareiškėjas laiku nepasinaudojo tualetu. Atvirkščiai, tikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo pilvas yra minkštas arba pats pareiškėjas skundžiasi dėl skausmo suvalgius netinkamo maisto. Be to, pastebėtina, kad ginčo laikotarpiu pasitaikė atvejų, kai pareiškėjas sveikatos patikrinimo atsisakydavo (Sveikatos istorijos l. 7, 21, 22). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, neteisėtų konvojaus pareigūnų veiksmų dėl kurių, pareiškėjui galėjo sutrikti sveikata, nenustatyta. Esant galimiems pareiškėjo teisių pažeidimams ir neleidžiant pasinaudoti tualetu ar esant būtinybei pasiimti vaistų, pareiškėjas turėjo teisę šiuos nusiskundimus išreikšti konvojaus metu, tačiau šiuo atveju jokių įrašų apie pareiškėjo nusiskundimus nenustatyta. Kadangi konvojaus pareigūnai tinkamai atliko savo pareigą pasikeitimo punktuose leisti konvojuojamiems asmenims pasinaudoti tualetu, o nėra duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjo nurodomi pilvo skausmai kilo dėl konvojaus pareigūnų veiksmų, teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus nėra. Todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl naudojimosi tualetu ar konvojaus pareigūnų atsisakymo leisti pasiimti vaistus bei iškviesti greitąją medicinos pagalbą, ir su tuo susijusių sveikatos sutrikimų atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Pareiškėjo teigimu, konvojaus pareigūnų elgesys buvo netinkamas – jie demonstruodavo savo ginklus, gąsdindavo, baugindavo, darydavo psichologinį spaudimą. Pareigūnai neleisdavo persėsti į kitą vietą, nors automobilyje laisvos vietos būdavo, ant automobilio sėdynių užsikeldavo kojas su purvinais batais. Konvojuojant pareiškėją iš Kauno į Marijampolę, konvojaus pareigūnai panaudojo prietaisą „Taser“ ir sulaužė pareiškėjo akinius.

Teismas pažymi, kad pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taigi, pareigūnai turėjo teisę nešiotis ginklus, kad galėtų užtikrinti saugų asmenų pristatymą į paskirties punktus. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai konvojavimo metu buvo su ginklais nepažeisdami konvojavimo tvarką reglamentavusių teisės normų.

Vadovaujantis Viešojo saugumo tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011-07-13 bei nuo 2016-01-01) 10 str. 1 d. 2 p., VST pareigūnas turi teisę šio įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka panaudoti fizinę ir psichinę prievartą, specialiąsias priemones, šaunamuosius ginklus, sprogstamąsias medžiagas. Šio įstatymo 13 str. numato, kad tarnybos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, specialiąsias priemones: 1) siekdamas apsisaugoti ar apsaugoti kitus žmones nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai arba išgelbėti žmogų nuo susižalojimo ar savižudybės; 2) užtikrindamas tarnybos pareigūno teisėto reikalavimo įvykdymą, kai asmuo vengia tai padaryti; 3) sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo; 4) kai kėsinamasi į tarnybos saugomą objektą, transporto priemonę, šaunamąjį ginklą, sprogstamąsias medžiagas, specialiąsias ryšio priemones, specialiąsias priemones ar kitą Tarnybos turtą; 5) ypatingų situacijų metu; 6) prieš transporto priemonę, kai jos vairuotojas nepakluso tarnybos pareigūno aiškiai išreikštam teisėtam reikalavimui.

Konvojavimo taisyklių 221 punktas nustato, kad konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais. Konvojuotojų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų nustatyta fizinė prievarta, specialiosios priemonės ir šaunamasis ginklas gali būti naudojami tik įspėjus apie tokį ketinimą ir suteikus asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus konvojuotojo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę konvojuotojo, konvojuojamojo ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas neįmanomas (Konvojavimo taisyklių 222 punktas). Tų pačių taisyklių 223 punkte nustatyta, kad Viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones taip pat naudoja: ypatingojo konvojaus metu (223.1 punktas); konvojuodami konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą. Antrankiai šiems asmenims gali būti nuimti tik teismo posėdžio metu ir tik leidus šio posėdžio pirmininkui, taip pat konvojuojamą jį palydėjus į tualetą (223.2 punktas); konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Jei tokia transporto priemone konvojuojami du ar daugiau konvojuojamieji, jie gali būti kartu surakinami antrankiais, vieno konvojuojamojo dešinę ranką prirakinant prie kito konvojuojamojo kairės rankos (223.3 punktas).

Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos specialiųjų priemonių sąrašo (redakcija, galiojusi iki 2016-12-31) 10 p. nustatė, kad elektroimpulsiniai prietaisai su iššaunamais kontaktiniais zondais, skirti besipriešinančiam teisės pažeidėjui ar konvojuojamajam tramdyti stipriais kontroliuojamais elektros impulsais per atstumą ar liečiant teisės pažeidėją tiesiogiai. Prietaise gali būti įmontuotas procesorius, fiksuojantis kiekvieno panaudojimo datą, tikslų laiką ir kiek laiko prietaisas buvo naudojamas. Iššaunant kontaktinius zondus turi būti paskleidžiamas didelis kiekis mažų identifikacijos žymų su panaudoto užtaiso numeriu.

VST Kauno dalinio 3-iosios kuopos 1 būrio jaunesniojo specialisto Vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio A. G., kuris 2016-09-20 įvykio metu dalyvavo kaip konvojaus viršininko padėjėjas, paaiškinime (t. III, b. l. 57) nurodyta, kad J. J. konvojaus metu išsitraukė cigaretę ketindamas užsirūkyti kartu su kitu konvojuojamu asmeniui N. G.. N. G. prisidegus cigaretę buvo priimtas sprendimas stabdyti konvojaus automobilį ir nutraukti daromus pažeidimus. Sustabdžius automobilį, A. G. pareikalavo konvojuojamų asmenų, t. y. J. J. ir N. G., ištiesti rankas, kad galėtų uždėti jiems antrankius. J. J. uždėjus antrankius ant vienos rankos jis staigiu judesiu patraukė ranką prie savęs, pasipriešino, bei, A. G. manymu, ketino jį užpulti, todėl konvojaus viršininko padėjėjas panaudojo elektros impulsinį prietaisą „Taser“ prilietimo būdu ir uždėjo antrankius. Pareiškėjas savo paskirties punkte Marijampolės pataisos namuose pareikalavo, kad antrankiai būtų nuimti, nes veržia. A. G. atrakinus vieną pareiškėjo ranką jis priešinosi, kad antrankiai jam vėl būtų uždėti, pritraukė rankas prie savęs. Pareigūnas įspėjo pareiškėją, kad pareiškėjui nenusiraminus bus panaudota fizinė prievarta ir koviniai veiksmai. Kadangi nuteistasis J. J. atsisakė paklusti, pareigūnas panaudojo kovinius veiksmus, siekiant uždėti antrankius. Dėl kovinių veiksmų panaudojimo pareiškėjo J. J. akiniai sulūžo.

VST 2016-09-20 kelionės žiniaraštyje (t. II, b. l. 51–53) pažymėtas įvykis, jog J. J. apžiūrėtas po specialiųjų priemonių – antrankių ir elektroimpulsinio prietaiso „Taser“, panaudojimo prilietimo būdu. Asmuo apsvaigęs nuo neaiškios kilmės psichotropinių medžiagų, eidamas svirduliuoja į šonus. Abiejų riešų srityje yra antrankių žymės, kitų nusiskundimų sveikata neturi. Iš šio kelionės žiniaraščio matyti žyma, kad pareiškėjo sveikatos būklę apžiūrėjo Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas G. K..

Pagal sveikatos istorijoje esančius duomenis (Sveikatos istorijos l. 45) matyti, kad pareiškėjas po įvykio (2016-09-29) kreipėsi dėl prastėjančio matymo, nurodė, kad nešiojo akinius, tačiau konvojaus pareigūnai juos sulaužė, 2016-12-12 pareiškėjui diagnozuota toliaregystė (Sveikatos istorijos l. 44). Pareiškėjas 2017-01-14 gydytojui taip pat nurodė, kad blogėja regėjimas (Sveikatos istorijos l. 61).

Įvertinus teisinį reglamentavimą bei bylos aplinkybes, darytina išvada, kad atsižvelgiant į pareiškėjo elgesį konvojaus metu, pareiškėjo atžvilgiu specialiosios priemonės – antrankiai ir elektros impulsinis prietaisas „Taser“ panaudotos pagrįstai. Dėl fakto, kad elektros impulsinis prietaisas „Taser“ buvo panaudotas pareiškėjo atžvilgiu ginčo nėra. Iš nurodytų konvojaus viršininko padėjėjo A. G. paaiškinimų, VST žiniaraštyje esančių žymų matyti, jog pareiškėjas konvojaus metu elgėsi agresyviai, nepakluso pareigūnų reikalavimams. Teismas pažymi, kad net ir esant abejonei dėl pareigūnų reikalavimų ar įsakymų neteisėtumo, kalinamam asmeniui tenka pareiga vykdyti visus pareigūnų nurodymus, o įvykdžius, tačiau su jais nesutikus, apskųsti šiuos nurodymus įstatymų nustatyta tvarka. Pastebėtina, kad byloje esanti medžiaga nepatvirtina, jog pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu būtų panaudoję specialiąsias priemones siekiant jį sužaloti ar sugadinti turtą (akinius). Atvirkščiai, specialiosios priemonės panaudotos siekiant sutramdyti pareiškėją ir priversti vykdyti pareigūno reikalavimą. Toks specialiosios priemonės panaudojimo tikslas atitinka aukščiau nurodytas Viešojo saugumo tarnybos įstatymo 13 str. 1 d. 2 p. nuostatas. Susidariusioje situacijoje pareiškėjui pačiam priešinantis ir taip išprovokavus pareigūnų veiksmus, kuomet pareigūnams pareiškėją reikėjo tramdyti, šių specialiųjų priemonių panaudojimo rizika tenka pačiam pareiškėjui. Pareiškėjas, nepaklusdamas pareigūnų nurodymams ir elgdamasis ne pagal nustatytas taisykles, privalo susitaikyti su galimais jo teisių ribojimais, nepatogumais, o šiuo atveju ir patirtais nuostoliais. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui po specialiųjų priemonių panaudojimo buvo sutrikdyta sveikata, asmens sveikatos istorijoje tokių pareiškėjo nusiskundimų nenustatyta. Kadangi bylos medžiaga patvirtina, jog specialiosios priemonės pareiškėjo atžvilgiu panaudotos teisėtai, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės ir dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, atsižvelgęs į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareigūnų neteisėtų veiksmų konvojavimo metu nenustatyta. Minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo skunde nurodomi galimai atsiradę sveikatos ir emociniai sutrikimai kilo dėl konvojavimo sąlygų ar kitų neteisėtų pareigūnų veiksmų. Pareiškėjo skunde išsakyti nusiskundimai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, o abstraktūs teiginiai apie psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą ir nepatogumus nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti šiuo atveju. Nors pareiškėjo sveikatos istorijoje matyti, kad pareiškėjas skundžiasi dėl depresijos ar elgesio sutrikimų pastebėtina, jog iš sveikatos istorijos išrašų matyti, kad šie sutrikimai konstatuoti dėl narkotikų vartojimo, tačiau ne dėl konvojavimo metu patirtų išgyvenimų (Sveikatos istorijos l. 3–4, 50–51, 140). Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimas. Taigi nesant būtinųjų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str., 133 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė