Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Nijolės Piškinaitės,

dalyvaujant ieškovės AAS „Baltikums Vienna Insurance Group“ atstovei advokatei Jūratei Šlitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Arisanda“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-679-372/2015 pagal ieškovės AAS „Baltikums Vienna Insurance Group“ (buvęs pavadinimas AAS „Baltikums“) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Arisanda“, trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Dovirma“ dėl piniginių lėšų, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Arisanda“ priešieškinį ieškovei ASS „Baltikums“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo nesudaryta ir negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvoje įtvirtinta dalinė (ribota) apeliacija, apibrėžiama kaip pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir (ar) pagrįstumui patikrinti neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde keliami netinkamo bylos įrodymų įvertinimo, teismui sprendžiant dėl laidavimo sutarties sudarymo, jos galiojimo ir laidavimo prievolės pasibaigimo, klausimai, apeliantės teigimu nulėmę nepagrįstai jai nustatytą pareigą sumokėti pagal laidavimo sutartį ieškovei draudimo išmoką už pagrindinę skolininkę BUAB „Dovirma“, taip pat nurodoma apie nepagrįstą pirmosios instancijos teismo atsisakymą sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo ir reškiamas analogiškas prašymas, adresuotas apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismui pagal įstatymą tenkančią pareigą teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pripažįsta būtinu pasisakyti ir dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos ginčo santykiui taikytinos teisės, nors apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas šiuo aspektu nekvestionuojamas.

Dėl byloje taikytinos teisės

Teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog ši byla turi tarptautinį (užsienio) elementą – ieškovė yra Latvijos Respublikoje registruota įmonė. Be to, ginčo objektu tapusios laidavimo sutarties 5.3 punkte yra nustatyta, kad visi iš laidavimo sutarties kilę ginčai bus sprendžiami bendra civilinio proceso tvarka pagal Latvijos Respublikos norminius aktus. Tačiau pateikdama ieškinį ieškovė jį grindė Lietuvos Respublikos norminiais aktais, atitinkamai, ir atsakovės priešieškinio reikalavimai išimtinai grindžiami nacionaline teise bei jos normomis. Įvertinęs CPK 808 straipsnio 2 bei 3 dalių reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju šalims nepateikus įrodymų, susijusių su Latvijos Respublikos teisės normų turiniu, jų ginčas spręstinas pagal tą teisę, kuria jos pačios remiasi, t. y. pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Pažymėtina, kad nors atsakovė savo procesiniuose dokumentuose, kuriuose išvardijo atsikirtimus į ieškinį, nurodė apie galimai taikytiną Latvijos teisę, jokių duomenų, susijusių su šios valstybės teisės nuostatų turiniu bei oficialiu jų aiškinimu toje valstybėje, pirmosios instancijos teismo nustatytu terminu nepateikė, nepareiškė jokių pageidavimų dėl naujo termino nustatymo, dar daugiau, ir pati savo priešpriešinius reikalavimus ieškovei grindė būtent nacionaline teise. Užsienio elementas teisiniam santykiui suteikia tam tikro savitumo, pasireiškiančio būtinumu atsakyti į papildomą klausimą, t. y. nustatyti, ar šį santykį turi reguliuoti vienos ar daugiau valstybių teisė, o jeigu vienos, tai kurios būtent. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad CK 1.10, 1.12 bei CPK 808 straipsniuose yra įtvirtintos taisyklės, kuriomis vadovaujantis turi būti nustatoma, kas atsakingas už užsienio teisės turinio nustatymą, kai ją galimai reikėtų taikyti teisme nagrinėjamoje konkrečioje byloje. Pagal bendrąjį principą, kai užsienio teisę taikyti reikia tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais, užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio), o jei užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia būtent ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise; teismas šalies prašymu tik gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013; 2015-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015). Kaip nurodyta pirmiau, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime spręsdamas dėl laidavimo sutarties galiojimo, jos sąlygų, vertindamas laiduotojo atsakomybės pobūdį bei apimtį vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės aktais. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes ir kylančius teisės aiškinimo bei taikymo klausimus, taip pat numatydama galimą poreikį pasinaudoti įstatymo suteikta teise išeiti už apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str. 2 d.) ir pasisakyti dėl kilusiam ginčui taikytinos teisės, 2016-12-01 nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, pranešė dalyvaujantiems byloje asmenims apie tokius ketinimus ir paskyrė žodinį bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą. Teismo posėdžio metu galutinai buvo nustatyta, kad nei viena iš šalių savo pozicijos nesiekia grįsti užsienio teise ar remtis konkrečiomis jos nuostatomis ir tos šalies doktrina. Tokiu atveju konstatuotina, kad visos galimybės remtis kitos valstybės, nei Lietuvos teise, yra išnaudotos. Todėl tiek vertinant laidavimo sutarties sudarymą, tiek ir sprendžiant dėl jos nuostatų teisėtumo / pagrįstumo / galiojimo bus remiamasi Lietuvos Respublikos teise (CPK 808 str. 3 d.). Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl CPK 808 straipsnyje nurodytos šalies pareigos pateikti duomenis apie užsienio teisę ir jos taikymo toje šalyje oficialią praktiką tinkamo įgyvendinimo, buvo nurodyta, kokia apimtimi šie duomenys turėtų būti teikiami, ir net duomenų nepakankamumas (o nagrinėjamoje byloje iš viso nėra pateikta jokių duomenų) leidžia spręsti tarp šalių kilusį ginčą vadovaujantis Lietuvos Respublikos teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-211 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-538-219/2015).

Dėl prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą

Apeliantė Lietuvos apeliaciniam teismui 2016-10-31 pateikė prašymą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki tol, kol Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūroje bus atliktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-04754-16 ir įsiteisės procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje. Nurodė, jog A. P. kreipėsi į Telšių apylinkės prokuratūrą dėl laidavimo sutarties klastojimo nustatymo – yra pradėtas bei atliekamas ikiteisminis tyrimas. Apeliantės įsitikinimu, tik atlikus šį ikiteisminį tyrimą bus nustatyta, ar laidavimo sutartis yra suklastota, be to, civilinėje byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų laidavimo sutarties sudarymą bei šio prievolinio santykio egzistavimą. Atliekamame ikiteisminiame tyrime ir baudžiamojoje byloje nustatyti faktai, apeliantės teigimu, turės įrodomąją bei prejudicinę reikšmę nagrinėjamai civilinei bylai. Tokį prašymą apeliantės atstovas palaikė ir teismo posėdyje.Ieškovė šį prašymą vertinio kaip nesąžiningą ir nepagrįstą, pareikštą siekiant vilkinti bylos nagrinėjimą ir galutinio sprendimo joje priėmimą. Šiuo aspektu svarbios aplinkybės yra nurodomos ir ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą, pažymint, kad nors ekspertizės aktas civilinėje byloje buvo pateiktas dar 2015-11-25, apeliantė nesiėmė jokių veiksmų iki 2016-01-26 ir dėl ikiteisminio tyrimo kreipėsi tik po jai nepalankaus teismo sprendimo priėmimo; reikalavimas dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pareikštas tik ieškovei pareiškus reikalavimus dėl prievolės pagal laidavimo sutartį vykdymo.Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 163 straipsnio 3 punkte yra aiškiai nustatyta, kad privalomas bylos sustabdymo pagrindo egzistavimas nustatomas tuomet, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Remiantis šiuo teisiniu reglamentavimu, galima daryti išvadą, kad civilinė byla privalo būti stabdoma tik tada, kai kita byla (civilinė, baudžiamoji ar administracinė) jau yra iškelta teisme ir yra jame nagrinėjama. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas tik pradėtas, todėl yra tik prielaida, kad gali būti nustatytos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės. Apeliantė taip pat teigia, kad nekonstatavus privalomo bylos sustabdymo pagrindo buvimo, byla stabdytina CPK 164 straipsnio pagrindu, t. y. teismui pripažinus, kad bylą sustabdyti yra būtina. Tačiau teisėjų kolegija nenustatė ir šio fakultatyvaus pagrindo bylos proceso stabdymui, todėl prašymas dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo atmestinas. Teisė į teismą turi būti įgyvendinama koncentruotai, proceso nevilkinant ar be pagrindo neužtęsiant; civilinę bylą sustabdžius, teismo procesas, o kartu ir šalių ginčo išsprendimas, neišvengiamai užsitęstų. Nurodyta priežastis taip pat lemia, kad bylos sustabdymo pagrindai negali būti taikomi formaliai, vadovaujantis vien apeliantės nuomone ar spėjimu, nenustačius objektyvių bylos sustabdymo pagrindų. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tokią aplinkybę, kad klausimas, dėl kurio buvo inicijuotas ikiteisminis tyrimas (pareiškimas dėl laidavimo sutarties suklastojimo), gali būti sprendžiamas ir civilinio proceso priemonėmis per įrodinėjimo procesą, atsižvelgiant į pareiškimo apie įrodymo suklastojimą ir / ar rašytinių įrodymų su trūkumais įrodomosios galios reglamentavimą (CPK 184 str., 185 str., 202 str.). Taigi šiuo konkrečiu atveju darytina išvada, kad byloje esančių įrodymų visumos pakanka sprendžiant dėl šalių pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė stabdyti bylą iki bus atliktas kitas ikiteisminis tyrimas dėl galimų A. P. melagingų parodymų davimo pirmiau išnagrinėtoje civilinėje byloje jau neaktualūs, kadangi šis tyrimas, kaip matyti iš apeliantės teiktų ir teisėjų kolegijos priimtų naujų duomenų, buvo nutrauktas, A. P. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Dėl ieškinio senaties

Teisiškai nepagrįsti ir skundžiamo teismo sprendimo ydingumo nepatvirtina tokie apeliantės skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė dėl, apeliantės vertinimu, praleisto CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino. Prašymas taikyti senatį ir dėl to ieškinio netenkinti apeliantės triplike buvo motyvuojamas aplinkybe, kad draudikė (t. y. ieškovė), kitoje byloje nepagrįstai ginčydama savo prievolę išmokėti draudimo išmoką užsakovei pagal rangos sutartį (t. y. Telšių rajono savivaldybės administracijai) bei siekdama, jog įvykis būtų pripažintas nedraudiminiu, pati praleido CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytą terminą reikalavimams tiek BUAB „Dovirma“, tiek ir apeliantei pareikšti. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvios. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o jo galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet antroji ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs bendrąjį – dešimties metų ir sutrumpintus ieškinio senaties terminus atskirų rūšių reikalavimas pareikšti (CK 1.125 str.). Vienas tokių atvejų yra nurodytas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje, kurioje pasakyta, kad iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimas taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Akivaizdu, kad nagrinėjamos bylos šalių draudimo teisiniai santykiai nesieja, ieškovės reikalavimas kildinamas iš sutartinių prievolinių teisinių santykių, reikalaujant laidavimo sutarties įvykdymo, o tokiems reikalavimams sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas netaikytinas.

Dėl laidavimo sutarties (ne)sudarymo

Ieškovė pareiškė ieškinį apeliantei remdamasi 2011-05-02 laidavimo sutartimi Nr. 2011/108/02, sudaryta su apeliante, savo reikalavimo teisę grįsdama ir su trečiuoju asmeniu BUAB „Dovirma“ sudarytos draudimo sutarties statybinei garantijai Nr. 072060 neįvykdymu. Šios draudimo sutarties objektas – trečiojo asmens BUAB „Dovirma“ įsipareigojimas atlikti darbus pagal rangos sutartį Nr. S-6541(26) (2010-09-27), pasirašytas su Telšių rajono savivaldybės administracija. Draudimo sutartyje buvo įrašyta specialioji sąlyga, kad ši draudimo sutartis galioja tik su sąlyga, kad draudikas yra gavęs laidavimo sutartį Nr. 2011/108/2 (2011-05-02). Laidavimo sutarties objektas – laiduotoja (apeliantė) esamu ir būsimu savo turtu laiduoja už BUAB „Dovirma“ 418 761 Lt skolą, kuri gali atsirasti dėl netinkamo jau minėtos rangos sutarties vykdymo ir dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Ši sutarties 2.1. punkto nuostata akivaizdžiai paneigia apeliantės teiginius, kad laidavimo sutartimi draudimo išmokos galimas išmokėjimas nebuvo draudžiamas. Tai, kad buvo laiduota už 2010-09-27 rangos sutarties tinkamą vykdymą, kartu reiškia, kad sutarties netinkamas vykdymas ir sukelia atitinkamus padarinius – draudimo išmokos užsakovei sumokėjimą, kurią draudikei pagal draudimo ir laidavimo sutartis turi grąžinti trečiasis asmuo ir / ar apeliantė, kartu ar bet kuri iš jų. Kaip matyti iš bylos duomenų, draudžiamasis įvykis draudimo sutarties galiojimo metu įvyko ir ieškovei Šiaulių apygardos teismo sprendimu buvo nustatyta pareiga sumokėti naudos gavėjai Telšių rajono savivaldybės administracijai draudimo išmoką (prijungta prie nagrinėjamos bylos Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-432-267/2014 ir joje esantys įrodymai bei teismų procesiniai sprendimai). Ieškovė AAS „Baltikums Vienna Insurance Group“ į nagrinėjamą bylą taip pat pateikė rašytinius įrodymus, kad šią pareigą jau yra įvykdžiusi ir draudimo išmoką, kurios priteisimo reikalauja iš apeliantės, jau yra sumokėjusi, dėl to ginčo nekyla. Apeliantė tvirtina, kad jokių prievolių iš ginčo laidavimo sutarties jai apskritai nekyla, nes tokios sutarties, pirma, ji nebuvo sudariusi (sutartis suklastota), antra, ši sutartis negalioja dėl jos tyčinio suklaidinimo (CK 1.91 str.). Apeliacinio skundo motyvų turinys, be kita ko, ir apeliantės pozicijos nekonkretumas, vienu metu byloje įrodinėjant tiek ginčijamos sutarties nesudarymą, o vėliau ir klastojimą, tiek ir apgaulę ją sudarant, teikia pagrindą apeliantės elgesį vertinti kaip nesąžiningą, siekiant bet kokiomis priemonėmis, net ir paneigiančiomis vieną kitą, išvengti pareigų, kylančių iš sutartinių jos, BUAB „Dovirma“ ir ieškovės santykių. Kita vertus, ne tik apeliantės pozicijos nenuoseklumas, bet ir aplinkybė, jog apeliantė, iš civilinės bylos Nr. 2-432-267/2014 proceso, kuriame dalyvavo, neabejotinai turėjusi sužinojusi apie ginčijamo ir jos valios neatitinkančio sandorio sudarymą, vis tik nesiėmė jokių skubių priemonių ar iniciatyvos jam ginčyti, nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl jo suklastojimo ar į teismą dėl savo teisių gynimo, dar daugiau, pripažino toje byloje tokios laidavimo sutarties sudarymo faktą, o jos vadovas A. P. detaliai nurodė ir jos sudarymo aplinkybes, leidžia pagrįstai abejoti dabartinės apeliantės pozicijos atitikimu tikrovei.Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo ir faktų tikėtinumo taisyklėmis, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.).Šiuo konkrečiu atveju įrodinėjimo procesas buvo įgyvendintas tinkamai ir įrodymų pakankamo klausimas išspręstas teisingai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimams, kad tiek nagrinėjamoje byloje, tiek ir pirmiau išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiami tiesiogiai su nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais susiję klausimai (ar apskritai egzistuoja pagrindas draudimo išmokai sumokėti, ar rangos sutarties vykdymas buvo tinkamas), surinktų įrodymų, konstatuotų faktų bei užfiksuotų liudijimų visuma neleidžia sutikti su apeliantės argumentais, kad ji 2011-05-02 laidavimo sutarties nėra sudariusi. Vien jau tokia aplinkybė, kad sutartyje esančio parašo tikrumą ir jo priklausymą būtent apeliantės vadovui A. P. patvirtino teismo ekspertas (2015-11-17 ekspertizės aktas), patvirtinęs ir tai, kad šis parašas pasirašytas ant pirmiau išspausdinto teksto, vadinasi, neabejotinai esant tame sutarties puslapyje sąlygoms nuo 3.4 punkto iki 5.3. punkto, tokią apeliantės versiją paneigia. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad nei apeliantė, nei liudytoju apklaustas A. P. (2015-09-17 teismo posėdžio garso įrašas, patalpintas teismų informacinėje sistemoje LITEKO) jokių įtikinamų ir logiškų paaiškinimų, kaip atsirado jo parašas ant dalies sutarties sąlygų, nepateikė. Tuo tarpu Šiaulių apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-432-267/2014 nagrinėjimo metu 2014-03-26 teismo posėdyje apklausiamas A. P. (šio posėdžio garso įrašas, patalpintas teismų informacinėje sistemoje LITEKO) išsamiai paaiškino, kad buvo susipažinęs su BUAB “Dovirma“ vykdomo rangos projekto detalėmis nuo pat viešo paskelbimo apie tokio projekto konkursą momento, kad nusprendė kartu dalyvauti viešame pirkime ir jį laimėjo, taip pat žinojo ir apie tokią dalyvavimo konkurse sąlygą, kad užsakovei (savivaldybei) reikalinga pateikti draudiko garantiją, nes tik tuomet savivaldybė išmoka avansą darbams. A. P. pripažino ir tokį faktą, kad su BUAB “Dovirma“ apsiėmė užtikrinti draudiminę apsaugą šiam projektui bendrom jėgom, tą jis padarė I. K., BUAB “Dovirma“ komercijos direktoriaus, prašymu, garantavo antrame darbų etape ir nemanė, kad egzistuoja projekto neįvykdymo rizika, nes su tuometine BUAB “Dovirma“ finansine padėtimi buvo susipažinęs, tuo metu ji nekėlė problemų. Nesiremti tokiais A. P. liudijimais kitoje byloje, kaip to siekia apeliantė, pagrindo nenustatyta. Priešingai, šie paaiškinimai atitinka ir nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų visumą bei kartu suponuoja labiau tikėtiną išvadą, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta (CPK 185 str.). Nors pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausiamas liudytoju A. P. išvengė tiesaus atsakymo dėl laidavimo sutarties sudarymo, tvirtindamas, kad neprisimena, abejodamas ir jo parašo sutartyje tikrumu, to akivaizdžiai nepakanka buvusiems A. P. paaiškinimams kitoje civilinėje byloje paneigti. Pažymėtina, kad nors nagrinėjamoje byloje A. P. savo įmonės vaidmenį santykiuose su draudiku mėgino menkinti remdamasis, be kita ko, ir teiginiais, susijusiais su nepakankama įmonės patirtimi rangos santykiuose bei siaura kompetencija (elektra, šildymas, vėdinimas, vandens nuotekos), anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje jis tvirtino priešingai, t. y. kad yra patyręs rangos santykių dalyvis (nurodė statęs ir „maximas“, ir „akropolius“). Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. P. parašo ant bent dalies laidavimo sutarties teksto buvimo faktas, tokios laidavimo sutarties rekvizitų užfiksavimas draudimo sutartyje, apelianto pozicija nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-432-267/2014, procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į Telšių rajono savivaldybės administracijos ieškinį) ir teismo posėdžiuose visiškai pripažįstant savo dalyvavimą šiame projekte per subrangą ir laidavimo santykį, taip pat ankstesnė šalių bendradarbiavimo praktika, 2010-10-14 sudarant analogišką laidavimo sutartį dėl pirmojo darbų etapo tokiomis pačiomis sąlygomis, tik gerokai didesnei sumai, (šios sutarties sudarymo faktas nekvestionuojamas), negebėjimas paaiškinti parašo ant ginčijamos sutarties teksto atsiradimo aplinkybių, neabejotinai paneigia apeliantės skundo argumentus, kad tokios sutarties ji nėra sudariusi.Apeliantės ir liudytojo A. P. pozicija nagrinėjamoje byloje, kad jis neatsimena parašo sutartyje atsiradimo aplinkybių, neeliminuoja sąžiningo, protingo ir apdairaus asmens pareigos susipažinti su dokumentu, kurį pasirašo, ir su visomis jo sąlygomis. To per teisėtą atstovą nepadariusi apeliantė negali tvirtinti, kad sutarties nėra sudariusi, nes jai nežinomos jos sąlygos, dėl sąlygų nesiderėjusi ir todėl šios jai nėra privalomos. Nesąžiningo asmens teisės nėra ginamos. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Be to, reikalavimai sąžiningumo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia.Protingumo, sutarties laisvės bei asmenų lygiateisiškumo principai lemia, kad kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius.Nagrinėjamu atveju apeliantės vadovas A. P., pasirašęs laidavimo sutartį, turi pakankamai gyvenimiškos ir profesinės patirties, ką ir pats, minėta, anksčiau yra pripažinęs teisme, be to, iš viešai skelbiamos informacijos internetiniuose tinklapiuose (CPK 179 str. 3 d.) matyti, kad jis yra aktyvus politinio bei visuomeninio gyvenimo dalyvis (Lietuvos ir Telšių rajono politinis bei visuomenės veikėjas, rajono savivaldos narys). Vadinasi, pasirašomo dokumento sąlygas A. P. turėjo būti išanalizavęs ir įsivertinęs galimų padarinių jo vadovaujamai įmonei, kurios vieninteliu akcininku taip pat buvo jis pats (Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-432-267/2014 įvykusio 2014-03-26 teismo posėdžio garso įrašas), riziką, turėjo gerai jas suvokti, juolab kad laidavimo sutarties sudarymą sąlygojo būtent apeliantės įmonės interesai bei poreikiai – dalyvauti atitinkamo objekto statybų viešame konkurse kartu su BUAB „Dovirma“ subrangovo pozicijoje, gauti ekonominės naudos iš bendros judviejų veiklos. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo spręsti ir apie sutarties negaliojimą pagal CK 1.91 straipsnį, išsamesnių argumentų nepateikia, nes apeliaciniame skunde teismo išvados šiuo aspektu nekritikuojamos. Pažymėtina tik tiek, kad įrodymų dėl apeliantės vidinės (tikrosios) valios sudaryti laidavimo sandorį nebuvimą bei jos apgaulę byloje nėra.

Dėl laidavimo sutarties kalbos ir jos suklastojimo

Šiuo konkrečiu atveju kitokių išvadų dėl apeliantės dalyvavimo projekte ir laidavimo bei jos pačios intereso sudaryti aptariamą sandorį nepaneigia išsakytos abejonės dėl laidavimo sutarties, kaip tokių susitarimų įrodymo, formos trūkumų.Įrodymų suklastojimo faktą privalo įrodyti apie tai pareiškęs asmuo (CPK 178 str., 184 str.). CPK184 straipsnį teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus. Tokiam pareiškimui patikrinti gali būti skiriama ekspertizė arba įrodymai išreikalaujami kitais būdais. Apeliantė, ginčydama A. P. parašą buvimą laidavimo sutartyje, prašė paskirti jo rašysenos ekspertizę ir tokią teismas paskyrė 2015-10-06 nutartimi. Ekspertui 2015-11-17 ekspertizės akte konstatavus, kad ginčijamą dokumentą reversinėje pusėje pasirašė būtent A. P. ant pirmiau išspausdintos teksto linijos, tačiau šios sutarties pirmas ir antras puslapiai išspausdinti ne tuo pačiu spausdinimo veiksmu, skirtingos sudėties toneriu, skirtingu metu, apeliantė 2015-12-08 pateikė į bylą pareiškimą apie įrodymo suklastojimą. Pareiškus apie šio dokumento suklastojimą, teismas dėl jo įrodomosios reikšmės pagrįstai sprendė atsižvelgdamas į kitus bylos duomenis ir turimą informaciją, remdamasis teismų praktikoje suformuluota taisykle, kad apie bet kokios informacijos įrodomąją vertę sprendžia būtent teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įstatymais. Teismas padarė išvadą, kad A. P. parašo buvimas, liudytojų paašikinimai šio ir ankstesnės bylos proceso metu yra pakankami sutarties sudarymui joje numatytomis sąlygomis konstatuoti. Tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai teisėjų kolegija visiškai pritaria. Ekspertinio tyrimo akto išvadomis buvo patvirtinta, kad sutartį pasirašė būtent apeliantės vadovas. Tokia aplinkybė, viena vertus, įpareigoja asmenį, kuris yra verslininkas, veikti pagal protingo žmogaus elgesio standartus, apie ką jau buvo pasisakyta šioje nutartyje, susipažinti su jo pasirašomo dokumento tekstu bei sąlygomis, apžiūrėti jo konstrukciją, ar netrūkta kurių nors sutarties teksto elementų. Taigi vien tokio paaiškinimo, kad dabar jau neatsimena sutarties pasirašymo aplinkybių, pirmiau sutarties sudarymo faktą pripažinus, ir nesant kitų patikimų laidavimo sutarties sudarymą paneigiančių įrodymų, nepakanka, kad būtų galima konstatuoti sandorio nesudarymo faktą. Antra vertus, ekspertas patvirtino ir spausdintinio teksto bei parašo eiliškumą – pirma buvo tekstas (išspausdinta teksto linija), po to parašas. Pažymėtina, kad laidavimo sutartyje yra uždėtas ir apeliantės įmonės antspaudas, toks faktas taip pat suponuoja labiau tikėtiną išvadą dėl sutarties sudarymo. Tikėtinai įvertinti, dėl kokios priežasties abu laidavimo sutarties puslapiai išspausdinti skirtingu metu, leidžia teisme liudytoju 2015-09-17 apklausto draudimo brokerio R. G. paaiškinimai (teismo posėdžio garso įrašas, patalpintas teismų informacinėje sistemoje LIEKO). Šis liudytojas nurodė, kad dėl tokio pobūdžio sutarties sąlygų šalys derėtis negali, jos yra standartinės ir visiems vienodai taikomos, todėl šalis arba turi priimti šias unifikuotas sąlygas ir pasirašyti sutartį, arba atsisakyti ją pasirašyti. Be to, kiekvienu atveju draudikas pakankamai laiko skiria įvertinti draudimo riziką, t. y. draudėjo ir laiduotojo finansinę padėtį, užklausdamas atitinkamus duomenis kaupiančius registrus ir naudodamasis kitais šaltiniais. Todėl nepaneigta ir tokia galimybė, kad viena dalis (antras puslapis) buvo paruošta anksčiau, juolab laidavimo sąlygos visais atvejais būna vienodos, o pirmas puslapis, draudikui įsivertinus rizikas bei paaiškėjus antrojo etapo draudimo išmokos sumai – vėliau. Tačiau tai nereiškia, kad sutartis buvo pateikta apeliantei pasirašyti nepilna, priešingu atveju A. P., elgdamasis protingai ir apdairiai, apskritai turėjo atsisakyti ją pasirašyti. Sutarties suklastojimo galimybės remiantis ankstesne, 2010-10-14 pasirašyta laidavimo sutartimi dėl atsakomybės limito 899 264 Lt sumai nustatymo, teisėjų kolegija taip pat negali įžvelgti tiek dėl jose nurodytų skirtingų rekvizitų pirmame sutarties puslapyje (skiriasi datos bei sumos), tiek ir dėl antrojo puslapio skirtumų – pirmojoje sutartyje yra dar ir spaudas „Direktorius A. P., apeliantės įmonės UAB „Arisanda“ antspaudas yra dešinėje parašo pusėje, kai nagrinėjamoje byloje ginčijamos sutarties antrajame puslapyje antspaudas yra kairėjo jo parašo pusėje. Apeliacinio skundo argumentai dėl sutarties teksto kalbos kitokio sutarties tikrumo vertinimo nelemia, nes tiek ir pirmoji, apeliantės neginčijama, laidavimo sutartis, tiek ir ši sudaryta ta pačia rusų kalba, kuri, pasak liudytojo R. G., pasirinkta dėl vienintelės priežasties – kaip pačioms šalims labiau suprantama, nei anglų kalba, nors draudikė galėjo pasiūlyti ir anglų kalba parengtą sutarties variantą. Ir trečia, net ir ta aplinkybė, jog dokumente yra trūkumų, savaime nepaneigia dokumento įrodomosios galios ar reikšmės. Proceso įstatyme nurodyta, kad tuo atveju, jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas (CPK 202 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę spręsti dėl sutarties, kaip įrodymo, vertinimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokia savo diskrecijos teise ir pasinaudojo, pasisakydamas dėl šio dokumento įrodomosios reikšmės visų kitų byloje esančių duomenų kontekste. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad laidavimo sutarties patikimumas, keliamas ir apeliaciniame skunde, nėra paneigtas, nepaisant eksperto įvardinto jos trūkumo – skirtingu laiku atspausdintų puslapių, taigi pagrindas nesivadovauti tokiu į bylą pateiktu įrodymu nenustatytas.Paminėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta ir tuo aspektu, kad net ir tai kad proceso šalies byloje pateiktą įrodymą teismas įvertina kaip nepatikimą (net ir suklastotą), savaime nereiškia, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, turi priimti sprendimą priešingos šalies naudai. Tokiu atveju teismas bylą išsprendžia remdamasis kitais byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016).Apibendrindama išvardintus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pirmosios instancijos teismas nepažeidė, o apeliantės nurodomas subjektyvus byloje esančių įrodymų kitoks vertinimas nesudaro teisinio pagrindo spręsti dėl laidavimo sutarties nesudarymo ar jos suklastojimo kitaip, nei dėl to sprendė pirmosios instancijos teismas.

Dėl laidavimo pabaigos

Dar viena apeliacinio skundo argumentų grupė yra susijusiu su, apeliantės teigimu, netinkamai nustatyta jos atsakomybės forma bei laidavimo pabaiga. Dar vienas skundo argumentas, kad ieškovė yra aiškiai pareiškusi dėl apeliantės atleidimo nuo laidavimo prievolės, nėra teisingas jau vien dėl to, kad jai yra pareikštas reikalavimas šioje byloje, be to, klausimai, susiję su draudiminio įvykio buvimu, su draudimo sutarties galiojimu jau išspręsti Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-432-267/2014. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Pagal bendrąjį principą laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada baigiasi juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). Tačiau priklausomai nuo to, kokia yra laidavimo rūšis, įstatyme nustatyti kitokie laidavimo pabaigos pagrindai (terminai). CK 6.88 straipsnyje nustatyta terminuoto laidavimo pabaiga, CK 6.89 straipsnyje įtvirtintos neterminuoto laidavimo pabaigos sąlygos. Analizuojant ginčo objektu nagrinėjamoje byloje esančios laidavimo sutarties 4.1 punktą matyti, kad jame nedviprasmiškai įtvirtinta, jog sutartis galioja iki tol, kol abi šalys įvykdo savo įsipareigojimus, t. y. ši sutartis yra neterminuota. Neterminuoto laidavimo pabaigą reglamentuojančio CK 6.89 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui, tais atvejais, kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo. Iš šios teisės normos dispozicijos turinio ir jos gramatinės konstrukcijos matyti, kad įstatymo leidėjas įtvirtina dvi būtinąsias sąlygas tam, kad laidavimo sutartį galima būtų laikyti pasibaigusia praėjus dvejiems metams nuo jos sudarymo, jei per šį terminą ieškinys laiduotojui nebuvo pareikštas. Pirmoji sąlyga apima tokius alternatyvius šalių elgesio variantus, t.y. 1) sutartyje nurodyta, kad laiduojama nenustatytam laikui, arba 2) sutartyje neaptartas laidavimo terminas, arba 3) sutartyje prievolės įvykdymo terminas yra apibūdintas pareikalavimo momentu. Nustačius bent vieną iš paminėtų situacijų bei norint taikyti aptariamoje normoje nurodytą dviejų metų terminą, taipogi būtina konstatuoti, kad šalys nėra sudariusios kitokio susitarimo, t. y. nėra numačiusios jokių kitų aplinkybių, turinčių reikšmės laidavimo sutarties pabaigos nustatymui. Priešingu atveju, siekiant nustatyti laidavimo sutarties pasibaigimo momentą, turi būti analizuojamos kitos būtinosios sąlygos, dėl kurių šalys sulygsta sudarydamos sandorį. Ginčijamos laidavimo sutarties 4.1 punkto formuluotė aiškiai ir nedviprasmiškai, kaip to reikalauja teismų praktikoje formuojamos nuostatos, įvardija laidavimo neterminuotą pobūdį ir kitokio susitarimo buvimą, t. y. kad sutartis yra galiojanti (vadinasi ir sukuria šalims sutartyje sulygtas teises ir pareigas) iki visiško įsipareigojimų, nurodytų 2.1 – 2.2 punktuose, įvykdymo. Todėl CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti laidavimo pabaigos terminai nagrinėjamu atveju nėra net aktualūs ir negali būti taikomi, tokias aplinkybės pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai. Pažymėtina, kad ieškinio senaties institutą reglamentuojančios CK nuostatos įtvirtina draudimą šalims keisti ar atsisakyti taikyti įstatymo nustatytus terminus, per kuriuos asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, bei jų skaičiavimo tvarką, tačiau nepaneigia šalių galimybės susitarti dėl sąlygų, sudarančių prielaidas tokio termino netaikyti tuo atveju, kai pats įstatymas numato šalims tokią teisę. Taigi CK nedraudžiant šalių susitarimu nustatyti laidavimo galiojimą iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo, kas atitinka laidavimo, kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį, tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga yra teisėta ir, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir dispozityvumo principą, sutarties šalims sukurianti atitinkamas teises bei pareigas (CK 1.136 str., 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4 d., 5 d.). Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-18 nutartis civilinėje byloje nr. 3K-7-229/2009; 2013-03-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2013). Tai konstatavus, apeliacinio skundo argumentai, susiję su laidavimo prievolės pasibaigimu 2013-08-26, ieškovei besibylinėjant kitoje byloje ir / ar praleidus trijų mėnesių terminą reikalavimams apeliantei pareikšti, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl prievolės solidarumo

Teisėjų kolegija negali sutikti ir su tokiais skundo argumentais, kad skolos išieškojimas pirmiausiai turėjo būtų nukreiptas į pagrindinį skolininką, bet ne į laiduotoją (laidavimo sutarties 2.2 p.), nes šios teisės apeliantė, nežinodama apie tokią sutarties sąlyga, nėra atsisakiusi. Kolegija jau išdėstė argumentus dėl apeliantės pareigos įvertinti sutarties sąlygas bei rizikas, prieš pasirašant atitinkamus įsipareigojimus. Prievolės solidarumo aspektu visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išdėstytiems argumentams bei motyvams, kad laidavimo prievolės solidarumas šiuo atveju kyla ne vien iš sutarties sąlygų, bet ir iš teisinio reglamentavimo bei jį aiškinančios kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutartis civilinėje byloje nr. 3K-P-537/2011). Laiduotojo solidarioji atsakomybė pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį lemia, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininkui, net ir jo bankroto atveju. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro, tik tuomet pagrindinio skolininko prievolė būtų laikoma pasibaigusia (CK 6.128 str. 3 d.), o tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 str. d.). Tačiau toks teisiškai reikšmingas faktas iki pareiškiant nagrinėjamoje byloje ieškinį apeliantei (laiduotojai) nebuvo įvykęs. Jokių svarių argumentų, leidžiančių nukrypti nuo aptarto teisinio reguliavimo dėl laidavimo prievolės solidarumo, šalims laidavimo sutartyje nesusitarus kitaip (CK 6.81 str. 1 d.), apeliaciniame skunde nenurodoma. Esminius apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija aptarė, šie ir kiti skundo argumentai teismo sprendimo nepagrįstumo ar jo neteisėtumo nepagrindžia, todėl skundas netenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nepatenkinus apeliacinio skundo, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos jai nekompensuotinos. Ieškovė prašo priteisti jai 1 580 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, bei 800 Eur išlaidas už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje. Duomenys apie tokias sumokėtas sumas apeliacinės instancijos teismui pateikti. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Vadovaujantis minėto straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių. Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidų dydis viršija rekomenduojamus dydžius, todėl ieškovei jos turėtos išlaidos negali būti kompensuotos pilnai. Už atsiliepimo į skundą parengimą maksimali atlygintina išlaidų suma, atsižvelgiant į procesinio veiksmo atlikimo metu galiojusį užpraeito ketvirčio vidutinį darbo užmokesčio dydį (756,90 Eur), yra 983,97 Eur, o už dvi atstovavimo teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme valandas – 158,66 Eur (793,30 Eur x 01 x 2). Iš viso iš ieškovei apeliantės priteistina 1 142,63 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti AAS „Baltikums Vienna Insurance Group“ (juridinio asmens kodas LV4000338703) iš uždarosios akcinės bendrovės „Arisanda“ (juridinio asmens kodas 180292254) 1 142,63 Eur (vieną tūkstantį šimtą keturiasdešimt du eurus 63 centus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.