- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-11
- Bylos Nr.
- e2-5008-1035/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-68-3-00078-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Valerij Lauš
- Ieškovas
- I. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovei Julianai Ostrouch-Brazdauskienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. L. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės ne mažiau kaip 90 000 Eur neturtinės žalos, jam padarytos neteisėtais Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų veiksmais nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-5042-556/2017 (toliau – ir Administracinė byla), ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškinyje nurodyta, kad LVAT 2017-12-19 priėmė ieškovui palankią nutartį Administracinėje byloje, tačiau visas ginčas buvo nagrinėjamas beveik 4 kartus ilgiau nei turėjo ir galėjo, o jo nagrinėjimo metu buvo padaryta daugybė itin grubių teisės aktų pažeidimų, priimti net du akivaizdžiai nepagrįsti, neteisingi, nemotyvuoti ir neteisėti sprendimai, kuriems priimti nebuvo absoliučiai jokio teisėto pagrindo, atlikti kiti neteisėti veiksmai. Šiais neteisėtais veiksmai ieškovui padaryta milžiniška neturtinė žala.
Dėl 1-ojo neteisėto veiksmo. Dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų Aplinkos apsaugos agentūroje (toliau – ir Agentūra) ieškovas į VAAT kreipėsi dar 2015-12-29. VAAT 2016-04-25 sprendimas buvo akivaizdžiai neteisėtas, neteisingas, netinkamas ir nemotyvuotas. Šie pažeidimai labai gražiai ir išsamiai aprašyti LVAT 2016-07-19 nutartyje, kuria minėtas sprendimas buvo panaikintas, o byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Jeigu VAAT bent iš dalies tinkamai būtų atlikęs savo darbą (kad apeliacinis instancijos teismas būtų galėjęs pats priimti galutinį sprendimą, o ne grąžinti bylą nagrinėti iš naujo), tai galutinis sprendimas šiame ginče būtų buvęs paskelbtas dar 2016 m. liepos mėnesį, t. y. po maždaug 6 mėnesių nuo bylos iškėlimo. Šiuo atveju galutinis sprendimas paskelbtas tik 2017 m. gruodžio mėnesį, t. y. ginčo nagrinėjimas truko nepateisinamai ilgai vien dėl VAAT teisėjos, priėmusios 2016-04-25 sprendimą, neteisėtų veiksmų. Ginčai dėl atleidimo iš valstybės tarnybos (įskaitant nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme) beveik visais atvejais išsprendžiami per metus ir paprastai nagrinėjami per 7–8 mėnesius. Dėl šių neteisėtų veiksmų ieškovui buvo sukeltas stresas, neteisybės, nesaugumo ir nežinomybės dėl ateities jausmas, jo pasitikėjimas teismais buvo pakirstas nuo pat pradžių (VAAT 2016-04-25 sprendimas buvo pirmasis ieškovo gyvenime, adresuotas tiesiogiai jam) kilo su tuo susiję neigiami išgyvenimai, ieškovas buvo pažemintas, padaryta milžiniška žala jo reputacijai, įvaizdžiui, garbei ir orumui, apie šį sprendimą sužinojo buvę jo draugai, kolegos, vadovai ir kiti asmenys (bylos išnagrinėjimo rezultatas skelbiamas Liteko Viešojoje tvarkaraščių paieškoje). Neteisėti veiksmai padaryti teisingumą vykdančiosios institucijos, tai sukėlė ieškovui didelį nesivylimą teisingumo sistema, be to, ieškovas patyrė nepatogumų dėl visų kitų po to sekusių teismo procesų, kurių buvo galima išvengti, jeigu teisėja bent iš dalies būtų atlikusi savo pareigas. Ieškovo vertinimu, dėl minėtų neteisėtų veiksmų jam padaryta apie 32 proc. visos žalos.
Šalies argumentai
Dėl 2-ojo neteisėjo veiksmo. Ginčą antrą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, Agentūra, praleidusi terminą, pavėluotai (2017-04-16) pateikė patikslintą apeliacinį skundą, kuriuo papildomai prašė išreikalauti įrodymus iš tam tikrų institucijų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad teismas atsisako priimti pavėluotai pateiktą patikslintą skundą, nebent tam neprieštarauja atsakovas arba teismas mano, jog tai yra būtina bylai teisingai išspręsti. LVAT, nepaisydamas minėtų nuostatų, 2017-04-27 nutartimi Agentūros pavėluotai pateiktą patikslintą apeliacinį skundą prijungė prie bylos kaip papildomus rašytinius paaiškinimus. Šis veiksmas nebuvo teisėtas, nes nebuvo pasiteirauta ieškovo nuomonės, sukėlė jam stresą ir nesaugumo jausmą, nes reikėjo skubiai ir neplanuotai rengti papildomus rašytinius paaiškinimus. Šiam procesiniam sprendimui neužkirto kelio ir nuolatiniai Agentūros piktnaudžiavimai procesinėmis teisėmis. Be to, vertinant LVAT 2017-06-14 sprendimo turinį, galima pagrįstai teigti, kad minėtus Agentūros rašytinius paaiškinimus teismas iš tikrųjų traktavo kaip patikslintą apeliacinį skundą. Ieškovo vertinimu, dėl minėtų neteisėtų veiksmų jam padaryta apie 3 proc. visos žalos.
Dėl 3-iojo neteisėto veiksmo. LVAT pirmininko 2017-05-31 nutartimi procesinio sprendimo priėmimo ir paskelbimo terminas buvo pratęstas 14 dienų. ABTĮ 143 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad dėl svarbių priežasčių administracinę bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos narių (narių) motyvuotu prašymu teismo pirmininkas motyvuota nutartimi gali pratęsti šiuos terminus ne ilgiau kaip keturiolikai darbo dienų. Šiuo konkrečiu atveju privaloma svarbių priežasčių sąlyga išpildyta nebuvo, nes pats LVAT 2017-06-14 sprendimas išskirtinai paviršutiniškas, motyvuojamoji jo dalis yra 7,5 puslapių ilgumo ir tokiam sprendimui surašyti viso mėnesio tikrai nereikėjo. Be to, LVAT 2016-05-31 nutartis yra labai abstrakti ir paviršutiniška, priimta paskutinę dieną, todėl neaišku, ar teismo pirmininkas turėjo pakankamai laiko tinkamai įvertinti prašymo pratęsti terminą pagrįstumą. Abi nutartys į bylą buvo įkeltos tik 2017-06-14. Šiuo atveju sprendimo priėmimas ir paskelbimas nepagrįstai ir neteisėtai užvilkintas 14 dienų ir tuo ieškovui buvo papildomai sukeltas stresas bei nežinomybės jausmas. Ieškovo vertinimu, dėl minėtų neteisėtų veiksmų jam padaryta apie 2 proc. visos žalos.
Dėl 4-ojo neteisėto veiksmo. LVAT 2017-06-14 sprendimas buvo neteisėtas ir neteisingas, dėl ko procesas byloje nuo 2017-09-01 buvo atnaujintas, o pats sprendimas nuo 2017-12-19 yra negaliojantis. Argumentai dėl minėto sprendimo neteisėtumo ir neteisingumo pateikti prašyme atnaujinti procesą ir LVAT 2017-09-01 nutartyje. LVAT 2017-06-14 sprendimo ir 2017-12-19 nutarties argumentai dėl pareigybių nepasiūlymo visiškai skiriasi, nors abiem teisėjų kolegijoms buvo prieinami tie patys šalių pateikti argumentai ir įrodymai. Šie neteisėti veiksmai nulėmė ne tik ilgesnę ginčo nagrinėjimo trukmę, bet ir ieškovo draugams, visuomenei, buvusiems (būsimiems) kolegoms ir vadovams buvo aiškiai ir nedviprasmiškai parodyta, kad ginčas yra visiškai ir galutinai išnagrinėtas, o LVAT 2017-06-14 sprendimas yra neskundžiamas. Visų akivaizdoje ieškovo visiškas neteisumas buvo visiškai ir neskundžiamai užtvirtintas. Daugiau nei 6 mėnesius įsigaliojusiu ir neskundžiamu teismo sprendimu dėl atleidimo iš Agentūros visa apimtimi buvo kaltas tik vienas ieškovas. Tokia padėtis truko iki LVAT 2017-12-19 nutarties, kuria minėtas sprendimas buvo panaikintas. Procesas byloje buvo atnaujintas pagal du rimtus pagrindus, kurie buvo LVAT 2017-06-14 sprendimą priėmusių teisėjų kontrolėje ir pagal kuriuos bylai po proceso atnaujinimo narinėti netgi privalėjo būti sudaryta išplėstinė teisėjų kolegija. Proceso byloje atnaujinimas savaime įrodo, kad LVAT 2017-06-14 sprendimą priėmę teisėjai ne viską padarė tinkamai. Neteisėtų ir neteisingų procesinių sprendimų viešinimas neišvengiamai daro žalą suinteresuotiems asmenims. Minėtas sprendimas yra viešas iki šiol. LVAT 2017-06-14 sprendimą priėmę teisėjai puikiai žinojo, kad jis yra akivaizdžiai neteisėtas ir neteisingas, t. y. neteisėti veiksmai buvo tyčiniai. Šis sprendimas teisine prasme buvo akivaizdžiai nekokybiškas. Dėl šių neteisėtų veiksmų ieškovui buvo sukeltas stresas, neteisybės, nesaugumo ir nežinomybės dėl ateities jausmas, padaryta milžiniška žala jo reputacijai, įvaizdžiui, garbei ir orumui, jis buvo pažemintas, nepagrįstai ir neteisėtai pripažintas visiškai neteisiu. LVAT 2017-06-14 sprendimas buvo ir tebėra viešas, apie jį sužinojo buvę (būsimi) kolegos, vadovai ir kiti asmenys. Šie neteisėti veiksmai padaryti teisingumą vykdančios institucijos, o tai sukėlė ieškovui dar didesnį nusivylimą teisingumo sistema. Ieškovo vertinimu, dėl minėtų neteisėtų veiksmų jam padaryta apie 40 proc. visos žalos.
Dėl 5-ojo neteisėto veiksmo. Ginčo nagrinėjimo eigoje ieškovas buvo nurodęs, kad kai kuriais atvejais Agentūra teismui ieškovo vardu teikia tiesos neatitinkančią informaciją, todėl ieškovas prašė už tai paskirti Agentūrai baudas. Joks teismas Agentūros dėl tokių veiksmų nesudrausmino ir net necharakterizavo jos neigiamai. Tuo tarpu patys teisėjai LVAT 2017-06-14 sprendimo motyvuojamojoje dalyje iškraipė ieškovo paaiškinimus, suformulavo tiesos neatitinkančią informaciją ir visai tai pateikė visuomenei, jo draugams ir buvusiems (būsimiems) kolegoms ir vadovams. Ieškovo argumentai buvo iškraipyti minėto sprendimo 10 ir 14 puslapiuose. Šie veiksmai negali būti traktuojami kaip teisingumo vykdymo sudedamoji dalis. LVAT 2017-06-14 sprendimas tebėra viešai prieinamas visiems ir jame nėra jokių nuorodų į faktą, kad jis yra negaliojantis ir procesas byloje yra atnaujintas bei priimtas kitas sprendimas. Šiuo atveju žala ieškovui toliau daroma. Šios aplinkybės papildomai įrodo, kad LVAT 2017-06-14 sprendimą priėmusi teisėjų kolegija neteisėtus veiksmus atliko tyčia, buvo šališka ir iš anksto neigiamai nusistačiusi ieškovo atžvilgiu. Minėtą sprendimą priėmę teisėjai žinojo apie neįprastai sudėtingą ganėtinai paprasto ginčo nagrinėjimo eigą, tačiau nedėjo pastangų, kad minėtų neteisėtų veiksmų būtų išvengta. Šiais neteisėtais veiksmais ieškovo reputacijai, garbei ir orumui buvo padaryta milžiniška žala, ieškovas buvo paties teismo apšmeižtas ir pažemintas visuomenės, draugų, o labiausiai buvusių (būsimų) kolegų ir vadovų akivaizdoje. Ieškovo vertinimu, dėl minėtų neteisėtų veiksmų jam padaryta apie 14 proc. visos žalos.
Dėl 6-ojo neteisėto veiksmo. Ginčo apeliacinės instancijos teisme trečio nagrinėjimo metu LVAT 2017-10-26 nutartimi skyrė bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka ir Agentūra buvo įpareigota pateikti tam tikrus duomenis ir papildomus paaiškinimus. Šie veiksmai buvo pertekliniai, nereikalingi ir net neteisėti, nes bereikalingai užvilkino bylos nagrinėjimą. Šiuos argumentus ieškovas pateikė 2017-11-23 teismo posėdyje, prašydamas nušalinti išplėstinę teisėjų kolegiją. Ieškovo nuomonės dėl poreikio atlikti minėtoje nutartyje nurodytus veiksmus niekas nesiteiravo, todėl buvo pažeistas teisės būti išklausytam principas ir ieškovo procesinės teisės, jis neturėjo jokios galimybės reikšti prieštaravimų. Sprendimas bylą nagrinėti teismo posėdyje buvo perteklinis, įpareigojimas Agentūrai pateikti duomenis ir papildomus rašytinius paaiškinimus – taip pat. Tikėtina, kad atlikti šiuos neteisėtus veiksmus paskatino teisėjų kolegijos siekis patenkinti Agentūros patikslintame apeliaciniame skunde, kurį teismas prie bylos prijungė kaip papildomus rašytinius paaiškinimus, pareikštus prašymus. Nors dėl ieškovo pareikšto nušalinimo bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, to negalima traktuoti kaip žalos padidėjimo dėl paties nukentėjusiojo asmens didelio neatsargumo, nes esamoje situacijoje ieškovas priėmė geriausią, nors ir labai nelengvą sprendimą. Ieškovui išsamių paaiškinimų dėl LVAT 2017-10-26 nutartyje pareikštų reikalavimų/pasiūlymų taip niekada ir nepavyko išgirsti. Šiais neteisėtais ir pertekliniais veiksmais bereikalingai buvo užvilkintas bylos nagrinėjimas ir ieškovui buvo sukeltas stresas, nesaugumo ir nežinomybės jausmas, jam reikėjo intensyviai ruoštis dar vienam teismo posėdžiui, apsispręsti dėl prašymo nušalinti išplėstinę teisėjų kolegiją, o dėl pačios LVAT 2017-11-23 nutarties paviršutiniškumo ir teisėjų atsisakymo jam pateikti išsamius motyvus ieškovas nežinojo, ko gali tikėtis teismo posėdyje ir kokios staigmenos jame buvo numatytos. Dėl to negalėjo būti tikras, kad posėdžiui galės tinkamai pasiruošti. Ieškovo vertinimu, dėl minėtų neteisėtų veiksmų jam padaryta apie 4 proc. visos žalos.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl 7-ojo neteisėto veiksmo. Viso ginčo nagrinėjimo metu Agentūra sistemingai ir sąmoningai piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, o tai neabejotinai prisidėjo prie bylos nagrinėjimo vilkinimo ir neteisingo jos išsprendimo. Teismas turi pareigą užtikrinti, kad bylos nagrinėjimas nebūtų vilkinamas, be to, teismas gali skirti baudas savo procesinėmis teisėmis piktnaudžiaujančioms bylos šalims, tačiau tai niekada nebuvo padaryta. Agentūra dėl savo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis niekada nebuvo charakterizuojama neigiamai, tuo tarpu ieškovas, niekada nepiktnaudžiavęs savo procesinėmis teisėmis, pirmosios instancijos teismo teisėjos ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos akivaizdžiai buvo charakterizuojamas neigiamai, demonstruojant išankstinį nusistatymą jo atžvilgiu (pažeistas šalių lygybės principas). Toks teismų neveikimas neabejotinai turėjo įtakos nepateisinamai ilgam ir daugeliu atvejų neteisingam ginčo nagrinėjimui ir atitinkamai prisidėjo prie ieškovui padarytos neturtinės žalos. Ieškovo vertinimu, dėl minėtų neteisėtų veiksmų jam padaryta apie 5 proc. visos žalos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad sprendžiant klausimą dėl valstybės deliktinės atsakomybės dėl teismo veiksmų nagrinėjant civilinę (ar administracinę) bylą viena iš privalomų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų yra teismo kaltė. Vertinant teismo kaltės buvimą, vien teismo priimto procesinio sprendimo panaikinimas savaime nepatvirtina kaltės fakto. Aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima preziumuoti atsakingo teismo pareigūno kaltę, yra tik tada, kai už įvarius pažeidimus, padarytus nagrinėjant konkrečią bylą, tam asmeniui buvo taikyta drausminė atsakomybė, į pažeidimus reaguota priimant atskirąją nutartį ir pan. Taip pat teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl 1-ojo neteisėto veiksmo. Vien ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų teismo sprendimo formai ir turiniui, neįrodo, kad yra visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Ieškovas nenurodė aplinkybių, kodėl specialiai ar aplaidžiai teisėjai, išnagrinėję bylą, priėmė vėliau panaikintą teismo sprendimą, kadangi teismo sprendimo turinys, išdėstymas ir išvados iš dalies yra subjektyvaus vertinimo dalykas. Šiuo atveju ieškinyje nėra pagrįsta būtina CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga – tyčiniai veiksmai. Vertinant, ar byla buvo išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, reikia atsižvelgti į bylos aplinkybes, jos sudėtingumą, asmens ir kompetentingų institucijų elgesį bei sprendžiamų klausimų reikšmę asmeniui. Ginčo atveju byla buvo nagrinėjama kelis kartus instancine tvarka, vėliau procesas buvo atnaujintas. Visas procesas užtruko 2 metus. Tokia proceso trukmė vertintina kaip normali, atsižvelgiant į tai, kad Administracinės bylos pobūdis buvo susijęs su painių faktinių aplinkybių vertinimu ir teisės taikymu.
Dėl 2-ojo neteisėto veiksmo. Pagal ABTĮ 52 straipsnio 2 dalį viena iš šalių teisių administraciniame procese yra teikti rašytinius paaiškinimus, todėl aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas prijungė vienos iš šalių pateiktą procesinį dokumentą ne kaip patikslintą apeliacinį skundą, o kaip rašytinius paaiškinimus, negalėtų būti vertinama kaip neteisėtas veiksmas. Ieškovas nenurodo, dėl kokių iš esmės naujų Agentūros pateiktų argumentų jam buvo apsunkinta teisės į gynybą, tuo labiau, kad byla buvo jau pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Dėl 3-iojo neteisėjo veiksmo. ABTĮ 143 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, gali atidėti sprendimo ar nutarties priėmimą ir paskelbimą ne ilgiau kaip keturiolikai darbo dienų. LVAT 2017-05-31 nutartyje nurodyta, kad byla yra sudėtinga teisės taikymo aspektu, todėl egzistuoja pagrindas kreiptis į teismo pirmininką su prašymu procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėti. Įvertinant tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai vienu metu nagrinėja ne po vieną bylą ir teisę spręsti dėl procesinio sprendimo priėmimo bei paskelbimo termino pratęsimo suteikta teismo pirmininkui, kuris atsakingas už bendrą teismo darbo organizavimą, ieškovo argumentai nepagrindžia teismo veiksmų neteisėtumo.
Dėl 4-ojo neteisėto veiksmo. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujintas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Aplinkybė, kad procesas buvo atnaujintas po pakartotinio bylos išnagrinėjimo administraciniuose teismuose, neįrodo teismo neteisėtų veiksmų, tuo labiau, kad LVAT 2017-09-01 nutartyje nėra konstatuota akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, padarytų kaltais teisėjų veiksmais. Nors ieškovas teigia, kad teismų procesinių sprendimų paskelbimas viešai jį žemina, tačiau ieškovas pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, kaip kreiptis į teismą. Ieškovas turėjo numatyti, kad aplinkybės, susijusios su ginčo išnagrinėjimu, bus atspindėtos procesiniuose sprendimuose, su kuriais galės susipažinti visi norintys.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl 5-ojo neteisėto veiksmo. Teismo procesas yra specifinė valstybės įgaliotų subjektų – teismų veikla, kurios metu nagrinėjami asmenų ginčai (teismo proceso tikslas nėra informacijos skleidimas). Vien dėl tos aplinkybės, kad teismo proceso metu ištyrus įrodymus ir įvertinus teisės aktų reikalavimus, teismo padaromos išvados vėliau pakeičiamos ar panaikinamos, negalima daryti išvados, kad pareiškėjas buvo apšmeižtas ir pažemintas. Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visetu išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). LVAT 2017-06-14 sprendime padarytų išvadų traktavimas yra susijęs su konkrečių aplinkybių vienokiu ar kitokiu vertinimu, tačiau negalima teigti, kad buvo iškraipyti ieškovo paaiškinimai ir suformuluota tiesos neatitinkanti informacija.
Dėl 6-ojo neteisėto veiksmo. Skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, kai tai yra būtina, apeliacinės instancijos teisme yra teismo teisė, kuria jis gali pasinaudoti, ypač, kai vieną iš šalių to prašo (ABTĮ 141 str. 1 d.). Ginčo atveju Administracinė byla dėl neteisėto atleidimo buvo kelis kartus nagrinėta instancine tvarka, todėl teisėjų kolegijai galėjo susidaryti įspūdis, kad reikia išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, taip pat teisėjų kolega galėjo prašyti šalių teikti paaiškinimus ir papildomus įrodymus, įvertinus reikalavimų pobūdį (ieškovo prašymas priteisti negautas pajamas) ir bylos trukmę (teismas apskaičiuoja žalos atlyginimo dydį teismo sprendimo priėmimo dienai).
Dėl 7-ojo neteisėto veiksmo. ABTĮ 52 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šalys procesinėmis teisėmis turi naudotis sąžiningai. Ieškovas subjektyviai vertina aplinkybes, tačiau objektyvių duomenų, kad teismai turėjo pripažinti Agentūrą piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, nėra pateikta. Vien dėl to, kad ieškovo atžvilgiu buvo priimami nepalankūs sprendimai, negalima teigti, kad ieškovas buvo sąmoningai neigiamas charakterizuojamas ar šmeižiamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje ieškovas, atsakovės atstovė palaikė šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas, atsakė į teismo ir vienas kito klausimus.
Ieškinys atmestinas.
Ieškovas teisiniu ieškinio pagrindu nurodo CK 6.272 straipsnį „Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų“, o faktiniu ieškinio pagrindu – konkrečius VAAT ir LVAT, nagrinėjant Administracinę bylą, atliktus, ieškovo nuomone, neteisėtus veiksmus. Pats ieškovas suskaičiavo jų septynis, todėl teismas pasisakys dėl kiekvieno iš jų. Tačiau prieš tai būtina trumpai nurodyti esmines Administracinės bylos nagrinėjimo faktines aplinkybes.
Iš teismui pateiktos Administracinės bylos medžiagos matyti, kad:
1) Ieškovas 2015-12-29 skundu, kurį patikslino 2016-03-08, kreipėsi į VAAT, prašydamas panaikinti Agentūros direktoriaus įsakymo dėl ieškovo atleidimo iš einamų pareigų 1-ąjį punktą, priteisti darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laiką, priteisti iš Agentūros vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, priteisti išeitinę išmoką;
2) VAAT 2016-04-25 sprendimu ieškovo skundą atmetė kaip nepagrįstą;
3) LVAT, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą dėl VAAT 2016-04-25 sprendimo, 2016-07-19 nutartimi ieškovo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, panaikino skundžiamą sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;
4) Ieškovas 2015-12-29 skundą dar kartą patikslino 2016-09-14, prašydamas panaikinti Agentūros direktoriaus 2015-11-30 įsakymo dėl ieškovo atleidimo iš einamų pareigų 1-ajį punktą, panaikinti Agentūros direktoriaus 2016-01-21 įsakymą, įpareigoti Agentūrą priimti jį į vyriausiojo specialisto pareigas ir atitinkamose informacinėse sistemose pažymėti, kad šias pareigas eina nuo 2015-12-01 arba, teismui pripažinus, jog pareigybės panaikinimas nebuvo realus, įpareigoti Agentūrą grąžinti jį į prieš tai eitas pareigas; priteisti iš Agentūros darbo užmokesčio dydžio kompensaciją;
5) VAAT 2017-02-15 sprendimu ieškovo skundą patenkino ir panaikino Agentūros direktoriaus 2015-11-30 įsakymo dėl ieškovo atleidimo iš einamų pareigų 1-ąjį punktą, grąžino ieškovą į prieš tai eitas pareigas, priteisė ieškovui iš Agentūros už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš Agentūros dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos 7 347,41 Eur, neatskaičius mokesčių, o nuo 2017-02-15 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo – po 31,27 Eur už kiekvieną darbo dieną;
6) LVAT, išnagrinėjęs Agentūros apeliacinį skundą dėl VAAT 2017-02-15 sprendimo, 2017-06-14 sprendimu Agentūros apeliacinį skundą patenkino ir panaikino VAAT 2017-02-15 sprendimą, priėmė naują sprendimą – ieškovo skundą atmetė kaip nepagrįstą;
7) Ieškovas 2017-07-17 pateikė prašymą atnaujinti procesą Administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais bei perduoti bylą LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai arba plenarinei sesijai nagrinėti iš naujo;
8) LVAT 2017-09-01 sprendimu ieškovo prašymą atnaujinti procesą Administracinėje byloje patenkino ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais atnaujino procesą Administracinėje byloje, ją perdavė LVAT nagrinėti iš naujo;
9) LVAT 2017-12-19 nutartimi panaikino LVAT 2017-06-14 sprendimą ir priėmė naują nutartį – Agentūros apeliacinį skundą atmetė, pakeitė VAAT 2017-02-15 sprendimo dalį, kuria ieškovas grąžintas į prieš tai eitas pareigas ir ieškovui iš Agentūros už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš Agentūros dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos priteista 7 347,41 Eur, neatskaičius mokesčių, o nuo 2017-02-15 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo – po 31,27 Eur už kiekvieną darbo dieną, ir šią dalį išdėstė taip – pripažino, kad ieškovas atleistas iš Agentūros pagal teismo sprendimą nuo 2017-12-19, priteisė ieškovui iš Agentūros 16 166,59 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015-11-30 iki 2017-12-19, kitą VAAT 2017-02-15 sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Nurodžius šias esmines Administracinės bylos faktines aplinkybes, būtina akcentuoti ir kasacinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose. Pagal ją asmeniui, reikalaujančiam atlyginti CK 6.672 straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad griežtoji valstybės civilinė atsakomybė už CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatytus neteisėtus veiksmus (be kaltės) neapima atsakomybės už asmenims padarytą žalą civiliniame procese (šiuo atveju – administraciniame procese). CK 6.272 straipsnio 2 dalyje valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą (šiuo atveju – administracinę bylą), tiesiogiai susieta su teisėjo ar kito teismo pareigūno kalte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014).
Apibendrinant išdėstytą kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, kad pagrindas taikyti valstybei deliktinę civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį egzistuoja, jeigu nustatomas minėtų keturių civilinės atsakomybės sąlygų visetas – bent vienos sąlygos, inter alia (be kita ko), neteisėtų veiksmų, kuri kartu yra ir pirminė atsakomybės taikymo sąlyga, nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę. Todėl pirmiausia teismas pasisakys dėl pirminės atsakomybės taikymo sąlygos – neteisėtų veiksmų – (ne)buvimo nagrinėjamu atveju, paliesdamas ir kitą sąlygą – teismų kaltės (ne)buvimą.
Dėl ieškovo nurodytų pirmojo ir ketvirtojo neteisėtų veiksmų
Šioje dalyje ieškovo nurodyti argumentai yra susiję su jam nepalankiais VAAT 2016-04-25 ir LVAT 2017-06-14 sprendimais, kurie vėliau pagal ieškovo apeliacinį skundą ir prašymą dėl proceso atnaujinimo buvo panaikinti atitinkamai LVAT 2016-07-19 ir 2017-12-19 nutartimis, ir dėl to pailgėjusia ginčo dėl ieškovo atleidimo iš valstybės tarnybos nagrinėjimo trukme.
Šiame kontekste teismas mano esant būtina vėl atkreipti dėmesį į kasacinio teismo praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015 pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, atitinkamame proceso kodekse. Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Kitoje civilinėje byloje kasacinis teismas pažymėjo, kad teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti, ir kitas aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju teismas sieks nustatyti, ar nagrinėjant Administracinę bylą, iš kurios nagrinėjamo ginčo atveju kildinama valstybės civilinė atsakomybė, ir priimant atitinkamus procesinius sprendimus buvo padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, tačiau kartu pažymėtina, kad pati Administracinė byla dėl ieškovo atleidimo iš valstybės tarnybos šio proceso metu nėra nagrinėjama iš naujo. Šiuo atveju teismą saisto LVAT priimtuose procesiniuose sprendimuose, kuriais panaikinti minėti VAAT ir LVAT sprendimai, nurodytos aplinkybės ir padarytos išvados.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad VAAT 2016-04-25 sprendimas buvo panaikintas apeliacinės instancijos teismo (LVAT 2016-07-19 nutartimi), o LVAT 2017-06-14 sprendimas – paties LVAT 2017-12-19 nutartimi (Administracinėje byloje atnaujinus procesą). Darytina išvada, kad minėti panaikinti teismų procesiniai sprendimai nebuvo teisėti. Kita vertus, pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo kaltei. Sutinkina su atsiliepimo į ieškinį argumentais, kad vertinant teismo kaltės buvimą, vien teismo procesinio sprendimo panaikinimas savaime nepatvirtina kaltės fakto. Aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima preziumuoti teisėjo kaltę yra tada, kai už įvairius pažeidimus, padarytus nagrinėjant konkrečią civilinę bylą (šiuo atveju – administracinę bylą), jam taikyta drausminė atsakomybė, į padarytus pažeidimus reaguota priimant atskirąją nutartį ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-18-117/2015). Kaip minėta, teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.
LVAT 2016-07-19 nutartyje, kuria panaikintas VAAT 2016-04-25 sprendimas, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminių ieškovo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, ir konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų bylai aktualių aplinkybių bei priėmė nemotyvuotą sprendimą (ABTĮ 86 str., 87 str. 4 d.). Šios nutarties turinys nesudaro pagrindo daryti vienareikšmės išvados, kad VAAT 2016-04-25 sprendime padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos. Joje nėra konstatuota, kad skundžiamas sprendimas yra visiškai be motyvų, o pažymėta, kad motyvavimas, remiantis iš esmės atsiliepimo į skundą teiginiais (pozicija), neatitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje motyvuojamajai spendimo daliai nustatytų reikalavimų. Be to, šioje nutartyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas išdėstė faktines aplinkybes, atliko ginčo teisinių santykių dalinę teisinio reguliavimo apžvalgą, nors ir neatliko ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų sisteminės ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavė joms teisinio įvertinimo. Kitaip tariant, LVAT 2016-07-19 nutartyje nurodyti VAAT 2016-04-25 sprendimo trūkumai, dėl kurių Administracinė byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, neįrodo, kad buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, turėjusiosios esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui administraciniame procese. Byloje nėra jokių duomenų, kad VAAT 2016-04-25 sprendimą priėmusiai teisėjai būtų taikyta drausminė atsakomybė, priimta atskiroji nutartis. Be abejo, tai nereiškia, kad ieškovo skundą pirmąja instancija pirmą kartą nagrinėjęs teismas nepadarė klaidų, tiesiog jos nėra laikomos akivaizdžiomis ir šiurkščiomis bei buvo ištaisytos taikant Konstitucijoje, Teismų įstatyme ir ABTĮ numatytą teismo procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo instancinę kontrolę, t. y. instancine tvarka. Šiuo atveju ieškovo pozicija, kad VAAT net tokių klaidų neturėjo padaryti, nes kilęs ginčas dėl jo atleidimo iš valstybės tarnybos buvo nesudėtingas dėl aiškaus ieškovo skundo pagrįstumo, grindžiama išskirtinai subjektyviu ieškovo susiklosčiusios situacijos jį atleidus iš valstybės tarnybos vertinimu. Jau minėta Administracinės bylos nagrinėjimo eiga savaime parodo, kad šis ginčas anaiptol nebuvo nesudėtingas.
LVAT 2017-09-01 nutartyje, kuria po kito ieškovui nepalankaus procesinio sprendimo, t. y. LVAT 2017-06-14 sprendimo, priėmimo buvo atnaujintas procesas Administracinėje byloje, pabrėžė, kad LVAT 2017-06-14 sprendime aiškiai nurodė teisės aktus ir teismų praktiką, kuria vadovavosi, nustatytas faktines aplinkybes ir jų vertinimą, padarytas išvadas, o tai, jog sprendime nepasisakyta dėl visų ieškovo skundo ir atsiliepimo į Agentūros apeliacinį skundą argumentų, nelaikytina priežastimi atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu. LVAT 2017-09-01 nutartyje, pasisakant dėl kitų proceso atnaujinimo pagrindų, numatytų ABTĮ 156 straipsnio 10 ir 12 punkte, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, įvertinta, kad LVAT 2017-06-14 sprendimu konstatavus, jog Agentūra tinkamai realizavo pareigą užtikrinti valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantijas tęsti darbą toje pačioje institucijoje, buvo netinkamai pritaikyta Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 43 straipsnio 1 dalis, pažymint, kad šis sprendimas nevisiškai atitiko LVAT praktiką taikant minėtas įstatymo nuostatas, kadangi Administracinėje byloje ir kitoje administracinėje byloje Nr. A492-59/2013 nagrinėjamos aplinkybės yra panašios, bet jų teisinis vertinimas skyrėsi. Taigi procesas Administracinėje byloje buvo atnaujintas ir dėl siekio užtikrinti vienodos administracinių teisimų praktikos formavimą. Pažymėtina, kad LVAT 2017-09-01 nutartyje konstatuota, kad ieškovo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais yra tik iš dalies pagrįstas.
Iš LVAT 2017-12-19 nutarties, kuria ieškovui nepalankus LVAT 2017-06-14 sprendimas buvo panaikintas ir priimta nauja nutartis, turinio matyti, kad tokį rezultatą nulėmė kitoks, be kita ko, atsižvelgiant į ankstesnę LVAT praktiką, VTĮ 43 straipsnio 1 dalies aiškinimas ir taikymas, konstatuojant, jog ši įstatymo nuostata buvo pažeista, kas sudarė savarankišką pagrindą pripažinti ieškovo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu.
LVAT 2017-09-01 ir 2017-12-19 nutarčių turinys neduoda pagrindo išvadai, kad ieškovui nepalankiame LVAT 2017-06-14 sprendime padaryta VTĮ 43 straipsnio 1 dalies taikymo klaida vertintina kaip akivaizdi ir šiurkšti. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų, kad LVAT 2017-06-14 sprendimą priėmusiai teisėjų kolegijai būtų taikyta drausminė atsakomybė, priimta atskiroji nutartis. Antra, ši klaida buvo ištaisyta taikant ABTĮ numatytą proceso atnaujinimo institutą. Trečia, įvertinti, ar VTĮ 43 straipsnio 1 dalis (ne)buvo pažeista, buvo sudaryta LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, o tai parodo, kad šis klausimas buvo pakankamai sudėtingas tiek faktine, tiek teisine prasme.
Reziumuodamas teismas konstatuoja, kad minėtų ieškovui nepalankių VAAT 2016-04-25 ir LVAT 2017-06-14 sprendimų panaikinimas savaime neįrodo teismo (teisėjų) padarytų akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, todėl darytina išvada, jog nėra teismo (teisėjų) kaltės, kurios nesant, valstybė žalos neatlygina (CK 6.272 str. 2 d.).
Dėl ieškovo argumentų, susijusių su ginčo dėl jo atleidimo iš valstybės tarnybos nagrinėjimo trukme, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Sprendžiant, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujamasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; pareiškėjo elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-7-375/2011).
Minėta, kad, priešingai nei mano ieškovas, ginčas dėl jo atleidimo iš valstybės tarnybos buvo sudėtingas tiek faktine, tiek teisine prasme. Tai patvirtina šio ginčo nagrinėjimo eiga, skundą du kartus nagrinėjat pirmąja instancija, du kartus – apeliacine ir atnaujinus procesą, taip pat aplinkybė, kad galutiniam procesiniam sprendimui priimti buvo sudaryta LVAT išplėstinė teisėjų kolegija. Taigi ginčo nagrinėjimo trukmei lemiamą įtaką turėjo jo nagrinėjimas instancine tvarka ir proceso atnaujinimo instituto taikymas. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs Administracinės bylos medžiagą, konstatuoja, kad, atsižvelgiant į Administracinės bylos sudėtingumą, bendrą proceso ir atskirų stadijų trukmę, procesinių delsimų nebuvimą, įmanomai trumpiausio laiko reikalavimas nebuvo pažeistas. Pažymėtina, kad ieškovas nenurodė konkrečių netinkamų teismų (teisėjų) veiksmų, organizuojant procesą, ar procesinio delsimo laikotarpių, išskyrus dvi aplinkybes, jog LVAT 2017-05-31 nutartimi procesinio sprendimo priėmimo ir paskelbimo terminas nepagrįstai buvo pratęstas 14 dienų, be to, LVAT 2017-10-26 nutartimi byla buvo skirta nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, tačiau dėl šių ieškovo argumentų nepagrįstumo teismas pasisakys vėliau, analizuodamas ieškovo nurodytus 3-iąjį ir 6-ajį neteisėtus veiksmus. Ieškovo argumentai ir pateikti pavyzdžiai, kad kiti panašūs ginčai dėl atleidimo iš valstybės tarnybos paprastai išnagrinėjami per 7–8 mėnesius, nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamu atveju, kadangi konkretaus ginčo trukmei didelę reikšmę turi ne tik ginčo pobūdis, bet konkreti susiklosčiusi faktinė situacija, proceso dalyvių elgesys, teismų priimtų galutinių ir tarpinių procesinių sprendimų apskundimas, nušalinimų pareiškimas, skundo patikslinimas (ieškovas pirminį skundą tikslino 2016-03-08 ir 2016-09-16) ir kt. Taigi tiesmukiškai lyginti proceso trukmę net ir analogiško pobūdžio bylose, neatsižvelgiant į minėtas aplinkybes, negalima.
Dėl antrojo neteisėto veiksmo
Ieškovas yra neteisus, teigdamas, kad Agentūros pavėluotai (2017-04-16) pateikto apeliacinio skundo priėmimui taikytinos ABTĮ 50 straipsnio 3 dalies nuostatos. ABTĮ 50 straipsnyje reglamentuojamas skundo (prašymo, pareiškimo) atsiėmimas ar atsisakymas, skundo (prašymo, pareiškimo) dalyko ar pagrindo pakeitimas, o nagrinėjamu atveju Agentūra pateikė patikslintą apeliacinį skundą, kurio priėmimui taikytinos ABTĮ 138 straipsnio nuostatos. Todėl ieškovo argumentai, kad LVAT 2017-04-27 nutartimi pavėluotai pateiktą apeliacinį skundą prijungdamas prie bylos kaip papildomus rašytinius paaiškinimus pažeidė ABTĮ 50 straipsnio 3 dalies nuostatas, atmestini kaip nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad Agentūros apeliacinis skundas dėl VAAT 2017-02-15 paduotas 2017-03-13, t. y. laiku, ir 2017-03-15 priimtas. Agentūra 2017-04-16 pateikė patikslintą apeliacinį skundą, kuris LVAT 2017-04-27 nutartimi, atsižvelgiant į tai, kad jo dalykas yra toks pats, kaip ir 2017-03-13 pateikto apeliacinio skundo, buvo pridėtas prie Administracinės bylos laikant jį papildomais rašytiniais paaiškinimais dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų. Ieškovas nenurodo, kodėl patikslinto apeliacinio skundo laikymas rašytiniais paaiškinimais ir jų pridėjimas prie bylos, laikytinas neteisėtu. Kaip minėta, ieškovo akcentuojama jo teisė prieštarauti pavėluotam patikslintam skundui priimti, yra numatyta ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje, tačiau ji nagrinėjimu atveju netaikytina, kadangi reglamentuoja kitokią procesinę situaciją. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje numatyta proceso šalių teisė teikti paaiškinimus.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvados, kad priimant LVAT 2017-04-16 nutartį buvo atlikti neteisėti veiksmai. Šiuo atveju LVAT atlikti procesiniai veiksmai neprieštaravo ABTĮ, reglamentuojančio administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką, nuostatoms.
Dėl trečiojo neteisėto veiksmo
Iš bylos medžiagos matyti, kad Administracinė byla apeliacine rašytinio proceso tvarka buvo nagrinėjama 2017-05-15 teismo posėdyje, kuriame, vadovaujantis ABTĮ 143 straipsnio 4 dalimi, procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas iki 2017-05-31. Kaip matyti, ieškovas šių veiksmų nelaiko neteisėtais. LVAT 2017-05-31 nutartimi, vadovaujantis ta pačia įstatymo nuostata, nutarė kreiptis į LVAT pirmininką su prašymu pratęsti procesinio sprendimo priėmimo ir paskelbimo terminą ir procesinį sprendimą Administracinėje byloje skelbti 2017-06-14. ATBĮ 143 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, gali atidėti teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą ne ilgiau kaip keturiolikai darbo dienų, be to, dėl svarbių priežasčių administracinę bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos nario (narių) motyvuotu prašymu teismo pirmininkas motyvuota nutartimi gali pratęsti šiuos terminus ne ilgiau kaip keturiolikai darbo dienų. LVAT 2017-05-31 nutartyje tokie motyvai yra nurodyti – bylos sudėtingumas teisės taikymo aspektu. Ieškovo argumentai, kad LVAT 2017-06-14 sprendimas yra paviršutiniškas, nedidelės apimties, todėl jam surašyti tikrai nereikėjo viso mėnesio, grindžiami išskirtinai ieškovo subjektyviu vertinimu ir laikytini nepagrįstais. Teisėjų, priimančių procesinį sprendimą, skirtas laikas sprendimui surašyti negali būti matuojamas priimto sprendimo puslapių skaičiais, nes į šį laiką taip pat įeina bylos aplinkybių ir teisės aktų analizė, teismų praktikos paieška ir jos apibendrinimas. Be to, teisėjai vienu metu nagrinėja ir priima procesinius sprendimus nė vienoje byloje, todėl reikia turėti omeny ir teisėjų turimą darbo krūvį. Dėl šių priežasčių įstatymas ir numato galimybę teismui, visų pirma, atidėti procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą, antra, pratęsti šį terminą. Teismų praktikoje nutartys, kuriomis pratęsiamas procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas, paprastai yra su trumpais motyvais, todėl nagrinėjamas atvejis nėra išskirtinis. LVAT 2017-05-31 nutartyje pagrįstai nurodyta, kad byla yra sudėtinga. Iš ieškinio turinio ir ieškovo teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų matyti, kad tik jam vienam Administracinė byla buvo aiški ir nesudėtinga, tačiau teismas šiame sprendime jau pasisakė, kodėl mano, jog ieškovo pateiktas subjektyvus vertinimas dėl Administracinės bylos nesudėtingumo yra nepagrįstas, todėl nebesikartoja.
Ieškovas abejoja, ar LVAT pirmininkas, priimdamas 2017-05-31 nutartį, kuria procesinio sprendimo priėmimo ir paskelbimo terminas buvo pratęstas iki 2017-06-14, turėjo pakankamai laiko tinkamai įvertinti prašymo dėl termino pratęsimo pagrįstumą. Tačiau šios ieškovo abejonės neturi pagrindo. Teismo pirmininkas nesprendė pačios bylos, o sprendimui dėl minėto termino pratęsimo priimti objektyviai nereikia daug laiko.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvados, kad priimant LVAT 2017-05-31 nutartį ir LVAT pirmininko tos pačios dienos nutartį buvo atlikti neteisėti veiksmai. Šiuo atveju buvo pasinaudota įstatymo suteikta teise pratęsti procesinio sprendimo priėmimo ir paskelbimo terminą.
Dėl penktojo ir septintojo neteisėtų veiksmų (neveikimo)
ABTĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad proceso dalyviai privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiauti. ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas suteikia teisę administracinę bylą narinėjančiam teismui skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiauja nušalinimo teise, o 6 punktas – jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu (piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą). Deja, bet ieškovas nekonkretizavo, kokius konkrečiai Agentūros veiksmus Administracinę bylą nagrinėję teismai turėjo pripažinti kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, todėl darytina išvada, kad ieškovas neįrodė teismų neteisėtų veiksmų (neveikimo) neskiriant Agentūrai baudų. Kiti ieškovo argumentai, susiję su teismų Agentūros išskirtinai teigiamu charakterizavimu, o ieškovo – neigiamu charakterizavimu, rodančiu išankstinį teismų nusistatymą jo atžvilgiu, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl laikytini nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju teismai neteisėtai neveikė.
Dėl ieškovo argumentų, kad LVAT 2017-06-14 sprendime jis buvo teismo apšmeižtas ir pažemintas (iškraipant ieškovo paaiškinimus), pažymėtina, jog ieškinyje nurodytos citatos iš LVAT 2017-06-14 sprendimo (10 ir 12 puslapiai) teismo pateiktos šio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, o ne aprašomojoje dalyje, kurioje ir nurodyti ieškovo reikalavimai ir juos pagrindžiantys argumentai. Būtent šioje dalyje atsispindi ieškovo paaiškinimai. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikti priimamo procesinio sprendimo motyvai. Tai, kad teismas būtent taip suprato ieškovo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, tam tikrų aplinkybių pripažinimą ir tam tikrų aplinkybių neneigimą, nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas apšmeižė ir pažemino ieškovą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus.
Ieškovo teigimu, nuo 2017-12-19 nebegaliojantis LVAT 2017-06-14 sprendimas tebėra viešai prieinamas visiems ir jame nėra jokių nuorodų į faktą, kad jis yra negaliojantis. Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 13P-146-(7.1.2) patvirtintos Teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 punkte numatyta, kad viešai yra skelbiami visi įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai, išskyrus tam tikras išimtis (kurios nagrinėjamu atveju yra neaktualios). Darytina išvada, kad 2017-06-14 sprendimas turėjo būti paskelbtas viešai. Tvarkos 9 punkte reglamentuota, kokie duomenys neskelbiami viešai skelbtinuose teismų procesiniuose sprendimuose. Pagal Tvarkos 9.2 papunktį neskelbiami fizinių asmenų asmens kodai, gyvenamųjų vietų adresai, gimimo datos ir vietos, o pagal Tvarkos 11 punktą, jeigu teismų procesiniuose sprendimuose minimi fizinių asmenų vardai ir pavardės, viešai skelbtinoje versijoje fizinių asmenų vardai ir pavardės keičiami inicialais – pirmosiomis fizinių asmenų vardų ir pavardžių raidėmis. Taigi viešai skelbtiname teismo procesiniame sprendime neturi likti duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti fizinio asmens tapatybę. Nagrinėjamu atveju ieškovas nenurodė, ar skelbiant LVAT 2017-06-14 sprendimą buvo pažeista Tvarka. Be to, Tvarkoje nenustatyta reikalavimų nurodyti prie viešai paskelbto teismo procesinio sprendimo aplinkybę, kad šis sprendimas, atnaujinus procesą byloje, vėliau buvo panaikintas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad viešai paskelbiant LVAT 2017-06-14 sprendimą teismas atliko neteisėtus veiksmus.
Dėl šeštojo neteisėto veiksmo
Iš Administracinės bylos medžiagos matyti, kad LVAT pirmininkas, konstatuodamas, jog bylą galima nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, 2017-09-15 sudarė teisėjų kolegiją ir paskyrė bylą nagrinėti 2017-10-26 teismo posėdyje. LVAT 2017-10-26 nutartimi bylos nagrinėjimas atidėtas, Agentūra įpareigota pateikti tam tikrus duomenis ir informaciją, taip pat jai pasiūlyta pateikti papildomus paaiškinimus (argumentus) ir juos patvirtinančius įrodymus dėl VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų užtikrinimo, byla skirta nagrinėti 2017-11-23 teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Ieškovo pozicija, kad šie veiksmai buvo pertekliniai ir nereikalingi, grindžiama išskirtinai jo subjektyvia nuomone. LVAT 2017-10-26 nutartyje išsamiai motyvuota, kodėl prašomi duomenys yra reikalingi, t. y. siekiant teisingo, visapusiško ir išsamaus bylos išnagrinėjimo. Nutartyje pažymėta, kad, pripažinus, jog valstybės tarnautojas atleistas neteisėtai, turi būti sprendžiamas neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos padarinių klausimas, be kita ko, priteisiant neteisėtai atleistam valstybės tarnautojui kompensaciją už priverstines pravaikštos laiką. Būtent dėl šios priežasties teismui buvo būtini duomenys, susiję su ieškovo vidutiniu darbo užmokesčiu ir kitomis išmokomis jo atleidimo dieną, tai pat informacija apie jo uždarbį ir kitas pajamas atleidimo laikotarpiu. ABTĮ 56 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Kai būtina išreikalauti naujus įrodymus, teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą (ABTĮ 79 str. 1 d.). LVAT 2017-10-26 nutartyje nurodytas sprendimas, atidėjus bylos nagrinėjimą dėl naujų įrodymų išreikalavimo, paskirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka taip pat išsamiai motyvuotas. LVAT atsižvelgė į Administracinės bylos pobūdį, ginčo esmę ir šalių argumentus, siekį teisingai, visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti bylą. Pagal 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Nagrinėjamu atveju LVAT, priimdamas 2017-10-26 nutartį, vadovavosi įstatymo jam suteiktomis teisėmis, todėl šie veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais.
Dėl ieškovo argumentų, kad jo nebuvo pasiteirauta dėl šių veiksmų, t. y. buvo pažeistas teisės būti išklausytam principas, pažymėtina, kad minėta nutartis priimta nagrinėjant Administracinę bylą rašytinio proceso tvarka, nedalyvaujant proceso dalyviams. Be to, minėtų klausimų išsprendimas priklauso teismo diskrecijai, nes būtent teismas yra įpareigotas teisingai išnagrinėti kilusį ginčą. Kaip tik šiam tikslui pasiekti įstatymai numato teismui galimybę pačiam apsispręsti, kokia proceso forma (rašytinio ar žodinio) nagrinėti bylą ir kokių dar įrodymų reikia. Taigi nėra pagrindo daryti išvados, kad LVAT 2017-10-26 nutartimi buvo nepagrįstai užvilkintas bylos nagrinėjimas.
Kiti ieškovo ir atsakovės atstovės pateikti argumentai neturi teisinės reikšmės kilusiam ginčui teisingai išspręsti, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Apibendrinus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovo argumentai nesuteikia pagrindo konstatuoti Administracinėje byloje buvus padarytų akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, t. y. nenustačius valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – VAAT ir LVAT teisėjų neteisėtų kaltų veiksmų, teismas neturi pagrindo pasisakyti dėl kitų dviejų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, kadangi nenustačius bent vienos sąlygos civilinė atsakomybė yra negalima.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Šioje byloje valstybė nepatyrė bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–268, 270 straipsniais,
nusprendžia:
atmesti I. L. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.