Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1292-527/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-07-24
Bylos Nr.: e2A-1292-527/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-08153-2014-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nijolia Indreikienė, Rūta Palubinskaitė, Jolita Cirulienė
Atsakovas: V. R., N. R.
Ieškovas: BUAB „Kurtina“

Civilinė byla Nr. e2A-1292-527/2015;proceso Nr. 2-69-3-08153-2014-4;procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1,

21.4.1.2, 21.6, 24.1, 35.6.1, 121.14, 121.18.(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 24 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų: Jolitos Cirulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolios Indreikienės ir Rūtos Palubinskaitės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų V. R. ir N. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-928-752/2015 pagal ieškovės BUAB „Kurtina“ ieškinį atsakovams N. R., V. R. ir V. R. dėl pripažinimo negaliojančiomis turto pasidalijimo ir žemės sklypo perleidimo sutarčių bei restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovės bankroto administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu (t. 1, 3–13, b. l. 46–57), actio Pauliana pagrindu prašydamas pripažinti negaliojančiais šiuos sandorius: 1) 2007-07-31 Turto pasidalijimo sutartį Nr. RI–6734 (toliau – Turto pasidalijimo sutartis), kuria atsakovas N. R. atsakovei V. R. perleido 51,20 kv. m bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), bei garažą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Garažas); 2) 2009-02-02 sutartį Nr. RI–553, pagal kurią atsakovai N. R. ir V. R. perleido atsakovui V. R. nuosavybės teise 0,070 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Kauno r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) 2012-05-30 dovanojimo sutartį Nr. RI-3304, pagal kurią atsakovas V. R. atsakovei V. R. padovanojo 0,070 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas). Ieškovė taip pat prašė taikyti restituciją tokiu būdu: 1) įpareigoti atsakovę V. R. grąžinti atsakovo N. R. nuosavybėn pagal Turto pasidalijimo sutartį gautą Butą, atitinkamai pakeisti Nekilnojamojo turto registro įrašą; 2) ieškovei iš atsakovės V. R. priteisti Garažo rinkos vertę pinigais, t. y. 15‘800 Lt; 3) įpareigoti atsakovę V. R. atsakovo N. R. nuosavybėn perduoti Žemės sklypą, atitinkamai pakeisti Nekilnojamojo turto registro įrašą.

Ieškovė nurodė, kad 2012-10-10 Kauno apygardos teismas įsiteisėjusiu sprendimu Nr. 2-1487-254/2012 iš N. R. ieškovei priteisė 148 997,24 Lt žalos atlyginimo ir kt. Toje byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2010-05-10 nutartimi Nr. B2-2080-153/2012 iškėlė ieškovei bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė R. P., kuris, vykdydamas jam pavestas funkcijas, remdamasis Juridinių asmenų registro duomenimis bei perduotais įmonės dokumentais, nustatė, kad nuo 1997-05-19 iki 2009-07-01 ieškovės vadovu ir vieninteliu ieškovės akcininku buvo atsakovas N. R.. Administratorius, vykdydamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto reikalavimus, patikrino ieškovės sudarytus sandorius iki bankroto bylos iškėlimo ir nustatė, kad 2002–2009 m. N. R., kaip ieškovės vadovas, sudarė septynis ekonomiškai nepagrįstus ir įmonei akivaizdžiai nuostolingus sandorius (garažų, automobilių ir biuro patalpų nuomos sutartis su savimi ir sau artimais asmenimis), ieškovei ir jos kreditoriams padarydamas 148 997,24 Lt žalą. Kauno apygardos teismo 2012-10-10 sprendimas Nr. 2-1487-254/2012 įsiteisėjo 2013-11-13 Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį Nr. 2A-1359/2013. 2013 m. gruodžio mėn. buvo gautas ir antstoliui M. P. vykdymui pateiktas vykdomasis raštas dėl civ. byloje Nr. 2-1487-254/2012 priteistų sumų iš N. R. išieškojimo. 2014 m. balandžio mėn. gauta Kauno apylinkės teismo nutartis, kurioje nurodoma, kad teisme sprendžiamas klausimas dėl N. R. ir jo sutuoktinės V. R. prašymo dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Pareiškime dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu nurodoma, jog V. R. asmeninės nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai – Garažas, Butas ir Žemės sklypas. 2014-04-22 išieškojimą vykdantis antstolis M. P. pateikė pažymą, kad N. R. susijusiems asmenims perleido visą jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Pagal antstolio M. P. pažymą bei VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro duomenis buvo nustatyta, kad: 2000-05-08–2009-03-24 N. R. nuosavybės teise valdė Žemės sklypą, kurį 2009-02-02 sutartimi perleido jo sūnui V. R., o šis 2012-05-30 dovanojimo sutartimi jį padovanojo motinai (N. R. sutuoktinei) V. R.; 1992-04-27–2007-08-02 laikotarpiu N. R. nuosavybės teise valdė Butą, kurį 2007-07-31 Turto pasidalijimo sutartimi perleido sutuoktinei V. R.; 1996-10-29–2007-08-02 N. R. nuosavybės teise valdė Garažą, kurį 2007-07-31 Turto pasidalijimo sutartimi perleido sutuoktinei V. R., kuri 2013-10-04 pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1-5664 ir priėmimo–perdavimo aktu Nr. 2-1162 jį pardavė tretiesiems asmenims A. V. ir A. V.. Bendra nurodyto N. R. perleisto nekilnojamojo turto rinkos vertė yra 106 100 Lt. Pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, taikytina restitucija, t. y. grąžintinas N. R. nuosavybėn pagal ginčo sandorius perleistas turtas, o tuo atveju, kai restitucija neįmanoma – ieškovei priteistina perleisto turto vertė pinigais; V. R. įpareigotina N. R. nuosavybėn grąžinti pagal Turto pasidalijimo sutartį gautą Butą. Kadangi iš N. R. įgytą Žemės sklypą V. R. motinai V. R. perleido neatlygintinai (t. y. padovanojo), pripažintini negaliojančiais tiek Žemės sklypo perleidimo sutartis, tiek dovanojimo sutartis, o restitucija taikytina natūra, t. y. V. R. įpareigotina N. R. nuosavybėn perduoti dovanų gautą Žemės sklypą. Kadangi Garažas pirkimo–pardavimo sutartimi 2013-10-04 buvo perleistas tretiesiems asmenims (kurie tikėtina yra sąžiningi įgijėjai), siekiant civilinių santykių stabilumo bei sąžiningų asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, restitucija taikoma ieškovei priteisiant Garažo rinkos vertę pinigais, t. y. ieškovei iš V. R. priteisiant 15 800 Lt sumą.

Atsiliepimas

Atsakovas N. R. atsiliepime į ieškinį (t. 1, b. l. 110–117) nurodė, kad ieškovė praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą bei kad nėra actio Pauliana taikymo sąlygų, nes ieškovės ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas ieškovei skolingas nebuvo, skola priteista tik 2012-10-10 Kauno apygardos teismo civ. byloje Nr. 2-1487-254/2012, o N. R. ginčijamus sandorius sudarė 2007–2009 metais.

Atsakovė V. R. nurodė, jog su N. R. kartu nebegyvena ir bendro ūkio nebeveda nuo 2000 m., jai nebuvo žinoma apie atsakovo vykdomą veiklą įmonėje, ji nežinojo nei apie sudaromas nuomai sutartis, nei finansines įmonės būkles. Vien tai, kad ji su atsakovu susitarė dėl turto perleidimo jos asmeninei nuosavybei kaip kompensacija, kad sutuoktinis paliko šeimą ir išėjo gyventi pas kitą moterį, nėra pagrindas laikyti ją nesąžininga atsakovo kreditorių atžvilgiu, juolab, kad ji net nežinojo apie jų egzistavimą. Be to, ieškovė praleido 1 m. terminą ieškiniui pareikšti. Kadangi 2012-10-10 Kauno apygardos teismas sprendimu iš N. R. priteisė ieškovei 148 997,24 Lt žalos atlyginimo, jau tuomet ieškovė turėjo visą informaciją apie N. R. turtą, tačiau jokio ieškinio nereiškė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015-03-12 sprendimu (t. 2, b. l. 88–106) ieškinį tenkino visiškai – pripažino negaliojančia 2007-07-31 Turto pasidalijimo sutartį, kuria N. R. V. R. asmeninės nuosavybės perleido Butą bei Garažą; pripažino negaliojančia 2009-02-02 sutartį, pagal kurią N. R. ir V. R. padovanojo sūnui V. R. N. R. vardu nuosavybės teise įregistruotą Žemės sklypą; pripažino negaliojančia 2012-05-30 dovanojimo sutartį, pagal kurią V. R. padovanojo V. R. Žemės sklypą; taikė restituciją tokiu būdu: įpareigojo V. R. grąžinti N. R. nuosavybėn 2007-07-31 Turto pasidalijimo sutarties pagrindu gautą Butą bei atitinkamai pakeitė Nekilnojamojo turto registro įrašą; įpareigojo V. R. grąžinti N. R. nuosavybėn 2012-05-30 dovanojimo sutarties pagrindu įgytą Žemės sklypą bei atitinkamai pakeitė Nekilnojamojo turto registro įrašą, ieškovei iš V. R. priteisė Garažo rinkos vertę pinigais, t. y. 4 575, 99 Eur; priteisė ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis po 315,39 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei solidariai iš atsakovų 903 Eur žyminio mokesčio.

Teismas nurodė, jog ieškovė turi teisę ginčyti sandorius actio Pauliana pagrindu, nes byloje visos CK 6.66 straipsnio reikalaujamos aplinkybės įrodytos. Tai, kad ieškovė (kreditorius) turi neabejotiną reikalavimo teisę į N. R., patvirtina tai, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2013-11-13 nutartimi civ. byloje Nr. 2A-1359/2013 buvo paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2012-10-10 sprendimas Nr. 2-1487-254/2012, kuriuo ieškovei iš N. R. buvo priteista 148 997,24 Lt žalos atlyginimo ir kt. Šio sprendimo pagrindu antstolis M. P. užvedė vykdomąją bylą Nr. 0123/13/01420/S-2521. Vertindamas prejudicinę reikšmę turinčiuose teismų sprendimuose išdėstytus argumentus, kad N. R., kaip bendrovės vadovas, sudarydamas ir vykdydamas ekonomiškai nenaudingus ir priešingus įmonės interesams sandorius, privalėjo suprasti ir suprato, kad tokiais veiksmais jis daro žalą ieškovei ir jos kreditoriams, teismas iš esmės pasisakė ir dėl skolininko nesąžiningumo, kaip vienos iš actio Paulina taikymo sąlygos, ir vertino, kad atsakovai nesąžiningumo prezumpcijos nepaneigė.

Dėl ieškinio senaties. Teismo nuomone, ieškovei tik 2014-04-22 iš antstolio M. P. pateiktos pažymos (1 t., b. l. 36), kurioje buvo nurodyta, kad N. R. turėjo nekilnojamojo turto, kurį perleido susijusiems asmenims, tapo žinoma apie jos teises pažeidžiančius sandorius. 2014-04-03 Kauno apylinkės teismo nutarties (kurioje buvo nurodyta, jog sprendžiama byla dėl N. R. ir jo sutuoktinės turto padalijimo) ir 2014-04-22 antstolio pranešimo datos patvirtina, jog apie N. R. vardu buvusį turtą ir jo perleidimo sandorius ieškovei tapo žinoma ne anksčiau kaip 2014-04-03. Kadangi ieškinys teisme pateiktas 2014-04-30, teismas vertino, kad 1 m. termino ieškiniui CK 6.66 straipsnio tvarka pareikšti ieškovė nepraleido (CPK 74 str. 1, 5, 6 ir 7 d.).

Dėl restitucijos taikymo. Kadangi pripažintino negaliojančiu sandorio pagrindu V. R. įgytas Garažas 2013-10-04 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perleistas tretiesiems asmenims (kurie tikėtina yra sąžiningi įgijėjai), siekiant civilinių santykių stabilumo bei sąžiningų asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teismas laikė pagrįstu ieškovės prašymą dėl restitucijos taikymo priteisiant ekvivalentą pinigais, t. y. iš V. R. priteisiant ieškovei Garažo rinkos vertę pinigais, t. y. 4 575,99 Eur.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos esmė

Atsakovė V. R. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 111–119) prašo Kauno apylinkės teismo 2015-03-12 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –ieškinį atmesti. Teismas netinkamai tyrė ir vertino bylos įrodymus ir nurodytas aplinkybes, taip pažeisdamas CPK XIII skyriaus nuostatas (CPK 329 str.); netinkamai taikė CPK 80 ir 85 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias žyminio mokesčio mokėjimą bei nukrypo nuo LAT šiuo klausimu formuojamos praktikos (CPK 329 str.); netinkamai taikė CK 6.66 str. nuostatą, reglamentuojančią actio Pauliana institutą bei nukrypo nuo LAT formuojamos praktikos (CPK 330 str.); netinkamai taikė CK ir Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) nuostatas, reglamentuojančias bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (CPK 330 str.). Šioje byloje ieškovė neįrodė visų būtinų sąlygų nuginčijant sandorį pagal actio Pauliana. Teismas netinkamai vertino tai, kad neabejotina ir galiojanti ieškovės reikalavimo teisė yra patvirtinta 2013-11-13 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Nr. 2A-1359/2013 ir 2012-10-10 Kauno apygardos teismo sprendimu Nr. 2-1487-254/2012. Teismas turėjo vertinti tai, kad reikalavimo teisė privalėjo būti vertinama ne einamuoju momentu, o sudarant ginčo sandorius. Akivaizdu, jog galiojančią reikalavimo teisę turėjo kreditoriai į ieškovę, kadangi būtent jos finansinė padėtis tuo metu buvo sudėtinga, tačiau jokių galiojančių ir neabejotinų reikalavimo teisių į N. R. sandorių sudarymo metu niekas neturėjo. Ginčijamų sandorių metu N. R. jų sudaryti įstatymas nedraudė, todėl nėra pagrindo teigti, jog jie pažeidė kreditorių interesus. Atsakovai įrodinėjo, jog nuo 2000 m. jie bendro ūkio nebevedė, kartu nebegyveno ir jų nesiejo jokie šeiminiai ryšiai ir realios šeimos jau tuomet nebebuvo. Teismas klaidingai nustatė, jog atsakovė ir N. R. kartu negyveno tik nuo 2008 m. N. R. su atsakove negyveno kartu, nes N. R. susiradus kitą moterį šeima iširo. Kadangi faktinė santuoka tarp atsakovės ir N. R. buvo iširusi, paneigtina CK 6.67 straipsnio 1 punkte numatyta prezumpcija. Tuo tarpu ieškovė šiuo atveju privalėjo įrodinėti buvus skolininko nesąžiningumą. Teismas negalėjo nustatyti, kad skolininkas sandorio sudarymo metu buvo nesąžiningas. Teismas vadovavosi 2012-10-10 teismo sprendimu, kuriame nustatyta, kad ieškovės finansinė padėtis jau nuo 2006 m. tapo sudėtinga ir po to ji jau nebeatsistatė, tačiau prasti įmonės rodikliai yra normali verslo praktika, kadangi įmonė gali veikti ir nuostolingai. Nesąžiningu skolininkas laikomas tuomet, kai jis žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Šiuo atveju N. R. negalėjo žinoti apie savo kreditorių teisių pažeidimus, kadangi tokių neturėjo. Tai, jog yra kreditorius, paaiškėjo tik įsiteisėjus 2012-10-10 teismo sprendimui. Taip pat atsakovui negalėjo kilti jokių pagristų abejonių dėl kreditorių teisių pažeidimo ir todėl, kad ieškovė tuo metu neturėjo jokių teisminių ginčų. Nors 2006 m. pablogėjo ieškovės finansinė būklė, tačiau ne N. R., todėl kreditorių teisių pažeidimas galbūt galėjo būti įsivaizduojamas tik įmonės kontekste, tačiau ne kaip N. R. kreditorių teisių pažeidimas.

Su teismo išvada, jog ieškinio senatis nepraleista, nesutiktina, kadangi buvo netinkamai vertinami įrodymai bei teikti paaiškinimai. Ieškovė nurodė, kad apie ginčo sandorius sužinojo tik 2014-04-22 gavusi antstolio M. P. pranešimą bei 2014-04-03 Kauno apygardos teismo nutartį ir jos priedus. To pasėkoje teismas laikėsi pozicijos, jog apie ginčo sandorius ieškovė sužinojo ne anksčiau nei 2014-04-03, tačiau kokiu pagrindu teismas padarė tokias išvadas – neaišku. Pats teismas detaliai analizavo 2012-10-10 Kauno apygardos teismo sprendime Nr. 2-1487-254/2012 ir 2013-11-13 Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje Nr. 2A-1359/2013 nustatytas faktines aplinkybes. Kadangi šiose bylose ieškinio užtikrinimui ieškovė prašė N. R. taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tikėtina, jog jau tuo metu ieškovei buvo žinoma tiek apie N. R. turto mastą, tiek apie ginčo sandorius. Ieškovė, gavusi 2012-10-10 teismo sprendimą, kuriuo buvo tenkintas jos ieškinys, atstovaujama bankroto administratoriaus, turinčio visas prieigas prie Nekilnojamojo turto registro, turėjo ne tik teisę, tačiau ir pareigą pasidomėti galimai įsiteisėsiančio teismo sprendimo realiu įgyvendinimu ir sužinoti apie N. R. turėtą turtą, todėl administratoriaus galimas neapdairumas ir aplaidumas negali būti vertinamas atsakovės nenaudai. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis LAT f praktika, teismas privalėjo išsiaiškinti ne tik tai, kad pati ieškovė nurodė sužinojusi apie ginčo sandorius, tačiau ir nustatyti, kada jai, kaip savo pažeistas teises siekiančiai apginti šaliai, kilo pareiga sužinoti apie išviešintus ginčo sandorius.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas visiškai nepagrįstai ir peržengdamas ieškinio ribas sandorį dėl Žemės sklypo pripažino negaliojančiu pagal CK 1.81 str. 1 d., t. y. kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei.

LAT praktikoje asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmeninėmis prievolėmis pripažįstama žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 str. 1 d.). Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 str.). Akivaizdu, jog N. R. prievolė ieškovei yra jo asmeninė prievolė, todėl netgi ir siekiant ieškovei prisiteisti skolą išieškant iš jo turto, ginčijamais sandoriais perleistas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Teismas netinkamai taikė CK ir SŠK nuostatas, reglamentuojančias bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Ginčo turtas buvo įsigytas atsakovams N. ir V. R. esant santuokoje, todėl, vadovaujantis ginčo turto registracijos metu (1992, 1996 ir 2000 m.) galiojančiu teisės aktu – SŠK, taikytina prezumpcija (kuri užginčyta ieškovės nebuvo), jog turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas nurodo, jog „pažymėtina, kad tik bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytas faktas, kad minėtas turtas buvo bendroji jungtinė N. ir V. R. nuosavybė“. Tačiau, prieštaraudamas pats sau ir byloje nustatytiems faktams, ieškovei iš atsakovės priteisė visą Garažo rinkos vertę pinigais, t. y. 4 575,99 Eur, visiškai nepaisydamas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe valdomo turto lygių dalių principo bei to, jog šiuo atveju atsakovė nėra ieškovės skolininke. Taigi akivaizdu, jog teismas netinkamai taikė ir vertino CK ir SŠK nuostatas dėl bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise valdomo turto ir nepagristai priteisė visą už garažą gautą sumą bei taikant restituciją įpareigojo atsakovę grąžinti N. R. nuosavybėn visą ginčo turtą, t. y. butą ir žemės sklypą.

Šalies argumentai

Atsakovas N. R. apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 13–22) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-03-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad ieškovės ginčijamų sandorių sudarymo metu N. R. ieškovei skolingas nebuvo, skolą Kauno apygardos teismas priteisė tik 2012-10-10, o N. R. ginčijamus sandorius sudarė 2007–2009 metais. Ieškovei ši informacija buvo žinoma, todėl ieškovės nurodomi ieškinio pagrindai dėl turto pasidalijimo ir Žemės sklypų perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis negalėjo būti vertinama kaip kreditoriaus teisių pažeidimas CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau teismas šias aplinkybes įvertino netinkamai, kas lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą. N. R. turėjo visas teises sudaryti ginčo sandorius, t. y. galėjo laisvai ir nevaržomai disponuoti savo turtu. Todėl teismas nepagrindė tos aplinkybės, kad yra faktiniai duomenys, įrodantys, kad N. R. ginčo sandorių sudaryti negalėjo. Teismas nepagrįstai neįvertino, kad sandorių sudarymo metu N. R. kreditorinių įsipareigojimų, skolų, o tuo labiau ieškovei, neturėjo, jo valdoma įmonė buvo moki ir pelninga. Be to, nebuvo jo vadovaujamai įmonei ar jam, ar jo šeimos nariui pareikšti jokie ieškiniai, nebuvo turto disponavimo atvejų, todėl ginčijamų sandorių sudarymo momentu nebuvo jokių duomenų, kad ginčo sandoriai pažeis kreditorių interesus. Todėl tiek V. R., tiek V. R. buvo sąžiningi turto įgijėjai, o nesąžiningumo aplinkybių nebuvo nei ginčo sandorių sudarymo momentu nei vėliau. Teismas taip pat neatsižvelgė ir nevertino N. R. paaiškinimų, kurie pagrindžia realias ginčo sandorių sudarymo aplinkybes, o ne ieškovės nesąžiningumo apraiškas. Teismas nevertino N. R. paaiškinimų, kad Butas, Garažas ir Žemės sklypas buvo jo ir atsakovės bendras turtas, tačiau 2006 m. iš savo mamos jis gavo pinigų, todėl mainais į tuos pinigus jis perleido jai savo turto. Tokiu būdu buvo sudaryta Turto pasidalijimo sutartis. Be to, N. R. nurodė, kad sklypą padovanojo sūnui todėl, kad sūnus kurtųsi savo gerbūvį, šeimą ir namus, o ne vengdamas nepagrįstų prievolių, kurių sandorių sudarymo metu ne tik kad nebuvo, bet ir tokios prielaidos niekas nematė, nes įmonė veikė pelningai, įmonės finansinė padėtis buvo gera. Tačiau teismas tai interpretavo savaip ir nurodė, kad atsakovams neįrodžius buvus jų nurodytas turto pasidalijimo priežastis, akivaizdu, kad Turto pasidalijimo sutartis buvo sudaryta dėl kitų priežasčių. Tų priežasčių teismas nei tyrė, nei aiškinosi, nei vertino. Ir negalėjo būti kitaip, nes kitų priežasčių, dėl kurių atsakovai sudarė Turto pasidalijimo sutartį, tiesiog nebuvo. Jos buvo būtent tokios, kokias nurodė atsakovai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vadovavosi LAT 2004-10-27 nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-575/2004, kurioje nurodyta, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynybos būdais. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi, tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Pagal šią LAT formuluojamą praktiką ieškovė galėtų ginčyti tik tuos sandorius, kokius N. R. būtų sudaręs po 2012-10-10, kuomet įsigaliojo Kauno apygardos teismo sprendimas, tačiau jokiu būdu ne sandoriais, sudarytais 2007–2009 metais. Teismas aiškiai nukrypo nuo LAT suformuluotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, o tai lėmė nepagrįstus teismo vertinimus ir nepagrįsto bei neteisėto sprendimo priėmimą. Teismas netinkamai įvertino ir 2006-11-16 pinigų dovanojimo sutartį, kuria A. R. dovanojo sūnui N. R. 142 000 Lt, nustatęs, kad atsakovai Turto pasidalijimo sutartį sudarė daugiau nei už pusės metų. Kadangi šis sandoris kitų šalių interesų nepažeidė, atsakovai savo valia gali disponuoti turimu turtu. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad sutuoktinių santykiai nebuvo geri ir šiuo atveju pusės metų terminas nėra ilgas laikas tokiai sutarčiai paruošti. Be to, įvertintinas šalių užimtumus bei notarų laiko paskyrimo galimybes, ypač ginčo sandorio sudarymo metu, kuomet nekilnojamojo turto sandorių kiekiai buvo labai dideli ir atlikti notarinį veiksmą tekdavo laukti labai ilgai. Todėl ieškovės nurodomi ieškinio pagrindai dėl turto pasidalijimo ir Žemės sklypo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis negali būti vertintini kaip kreditoriaus teisių pažeidimas CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme, teismo sprendimas turi būti panaikintas kaip neatitinkantis LAT suformuluotos teismų praktikos bylose dėl actio Pauliana ieškinio taikymo, kaip neatitinkantis actio Pauliana sąlygų. Ieškovė neįrodė visų būtinų sąlygų, galinčių pripažinti sandorį negaliojančiu būtent pagal actio Pauliana ieškinį, o teismas, netinkamai taikydamas suformuotą LAT praktiką, pažeidė šių sąlygų taikymo praktiką ir priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys atmestas. Teismas nurodė, kad CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatyta prezumpcija, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Kadangi Turto pasidalijimo sutartis buvo sudaryta tarp N. R. ir jo sutuoktinės V. R., Žemės sklypo dovanojimo sutartis – tarp N. R., V. R. ir jų sūnaus V. R., vertintina, kad šie ieškovės ginčijami sandoriai buvo nesąžiningi. Su tokiu teismo vertinimu visiškai nesutiktina. Nagrinėjamu atveju CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų pagrindų byloje nėra nustatyta, todėl preziumuoti N. R. ir kitų atsakovų nesąžiningumo šiuo pagrindu negalima, todėl ir dėl šios priežasties teismo sprendimas naikintinas. CK 1.5 straipsnis nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas N. R. ir kitų atsakovų elgesys ginčijamų sandorių sudarymo momentu. Ginčo sandorių sudarymo momentu tiek N. R., tiek kitų atsakovų elgesys buvo sąžiningas ir nežeidė jokių kitų trečiųjų asmenų, tame tarpe ir ieškovės interesų. Tačiau teismas nepagrįstai nustatė, kad V. R. iš N. R. ir V. R. nesąžiningai ir neatlygintinai įgytą (tačiau tik N. R. vardu nuosavybės teise įregistruotą) Žemės sklypą padovanojo V. R., ir vertino, kad šio neatlygintinio sandorio šalys pažeidė šiuos reikalavimus.

Teismas minėtą sandorį pripažino negaliojančiu ir CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei, tuo išeidamas iš ieškovės ieškinio reikalavimų ribų, be to, pripažindamas ginčo sandorį negaliojantį pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas negalėjo taikyti restitucijos, kurią taikė, tokiu būdu pažeidė CK teisės normas. Teismas nurodė, kad N. R. sąmoningai vengdamas prievolių perleido ginčo sandoriais turtą savo šeimos nariams, neva nenorėdamas patenkinti ieškovės reikalavimų. Tai dar vienas argumentas, dėl ko teismas netinkamai vertino tiek rašytinius įrodymus, tiek šalių paaiškinimus. N. R. buvo sąžiningas ir sudarydamas ginčo sandorius siekė šeimos gerovės, o ne prievolių išvengimo, ką įrodo ir tai, kad turtą perleido formaliai sutuoktinei ir sūnui. Jei N. R. vengtų prievolių ar skolinių įsipareigojimų vykdymo, būtų perleidęs šį turtą tretiesiems asmenims, kurie būtų buvę sąžiningi įgijėjai ir nebūtų galima taikyti restitucijos natūra. N. R. to nepadarė, nes nevengė atsakomybės, tačiau teismas nepagrįstai vertino, kad N. R. tokių pasekmių tikėjosi ir joms ruošėsi, nes savo turtą perleido kitiems asmenims.

Teismas, vertindamas tai, kad ieškovė apie ginčo sandorius sužinojo tik 2014-04-22, gavusi antstolio M. P. pranešimą, taip pat Kauno apygardos teismo nutartį bei jos priedus – V. R. ir N. R. pareiškimą bei santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, laikė, kad ieškovė nepraleido nustatyto 1 m. termino ieškiniui CK 6.66 straipsnio tvarka pareikšti. Tačiau teismas klaidingai nustatė actio Pauliana ieškinio pateikimo pradžios momentą ir visiškai nevertino to, kad momentas, nuo kurio ieškovė galėjo kreiptis į teismą, yra 2013-11-13 Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį Nr. 2A-1359/2013. Ieškovė dalyvavo teisminiuose procesuose, nagrinėjamuose Kauno apygardos teismo civ. byloje Nr. 2-1487-254/2012 bei priimant 2012-10-10 sprendimą. Taip pat ieškovė dalyvavo nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme civ. bylą Nr. 2A-1359/2013 bei priimant 2013-11-13 nutartį, todėl teismas nepagrįstai pradžios actio Pauliana ieškiniui pareikšti ėmė 2014-04-22 antstolio pažymą ir kitus procesinius dokumentus ir atmetė atsakovų prašymą taikyti praleistą 1 m. ieškinio senatį actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Tuo teismas grubiai pažeidė LAT praktiką bylose dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir jų teisinių pasekmių, visiškai nesiaiškino ir nenustatinėjo tokio ieškinio pateikimo pradžios momento, taip pat netyrė ir nevertino ieškovės, kaip juridinio asmens, ginančio savo teisėtus interesus, pareigos sužinoti apie ginčijamus sandorius, tuo labiau, kad ieškovė dalyvavo visuose teismo procesuose ir apie juos žinojo, tačiau dėl neaiškių priežasčių neteikė teismui ieškinio dėl sandorių negaliojimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas visiškai nevertino ieškovės, kaip juridinio asmens, sąžiningumo klausimo. Akivaizdu, kad ieškovė yra nesąžininga atsakovų atžvilgiu, netinkamais būdais gina savo turtines teises, todėl teismas netinkamai vertino įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų nurodytų aplinkybių visetą, visiškai nevertino N. R. ir kitų atsakovų paaiškinimų, akivaizdžių ieškinio atmetimui rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų bei, padaręs nepagrįstas išvadas, priėmė nepagrįstą sprendimą, išimtinai tenkindamas tik ieškovės turtinius interesus. Teismas išimtinai atsižvelgė į ieškovės argumentus, nepaisant to, kad juridiniam asmeniui visuomet yra taikomi didesni atsakomybės standartai, kadangi juridinis asmuo visuomet gali pasinaudoti profesionalia teisininko pagalba, priešingai nei fizinis asmuo, kurio galimybės šiuo klausimu yra labiau ribotos. Teismas, nepagrįstai taikydamas restituciją, visiškai nevertino tos aplinkybės, kad pritaikius restituciją tokiu būdu, kokiu tai padarė teismas, ieškovės padėtis pagerėtų, o atsakovų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų.

Atsiliepimas

Atsakovas N. R. atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 4–11) prašo atsakovės apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-03-12 sprendimą, o ieškovės ieškinį atmesti.

Atsakovė V. R. atsiliepime į atsakovo N. R. apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 30–35) prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, teismo 2015-03-12 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.

Ieškovė atsiliepimuose į atsakovės V. R. ir į N. R. apeliacinius skundus (t. 2, b. l. 135–140; t. 3, b. l. 36-41) prašo apeliacinius skundus atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

Ieškovė nesutinka, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ji neturėjo reikalavimo teisių į atsakovą N. R.. LAT 2003-03-31 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-424/2003 išaiškinta, jog tais atvejais, kai skola atsiranda dėl delikto, tai žalą padaręs asmuo tampa skolininku nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimas. Nagrinėjamu atveju prievoliniai teisiniai santykiai tarp N. R. ir ieškovės susiklostė tuomet, kai N. R., pažeisdamas jam kaip vadovui tekusias fiduciarines pareigas, su jam artimais asmenimis ieškovės vardu sudarė bendrovei žalingas garažų, patalpų bei automobilių nuomos sutartis.

Apeliantas tvirtina turėjęs visas teises sudaryti ginčo sandorius, t. y. galėjęs laisvai ir nevaržomai disponuoti turtu, bei kad teismas nepagrįstai nevertino tos svarbios aplinkybės, kad sandorių sudarymo metu N. R. kreditorinių įsipareigojimų, skolų, o tuo labiau ieškovei, neturėjo, jo valdoma įmonė buvo moki ir pelninga, nors į bylą nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu ieškovė pateikė rašytinius įrodymus (balansus, VMI patikrinimo aktus), kurie pagrindžia ieškovės turtinę padėtį buvus prasta jau nuo 2006 metų, ko atsakovai patikimai nepaneigė ir neįrodė įmonėje buvus kitokią situaciją. Be to, bylą dėl N. R. sudarytais turto nuomos sandoriais ieškovei padarytos žalos atlyginimo nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2013-11-13 nutartyje c. b. Nr. 2A-1359/2013 (kuri N. R. atžvilgiu turi prejudicinę galią) konstatavo, kad N. R., būdamas įmonės vadovu ir kartu šios įmonės akcininku, sudarė nuomos sutartis pats su savimi ir jam artimais asmenimis (sūnumi, seserimi) bei įmonės darbuotoja, sutartyse nustatydamas bendrovei kaip nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuomininkei nuomos mokestį, tuo metu itin viršijusį garažų, biuro ir automobilių nuomos rinkas kainas.

Žemesnės instancijos teismas

Tiek Kauno apygardos teismo sprendime, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuotos aplinkybės vienareikšmiškai paneigia N. R. apeliacinio skundo argumentus, kad jis, perleisdamas savo artimiems giminaičiams vertingą turimą turtą, negalėjo tikėtis ir žinoti, kad tokiu būdu jis pažeidžia savo jau tuometinio kreditoriaus – ieškovės – interesus, kadangi tokiu būdu eliminuoja savo galimybes atlyginti ieškovei nuo pat 2002 m. darytą žalą, o taip pat pažeidžia ir ieškovės kreditorių interesus, kurie būtent dėl N. R. sudarytų žalingų sandorių negavo savo kreditorinių reikalavimų padengimo.

Teismas pagrįstai konstatavo, jog N. R. nepaneigė jam šioje byloje tenkančios paneigti nesąžiningumo prezumpcijos, kaip ir neįrodė savo teiginių, kad nuo 2000 m. su atsakove gyveno skyrium.

Atsakovų atžvilgiu pilna apimtini taikytina CK 6.67 straipsnio 1 punkte numatyta nesąžiningumo prezumpcija, kurią paneigti šiuo atveju privalėjo atsakovai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagrįstai pripažino, kad ginčijamais sandoriais buvo iš esmės sutrukdyta kreditorei BUAB „Kurtina“ patenkinti reikalavimus iš skolininko N. R. turto.

N. R. nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti tam nesant jokios realiai egzistuojančios būtinybės.

Vertinant V. R. ir V. R. (ne)sąžiningumą sudarant ginčo sandorius, pažymėtina, kad pagal LAT praktikos suformuotas taisykles, neatlygintinio sandorio, t. y. tokio, kai trečiasis asmuo neturėjo jokių papildomų finansinių įsipareigojimų skolininkui, sudarymo atveju trečiojo asmens sąžiningumas ar nesąžiningumas nenustatinėjamas. Kadangi pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį neatlygintinio sandorio atveju trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo aplinkybė nėra įrodinėjimo dalykas, tai sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jei konstatuojamos kitos actio Pauliana taikymo sąlygos (2008-07-03 Apžvalga). Taigi nagrinėjamos bylos atveju pakanka konstatuoti, kad N. R., sudarydamas ginčo sandorius, elgėsi nesąžiningai savo kreditoriaus – ieškovės – atžvilgiu. Tuo tarpu V. R. ir V. R., gavusių turtą neatlygintinai, sąžiningumo faktas nėra reikšmingas.

Pinigai buvo dovanoti asmeniškai N. R., todėl nei atsakovė, nei V. R. negalėjo pretenduoti į asmeniškai N. R. jo motinos dovanotus pinigus. Atitinkamai ir N. R. nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo, kaip kad tvirtinama atsakovo apeliaciniame skunde, mainais į pinigus perduoti jam priklausančią nekilnojamojo turto dalį bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje. Taigi šiuo atveju asmeninėn nuosavybėn gauti pinigai nesukūrė N. R. jokių imperatyvų ar prievolių, reikalavusių jo turto dalį bendrojoje nuosavybėje išmainyti į dovanotų pinigų dalį.

Taip pat nepagrįsti N. R. argumentai neva teismas nevertino ginčo turto perleidimo aplinkybių. Iš teismo sprendimo turinio yra akivaizdu, kad minėtas aplinkybes teismas gana išsamiai ir detaliai analizavo bei padarė išvadą, kad tai, jog N. R. (skolininkas) ir jo sutuoktinė neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, t. y., kad turto pasidalijimo sutartimi jie neprivalėjo pasidalyti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą bei garažą, patvirtina jau aptarta aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ir po jo sudarymo sandorio šalys gyveno kartu, bendrai naudojosi butu, o dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių sutarties patvirtinimo kreipėsi tik 2014 metais. <...> Taip pat nebuvo jokios būtinybės atsakovams dovanojimo sutartimi perleisti savo sūnui V. R. jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį Žemės sklypą (kurio nuosavybės teisė NTKR taip pat buvo įregistruota tik N. R.). Įvertinus tai, kad po šio neatlygintinio sandorio sudarymo N. R. jokio kito nekilnojamojo turto nebeliko, o V. R. Žemės sklypas iš viso nebuvo reikalingas ir jis jį dovanojimo sutartimi perleido asmeninėn atsakovės nuosavybėn, darytina išvada, kad atsakovai, sudarydami žemės sklypo perleidimo sutartį bei dovanojimo sutartį bendromis jėgomis siekė nesąžiningai sumažinti atsakovo N. R. turėto turto masę, tokiu būdu apsaugant šį turtą nuo priverstinio išieškojimo

Apeliantai nepagrįstai tvirtina, kad ieškovė praleido vienerių metų senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Atsakovė nurodo, kad byloje dėl ieškovei padarytos žalos atlyginimo ieškinio užtikrinimui ieškovė prašė atsakovui N. R. taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl tikėtina, jog jau tuo metu ieškovei buvo žinoma tiek apie N. R. turto mastą, tiek apie ginčo sandorius. Pažymėtina, kad netgi jeigu minėtos bylos nagrinėjimo metu ieškovė ir būtų žinojusi apie bylos nagrinėjimo metu N. R. faktiškai nuosavybės teise turimą turtą, tai savaime dar niekaip neįrodytų, kad ieškovei, be kita ko, buvo žinomas taip pat ir ginčijamų sandorių sudarymo faktas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones yra fiksuojamas tik esamas skolininko turtas, tačiau nėra ir neprivalo būti analizuojami istoriniai skolininko turto duomenys (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra esamo skolininko turto išsaugojimas, bet ne išanalizuoti skolininko turto istoriją). Kita vertus, atsakovai nepateikė įrodymų, jog ieškovė iš tiesų žinojo apie faktinį N. R. turtą ar juo labiau apie ginčo sandorius.

Šalies argumentai

Ieškovė nesutinka, kad ieškovės bankroto administratorius turėjo ne tik teisę, tačiau ir pareigą pasidomėti galimai įsiteisėsiančio teismo sprendimo realiu įgyvendinimu ir sužinoti apie N. R. turėtą turtą. Nei vienas teisės aktas tiesiogiai ar netiesiogiai neįpareigoja bankroto administratoriaus tikrinti asmeninių bankrutuojančios įmonės vadovo sandorių. Kadangi ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas bankroto administratoriui numato teisę ir pareigą tikrinti būtent jo administruojamos įmonės sandorius, nėra pagrindo tvirtinti, kad jau minėtos bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo metu ieškovės bankroto administratorius turėjo pareigą išanalizuoti ir asmeninius N. R. sandorius bei istorinius N. R. turto duomenis.

Ieškovė apie ginčo sandorius bei tai, kad po ginčo sandorių sudarymo N. R. nuosavybėje nebeliko jokio vertingo turto, iš kurio būtų įmanoma išieškoti įmonei padarytą žalą, sužinojo tik iš atsakovų teismui pateikto pareiškimo dėl santuokos nutraukimo bei po to sekusios 2014-04-22 išieškojimą vykdančio antstolio M. P. pateiktos pažymos turinio. Atsakovams neįrodžius, kad ieškovė apie ginčijamų sandorių egzistavimą sužinojo anksčiau nei nurodė ieškinyje, abejoti ieškovės tvirtinimais, pagrįstais rašytiniais dokumentais, nėra jokio pagrindo.

Šioje byloje ieškinys buvo pareikštas 2014-04-30, t. y. praėjus 4,5 mėnesio nuo N. R. nurodyto ieškinio pradžios termino (2013-11-13), todėl net jeigu ieškinio senaties termino pradžia būtų skaičiuojama nuo jo nurodytos datos, nebūtų pagrindo laikyti, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Taip pat akcentuotina, kad N. R. nurodomoje byloje nebuvo nagrinėjami asmeniniai N. R. sandoriai, juo labiau, kad teisės aktai neįpareigoja bankroto administratoriaus po bankroto bylos įmonei iškėlimo tikrinti asmeninius bankrutuojančios įmonės vadovo sandorius. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad jau minėtos bylos nagrinėjimo metu ieškovės bankroto administratorius turėjo pareigą išsiaiškinti apie ginčo sandorius.

Atsakovė neteisi, kad teismas konstatavęs ginčijamus sandorius, be kita ko, prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei pagal CK 1.81 straipsnį, peržengė ieškinio ribas bei tuo pagrindu priėmė nepagrįstą sprendimą.

Ieškovė niekada neneigė ir neginčijo, kad N. R. prievolė ieškovei atlyginti žalą yra jo asmeninė prievolė, kuri turi būti vykdoma iš jo asmeninio turto, o šio nepakakus – iš jo dalies bendrojoje nuosavybėje. Žinodama šias aplinkybes, ieškovė kreipėsi į santuokos nutraukimo bylą nagrinėjantį teismą su prašymu stabdyti pastarąją bylą, kol bus išspręsta Kauno apylinkės teismo nagrinėjama civ. byla dėl atsakovų sudarytų sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu. Prašyme stabdyti santuokos nutraukimo bylą ieškovė nurodė, kad pareiškėjai (šioje byloje atsakovai N. R. ir V. R.) sudaryta santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi ydingai sprendžia jų turto padalijimo klausimus. Nors atsakovų pateiktoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių yra nurodoma, kad V. R. asmeninės nuosavybės teise valdo Butą, Žemės sklypą bei Garažą, tačiau, ieškovės įsitikinimu, visas šis turtas V. R. asmeninėn nuosavybėn buvo perleistas atsakovams nesąžiningai siekiant išvengti N. R. prievolių ieškovės atžvilgiu vykdymo. Tenkinus ieškinį dėl actio Pauliana ir teismui pritaikius restituciją (atstačius šalis į buvusią padėtį), santuokos nutraukimo byloje iškiltų būtinybė išspęsti sutuoktinių turto dalybų klausimą. Sutikdamas su ieškovės pozicija, santuokos nutraukimo bylą nagrinėjantis teismas sustabdė bylos nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas šioje sandorių ginčijimo byloje. Atsižvelgdama į tai, kad patys atsakovai lygiagrečiai yra iniciavę santuokos nutraukimo bylą, kurios nagrinėjimo dalyku, be kita ko, yra sutuoktinių turto padalijimo klausimai, ieškovė šioje byloje formulavo reikalavimus taip, kad restitucijos pagrindu tarp šalių būtų atkurta iki ginčijamų sandorių sudarymo dienos buvusi faktinė padėtis (t. y. turto nuosavybės teisių registracija N. R. vardu). Tuo tarpu ginčo turto nuosavybės formos bei jo dalijimo tarp sutuoktinių klausimai bus išspręsti aukščiau minėtoje santuokos nutraukimo byloje. Ieškovė reikšdama actio Pauliana ieškinį nesiekia įsiterpti į santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo dalyką ir už minėtą teismą išspręsti turto padalijimo tarp atsakovų klausimus. Lygiai taip pat ieškovė nepretenduoja į atsakovės dalį bendrojoje nuosavybėje. Be to, atsakovė tvirtina, kad teismas nepagrįstai ir neatsižvelgęs į sutuoktinių dalių bendrojoje nuosavybėje ypatumus iš jos priteisė visą už Garažą gautą sumą. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad teismo sprendimu iš atsakovės buvo priteista 15 800 Lt (4 575,99 Eur) suma, o atsakovė pagal 2013-10-04 Garažo pirkimo–pardavimo sutartį už Garažą yra gavusi 25 000 Lt. Taigi, reali garažo rinkos vertė, kuria neabejotinai atspindi realiai sudarytas sandoris, buvo ne mažesnė kaip 25 000 Lt, o iš atsakovės priteista suma iš tiesų niekaip nepažeidžia atsakovės interesų ir yra teisinga.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2, 3 dalys).

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (LAT 2009-07-31 nutartis c. b. Nr. 3K-3-339/2009; 2011-09-27 nutartis c. b. Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (LAT 2011-10-18 nutartis c. b. Nr. 3K-3-392/2011; 2011 -12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012-01-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

LAT praktikoje pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. LAT 2004-10-27 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-575/2004 laikė nepagrįstu kasatorės motyvą, kad kreditorius turi teisę ginčyti ir tuos sandorius, kuriuos skolininkas sudarė iki prievolinių santykių tarp šalių atsiradimo, o kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti šalių nesąžiningumą pagal CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas prezumpcijas. Toks CK 6.66 straipsnio aiškinimas neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, pažeidžia civilinių santykių stabilumą. Juk pagal CK 6.66 straipsnį kreditoriaus teisių pažeidimas yra siejamas ne tik su objektyviu kreditoriaus teisių pažeidimu, bet ir su skolininko subjektyviu supratimu (žinojo ar turėjo žinoti), kad jo sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, t. y. skolininkas, žinodamas apie savo galiojančią prievolę kreditoriui ir siekdamas išvengti šios prievolės vykdymo kreditoriui, sąmoningai pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą kitiems asmenims. Taigi tam, kad galima būtų konstatuoti tokį skolininko elgesį, skolininkas turi turėti galiojančią prievolę kreditoriui, pažeisti būsimos prievolės jis negali, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo numatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Toks teisės aiškinimas nepažeidžia kreditoriaus interesų.

Apeliantų teigimu, galiojančią reikalavimo teisę turėjo kreditoriai į ieškovę, kadangi būtent jos finansinė padėtis tuo metu buvo sudėtinga, tačiau jokių galiojančių ir neabejotinų reikalavimo teisių į N. R., o tuo labiau į atsakovę V. R. sandorių sudarymo metu niekas neturėjo.

Nors kolegija ir nesutinka su apeliantų teiginiu, jog tik nuo 2012-10-10 Kauno apygardos teismo civ. byloje Nr. 2-1487-254/2012 sprendimo ar nuo 2013-11-13 Lietuvos apeliacinio teismo civ. byloje Nr. 2A-1359/2013 nutarties priėmimo (sprendimo įsiteisėjimo) dienos ieškovė įgijo galiojančią reikalavimo teisę į N. R., tačiau, iš dalies pritardama apeliantų teiginiui dėl ieškovės reikalavimo teisės neturėjimo, konstatuoja, jog ieškovė tik vienintelio šioje byloje ginčijamo sandorio, t. y. 2009-02-02 sutarties (2 t., b. l. 29–31), sudarymo metu turėjo reikalavimo teisę į atsakovą N. R..

Kaip išaiškinta LAT 2003-03-31 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-424/2003, tais atvejais, kai skola atsiranda dėl delikto, tai žalą padaręs asmuo tampa skolininku nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimas. ,,Teisė reikalauti žalos atlyginimo nuo to momento, kai konstatuotas žalos atsiradimo faktas, pripažinta kreditoriaus neabejotino ir galiojančio reikalavimo teisė, gali būti ginama įvairiais įstatymo numatytais būdais iki visiško žalos atlyginimo. Kreditoriaus pasirinkti teisės į žalos atlyginimą gynimo būdai nelemia šios teisės atsiradimo momento.“ (LAT 2003-03-31 nutartis c. b. Nr. 3K-3-424/2003).

Vadinasi, nagrinėjamu atveju prievoliniai teisiniai santykiai tarp N. R., kaip skolininko, ir ieškovės, kaip kreditorės, susiklostė tuomet, kai faktiškai buvo įvykdytos N. R. ieškovės vardu su jam artimais asmenimis sudarytos, pažeidžiant jam kaip vadovui tekusias fiduciarines pareigas, bendrovei žalingos sutartys, tuo ieškovei padarant žalą, kas (t. y. žalos padarymo faktas) konstatuota prejudicinę galią atsakovo N. R. atžvilgiu turinčiame Kauno apygardos teismo 2012-10-10 sprendime Nr. 2-1487-254/2012 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-11-13 nutartyje Nr. 2A-1359/2013.

Kolegijos nuomone, atsakovas N. R. ieškovės skolininku tapo nuo jo sudarytų įmonei žalingų sandorių (t. y. 2002-12-30 nuomos sutarčių, sudarytų su D. A. dėl garažo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, su V. R. dėl garažo (duomenys neskelbtini), Kaune bei su pačiu savimi dėl garažo (duomenys neskelbtini), Kaune) įvykdymo momento, t. y. atitinkamai nuo 2008-10-15, kai kasos išlaidų orderiu Nr. 105 D. A. buvo išmokėti 26 981,92 Lt, kasos išlaidų orderiu Nr. 107 V. R. buvo išmokėtas 15 300 Lt nuomos mokestis ir kasos išlaidų orderiu Nr. 106 pačiam atsakovui N. R. buvo išmokėtas 38 167,84 Lt nuomos mokestis, dėl kurio nepagrįsto permokėjimo, kaip konstatuota Kauno apygardos teismo 2012-10-10 sprendime, atsakovas padarė ieškovei 77 056 Lt žalą (dėl D. A. garažo nuomos – 25 920 Lt, dėl atsakovo garažo nuomos – 36 480 Lt ir dėl V. R. garažo nuomos – 14 656 Lt).

Nors garažų nuomos sutartys buvo sudarytos dar 2002-12-30 ir 2006-06-30 nutrauktos, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo pripažinti, jog prievoliniai teisiniai santykiai tarp N. R., kaip skolininko, ir ieškovės, kaip kreditorės, susiklostė nuo sutarčių sudarymo 2012-12-30, kaip šioje byloje teigia ieškovė. Jeigu pagal šias sutartis su garažų savininkais už nuomą nebūtų buvę atsiskaityta, akivaizdu, jog nebūtų pagrindo konstatuoti, jog dėl iš dalies neteisėtų sandorių ieškovei buvo padaryta žala, nes dėl to ieškovė nebūtų patyrusi jokių išlaidų.

Kadangi, kaip jau konstatuota, atsakovas N. R. ieškovės skolininku tapo nuo 2008-10-15, akivaizdu, jog ieškovė ginčijamos Santuokinio turto dalybų sutarties sudarymo metu 2007-07-31 neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, kaip vienos iš būtinų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos. Tačiau visiškai akivaizdu yra tai, jog 2009-02-02 atsakovams N. R. ir V. R. sudarant sutartį (2 t., b. l. 29–31), kuria šie atsakovai jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį Žemės sklypą, kurio vidutinė rinkos vertė 14 700 Lt, padovanojo sūnui V. R., ieškovė jau turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą N. R.. Taip pat akivaizdu yra tai, jog ieškovė neturėjo jokios galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę V. R., kuriai pagal preziumuojamą santuokinio turto lygių dalių principą (CK 3.117 str. 1 d.) priklausė šio Žemės sklypo ½ dalis.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nėra konstatuotos vienos iš būtinų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos (išskyrus sandorius dėl ½ dalies Žemės sklypo), t. y. neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo tenkino ieškinį dėl Santuokinio turto dalybų sutarties pripažinimo negaliojančia bei ieškinio reikalavimus dėl pripažinimo negaliojančiais ½ dalies Žemės sklypo, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio atsakovei V. R., perleidimo sandorių – 2009-02-02 ir 2012-05-30 dovanojimo sutarčių, kas yra pagrindu konstatuoti, jog ieškinio reikalavimai šių sandorių dalyje patenkinti be teisėto pagrindo.

Dėl kitų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų ½ dalies Žemės sklypo dovanojimo sandoriams

Apeliantas tvirtina turėjęs visas teises sudaryti ginčo sandorius, t. y. galėjęs laisvai ir nevaržomai disponuoti turtu, bei kad teismas nepagrįstai nevertino to, kad sandorių sudarymo metu jis kreditorinių įsipareigojimų, skolų, o tuo labiau ieškovei, neturėjo, jo valdoma įmonė buvo moki ir pelninga. Pažymėtina, kad atsakovai į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo sandorių sudarymo metu įmonė buvo moki ir pelninga. Tuo tarpu ieškovė į bylą pateikė rašytinius įrodymus (balansus, VMI patikrinimo aktus), pagrindžiančius ieškovės prastą turtinę padėtį jau nuo 2006 m., ko atsakovai patikimais įrodymais nepaneigė ir neįrodė įmonėje buvus kitokią situaciją. Be to, bylą dėl N. R. sudarytais turto nuomos sandoriais padarytos žalos ieškovei atlyginimo nagrinėję teismai (kurių procesiniai sprendimai N. R. atžvilgiu turi prejudicinę galią) konstatavo, kad N. R., būdamas įmonės vadovu ir kartu šios įmonės akcininku, sudarė nuomos sutartis pats su savimi ir jam artimais asmenimis (sūnumi, seserimi) bei įmonės darbuotoja, sutartyse nustatydamas bendrovei kaip nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuomininkei nuomos mokestį, tuo metu itin viršijusį garažų, biuro ir automobilių nuomos rinkas kainas. Nors garažų nuomos santykiai truko 2002–2006 m., reikšminga aplinkybė yra tai, jog pagal minėtus garažų nuomos sutartinius santykius atlygis nuomotojams iš įmonės lėšų buvo išmokėtas už visų keturių metų nuomos laikotarpį iš karto viena sąskaita, praėjus net porai metų po sutarčių nutraukimo, t. y. tik 2008-10-15, kai įmonės finansinė padėtis jau buvo sunki ir kai iki ginčijamo sandorio sudarymo 2009-02-02 buvo likę tik keletą mėnesių. Ieškovės finansinę padėtį ir veiklos ypatumus minėtu laikotarpiu nusako ne tik finansinės atskaitomybės dokumentai, tačiau ir Kauno apskrities VMI atlikti patikrinimo aktai. Ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai leidžia spręsti, kad įmonės finansinė padėtis buvo prasta jau 2006 m., kai ieškovės nuosavas turtas sudarė 114 777 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 230 304 Lt, ieškovė veikė nuostolingai. VMI duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams jau 2006 m., o vėlesni finansinės atskaitomybės dokumentai rodo, kad įmonė taip ir neatkūrė normalios finansinės padėties, leidžiančios neabejoti jos mokumu ir savalaikiu įsipareigojimų kreditoriams vykdymu. Iš VMI operatyvaus patikrinimo 2008 m. spalio 6–7 d. pažymų matyti, kad įmonės kasoje jau tuo metu trūko apie 83 280 Lt grynųjų pinigų, kurie, direktoriaus teigimu, buvo paskolinti. Tuo tarpu 2008-10-21 VMI pažymoje direktoriaus jau nurodoma, kad trūkstamas 83 286,33 Lt trūkumas įmonei grąžintas, tačiau iš karto buvo panaudotas atsiskaitymui už minėtų garažų nuomą. Išdėstytos teismo ištirtos aplinkybės, kolegijos nuomone, patvirtina, kad N. R. sandorius, neatitinkančius ieškovės interesų, su artimais jam asmenimis vykdė jau ieškovei dirbant nuostolingai, didėjant kreditorių įsipareigojimams ir mažėjant galimybių su jais atsiskaityti. Esant sudėtingai įmonės finansinei situacijai, N. R. 2008 m. ne tik atsiskaitė pagal 2002–2006 m. nuomos sutartis, kurių kaina gerokai viršijo rinkoje vyraujančias garažų nuomos kainas, tačiau ir toliau sudarinėjo įmonės interesų neatitinkančius sandorius, neproporcingai didinančius įmonės išlaidas ir mažinančius įmonės turtą, o kartu ir galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais, t. y. 2009-01-01 N. R. ieškovės vardu sudarė biuro nuomos sutartis su savo sūnumi V. R., o 2009-01-02 su pačiu N. R. buvo sudaryta dviejų automobilių nuomos sutartis (vieno automobilio nuomos sutartis 2009 m. balandžio pabaigoje buvo nutraukta, tačiau čia pat sudaryta su apelianto sūnumi) už nepagrįstai didelius, rinkos kainų neatitinkančius nuomos užmokesčius (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-11-13 nutartis c. b. Nr. 2A-1359/2013).

Tiek Kauno apygardos teismo 2012-10-10 sprendime, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-11-13 nutartyje konstatuotos aplinkybės, kolegijos nuomone, vienareikšmiškai paneigia N. R. apeliacinio skundo argumentus, kad jis, 2009-02-02 padovanodamas savo sūnui Žemės sklypą, negalėjo tikėtis ir žinoti, kad tokiu būdu jis pažeidžia savo jau tuometinio kreditoriaus (ieškovės) interesus, tokiu būdu eliminuodamas savo galimybes atlyginti ieškovei 2008 m. padarytą žalą, o taip pat pažeidžia ir ieškovės kreditorių interesus, kurie būtent dėl N. R. sudarytų žalingų sandorių negavo savo kreditorinių reikalavimų padengimo. Pažymėtina, kad šiuo atveju N. R. sąžiningumas ir žinojimas / turėjimas žinoti, kad jo sudaroma ½ dalies Žemės sklypo dovanojimo sutartis pažeidžia jo kreditoriaus (ieškovės) interesus, vertintini ne per eiliniam asmeniui keliamus apdairumo ir rūpestingumo standartus, bet būtent per juridinio asmens vadovui keliamus kur kas aukštesnius apdairumo ir rūpestingumo standartus, kurie neabejotinai reikalavo iš N. R. atitinkamų aplinkybių suvokimo. Lygiai taip pat ir N. R. apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad ieškovė nebuvo pareiškusi ieškinių ar pretenzijų N. R. ar jo šeimos nariams, vertinami atsižvelgiant į tai, kad ieškovei iki 2009-07-01 vadovavo tas pats jos interesus pažeidinėjantis N. R., kas reiškia, jog tai, kad pati įmonė, nors ir būdama savarankišku civilinių teisinių santykių subjektu, tačiau veikianti per vadovą N. R., anksčiau nesiėmė jokių teisinių veiksmų prieš jos interesų pažeidėją – tą patį N. R., negali būti vertinama ieškovės, veikiančios per bankroto administratorių, nenaudai.

Kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog N. R. nepaneigė jam šioje byloje tenkančios paneigti nesąžiningumo prezumpcijos, kaip ir neįrodė savo teiginių, kad nuo 2000 m. su atsakove negyveno kaip sutuoktiniai ir nevedė bendro ūkio. Visuose bylos dokumentuose (atsakovų Kauno apylinkės teismui 2014 m. teiktame pranešime dėl santuokos nutraukimo, 2006-11-16 pinigų dovanojimo sutartyje Nr. IR-13630, ginčijamose Žemės sklypo perleidimo ir Turto pasidalijimo sutartyse, teismui teiktame N. R. 2014-07-04 atsiliepime į ieškinį ir kt.) N. R. gyvenamoji vieta nurodoma adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, taigi lygiai tokia pati, kaip ir atsakovės. Be to, 2014 m. teismui teiktame pareiškime dėl santuokos nutraukimo atsakovai nurodė, kad kartu kaip šeima jie negyvena jau daugiau nei dvejus metus, tačiau kartu pažymėjo, kad sutuoktiniai ne kartą bandė taikytis, kas duoda pagrindą išvadai, jog pačių atsakovų pateikti duomenys paneigia jų teiginius apie šeimyninių ryšių nutrūkimą dar 2000 m. Kadangi patys atsakovai šeimos santykių iširimą siejo su N. R. išėjimu gyventi pas kitą moterį (liudytoją D. A.), kuri 2000 m. net nedirbo UAB „Kurtina“ ir vyr. buhaltere pradėjo dirbti tik nuo 2001-02-02 (1 t., b. l. 137) ir kuri teisme apklausiama liudytoja nurodė su N. R. pradžioje tik susitikinėjusi, o kartu pradėję gyventi tik nuo 2008 m., kolegijos nuomone, teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad iki tol N. R. gyveno kartu su sutuoktine, nepaisant jo ryšių su minėta liudytoja, o neteisingai nurodytą N. ir V. R. bendro gyvenimo kartu laiką teismas visiškai pagrįstai vertino kaip teismo klaidinimą, atsakovams siekiant jiems palankaus jų nurodytų aplinkybių vertinimo. Nustačius, kad atsakovas paliko šeimą tik 2008 m. ir kad ir po 2007-07-31 Turto pasidalijimo sutarties sudarymo atsakovas gyveno tame bute, jame buvo deklaruota ir iki šiol deklaruota jo gyvenamoji vieta, šiuo adresu jis gauna jam siunčiamą korespondenciją, teismo procesinius dokumentus, visos šios aplinkybės duoda pagrindą išvadai, jog atsakovė neteisingai nurodė, jog jau 2000 m. ji su sutuoktiniu ir sūnumi tarėsi, kad sūnui padovanos Žemės sklypą, tuo labiau, kad 2012-05-31 sūnus dovanų gautą Žemės sklypą padovanojo motinai (atsakovei). Tai, kad atsakovė po Turto pasidalijimo sutarties sudarymo ir turto perėjimo jai vienai ir toliau leido atsakovui gyventi bute ir deklaruoti gyvenamąją vietą, rodo, jog atsakovų santykiai tuo metu buvo pakankamai draugiški ir artimi, nepriklausomai nuo N. R. ryšių su kita moterimi.

Kolegijos nuomone, V. R. apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai tvirtina, kad atsakovo „faktinė santuoka tarp atsakovės ir N. R. buvo iširusi, to pasėkoje paneigtina CK 6.67 straipsnio 1 punkte numatyta prezumpcija. Tuo tarpu ieškovė šiuo atveju privalėjo įrodyti buvus skolininko nesąžiningumą.“ CK nenumato tokios kategorijos, kaip „faktinės santuokos iširimas“, taip pat neaptaria tokio reiškinio teisinio pasekmių. CK numato, kad santuoka laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo įstatymų nustatyta tvarka (CK 3.7, 3.18–3.19 ir kt. str.), o baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba santuoka nutraukiama įstatymų nustatyta tvarka (CK 3.49 str.), t. y. nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos (CK 3.66 str.). Taigi nuo santuokos įregistravimo iki santuokos nutraukimo dienos laikoma, kad asmenys yra sudarę santuoką su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Kolegijos nuomone, šiuo atveju atsakovų atžvilgiu pilna apimtini taikytina CK 6.67 straipsnio 1 punkte numatyta nesąžiningumo prezumpcija, kurią paneigti šiuo atveju privalėjo atsakovai.

Kolegija visiškai pritaria ieškovės atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentams, jog N. R., kaip skolininko iš deliktinių santykių, nesąžiningumas ieškovės atžvilgiu neabejotinai patvirtintas Kauno apygardos teismo civ. byloje Nr. 2-1487-254/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo civ. byloje Nr. 2A-1359/2013, kur buvo konstatuota, kad N. R., kaip bendrovės vadovas, sudarydamas ir vykdydamas ekonomiškai nenaudingus ir priešingus įmonės interesams sandorius, privalėjo suprasti ir suprato, kad tokiais veiksmais jis daro žalą ieškovei ir jos kreditoriams. Privalėdamas suprasti aplinkybes dėl sudarytų sandorių žalingumo ir priešingumo ieškovės interesams, N. R. neabejotinai privalėjo kartu suprasti ir suprato, kad veiksmai, kuriais jis kardinaliai sumažina savo asmeninį turtą, iš kurio ieškovė galėtų reikalauti atlyginti jai padarytą žalą, yra taip pat nesąžiningi ieškovės atžvilgiu. N. R. ne tik padarė žalos jo valdomai ir kontroliuojamai įmonei, bet ir ėmėsi aktyvių veiksmų jo veiksmais padarytos žalos atlyginimą padaryti iš esmės neįmanomu arba bent jau reikšmingai apsunkintu. Išlaikius šį turtą atsakovo vardu, kolegijos nuomone, būtų sudarytos sąlygos bent iš dalies atlyginti ieškovei padarytą žalą, nukreipiant išieškojimą į N. R. priklausančią turto dalį. Atsižvelgiant į tai spręstina, jog ginčijamais Žemės sklypo dovanojimo sandoriais buvo iš esmės sutrukdyta kreditorei BUAB „Kurtina“ patenkinti reikalavimus iš skolininko N. R. turto.

Kolegijos nuomone, N. R. nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti tam nesant jokios realiai egzistuojančios būtinybės.

Atsakovų parodymai, kolegijos nuomone, niekaip nepagrindžia buvus faktinę ar teisinę būtinybę N. R. sudaryti jo turtą sumažinantį Žemės sklypo dalies dovanojimo sūnui sandorį, todėl N. R., sudarydamas šį sandorį, elgėsi nesąžiningai savo kreditoriaus – ieškovės – atžvilgiu. Šiuo atveju byloje nenustatyta jokių imperatyvų, dėl kurių N. R. turėjo pareigą dovanojimo sutartimi sūnui V. R. perleisti turėtą Žemės sklypą

Dėl ieškinio senaties

Kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad ieškovės bankroto administratorius turėjo ne tik teisę, tačiau ir pareigą pasidomėti galimai įsiteisėsiančio teismo sprendimo realiu įgyvendinimu ir sužinoti apie N. R. turėtą turtą. Nei vienas teisės aktas tiesiogiai ar netiesiogiai neįpareigoja bankroto administratoriaus tikrinti asmeninių bankrutuojančios įmonės vadovo sandorių. Kadangi ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas bankroto administratoriui numato teisę ir pareigą tikrinti būtent jo administruojamos įmonės sandorius, nėra pagrindo tvirtinti, kad jau minėtos bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo metu ieškovės bankroto administratorius turėjo pareigą išanalizuoti ir asmeninius N. R. sandorius bei istorinius N. R. turto duomenis.

Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė apie Žemės sklypo sandorius bei tai, kad būtent po jų sudarymo N. R. nuosavybėje nebeliko jokio vertingo turto, iš kurio būtų įmanoma išieškoti įmonei padarytą žalą, sužinojo tik iš atsakovų teismui pateikto pareiškimo dėl santuokos nutraukimo bei po to sekusios 2014-04-22 išieškojimą vykdančio antstolio M. P. pateiktos pažymos turinio. Atsakovams neįrodžius, kad ieškovė apie ginčijamų sandorių egzistavimą sužinojo anksčiau nei nurodė ieškinyje, abejoti ieškovės tvirtinimais, pagrįstais rašytiniais dokumentais, nėra jokio pagrindo.

Kolegijos nuomone, 2012-05-30 dovanojimo sutartis, kuria V. R. nesąžiningai ir neatlygintinai iš tėvo įgytą Žemės sklypo ½ dalį padovanojo motinai, ko pasekoje visas žemės sklypas tapo asmenine jos nuosavybe, gali būti vertinama ir kaip prieštaraujanti viešajai tvarkai ir gerai moralei pagal CK 1.81 straipsnį, kas nelaikytina ieškinio ribų peržengimu. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. LAT yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (žr. pvz. LAT 2008-03-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-145/2008; LAT 2013-11-06 nutartis c. b. Nr. 3K-3-546/2013). Tokie neatlygintiniai sandoriai, kurie sudaromi su šeimos nariais vien tam, kad būtų išvengta tretiesiems asmenims padarytos žalos atlyginimo ar tokį atlyginimą reikšmingai apsunkintų, neabejotinai prieštarauja ne tik elementaraus sąžiningumo reikalavimams, bet ir geros moralės normoms. Todėl teismas pagrįstai net ir be atitinkamo ieškovės reikalavimo ginčo sandorį laikė negaliojančiu papildomai ir CK 1.81 straipsnio pagrindu.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, palikdama nepakeistą tik sprendimo dalį, kuria pripažinti negaliojančiais ½ dalies Žemės sklypo dovanojimo sandoriai ir, pritaikiusi restituciją, ½ Žemės sklypo grąžina atsakovui R. R. jo asmeninėn nuosavybėn, ieškinį likusių reikalavimų dalyje atmesdama, panaikindama visas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 330 str., 336 str. 1 d. 3 p.) bei atitinkamai perskirstydama bylinėjimosi išlaidas – priteistas ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis po 315,39 Eur bylinėjimosi išlaidas sumažinant iki 22 Eur lygiomis dalimis iš kiekvieno (laikant, jog ieškinys patenkintas 6,93 proc. (14 700 Lt / 2 x 100 proc. / 106 100 Lt), bylinėjimosi išlaidos iš kiekvieno sudaro po 22 Eur (315,39 x 0,0693)); sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovų solidariai 903 Eur žyminio mokesčio, panaikinant ir priteisiant (ne solidariai) iš atsakovų V. R. ir V. R. (procesinius dokumentus teikusius ne per EPP) po 21 Eur žyminio mokesčio (603 Eur / 3 x 6,93 proc. / 100 proc.) ir 16 Eur žyminio mokesčio iš atsakovo N. R., kurio atsiliepimas buvo teiktas per EPP(603 Eur / 3 x 0,0693 x 0,75).

Be to, atsižvelgiant į tai, jog atsakovams jų prašymu žyminio mokesčio už apeliacinius skundus sumokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (atsakovei 2015-03-23 nutartimi, o atsakovui – teismo konkliudentiniais veiksmais, teisėjai priėmus jo skundą), proporcingai patenkintai ieškinio daliai iš apeliantų priteistina po 64 Eur žyminio mokesčio už apeliacinius skundus, kurie pateikti ne per EPP (14 700 Lt / 2 / 3,4528 x 0,03).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovų 1 051,32 Eur advokato pagalbos išlaidų surašant atsiliepimus į apeliacinius skundus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimai tenkinti tik 6,93 procentais, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš apeliantų lygiomis dalimis priteistina 72,86 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 36,43 Eur.

Sprendimo dalis, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės nekilnojamajam turtui, paliktina nepakeista, tačiau naikintina sprendimo dalis, kuria kitos 2015-05-15 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktos iki sprendimo įvykdymo, ir šios likę nepanaikintos laikinosios apsaugos priemonės taip pat panaikintinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimą pakeisti.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia 2009-02-02 sutarties Nr. RI–553 dalį, pagal kurią N. R. padovanojo V. R. nuosavybės teise 1/2 dalį 0,070 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia 2012-05-30 dovanojimo sutarties Nr. RI-3304 dalį, pagal kurią atsakovas V. R. atsakovei V. R. padovanojo ½ dalį 0,070 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Taikant restituciją grąžinti N. R. asmeninėn nuosavybėn 2009-02-02 ir 2012-05-30 dovanojimo sutarčių pagrindu įgytą ½ dalį 0,070 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei atitinkamai pakeisti Nekilnojamojo turto registro įrašą.

Kitus ieškinio reikalavimus atmesti.

Priteistas ieškovei BUAB „Kurtina“ iš atsakovų N. R., V. R. ir V. R. lygiomis dalimis po 315,39 Eur bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki po 22 Eur iš kiekvieno.

Sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovų N. R., V. R. ir V. R. solidariai 903 Eur žyminio mokesčio, panaikinti.

Priteisti iš atsakovų N. R. 16 Eur bei iš V. R. ir V. R. lygiomis dalimis po 21 Eur žyminio mokesčio už patenkintus ieškinio reikalavimus.

Priteisti iš apeliantų N. R. ir V. R. valstybei po 64 Eur žyminio mokesčio už apeliacinius skundus.

Priteisti ieškovei BUAB „Kurtina“ iš apeliantų N. R. ir V. R. lygiomis dalimis, t. y. po 36,43 Eur iš kiekvieno, bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimo dalį, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės nekilnojamajam turtui, palikti nepakeistą, tačiau panaikinti sprendimo dalį, kuria kitos 2015-05-15 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo paliktos iki sprendimo įvykdymo, ir šias likusias nepanaikintas laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Kauno apylinkės teismo 2014-05-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-12035-752/2014, taip pat panaikinti.

Nutartį išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims bei Turto areštų registrui.

Teisėjos: Jolita CirulienėNijolia IndreikienėRūta Palubinskaitė