- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-13
- Bylos Nr.
- 2A-1359/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00020-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Alvydas Poškus, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- N. R.
- Trečiasis asmuo
- V. R., D. A.
- Kategorijos
- 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Audronės Jarackaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo N. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1487-254/2012 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kurtina“ ieškinį atsakovui N. R. dėl nuostolių priteisimo, tretieji asmenys V. R., D. A., V. R..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Sprendžiamas ginčas dėl žalos, padarytos įmonės vadovo veiksmais, atlyginimo įmonei.
Šalies argumentai
Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 148 997,24 Lt nuostolių, 2 810 Lt dydžio išlaidas patirtas nuostolių apskaičiavimui ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas, būdamas UAB „Kurtina“ vadovu ir vieninteliu akcininku pats su savimi ir su trečiaisiais asmenimis sudarė garažo nuomos sutartis: 2002 m. gegužės 1 d. su savimi, o 2002 m. gruodžio 30 d. su D. A., ėjusia buhalterės pareigas, ir su savo seserimi V. R., pagal kurią UAB „Kurtina“ iki sutarčių nutraukimo 2006 m. birželio 30 d. susidariusį nuomos mokesčio įsiskolinimą sumokėjo 2008 m. spalio 15 d. atitinkamai 38 167,84 Lt (už 19 mėn. 2 d.), 26 981,92 Lt ( 13,5 mėn.) ir 15 300 Lt (7 mėn. 19 d.). Pagal visas garažo nuomos sutartis mėnesinė nuomos kaina buvo 2 000 Lt. Nepriklausomas turto vertintojas UAB „Reacon“ nustatė, kad išnuomotų garažų pasiūlos kaina buvo nuo 45 iki 150 Lt, todėl jų vidutinė nuomos rinkos kaina - 80 Lt. Ryšium su tuo ieškovė patyrė 77 056 Lt nuostolių. Taip pat nurodė, kad UAB „Kurtina“ nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. spalio 31 d. už 4 500 Lt nuomos mokestį nuomojo biuro patalpas, nors imant turto vertintojų nustatytą nuomos kainos vidurkį, nuomos kaina turėjo būti 700 Lt, o su komunaliniais mokesčiais – 990 Lt, todėl kas mėnesį buvo permokama po 3 510 Lt, o už 10 mėn. nuostoliai 35 100 Lt. Nuomininkui buvo išmokėta visa nuomos mokesčio suma, net neatskaičius 15 % GPM. Taip pat nurodė, kad UAB „Kurtina“ iš atsakovo nuomojo nuo 2009 m. sausio 2 d. iki 2009 m. spalio 25 d. automobilį Alfa Romeo 164 už 2 500 Lt per mėnesį, kai jo vidutinė nuomos rinkos kaina buvo 434 Lt, todėl už 9 mėn. atsakovui buvo permokėta 20 315,67 Lt nuomos mokesčio. Taip pat iš atsakovo nuo 2009 m. sausio 2 d. iki 2009 m. balandžio 23 d. ieškovė nuomojo automobilį Honda CR-V už 2 500 Lt, kai jo rinkos kaina buvo 657 Lt, todėl ieškovė permokėjo už 3 mėn. atsakovui 6 941,97 Lt. Nuo 2009 m. balandžio 24 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. šis automobilis toliau buvo nuomojamas iš trečiojo asmens V. R. tokiomis pačiomis sąlygomis, todėl per 5 mėn. jam buvo permokėta 9 583,60 Lt. Tvirtino, kad atsakovo, kaip bendrovės vadovo sudaryti sandoriai yra akivaizdžiai nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi, priešingi įmonės veiklos tikslams, todėl tokie vadovo veiksmai negali būti laikomi atitinkančiais sąžiningos ir protingos veiklos standartus, kas yra pagrindu jam atlyginti bendrovei padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 dalis). Kauno apskrities VMI patikrinimo metu nustatė, kad nei iš trečiojo asmens V. R. nuomojamas garažas, nei pagal panaudos sutartį nuomojamas automobilis įmonės ekonominėje veikloje nebuvo naudojamas. Atsakovas pats patvirtino, kad nuomos kainomis nesidomėjo, pigesnių garažų neieškojo, todėl veikė ne įmonės interesais, nors žinojo, kad 2008 m. vasario 3 d.– 2008 m. gruodžio 31 d. iš D. A. nuomoto automobilio nuomos kaina buvo 500 Lt, o bendrovės 2008 m. rugsėjo 30 d.– 2009 m. rugsėjo 30 d. nuomotų gyvenamųjų patalpų nuomos kaina buvo 250 Lt be PVM. Atsakovas buvo nesąžiningas, nes automobilių ir garažo nuomos sutartis sudarė pats su savimi ir artimais giminaičiais, tuo sudarydamas galimybes jiems gauti iš bendrovės naudos. Pagal ABĮ 19 straipsnį atsakovas bendrovės vardu veikė vienasmeniškai, todėl direktoriaus pavaduotojas V. R. 2009 m. sausio 2 d. automobilių nuomos sutartis sudarė su jo žinia bei jo pavedimu (3 t., b. l. 42-53, 61).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovo ieškovui 148 997,24 Lt žalos atlyginimo, 5 procesines palūkanas bei 5 777 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei žyminį mokestį ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidas. Teismas konstatavo, kad 148 997,24 Lt permokėtomis piniginėmis lėšomis už garažų, biuro ir automobilių nuomą yra padaryta žala UAB „Kurtina“ ir jos kreditoriams, kadangi sandoriai, kuriuos sudarė atsakovas ar dalyvavo jų sudaryme bei pagal kuriuos išmokėjo lėšas, buvo ekonomiškai nepagrįsti ir akivaizdžiai nuostolingi įmonei. Todėl ne tik juos sudarydamas, bet ir vykdydamas turėjo pareigą veikti įmonės interesais ir nedaryti jai žalos, be to, sudarydamas akivaizdžiai nuostolingus ir nenaudingus įmonei sandorius su pats savimi ir savo artimais giminaičiais atsakovas dargi neišvengė ir interesų konflikto, todėl buvo nesąžiningas. Nurodė, kad garažo nuomos kaina įvertinta 2 000 Lt neatitiko tuometinės rinkos kainos, kuri pagal turto vertintojo turto kainų apžvalgą sudarė 80 Lt, todėl permokėtas nuomos mokestis dėl D. A. garažo nuomos 25 920 Lt, dėl atsakovo garažo nuomos- 36 480 Lt ir dėl V. R. garažo nuomos- 14 656 Lt. Pagal biuro nuomos sutartį atsakovo sudarytą su savo sūnumi bendrovė permokėjo 3 510 Lt kas mėnesį arba 35 100 Lt per visą laikotarpį, nes vidutinė buto rinkos kaina su komunaliniais mokesčiais tuomet buvo 990 Lt, o ne 4 500 Lt. Įvertinęs kilnojamojo turto pateiktas vertinimo ataskaitas, teismas nustatė, jog dėl automobilių nuomos ieškovė UAB „Kurtina“ permokėjo nuomininkams N. R. dėl automobilio Honda CR V valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos ne mažiau kaip 6 941,97 Lt, dėl automobilio Alfa Romeo valst Nr. AFK211 nuomos – ne mažiau kaip 20 315,67 Lt, o V. R. dėl Honda CR V valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos – ne mažiau kaip 9 583,60 Lt. Pagal finansinių ataskaitų rinkinius, VMI duomenis nustatyta, kad bendrovė įsiskolinimų tiekėjams ir valstybei turėjo jau nuo 2006 m. Kreipiantis 2010 m. balandžio 9 d. su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „Kurtina“ direktorius nurodė, kad įmonė 2009 m. baigė su 245 858,00 Lt nuostoliu, kai jos turtas pagal 2009 m. balansą susidėjo tik iš 85 177 Lt kilnojamojo turto, o skolos kreditoriniams sudarė 305 736,00 Lt, iš jų Kauno apskrities VMI -235 976,15 Lt. 2011 m. kovo 1 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. AU12-40 už 2009 m. sausio 1 d.– 2010 m. gegužės 21 d. mokestinį laikotarpį konstatuotas skolos biudžetui ir kitiems kreditoriams padidėjimas. Atsižvelgiant į tai, ieškovė pagrįstai nurodė, kad atsakovas bendrovei žalingus sandorius vykdė UAB „Kurtina“ jau dirbant nuostolingai, kas papildomai rodo, kad jis veikė priešingai ieškovo ir jo kreditorių interesams, jis turi pareigą atlyginti bendrovei padarytą žalą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas N. R. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują, kuriuo ieškovo ieškinį atmesti (t. 3, b. l. 136-142). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Teismas netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką, taip pat netinkamai paskirstė ir įrodinėjimo pareigą. Ieškovui nepateikus pakankamai įrodymų, iš kurių būtų galima padaryti išvadą apie sutarčių nenaudingumą ir žalos dydį, vien dėl šios priežasties reikalavimai turėjo būti atmesti.
2. UAB „Reacon“ kainų apžvalga, kuria vadovavosi teismas, spręsdamas garažų nuomos sutarčių nuostolingumą, neturi jokios juridinės galios ir negali būti vertinamas kaip įrodymas, nes yra netinkamai įformintas, neatitinka teisės aktų reikalavimų, nepasirašytas papildomai ir įmonės vadovo.
3. Teismas nepagrįstai, vertindamas biuro nuomos sutarties kainas, vadovavosi UAB „Latmas“ parengta turto vertinimo ataskaita, nes vertintojas nustatinėjo ne rinkos nuomos vertę, o nuomos kainą. Be to, vertintojas nustatė tik tikėtiną kainą, o ne buvusią, nustatinėjo kitokios kokybės biuro nuomos vertę nei buvo ieškovo nuomotas. Pažymėjo, kad į nuomos kainą įėjo visos eksploatacinės išlaidos, todėl ji buvo didesnė.
4. Teismas nepagrįstai atsisakė į teismą iškviesti automobilių nuomos rinkos kainos vertinimą parengusį turto vertintoją. Automobilių nuomos vertinimo ataskaitos atlikto UAB „Marleksa“ neatitiko įstatymo reikalavimų, ataskaitoje pateikti duomenys yra prieštaringi, tačiau nepaaiškinti jų neatitikimai. Skiriasi ataskaitoje nurodyti koeficientai.
5. Iš atsakovo nepagrįstai priteistos bylinėjimosi išlaidos, nes pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, tiek įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, tiek ir atsakovai atleidžiami nuo žyminio mokesčio.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Kurtina“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo N. R. pateiktą apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsikirtimai grindžiami šiais argumentais:
1. Byloje nesant įrodymų, paneigiančių ieškovo ieškinio argumentus ir šiuos argumentus pagrindžiančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ieškovo argumentus laikyti neįrodytais. Apeliantui ne kartą buvo patikslinta įrodinėjimo pareiga, pateikti jo argumentus pagrindžiančius įrodymus.
2. UAB „Kurtina“ pateikta garažų nuomos kainų apžvalga nėra nekilnojamojo turto nuomos rinkos kainos vertinimo ataskaita. Ji buvo atlikta analizės tiriamuoju metodu, ištyrus Kauno mieste leidžiamame skelbimų ir reklamos laikraštyje „Noriu“ pateiktus analogiškus arba labai panašius garažų nuomos skelbimus.
3. Apeliantas nepagrįstai kvestionuoja turto vertintojų UAB „Latmas“ pateiktoje nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje naudojamas sąvokas. Apelianto minimas Turto vertinimo pagrindų įstatymas kalba apie nekilnojamojo turto vertės nustatymą. Nuomos rinkos vertės ir nuomos vertės sąvokos yra tapačios.
4. Apeliantas savo pageidavimą apklausti turto automobilių nuomos rinkos kainos vertintoją pateikė teismo posėdžio metu, nors turėjo galimybes tą padaryti anksčiau, nepateikė kitos turto vertinimo ataskaitos, nors turėjo pakankamai laiko ir galimybių.
5. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų valstybei pirmosios instancijos teisme, nes apeliantas yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei tik apeliacinės instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje nustatyta, kad apeliantas N. R. nuo 2001 m. vasario 22 d. buvo BUAB „Kurtina“ akcininku ir laikotarpiu nuo 1997 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. liepos 1 d. taip pat ir šios įmonės vadovu. 2002 m. gruodžio 30 d. UAB „Kurtina“, atstovaujama apelianto, sudarė su trečiaisiais asmenimis D. A., kuri dirbo pas ieškovę buhaltere, garažo, esančio (duomenys neskelbtini), su V. R., kuri yra apelianto sesuo, garažo (duomenys neskelbtini)bei pats apeliantas su savimi garažo (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis (2 t., b.l. 9-11, 13-14, 17-18, 106). Sutartys buvo nutrauktos 2006 m. birželio 30 d. Šių sutarčių pagrindu 2008 m. spalio 15 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 105 trečiajam asmeniui D. A. buvo išmokėti 26 981,92 Lt (2 t., b. l. 12), 2008 m. spalio 15 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 107 trečiajam asmeniui V. R. buvo išmokėtas 15 300 Lt nuomos mokestis (2 t. b. l. 12), 2008 m. spalio 15 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 106 atsakovui N. R. buvo išmokėtas 38 167,84 Lt nuomos mokestis (2 t. b. l. 16). Taip pat 2009 m. sausio 1 d. buvo sudaryta biuro nuomos sutartis su V. R., kuris yra apelianto sūnus (2 t., b. l. 106), dėl buto (duomenys neskelbtini) nuomos (1 t., b. l. 19-20). Nuo 2009 m. sausio 30 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. už buto nuomą trečiajam asmeniui V. R. buvo išmokėta 45 000 Lt (1 t. b. l. 28-43). Taip pat UAB „Kurtina“ 2009 m. sausio 2 d. su apeliantu sudarė automobilio Honda CR V valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį. 2009 m. sausio 2 d. tarp tų pačių šalių buvo sudaryta automobilio Alfa Romeo valst Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis. Pirmoji sutartis buvo nutraukta nuo 2009 m. balandžio 23 d. (1 t., b.l. 25), nuo 2009 m. balandžio 24 d. šio automobilio nuomos sutartis buvo sudaryta su V. R., ji nutraukta 2009 m. rugsėjo 30 d. (1 t. b.l. 27). Antrojo automobilio sutartis nutraukta nuo 2009 m. spalio 25 d. (1 t., b.l. 23). Šių sutarčių pagrindu nuo 2009 m. sausio 2 d. – 2009 m. lapkričio 31 d. atsakovui N. R. ir V. R. buvo išmokėta 34 211,59 Lt (1 t. b. l. 28-37, 44-54, 110). Ieškovo teigimu, BUAB „Kurtina“ dėl šių lėšų išmokėjimo nuomininkams patyrė žalą, nes sandoriai, pagal kuriuos jos buvo išmokėtos, buvo ekonomiškai nepagrįsti ir akivaizdžiai nuostolingi. Nuostoliai paskaičiuoti imant sutarčių sudarymo metu rinkoje vyravusių sutarčių objektų nuomos kainų ir sutartimi sulygtų kainų skirtumą. Apeliantas mano, kad ieškovas neįrodė ginčo sutarčių nenaudingumo, žalos fakto ir dydžio, o ieškovo pateiktais įrodymais vadovautis nustatant nuomoto turto nuomos rinkos vertę negalima, nes jie neatitinka įstatymo reikalavimų.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens valdymo organo nario pareigos, tarp jų 1 ir 3 dalyse nurodyta, kad valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Ar akcinės bendrovės valdymo organo narys elgiasi sąžiningai ir protingai sudarydamas tam tikrus sandorius bendrovės vardu, vertinama pagal tai, ar nėra tokio nario ir bendrovės interesų konflikto, ar nėra painiojamas nario asmeninis ir bendrovei priklausantis turtas, ar sandoriu nepadaroma aiški žala bendrovei. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valdymo organo nario lojalumo bendrovei pareiga, kuri kartu reiškia ir tai, kad narys neturėtų veikti priešingai bendrovės, kaip pelno siekiančio asmens, veiklos tikslams. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Taigi bendrovės vadovo veiksmai sudarant ir vykdant sandorius turi užtikrinti, kad bendrovei nebūtų padaryta žalos (nuostolių).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis). Vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu atsirasti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
Dėl apelianto neteisėtų veiksmų ir įrodinėjimo specifikos žalos, padarytos įmonės vadovo veiksmais, atlyginimo bylose
Sutiktina su apelianto nurodomomis bendro pobūdžio taisyklėmis, kad atsakovo atsikirtimų neįrodymas per se nelemia išvados apie ieškovo pozicijos pagrįstumą. Tas pat pasakytina ir apie ieškovo prieštaravimus atsakovo atsikirtimams – jei ieškovas neįrodo savo prieštaravimų pagrįstumo, tai per se nereiškia, jog atsakovo nurodytos aplinkybės yra teisingos. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo (apelianto) civilinė atsakomybė yra kildinama iš jam kaip vadovui priskirtinų funkcijų įgyvendinimo. Įstatyme ir teismų praktikoje pripažįstamos civilinės atsakomybės atsiradimui būtinosios sąlygos yra neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 straipsniai). Bylose, kuriose reiškiamas reikalavimas bendrovės vadovui atlyginti padarytą žalą, iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Kita vertus, ir atsakovas, neigdamas šių sąlygų egzistavimą, nėra atleidžiamas nuo pareigos pagrįsti įrodymais savo atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas, o paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų būtent bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Ieškovas šioje byloje pateikė, jo nuomone, pareikštą reikalavimą patvirtinančius įrodymus (apie jų priimtinumą - nutartyje žemiau). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ne kartą šalims tikslino jiems tenkančią įrodinėjimo naštą, nurodė, kad ir apeliantas turi įrodyti savo atsikirtimus, jeigu mano, kad sutarčių rinkos kaina buvo kita (2 t. b. l. 93), tačiau savo atsikirtimus patvirtinančių įrodymų teismui apeliantas nepateikė.
Iš ieškovo pateiktų įrodymų matyti, jog apeliantas – įmonės vadovas, būdamas kartu ir šios įmonės akcininku, sudarė nuomos sutartis pats su savimi ir jam artimais asmenimis (sūnumi, seserimi) bei įmonės darbuotoja, sutartyse nustatydamas bendrovei kaip nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuomininkei nuomos mokestį, tuo metu itin viršijusį garažų, biuro ir automobilių nuomos rinkos kainas. Nors garažų nuomos santykiai truko nuo 2002 m., o baigėsi 2006 m., reikšminga aplinkybė yra tai, jog pagal aukščiau minėtus garažų nuomos sutartinius santykius atlygis nuomotojams iš įmonės lėšų buvo išmokėtas už visą keturių metų nuomos laikotarpį iš karto viena sąskaita ir tai buvo padaryta praėjus net porai metų po sutarčių nutraukimo, t.y. tik 2008 m., kai įmonės finansinė padėtis jau buvo sunki. Įmonės finansinę padėtį ir veiklos ypatumus minėtu laikotarpiu nusako ne tik byloje esantys finansinės atskaitomybės dokumentai, tačiau ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau-VMI) atlikti patikrinimo aktai. Byloje esantys BUAB „Kurtina“ finansinės atskaitomybės dokumentai leidžia spręsti, kad įmonės finansinė padėtis buvo prasta jau 2006 metais (įmonės nuosavas turtas sudarė 114 777 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 230 304 Lt, įmonė veikė nuostolingai) (2 t. b. l. 191). VMI nurodomi duomenys taip pat patvirtina, kad įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams jau nuo 2006 metų. Tuo tarpu vėlesni finansinės atskaitomybės dokumentai rodo, kad įmonė taip ir neatkūrė normalios įmonės finansinės padėties, leidžiančiais neabejoti jos mokumu ir savalaikiu įsipareigojimų kreditoriams vykdymu (2 t. b. l. 194, 109-111). Pažymėtina, kad iš VMI operatyvaus patikrinimo 2008 m. spalio 6-7 d. pažymų matyti, kad įmonės kasoje jau tuo metu trūko apie 83 280 Lt grynųjų pinigų, kurie, direktoriaus teigimu, buvo paskolinti (2 t. b. l. 112-117). Tuo tarpu 2008 m. spalio 21 d. VMI pažymoje direktoriaus jau nurodoma, kad trūkstamas 83 286,33 Lt trūkumas įmonei grąžintas, tačiau iš karto buvo panaudotas atsiskaitymui už aukščiau minėtų garažų nuomą (2 t. b. l. 119). VMI 2008 m. liepos 8 d. sprendime Nr. (04)-K3-288 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, be kitų duomenų, nustatyta, kad garažas iš V. R. buvo nuomojamas tam, kad įmonė galėtų neteisėtai 2004- 2006 metais didinti leidžiamus atskaitymus, o pats nuomojamas garažas įmonės ekonominėje veikloje apskritai nebuvo naudojamas (2 t. b. l. 82).
Dėl žalos dydį pagrindžiančių įrodymų vertinimo
Apeliantas iš esmės neginčija teismo nustatytų aplinkybių dėl įmonės finansinės padėties ginčo laikotarpiu, tačiau mano, jog ieškovas neįrodė pačios žalos fakto, nes ieškovo pateiktos ginčo garažų, biuro bei automobilių turto vertinimo ataskaitos/konsultacinės išvados nėra pagrįstos ir jomis vadovautis negalima. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
Ieškovas įrodymus teismui pateikė, t.y. ginčo nuomos sutarčių nepagrįstai dideles kainas grindė specialistų pateiktomis turto vertintojų ataskaitomis, iš kurių matyti, kad sutarčių sudarymo metu garažų nuomos kaina už analogiškus ar panašius garažus tuo metu rinkoje siekė apie 80 Lt mėnesiui, nuomoto buto - 990 Lt mėnesiui, o automobilių - atitinkamai 591 Lt ir 349 Lt, kas pagrįstai leido vertinti atliktus mokėjimus skaičiuojant už tą patį garažą 2 000 Lt, butą 4 500 Lt, automobilius po 2 500 Lt mėnesiui prieštaraujančiais įmonės interesams ir neproporcingai didinančiais jos išlaidas. Tuo tarpu apeliantas, siekdamas paneigti ieškovo pateiktus įrodymus, nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių ieškovo pateiktus skaičiavimus ir leidžiančių teismui daryti priešingas ir/ar kitokias išvadas, skundu iš esmės ginčija tik ieškovo pateiktų įrodymų leistinumą ir patikimumą.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepagrįstai ieškovo pateiktas turto nuomos vertinimo ataskaitas/konsultacines išvadas vertina vien vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu (toliau - TVVPĮ). Įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad ieškovas savo reikalavimus turėtų pagrįsti tiktai pateikdamas minėto įstatymo nuostatas atitinkančias turto vertinimo ataskaitas, o kitomis priemonėmis jis jų negali grįsti (CPK 177 str. 3 d.). Tiek UAB „Reacon“ garažų boksų Kauno m. nuomos kainų 2002-2006 m. m. apžvalga (2 t. b.l 71-79), tiek UAB „Latmas“ nekilnojamojo turto nuomos vertinimo ataskaita (1 t. b.l. 57-74), tiek UAB „Marleksa“ pateiktos automobilių nuomos vertės ataskaitos (3 t. b.l. 82 – 121) ar šios bendrovės konsultacinės išvados (1 t. b.l. 75-92) bet kuriuo atveju gali būti vertinamos kaip rašytiniai įrodymai - atitinkamos srities specialisto išvados dėl faktiškai egzistavusių atitinkamo turto nuomos kainos. Taigi šiuo atveju teismui pateiktų turto nuomos vertinimo ataskaitų, konsultacinių išvadų atitikimas TVVPĮ nuostatoms nėra lemiama sąlyga jų (ne)pripažinimui tinkamais įrodymais. Juose yra fiksuoti bylai reikšmingi duomenys, kurie, minėta, nėra paneigti jokiais kitais įrodomąją galią turinčiais duomenimis. Todėl apelianto nurodomi argumentai neteikia pagrindo nelaikyti jų leistinais įrodymais arba pagrįstai abejoti šiuose dokumentuose nurodytais duomenimis. Pavyzdžiui, turto vertintojų UAB „Latmas“ pateiktoje nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje patalpų nuomos kainos nustatymas apelianto kvestionuojamas tuo aspektu, kad turto vertintojas nustatinėjo ne rinkos nuomos vertę, o nuomos kainą, nors tam TVVPĮ nuostatų kontekste jis, anot apelianto, nėra kompetentingas. Tačiau tai bet kuriuo atveju per se nepaneigia šioje išvadoje pateiktų duomenų apie patalpų nuomos kainą, nes apeliantas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, paneigiančių ją ar, juo labiau, patvirtinančių jo nustatytos sutartyje kainos pagrįstumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad turto vertintojas nustatinėjo iš esmės kitokios kokybės biuro nuomos kainą. Nekilnojamojo turto registro duomenimis nuomojamojo buto (biuro) patalpų šildymas buvo krosninis (1 t. b. l. 71), tuo tarpu šiuo aspektu pateikiamas kitoks apelianto aiškinimas nebuvo pagrįstas įrodymais. Be to, iš turto vertinimo ataskaitų matyti, kad vertinamojo turto analogais buvo pasirinktos įvairiais būdais šildomos patalpos, t.y. tiek vietiniu, tiek centralizuotu šildymo tipu, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pateiktų išvadų objektyvumu. Vertinant apelianto argumentus dėl eksploatacinių mokesčių įskaitymo/neįskaitymo į galimą nuomos kainą, taip pat pažymėtina, kad teisėjų kolegija negali spręsti apie rinkos nuomos kainos dydį remdamasi vien tik deklaratyviais apelianto teiginiais dėl konkretaus šildymo tipo ar komunalinių mokesčių įskaitymo/neįskaitymo įtakos patalpų nuomos kainai, nes apeliantas nepateikė jokių kitokių nuomos rinkos kainų vertinimų, kuriuose būtų nurodytos visos, apelianto nuomone, patalpų nuomai reikšmingos aplinkybės ir kurių nevertino ieškovo pasitelkti turto vertintojai. Pastebėtina, jog ieškovas patikslintu ieškiniu sumažino ieškinio reikalavimą šioje dalyje - atskaitė iš atlygintinos žalos sumos komunalinių paslaugų išlaidas, priešingu atveju reikalavimo šiuo aspektu suma galėjo būti ir didesnė (kaip ir buvo pradiniame ieškinyje). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apelianto argumentu, jog atsisakymas iškviesti ir apklausti jo abejonėms išsklaidyti automobilių turto vertinimą atlikusį asmenį, sutrukdė teisingai išnagrinėti bylą iš esmės. Apeliantas neteikė jokių įrodymų, kad automobilių nuomos kaina ginčo sutarčių sudarymo laikotarpiu galėjo būti kitokia nei į bylą ieškovo pateikta turto ataskaitose. Tuo tarpu skunde nurodomi koeficientų skirtumai bei turto nusidėvėjimo rodikliai nepaneigia turto vertinimo ataskaitose pateiktų išvadų. Ieškovo atsiliepime nurodomi argumentai, jog dėl laiko skirtumo koeficientai atskiriems modeliams gali skirtis dėl įvairių rinkoje vykstančių ypatybių (naujų modelių atsiradimų, didelės pasiūlos ir pan.), o skaičiuojant rinkos vertę koeficientas parodo, kiek konkrečiu momentu automobilio rinkos vertę įtakoja jo pagaminimo metai, yra logiškai pagrįstos. Apeliantas, svarstydamas, jog galbūt turėjo būti taikomi kitokie koeficientai ir/ar skaičiavimai, ir šiuo aspektu nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, apsiribodamas deklaratyvaus pobūdžio pasvarstymais.
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi į bylą pateiktais įrodymais ir nepažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimų, darydamas išvadas dėl žalos fakto ir jos dydžio.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Apeliantas mano, kad iš jo nepagrįstai priteistos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, nes CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu abi šalys yra atleistos nuo žyminio mokesčio, todėl šios išlaidos dengtinos iš valstybės biudžeto (CPK 96 straipsnio 4 dalis). Iš apelianto skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su skundžiamu sprendimu priteistomis bylinėjimosi išlaidomis valstybei, t.y. žyminiu mokesčiu. Tačiau skirtingai negu nurodo apeliantas, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nuo žyminio mokesčio bylose, kurias nagrinėja teismai, pirmosios instancijos teisme atleidžiama tik įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla. Tuo tarpu kiti dalyvaujantys byloje asmenys nuo žyminio mokesčio mokėjimo minėtos kategorijos bylose atleidžiami tik už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Kadangi sutinkamai su teisės normose įtvirtintu teisiniu reguliavimu pirmosios instancijos teisme nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista tik bankrutavusi įmonė, o ne apeliantas, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad teismas nepagrįstai iš apelianto priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybei.
Apeliantas neginčija skundžiamu sprendimu priteistų ieškovui bylinėjimosi išlaidų pagrindo ir/ar dydžio, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako, pažymėdama, kad CPK numatyti atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei pagrindai nėra pagrindas atleisti pralaimėjusią šalį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Apeliacinio skundo netenkinus ir palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistu, spręstinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Bylos rezultatas yra palankus ieškovui. Ieškovas BUAB „Kurtina“ iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pateikė teismui įrodymus apie patirtas 1 500 Lt dydžio išlaidas už suteiktas atstovavimo paslaugas apeliacinės instancijos teisme (3 t. b. l. 160-163). Ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už suteiktas atstovavimo paslaugas neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) įtvirtintų maksimalių dydžių (8.15 p.), todėl atsižvelgiant į bylos pobūdį ieškovo prašymas tenkinamas visiškai (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1, 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto N. R. (duomenys neskelbtini) ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kurtina“ (duomenys neskelbtini) 1 500 Lt (tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.