- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-28
- Bylos Nr.
- 2S-1718-230/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-08153-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- V. R., N. R.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-12035-752/2014 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kurtina“ ieškinį atsakovams N. R., V. R., V. R. dėl turto pasidalijimo ir žemės sklypo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė patikslintą ieškinį atsakovams N. R., V. R., V. R. dėl turto pasidalijimo ir žemės sklypo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei V. R. nuosavybės teise priklausantį butą, žemės sklypą bei kilnojamus ir nekilnojamus daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai pinigines lėšas 15 800 Lt sumai. Nurodė, kad egzistuoja reali grėsmė, jog atsakovė V. R. gali šiuo metu jos nuosavybėje esantį turtą perleisti tretiesiems asmenims, tokiu būdu siekdama išvengti išieškojimo iš šio turto ieškovės naudai. Dar kartą perleidus ginčo turtą tretiesiems asmenims, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas būtų reikšmingai apsunkintas, kadangi ieškovei tektų papildomai ginčyti naujai sudarytus šio turto perleidimo sandorius.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas, tenkindamas ieškovės prašymą, 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovei V. R. nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei areštą atsakovės V. R. nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui ne didesnei kaip 15 800 Lt sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, tačiau paliekant atsakovei teisę nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą valdyti ir naudotis juo, o šio turto nesant ar esant nepakankamai, likusiai reikalavimų sumai užtikrinti, areštavo atsakovės pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsakovei iš piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove. Teismas, atsižvelgdamas į teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, pobūdį, į tai, kad ieškinio reikalavimu prašoma pripažinti turto perleidimo sandorius negaliojančiais ir šį turtą grąžinti atsakovo N. R. nuosavybėn, bei sutikdamas su ieškovės prašyme nurodytais argumentais, padarė išvadą, jog egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovė V. R. gali šiuo metu jos nuosavybėje esantį turtą perleisti tretiesiems asmenims, tokiu būdu siekdama išvengti išieškojimo iš šio turto. O dar kartą perleidus ginčo turtą tretiesiems asmenims, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas būtų reikšmingai apsunkintas, kadangi ieškovei tektų papildomai ginčyti naujai sudarytus šio turto perleidimo sandorius. Ieškovė ieškiniu taip pat prašo taikyti restituciją ir iš V. R. ieškovei priteisti tretiesiems asmenims šios atsakovės perleisto garažo rinkos vertę pinigais – 15 800 Lt sumą, kurią teismas laikė didele, todėl objektyviai galinčia padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas pažymėjo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones vertinamas ne ieškovės reikalavimo pagrįstumas, o kitos aplinkybės, tai yra, ar yra grėsmė, jog ieškovei galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Teismas, įvertinęs pareikšto reikalavimo dydį, nurodytas aplinkybes, sprendė, kad siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą yra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė V. R. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą atmesti. Nurodo, kad skundžiama nutartimi laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai, kadangi ieškovė neįrodė prašymo pagrįstumo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Teismo išvada dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrįsta objektyviais, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nustatytais duomenimis. Teismas rėmėsi tik prielaida, kad, teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimas teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas ir deklaratyviai nurodė, jog egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovė gali realizuoti ginčo turtą, tačiau nenurodė, kas tai pagrindžia. Atsakovė nurodo, kad pateiktas ieškinys iš esmės yra nepagrįstas. Teismas privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad turto pasidalijimo sutartis buvo sudaryta dar 2007 m. liepos 31 d., kada dar tikrai nebuvo įmanoma nuspėti nei 2010 m. gegužės 10 d. įvyksiančio ieškovės bankroto, nei juolab to, kad 2012 m. spalio 10 d. teismo sprendimu iš atsakovo N. R. ieškovei bus nustatyta ir priteista padaryta žala. Todėl nėra jokių objektyvių galimybių įrodyti visas Actio Pauliana sąlygas, o ieškinio reikalavimas iš esmės yra nepagrįstas, kadangi ginčo turtas yra grynai asmeninė atsakovės nuosavybė. Apeliantė nurodo, kad atsakovas N. R. jau seniai su ja nebegyvena, jis veda bendrą ūkį su kita moterimi, todėl atsakovė nėra ir negali būti atsakinga už atsakovo N. R. asmenines prievoles ir jų vykdymui negali būti išieškota iš jos turto.
2) Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nutartyje konstatavo, jog ieškovo reikalavimas yra pagrįstas. Nutartyje išdėstyti argumentai suponuoja išvadą, jog jis ne tik kad prima facie įvertino ieškinio pagrįstumą, bet ir, remdamasis vien ieškovo ieškinyje dėstomais argumentais, išnagrinėjo bylą iš esmės ir nurodė būsimą preliminarų ieškovei palankų teismo sprendimą.
3) Teismas išvadą, jog ieškinio suma atsakovei yra ženkli (didelė), padarė neįvertinęs atsakovės turtinės padėties ir neturėdamas jokių duomenų apie jos finansinę padėtį, taip pažeisdamas Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką. Apeliantės nuomone, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomas vien kaip pagrasinimas ar priverstinis paskatinimas atsakovei įvykdyti ieškovės reikalavimus. Teismas, ribodamas atsakovės teises, privalo būti tikslus ir negali savavališkai išplėsti įstatyme nustatyto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslo, bet privalo griežtai laikytis įstatymo reikalavimų. Ieškovo nurodytas reikalavimas pripažinti sutartis negaliojančiomis ir taikyti restituciją pats savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog skundo argumentai, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė nenustatęs būtinybės jas taikyti ir nepagrindęs išvados dėl didelės atsakovei ieškinio sumos, yra nepagrįsti ir neteikia pagrindo panaikinti nutartį. Pažymi, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones iš ieškovo negali būti reikalaujama įrodyti atsakovų subjektyvius ketinimus areštuotino turto atžvilgiu, tokiu atveju pakanka nurodyti, jog egzistuoja reali teismo sprendimo vykdymo apsunkinimo grėsmė, kas suponuoja būtinybę imtis priemonių, kurios užkirstų kelią atitinkamos potencialios grėsmė atsiradimui. Įvertinus ankstesnius apeliantės veiksmus, t. y. jog ji nuolat dalyvauja ginčo turto perleidimo sandoriuose, ginčo turto perleidimo grėsmė realiai egzistuoja. Nesutinka, kad laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju galėtų būti spaudimo apeliantės atžvilgiu priemone, kadangi disponavimo ginčo turtu apribojimas savaime nedaro jokios realios įtakos apeliantės interesams ir negali apsunkinti jos padėties. Teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė apeliantei galėtų sukelti nepatogumus tik tuo atveju, jeigu ji ketintų realizuoti turimą turtą. Apeliantė skunde teigdama, kad teismas skundžiama nutartimi pasisakė dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, savaip interpretuoja nutarties turinį ir jį iškraipo, nes to nutartyje nėra. Kadangi atsakovė, teigdama, jog teismas nepagrįstai rėmėsi didelės ieškinio sumos kriterijumi, šio skundo argumento nepagrindė ir nepateikė jokių jos turtinę padėtį apibūdinančių įrodymų, todėl nepaneigė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai ieškovės ieškinio reikalavimus vertino, kaip tikėtinai pagrįstus, o laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos ieškovei neįrodžius jų taikymo pagrindo, taip pat nurodo, kad teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, faktiškai pasisakė ieškovės reikalavimus esant pagrįstus, todėl iš esmės nurodė preliminarų ieškovei palankų teismo sprendimą.
LR CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai).
Ieškovė byloje pareikštu actio Pauliana ieškiniu prašo pripažinti negaliojančia 2007-07-31 Turto pasidalijimo sutartį Nr. RI - 6734, kuria atsakovas N. R. atsakovei V. R. perleido butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bei garažą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2012-05-30 dovanojimo sutartį Nr. RI-3304, pagal kurią atsakovas V. R. atsakovei V. R. nuosavybės teise padovanojo 0,070 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini). Pripažinus šiuos sandorius negaliojančiais, ieškovė prašo taikyti restituciją natūra – įpareigoti atsakovę V. R. atsakovo N. R. nuosavybėn grąžinti pagal 2007-07-31 Turto pasidalijimo sutartį gautą butą, o pagal 2012-05-30 dovanojimo sutartį gautą žemės sklypą. Kadangi garažas, kurį ginčijama 2007-07-31 Turto pasidalijimo sutartimi buvo įgijusi atsakovė, 2013-10-04 pirkimo-pardavimo sutartimi yra parduotas, ieškovė prašė priteisti iš atsakovės V. R. šio garažo rinkos vertę pinigais, t. y. 15 800 Lt. Kad ginčo turtą – butą ir žemės sklypą – būtų galima grąžinti atsakovo N. R. nuosavybėn, todėl tam, kad pagal byloje atsakovei pareikštus reikalavimus būtų pasiektas įstatymu deklaruojamas laikinųjų apsaugos priemonių instituto nurodytas tikslas – iki sprendimo byloje priėmimo byloje išlaikyta status quo padėtis (iki ieškinio pareiškimo buvusi), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinio reikalavimams užtikrinti yra būtina areštuoti ginčo turtą. Priešingu atveju, atsakovė turėtų realią galimybę turtą perleisti tretiesiems asmenims. Todėl vien aplinkybė, jog apeliantė turi teisę ir realią galimybę priimti sprendimus dėl disponavimo ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą. Ši aplinkybė teismų praktikoje taip pat pripažįstama patvirtinančia sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2056/2011). Pažymėtina, kad atsakovei nesiekiant perleisti turtą, jos teisės nėra neproporcingai suvaržomos, nes taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis apribota tik disponavimo teisė. Todėl atsakovės skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė ieškovei nepagrindus prašymo, o teismui tik deklaratyviai nurodžius, jog egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovė gali realizuoti ginčo turtą, atmestini kaip nepagrįsti (CPK 185 str.).
Apeliantė taip pat teigia, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė nepagrįstai, ieškinio reikalavimus įvertinęs, kaip tikėtinai pagrįstus, kadangi neįvertino aplinkybių, jog turto pasidalijimo sutartis buvo sudaryta dar 2007 m., kada dar tikrai nebuvo įmanoma nuspėti nei 2010 m. įvyksiančio ieškovės įmonės bankroto, nei kad 2012 m. spalio 10 d. teismo sprendimu iš atsakovo N. R. ieškovei bus priteista žala, t. y. kad iš esmės byloje nėra jokių objektyvių galimybių įrodyti visas Actio Pauliana sąlygas. Šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, ar ieškinys gali būti akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Pirmosios instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne ieškovės reikalavimo pagrįstumas, o kitos aplinkybės, tai yra, ar egzistuoja grėsmė, jog galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą atsakovės argumentai dėl jos nurodytų ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių neanalizuotini, kadangi jie nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 str., 144 str. 1 d. ir 178 str.).
Apeliantė vienu iš skundo argumentų nurodo tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareikšta ieškinio suma jai būtų didelė. Sutiktina su ieškovės atsiliepimo į skundą argumentais, jog apeliantė privalėjo pateikti duomenis, kad ieškinio suma, vertinant ją pagal apeliantės turtinę padėtį, jai iš tiesų nėra didelė ir reikšminga, tokiu būdu paneigdama teismo įžvelgtą grėsmę dėl galimo teismo sprendimo šioje byloje neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tačiau apeliantė tokių duomenų, objektyviai paneigiančių teismo padarytą išvadą dėl būtinybės šioje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantės nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui ieškinio 15 800 Lt sumai, nepateikė (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimo suma 15 800 Lt fiziniam asmeniui laikytina pakankamai didele, todėl, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali kilti grėsmė ieškinio reikalavimų įvykdymui. Atsakovei nepasinaudojus galimybe pateikti jos turtinę padėtį patvirtinančių duomenų, apeliacinės instancijos teismas negali spręsti, kad apeliantės turtinė padėtis pakakamai gera ir nėra poreikio imtis ieškinio reikalavimų užtikrinimo priemonių. Todėl apylinkės teismo išvada, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės turtui pareikšto ieškinio sumai ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu, yra teisinga.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos ieškinio užtikrinimo priemonės atitinka pareikštus reikalavimus ir yra proporcingos, atitinka ekonomiškumo ir šalių lygiateisiškumo principus. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.