Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Virginijaus Kairevičiaus rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Naujamiesčio būstas“ ir atsakovės (ieškovės pagal priešieškinį) J. M. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Naujamiesčio būstas“ ieškinį atsakovei J. M. M. – A. dėl skolos priteisimo, pagal atsakovės J. M. M. – A. priešieškinį ieškovui UAB „Naujamiesčio būstas“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys UAB „Jūratės korporacija“, UAB „Lagota“, J. J., D. V., J. R., E. T., A. L., N. L., V. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

- pašalinti (išbraukti) iš aprašo dalies „Bendrojo naudojimo patalpos (jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims)“ įrašą, kad rūsiai sudaro 57,22 m²;

- pašalinti (išbraukti) iš aprašo dalies „Bendrojo naudojimo patalpos (jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims)“ įrašą, kad rūsiai sudaro 71,15 m².

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ginčo dėl priskyrimo prie bendrojo naudojimo objektų nebuvo; šių objektų sąrašas yra išdėstytas Sprendime minimame DNSB įstatyme. Jokie teisės aktai neįpareigoja apskaityti ir užfiksuoti, daugiabučio namo stogo, sienų plotą ir kitų bendrųjų konstrukcijų numatytų DNSB įstatyme ir pan. Gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas NTR neregistruojamas.

Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą toje dalyje, kurioje buvo atmesti atsakovės priešieškinio reikalavimai ir toje dalyje priešieškinį tenkinti (b.l.146-154). Nurodo, jog teismas neišnagrinėjo atsakovės reikalavimo, kuriuo buvo prašoma papildyti aprašo dalį „Su bendrosiomis konstrukcijomis susijusios namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės ir prievolės“ aiškiai nurodant kiekvieno gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), buto ar patalpos savininko teises ir pareigas, susijusias su konkrečiomis, individualizuotomis bendrosiomis namo konstrukcijomis. Teismo sprendime nėra motyvų, kodėl teismas netenkina šio atsakovės reikalavimo ir kodėl jis laikytinas nepagrįstu (CPK 270 str. 4 d.). Pagal Vyriausybės patvirtintus butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 5.2 p., apraše turi būti nurodytos su bendrojo naudojimo objektais susijusios patalpų savininkų teisės ir prievolės.

Nesutinka su teismo argumentais, kad bendrojo naudojimo objektų techninės būklės įvertinimo metodikos, faktinių duomenų, kvalifikacijos nurodymas yra perteklinė informacija ir neprivaloma nurodyti Apraše. Iš ginčijamo 2011-03-04 Aprašo matyti, kad ieškovas aprašo dalyje „ Bendrųjų konstrukcijų techninė būklė šio aprašo sudarymo dieną“ įvertino „2“ arba „3“ balais, tačiau Apraše nėra paaiškinta, kokia metodika vadovaujantis, kokių faktinių duomenų pagrindu, kokią kvalifikaciją turintys asmenys atliko bendrojo naudojimo objektų techninės būklės įvertinimą. Iš ekspertės J. F. – T. ekspertizės aktų matyti, kad kai kurių bendrųjų konstrukcijų techninė būklė labai bloga. Teismas šių aktų nevertino.

Ieškovo pareiga prižiūrėti gyvenamojo namo bendrųjų konstrukcijų techninę būklę kyla ir Aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtinto „Statybos techniniame reglamente STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ bei Vyriausybės patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 5.2-5.5 p. reikalavimų.

Nė vienoje 2013 m. Aprašo dalyje nėra nurodyta bendrojo naudojimo objektų techninė būklė. Pastebėtina, kad LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų „Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų“ 5.2 p. reglamentuota, kad apraše turi būti nurodyta bendrojo naudojimo objektu techninė būklė.

LR aplinkos ministro 2011-11-18 įsakymu Nr. D1-88 8 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 351 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ patvirtinimo“ pakeitimo yra patvirtintas daugiabučių namų techninės priežiūros pagrindinių darbų sąrašas, kurio 1 p. nurodyta, kad vienas iš nuolatinių daugiabučio namo techninės priežiūros darbų – namo bendrojo naudojimo objektų būklės nuolatinis stebėjimas (ne rečiau kaip 1 kartą per mėnesį) ir pan. Todėl šioje dalyje 2013 Aprašas turi būti pakeistas.

Nėra reglamentuota, kaip išsamiai ir plačiai Aprašas turėtų būti pildomas.

Byloje esančiame NTR CDB išraše yra nurodytas (duomenys neskelbtini)namo „pastato unikalus numeris: 1094-0451-4014 (1A2p korpusas)“. Apeliantė neišsamiai susipažino su pačios pateiktu VĮ Registrų centras NTR CDB išrašo informacija.

Aplinkybę, kad ieškovas mokesčius ilgą laiką skaičiavo bendrai 3 namams patvirtina pats ieškovas bei Administratoriaus veiklos, susijusios su administruojamu daugiabučiu namu veiklos ataskaitos už 2008-2012 metus.

Ieškovas į bylą nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių, kokiam asmeniui (butui) yra priskirtas knygelės Nr. 77423-8. Šis įrodymas yra reikšmingas, nes iš ieškovo pateikiamų argumentų matyti, kad visi mokesčiai yra skaičiuojami asmeniui, kurio knygelės Nr. 77423-8. Atsakovė savo ruožtu yra pateikusi įrodymus, kad toks kodas - P001766, buvęs knygelės Nr. 77423-8, yra nežinomas ir nepriskirtas jokiam konkrečiam asmeniui. Todėl tikėtina, kad ieškovas priskyrė atsakovei kito asmens skolas, pagal neteisingą atsiskaitymo knygelės numerį ir neteisingą patalpų kvadratūrą.

Ieškovas PVM sąskaitas faktūras pateikia tik nuo 2011-07-31 dienos, kur jau apskaitoma 4982,29 Lt skola. Nėra aišku, iš ko ši skola susideda, nes ieškovas nėra pateikę ankstesnių tokią tariamą skolą detalizuojančių PVM sąskaitų - faktūrų, todėl neįmanoma patikrinti jų teisingumo. Pateikti suvestiniai apskaitų žiniaraščiai – ieškinio pateikimo metu ieškovo sudaryti dokumentai, kurie nepatvirtina ieškovo paslaugų teikimo atsakovei fakto.

Remonto darbų aktai, kuriuose neidentifikuotas namas, kuriame remonto darbai buvo atlikti prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams (nebuvo atliktas lietvamzdžių remontas ir latakų pravalymas).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Byloje yra kilęs ginčas dėl apmokėjimo už komunalines ir administravimo paslaugas bei dėl Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų aprašo duomenų pildymo.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

Ieškovo apeliacinis skundas grindžiamas tais argumentais, jog apeliantas turėjo pagristą pagrindą nukreipti savo reikalavimus atsakovei, nes atsakovė ieškovui buvo nurodžiusi, kad patalpos, esančio daugiabučiame name, kurį administruoja apeliantas nėra niekam perleistos; o apeliantui nėra nustatyta pareiga periodiškai tikrinti ir domėtis administruojamo namo savininkų sprendimais laisvai disponuoti savo asmenine nuosavybe.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apelianto argumentais, papildomai pažymint, jog apeliantas turėjo teisę pareikšti ieškinį atsakovei – kaip daiktinių teisių turėtojai - patalpų savininkei - dėl skolos už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog nuomos sutarties sąlygos dėl atsiskaitymo už namo administravimą ir kitas teikiamas paslaugas buvo atskleistos administratoriui (CK 4.84 str. 9 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto (ieškovo) argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė visų įrodymų, susijusių su ieškiniu prašoma priteisti skola už administravimą, komunalines paslaugas, eksploatavimą.

Kolegijos vertinimu, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, reikalaudamas priteisti iš atsakovo 7 439,36 Lt dydžio skolą, nepateikė įrodymų, patvirtinančių šių paslaugų dydį. Sutiktina su apelianto argumentu, kad patalpų bendraturčiai turi prisidėti prie išlaidų namui išlaikyti ir saugoti, mokėti mokesčius ir rinkliavas, kaupti lėšas namui atnaujinti ir išlaikyti bendrąją nuosavybę, apmokėti faktinius namo išlaikymo, remonto darbų, bendroms reikmėms naudojamų įvairių rūšių energijos ar komunalinių mokesčių kaštus (CK 4.76 str., 4.82 str., 4.83 str.). Ši pareiga realizuojama administratoriui pateikiant sąskaitas ar pranešimus apmokėjimui, kuriuose nurodoma mokėtini už konkrečią paslaugą tarifai bei tos paslaugos kaina. Tačiau mokėtinų mokesčių paskaičiavimas turi būti pagrįstas ir tik tuomet atsiranda teisė į jų atlygį. Esant ginčui dėl paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys šių paslaugų ar darbų atlikimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas ieškinį grindė suvestiniu apyvartų žiniaraščiu (I t., b.l.11-12), išrašais iš buto sąskaitos apie perskaičiuotus mokesčius bei priskaičiuotus delspinigius/palūkanas (I t., b.l.13;14), darbų aktais, sąskaitomis- faktūromis.

Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovas kaip administratorius nenurodo ir nepagrindžia įrodymais prie ko priskirtina likusi 32,99 kv. m. ploto dalis, nes VĮ Registrų centro duomenimis ginčo pastato bendras plotas sudaro 525,04 kv. m., o atsakovė yra savininkė 216,62 kv. m. ploto patalpų, kiti asmenys atitinkamai – 71,50 kv. m (butas su rūsiu), 45,35 kv. m, 81,44 kv. m., 77,14 kv. m ploto patalpų savininkai, t.y. registruotiems savininkams priklauso 492,05 kv. m. ploto patalpos (525,04 kv. m.- 492,05 kv. m.=32,99 kv. m.). Pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas neatsižvelgė į aplinkybę, jog po parduotuvės rekonstrukcijos VĮ Registrų centro duomenimis atsakovės patalpų plotas – 216,62 kv. m., o nuo 1995-11-20 atliktų kadastrinių matavimų – 242,87 kv. m., nors pakeitimai neįregistruoti, o 4 pastatai tuo pačiu adresu nebuvo registruoti kaip vienas bendras objektas.

Pats atsakovas pareiškime dėl rašytinių paaiškinimų ir papildomų įrodymų pateikimo (III t., b.l.140-143) nurodė aplinkybes, kad iki 2012 m. mokesčius skaičiavo trims pastatams, kurie buvo apjungti kaip namas (duomenys neskelbtini). Pasak ieškovo, tik įregistravus šiuos pastatus kaip tris skirtingus, jis mokesčius trims pastatams ((duomenys neskelbtini)) pradėjo skaičiuoti atskirai. Ieškovas teigė, kad atskiri adresai minėto namo korpusams buvo suteikti remiantis 2011-10-14 Adresų registro duomenimis, tačiau kada namo (duomenys neskelbtini), korpusai įregistruoti kaip atskiri pastatai, ieškovui nėra žinoma; ieškovas apie pokyčius nurodė sužinojęs 2012 m. Tačiau, kaip matyti iš VĮ Registrų centras 2014-05-27 rašto (IV t., b.l. 108), minėti nekilnojamojo turto objektai ((duomenys neskelbtini) (NTR duomenimis objektų yra 4: 3 gyvenamieji namai ir 1 ūkinis pastatas) Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruoti kaip vienas bendras nekilnojamojo turto objektas (t.y. apimantis visus tris minėtus namus ir ūkinį pastatą). Ieškovas nepateikė VĮ Registrų centras rašte nurodytus duomenis paneigiančių įrodymų, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginį, kad pastatai buvo apjungti į vieną bendrą nekilnojamojo turto objektą, o vėliau – atskirti į tris atskirus (CPK 178 str.). Todėl netikėti VĮ Registrų centras 2014-05-27 rašte nurodytais duomenimis nėra pagrindo. Ši aplinkybė yra svarbi, nes pats ieškovas patvirtina, kad namo plotas turi įtakos mokesčių apskaičiavimui ir jų dydžiui. Darytina išvada, jog apeliantas neįrodė turėjęs pagrindą iki 2012 m. skaičiuoti mokesčius atsakovei nuo trims pastatams ((duomenys neskelbtini) (įskaitant ir ūkinį pastatą)) suteiktų remonto darbų vertės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovas pateikė darbų atlikimą patvirtinančius įrodymus, kurių dalis susiję ir su kitais pastatais (ne ginčo pastatu) (II t. b.l.92), tačiau nepateikė įrodymų, kad remonto ir kitos išlaidos paskirstytos būtent tarp 4 atskirų pastatų, kuriuos formaliai sieja vienas adresas – (duomenys neskelbtini). Todėl negalima išsiaiškinti, kokia remonto ir kitos išlaidų dalis tenka konkrečiai namui, kuriame yra atsakovei priklausančios patalpos.

Pasak apelianto, mokesčių paskirstymas pagal namo naudingąjį plotą turi esminės reikšmės tik mokesčių už elektros energiją, suvartotą namo bendroms reikmėms bei mokesčių paskirstymui už papildomus darbus; o mokesčių už papildomus darbus ir sunaudotą elektros energiją paskirstymą pagal vieną (keturių namų junginį) ir pavienius atskirus daugiabučius namus pagrindžia metiniai planai ir ataskaitos už per metus atliktus darbus, kuriuose yra nurodomas naudingasis namo plotas. Įsiskolinimo pradžioje jis yra didesnis iki gautų Nekilnojamojo turto duomenų, o vėliau - mažesnis, nes nurodytas atskiras daugiabučio plotas. Tai, apelianto nuomone įrodo atsakovei skaičiuotų mokesčių pagrįstumą. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Iš bylos medžiagos matyti kad apeliantas 2011-2012 metų metiniuose planuose ir ataskaitose už per metus atliktus darbus nurodo, jog namo (duomenys neskelbtini)bendras plotas –992,80 kv. m. arba 992,15 kv. m. (II t.,b.l.45-55). Tačiau, kaip matyti iš minėto VĮ Registrų centras 2014-05-27 rašto (IV t., b.l. 108), nekilnojamojo turto objektai ((duomenys neskelbtini)) Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruoti 992,80 kv. m. ir 992,15 kv. m. bendro ploto gyvenamieji namai, namo (duomenys neskelbtini)bendras plotas NTR duomenimis sudaro 525,01 kv.m. (II t., b.l.154-155), todėl apeliantas neturėjo pagrindo skaičiuoti mokesčius už didesnį namo (duomenys neskelbtini) plotą, nei yra užfiksuota Nekilnojamojo turto registre. Apeliantas nenurodė jokių kitų argumentų ir nepatiekė įrodymų, kodėl turėtų būti neatsižvelgiama į faktinį namo (duomenys neskelbtini)plotą – 525,01 kv.m. (CPK 178 str.).

Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog iki 2011 m. liepos mėnesio paslaugų ir kainų detalizacija neišsami – neišskirti ankstesni laikotarpiai ir jų metu suteiktos atitinkamos paslaugos, nes ieškovas pateikė detalizuotas PVM sąskaitas- faktūras tik nuo 2011 m. liepos mėn. (II t., b.l.98-116)

Apeliantas nepaneigė atsakovės nurodomų aplinkybių, kad atsakovės vardu niekada nebuvo įregistruotas 145,47 kv. m. butas, be to atsiskaitymų knygelės Nr. 77423-8 jos patalpoms nėra priskirtas. Kaip matyti iš išrašo iš buto sąskaitos apie perskaičiuotus mokesčius (I t., b.l.13), ieškovas nurodo, jog mokesčius skaičiuoja nuo 145,47 kv.m. ploto atsakovei priklausančios patalpos (grafa „Kiekis“). Tačiau iš minėto VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014-05-27 rašto „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame pažymima, kad atsakovės vardu niekada nebuvo įregistruotos 145,47 kv. m. patalpos, nes atsakovei priklausančios patalpos visuomet buvo 216,62 kv. m. ploto (IV t., b.l. 108).

Aplinkybę, kad esama ir kitų neaiškumų dėl ieškovo skaičiuojamo namo (duomenys neskelbtini)ploto, nuo kurio skaičiuojami mokesčiai atsakovei, patvirtina ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimo dalimi, kurios šalys neskundė ir kuri įsiteisėjo, nusprendė pašalinti (išbraukti) iš aprašo dalies „Bendrojo naudojimo patalpos (jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims)“ įrašą, kad rūsiai sudaro 57,22 m².

Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad teismai turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pats apeliantas pripažino, jog mokesčių paskirstymas pagal namo naudingąjį plotą turi esminės reikšmės tik mokesčių už elektros energiją, suvartotą namo bendroms reikmėms bei mokesčių paskirstymui už papildomus darbus. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsižvelgiant į apelianto mokesčių skaičiuotėse nurodytus namo (duomenys neskelbtini)ploto neatitikimus, neaiškų išlaidų paskirstymą tarp minėtų 4 atskirų pastatų (duomenys neskelbtini), darytina išvada, jog apeliantas nepagrindė nurodytų mokesčių už elektros energiją, suvartotą namo bendroms reikmėms bei mokesčių paskirstymui už papildomus darbus dydžio. Kita vertus, apeliantas kitus mokesčius (administravimo, eksploatavimo, atliekų išvežimo) formaliai grindžia pateiktais paskaičiavimais, kurie nesutampa su atsakovei nuosavybės teise priklausančiais patalpų duomenimis - atsakovės vardu niekada nebuvo įregistruotas 145,47 kv. m. butas, o ieškovas mokesčius vienu laikotarpiu skaičiavo pagal atsiskaitymų knygelės Nr. 77423-8, kuris nebuvo priskirtas atsakovei. Apeliantas, būdamas namo administratoriumi, privalo žinoti kiek ir kokį turtą jis administruoja, kokių bendrojo naudojimo objektų nuolatinę techninę priežiūrą atlieka (eksploatavimo mokestis). Nustatytos aplinkybės apie netinkamą mokesčių paskirstymą pagal namo naudingąjį plotą, faktas, kad sudarytas namo bendrojo naudojimo objektų aprašas buvo su trūkumais (tai konstatuota įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo dalimi dėl Aprašo patikslinimo), leidžia pagrįstai abejoti tinkamu administravimo paslaugų, už kurias ieškovas reikalauja apmokėti, suteikimo atsakovei faktu, todėl atsakovei nekilo pareigos už šias paslaugas apmokėti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, apelianto pateikti suvestinis apyvartų žiniaraštis, išrašai iš buto sąskaitos apie perskaičiuotus mokesčius bei priskaičiuotus delspinigius/palūkanas, darbų aktai, sąskaitos-faktūros nepagrindžia nurodyto skolos už komunalines ir eksploatacines išlaidas dydžio ir jų turinio nepakanka atsakovės skolai identifikuoti bei jos paskaičiavimo teisingumui įvertinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio netenkino.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

Atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas neišnagrinėjo atsakovės reikalavimo, kuriuo buvo prašoma papildyti Aprašo dalį „Su bendrosiomis konstrukcijomis susijusios namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės ir prievolės“ (CPK 270 str. 4 d.). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovės prašoma nurodyti Apraše informacija: kokia metodika vadovaujantis, kokių faktinių duomenų pagrindu, kokią kvalifikaciją turintys asmenys (nurodant vardą, pavarde ir kvalifikaciją) atliko bendrojo naudojimo objektų techninės būklės įvertinimą; kiekvieno gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), buto ar patalpos savininko teises ir pareigas, susijusias su konkrečiomis, individualizuotomis bendrosiomis namo konstrukcijomis (CK 1.5 str.), yra perteklinė informacija ir neprivaloma nurodyti. Todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas neišnagrinėjo atsakovės reikalavimo.

Pažymėtina, jog LRV 2001-05-23 nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniuose nuostatuose (aktualiose ginčo Aprašams redakcijose) 5.2 numatyta, kad įgyvendindamas savo pagrindinį uždavinį, administratorius atlieka šias funkcijas sudaro namo bendrojo naudojimo objektų aprašą, prireikus jį papildo arba keičia. Apraše turi būti nurodyta bendrojo naudojimo objektų rūšis, jų paskirtis ir individualūs požymiai, techninė būklė, su jais susijusios patalpų savininkų teisės ir prievolės. Tačiau šiuose Nuostatuose nėra detalizuota, kiek išsamiai būti nurodyta bendrojo naudojimo objektų rūšis, jų paskirtis ir individualūs požymiai, techninė būklė, su jais susijusios patalpų savininkų teisės ir prievolės. Pažymėtina, jog patalpų savininkų teisės ir prievolės yra išdėstytos CK 4.75 str. – 4.85 str. Minėto LR Vyriausybės 2001-05-23 nutarimo Nr. 603 preambulėje nurodyta, kad tvirtindama butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus, LR Vyriausybė vadovaujasi LR civilinio kodekso 4.84 str.3 d. Taigi, akivaizdu, kad patalpų savininkų teisės ir prievolės turi atitikti įtvirtintoms minėtuose CPK ketvirtos knygos straipsniuose, ir detalesnis jų nurodymas Apraše yra perteklinė informacija.

Nors apeliantė nesutinka su teismo argumentais, kad bendrojo naudojimo objektų techninės būklės įvertinimo metodikos, faktinių duomenų, kvalifikacijos nurodymas yra perteklinė informacija ir neprivaloma nurodyti Apraše, ji iš esmės nesutinka su atlikto bendrojo naudojimo objektų techninės būklės įvertinimu, o tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija sutiktina ir su tais pirmosios instancijos teismo argumentais, kad 2013 m. Apraše šalia pastato unikalaus numerio nurodant skliaustuose ir namo korpusą („1A2p korpusas“) nereiškia, kad neteisingai nurodomas unikalus numeris, nes korpuso nurodymas taip pat padeda identifikuoti objektą; be to, kaip matyti iš NTR duomenų (II t., b.l.154-155), taip fiksuojamas namo pažymėjimas plane. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė nepagrįstai prašė išbraukti tekstą „(1A2p korpusas)“. Be to, apeliantė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad būtent parduotuvės patalpose iš vidinio kiemo pusės yra 2 durys (CPK 178 str.). Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju apeliantė neįrodė, kad pagrįstai prašo papildyti aprašo dalį „Bendrosios pastato konstrukcijos“ 10 skiltį, papildomai nurodant, kad parduotuvės patalpose iš vidinio kiemo pusės yra 2 (dvi) durys.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl naikinti ar keisti priimtą skundžiamą teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš ieškovo jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, nurodydama, kad už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bendrai patyrė 585 EUR, bei pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (VI t., b.l.206-27). Kadangi tiek atsakovės, tiek ieškovo apeliaciniai skundai buvo atmesti, atsakovei priteistina tik išlaidos patirtos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, tačiau šių išlaidų dydis nėra atskirai išskirtas atsakovės pateiktoje sąskaitoje faktūroje. Atsižvelgiant į tai, kad advokatas nurodė atsiliepimą į apeliacinį skundą rengęs 3,5 val., o valandos kaina – 90 EUR, todėl darytina išvada, kad užmokesčio advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydis – 315 EUR. Šios išlaidos viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (nuo 2015-03-20 galiojanti redakcija) 8.11 p. nustatytą maksimalų dydį, kuris yra 928,85 EUR, todėl atsakovei priteistinos iš apelianto bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 928,85 EUR (CPK 93 str.1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovės J. M. M. naudai iš ieškovo UAB „Naujamiesčio būstas“ 928,85 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.