- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-06
- Bylos Nr.
- 2A-596-340/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10345-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Tatjana Žukauskienė, Jūratė Varanauskaitė
- Atsakovas
- A. M.
- Ieškovas
- A. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei A. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 12 526,07 Eur skolos, 469,71 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio palūkanas nuo ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovė A. M. 2013 metais du kartus skolinosi iš ieškovo pinigų, kuriuos laiku grąžindavo su sutartais procentais. 2014 metais atsakovė paprašė ieškovo paskolinti pinigų namo pirkimui. 2014-06-29, dalyvaujant G. S., ieškovas grynais pinigais perdavė atsakovei 12 526,07 Eur (43 250 Lt) sumą, o atsakovė A. M. išrašė paprastą neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo 2014-07-29 sumokėti ieškovui 12 526,07 Eur (43 250 Lt) sumą. Atsakovė vekselyje nurodytu terminu paprastojo vekselio neapmokėjo ir kreipėsi į ieškovą su prašymu pratęsti skolos grąžinimo terminą. Atsakovė parengė ir pasirašė pakvitavimą, kuriuo įsipareigojo skolą pagal vekselį sumokėti ieškovui 2014-08-08. Ieškovas nurodė, kad atsakovė skolą pripažino prašydama pratęsti skolos grąžinimo terminą, tačiau sąmoningai vengia atsiskaityti, neatsiliepia į skambučius ir nepriima jai siunčiamos pašto korespondencijos, todėl ieškiniu prašė ieškinį tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės 2015 m. gegužės 21 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai (b.l. 38-39).
Šalies argumentai
Atsakovė pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo (b. 41-48), kuriuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Nurodė, kad priešingai nei teigia ieškovas, ji nėra tiesiogiai iš ieškovo priėmusi pinigų ir jo asmeniškai nepažįstanti. Per bendrus pažįstamus R. Š. ir S. R. jai buvo žinoma apie ieškovą, kaip asmenį, kuris galėjo paskolinti pinigų. 2013 metais jiems tarpininkaujant, ji tik vieną kartą iš ieškovo pasiskolino 7000 Lt. Tuo metu buvo pasirašytas vekselis, o pinigus po vekselio pasirašymo bankiniu pavedimu per kelis kartus ieškovas pervedė į jos banko sąskaitą. 2014 metais jos gyvenimo draugui G. S. iškilo poreikis pasiskolinti kiek didesnę pinigų sumą. R. Š. pasisiūlė tarpininkauti tarp G. S. ir ieškovo. Būtent R. Š. informavo, jog ieškovas sutinka paskolinti G. S. 43 250 Lt su sąlyga, kad atsakovė kaip garantas (laiduotoja) įsipareigotų būti vekselio davėja, nes ji turėjusi pakankamai piniginių lėšų, nekilnojamojo turto. Be to, R. Š. nurodęs, jog ieškovas sutinka skolinti grynaisiais tik tuomet, kai ji pasirašysianti paprastąjį neprotestuotiną vekselį. 2014-06-29 ji pasirašiusi jai persiųstą vekselį ir šį vekselį perdavusi G. S., kad pastarasis perduotų vekselį R. Š., kuris privalėjo perduoti vekselį ieškovui, paimti iš ieškovo pinigus ir juos perduoti atsakovei Vilniuje. Nors pasirašiusi vekselį jį perdavė R. Š., tačiau vekselyje nurodyta suma nei jai, nei G. S. nebuvo perduota. Vėliau R. Š. paaiškinęs, jog sandoris dėl paskolos su ieškovu neįvyko, nes ieškovas nesurinko vekselyje nurodytos 43 250 Lt sumos grynaisiais, todėl R. Š. neva savo nuožiūra suplėšęs pasirašytą vekselį. 2014-07-30 S. R. informavo G. S., kad atsakovei laikas grąžinti paskolintus pinigus. Kilus ginčui dėl vekselio sunaikinimo, atsakovė ir G. S. išdėstė pageidavimą tiesiogiai susitikti su ieškovu ir išsiaiškinti, tačiau S. R. ir R. Š. reikalavo, kad pinigai būtų perduoti tiesiogiai jiems. Vėliau minėti asmenys ėmės siųsti įžeidžiančio turinio žinutes, imta grasinti susidorojimu, galiausiai G. S. buvo įviliotas apgaule į Šeimyniškių g. 17, namo kiemą ir sumuštas, dėl ko pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kadangi pats ieškovas pripažįsta, jog nustatytu terminu nesikreipė į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, todėl minimas vekselis laikytinas paprastu skolos rašteliu. Tuo tarpu ieškovas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindžia savo teiginių dėl tariamai susiklosčiusių paskolinių santykių.
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į prieštaravimus, kuriuose su atsakovės argumentais nesutiko, prašė palikti nepakeistą preliminarų teismo sprendimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė iš atsakovės A. M. 12 526,07 Eur skolos, 469,71 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2015-04-09 nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 634,94 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo A. K. naudai (b. l. 118-122). Teismas nurodė, kad atsakovė ginčijo pinigų gavimo faktą, todėl nagrinėjamu atveju, sprendžiant, ar paskolos dalykas pagal vekselį atsakovei iš tiesų buvo perduotas, esminę reikšmę turi tikroji šalių valia, aplinkybės, susijusios su ieškovo galėjimu disponuoti bei perleisti atsakovei 12 526,07 Eur dydžio sumą 2014-06-29, bei aplinkybės, kurioms esant raštelis buvo surašytas. Pažymėjo, jog į bylą pateikti ieškovo ir atsakovės rašytiniai įrodymai, liudytojos S. R. parodymai patvirtina, jog ieškovas turėjo galimybę disponuoti pakankamai didelėmis pinigų sumomis, kurias galėjo skolinti kitiems asmenims (CPK 178, 185 str.). Bylos nagrinėjimo metu nustatė, jog S. R. ir R. Š. apie du metus nuomojosi butą Raitininkų g. 5, Vilniuje iš G. S. ir šios aplinkybės atsakovė neginčijo. Todėl, darytina išvada, jog atsakovė neįrodė, jog vekselis buvo išrašytas kitu adresu, nei įrašyta pačiame vekselyje jo išrašymo vieta – Raitininkų g. 5, Vilniuje (CPK 178, 185 str.). Pažymėjo, jog 2014 m. liepos 30 d. atsakovės pasirašytas pakvitavimas taip pat patvirtina, jog ji liko skolinga ieškovui (CPK 185 str.). Pažymėjo, jog atsakovė, teigdama, jog pinigai jai nebuvo perduoti iš karto po vekselio pasirašymo, turėjo tai įrodyti, tačiau į bylą tokių įrodymų nepateikė (CK 6.875 str. 1 d., CPK 178 str.). Teismas nurodė, jog liudytojo G. S. parodymai vertintini kritiškai, nes jis yra artimas atsakovei asmuo (sugyventinis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė A. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-14 sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 134-139). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino G. S. parodymus, tačiau jų nepaneigė. Faktas, kad G. S. artimas atsakovei asmuo, dar nereiškia, jog parodymus reikia vertinti kritiškai;Teismas savo vidinį įsitikinimą grindė ieškovo pateiktomis pažymomis apie lėšas, kuriomis tariamai jis disponavo. Ieškovo pateikta pažyma apie jo darbo vietą ir atlyginimą, taip pat automobilio pirkimo-pardavimo sutartis neginčijamai nepatvirtina, kad jis galėjo disponuoti skolinama suma. Vienintelis įrodymas turėtų būti turto deklaracija;Pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų neįvertino visapusiškai ir objektyviai, nepagrįstai įrodymus vertino išimtinai tik ieškovo naudai. Pirmosios instancijos teismas turėjo įpareigoti ieškovą pateikti piniginių lešų turėjimo/gavimo faktą patvirtinančius dokumentus.
Atsiliepimas
Ieškovas A. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas; apeliantei skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (b. l. 143-148). Nurodė šiuos atsikirtimus į apeliacinį skundą:
Skirtingai nei nurodo apeliantė, teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus: šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, šalių susirašinėjimą elektroniniais laiškais, turtinę padėtį, duomenis iš VĮ Registrų centro ir kt.;Atsakovė išrašė paprastąjį neprotestuotiną veikselį, kuris atitinka visus to dokumento reikalavimus, o liudytojų parodymai sutampa laike. Apeliantė neginčijo jos siųstų elektroninių laiškų, pasirašyto vekselio ir pakvitavimo autentiškumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos įrodymus laikė leistina įrodinėjimo priemone;Priešingai nei teigia apeliantė, teismas vertino liudytojo G. S. prieštaringus parodymus, kurie nesutapo su pačios apeliantės teiginiais, todėl priėmė teisingą sprendimą. Apeliantė nenurodė jokių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o pateikė tik savo nuomonę dėl pačių įrodymų turinio.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis CPK 320 str. 1, 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo. Apeliantė (atsakovė) bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad pinigai pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį realiai perduoti nebuvo, pats vekselis buvo surašytas kaip garantas, kad atsakovės sugyventinis G. S. grąžins skolą, tačiau pinigai nebuvo perduoti ir G. S.. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, nes vertino byloje surinktus įrodymus selektyviai, tik ieškovo naudai; apeliantės manymu, bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad paskolos dalykas buvo jai perduotas.
Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktika bylose dėl paskolos grąžinimo iš esmės yra suformuota. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas.
Teismų praktikoje taip pat prižįstama, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
Ieškovas savo reikalavimą grindė 2014 m. birželio 29 d. atsakovės pasirašytu parastuoju neprotestuotinu vekseliu, kuriuo atsakovė įsipareigojo be sąlygų sumokėti 2014 m. liepos 29 dieną ieškovui A. K. 43 205 Lt, 2014 m. liepos 30 dienos atsakovės pasirašytu pakvitavimu, kuriuo atsakovė įsipareigojo sumokėti skolą su procentais pagal parastąjį vekselį iki 2014 m. rugpjūčio 8 d., 2014 m. rugpjūčio 1 d. atsakovės elektroniniu laišku ieškovui, mokėjimo pavedimais, duomenimis apie ieškovo pajamas, liudytojų parodymais. Nagrinėjamoje byloje paskolos sutarties tarp ieškovo ir atsakovės sudarymą patvirtina rašytiniai įrodymai – paprastasis neprotestuotinas vekselis, kurį teismas tinkamai įvertino, kaip skolos raštelį. Vekselyje įtvirtintas atsakovės įsipareigojimas be sąlygų sumokėti ieškovui 43 250 Lt. Teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 išaiškinimu kad aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tą patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. 2014 m. liepos 30 dienos atsakovės pasirašytas pakvitavimas, kuriuo atsakovė įsipareigojo sumokėti skolą su procentais pagal parastąjį vekselį iki 2014 m. rugpjūčio 8 d., vertintinas kaip prievolės grąžinti skolą pagal atsakovės pasirašytą vekselį (skolos raštelį) pripažinimas. Teismas, vertindamas ieškovo pateiktus įrodymus apie ieškovo finansinę padėtį paskolos santykių atsiradimo metu, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas turėjo finansines galimybes suteikti atsakovei tokio dydžio paskolą. Teismas įvertino mokėjimo pavedimą apie 4000 Lt pervedimą atsakovei ir atsakovės mokėjimo nurodymą 8260 Lt sumai, AB SEB banko sąskaitos išrašą, atsakovės elektroninį laišką ieškovui, kaip įrodymus, kad ieškovas skolino atsakovei pinigus ir anksčiau. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie pinigų perdavimo aplinkybes, padarė išvadą, kad pinigai buvo perduoti ir vekselis pasirašytas pačiame vekselyje nurodytoje jo išrašymo vietoje – Raitininkų g. 5, Vilniuje. Paskolos raštelio (vekselio) buvimas pas kreditorių taip pat buvo teismo įvertintas kaip paskolos santykių patvirtinimas.
Apeliantė neigė pinigų perdavimo faktą remdamasi savo paaiškinimais, kad vekselį ir pakvitavimą pasirašė, nes tikėjosi gauti paskolą, tačiau realiai jos negavo, bei liudytojo G. S. parodymais. Bylos nagrinėjimo metu apeliantė (atsakovė) aiškino, kad pasirašė vekselį ir perdavė tarpininkavusiems R. Š. ir S. R., kurie turėjo paimti vekselį, ir perduoti pinigus jai, tačiau vekselyje nurodyta suma nei jai, nei G. S. perduota nebuvo. Tarpininkavęs R. Š. patikino ją, kad sunaikino vekselį. 2014-07-30 S. R. pareikalavo grąžinti pinigus. Kilus ginčui dėl vekselio sunaikinimo, atsakovė norėjo susitikti su ieškovu, tačiau S. R. informavo, kad ji galės susitikti su ieškovu, tik pasirašiusi pakvitavimą, kuriuo įsipareigojo grąžinti pinigus pagal paprastąjį vekselį.
Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
Paminėtos kasacinio teismo praktikos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės paaiškinimai apie vekselio ir pakvitavimo surašymo aplinkybes prieštarauja bendrai logikai bei apdairaus asmens protingo elgesio standartams. Mažai tikėtina, kad vekselis, kuriuo įtvirtintas įsipareigojimas besąlygiškai grąžinti ženklią pinigų sumą ieškovui, būtų perduotas tarpininkams negavus pinigų. Atsakovės paaiškinimas, kad 2014-07-30 pakvitavimą, kurio ji dar kartą pripažino skolą pagal vekselį ir papildomai įsipareigojo sumokėti procentus, surašė tam, kad jai būtų surengtas susitikimas su kreditoriumi, kurio metu ji ketino paaiškinti ieškovui, kad pinigai jai perduoti nebuvo, nelogiškas ir neįtikinamas. Ieškovo asmens kodas ir adresas nurodytas vekselyje, bylos duomenimis, apeliantė bendravo su ieškovu elektroniniu paštu, t.y. galėjo susiekti ir susitikti su ieškovu savarankiškai; jokių racionalių paaiškinimų, kodėl nebuvo įmanoma susisiekti su ieškovu be S. R. tarpininkavimo, atsakovė nepateikė. Taigi, atsakovės paaiškinimai prieštarauja rašytiniams įrodymams ir jų nepaneigia; teismas pagrįstai vertino atsakovės paaiškinimus kritiškai ir jais nesivadovavo. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodė, kad teismas be pagrindo kritiškai įvertino liudytojo G. S. parodymus; faktas, kad G. S. yra apeliantei artimas asmuo, nereiškia, kad jo parodymus reikia vertinti kritiškai. Teisėjų kolegija pažymi, kad G. S. (apeliantės sugyventinio) parodymai teismo pagrįstai įvertinti kritiškai dėl to, kad jie prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams – vekseliui ir pakvitavimui, rašytinių įrodymuose įtvirtinti faktai paneigia G. S. parodymus, kad pinigai apeliantei nebuvo perduoti. Be to, G. S. ne tik artimas apeliantei žmogus, bet ir pats yra suinteresuotas bylos baigtimi; apeliantė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino, kad norėjo pasiskolinti pinigų G. S. verslo vystymui.
Apeliaciniame skunde daug reikšmės teikiama vekselio surašymo vietos nustatymui. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad pinigai buvo perduoti ir vekselis pasirašytas pačiame vekselyje nurodytoje jo išrašymo vietoje – Raitininkų g. 5, Vilniuje. Apeliantė teigia, kad ji negalėjo surašyti vekselio nurodytu adresu, nes butas buvo parduotas 2013-07-17 G. Z. ir nuo 2014-06-14 išnuomotas svetimiems žmonėms, dėl ko ji negalėjo patekti į butą; atitinkamai jai negalėjo būti perduoti pinigai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus. Liudytojai S. R. ir R. Š. gyveno to paties namo, esančio adresu Raitininkų g. 5, Vilniuje, pirmame aukšte ir paliudijo, kad de fakto apeliantė su draugu gyveno bute iki 2014 m. rugsėjo mėnesio; buto pirkimo-pardavimo dokumentai ir su kitu asmeniu sudaryta buto nuomos sutartis nepaneigia, kad nurodytų laikotarpiu bute faktiškai galėjo gyventi apeliantė ir jos šeimos nariai.
Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat nurodė, kad teismas netinkamai vertindamas įrodymus, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos nuostatomis dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo įrodinėjimo naštos paskirstymo, aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, Nr. 3K-366/2008, Nr. 3K-3-428/2010 ir joje cituojama praktika). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodytos citatos iš paminėtų kasacinio teismo nutarčių, pateiktos abstrakčiai, be jokio ryšio su nagrinėjamos bylos kontekstu, apeliantės nurodytų bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios ar panašios, dėl to apeliantės argumentai atmestini.
Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliaciniame skunde nurodytas prašymas prijungti prie bylos medžiagos įrodymus apie buto Raitininkų g. 5-1, Vilniuje nuomą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės paminėti įrodymai nebuvo teismui pateikti. Be to įstatymas riboja teisę teikti įrodymus apeliacinės instancijos teismui; apeliantė nenurodė motyvų, kodėl negalėjo teikti paminėtų įrodymų pirmosios instancijos teismui. Apeliantės prašymas atmestinas (CPK 314 straispnis).
Ieškovas prašo skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Kartu teisėjų kolegija atmeta ieškovo prašymą skirti ieškovei baudą (CPK 95 straipsnis). Ieškovas nepateikė jokių savo prašymo motyvų, tik nurodė, kad atsakovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovės apeliacinis skundas, nors ir atmestinas, tačiau vien dėl to jo negalima laikyti nesąžiningai pareikštu. Aiškinant priešingai, būtų pažeista atsakovės teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnis).
Ieškovas sumokėjo 170 Eur už advokato teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 150). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta šias bylinėjimosi išlaidas pagrįstomis ir priteisia jas iš atsakovės (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės A. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 170 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.