Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo E. R. ieškinį atsakovui E. A. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atmestas ieškovo E. R. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo E. A. atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, ar ieškinio reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas. Kadangi teismas prašymą iš esmės atmetė dėl to, kad ieškovas nepateikė pakankamų ir pagrįstų įrodymų, kurie patvirtintų būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vadinasi sprendė, jog ieškinio reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas;Reikalaujama iš atsakovo nuostolių suma yra pakankamai didelė kaip fiziniam asmeniui, o atsakovo vardu nėra registruotas joks nekilnojamasis turtas. Minėtos aplinkybės jau savaime didina riziką dėl galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą ateityje. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje bylos proceso stadijoje, todėl pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktiniai duomenys, leidžiantys teismui manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsiras įstatymo numatytos pasekmės (CPK 144 str.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas E. R. atsakovo E. A. atžvilgiu pareiškė reikalavimą dėl 3 330,73 Eur skolos priteisimo, prašydamas šį reikalavimą užtikrinti taikant laikinąsias apsaugos priemones, kadangi, pasak ieškovo, atsakovas vengia atlyginti susidariusius nuostolius, skolos suma atsakovui yra didelė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 22 d. nutartimi ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino motyvuodamas, jog prie ieškinio ieškovas nepridėjo informacijos apie atsakovo sunkią finansinę padėtį, taip pat duomenų, kad atsakovas stengtųsi paslėpti savo turtą ar kitaip apsunkinti būsimo teismo sprendimo vykdymą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantas nurodė, jog reikalaujama iš atsakovo nuostolių suma yra pakankamai didelė fiziniam asmeniui, o atsakovo vardu nėra registruotas joks nekilnojamasis turtas. Be to, kadangi teismas ieškovo prašymą iš esmės atmetė dėl to, jog jis nepateikė pagrįstų įrodymų, kurie patvirtintų būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vadinasi teismas sprendė, jog ieškinio reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti.

Kaip jau minėta, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Kaip žinia, sprendžiant ieškinio reikalavimų užtikrinimo klausimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tik preliminariai vertinamas ieškinio reikalavimo pagrįstumas – nustatoma tikimybė, ar gali būti priimtas šaliai palankus sprendimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindinis tikslas yra ne reikalavimo pagrįstumo nustatymas (tai nustatoma išnagrinėjus ginčą iš esmės), o būsimo, galimai šaliai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1241/2014; 2014 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-924/2014; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2647/2013).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal ieškovo pateiktus įrodymus bei išdėstytas aplinkybes, tik preliminariai vertino ieškovo pareikštus reikalavimus, taigi, nesprendė ir nevertino pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Pažymėtina ir tai, kad įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str.). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Dėl išdėstyto, atmestinas kaip nepagrįstas apelianto skundo argumentas, jog teismas skundžiama nutartimi nusprendė, jog ieškinio reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas.

Skunde apeliantas taip pat nurodė, jog ieškinio suma yra didelė atsakovui kaip fiziniam asmeniu, ypač įvertinus faktą, jog atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto.

Apeliacinės instancijos pažymi, jog didelė reikalavimo suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau pažymi, jog sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, taip pat, be skolos dydžio kriterijaus, pavojus, kad būsimas teismo sprendimas gali likti priešingos šalies neįvykdytas, vertinamas individualiai kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į esamą skolininko finansinę padėtį ir kitas aplinkybes.

Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 179 straipsniu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi, proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o skolininkas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia.

Įrodinėdamas prastą atsakovo E. A. finansinę padėtį, ieškovas kartu su ieškiniu pateikė duomenis iš Nekilnojamojo turto registro paieškos, kurioje įvedus atsakovo vardą, pavardę bei asmens kodą, nebuvo rastas joks atsakovui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama kreditoriui, tačiau, kaip minėta, ieškovas turi įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumas reikalauja, kad būtų atsižvelgta ne tik ieškovo, bet ir į atsakovo interesus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes jam. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien apelianto nurodyta aplinkybė, kad atsakovui nepriklauso joks nekilnojamasis turtas per se nereiškia, kad atsakovo finansinė padėtis yra sunki. Su atskiruoju skundu daugiau įrodymų, įrodančių prastą atsakovo finansinę būklę, apeliantas taip pat nepateikė. Be to, ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas stengtųsi paslėpti savo turtą ar kitaip apsunkinti būsimo teismo sprendimo vykdymą.

Dėl nurodytų motyvų spręstina, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.