Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2-1550-614/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-10-02
Bylos Nr.: 2-1550-614/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02478-2016-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Eglė Surgailienė
Atsakovas: BAB banko „Snoras“, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
Ieškovas: V. M.

Kategorijos

2.2.2.3.2.7Bankai

Civilinė byla Nr. 2-1550-614/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02478-2016-5Procesinio sprendimo kategorija: 2.2.2.3.2.7.; 3.2.3.8. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui J. L., atsakovo BAB banko „Snoras“ atstovui A. M., trečiojo asmens atstovei S. S., ieškovei nesant, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovams BAB bankui „Snoras“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarties nuginčijimo ir restitucijos taikymo pripažįstant sumokėtą sumą lėšomis banko sąskaitoje. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė V. M. 2016-11-22 d. kreipėsi į teismą ir vadovaudamasi CK 1.90 str. bei 1.91 str. prašo pripažinti negaliojančia su atsakovu AB banku Snoras 2011-07-08 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110708P990002, taikyti vienašalę restitucija – pagal sutartį sumokėtą sumą laikyti ieškovės lėšomis banko sąskaitoje.

Šalies argumentai

Ieškinyje nurodė, kad sudarė su atsakovu ginčijamą sutartį, bankui buvo iškelta bankroto byla ir ieškovė draudimo išmokos negavo. Ieškovė paaiškino, kad ji turėjo banke terminuotą indėlį ir nuvykusį į banką norėjo pratęsti terminuoto indėlio sutartį bei papildyti sąskaitą savo santaupomis, tačiau banko darbuotoja pasiūlė įsigyti obligacijų, paaiškinusi, jog taip geriau taupyti, nes už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Darbuotoja paaiškino, kad bankas teikia garantijas dėl obligacijų išpirkimo ir kad obligacijos yra tas pats kaip indėlis. Ieškovei nebuvo paaiškinta, kad negalioja įstatymuose numatytas indėlių draudimas. Ieškovė neturėjo supratimo apie obligacijų ir indėlio skirtumus, tikėjo, kad už obligacijas gaus didesnes palūkanas nei už terminuotą indėlį. Obligacijų pasirašymo metu ieškovei nebuvo pateiktas susipažinti obligacijų emisijos prospektas ar jo santraukos. Ieškovė pripažinta neprofesionalia investuotoja, ji manė, kad ir toliau banke laikys terminuotą indėlį, už jį gaus palūkanas ir nesuprato kas keičiasi nuperkant obligacijas, o banko darbuotojai nepaaiškino kokie esminiai skirtumai tarp sutarčių ir kokia rizika. Vėliau paaiškėjo, kad banko darbuotojai iš vadovybės buvo gavę nurodymus sudaryti kuo daugiau obligacijų pirkimo sutarčių, už tai gaudavo papildomą atlygį, o priešingu atveju turėdavo pasiaiškinti. Bankas vykdė plačią reklaminę kampaniją, kur obligacijas pristatinėjo kaip alternatyvą indėliams. Bankas privalėjo suprantamai informuoti apie tuos atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai nėra draudžiami, tačiau to nepadarė ir tuo pasireiškė apgaulė. Obligacijų pirkimo sutartyje tokių nuostatų, kad draudimas netaikomas, nėra. Lietuvos banko valdyba 2011-01-18 priėmė nutarimą dėl nurodymų bankui davimo bankui, individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomo banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo; nurodė, kad bankas neturi teisė sudaryti (arba pratęsti) terminuotų indėlių priėmimo iš neprofesionalių rinkos dalyvių sutarčių, pagal kurias būtų mokama didesnė palūkanų norma nei Lietuvos banko tinklapyje paskutinės paskelbtos priimtų nefinansinių korporacijų namų ūkių naujų indėlių ir palūkanų normos litais ir eurais. Nustatyti ir kiti nurodymai veiklos rizikai riboti, kuriuos atsakovas akivaizdžiai pažeidė. Nurodytos institucijos oficialus atsakovo veiklos vertinimas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu byloje. Minimas Lietuvos banko nutarimas viešai paskelbtas nebuvo, todėl ieškovė pasirašydama ginčo sutartį nežinojo ir negalėjo žinoti apie nustatytus atsakovo veiklos trūkumus, tačiau atsakovas, tai žinodamas ir nuslėpdamas jam taikytus apribojimus, tyčia ir nesąžiningais veiksmais sudarė įvaizdį ieškovei, kad atsakovo finansinė būklė yra gera ir kad jam netaikomi jokie apribojimai. Žinodama tikrąją atsakovo finansinę padėtį ieškovė būtų nesudariusi ginčo sutarties. Ieškovė ginčo sutartį sudarė dėl esminio suklydimo, kurį nulėmė banko veiksmai. Sutartį pripažinus negaliojančia taikytina restitucija, restitucijos būdas atsižvelgiant į susidariusią padėti pakeistinas ir ieškovės pagal sutartį sumokėtos lėšos laikytinos indėlių draudimo objektu, todėl įvykus draudiminiam įvykiui - banko Snoras bankrotui, atsakovas VĮ Indėlių ir investicijų draudimas įpareigotinas išmokėti ieškovei indėlių draudimo išmoką (b.l. 1-5).

Atsiliepimas

Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškinį. Nurodė, kad ieškovė pagal CK 1.79 str. 2 d. 1 p. neteko teisės ginčyti sutartį, kadangi sandorį patvirtino – už įsigytas finansines priemones apmokėjo, be to, ieškovė pateikė kreditoriaus reikalavimą banko bankroto byloje, reikalavimą kildindama iš sandorio. Taip pat nurodė, kad nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu, kaip sudarytas dėl apgaulės ar suklydimo. Ieškovė turi įrodyti ieškinį, tačiau ieškinys nėra įrodytas, grindžiamas prielaidomis ir deklaratyviais teiginiais. Atsakovo nuomone, ieškovei, kaip apdairiam, protingam ir rūpestingam asmeniui, turėjo kilti papildomų klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijas skirtumo. Nesiaiškindama, kodėl už neva tapačius produktus bankas siūlo skirtingas palūkanas, nesiaiškindama galimų su didesnę finansinę grąžą susijusių rizikų, ieškovė pasirinko pelningesnį variantą. Ieškovės terminuoto indėlio sutartis sudarant ginčo sandorį buvo pasibaigusi ir ieškovė netęsė jo automatiškai, be to į sąskaitą buvo pervesta papildoma pinigų suma, vadinasi ieškovės tikrieji ketinimai ir valia buvo nukreipti būtent į obligacijų įsigijimą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė puikiai suvokė, kokią sutartį sudaro, todėl suprato visas šios sutarties esmines ir pačiai ieškovei rūpimas sąlygas arba, nors ir nesuprato, tačiau turėjo visas galimybes suprasti, o būdama atidi ir rūpestinga privalėjo pareikalauti daugiau informacijos apie obligacijų ir terminuotųjų indėlių skirtumus. Konstatuoti ieškovės suklydimą dėl esminių sandorio faktų, egzistavusių Obligacijų sutarties sudarymo metu, šioje byloje nėra faktinio pagrindo. Manytina, kad obligacijų draudimo pagal IĮIDĮ klausimas sandorio sudarymo metu ieškovei nebuvo reikšmingas. Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (FPRĮ) 22 str. 3 d. nustatyta finansų maklerio įmonės pareiga aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Tokia informacija ieškovei ir buvo pateikta. Sutartyje raštu patvirtinta, kad buvo gautas „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas“ bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka“, o sudarant Obligacijų sutartį ieškovė raštu patvirtino, kad visos Sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant Sutartį, su jomis ieškovė sutinka ir jos išreiškia tikrąją sutarties šalies valią; ieškovė savo parašu patvirtino kad prieš pasirašydama sutartį susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, sutinka su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Prospektas buvo išviešintas. Bankas tinkamai vykdė jam nustatytą prievolę atskleisti riziką, bankroto riziką bei kad obligacijos nėra draudimo objektas. Ieškovei turėjo būti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Ieškovė pagal savo asmenines savybes neatitinka vidutinio vartotojo apibrėžimą, sutartį turėjo suvokti. Priešingai nei teigia ieškovė, atsakovas darbuotojų mokymų apie obligacijas medžiagoje aiškiai nurodė, kad obligacijos nėra draudžiamos. Toje pačioje medžiagoje aiškiai nurodyti obligacijų ir indėlių skirtumai, iš kurių matyti, kad tai nėra tapatūs produktai. Sutartį su ieškove sudariusi banko darbuotoja buvo kvalifikuota, todėl paaiškinti priešingai negalėjo. Teikdamas investicines paslaugas bankas vadovavosi FPRĮ nuostatomis, siekė surinkti informaciją apie ieškovę, tačiau pastaroji atsisakė ją pateikti. Bankas/banko darbuotojai nepateikė Ieškovei klaidinančios informacijos. Nepagrįsti yra ieškovės argumentai, kad bankas tyčia nuslėpė savo sunkią finansinę būklę, kuri neva nustatyta, viešai neskelbtu Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarimu Nr. 03-2. Informacija apie Lietuvos banko atliktą inspektavimą 2011-01-20 buvo paskelbta Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje, apie atliktą banko patikrinimą ir jo rezultatus 2011-01-18 viešai pranešė pats Lietuvos bankas, apie tai buvo skelbiama ir daugelyje kitų žiniasklaidos priemonių. Bankas šios informacijos nenuslėpė ir net nebūtų galėjęs jos nuslėpti. Ieškovė neįrodė, kad 2011-01-18 nustatyti trūkumai egzistavo Prospekto paskelbimo ar ginčo sutarties sudarymo metu, o nustatyti banko veiklos trūkumai neturi ryšio su šia byla. Pažymėtina, kad 2011-11-16 nutarime Nr. 03-186 dėl moratoriumo Lietuvos banko valdyba konstatavo, kad reali grėsmė, kad bankas nesugebės įvykdyti pagrįstų kreditorių finansinių reikalavimų, kilo, kai apie 2011-11-15 – 16 pradėjo sparčiai mažėti privalomųjų atsargų. Tai reiškia, kad banko finansinė situacija pradėjo sparčiai prastėti, tuo metu atsirado nemokumo grėsmė iš esmės tik prieš poveikio priemonės – moratoriumo paskelbimą. Kitų objektyvių duomenų apie blogą banko finansinę situaciją kitais laikotarpiais, tame tarpe ir Prospekto paskelbimo bei Obligacijų sutarties sudarymo metu byloje nėra (b.l. 29-44).

Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (IID) atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad IID į bylą patrauktas nepagrįstai. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad banko darbuotojai tyčia klaidintų ieškovę. IID taip pat nėra žinoma, jog pats bankas tyčia klaidintų ieškovę. Priešingai - ginčo obligacijų pasirašymo sutartyje, Prospekte, Galutinėse sąlygose, Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme buvo atskleista sandorio sudarymo rizika, įskaitant emitento bankroto riziką. Ginčo Sutarties 1.22 punkte yra aiškiai nurodyta, kad „Pasirašydamas šią Sutartį, investuotojas patvirtina, kad visos Sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant Sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas Sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka. Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes“. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 p. ieškovė patvirtino, kad gavo eilę dokumentų, inter alia, finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Prospekte ir Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme buvo aiškiai įvardinta ir atskleista galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Jeigu ieškovė skaitė prospektą ir Apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, vadinasi, suprato, kad bet kuris emitentas iš principo gali bankrutuoti ir investuotojas prisiima su tuo susijusią riziką. Kadangi bankas aiškiai atskleidė prospekte ir Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme galimą emitento (banko) bankroto riziką, tinkamai supažindino su šia rizika obligacijas įsigyjančius asmenis, nėra jokio pagrindo konstatuoti banko tyčinius veiksmus, nukreiptus ieškovei apgauti. Pasirašydama Obligacijų pasirašymo sutartį bei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ieškovė tikrai turėjo matyti nuorodas į standartines sąlygas, kas reiškia jų akceptavimą. Net jeigu tokios standartinės sąlygos ir nebūtų pateiktos Ieškovei, ši aplinkybė negali būti naudojama kaip pagrindas pripažinti tokias sąlygas negaliojančiomis (CK 6.186 str. 1 d.; UN1DROIT Principų 2.120 str.). Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Ieškovės niekas nevertė skubėti pasirašyti Sutarties, ji turėjo neribotą galimybę susipažinti su Sutarties sąlygomis iki pasirašymo bei (esant abejonių dėl Sutarties sąlygų) turėjo galimybę išsiaiškinti obligacijų esmę ir tai, jog obligacijos turi emitento nemokumo riziką; turėjo galimybę kreiptis į teisininkus ir/ar banko darbuotojus papildomos konsultacijos. Jeigu ieškovė nepasidomėjo dėl sudaromos sutarties pobūdžio ir neįvertino, kad obligacija turi emitento nemokumo riziką, tai tik ieškovė ir turi prisiimti dėl tokio savo nerūpestingo ir neapdairaus elgesio kilusias neigiamas pasekmes. Tikrieji ieškinio motyvai yra tikslas dirbtinai įgyti draudiminę apsaugą pagal LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ). Nei ieškinyje nurodyti Lietuvos banko Nutarimas, nei Atsakymas nelaikytini esminiais sandorio elementais, egzistavusiais ginčo sandorių sudarymo metu ir nepatvirtina, kad bankas ginčo sandorių sudarymo metu buvo nemokus. Apie nutarimą buvo paskelbta viešai, todėl nepagrįsta teigti, jog bankas reikšmingą sandorio sudarymui informaciją nutylėjo. Nutarimo priėmimo faktas neturėjo būti įvardintas Prospekte. Be to byloje nėra jokių įrodymų, kad jei apie Nutarimo priėmimą būtų konkrečiai nurodyta Prospekte – tai ieškovė nebūtų sudariusi ginčo sandorių. VPĮ 2 str.12 p. nustato, kad esminis įvykis – su vertybinių popierių emitentu susijęs ir jam žinomas ar privalomas žinoti įvykis, informacijos apie kurį atskleidimas gali turėti didelį poveikį jo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai. Iš apibrėžimo akivaizdu, kad esminiu įvykiu VPĮ 2 str. 12 p. prasme laikytina viešai neprieinama informacija, būtent todėl ir reikalaujamas jos atskleidimas. Tokį aiškinimą patvirtina ir Esminio įvykio sąvoka kuri detalizuojama LR Vertybinių popierių komisijos 2001-03-09 nutarimu Nr.10 patvirtintose Informacijos apie emitentų esminius įvykius atskleidimo taisyklėse, kurių 6 p. yra pateikiamas pavyzdinis esminių įvykių sąrašas; taip pat Viešo reglamentuojamos informacijos skelbimo ir jos perdavimo į Centrinę reglamentuojamos informacijos bazę gairių, patvirtintų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013-09-24 sprendimu Nr.241-200, 7.2 p. „Dėl informacijos priskyrimo esminio įvykio kategorijai“ nustato, kad kategorijoje „Pranešimas apie esminį įvykį“ skelbiami pranešimai, kuriuose atskleidžiama konkreti, iki tol viešai neatskleista ir su emitentu susijusi jam žinoma ar privaloma žinoti, informacija, galinti reikšmingai paveikti jo vertybinių popierių kainą rinkoje. Apie tai, kad Nutarimu buvo konstatuoti banko Snoras veiklos trūkumai, buvo plačiai skelbiama viešai, be kita ko – Lietuvos banko tinklapyje, dienraštyje „Verslo žinios“ ir kt., todėl nėra pagrindo išvadai, kad bankas tyčia nuslėpė nuo investuotojo esminę reikšminą informaciją, kuri turėjo esminės įtakos apsisprendimui įsigyti obligacijas; negalima nuslėpti aplinkybių, kurios buvo viešai paskelbtos ir plačiai publikuojamos masinės žiniasklaidos priemonėse. Jokie įrodymai byloje nepatvirtina, kad ginčo sandorių sudarymo metu egzistavo banko nemokumas ar kad taikytos poveikio priemonės bankui turėjo įtakos obligacijų kainai. Lietuvos banko priežiūros tarnyba nuolat viešai skelbia pranešimus apie kredito įstaigų inspektavimus, apie pritaikytas priemones, tačiau nei vienas iš atitinkamų pranešimų nesudaro prielaidų konstatuoti bet kurios iš kredito įstaigų, paminėtame pranešime, nemokumą ir/arba blogą finansinę būklę, kaip esminį įvykį VPĮ prasme. Aplinkybė, kad 2011 m. pradžioje bankas viešai paskelbė apie atsakovo inspektavimo rezultatus nepatvirtina banko veiklos trūkumų ir/ar nemokumo nei ginčo sandorių sudarymo momentu, nei prospektų išleidimo momentu (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-23 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2A-890-370/2016). Net pripažinus sutartį negaliojančia, ieškovo sumokėtos pagal sutartį lėšos netaptų draudimo objektu, o prašomas restitucijos būdas pažeistų ne tik IID, bet ir visų banko kreditorių interesus, tuo labiau, kad sandorio negaliojimo pasekmės gali būti taikomos tik sandorio šalims. Trečiasis asmuo nėra pažeidęs IĮIDĮ numatytos draudimo išmokų mokėjimo tvarkos (b.l. 15-25).

Teismo posėdžio metu ieškovė nedalyvavo. Jokių svarbių neatvykimo į teismo posėdį priežasčių iki teismo posėdžio pradžios nebuvo pateikta ir / ar įrodyta. Teismas, vadovaudamasis CPK 246 str. 1 d. ir 5 d., atsižvelgdamas į ieškovės atstovo ir atsakovų atstovų pateiktą nuomonę, nutarė nagrinėti bylą ieškovei nesant.

Ieškovės atstovas advokatas J. L. palaikė ieškinį procesiniuose dokumentuose išdėstytais motyvais ir prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad banko darbuotojai pasiūlė įsigyti ieškovei obligacijas, tvirtino, kad jokios rizikos nėra. Ieškovė galvojo, kad ir toliau laikys indėlį banke. Vėliau paaiškėjo, kad atsakovo darbuotojai buvo gavę nurodymus parduoti kuo daugiau tokių banko produkto, už tai gaudavo didesnį atlyginimą. Darbuotojai aiškindavo, kad banko produktai yra apdrausti įstatymo nustatyta tvarka. 2011-01-18 kada buvo sužinota apie priimtą Lietuvos banko nutarimą, pirmieji į teismą pasikreipę ieškovai apie tokį nutarimą nežinojo, apie tai buvo sužinota vėliau. Paaiškėjo, kad banko veikloje nustatyti pažeidimai, kad bankas nepašalino praeito inspektavimo nustatytų pažeidimų ir siekė pritraukti kuo daugiau lėšų iš klientų, investuojant į rizikingus aktyvus, neturint pakankamai turto ir lėšų nuostoliams dengti. Lietuvos bankas suformulavo nurodymus, kad bankas neturi sudaryti indėlių su didesnėmis palūkanomis nei nustatytos banko, neturi teisės sudaryti sandorių su banko akcininkais ir davė kitus nurodymus. Nutarime išdėstyti aspektai patvirtina, jog prospekte atskleisti duomenys neatitiko faktinės situacijos, t. y. prospekte pateikta informacija negalima pasitikėti. Šios aplinkybės rodė, kad nepaisant to bankas vykdė veiklą žinodami, kad obligacijų sutartys pražūtingos klientams, kad galėtų gelbėti susidariusią situacija banke. Lietuvos banko nurodymai buvo ignoruojami, teismas turi išnagrinėti ginčo sutarties sudarymo aplinkybes šio Lietuvos banko nutarimo kontekste, turi būti įvertinta žmogaus padėtis, kad banko veiksmais sukelta didelė žala. Atstovas nurodė, jog jam nėra žinoma ar ieškovė prašė prospekto susipažinti, galimai ji neperskaitė sudarytų sutarčių, tačiau svarbiausia, jog ji galvojo, kad lėšos saugios ir norėjo gauti didesnes palūkanas. Tai normalus žmogiškas noras, žmogui nebuvo išaiškinta kuo jis rizikavo. Ji tvirtos profesijos neturi, dirbo įvairius darbus.

Atsiliepimas

Atsakovo BAB banko Snoras atstovas A. M. prašė atmesti ieškinį išdėstytais procesiniuose dokumentuose motyvais. Nurodė, jog tikėtina, kad ieškovės sutarties sudarymą lėmė didesnė finansinė nauda, ieškovė obligacijas įsigijo ne tik už turėto indėlio pinigus, obligacijų įsigijimui ji dar pervedė savo kitame banke turėtas lėšas, vadinasi sutartį sudarė apsisprendusi. Ieškovė turėjo suprasti indėlio ir obligacijų sutarties skirtumus. Šioje byloje ieškovė ar jos atstovas nenurodė naujų aplinkybių, kurios leistų vertinti situaciją kitaip, nei kad teismų praktikoje susiformavusi praktika. Galimai ieškovė suklydo dėl banko veiklos perspektyvų, bet ne dėl paties sandorio esmės. Valstybės draudimo buvimo ar nebuvimo faktas reikšmingas tik įvykus draudiminiam įvykiui, tačiau klausimas ar suklydimas įvyko turi būti analizuojamas sandorio sudarymo retrospektyvoje, o ne šios dienos kontekste. Jokie byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadai, kad bankas nebus pajėgus atsiskaityti pagal sandorį sutarties sudarymo metu. Ieškovės atstovas pripažino, kad ieškovė nesusipažino su sutartimi, todėl ieškovė turi prisiimti sudaryto sandorio pasekmes. Ieškovė turėjo suvokti, kad didesnę finansinę naudą teikiantis sandoris neša ir didesnę riziką. Ieškovė raštu patvirtino, kad visos sutarties sąlygos jai buvo išaiškintos, ji su jomis susipažino, susipažino su prospektu. Apie ieškinyje minimą Lietuvos banko valdybos nutarimą taip pat apie banko patikrinimus skelbta viešoje erdvėje, o kiti su sutartimi susiję dokumentai taip pat buvo skelbiami banko interneto puslapyje,

Atsakovo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas atstovė S. S. prašė ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Nurodė, kad Įstatymu nustatytos draudimo išmokų mokėjimo ir paskaičiavimo tvarkos atsakovas nepažeidė. Obligacijų sutartyse nėra nurodyta, kad obligacijos apdraustos, kituose dokumentuose aiškiai nurodyti rizikos faktoriai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė V. M. buvo banko kliente nuo 2010 m., 2010-07-09 buvo sudariusi su banku terminuoto indėlio sutartį, indėlio termino pabaiga buvo 2011-05-02 (b.l. 109). Ieškovė 2011-07-08 sudarė su atsakovo banku Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr.K9954746, kuria bankas suteikė ieškovei neprofesionalaus kliento kategoriją. Sutartis sudaryta praėjus dviem mėnesiams po indėlio termino pabaigos. Savo parašu Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje ieškovė patvirtino, kad ji gavo šios sutarties egzempliorių, Pavedimų vykdymo ir sujungimo bei sandorių paskirstymo politiką, Interesų vengimo politikos santrauką, Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu atsižvelgiant į jos vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymą, patvirtino, kad susipažino su šiais dokumentais ir sutinka jų laikytis. Ieškovė kaip banko klientė taip pat patvirtino, jog jai žinoma, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Pagal Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitas, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių. Ieškovė pateikdama duomenis apie save bankui, nurodė nuolat besinaudojanti internetu. Pateikti duomenis apie save bankui atsisakė, patvirtindama, jog supranta, kad neturėdamas žinių apie jos finansinės galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jai tinkamos (b.l. 75-84).

Tą pačią 2011-07-08 dieną, ieškovė su atsakovu sudarė dvi šioje byloje ginčijamas Obligacijų pasirašymo sutartis - Nr. FO20110708P990002, pagal kurią ieškovė įsigijo 294 vnt. 100 LT nominalios vertės obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma už 29.389,71 Lt, obligacijų išpirkimo data - 2012-08-02 (b.l. 6).

CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.

Obligacijų sutartyje (1.22 punktas) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Minėta, kad prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtino, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.

Ieškovės su banku sudarytoje Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Ieškovės pasirašytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte nurodyta, kad: „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VI „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011-11-24 nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 iškėlė atsakovui bankroto bylą. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas, kylantis iš obligacijų pasirašymo sutarties (47-49).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išnagrinėjusi klausimą dėl IĮIDĮ taikymo asmenims, įsigijusiems atsakovo AB banko Snoras indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

2016 m. lapkričio 22 d. teisme buvo užregistruotas ieškovės ieškinys, kuriuo ieškovė prašė pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia, nurodydama CK 1.90 str. ir 1.91 str. įtvirtintus sandorio negaliojimo pagrindus. Procesiniuose dokumentuose ieškovė teigė, jog atsakovo ir jo darbuotojų buvo įtikinta sandorį sudaryti, kad obligacijų pasirašymo sutartis tai tas pats kas indėlio sutartis, kad obligacijoms taikomas indėlių draudimas, o be to, bankas savo kaltais ir tyčiniais veiksmais melagingai įtikino, jog banko finansinė būklė gera ir stabili.

Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškinimų duoti neatvyko, kaip jau buvo minėta, buvo atstovaujama advokato. Atstovas taip pat nurodė, kad bankas tyčia klaidino ieškovę, nes pristatė banką kaip puikios finansinės būklės ir neišviešino apie Lietuvos banko atlikto inspektavimo rezultatus.

Sprendžiant dėl suklydimo, vertinama, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus (CK 1.90 straipsnis, žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir joje nurodytą teismo praktiką): suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti; kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai (ar jis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Be to, paminėtoje byloje kasacinis teismas akcentavo, kad asmens tikėjimasis, jog sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.

Kaip jau nurodyta, ieškovė pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį pagal banko parengtas standartines sąlygas, ji savo parašais patvirtino, kad gavo programos prospektą ir emisijos galutines sąlygas, kuriose reglamentuoti su obligacijomis susiję klausimai, bei kitus dokumentus, įskaitant aprašymą ir įgijo ginčo obligacijas. Kasacinis teismas pripažino, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28-186/2016). Tokį vertinimą kasacinis teismas motyvavo nurodytų dokumentų apimties dydžiu ir turinio specifika. Be to, teismas sprendė, kad aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Kasacinis teismas 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, jog, viena vertus, konstatavus, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nesant jos taikymo sąlygos, t. y. kai neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, nėra priežasties pripažinti, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime yra neteisingos. Kita vertus, kasacinio teismo vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė: „Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.

Analizuojamu atveju byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovei esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę (obligacijas) buvo suteikta (ginčijamoje sutartyje ir jos prieduose), ieškovė šios aplinkybės, teismo vertinimu, nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai).

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sutartyje esančio atsakovo kliento patvirtinimo, jog šis yra susipažinęs su įsigyjamų finansinių priemonių sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarties sąlygos atitinka jo valią, taip pat neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ esančio atsakovo kliento patvirtinimo, kad jis gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, neigimas reiškią nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą atsakovui.

Teismas atkreipia dėmesį, kad šalių laisva valia sudaryta sutartis – obligacijų sutartis – turi įstatymo galią. Šalys yra laisvos nustatyti sutartyse tarpusavio teises ir pareigas. Kaip matyti iš bylos dokumentų, ieškovė atsakovo banke buvo sudariusi vieną terminuotojo indėlio sutartį. Obligacijų sutartį sudaro vienas lapas, todėl šios sutarties perskaitymui nereikia skirti daug laiko. Be to, sandorio sudarymas nereikalauja greito apsisprendimo, o asmuo ketinantis sudaryti kitokio pobūdžio sutartį su banku (bei ankstesnė terminuotojo indėlio sutartis), visada gali gauti duomenis ir su jais susipažinti iš anksto, pasidomėti konkrečiomis keliamomis sutarties sąlygomis. Argumentas, kad ieškovė norėjo sudaryti terminuoto indėlio sutartį BAB banke „Snoras“, tačiau be jos valios vietoj terminuotojo indėlio sutarties buvo sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis, neįtikina teismo. Ieškinio argumentai niekaip nepaneigia ieškovės galimybės susipažinti su siūlomo sudaryti sandorio turiniu ir esme. Net neturint ar neskiriant laiko, pilnai perskaityti sutarties tekstą, nereikėjo didelių laiko sąnaudų ir vien vizualiai iš sutarties teksto buvo galima pamatyti, kad jame nurodoma, jog sutarties šalis yra „Investuotojas“ joje nurodyti „Investuotojo įsipareigojimai“ ir/ar „Emitento“ įsipareigojimai, ieškovė sutarties tekste nevadinama indėlininke. Teismo vertinimu, ieškovės paaiškinimai nesudaro pagrindo manyti, kad ieškovė negalėjo perskaityti sutarties teksto, jei būtų norėjusi tai padaryti, ar kad negalėjo bendrauti su banko darbuotoju, užduoti jam klausimų, įvertinti atsakymus. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad sutarties ieškovė nelabai skaitė, o apie draudimą tuo metu iš viso nebuvo kalbama.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, vidutiniam vartotojui yra pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovė turėjo suprasti, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui. Ieškovė byloje nepaneigė, kad prieš sudarydama ginčo sutartį ji turėjo galimybę detaliau susipažinti su dokumentais, pasikonsultuoti su specialistais, ji nebuvo verčiama skubėti. Teismas susitinka su atsakovo argumentais, jog ieškovė neprivalėjo sudaryti sutarties, jei jos nesuprato, galėjo sutarties projekto tekstą parsinešti namo, ramiai išstudijuoti, pasiaiškinti ar pasikonsultuoti papildomai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašioje byloje sprendė, kad net neturint specialaus išsilavinimo ir/ar patirties investavimo srityje, galima suvokti, kad obligacijos įsigijimas yra investicija (investavimas). Taigi, nors teismas pripažįsta, kad draudžiamumo aspektas ieškovui sutartyje iš tiesų nebuvo atskleistas nepakankamai aiškiai, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią ieškovės apsisprendimui įtaką turėjo informacija apie obligacijų pasirašymo sutarčiai taikomą draudiminę apsaugą, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovės apsisprendimą sudaryti sutartį ar jos nesudaryti.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovei obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovės apsisprendimą sudaryti ginčijamą sandorį ar jo nesudaryti, nes kaip nurodo ieškovės atstovas, sandorio sudarymo metu ji detaliai neperskaitė sutarties dokumentų. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė sandorį ginčija tik gerokai po bankroto bylos atsakovui iškėlimo – ieškinys teismui pateiktas 2016-11-22. Kitą vertus, byloje nėra įrodymų, kad banko darbuotoja primygtinai būtų įsiūliusi ieškovei obligacijas ar suteikusi klaidingą informaciją apie šių obligacijų draudimo riziką. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nors ir detaliai visų sutarties sąlygų neaptarus, ieškovė buvo suklaidinta dėl esminių sutarties sąlygų ir/ar apgauta. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovės reikalavimai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo pareikšti ne per protingą terminą (kada jis tariamai sužinojo apie draudiminės apsaugos nebuvimą), o tik atsakovui iškėlus bankroto bylą ir po to dar praėjus beveik penkeriems metams. Teismas neturi pagrindo manyti, jog ieškovė, suvokdama tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokio sandorio nebūtų sudariusi.

Minėta, kad ieškovė anksčiau buvo sudariusi terminuotojo indėlio sandorį atsakovo banke. Ieškovė turėjo vidurinį išsilavinimą, turėjo darbinės patirties, nuolat naudojosi internetu. Kadangi ieškovė, būdama sudariusi ne vieną terminuotojo indėlio sandorį, neįsigilino į pasirašomų dokumentų sąlygas ir egzistuojančias rizikas, manytina, kad sudarant ginčo sutartį, jai aktualesnės buvo didesnės palūkanos, o ne konkretūs draudimo aspektai.

Taigi, įvertinus ieškovės asmenines savybes (amžių, gyvenimiška patirtį) ir kitas savybes, ieškovė vertintina kaip vidutinis vartotojas ir pagal savo suvokimo standartą turėjo suprasti kokią sutartį sudaro. Net pripažinus, kad ieškovė galėjo suklysti dėl obligacijų draudžiamumo aspekto, nėra duomenų teigti, kad tai ir įvyko ar kad tą lėmė atsakovo (banko) neteisėti veiksmai. Manytina, kad pagrindinė priežastis tai ieškovės neatidumas ir nesuvokimas, kad bankas gali bankrutuoti.

Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad atsakovas (bankas ir (ar) jo darbuotojas) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovės apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino, jog ginčo obligacijoms taikoma indėlio draudiminė apsauga (CPK 178 str.).

Nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovė buvo suklaidinta dėl sudaromo sandorio esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorio draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovės apsisprendimą dėl sutarties sudarymo, nėra pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė iki banko bankroto būtų kreipusis į banką dėl sutarties pakeitimo ar nutraukimo, teismas byloje taip pat nenustatė CK 6.204 str. įtvirtintų sąlygų. Ieškovė, sudarydama ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jų sukeliamas pasekmes ir riziką.

Asmuo, pasirašydamas finansinių priemonių įsigijimo sutartis, neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, laikytinas nepakankamai atidžiu ir rūpestingu, todėl turi prisiimti kilusias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1333/2013; 2013-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1012/2013; 2013-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1713/2013, kt).

Ieškinyje ieškovė taip pat nurodo, jog bankas nuslėpė aplinkybes apie Lietuvos Banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu Nr.03-2 nustatytus banko veiklos trūkumus. Konstatuotina, jog informacija apie atsakovo veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo viešai prieinama iki ieškovei sudarant ginčijamą sandorį. Minima informacija buvo prieinama ir po banko bankroto bylos iškėlimo, archyvuose ji randama ir dabar. Tai, kad ši informacija ieškovei nebuvo aktuali iki Vilniaus apygardos teismo civilinėje 2016 m. lapkričio 3 d. byloje priimto ieškovui B. palankaus sprendimo (kasacinio teismo bylos Nr. e3K-3-164-611/2018), lemia teismo išvadą, kad ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo ieškovės apsisprendimą dėl ginčo sandorio sudarymo. Ieškovės aptariamų aplinkybių ir argumentų dėl Prospekto turinio nenurodymas ir teisminio proceso nepradėjimas penkerius metus suponuoja galimybę teigti tai, kad ieškovė juos vertino arba kaip neaktualius, neturėjusius įtakos jos valiai sudaryti ginčijamą sandorį arba kad ji apskritai jų neskaitė.

Konstatavus, kad Prospekte nurodyta informacija, nepriklausomai nuo jos atitikties teisės aktų reikalavimams, neturėjo lemiamos reikšmės ieškovės valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimuisi, Prospekto turinio vertinimas tampa neaktualus nagrinėjamam ginčui išspręsti. Tačiau teismas vis tik pažymi, jog ieškovės argumentai, kad atsakovas tyčia klaidino tiek Prospekte, tiek viešai skelbta informacija apie obligacijų saugumą, dideles palūkanas (grąžą) bei skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį, nėra įrodytos CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismo vertinimu ieškinyje nurodoma aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus. Dėl to darytina išvada, kad tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus, tarp jų ir ieškovę. Teismo vertinimu, bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieškovė nurodo, kad ji pagal savo savybes atitinka vidutinio vartotojo kategoriją) turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jos pardavėją (paslaugos teikėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių.

Pažymėtina, kad ir ankstesniuose inspektavimuose buvo nustatyta banko veiklos trūkumų, apie tai ne kartą skelbta Lietuvos banko tinklapyje, taip pat būdavo skelbiama ir apie kitų bankų inspektavimus ir veiklos trūkumus, skirtos baudos. Tokie neigiamo pobūdžio pranešimai viešoje erdvėje (b.l. 96-108) ieškovei taip pat turėjo būti žinomi, jei ji domėjosi banko būkle (byloje nustatyta ir neginčijama, jog ieškovė turėjo galimybes naudotis internetu). Teismo vertinimu, būtent ieškovei kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovė įrodinėdami apgaulės faktą, buvo melagingi (CPK 178 straipsnis). Kaip nustatyta šioje byloje, banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 20 d. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovė teigia, kad sudarant 2011-07-08 obligacijų sutartį atsakovas nuo ieškovės nuslėpė reikšmingas aplinkybes apie savo tikrąją finansinę padėtį. Lietuvos apeliacinis teismas panašioje byloje 2016 m. gruodžio 23 d. nutartyje konstatavo, jog Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarime dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad pagal Lietuvos banko turimus duomenis apie 2011 m. lapkričio 15-16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija, todėl konstatuota, kad kyla reali grėsmė, jog bankas artimiausiu metu turės likvidumo problemų. Vien tai, kad 2011-09-19 – 2011-11-11 buvo atliekamas AB banko „Snoras“ inspektavimas, nereiškia, kad bankas 2011-07-08 buvo nemokus (Bylos Nr.2A-890-370/2016).

Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovės teigimą apie apgaulę ar apie blogą banko finansinę padėtį ginčo sandorio sudarymo metu, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovę dėl banko finansinės padėties. Teismo vertinimu, byloje taip pat nėra įrodyta aplinkybė, jog banko inspektavimas kaip toks savaime ar Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimas Nr.03-2 apie raštiškų nurodymų davimą bei reikalavimų bankui tuo metu nustatymą galėtų būti laikomas tokiu įvykiu, apie kurį informacijos atskleidimas galėjo turėti didelį poveikį atsakovo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai (VPĮ galiojusios redakcijos 2 str. 10 p.). Prospektų, jų sudedamųjų dalių formą, turinį ir sudarymo tvarką nustato Vertybinių popierių komisija (VPĮ 6 str. 5 d.). Prospektas pagal VPĮ buvo Komisijos buvo partvirtintas. Teismo vertinimu nėra pagrindo teiginiui, kad Prospektas neatitinka VPĮ normų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovė buvo suklaidinta dėl sudaromo sandorio esmės, bei nustačius, kad Prospekto turinys nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovės apsisprendimą dėl sutarties sudarymo, nėra pagrindo ginčijamos sutarties pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 str. ar pagal 1.91 str.

Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų:

Ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Atsakovai duomenų apie patirtas išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

nusprendė:

Ieškovės V. M. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Eglė Surgailienė