Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovui I. B., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, I. R. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

11. Byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo skolą pagal vekselį pagrįstumas ir teisėtumas.

Byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės

12. Apeliacinės instancijos teismas aptaria esmines pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, reikšmingas apeliacinio skundo išnagrinėjimui. Ieškovas V. R. ir atsakovas I. B. 2017 m. gegužės 29 d. sudarė pavedimo sutartį (toliau – Pavedimo sutartis) (49 b. l.), pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovo vardu ir sąskaita atstovauti ieškovą visose teisminėse institucijose, santykiuose su trečiaisiais asmenimis dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir skolų nurašymo, parengti visus reikalingus procesinius dokumentus teismams ir suinteresuotiems asmenims, juos pasirašyti, pateikti, paimti iš teismų procesinius bei visus kitus dokumentus (1.1., 1.2. p.). Šalys susitarė, kad atsakovui įvykdžius pavedimą, ieškovas sumokės sutartą honorarą pagal pateiktą sąskaitą – faktūrą (1.3. p.). Byloje šalys nepateikė sąskaitos – faktūros. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad Pavedimo sutarties tikslas – iškelti fizinio asmens bankroto bylą ieškovui – nebuvo pasiektas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas 2017 m. liepos 26 d. įsipareigojime (56 b. l.) nurodė, kad iki 2017 m. liepos 29 d. įsipareigoja įvykdyti pavedimą, o priešingu atveju – grąžinti 1500,00 Eur sumokėtus pavedimui įvykdyti, darė išvadą, kad šalys susitarė dėl 1500,00 Eur honoraro dydžio, kuris buvo sumokėtas atsakovui iš trečiojo asmens banko sąskaitos laikotarpiu nuo 2017-06-02 iki 2017-06-20.

13. Ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 1600 Eur sumą, kurią grindžia 2017 m. rugpjūčio 11 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, kuriuo atsakovas įsipareigojo iki 2017-08-16 sumokėti 1600,00 Eur ieškovui (7, 117 b. l.), tačiau iki šiol vekselyje nurodytos sumos nesumokėjo. Atsakovas byloje teigė, kad vekselis buvo išrašytas dėl tarp šalių sudarytos Pavedimo sutarties, tuo atveju, jei sutarties tikslas nebūtų pasiektas, kad ieškovui būti grąžinti sumokėti pinigai pagal Pavedimo sutartį. Atsakovas teigia, kad pinigai buvo ieškovui grąžinti. Ieškovas apeliaciniame skunde pažymi, kad atsakovas 2017-07-26 dieną pasirašė įsipareigojimą, kurio pagrindu įsipareigojo grąžinti 1500 Eur sumą, tačiau ši suma nėra susijusi su vekselio suma 1600 Eur sumai. Teigia, kad ieškovė ir nereikalauja iš atsakovės grąžinti 1500 Eur sumos, kadangi 1500 Eur sumą atsakovas grąžino, o 1600 Eur sumą ieškovas perdavė atsakovui grynais pinigais, todėl šiuo atveju nėra dubliuojamos prievolės.

Dėl vekselio galios, nerealizavus jo per įstatymo nustatytą terminą

14. Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau - ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalis, CK 1.105 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.97 straipsnio 1 dalį vertybinis popierius yra savarankiškas civilinių teisių objektas. Vekselis, kaip vertybinis popierius, gali laisvai dalyvauti civilinėje apyvartoje (CK 1.101 straipsnio 3 dalis).

15. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima ir kita vekselio, kaip vertybinio popieriaus, savybė – vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008, kt.).

16. ĮPVĮ reglamentuoti vekselio apmokėjimo terminai ir vekselio pateikimo apmokėti terminai. ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, indosantams ir kitiems įsipareigojusiems asmenims, išskyrus akceptavusįjį, kai pasibaigia nustatyti terminai: 1) pateikti vekselį, mokėtiną jį pateikus arba per tam tikrą laiką po pateikimo; 2) įforminti protestą dėl neakceptavimo arba neapmokėjimo; 3) pateikti apmokėti, kai įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“.

17. ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas. Vekselio turėtojas gali davėjui pareikšti reikalavimus sumokėti, jei pasibaigus mokėjimo terminui nebuvo sumokėta (ĮPVĮ 45 straipsnio 1 punktas). Vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, kai pasibaigia nustatyti terminai pateikti apmokėti, kai įrašyta sąlyga „neprotestuotinas“ (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šios normos, vadovaujantis ĮPVĮ 79 straipsniu, taikomos ir paprastiesiems vekseliams.

18. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2013; 2017 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-695/2017 20 punktu, kur kasacinis teismas yra nurodęs, kad vekselio turėtojo teisė „pareikšti reikalavimus“ reiškia kreipimąsi į notarą dėl reikalavimo apmokėti vekselį patenkinimo ne ginčo tvarka, notarui išduodant vykdomąjį įrašą (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 72 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnis); įstatyme nustatytų terminų pateikti vekselį apmokėti laikymasis yra būtina sąlyga vekselio turėtojui įgyti teisę reikalauti vekselį apmokėti ne ginčo tvarka; kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo ne ginčo tvarka bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių.

19. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad 2017 m. rugpjūčio 11 d. vekselio davėjas – atsakovas I. B. – išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį ieškovui V. R., kuriuo besąlygiškai įsipareigojo iki 2017 m. rugpjūčio 16 d. sumokėti ieškovui 1600,00 Eur. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl fakto, kad vekselis nebuvo pateiktas apmokėti, taip pat vekselio turėtojas – V. R. – nepareiškė reikalavimo atsakovui apmokėti vekselį. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog nesant vienos iš būtinųjų sąlygų – vekselio pateikimo apmokėti nustatytu terminu, ieškovas nebegali reikalauti apmokėti vekselį ne ginčo tvarka.

20. Byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, kad aplinkybė, jog yra praleistas terminas pateikti vekselį apmokėti, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (CPK 178 straipsnis). Praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, ir tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013; 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, 28 punktas).

21. Taigi, vekselio turėtojui teisme pareiškus reikalavimą, grindžiamą vekseliu, kuris yra netekęs vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statuso dėl to, kad buvo praleisti įstatyme nustatyti jo pateikimo apmokėti terminai ar reikalavimų pagal jį pateikimo terminai, ginčas sprendžiamas pagal konkretiems prievoliniams santykiams taikytinas teisės normas. Tokiu atveju taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Civilinio proceso rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-100-469/2019). Kitaip sakant, kai vekselis nėra realizuojamas ĮPVĮ nustatytais terminais ir tvarka, reikalavimą reiškiantis kreditorius privalo pagrįsti pirminės prievolės, iš kurios kildinamas vekselis, buvimą ir atitinkamai atsakovo pareigos egzistavimą.

22. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė kasacinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, jog tam, kad nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019, 37 punktas).

23. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas neneigė, kad jis pasirašė vekselį, tačiau vekselyje nėra užfiksuota, kad vekselio davėjas gavo 1600,00 Eur paskolą. Atsakovui neigiant, kad jis gavo minėtą vekselyje nurodytą pinigų sumą, ši aplinkybė sudaro įrodinėjimo dalyką nagrinėjamoje byloje.

24. Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, mano, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas vekselio turėtojui pareigą įrodyti prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo išaiškinimu, kad ši įrodinėjimo pareiga tenka vekselio davėjui. Mano, kad byloje konstatavus apelianto reikalavimo teisę atsakovui pagal vekselį ir nenuginčijus prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo, pirmosios instancijos teismas sprendimu teisiškai nepagrįstai atsisakė tenkinti apelianto reikalavimą.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.

26. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal bendrąją procesinių pareigų paskirstymo taisyklę ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus (CPK 135 straipsnis). Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus civilinio proceso normose nustatytas išimtis (CPK 178, 182 straipsniai), tačiau kai materialiosios teisės normose nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka, teismas turi vadovautis materialiosios teisės normų nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus pripažintina, kad tais atvejais, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir procesines įrodinėjimo taisykles bei jas aiškinančią teismų praktiką.

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvardijo ieškovo įrodinėtus teisinius santykius kaip paskolos teisinius santykius, kurie atsirado pagal ĮPVĮ normų tvarka nerealizuotą vekselį, todėl pagrįstai nurodė, kad būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti paskolos suteikimo atsakovui faktą, nes vekselio turinys savaime neleidžia spręsti apie paskolos santykių faktinį susiklostymą, jame nėra įrašų apie skolinimą ir (arba) pinigų perdavimą.

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra faktinių duomenų, išskyrus paties ieškovo žodžius, apie paskolos dalyko perdavimą atsakovui pagal ginčo vekselį, atsakovas 1600,00 Eur gavimą iš ieškovo neigia, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nurodytą pagal ginčo vekselį perduotą sumą jis turėjo (santaupos, piniginės lėšos banko sąskaitoje ir pan.) (CPK 178 str.), o aplinkybės, kad ieškovas siekė iškelti fizinio asmens bankroto bylą sau, kad jo atžvilgiu buvo vykdomas priverstinis skolų išieškojimas, jog byloje nustatytą 1500,00 Eur mokėjimą už Pavedimo sutarties vykdymą perdavė atsakovui ne pats ieškovas, o jo sutuoktinė, patvirtina, kad dėl ieškovo sudėtingos finansinės padėties jam buvo ypač sudėtinga atlikti bet kokį grynųjų ar ne grynųjų pinigų mokėjimą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pinigai pagal vekselį perduoti nebuvo, todėl paskolos teisiniai santykiai šalių nesiejo, ginčo vekselis nebuvo išduotas paskolos sandoriui patvirtinti ir atsakovas neturi pareigos grąžinti to, ko nepasiskolino.

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės paneigia ieškovo teiginį, kad vekselio buvimas pas ieškovą reiškia, jog prievolė nėra pasibaigusi ir atsakovo prievolė grąžinti pinigus yra neįvykdyta, nes konstatavus, kad vekselyje nurodyta pinigų suma nebuvo perduota, negalėjo atsirasti atsakovo prievolė grąžinti ieškovui vekselyje įrašytą pinigų sumą.

31. Byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad šalys buvo sudarę Pavedimo sutartį, pagal kurią ieškovas turėjo pareigą apmokėti už Pavedimo sutarties įvykdymą atsakovui, kad ieškovas per savo sutuoktinę perdavė atsakovui 1500,00 Eur, nors Pavedimo sutartis nebuvo įvykdyta, kad atsakovas pasirašė 2017-07-26 įsipareigojimą, pagal kurį jis įsipareigojo iki 2017-07-29 įvykdyti Pavedimo sutartį, o priešingu atveju – grąžinti 1500,00 Eur ieškovui. Teismas taip pat įvertino faktą, jog atsakovas iki 2017-07-26 Pavedimo sutarties neįvykdė, todėl šalys pasirašė 2017-08-04 priedą Nr. (duomenys neskelbtini) prie pavedimo sutarties, kuriuo susitarė dėl konkrečių darbų įvykdymo terminų, tarp jų ir to, kad iki 2017-08-11 (data sutampa su vekselio išdavimo data) bus priimta teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad tokia teismo nutartis iki 2017-08-11 nebuvo priimta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalis teisiniai pavedimo santykiai siejo ne ilgiau kaip iki 2017-10-25, kad ieškovas nepateikė vekselio apmokėti atsakovui, o atsakovas iki 2018 m. balandžio mėnesio dalimis grąžino atsakovui 1500,00 Eur pagal Pavedimo sutartį. Atsakovui neatskleidus vekselio pasirašymą sąlygojusio sandorio esmės ir neįrodžius atsakovo prievolės ieškovui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė kaip neįrodytą. Apeliantas, teikdamas apeliacinį skundą, teismui nepateikė jokių duomenų, galinčių paneigti nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

32. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

33. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

34. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos jo naudai nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.