Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) Romualdos Janovičienės ir A. P., teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. G. (M. G.) pareiškimą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 405, kuriuo pareiškėjas M. G. paskirtas nepilnamečių vaikų K. C. (K. C.), gimusios 1999 m. gegužės 23 d., T. Z. (T. Z.), gimusios 2001 m. gruodžio 28 d., A. Z. (A. Z.), gimusios 2001 m. gruodžio 28 d., R. L. (R. L.), gimusios 2000 m. sausio 15 d., rūpintoju ir nepilnametės G. L. (G. L.), gimusios 2003 m. spalio 14 d., globėju.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. 405 pareiškėjas M. G. paskirtas nepilnamečių vaikų K. C. (K. C.), gimusios 1999 m. gegužės 23 d., T. Z. (T. Z.), gimusios 2001 m. gruodžio 28 d., A. Z. (A. Z.), gimusios 2001 m. gruodžio 28 d., R. L. (R. L.), gimusios 2000 m. sausio 15 d., rūpintoju ir nepilnametės G. L. (G. L.), gimusios 2003 m. spalio 14 d. (toliau – nepilnamečiai vaikai), globėju. Pareiškėjas M. G. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu, kuriame prašo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 405. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad prašomas pripažinti Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymas priimtas vadovaujantis 2008 m. balandžio 24 d. Federaliniu įstatymu „Dėl globos ir rūpybos“, Čečėnijos Respublikos 2010 m. lapkričio 15 d. įstatymu „Dėl tam tikrų Čečėnijos Respublikos valstybinių įgaliojimų suteikimo municipalinių rajonų ir miestų apygardų vietos savivaldos institucijoms organizuoti ir įgyvendinti globos ir rūpybos veiklą“, taip pat Grozno miesto merijos 2011 m. vasario 3 d. potvarkiu „Dėl įgaliojimų suteikimo organizuoti ir įgyvendinti globos ir rūpybos veiklą“. Prašomas pripažinti įsakymas yra įtrauktas į Suomijos gyventojų registro informacinę sistemą, tuo pripažįstant jo teisėtumą. Įsakymo pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvos Respublikoje palengvins globėjui (rūpintojui) įgyvendinti savo pareigas – rūpintis globotinėmis (rūpintinėmis), jas auklėti, saugoti ir ginti jų asmenines ir turtines teises. Įsakymo pripažinimas atitiktų nepilnamečių vaikų interesus, nes jie yra išreiškę norą gyventi su savo globėju (rūpintoju). Šiuo metu nepilnamečius vaikus laikinai globoja VšĮ „Vilniaus SOS vaikų kaimas“. Pareiškėjas nuolat palaiko ryšį su globotinėmis (rūpintinėmis), reguliariai jas lanko, aprūpina reikiamomis priemonėmis – drabužiais, žaislais, ugdymo reikmėmis, telefonais ir pan.Bylos nagrinėjimo metu suinteresuotais asmenimis į bylą įtraukti Vilniaus miesto ir Kauno rajono savivaldybės administracijų Vaiko teisių apsaugos skyriai (toliau – Vilniaus miesto ir Kauno rajono VTAS), Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba) ir viešoji įstaiga „Vilniaus SOS vaikų kaimas“ (toliau – VšĮ „Vilniaus SOS vaikų kaimas“).Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto VTAS atsiliepimo į pareiškėjo M. G. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą nepateikė.Suinteresuotas asmuo Kauno rajono VTAS pateiktame atsiliepime prašo atmesti pareiškėjo M. G. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą. Suinteresuotas asmuo Kauno rajono VTAS nurodo, kad pareiškėjas M. G. Č. Respublikos Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto administracijos 2005 m. rugsėjo 16 d. potvarkiu Nr. 1759 buvo paskirtas Rusijos Federacinės Respublikos pilietybę turinčių nepilnamečių vaikų K. C., T. Z., A. Z., R. L. ir G. L. globėju (rūpintoju). 2006 metais pareiškėjas su sutuoktine K. G. ir globojamais nepilnamečiais vaikais atvyko gyventi į Lietuvą. Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisines padėties 40 straipsnio 1 dalies 9 punktu nepilnametėms K. C., T. Z., A. Z., R. L. ir G. L. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimais buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje ir išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris buvo pratęsiamas kas vienerius kalendorinius metus. 2008 m. spalio 14 d. pareiškėjas ir jo sutuoktinė buvo sulaikyti, įtariant juos nusikaltimo prieš globojamus vaikus padarymu. Globojamiems nepilnamečiams vaikams Lietuvos Respublikoje likus be globos (rūpybos), Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 15 d. įsakymais nepilnametėms K. C., T. Z., A. Z., R. L. ir G. L. buvo nustatyta laikinoji globa (rūpyba), laikinuoju globėju (rūpintoju) paskiriant VšĮ „Vilniaus SOS vaikų kaimas“. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu pareiškėjas M. G. ir jo sutuoktinė K. G. buvo pripažinti kaltais padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas), 294 straipsnio 2 dalyje (savavaldžiavimas), 145 straipsnio 1 dalyje (grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas) bei už nurodytų nusikalstamų veikų padarymą jiems paskirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Nuteistieji ir prokuratūra teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį apskundė apeliacinės instancijos teismui. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų ir prokuratūros apeliacinius skundus, 2009 m. rugsėjo 25 d. nusprendė pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti – nuteistiesiems Malikui ir K. G. paskirti vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose. Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2011 m. sausio 28 d. įsakymu pareiškėjas M. G. buvo nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų minėtų nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimais nepilnametėms K. C., T. Z., A. Z., R. L. ir G. L. buvo suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas) Lietuvos Respublikoje bei išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikių gyventojų leidimai gyventi Europos Sąjungoje. Prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymas yra priimtas neturint jurisdikcijos ir pažeidžiant nacionalinės ir tarptautines teisės aktų nuostatas, kadangi jurisdikciją spręsti nepilnamečių vaikų globos klausimus turi Lietuvos Respublikos kompetentingos teisminės ir (arba) administracinės institucijos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatomis, taip pat kitais, vaiko teisių apsaugą reglamentuojančiais nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais, nepilnamečiams Rusijos Federacijos piliečiams Lietuvos Respublikoje suteikus pabėgėlio statusą bei pritaikius jų atžvilgiu nurodytame įstatyme numatytas apsaugos priemones, jų kilmės (pilietybės) valstybė (Rusijos Federacija) negalėjo (prarado jurisdikciją) spręsti su minėtais nepilnamečiais vaikais susijusius teisinius (globos ir rūpybos) klausimus, nes jurisdikcija spręsti šiuos klausimus priklauso Lietuvos Respublikai. Nagrinėjamu atveju netaikytinas Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose" (toliau – Dvišalė sutartis) 35 straipsnis, nustatantis jurisdikcijos tarp susitariančių šalių paskirstymo taisyklę, o jurisdikcija nustatoma pagal 1996 m. Konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – Hagos konvencija) nuostatas. Nepilnamečių vaikų grąžinimas į Rusijos Federaciją arba buvusiems globėjams neatitiktų teisės aktų reikalavimų bei pažeistų nepilnamečių vaikų teises ir geriausius interesus.Suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pateiktame atsiliepime prašo atmesti pareiškėjo M. G. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą. Suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pateiktame atsiliepime iš esmės nurodė tas pačias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, kokie nurodyti suinteresuoto asmens Kauno rajono VTAS atsiliepime. Papildomai nurodė, kad prašomas pripažinti Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymas buvo priimtas remiantis tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie pareiškėjo M. G. atžvilgiu nutrauktą baudžiamąjį persekiojimą bei jam pareikštų kaltinimų panaikinimą. Priešingai nei teigia pareiškėjas, jo atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas nebuvo nutrauktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartimi buvo panaikintos Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. nuosprendžių dalys dėl pareiškėjo M. G. ir jo sutuoktinės K. G. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Likusios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalys buvo paliktos nepakeistos bei subendrinus nuteistiesiems M. G. ir K. G. paskirtas bausmes pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtos galutinės bausmės: K. G. – laisvės atėmimas šešiems mėnesiams dvidešimt vienai dienai, M. G. – laisvės atėmimas šešiems mėnesiams dvidešimt vienai dienai. Iš prašomo pripažinti įsakymo turinio neaišku, ar Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto Švietimo departamentas, prieš priimdamas prašomą pripažinti įsakymą, įvertino aplinkybes, kad Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto Švietimo departamento 2011 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 15 pareiškėjas M. G. buvo nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų atlikimo minėtų nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Taip pat neaišku, kaip Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto Švietimo departamentas vertino nepilnamečių vaikų poreikius (fizinius, psichologinius, sveikatos, ugdymo ir pan.), jeigu pastarieji daugiau nei 10 metų nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai. Suinteresuotas asmuo VšĮ „Vilniaus SOS Vaikų kaimas“ pateiktame pareiškime nurodė, kad Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymo pripažinimas ir leidimas jį vykdyti Lietuvos Respublikoje atitiktų nepilnamečių vaikų K. C., T. Z., A. Z., R. L. ir G. L. norus ir interesus. Paaiškino, kad nepilnametės K. C., T. Z., A. Z., R. L. ir G. L. nuo 2009 m. sausio 15 d. globojamos VšĮ „ Vilniaus SOS vaikų kaimas“. Nepilnametės nuolat bendrauja su pareiškėju M. G. ir jo sutuoktine K. G. telefonu, Skype programa, per socialinius tinklus. Pastarieji aplanko mergaites, domisi jų ugdymu, auklėjimu, siunčia joms lauktuves, atvykę aplankyti kartu leidžia laisvalaikį.Pareiškėjas M. G., atsikirsdamas į suinteresuotų asmenų atsiliepimuose nurodytus argumentus, 2017 m. sausio 6 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus.Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs, jog pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys, kuris atsiranda, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės; piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų, ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, - piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Tai, kad pilietybė yra laikoma asmens teisiniu ryšiu su valstybe, yra pripažįstama ir tarptautinėje teisėje (1997 m. Europos konvencijos dėl pilietybės 2 straipsnis). Nepilnamečių vaikų K. C., T. Z., A. Z., R. L. ir G. L. pilietybė nėra pasikeitusi, t.y. vaikai yra Rusijos Federacijos piliečiai. Nepilnamečių vaikų teisinis ryšys su kilmės valstybe nėra prarastas ir klausimas dėl globos (rūpybos) jiems nustatymo pagrįstai buvo sprendžiamas vadovaujantis Dvišale sutartimi ir Rusijos Federacijos teisės aktais. Nepagrįsti suinteresuotų asmenų argumentai, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma ne Dvišalė sutartis, o 1996 m. Hagos konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje, kadangi minėtos Hagos konvencijos 52 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad ši Hagos konvencija nedaro poveikio jokiam tarptautiniam dokumentui, kurio šalys yra susitariančiosios valstybės ir kuriame yra nuostatos šios Hagos konvencijos reglamentuojamais klausimais, jei valstybės, tokio dokumento šalys, nėra padariusios priešingo pareiškimo. Dvišalėje sutartyje nėra numatyta, kad jurisdikcija dėl globos (rūpybos) nustatymo ar dėl kitų klausimų, susijusių su vaikais, yra sprendžiama pagal Hagos konvenciją. Dvišalės sutarties 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neatidėliotinais atvejais Susitariančiosios Šalies globos ir rūpybos įstaiga gali pati atlikti reikalingus veiksmus, tačiau apie tai ji turi nedelsdama pranešti kompetentingai pagal 35 straipsnio 1 punktą globos ir rūpybos įstaigai. Kauno rajono VTAS turėjo informuoti atsakingą Rusijos Federacijos globos ir rūpybos įstaigą apie be globos Lietuvos Respublikoje likusius nepilnamečius vaikus ir jiems nustatytą laikinąją globą, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Dvišalės sutarties 36 straipsnio 2 dalyje taip pat yra įtvirtinta, kad atlikti veiksmai galioja, kol ši įstaiga nepriims kitokio sprendimo. Nei vienas iš suinteresuotų asmenų nėra pateikęs duomenų, kad laikėsi minėtos sutarties 36 straipsnio 2 dalyje nurodyto reikalavimo pranešti kitai Dvišalės sutarties šaliai apie atliktus veiksmus kitos šalies piliečių atžvilgiu. Be to, Susitariančiosios Šalies (Rusijos Federacijos) įstaigai priėmus sprendimą dėl nepilnamečių mergaičių globos (rūpybos), Lietuvos Respublikos institucijos vietoje to, kad laikytųsi Dvišalės sutarties, neigia tokio sprendimo teisėtumą. Tai reiškia, kad ne Rusijos Federacijos, o Lietuvos Respublikos institucijos, kurių kompetencijai yra priskirti globos (rūpybos) klausimai, veikia pažeisdamos jurisdikciją, t.y. Dvišalę sutartį. Nepilnamečių vaikų grąžinimas į Rusijos Federaciją ar buvusiems globėjams atitinka teisės aktų reikalavimus bei nepilnamečių vaikų geriausius interesus, kadangi patys vaikai, kuriems prašoma pripažinti globą (rūpybą), yra išreiškę norą gyventi su pareiškėju, laiko jį savo tėvu. Pareiškėjo charakteristika ir suinteresuotų asmenų nurodomos baudžiamosios bylos, vykusios pareiškėjo atžvilgiu, buvo įvertintos priimant sprendimą paskirti pareiškėją nepilnamečių vaikų globėju, kurį siekiama pripažinti šioje byloje. Pareiškėjas šiuo metu gyvena Suomijos Respublikoje ir jam yra suteiktas Suomijos Respublikos prieglobstis. Pripažinus Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 405, nepilnamečiai vaikai būtų įkurdinti Suomijos Respublikoje, kurioje vaikams būtų užtikrinta geresnė socialinė gerovė, nei šiuo metu yra užtikrinama Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės institucijos sprendimą netenkintinas

Užsienio valstybių teismų, taip pat kitų valstybės institucijų (išskyrus Europos Sąjungos valstybių narių) priimtų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti tvarka yra nustatyta CPK 809–817 straipsniuose. Pagal bendrąją taisyklę užsienio teismų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti sprendimą (CPK 809 straipsnio 1 dalis).Užsienio teismų sprendimai yra pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu (CPK 780 straipsnis, 810 straipsnio 1 dalis), nesant tarptautinės sutarties – CPK 810 straipsnyje nustatytomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2012). Tarptautinių sutarčių pagrindu užsienio teismų sprendimai pripažįstami pagal šiose sutartyse numatytas sąlygas (CPK 810 straipsnio 5 dalis). Jomis valstybės susitaria dėl kontrolės, kurią valstybių teisminės institucijos vykdo viena kitos atžvilgiu, ribų. Sudarydamos tarptautines sutartis, valstybės savanoriškai apriboja savo suverenitetą, prisiima viena kitos atžvilgiu tam tikrus įsipareigojimus ir išreikia pasitikėjimą viena kitos viešąja tvarka ir institucijomis, šis principinis aspektas turi būti įvertinamas aiškinant ir taikant tarptautinių sutarčių nuostatas, be to, tarptautinių sutarčių nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos jų visumos kontekste, atsižvelgiant į tikslus, kurių siekė valstybės, sutartį sudarydamos. Užsienio valstybių sprendimų pripažinimo institutas yra grindžiamas principine nuostata, pagal kurią užsienio teismų sprendimai pripažįstami neperžiūrint jų esmės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esant sudarytai tarptautinei dvišalei sutarčiai dėl teisinės pagalbos, užsienio teismo sprendimo pripažinimo procedūra reiškia tik patikrinimą, ar nėra teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Prašymą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo nagrinėjantis teismas neturi įgaliojimų tikrinti, ar užsienio valstybės teismas teisingai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, jo įgaliojimų ribos – patikrinimas, ar nėra tarptautinėje sutartyje ar kitame teisės akte (įstatyme, reglamente, kt.) nustatytų pagrindų sprendimo nepripažinti ir neleisti jo vykdyti (CPK 810 straipsnio 4 dalis). Užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo procedūros metu negali būti iš naujo nustatinėjami bylos faktai bei tikrinama, ar užsienio valstybės teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2009). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, nagrinėjantis užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo klausimą, taip pat privalo patikrinti, ar nėra atitinkamoje tarptautinėje sutartyje numatytų atisakymo suteikti teisinę pagalbą pagrindų (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-75/2013). Užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti reiškia tai, kad jo galia išplečiama iš kilmės valstybės į pripažįstančiąją valstybę, kurioje jis įgyja privalomumo, res judicata, prejudicinės galios ir vykdytinumo savybes.Sprendimas, kuris yra pripažįstamas ir leidžiamas vykdyti, pripažinusioje valstybėje tampa vykdytinas, t. y. turi būti vykdomas vykdymo vietos valstybės teisės aktuose nustatyta tvarka – tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip vykdymo valstybėje priimtas teismo procesinis sprendimas (CPK 813 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-695/2016). Pagal tarptautines sutartis gali būti pripažįstami ne tik užsienio valstybės teismo sprendimai, bet ir užsienio valstybių kitų institucijų, kurios pagal kilmės valstybės įstatymus turi teisę spręsti Lietuvos Respublikos teisinės sistemos teismo kompetencijai priskirtus klausimus, sprendimai, pavyzdžiui, užsienio valstybės administracinių institucijų sprendimai dėl įvaikinimo, globos ir rūpybos, santuokos nutraukimo etc. (Dvišalės sutarties 50 straipsnis, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 52 straipsnis, Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 42 straipsnis ir kt.). Tokiais atvejais užsienio valstybės neteisminių institucijų priimtų sprendimų pripažinimui ir leidimui vykdyti (jeigu tokie sprendimai reikalauja vykdymo) taikomos tarptautinėse sutartyse nustatytos bendrosios taisyklės, kurios taikomos užsienio valstybės teismų sprendimų pripažinimui ir vykdymui, jeigu tarptautinės sutartys nenumato tam tikrų išimčių. Būtent tokia nuostata yra įtvirtinta CPK 809 straipsnio 4 dalyje, kuri taikoma pripažinimui sprendimų, priimtų kitų (neteisminių) institucijų užsienio valstybėse, su kuriomis Lietuvos Respublika nėra sudariusi tarptautinių sutarčių dėl teisinės pagalbos civilinėse ir šeimos bylose.Pagal Lietuvos Respublikos su kitomis valstybėmis sudarytas tarptautines sutartis dėl teisinės pagalbos civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, kaip ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso nuostatas (CPK 809 straipsnio 2 ir 3 dalys), ne visų užsienio valstybių institucijų priimtų sprendimų pripažinimui Lietuvos Respublikos teritorijoje būtina speciali pripažinimo procedūra, kurią vykdo Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija (pavyzdžiui, Dvišalės sutarties 50 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 53 straipsnis, Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 42 straipsnio 2 dalis ir kt.). Pagal dvišalių tarptautinių susitarimų dėl teisinės pagalbos civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose praktiką tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama palengvinti susitarančių valstybių suinteresuotiems asmenims įgyvendinti atitinkamas materialiąsias teises civilinių ir šeimos teisinių santykių srityje. Paprastai tarptautinėse sutartyse dėl teisinės pagalbos valstybių tarpusavio pasitikėjimo ir abipusiškumo pagrindu nustatomas supaprastintas kitos valstybės institucijų priimtų sprendimų pripažinimo režimas, lyginant su nacionalinėmis tarptautinio civilinio proceso nuostatomis.Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Šioje normoje įtvirtintas teismo įsiteisėjusio procesinio sprendimo privalomumo principas. Šią įsiteisėjusio teismo sprendimo savybę būtina skirti nuo teismo sprendimo vykdytinumo savybės, kai teismo sprendimas vykdomas priverstinai. Priverstinai teismo sprendimas vykdomas CPK nustatyta priverstinio vykdymo tvarka ir vadovaujantis įstatyme numatytais dokumentais. Pagal CPK 587 straipsnio 1 dalies 1 punktą vykdomuoju dokumentu yra teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas. Jis išduodamas vykdytinam teismo sprendimui įsiteisėjus (CPK 646 straipsnio 1 dalis), išskyrus skubaus teismo sprendimų vykdymo atvejus. Priverstinai vykdomi ne visi teismo sprendimai, kurie pagal CPK 18 straipsnį privalomi vykdyti. Ar teismo sprendimas yra priverstinai vykdytinas, sprendžiama pagal teismo sprendime taikytą teisės gynimo būdą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad pagal teisės gynimo būdą teismo sprendimai skirstomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo (patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai), dėl teisinių santykių modifikavimo (pakeičiami ar nutraukiami jau susiklostę tam tikri teisiniai santykiai), dėl priteisimo (iš atsakovo priteisiama tam tikra suma, atsakovas įpareigojamas atlikti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus). Iš jų vykdytini yra sprendimai dėl priteisimo, o kiti sukelia teisinius padarinius be jų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1046/2000; 2007 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2007; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2009; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2014 ir kt.). Lietuvos Respublikoje teismo sprendimų vykdymo procesas reglamentuojamas CPK VI dalyje „Vykdymo procesas“. Kaip minėta, priverstinai vykdytini sprendimai dažniausiai yra priimami pagal ieškinius dėl priteisimo. Priverstinis sprendimų vykdymas galimas ir tada, kai atsakovas sprendimu įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus (CPK 273 straipsnis). Tuo tarpu teismo sprendimais dėl pripažinimo pažeista subjektinė teisė apginama vien konstatavus, kad vienas iš suinteresuotų asmenų turi tam tikrą teisę, o kitas neteisėtai ją pažeidė. Teismų bei kitų (neteisminių) institucijų sprendimais dėl pripažinimo taip pat pripažįstamos įvairios suinteresuotų asmenų materialiosios teisės ne ginčo (ypatingąja) teisena (CPK V dalis). Skirtingose valstybėse tokius sprendimus gali būti įgalioti priimti teismai arba administracinės institucijos (pavyzdžiui, dėl santuokos nutraukimo, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų ir kt.). Tokio pobūdžio sprendimams jokie priverstinio vykdymo veiksmai nėra reikalingi ir jų įgyvendinimui pakanka, kad atitinkamu sprendimu pripažįstama suinteresuoto asmens teisė. Tokie teismų sprendimai nuo jų įsiteisėjimo momento ar neteisminių institucijų sprendimai nuo jų priėmimo momento tiesiogiai sukelia atitinkamus teisinius padarinius. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymo Nr. 405 pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija yra sudariusios 1992 m. liepos 21 d. sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, taip pat abi valstybės yra 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje dalyvės.Pagal 1996 m. Hagos konvencijos 52 straipsnį, ši konvencija nedaro poveikio šalių tarpusavio tarptautiniams susitarimams, todėl tais atvejais, kai valstybė, kuri yra ir 1996 m. Hagos konvencijos dalyvė (pavyzdžiui, Rusija, Ukraina), su Lietuvos Respublika turi sudariusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, teismo ar neteisminės institucijos sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūrai taikomos atitinkamos tarptautinės teisinės pagalbos sutarties (taigi ir Dvišalės sutarties) taisyklės. Kadangi, kaip minėta, 1996 m. Hagos konvencija tais atvejais, kai dviejų tarptautinių sutarčių (daugiašalės ir dvišalės) reglamentavimo dalykas sutampa, suteikia pirmenybę kitiems Hagos konvencijos dalyvių sudarytiems tarptautiniams susitarimams, nagrinėjamu atveju Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymo Nr. 405 pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūrai taikoma Dvišalė teisinės pagalbos sutartis, tačiau spręsti klausimams, kurių Dvišalė sutartis nereglamentuoja, taikoma 1996 m. Hagos konvencija.Dvišalės sutarties 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas susitariančiųjų šalių teisingumo įstaigų įsiteisėjusių sprendimų civilinėse ir šeimos bylose, nuosprendžių dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo abipusio pripažinimo principas. Tuo tarpu Dvišalės sutarties 50 straipsnio 2 dalis reglamentuoja nereikalaujančių vykdymo sprendimų pripažinimo kitoje susitariančiojoje šalyje klausimus bei numato, kad susitariančiųjų šalių teritorijoje be specialios teisenos pripažįstami pagal savo pobūdį nereikalaujantys vykdymo globos ir rūpybos, civilinės metrikacijos ir kitų įstaigų sprendimai civilinėse ir šeimos bylose. Kaip matyti iš prašomo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymo Nr. 405, šiuo dokumentu pareiškėjas M. G. paskirtas nepilnamečių vaikų K. C. (K. C.), gimusios 1999 m. gegužės 23 d., T. Z. (T. Z.), gimusios 2001 m. gruodžio 28 d., A. Z. (A. Z.), gimusios 2001 m. gruodžio 28 d., R. L. (R. L.), gimusios 2000 m. sausio 15 d., rūpintoju ir nepilnametės G. L. (G. L.), gimusios 2003 m. spalio 14 d., globėju. Pačiame įsakyme numatyta, kad jo vykdymo kontrolė pavedama Grozno miesto merijos Švietimo departamentui, tačiau jokių konkrečių įsakymo įgyvendinimo priemonių, reikalaujančių atlikti vykdymo veiksmus Lietuvos Respublikoje jame nenumatyta. Taigi, aptariamas Grozno miesto merijos Švietimo departamento įsakymas tik nustato suinteresuotų asmenų materialiąsias teises ir pareigas bei įgyja teisinę galią be atskirų vykdymo procedūros veiksmų. Tokio pobūdžio administracinės institucijos sprendimai nereikalauja vykdymo, nes pagal savo pobūdį tiesiogiai sukelia teisinius padarinius suinteresuotiems asmenims. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, prašomo pripažinti ir leisti vykdyti Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymo Nr. 405 paskirtį ir esmę, konstatuoja, kad šis kitos susitariančiosios valstybės kompetentingos institucijos sprendimas pagal savo pobūdį nereikalauja vykdymo Lietuvos Respublikoje, todėl pagal bendrąją Dvišalės sutarties 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę galėtų būti pripažįstamas Lietuvos Respublikos teritorijoje be specialiosios teisenos. Įprastai tokio pobūdžio užsienio valstybės globos ir rūpybos institucijos sprendime nustatytos teisės ir pareigos galėtų būti tiesiogiai įgyvendinamos, pateikiant sprendimą kitos susitariančios šalies (šiuo atveju - Lietuvos Respublikos) kompetentingoms institucijoms (Dvišalės sutarties 1 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju gautą suinteresuoto asmens prašymą pripažinti ir leisti vykdyti tokio pobūdžio sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas turėtų atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o priėmęs ir iškėlęs civilinę bylą - ją turėtų nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas), kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.Tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija akcentuoja, kad Dvišalė sutartis apskritai nereglamentuoja situacijos, kokia procedūra turėtų būti sprendžiama dėl susitariančios šalies neteisminės institucijos sprendimo, kuris nereikalauja vykdymo, pripažinimo (ar atsisakymo jį pripažinti), kai nagrinėjant asmens teisių pagal pateiktą užsienio valstybės institucijos autentišką dokumentą įgyvendinimo klausimą nustatoma, jog egzistuoja Dvišalėje sutartyje nustatyti atsisakymo tokį sprendimą pripažinti pagrindai. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 53 straipsnis tiesiogiai numato, jog kiekvienos iš Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigų priimti ir įsiteisėję sprendimai, pagal savo pobūdį nereikalaujantys vykdymo, pripažįstami kitos susitariančiosios šalies teritorijoje be specialios teisenos tik tais atvejais, jeigu susitariančiosios šalies, kuriai pateikiamas prašymas, teisingumo įstaigos anksčiau nepriėmė šioje byloje įsiteisėjusio sprendimo, taip pat jeigu pagal šią sutartį, o sutartyje nenumatytais atvejais – pagal susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas, byla nepriklauso išimtinei šios susitariančiosios šalies įstaigų kompetencijai. Šios nuostatos taikytinos ir sprendimams dėl globos ir rūpybos. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu atveju sprendimo pripažinimo (atsisakymo jį pripažinti) procedūra priklauso nuo suinteresuoto asmens veiksmų. Jeigu suinteresuotas asmuo dėl teisių įgyvendinimo pagal užsienio valstybės institucijos priimtą sprendimą, kuris pripažįstamas Lietuvos Respublikoje be specialios procedūros, tiesiogiai kreipiasi į kompetentingą Lietuvos Respublikos instituciją, ši institucija, nustačiusi Dvišalės sutarties 56 straipsnyje numatytus atsisakymo pripažinti užsienio valstybės institucijos sprendimą pagrindus, turi atsisakyti tokiam asmeniui leisti įgyvendinti sprendime nustatytas teises. Tuo atveju, jeigu suinteresuotas asmuo dėl užsienio valstybės institucijos sprendimo pripažinimo visgi kreipiasi į Lietuvos apeliacinį teismą, nors pagal Dvišalę sutartį tokio pobūdžio sprendimas yra pripažįstamas kitoje valstybėje be specialios procedūros, atsižvelgiant į teisinio apibrėžtumo ir protingumo principus, Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs atsisakymo pripažinti tokį sprendimą požymius, išsaugo jurisdikciją ir suinteresuoto asmens prašymą dėl sprendimo pripažinimo turėtų išnagrinėti iš esmės.Kaip minėta nutarties 19 punkte, užsienio valstybės neteisminių institucijų priimtų sprendimų pripažinimui ir leidimui vykdyti (jeigu tokie sprendimai reikalauja vykdymo) ar atsisakymui tokius sprendimus pripažinti ir leisti vykdyti taikomos tarptautinėse sutartyse nustatytos bendrosios taisyklės, kurios taikomos užsienio valstybės teismų sprendimų pripažinimui ir vykdymui ar atsisakymui juos pripažinti ir leisti vykdyti, jeigu tarptautinės sutartys nenumato tam tikrų išimčių. Dvišalėje sutartyje nėra numatyta išimčių, kokiais pagrindais gali būti atsisakyta pripažinti susitariančios šalies neteisminių institucijų sprendimus, įskaitant ir sprendimus dėl globos ir rūpybos nustatymo, todėl šiuo atveju taikytini bendrieji Dvišalės sutarties 56 straipsnyje nustatyti pagrindai, kuriais remiantis gali būti atsisakyta pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės teismo sprendimą.Dvišalės sutarties 56 straipsnyje numatyta, kad pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti gali būti atsisakyta: 1) jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą; 2) jeigu dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių Susitariančiosios Šalies teritorijoje, kur sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, jau anksčiau buvo priimtas ir yra įsiteisėjęs sprendimas arba jeigu tos Susitariančiosios Šalies įstaiga buvo anksčiau pradėjusi procesą šioje byloje; 3) jeigu pagal šią sutartį, o šioje sutartyje nenumatytais atvejais – pagal įstatymus Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei taikytiną teisę, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 405 atsisakytina pripažinti Lietuvos Respublikoje remiantis Dvišalės sutarties 56 straipsnio 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais. Byloje neginčijamos aplinkybės, kad remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisines padėties 40 straipsnio 1 dalies 9 punktu nepilnametėms K. C., T. Z., A. Z., R. L. ir G. L. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimais buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje ir išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris buvo pratęsiamas kas vienerius kalendorinius metus. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimais nepilnametėms K. C., T. Z., A. Z., R. L. ir G. L. suteiktas prieglobstis (pabėgėlių statusas) Lietuvos Respublikoje bei išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikių gyventojų leidimai gyventi Europos Sąjungoje. Dvišalės sutarties nuostatos nereglamentuoja klausimų dėl teisminių ar administracinių institucijų jurisdikcijos imtis priemonių vaikams pabėgėliams ir vaikams, kurie dėl jų valstybėje vykstančių neramumų yra tarptautiniu mastu perkeliami, apsaugoti, todėl šio klausimo nagrinėjimui taikomos 1996 m. Hagos konvencijos nuostatos. Hagos konvencijos 6 straipsnyje ir 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vaikams pabėgėliams ir vaikams, kurie dėl jų valstybėje vykstančių neramumų yra tarptautiniu mastu perkeliami, susitariančiosios valstybės, kurios teritorijoje tokie vaikai nuolatos gyvena dėl jų perkėlimo, institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti.Remiantis nurodytomis Hagos konvencijos nuostatomis, priešingai nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimais minėtoms nepilnametėms Lietuvos Respublikoje suteikus pabėgėlių statusą (papildoma apsauga) ir ilgalaikius leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos teisminėms ir (ar) administracinėms institucijoms perėjo jurisdikcija imtis atitinkamų priemonių nepilnamečių vaikų globos (rūpybos) klausimais. Pareiškėjo prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymas Nr. 405 priimtas po pabėgėlio statuso nepilnametėms suteikimo, t. y. neturint tam jurisdikcijos, todėl toks administracinės teisės aktas negalėtų būti pripažintas sukeliančiu teisines pasekmes bei galiojančiu Lietuvos Respublikoje. Iš esmės analogiškos išvados dėl jurisdikcijos nepilnamečių vaikų globos klausimais padarytos Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo civilinėje byloje dėl nuolatinės globos (rūpybos) nepilnamečiams vaikams K. C., T. Z., A. Z., R. L. ir G. L. nustatymo, globėjo (rūpintojo) nepilnamečiams vaikams skyrimo, nepilnamečių vaikų globos (rūpybos) ir gyvenamosios vietos nustatymo (civilinės bylos Nr. 2S-51-603/2017). Priimtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Kadangi jurisdikcija spręsti nepilnamečių vaikų K. C., T. Z., A. Z., R. L. ir G. L., kuriems nuo 2014 m. vasario 28 d. suteiktas Lietuvos Respublikoje pabėgėlių statusas ir išduoti ilgalaikiai leidimai gyventi Europos Sąjungoje, globos ir rūpybos klausimus priklauso išimtinei Lietuvos Respublikos įstaigų kompetencijai, yra pagrindas atsisakyti pripažinti Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 405 Lietuvos Respublikos teritorijoje remiantis Dvišalės sutarties 56 straipsnio 3 punktu. Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Lietuvos Respublikos teisme teisminis procesas dėl nepilnamečių vaikų K. C., T. Z., A. Z., R. L. ir G. L. nuolatinės globos ir rūpybos buvo pradėtas 2015 m. lapkričio 23 d., tuo tarpu prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento įsakymas Nr. 405 priimtas 2016 m. rugpjūčio 4 d. Byloje nėra duomenų, kad Rusijos Federacijoje procesas dėl nepilnamečių vaikų globos buvo pradėtas anksčiau, nei pradėtas teisminis procesas dėl šių vaikų nuolatinės globos Lietuvoje. Be to, Lietuvos Respublikoje, nepažeidžiant jurisdikcijos taisyklių, jau yra priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas dėl to paties teisinio klausimo (vaikų globos ir rūpybos), dėl kurio prašoma pripažinti užsienio valstybės institucijos sprendimą. Šios aplinkybės sudaro atskirą pagrindą atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikos teritorijoje Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 405 remiantis Dvišalės sutarties 56 straipsnio 2 punktu.Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad Lietuvos Respublikos administracinės institucijos, atlikdamos reikalingus veiksmus nepilnamečių vaikų apsaugai, nesilaikė Dvišalės sutarties 36 straipsnio 2 dalyje nurodyto reikalavimo pranešti kitai Dvišalės sutarties šaliai apie atliktus veiksmus kitos šalies piliečių atžvilgiu. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisines padėties 68 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad informacija, susijusi su prašymo suteikti prieglobstį pateikimu ir nagrinėjimu, yra įslaptinama įstatymų nustatyta tvarka, išskyrus šio Įstatymo 73 straipsnio 1 dalyje ir 91 straipsnyje nustatytus atvejus ir atvejus, kai prieglobsčio prašytojas raštu sutinka, kad tokia informacija būtų atskleista jo nurodytiems teisinę pagalbą teikiantiems asmenims. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užsieniečio prašyme suteikti prieglobstį pateikta informacija ir prašymo nagrinėjimo metu gauta informacija užsieniečio kilmės valstybei neteikiama. Nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį, nesikreipiama dėl informacijos į užsieniečio kilmės valstybę, jeigu toks kreipimasis galėtų atskleisti, kad užsienietis pateikė prašymą suteikti prieglobstį, ir dėl to galėtų kilti grėsmė jo ar jo šeimos narių gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, Lietuvos Respublikos administracinės institucijos, spręsdamos klausimus dėl papildomos apsaugos ir pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje nepilnamečiams vaikams suteikimo, neturėjo pareigos nepilnamečių vaikų kilmės valstybei teikti informaciją, susijusią su nagrinėjamais klausimais. Kita vertus, Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2011 m. sausio 28 d. įsakymu pareiškėjas M. G. buvo nušalintas nuo minėtų nepilnamečių vaikų globėjo (rūpintojo) pareigų, kas patvirtina, jog apie laikinosios globos Lietuvos Respublikoje nustatymą kitos šalies piliečiams nepilnamečiams vaikams K. C., T. Z., A. Z., R. L. ir G. L. vaikų kilmės valstybės (Rusijos Federacijos) administracinės institucijos buvo informuotos.Kiti prašymo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės pareiškėjo M. G. prašymo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 405 išnagrinėjimo rezultatui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 5 dalimi, 812 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 56 straipsnio 2 ir 3 punktais

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo M. G. (M. G.) prašymo netenkinti.

Atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos Grozno miesto merijos Švietimo departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 405, kuriuo pareiškėjas M. G. paskirtas nepilnamečių vaikų K. C. (K. C.), gimusios 1999 m. gegužės 23 d., T. Z. (T. Z.), gimusios 2001 m. gruodžio 28 d., A. Z. (A. Z.), gimusios 2001 m. gruodžio 28 d., R. L. (R. L.), gimusios 2000 m. sausio 15 d., rūpintoju ir nepilnametės G. L. (G. L.), gimusios 2003 m. spalio 14 d., globėju.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Dėl šios nutarties galima paduoti kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui per tris mėnesius nuo nutarties priėmimo dienos.