Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-3-544/2014

teisėja Rita Dambrauskaitė Procesinio Nr. 2-08-3-00543-2012-0

2014 m. sausio 24 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės, Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-27-589/2013 pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovui V. J. ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl turto padalijimo po santuokos nutraukimo, esant trečiajam asmeniui R. K. (kreditoriaus R. R. teisių ir pereigų pagal reikalavimo sutartį perėmėjas), AB Šiaulių bankas (AB Ūkio bankas teisių ir pareigų pagal reikalavimo sutartį perėmėjas).

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundų faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šiuo atveju peržengti apeliacinio skundo ribas nėra pagrindo, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų sprendimų dalių, kurių teisėtumas ir pagrįstumas apelianto ginčijamas apeliaciniame skunde. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teisėjų kolegijos nuomone, kitoje dalyje pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusius tarp buvusių sutuoktinių ginčus, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, teismo sprendimo argumentus ir motyvus išsamiai išdėstė teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti kitoje dalyje, išskyrus virš aptartąja, apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Tokiu atveju pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ir, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2011 ir kt.).

Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Teismas pateiktų įrodymų pagrindu turi įsitikinti, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-1-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005, ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas toje bylos dalyje, kur teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, nurodė įrodymų visumą, kurią vadovaujasi nustatydamas tam tikras aplinkybes, aptarė įrodymus ir jų įrodomąją reikšmę, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus įrodymus atmeta. Tai, kad tam tikri įrodymai buvo įvertinti ne apelianto naudai, nesudaro pagrindo išvadai, kad įrodymai įvertinti neteisingai.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bendrąja jungtinės nuosavybės teise į butą ir jo padalijimo, kompensacijų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies pagrįstu vertina apeliacinio skundo argumentą, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovei sumokėti 25 000 Lt už minėto santuokoje įgyto buto dalį, todėl ši sprendimo dalis keistina. Byloje neginčijama, kad butą (duomenys neskelbtini) santuokos su ieškove R. J. metu pagal Butų privatizavimo įstatymą savo vardu nupirko atsakovas V. J. už 129 Lt sumokant šią sumą grynaisiais pinigais ir įregistravo viešame registre kaip asmeninę nuosavybę (1 t., b. l. 17-18, 2 t., b. l. 110-117). Registro duomenys nepakeisti ir galioja iki šiol. Vedybų sutartis nebuvo nesudaryta (CK 3.88 str. 3 d., 3.89 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje nutartyje Nr. 3K-7-311/2002 konstatavo, kad, butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių, butai buvo parduodami šeimoms bendram naudojimui, todėl nustačius, kad butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, toks butas neabejotinai pripažintinas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Todėl ir šiuo atveju, nors pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tik V. J. vardu ir JAR turtas įregistruotas kaip asmeninė jo nuosavybė, teismo procesiniu sprendimu pripažintina, jog butas yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, taip iš dalies pakeičiant teismo sprendimą. Apeliantas iš esmės neginčija, kad butas yra santuokoje įgytas turtas, tačiau mano, kad buvo vertė turi būti nustatyta mažesnė ir tokia, kokia ji buvo iki jo asmeninėmis lėšomis atliko buto remonto po vandentiekio avarijos arba butas turėtų būti padalintas natūra, nes yra įkeistas bankui, o jis neturi lėšų išmokėti kompensacijai. Pagal bylos duomenis šiame bute gyvenamąją vietą deklaravo ir faktiškai jame gyveno tik apeliantas V. J. (2 t., b . l. 109). Iš įsiteisėjusių Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-07-03 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1768-739/2008 ir 2009-08-03 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3862-755/2009 matyti, kad 2008-04-22 ar 2007-12-16 minėtame bute įvyko vandentiekio avarija, kurios metu dėl užsikimšusios kriauklės buvo aplietas kaimynės butas, o V. J. buvo pripažintas šio buto valdytoju, atsakingu už padarytą žalą CK 6.266 str. pagrindu. Minėtais teismų sprendimais iš apelianto yra priteistas žalos atlyginimas dėl avarijos metu patirtų nuostolių 3952,14 Lt E. I. ir 911 Lt AB „Lietuvos draudimas“, kuris pagal bylos duomenis išieškotojams atlygintas. Turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutikimu ir yra preziumuojama, kad sutuoktinis šioje srityje veikia su kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai reikia kito sutuoktinio rašytinio sutikimo (CK 3.92 str. 1 d., 3 d). Šiuo atveju kito sutuoktinio rašytinio sutikimo nereikėjo. Ieškovė nurodo, kad žala buvo padaryta tik dėl atsakovo aplaidumo, nes buvo paliktas neužsuktas kranas, tačiau žala buvo atlyginta ir butas remontuojamas bendromis lėšomis, pati yra sumokėjusi 6212 Lt mokesčių už minėtą butą (4 t., b. l. 167). Kaip jau minėta abi šalys pripažįsta, kad tuo metu kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Iš minėtų bylų matyti, kad apeliantas minėtiems ieškiniams neprieštaravo, atsiliepimų neteikė, skolos sumos neginčijo, į bylą bendraatsakove įtraukti R. J. neprašė. Atsakovas pats be jokių patikimų objektyvių pirminių prekių ir paslaugų įgijimo dokumentų apskaičiavo, kad buvo remontas po vandentiekio avarijos kainavo 13 686 Lt ir pusę šios sumos (6843,30 Lt) bei pusę žalos atlyginimo sumos (4684,14 Lt) prašo priteisti jam iš ieškovės (4 t., b. l. 68, 187-201). Tokie dokumentai nėra pakankamai įrodymai pagrįsti, kad tokios išlaidos tikrai buvo realios ir kad tai yra asmeninės atsakovo lėšos. Apeliantas taip pat nepateikė pakankamai įtikinamų objektyvių įrodymų, kad jis asmeninėmis, o ne bendrąja jungtine nuosavybe šalims priklausančiomis lėšomis atliko buvo remontą ir atlygino teismų priteistus žalos atlyginimus, dėl ko galėtų pretenduoti į kompensaciją CK 3.90 str. pagrindu (CPK 178 str.). Todėl byloje nenustatytas faktinis pagrindas iš ieškovės R. J. priteisti apeliantui V. J. kompensaciją už buto remonto išlaidas ar kompensuoti dalį atlyginto žalos atlyginimo, ką pagrįstai ir teisėtai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Dėl kilnojamojo turto.

Dėl kompensacijos už „Virginijus ir Ko“, UAB akcijas.

Teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 76 500 Lt piniginė kompensacija už pusę „Virginijus ir Ko“, UAB akcijų, vertinama teisėta ir pagrįsta. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų matyti, kad V. J. individuali įmonė buvo įsteigta 1997-02-11, t .y. praėjus beveik 7 metams po santuokos sudarymo. Nors šalys teismine tvarka buvo nutraukę santuoką, tačiau pagal bylos duomenis kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį iki 2008 metų pabaigos. Nors apeliantas nurodo, kad steigiant įmonę pradinio kapitalo nereikėjo, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad 1999-03-01santuokos metu V. J. nusipirko iš likviduojamos AB „Panevėžio automobilių remontas“ 3/100 dalis gamybinio korpuso, (duomenys neskelbtini), kaip pats tvirtina, už 1999-03-04 pasiskolintus ir iki šiol negrąžintus 15 000 Lt, apie ką ieškovė nieko nežinojo (2 t., b. l. 89, 125-127, 3 t., b. l. 13). Atsakovas tvirtina, kad bendrovė su 153 000 Lt įstatiniu kapitalu ir jos akcijos yra jo asmeninė nuosavybė, nes 2008-12-17 individuali įmonė reorganizuota į UAB, o ištuoka įregistruota 2008-12-12. Reorganizacijos metu administracinė patalpa (duomenys neskelbtini) 143 000 Lt vertės, 10 000 Lt, kilnojamasis turtas (automobiliai) pertvarkymo aktu, kuris buvo ir akcijų pasirašymo sutartis, perduoti iš individualios įmonės į UAB už 1530 vnt. akcijų (1 t., b. l. 67-72, 3 t., b. l. 8). Todėl faktiškai akcijos buvo įgytos už šalių santuokoje įgytą minėtą nekilnojamąjį turtą, todėl ieškovei už šią turtą dalį teisėtai ir pagrįstai priteista kompensacija. Kaip jau minėta, tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovė versle nedalyvavo, juo nesidomėjo, įmonėje nedirbo, nepriiminėjo jokių sprendimų, susijusių su apyvartinių lėšų gavimu, paskolomis, turto įgijimu, į verslą neinvestavo ir pan., todėl neturėtų teisės pretenduoti į tam tikrą verslo dalį. CK 4.38 straipsnyje nuodyta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. CK 1.110 str. 1 dalyje nurodyta, kad civilinių teisių objektu gali būti įmonė, kaip verslu užsiimančiam (pelno siekiančiam) asmeniui priklausanti turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma. Todėl individuali įmonė ar UAB, kaip turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma, gali būti laikoma turtiniu vienetu (tam tikra verslo forma), galinčiu būti nuosavybės teisės objektu, kurio teisinės priklausomybės klausimas turėtų būti sprendžiamas santuokos nutraukimo byloje. Iš šios bylos matyti, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovė neginčija, kad įmonė turi priklausyti vienam iš sutuoktinių - atsakovui, kuris vienas daugelį metų vystė verslą ir juo rūpinosi. Ieškovė šiuo atveju reikalavo kompensacijos už dalį santuokoje įgyto turto, iš kurio buvo suformuotas įstatinis bendrovės kapitalas ir prašė priteisti jai piniginę kompensaciją už pusę akcijų, kurios apmokėtos jos ir ieškovo santuokoje įgytu turtu. Todėl nustatinėti verslo kaip komplekso vertę nebuvo pagrindo. Tai, kad ištuoka įregistruota keliomis dienomis anksčiau nei apmokėtos akcijos, esminės reikšmės klausimo išsprendimui neturi. Pats apeliantas yra nurodęs, kad ieškovė galėtų pretenduoti tik į 153 000 Lt vertės pertvarkymo metu buvusių akcijų vertę, nes 4 metus verslą vystė tik jis vienas (4 t., b. l. 187-201). Pagal bylos duomenis, šalių santykiai yra konfliktiški, ieškovė neturi verslo patirties ir specialių žinių, todėl akcijų padalijimas natūra galima neigiamai paveiktų verslą ir sukeltų ginčus tarp šalių.

Motyvuojamoji dalis

Dėl prievolių

Dėl argumentų, susijusių su šalių atsakomybe kreditoriui AB Šiaulių bankas (buvęs AB Ūkio bankas).

Dėl 1999 metais apelianto pasiskolintų įmonės patalpų pirkimui 5000 Lt iš H. S. ir 10 000 Lt iš V. L., tai paskolos buvo suteiktos pakankamai seniai, jos suteiktos tik V. J., kuris šių kreditorių priešieškinyje nenurodė, jiems apie bylą nepranešė, nors tokią pareigą pagal CK 3.126 str. 2 d. turėjo, sutarčių sudarymo aplinkybių apie prievolių pobūdį ir solidarumą su buvusia sutuoktine neįrodinėjo. Byloje nėra duomenų, kad kreditoriai buvo kreipęsi dėl minėtų skolų priteisimo, o įstatyme numatyti senaties terminai tokiems reikalavimams yra pasibaigę. Todėl teisėjų kolegijai labiau tikėtina, kad paskolos, jei jos ir buvo suteiktos, tai buvo asmeninės skolos V. J. skolos ir jos gali būti grąžintos.

Apelaintas V. J. kitose civilinėse bylose ginčijo AB Ūkio bankas vekselio pagrindu išduoto vykdomojo įrašo teisėtumą ir pagrįstumą (1 t., b. l. 107), tačiau ieškovės dalyvaujančiu byloje asmeniu nenurodė ir šią prievolę laikė savo asmenine ir įmonės prievole. Iš teismo sistemos Liteko duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-219-212/2013 dėl notaro išduoto 2008-12-19 vykdomojo įrašo Nr. 12686 solidariai išieškoti iš vekselio davėjo „V. J. ir Ko“, UAB ir vekselio laiduotojo V. J. vekselio turėtojo AB Ūkio bankas naudai 291 323,40 Lt sumą nuginčijimo ir Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1682-658/2013 dėl vekselio nuginčijimo ieškovai UAB ,,V. J. ir Ko“ ir V. J. šiuos dokumentus ginčijo dėl to, kad jie išduoti pažeidžiant imperatyvias teisės normas, sudaryti esant sandorių negaliojimo pagrindams, tačiau neįrodinėta, kad pagal šią prievolę solidari skolininkė yra ir R. J., ji dalyvaujančiu byloje asmeniu nenurodoma. Tas pats pasakytina ir apie skolos perleidimą bei išieškojimą R. K. naudai, kur visi klausimai buvo išspręsti ir arbitražo sprendimas išieškoti skolą buvo priimtas tik V. J. atžvilgiu, nors ginčas šioje byloje jau buvo iškeltas. Panevėžio apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-466-198/2013 dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio sumažinimo apeliantas įrodinėjo, kad tik jis 2003-11-04 savo vardu išdavė paprastuosius neprotestuotinus vekselius R. R., R. K., AB Ūkio bankas, UAB „Antura“ ir t. t. ir būtent tuo, kad jis vienas atsakingas už šias prievoles ir dėl to jo turtinė padėtis bloga, rėmėsi įrodinėdamas aplinkybę, kad yra pagrindas sumažinti išlaikymo dydį nepilnamečiam vaikui ir teismas įsiteisėjusius teismo sprendimu šiuos įrodymus pripažino tinkamais apibudinti apelianto turtinę padėtį. Tai patvirtina, kad iki šio ginčo iškėlimo minėtų prievolių nei apeliantas, nei kreditoriai nevertino kaip solidarių buvusių sutuoktinių prievolių. Dėl išdėstyto daroma išvada, kad apeliantas neįrodė, jog minėtos prievolės yra bendrosios sutuoktinių prievolės, kurias reikia padalinti tarp buvusių sutuoktinių (CPK 178 str.).

Dėl indėlio padalijimo.

Apeliantas teisingai nurodo, kad santuokoje įgytas ir dalintinas turtas buvo ieškovės sąskaitoje 2008-12-12 dienai AB SEB bankas sąskaitoje buvę 16 334,75 Lt, ir teismas šią sumą pagrįstai padalijo lygiomis dalimis (4 t., b. l. 105-118). Dėl šios dalies ginčo nėra, nes ieškovė dėl teismo sprendimo apeliacinio skundo nepateikė. Dėl apelianto motinos namo (duomenys neskelbtini), tai ieškovė apeliacinio skundo taip pat nepateikė, todėl dėl šių sprendimo dalių nepasisakoma, peržengti apeliacinio skundo ribas pagrindų nenustatyta (2 t., b. l. 22-23, 27-29).

Apeliacinio skundo argumentai, kad byloje kilo ginčas dėl individualios įmonės vertės pokyčio santuokos nutraukimo metu nustatymo, kad ieškovės pateikta išvada, parengta remiantis įmonės dokumentais, kapitalo dydžiu ir įnešamo turto verte, negali būti prilyginta verslo įvertinimui pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, o teismas nebuvo aktyvus ir nepasinaudojo CPK 179 str. 1 d. numatyta teise pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus, vertinami nepagrįstais. Byla buvo išnagrinėta keliuose teismo posėdžiuose, šalys naudojosi profesionalia teisine pagalba, aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis teikti įrodymus ir paaiškinimus visais byloje kylančiais klausimais. Apeliacinio skundo argumentai dėl neatlikto verslo įvertinimo naudojant pajamų vertės ar kitą metodą nepagrįsti, nes iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė nereiškė reikalavimo priteisti jai dalį atsakovo vystyto verslo iki ar po santuokos pasibaigimo, bet prašė priteisti tik piniginę kompensaciją už nekilnojamojo turto, kuris buvo įgytas santuokoje ir perduotas bendrovės įstatiniam kapitalui suformuluoti, dalį. Nei viena iš šalių neprašė skirti ekspertizės įmonės vertei nustatyti. Todėl pagal ieškinio ir priešieškinio faktinį pagrindą teismui nebuvo pagrindo papildomai nurodinėti, ko dar šalys gali viena iš kitos reikalauti ar kokius įrodymus pateikti bei nurodyti atlikinėti verslo vertinimą ar nustatinėti įmonės vertę.

Dėl žodinio proceso

2014-01-22 teismas gavo apelianto atstovės advokatės R. A. prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą ir skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka buvo pateiktas ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, neturi galimybės tinkamai išaiškinti, įvertinti ir kvalifikuoti esmines nagrinėjamos bylos aplinkybes bei priimti teisingą procesinį sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Apeliantas pagrįstai neargumentavo, kaip žodinis apeliacinio skundo šioje byloje nagrinėjimas užtikrintų ekonomiškesnį ir operatyvesnį bylai reikšmingų aplinkybių išaiškinimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 7 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso eigos principus, nenustatė būtinumo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d., 322 str.). Pranešime apie 2014-01-16 09.30 val. vykusį teismo posėdį 2014-01-07 d. yra paskelbta specialiame internetiniame tinklapyje (CPK 133 str. 3 d., 5 t., b. l. 196) . Apelianto atstovė teisingai nurodė, kad buvo padaryta klaida ir bylos šalių sąraše nenurodyti jos duomenys, tačiau bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka vyko ne viename teismo posėdyje, apie kuriuos buvo pranešta tinkamai, taip pat šalims ir jų atstovams buvo siunčiami procesiniai dokumentai, iš kurių turinio jos žinojo apie bylos eigą ir posėdžių atidėjimo priežastis, apeliantas 2013-09-20 yra pateikęs paaiškinimą raštu su priedais (5 t., b. l. 153-156, , 154, 157-171, 178-180, 183, 489-190, 192). Iš 2014-01-22 prašymo turinio matyti, kad apie teismo posėdį apelianto atstovė, nepaisant jos neįrašymo į skelbimo turinį, sužinojo. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimas dėl neesminio ir formalaus fakto, kad apelianto atstovė neįrašyta į skelbimo turinį, kai tai iš esmės nepažeidė niekieno teisių ir neturi esminės įtakos apeliacinio skundo visapusiškam, objektyviam ir pilnutiniam išnagrinėjimui, būtų nepagrįstas ir pernelyg formalus.

2013-11-26 ir 2014-01-14 ieškovė R. J. yra pateikusi papildomus įrodymus, kuriuos prašė prijungti prie bylos. Prašymas netenkintinas, nes apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Teikiami įrodymai turėjo ir galėjo būti pateikti pirmosios instancijos. Be to, dauguma teikiamų įrodymų neatitinka įrodymų leistinumo taisyklių, nes užrašų knygelė neaišku kieno ir apie ką surašyta, kiti dokumentai sudaryti ne tarp dalyvaujančių byloje asmenų, todėl nesusiję su nagrinėjamos bylos esme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai turi būti perskirstomos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teismuose (CPK 93 str. 2 d., 96 str. 3 d.). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškinys ir priešieškinys patenkinti iš dalies, buvo nagrinėjama daugiau reikalavimų negu jų iškelta apeliaciniame skunde, bylinėjimosi išlaidos buvo panašios, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, turto sudėtis ir prievolių apimtys nesikeičia, tik kitaip nustatomos tam tikros teisės ir prievolės, bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neperskirstomos. Apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 500 Lt, o 4624 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimas buvo atidėtas iki procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo bei turėjo 1500 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (5 t., b. l. 122, 123, 125, 128). Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą turėjo 800 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (5 t., b. l. 141-146). Abiejų šalių išlaidos atitinka CPK 98 str. reikalavimus ir yra mažiau už 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus dydžius. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra tenkinama 20 % apeliacinio skundo reikalavimų, todėl iš ieškovės apeliantui priteistina 100 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio, 300 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, o iš apelianto ieškovei – 640 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, valstybei – atidėta sumokėti žyminio mokesčio dalis (CPK 96 str.). Įskaičius priešpriešinius reikalavimus dėl teisinės pagalbos išlaidų ieškovei iš apelianto priteisiama 340 Lt šių išlaidų (CPK 93 str. 2 d., 4 d., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį, kuria atsakovui V. J. priteistas butas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įgytas 1994 m. gegužės 3 d. V. J. vardu 50 000 Lt vertės paliekant galioti hipoteką ir šioje dalyje pripažinti, kad butas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įgytas 1994 m. gegužės 3 d. V. J. vardu, 50 000 Lt vertės yra bendroji jungtinė V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybė, įkeista AB Ūkio bankas (šiuo metu AB Šiaulių bankas) pagal sutartinės hipotekos lakštą Nr. 04120030003319, ir kuri tarp šalių nedalijama neįvykdytos prievolės sumai viršijant įkeisto turto vertę.

Pripažinti, kad prievolė pagal 2003-12-05 kredito sutartį 03/03-186 dėl 64 000 eurų kredito suteikimo V. J. įmonei (šiuo metu – „V. J. ir Ko“) įkeisto sutartinės hipotekos lakštu Nr. 04120030003319 buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), vertės dalyje yra solidari buvusių sutuoktinių R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) prievolė kreditoriui AB Ūkio bankas (šiuo metu AB Šiaulių bankas).

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškovei R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą 101 500 Lt dydžio kompensaciją už atsakovui V. J. tenkančią didesnę turto dalį sumažinti iki 76 500 Lt (septyniasdešimt šešių tūkstančių penkių šimtų litų).

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 100 Lt (vieną šimtą litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 340 Lt (tris šimtus keturiasdešimt litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, o valstybei (išieškotojas - Valstybinė mokesčių inspekcija, juridinio asmens kodas - 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660) – 4624 Lt (keturis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt keturis litus) žyminio mokesčio.