Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (UAB) „Pro max LT“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (UAB) „Kamitra“ ir ko patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (UAB) „Pro max LT“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys „BTA Insurance Company“ SE Lietuvos filialas, A. D., uždaroji akcinė bendrovė (UAB) „Aukštaitijos traktas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 28 322,65 EUR nuostolių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog 2013 m. gegužės 23 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Statybos subrangos sutartį Nr. 01/05-13, pagal kurią atsakovė įsipareigojo įrengti lengvųjų automobilių privažiavimo ir pėsčiųjų tako, kurių bendras plotas 732 m2, 10 cm storio dekoratyvinę betono dangą, o ieškovė įsipareigojo sumokėti 94 190,97 Lt / 27 279,59 EUR atsakovei už tinkamai ir laiku atliktus darbus. Iki ieškinio pateikimo dienos atsakovė nebendradarbiavo su ieškove dėl nustatytų darbų trūkumų pašalinimo, neatlygino ieškovės patirtų nuostolių dėl konservavimo ir grindinio defektų ištaisymo darbų, todėl, nepavykus išspręsti šio klausimo taikiai ir atsakovei beveik trejus metus nevykdant jai tiek sutartyje, tiek Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatytų pareigų, ieškovė yra priversta ginti savo teises ir teisėtus interesus teismine tvarka. Betono dangos defektai pasireiškia tuo, kad grindinio paviršius trupa, todėl laikui bėgant vis didesnis dekoratyvinės dangos plotas tampa ištrupėjusiu. Tai reiškia, kad darbų defektai, kurie buvo nustatyti teikiant pirmąją pretenziją, nėra tolygūs 2015 m. nustatytiems, defektų apimtis tapo aiški tik laikui bėgant. Atsakovei net kelerius metus nesiėmus jokių priemonių ištaisyti nustatytus darbų defektus ir visiškai nebendradarbiaujant su ieškove ieškant abiem šalims priimtino sprendimo, ieškovė pati atliko dalies grindinio ištaisymo ir konservavimo darbus. Ieškovės manymu, darbų defektų ištaisyti nėra galimybės, nes faktiškai vienintelis atsiradusių nuostolių ištaisymo būdas būtų esamos dangos išskaldymas, išgriovimas, išvežimas ir naujos įrengimas. Tokių darbų kaina gerokai viršytų bendrą sutarties kainą, nes papildomai kainuotų esamos dangos išgriovimo ir išvežimo darbai. Ieškovės manymu, kadangi darbų defektai yra esminiai, neleidžiantys naudoti objekto pagal paskirtį, sutarties pagrindu iš esmės nebuvo gauta to, ko buvo tikimasi, o defektų ištaisymo kaštai viršytų sutarties kainą, turėtų būti grąžinti ieškovei visi jos atlikti mokėjimai atsakovei pagal sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017-05-17 sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priteisė iš atsakovės UAB „Pro max LT“ 28 322,65 EUR nuostolių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, 2016 m. rugpjūčio 24 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 146,26 EUR bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „Kamitra“ ir ko, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo iš esmės dėl atliktų darbų kokybės ir subrangovės atsakomybės už atliktų darbų defektus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys 2013 m. gegužės 23 d. sudarė Statybos subrangos sutartį Nr. 01/05-13. Pagal šią sutartį atsakovė UAB „Pro max LT“ (subrangovė) įsipareigojo įrengti lengvųjų automobilių privažiavimo ir pėsčiųjų tako dekoratyvinę betono dangą, o ieškovė UAB „Kamitra“ ir ko (rangovė) įsipareigojo sumokėti atsakovei už tinkamai ir laiku atliktus darbus 94 190,97 Lt (27 279,59 EUR). Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra sumokėjusi sutarties kainą, išskyrus 1 506,68 EUR. Pirmosios instancijos teismas iš teismui pateiktų nuotraukų, liudytojų parodymų, padarė tikėtiną išvadą, kad šią dieną atlikti darbai turi trūkumų. Šie trūkumai atsirado per garantinį laikotarpį. Atsakovė jokių įrodymų, kad šių trūkumų apskritai nebūtų, kad juos būtų galima ištaisyti ar kad jų mastas būtų mažesnis, nei nurodo ieškovė, neteikė. Todėl teismas konstatavo, kad atliktų darbų defektų faktas yra nustatytas. Iš to, kaip sutartyje yra apibrėžtas jos objektas, teismas padarė išvadą, kad viena iš ginčo objekto (dekoratyvinės dangos) paskirčių yra aplinkos puošyba, todėl, įvertinęs nustatytus darbų kokybės trūkumus, teismas padarė išvadą, jog statybos darbų rezultatas vien dėl jo vizualinių trūkumų nėra tinkamas naudoti pagal sutartyje nustatytą paskirtį. Iš atsakovės atstovo teismo posėdyje duotų paaiškinimų teismas nustatė, kad, kaip vieną iš atsikirtimų į ieškovės reikalavimus, atsakovė nurodo netinkamą betono kokybę. Iš byloje esančių A. G., ieškovės technikos direktoriaus, paaiškinimų, byloje esančio susirašinėjimo, teismas nustatė, kad galima būtų daryti prielaidą, kad betonas, kuriuo buvo atliekami darbai, galėjo būti netinkamos kokybės. Tačiau subrangovo atsakomybės pagal subrangos sutartį negali pašalinti jo paties, vykdant sutartį, pasitelktų trečiųjų asmenų kalti veiksmai, net jeigu jie būtų įrodyti. Atsakovės atstovas teismo posėdyje taip pat iškėlė abejones dėl netinkamo dekoratyvinės dangos pagrindo, kurį pagal Sutarties 3.1.2 punktą įsipareigojo paruošti ieškovė, taip pat dėl netinkamos dangos eksploatacijos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jokių įrodymų, pagrindžiančių tokius atsakovės teiginius, teismui nėra pateikta. Teismas pažymėjo, kad atsakovė 2017 m. kovo 20 d. teismo posėdyje paprašė skirti ekspertizę. Teismas pasiūlė atsakovės atstovui raštu suformuluoti siūlomus klausimus, nurodyti ekspertinę įstaigą, ekspertizės kainą, užstato sumokėjimo galimybes. Teismui pateiktame prašyme nebuvo suformuluota siūlomų ekspertizei užduoti klausimų, paaiškinta, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė negali sumokėti užstato. Teismas pažymėjo, kad rungtyniškame civiliniame procese teismas negali už atsakovą įgyvendinti jo procesinių teisių ir įrodinėjimo pareigos. Atsakovei nesuformulavus siūlomų klausimų, teismas negalėjo iki galo įvertinti prašomos skirti ekspertizės pagrįstumo ir būtinumo, todėl teismo ekspertizė nebuvo paskirta. Atsižvelgęs į ankščiau teismo nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė CK 6.697 straipsnio 3 dalyje nurodytų jos atsakomybę šalinančių defektų atsiradimo priežasčių, todėl yra pagrindas kilti atsakovės sutartinei civilinei atsakomybei. Sutarties 6.1.2 punkto c papunktis taip pat nustato teisę ieškovei reikalauti atlyginti išlaidas, susijusias su defektų šalinimu. Teismas sutinka su ieškovės teiginiu, kad darbų atlikimas iš naujo suponuotų ne tik tokių darbų atlikimo, bet ir atliktų darbų ardymo kaštus. Todėl teismas ieškovės patikslintu ieškiniu prašomą priteisti nuostolių dydį, kurį sudaro sumokėta darbų kaina (25 831,49 EUR) ir neatlygintos faktinės darbų trūkumų šalinimo išlaidos (2 491,16 EUR), šiuo atveju pripažino neviršijančiu išlaidų, kurios reikalingos darbų trūkumų pašalinimui, ir laikė pagrįstu. Pirmosios instancijos teismas patenkinęs ieškinį, priteisė procesines palūkanas bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017-05-17 sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nes nevertino į bylą pateiktų įrodymų leistinumo, patikimumo ir nenustatinėjo įrodymų įrodomosios reikšmės, be to, atsisakė tenkinti atsakovės prašymą dėl ekspertizės skyrimo, tai turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, visiškai nepasisakė dėl išlaidų advokato pagalbai pagrįstumo ir šių išlaidų dydžio, taip pažeisdamas CPK 88 ir 98 straipsnius. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo 2017-05-17 sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie motyvai: Atsakovė nėra pagrindusi ekspertizės skyrimo būtinybės, suformavusi galimų klausimų ekspertui, todėl net nėra tiksliai aišku, kokios apimties ir dėl kokių klausimų ekspertizė, atsakovės nuomone, yra reikalinga, išsakiusi pozicijos dėl galimybės įmokėti užstatą už ekspertizę (priešingai, posėdžio metu aiškiai akcentuota, kad tokios galimybės atsakovė neturi, nebent būtų panaikintos laikinosios apsaugos priemonės), pasiūliusi eksperto kandidatūros (priešingai, nurodė, kad visi apklausti / galimi ekspertai aiškiai atsisakė atlikti tokio pobūdžio ekspertizę). Netgi teikiant apeliacinį skundą atsakovės prašymas skirti ekspertizę grindžiamas tik spėlionėmis ir įtarimais, kurie niekuo nėra pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir teisėtai nusprendė prašymo skirti ekspertizę netenkinti. Ieškovės įsitikinimu, teikdama prašymą dėl ekspertizės skyrimo atsakovė siekė / siekia vilkinti bylos nagrinėjimą, o ne ginti pažeistas teises. Liudytojų M. D. ir A. G. paaiškinimai nebuvo pagrindiniai įrodymai, kuriais remdamasis teismas padarė išvadą, kad yra atsiradę defektai, kuriuos šalinti (atlyginti nuostolius, susijusius su jų šalinimu) pareiga tenka atsakovei. Priešingai, liudytojų pateikti paaiškinimai tik patvirtino daugelį byloje pateiktų rašytinių ir daiktinių įrodymų, todėl teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad byla ilgai truko, buvo tikslinama ieškovės pozicija (teikiamas patikslintas ieškinys) atsižvelgus į atsakovės nenorą spręsti defektų taisymo klausimo ir sąmoningai vengiama prisiimti atsakomybę už akivaizdžius defektus, vyko net 5 teismo posėdžiai kitame mieste, kai kurie posėdžiai buvo atidėti dėl atsakovės ne laiku pateiktų prašymų, o vienas ir dėl to, kad būtent atsakovei nepavyko įteikti procesinių dokumentų ir kt., darytina išvada, kad visos išlaidos yra pagrįstos, detalizuotos ir pripažintinos būtinomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje kilo ginčas dėl atliktų darbų kokybės ir atsakovės atsakomybės už atliktų darbų defektus. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad šalys 2013 m. gegužės 23 d. sudarė Statybos subrangos sutartį Nr. 01/05-13 (toliau – sutartis). Pagal šią sutartį atsakovė UAB „Pro max LT“ (subrangovė) įsipareigojo įrengti lengvųjų automobilių privažiavimo ir pėsčiųjų tako dekoratyvinę betono dangą, o ieškovė UAB „Kamitra“ ir ko (rangovė) įsipareigojo sumokėti atsakovei už tinkamai ir laiku atliktus darbus 94 190,97 Lt (27 279,59 EUR). Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra sumokėjusi sutarties kainą, išskyrus 1 506,68 EUR. Ieškovė įrodinėjo, kad atliktų darbų defektai yra esminiai, pasireiškiantys tuo, kad grindinio paviršius trupa, todėl laikui bėgant vis didesnis dekoratyvinės dangos plotas tampa ištrupėjusiu, neleidžiantys naudoti objekto pagal paskirtį, sutarties pagrindu iš esmės nebuvo gauta to, ko buvo tikimasi, o defektų ištaisymo kaštai viršytų sutarties kainą, todėl prašė grąžinti ieškovei visus jos atliktus mokėjimus atsakovei pagal sutartį, tai yra priteisti iš atsakovės pinigines lėšas, kurios buvo sumokėtos už atliktus dekoratyvinės dangos įrengimo darbus, faktines darbų trūkumų šalinimo išlaidas.Atsakovė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino į bylą pateiktų įrodymų leistinumo, patikimumo ir nenustatinėjo įrodymų įrodomosios reikšmės, be to, atsisakė tenkinti atsakovės prašymą dėl ekspertizės skyrimo, tai turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, todėl neištyrė ir nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, tai yra neatskleidė bylos esmės, o dėl to galėjo būti priimtas nepagrįstas teismo sprendimas.Statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.681 straipsnio 1 dalis). Rangovo atsakomybė už darbų kokybę išlieka ir pasibaigus statybos rangos sutarčiai. Įstatyme nustatyta rangovo atliktų darbų kokybės garantija – rangovas, jeigu ko kita nenustato statybos rangos sutartis, per visą garantinį laiką užtikrina, kad statybos objektas atitinka normatyvinių statybos dokumentų nustatytus rodiklius ir yra tinkamas naudoti pagal sutartyje nustatytą paskirtį. Rangovas atsako už defektus, nustatytus per garantinį terminą, jeigu neįrodo, kad jie atsirado dėl objekto ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai atlikto remonto arba dėl užsakovo ar jo pasamdytų asmenų kitokių kaltų veiksmų (CK 6.697 straipsnio 1, 3 dalys). Šios materialiosios teisės normos reiškia specifinį įrodinėjimo naštos pasiskirstymą teisme sprendžiant ginčus dėl garantiniu laikotarpiu atsiradusių statybos darbų trūkumų. Kasacinio teismo nutartyse akcentuojama, kad tokio ginčo atveju netaikomos bendrosios procesinės įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės. Užsakovas privalo įrodyti tik defektų faktą ir neprivalo įrodinėti rangovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Rangovas, siekdamas išvengti atsakomybės, turi įrodyti CPK 6.697 straipsnio 3 dalyje nurodytas jo atsakomybę šalinančias defektų atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2014). Faktinės iš statybos rangos santykių kilusios ginčo aplinkybės turi būti nustatinėjamos laikantis įstatymo ir teismų praktikos nuostatų dėl įrodinėjimo taisyklių. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; kt.).Pagal CPK 212 straipsnio nuostatas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Ginčuose dėl statybos darbų atlikimo ekspertizės išvados yra ypač dažna įrodinėjimo priemonė, nes specialių kompetencijų turintis ekspertas turi atlikti paprastai jau civilinėje byloje esančių duomenų objektyvų ir nešališką vertinimą. Ekspertizės akte esantys duomenys, atsižvelgiant į jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio ir gavimo aplinkybių, paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017). Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies bei išklausius teismo posėdžių garso įrašus, nustatyta, kad atsakovė 2017-03-20 teismo posėdyje prašė pirmosios instancijos teismo skirti teismo ekspertizę betono grindinio defektams nustatyti. Pirmosios instancijos teismas išaiškino atsakovei, jog atsakovė turi pateikti tinkamai suformuotą prašymą ekspertizės skyrimui. Atsakovė prašymą skirti ekspertizę pateikė 2017-04-26, teismas netenkino prašymo, iš esmės motyvuodamas tuo, kad atsakovė nesuformulavo klausimų ekspertui, todėl teismas negali išspręsti teismo ekspertizės būtinumo klausimo. Be to, prašymas pateiktas ne laiku, neaiškios atsakovės galimybės apmokėti ekspertizės išlaidas. Dalyvaujantis byloje asmuo, reikalaudamas teismo skirti ekspertizę tam tikram klausimui išsiaiškinti, turi tokį reikalavimą motyvuoti, kuo remiantis tikimasi nustatyti ar paneigti tam tikras byloje reikšmingas aplinkybes. Ekspertizės skyrimas, nepagrindus tikėtinumo jos metu nustatyti byloje reikšmingus duomenis, prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, jog jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014). Iš atsakovės pateikto prašymo skirti teismo ekspertizę turinio nustatyta, kad atsakovės prašymas yra motyvuotas, teismo ekspertizės būtinumas grindžiamas siekimu nustatyti betono grindinio defektų atsiradimą, nes ginčas kilo byloje dėl betono grindinio defektų bei atsakovės atsakomybės už darbų trūkumus. Tai, kad atsakovė nesuformulavo klausimų ekspertui, kuriais pageidauja gauti atsakymus, nėra pagrindas atsisakyti skirti teismo ekspertizę, nes vadovaujantis CPK 213 straipsniu, dalyvaujantys byloje asmenys turi tik teisę, o ne pareigą pateikti klausimus ekspertui, kadangi galutinai klausimus, kuriais reikalaujama eksperto išvados, nustato teismas. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei nepateikus klausimų ekspertui, teismas negalėjo išspręsti ekspertizės būtinumo klausimo, kadangi teismo ekspertizės skyrimo klausimas sprendžiamas ne vadovaujantis šalių pateiktais klausimais ekspertams, o teismo įsitikinimu, jog toks ekspertizės atlikimas yra tikslingas siekiant teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas padarė tik tikėtiną išvadą, jog atsakovės atlikti darbai turėjo arba turi trūkumų. Tokią tikėtiną išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, įvertinęs pateiktas nuotraukas, liudytojų parodymus bei atsižvelgęs į tai, jog atsakovė jokių įrodymų, kad šių trūkumų nėra, kad juos būtų galima ištaisyti ar kad jų mastas būtų mažesnis nei nurodo ieškovė, nepateikė. Pirmosios instancijos spręsdamas, vertindamas atsakovės atsikirtimus į ieškinį, jog betonas buvo netinkamos kokybės, taip pat padarė tik prielaidą, kad betonas galėjo būti netinkamos kokybės. Atsakovės argumentus, jog galėjo būti netinkamas dekoratyvinės dangos pagrindas ar netinkamai eksploatuojama danga, pirmosios instancijos teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad atsakovė nepateikė įrodymų pagrindžiančių šias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai sudaro pagrindą konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl atliktų darbų trūkumų fakto bei atsakovės atsakomybė dėl šių trūkumų atsiradimo, paremta tik prielaidomis bei tikėtinomis išvadomis, o aplinkybės bei įrodymai, susiję su atliktų darbų trūkumais bei atsakovės atsakomybe už juos, nepakankamai ištirti. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje ginčas kyla dėl atliktų darbų defektų bei atsakovės atsakomybės už juos, reikalinga surinkti visus įrodymus bei ištirti visas aplinkybes, susijusias su atsakovės atliktais darbais, nustatyti atsiradusius trūkumus, atsiradimo priežastis, trūkumų apimtį, jų pašalinimo galimybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl betono grindinio defektų buvimo bei atsakovės atsakomybės grindžia tik prielaidomis ir tikėtinomis išvadomis, byloje surinkti įrodymai nėra pakankami teisingam ir tinkamam bylos išnagrinėjimui, todėl yra pagrįstas įsitikinimas, kad tam tikrų byloje kilusių klausimų išsiaiškinimui yra būtinos specialios žinios, todėl pirmosios instancijos teismas netenkindamas atsakovės prašymo skirti teismo ekspertizę betono aikštelės darbų defektams nustatyti, pažeidė CPK 212, 213 straipsnio nuostatas.Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas (CPK 212, 213 straipsniai), neišsiaiškino ir nenustatė svarbių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, taigi neatskleidė bylos esmės, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas negali nustatytų procesinių teisės normų pažeidimų ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kadangi bylos išnagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės visa apimtimi, o apeliacinės instancijos teismas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas ir negali šalių ginčo išnagrinėti iš esmės. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes anksčiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą pažeidus proceso teisės normas bei neatskleidus bylos esmės panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsni 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.