Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Alvydo Žerlausko,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. T. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Palangos miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, UAB „Pokrypis“ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, tačiau draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kurie iš esmės galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teisme, tačiau atsižvelgiant į aktyvų teismo vaidmenį šios kategorijos bylose bei vertinant aplinkybę, jog naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai bei išsamiai ištirti ir įvertinti bylos aplinkybes, apelianto pateiktus naujus įrodymus priima ir vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl ginčo esmės

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo. Remiantis rašytiniais bylos duomenimis, nustatyta, jog pareiškėjas S. T. 2005-04-12 pirkimo–pardavimo sutartimi iš UAB „Pokrypis“ nusipirko 14 medinių poilsio namelių pagal priėmimo–perdavimo aktą, esančių (duomenys neskelbtini), už 6770,28 Lt (e. bylos t. 1, b. l. 119, 121). 2005-04-12 pareiškėjas pagal kasos pajamų orderio kvitą, serija POK Nr. 0000194, sumokėjo UAB „Pokrypis“ pagal išrašytą sąskaitą faktūrą S/F POK 0000443 6770,28 Lt sumą (e. bylos t. 1, b. l. 120). Pažymėtina, jog UAB „Pokrypis“ archyve rastas ir teismui pateiktas analogiškas kasos pajamų orderio kvitas yra be parašų (e. bylos t. 2, b. l. 61).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas iš esmės siekia įteisinti (įregistruoti viešajame registre) savo nuosavybės teisę į minėtus statinius, argumentuodamas, jog statiniai yra nekilnojamojo turto objektai. Šiam tikslui pasiekti pareiškėjas byloje siekia įrodyti, kad įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į statinius – medinius poilsio namelius – kaip nekilnojamojo turto objektus. Pažymėtina, jog iš pareiškėjo pateiktos 2005-04-12 pirkimo–pardavimo sutarties ir priėmimo– perdavimo akto matyti, jog pareiškėjas įsigijo 14 poilsio namelių, tačiau siekia, kad nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktas būtų nustatytas į 15 namelių. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas, būdamas ginčo daiktų savininkas, įgyjamosios senaties būdu siekia įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, todėl kilus ginčui dėl daiktų – poilsio namelių – teisinio statuso, pirmiausiai turi būti išsiaiškinta, ar ginčo objektai yra nekilnojamieji daiktai. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pareiškėjui (apeliantui) argumentuojant, jog šių imperatyvių sąlygų nenustatyta, pažymėtina, jog vien šių sąlygų nebuvimas pats savaime nereiškia, kad yra teisinis pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į statinius. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymais, formuojama teismų praktika bei civilinėje byloje ištirtais įrodymais, padarė teisingą išvadą, kad daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektas. Nekilnojamojo daikto nuosavybės teisė kaip daiktinė teisė įgyjama tik tada, kai egzistuoja pats nekilnojamasis daiktas, o civilinėje byloje esančių įrodymų visuma tokios išvados daryti neleidžia, nors apeliantas ir teigia priešingai. Iš bylos duomenų matyti, jog Valstybinio Kauno radijo matavimų mokslinių tyrimų institutas „Lira“ (toliau – ir Institutas) 1993-05-25 raštu Nr. 19/115 poilsio bazę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), perdavė iš balanso į šio instituto įmonės „Pokrypis“ balansą, 1993 m. liepą pasirašytas valstybinio kapitalo perdavimo aktas (e. bylos t. 1, b. l. 6–7, 8). Kauno miesto valdybos rejestro tarnyba 1994-07-25 įregistravo UAB „Pokrypis“ vietoje išregistruotos Instituto įmonės „Pokrypis“ (e. bylos t. 1, b. l. 9). Ginčo statiniai buvo pastatyti 1965 m., inventorizuoti – 1975-05-30 Klaipėdos Respublikinės tarpmiestinės techninės inventorizacijos biuro (e. bylos t. 1, b. l. 175–187), 1967-09-20 Kretingos rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 335 suteiktas valstybinės žemės sklypas (e. bylos t. 1, b. l. 122). Lietuvos TRS Ministrų tarybos 1968-07-31 nutarimu Nr. 238 nutarta steigti poilsio stovyklas (e. bylos t. 1, b. l. 233–241). Pažymėtina, jog šio nutarimo 6 punktu poilsio stovyklose leista statyti vasarinio tipo lengvų konstrukcijų poilsio, pagalbinius ir visuomeninės paskirties pastatus, taip pat palapines. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ši Nutarimo norma taip pat pagrindžia išvadą, jog ginčo statiniai nebuvo statomi kaip nekilnojamieji daiktai. Pažymėtina ir aplinkybė, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014-07-08 sprendimu administracinėje byloje, kuris paliktas nepakeistas išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-01-08 nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2556/2014, konstatuota, jog pareiškėjo valdomi poilsio nameliai yra nesudėtingi statiniai ir negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punkto požiūriu, pareiškėjui priklausantys ginčo statiniai pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro bei kadastro įstatymo nuostatas nepripažintini nekilnojamaisiais daiktais. Pareiškėjui argumentuojant, jog administracinėje byloje kilo ginčas dėl adreso poilsio nameliams nesuteikimo, pažymėtina, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytas ginčo objektų teisinis statusas.Nurodytame Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendime išdėstytas teisinis reglamentavimas aktualus ir nagrinėjamoje civilinėje byloje, iš jo matyti, jog Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1970-01-04 nutarime Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais 1974-08-30 nutarimas Nr. 317 ir 1984-01-13 nutarimas Nr. 10) buvo numatyta privaloma pastatų registracija. Nutarimas pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297, kuriuo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, numačiusi, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai turi būti registruojami. Šios Instrukcijos 2 punkte numatyta, kad pastatų, statinių ir butų teisinis registravimas – tai jų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus, taip pat nustatyta, kad neregistruojami laikini bei savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai (5 punktas). 1997-04-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (1996-09-24 Nr. I-1539). 1997-10-16 Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-454 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad duomenys, sukaupti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, perrašomi į Nekilnojamojo turto registrą nuo 1998 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka. Minėtų nuostatų 8 punktas numatė, kad registro objektai yra Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnyje nurodytas nekilnojamasis turtas – 1) žemės sklypai; 2) pastatai ir statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) kitos patalpos ir inžineriniai įrenginiai, kurie jų savininko rašytiniu prašymu Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure yra inventorizuoti kaip nekilnojamasis turtas. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ginčo statiniai, įsigaliojus Nekilnojamojo turto registro įstatymui, į Nekilnojamojo turto registrą kaip nekilnojamasis turtas perrašyti nebuvo, o tai reiškia, jog šie ginčo statiniai nebuvo pripažinti nekilnojamaisiais daiktais. Aplinkybė, kad ginčo statiniai buvo inventorizuoti Klaipėdos tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure, pati savaime nelemia statinio teisinio statuso ir nereiškia, kad ginčo statiniai yra nekilnojamieji. Inventorizacijos metu yra užfiksuojama faktinė padėtis, todėl inventorizacijos duomenys gali būti vertinami tik kaip patvirtinantys faktą, kad tam tikru metu statiniai egzistavo, tačiau patys savaime šie duomenys nepatvirtina nei statinių teisinio statuso, nei daiktinių teisių į juos. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2011-12-16 sprendimu „Dėl daiktinių teisių registravimo nekilnojamojo turto registre“ Nr. (4.6.10.)RS-1289 netenkintas pareiškėjo S. T. prašymas įregistruoti nuosavybės teises į poilsio pastatus, nes dokumentai, kurių pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatytų reikalavimų (e. bylos t. 2, b. l. 5–6). Šiame sprendime taip pat nurodyta, jog 2011-12-14 sprendimu Nr. (4.7.11.)KS-387 atsisakyta įrašyti ginčo statinių kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Pažymėtina, jog kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą laikomas nekilnojamojo daikto suformavimu. Kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013). Tačiau iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog prie poilsio pastatų esantys įrašai – „Statusas: Neįregistruotas“ – gali būti vertinami tik kaip įrodantys statinių nepilnų kadastro duomenų sudarymo ir fiksavimo faktą ir tokiems statiniams suteiktą registro įrašo numerį, tačiau jie nepatvirtina atitinkamo nekilnojamojo daikto įregistravimo, nepaisant to, kad statiniui suteiktas unikalus numeris, nors apeliantas ir teigia priešingai. Iš minėto 1993-05-25 rašto Nr. 19/115 taip pat matyti, jog įmonei „Pokrypis“ poilsio nameliai nebuvo perduoti kaip nekilnojamieji daiktai, todėl ir su pareiškėju sudaryta 2005-04-12 pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įforminta kaip nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis. Pažymėtina, jog iš pareiškėjo pareiškimo turinio minėtoje administracinėje byloje matyti, jog šią sutartį notaras atsisakė tvirtinti būtent tuo pagrindu, jog nameliai nebuvo registruoti Nekilnojamojo turto registre ir į juos nebuvo įregistruotos daiktinės teisės, nes UAB „Pokrypis“ statinių nebuvo įgijęs kaip nekilnojamųjų daiktų. Dėl šios priežasties poilsio nameliai ir 2005-04-12 pirkimo–pardavimo sutartimi negalėjo būti parduoti kaip nekilnojamieji daiktai. Šią išvadą patvirtina ir minėto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo įrašas, jog į ginčo statinius daiktinės teisės nėra įregistruotos, jų naudotoju buvo tik Institutas, kurio naudojimosi teisė šiuo metu yra išregistruota. Pagal pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusias normas, įtvirtintas CK (CK 1.74 str. 1 d. 1 p., 1.93 str. 3 d.), nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, o notarinės formos nesilaikymas tokį sandorį daro negaliojantį. Tarp pareiškėjo ir UAB „Pokrypis“ 2005-04-12 sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusios CK 1.74 str. 1 d. 1 p. įtvirtintos normos numatė, kad notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai. Akivaizdu, kad pagal minėtų sandorių metu galiojusias teisės normas perkant nekilnojamąjį daiktą buvo privaloma sandorio notarinė forma, tačiau tokia forma pareiškėjo nurodoma pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Pokrypis“ nepardavė pareiškėjui namelių, kaip nekilnojamųjų daiktų. Tačiau apeliantas šią teismo išvadą nepagrįstai interpretuoja kaip visišką namelių nepardavimą. Minėtame administracinio teismo sprendime taip pat nurodyta, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, 2012-01-20 ir 2012-01-24 atlikęs faktinių duomenų patikrinimą vietoje, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) gatvėse, valstybinės teritorijos žemėje stovi 74 poilsio paskirties nameliai (tarp kurių ir pareiškėjui S. T. priklausantys statiniai), jie yra kilnojamieji daiktai, nes neatitinka Statybos įstatyme apibrėžto statinio ir Civiliniame kodekse nurodyto nekilnojamojo daikto sąvokų. Šioms išvadoms paneigti administracinėje byloje pareiškėjas teikė 2014-01-14 eksperto išvadą, kurioje buvo konstatuota, jog pareiškėjui priklausančių pastatų kompleksas, kurį sudaro 15 poilsio namelių, yra tinkamai suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir atitinka viešajame registre registruotinų nekilnojamųjų daiktų reikalavimus. Nagrinėjamoje civilinėje byloje pareiškėjas taip pat teikia analogišką 2017-03-22 ekspertizės aktą (e. bylos t. 1, b. l. 130–149), siekdamas paneigti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, vien vizualinės apžiūros būdas ir įstatymo sąvokų išdėstymas ekspertizės akte nepaneigia tiek įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje, tiek ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo priešingai vertinti nustatytas aplinkybes bei ginčo objektų teisinį statusą. Ginčo statiniai – poilsio nameliai, į kuriuos apeliantas prašo nustatyti nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti, t. y. neegzistuoja kaip nekilnojamojo turto objektai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog ši aplinkybė yra atskiras ir savarankiškas pagrindas pareiškėjo pareiškimą atmesti, nes nesant nuosavybės teisių objekto negali būti nustatytos ir daiktinės teisės į jį, taip pat ir nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi faktas. Dėl šios priežasties nėra teisinio pagrindo plačiau analizuoti nuosavybės teisių įgyjamosios senaties būdu egzistavimo sąlygas. Kiti apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors iš dalies ir kitais motyvais, iš esmės tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.