- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-02
- Bylos Nr.
- I-1040-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02456-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- R. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. A. (toliau – ir R. A., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. R. A. skunde nurodė, kad nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. puvo perkeltas į baudos izoliatorių 7 paroms, nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. – 13 parų, nuo 2017 m. kovo 7 d. – 10 parų, nuo 2018 m. gegužės 14 d. – 10 parų, nuo 2018 m. liepos 16 d. – 15 parų, nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. – 15 parų, nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. – 15 parų, buvo kalinamas kamerose Nr. 1, Nr. 3, Nr. 13 ir Nr. 20. Pareiškėjas teigė, kad kamerų tipo patalpose jam nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, be to, didžiąją dalį kamerų užėmė baldai ir sanitarinis mazgas; kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžio, spintelės, tualetas tupimas ir surūdijęs; kamerose būdavo tarakonų; jose prastas dirbtinis apšvietimas, o natūralaus išvis nebuvo, trūko ventiliacijos; įrengtose dviaukštėse lovose nebuvo kopėtėlių; prie stalo visiems vienu metu neužtekdavo vietos, tekdavo laukti, kol kiti pavalgys, todėl atšaldavo maistas. Tvirtino, kad kartais jam buvo patiekiamas sugedęs maistas. Teigė, kad pataisos įstaiga nepriimdavo skalbti viršutinių drabužių; maudytis galėdavo tik kartą per savaitę. Pasivaikščiojimo kiemas buvo labai mažas, trūko sporto įrangos, jame nebuvo lietaus kanalizacijos. Atliekant nuobaudas, nebuvo sudaryta tinkamų sąlygų naudotis biblioteka, buvo atnešamos vis tos pačios ir pasenusios knygos; nė karto nebuvo apžiūrėtas gydytojų. Tvirtino, kad netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė didelių nepatogumų, diskomfortą, sveikatos sutrikimus, orumo pažeminimą, buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, sumažėjo bendravimas (b. l. 2-5).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepimu prašė R. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi pataisos įstaiga veikė tinkamai ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Marijampolės PN nurodė, jog pareiškėjui buvo užtikrinamas minimalus kameroje tenkantis plotas, kamerose esantys sanitariniai ir higienos mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, bei pabrėžė, jog teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo konstrukcinių reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad valgymas nėra ilgas procesas, todėl maistas neturėjo spėti atšalti, net jei reikia palaukti, be to, atsakovės atstovo vertinimu, galima valgyti ir sėdint ant lovos. Nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasivaikščioti 1 valandą per parą, pasivaikščiojimo kiemo ploto teisės aktai nereglamentuoja. Paaiškino, kad atliekantiems nuobaudas nuteistiesiems sudaryta galimybė naudotis skalbyklos paslaugomis 1 kartą savaitėje (sekmadienį). Pažymėjo, kad per atliekamus periodinius Marijampolės PN patikrinimus pažeidimų nebuvo nustatyta. Tvirtino, kad nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, šios žalos piniginė išraiška neturi objektyvaus faktinio pagrindo (b. l. 12-18).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos teisės aktais nustatytos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Be to, sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų pagrįstumo, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą aiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, jo teigimu, atsiradusią dėl Marijampolės PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) 2016 m. rugsėjo 15 d. -2018 m. rugsėjo 20 d. laikotarpiu atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose Nr. 1, Nr. 3, Nr. 13 ir Nr. 20 (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Pareiškėjas, visų pirma, teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje kalinamų asmenų skaičiaus.
Marijampolės PN pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo baustas perkeliant į kamerų tipo patalpas: 2016 m. rugsėjo 15 d. - 7 paroms ir 2016 m. rugsėjo 23 d. - 13 parų perkeliant į kamerą Nr. 1, kurios plotas 14,26 kv. m., joje buvo iki 4 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko nuo 3,56 kv. m. gyvenamojo ploto; 2017 m. kovo 7 d. 10 parų perkeltas į kamerą Nr. 20, kurios plotas 20,39 kv. m, joje buvo iki 5 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko nuo 4,07 kv. m ploto; 2018 m. gegužės 14 d. 10 parų perkeltas į kamerą Nr. 3, kurios plotas 12,45 kv. m, joje buvo iki 3 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko nuo 4,15 kv. m ploto; 2018 m. liepos 17 d., 2018 m. rugpjūčio 20 d., 2018 m. rugsėjo 5 d. po 15 parų perkeliant į kamerą Nr. 13, kurios plotas 16,46 kv. m, joje buvo iki 4 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko nuo 4,11 kv. m ploto (b. l. 19).
Nurodyti duomenys patvirtina, jog pareiškėjui nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. 7 paras ir nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. 13 parų, t. y. viso 20 parų, trūko 0,04 kv. m ploto kamerų tipo patalpose, ir leidžia daryti išvadą, kad šiuo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Nustatytas pažeidimas vertinamas kaip viena iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, numatyta CK 6.246 straipsnyje.
Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, vadovaujantis suformuota teismine praktika, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas kaip pagrįstą pripažįsta pareiškėjo argumentą, kad kamerose esantys inventorius, įrengtas sanitarinis mazgas dar labiau apribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016).
Pareiškėjas teigė, jog dėl kamerų tipo patalpų perpildymo jam trūkdavo vietos prie stalo. Vertinant šį skundo argumentą, atsižvelgiama, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų nurodyti nepatogumai (negalėjimas judėti, vietos prie stalo, baldų, sanitarinių įrenginių, gryno oro trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir yra šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017).
Sprendžiant dėl skundo argumento, jog kartais jam buvo patiekiamas sugedęs maistas, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas nurodytą pažeidimą apibūdino deklaratyviai ir abstrakčiai, paminėjęs tik vieną įvykį. Įvertinus Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2018 m. lapkričio 19 d. pažymą Nr. 14/07-5916, daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu dėl netinkamo maisto sukeltų sveikatos sutrikimų nebuvo diagnozuota (b. l. 21). Be to, teismas vertina, jog neturtinė žala gali būti konstatuojama tais atvejais, kai ją darantys veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai, smulkmeniški ir vienkartiniai, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl jam kartais patiekto sugedusio maisto atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog visose kamerose įrengtos dviaukštės lovos buvo be kopėtėlių, skirtų užlipti į antrą aukštą.
Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Tiek 2004 m. Aprūpinimo normose, tiek 2017 m. Aprūpinimo normose nurodyta, kad kamerų tipo patalpa turi būti aprūpinta metaline lova, stalu, taburete, šiukšlių dėže ir kt. Išvardinti teisės aktai nenustato nuteistiesiems skirtų lovų konstrukcinių savybių. Dėl šios priežasties pareiškėjo argumentai dėl nepatogaus patekimo į lovos antrąjį aukštą vertinami kaip teisiškai nepagrįsti. Išanalizavus skundo teiginius, daroma išvada, kad pareiškėjas dviaukštės lovos antrame aukšte esančia miegamąja vieta naudojosi kameroje Nr. 1 (b. l. 2). Teismo vertinimu, jeigu pareiškėjui dėl tam tikrų priežasčių (sveikatos sutrikimų, kūno anatomijos ir pan.) buvo nepatogu užlipti į lovos antrąjį aukštą, jis turėjo galimybę kreiptis į Marijampolės PN administraciją, Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs tokio pobūdžio prašymus, byloje nėra pateikta.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, o tualetas buvo tupimas.
Higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. 2004 m. Aprūpinimo normose nustatyta, kad kamerų patalpoje turi būti sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė) – 1 komplektas, 2017 m. Aprūpinimo normose nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas - klozetas (gali būti ir tupiamas) ir vienas praustuvės komplektas.
Atsakovės atstovas į bylą pateikė fotonuotraukas, kurios patvirtina, kad sanitariniuose mazguose yra lentynėlės tualeto reikmenims (b. l. 61, 66, 69). Nei 2004 m. Aprūpinimo normose, nei 2017 m. Aprūpinimo normos nenumato, kad kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose turi būti veidrodžiai ir spintelės.
Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, jog Marijampolės PN teisės aktų normų, reglamentuojančių sanitarinio mazgo įrengimą, reikalavimų, nepažeidė.
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą jam sukėlė tai, jog kamerose trūko natūralaus apšvietimo, o jų dirbtinis apšvietimas buvo netinkamas.
Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos norma natūralios apšvietos rodiklių nereglamentuoja.
Marijampolės PN duomenų apie kamerų, į kurias pareiškėjas buvo paskirtas ginčo laikotarpiu, apšvietimą nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galimai neužtikrinamų apšvietimo, ventiliacijos, oro temperatūros sąlygų ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Vertinant bylos proceso dalyvių paaiškinimus, atsižvelgiama ir į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015). Be to, teismas vertina, kad pareiškėjo teiginiai apie neužtikrintą apšvietimą yra deklaratyvūs ir nekonkretizuoti, nurodydamas šiuos higienos normų reikalavimų pažeidimus, pareiškėjas apsiribojo itin trumpu ir apibendrintu apibūdinimu.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl nepatogumų naudojantis antrame aukšte paskirta miegamąja vieta, neužtikrintomis apšveitimo sąlygomis vertinami kaip nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis ir atmetami.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog kamerose nebuvo ventiliacijos, dėl ko buvo drėgna ir veisėsi pelėsis.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-432, 2016 m. rugsėjo 6 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-313, 2017 m. rugpjūčio 1 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-245 (b. l. 28-29), 2018 m. kovo 5 d. patikrinimo akte Nr. PA-719 (b. l. 22-32) konstatavo, kad Marijampolės PN patalpose yra sudaryta galimybė patalpas išvėdinti per langus, ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatė. Teismas vertina, kad nustatytas patalpų vėdinimas atitiko Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, galinčių objektyviai patvirtinti, jog pareiškėjas neturėjo galimybių per langus išvėdinti patalpų, į kurias buvo paskirtas ginčo laikotarpiu.
Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Visuomenės sveikatos centras 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-432 konstatavo, kad Marijampolės PN patalpų valymui skirtos priemonės yra išduodamos, nuteistasis tvarkdarys (patalpų valytojas) kasdien valo ir dezinfekuoja bendro naudojimo patalpas (b. l. 23). Teismo vertinimu, patalpose, kurias jose apgyvendinti asmenys reguliariai vėdina, kruopščiai prižiūri ir tvarko, išvengiama drėgmės pertekliaus, pelėsio ir nemalonaus kvapo. Byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteiktos valymo priemonės ir kad dėl to jis būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, sprendžiama, kad Marijampolės PN nepažeidė patalpų vėdinimą reglamentuojančių teisės aktų normų.
Pareiškėjas teigė, jog neturtinė žala buvo padaryta tuo, kad nebuvo sudaryta galimybė skalbti ir džiovinti drabužius.
Marijampolės PN nurodė, kad pataisos įstaigoje veikiančioje skalbykloje yra sudarytos sąlygos skalbti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius; nuteistieji, atliekantys bausmę kamerų tipo patalpose, skalbykla naudojasi vieną kartą per savaitę, t. y. sekmadieniais. Be to, nustatyta, kad Marijampolės PN direktorius 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 4/07-15 patvirtino Avalynės ir drabužių taisyklos, kirpyklos, dušinės ir skalbyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarką, kurioje numatyta galimybė skalbti drabužius ir patalynę centralizuotai (b. l. 49-53). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie centralizuotai teikiamas skalbimo paslaugas ir nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kamerų tipo patalpose, naudojimosi skalbykla tvarką. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į pataisos namų administraciją skundais dėl nesudarytų galimybių išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius ar nesuteiktų skalbimo paslaugų.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl teisės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.
Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę, be to, naudotis dušu buvo leidžiama naudotis ribotą laiką.
Taisyklės nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu (258 punktas); nuteistieji išleidžiami į dušą pagal dienotvarkėje nustatytą laiką (73² punktas); pataisos įstaigose dušai privalo veikti nuolat (259 punktas).
Atsakovės atstovas nurodė, kad nuteistieji naudojasi dušu kartą per savaitę pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką (b. l. 53). Pareiškėjas skunde patvirtino, kad jam teisė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę buvo užtikrinama. Byloje nebuvo nustatyta duomenų, kad pareiškėjui dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių būtų kilęs poreikis papildomai pasinaudoti dušu, kad tuo reikalu jis būtų teikęs motyvuotą (-us) prašymą (us) ir kad toks (-ie) prašymas (-ai) būtų buvę nepatenkinti.
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN teisės aktų normų, reglamentuojančių pareiškėjo teisę pasinaudoti nustatyta tvarka dušu, nepažeidė.
Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad pasivaikščiojimo kiemas buvo labai mažas, jame neįrengta lietaus kanalizacijos sistema, trūko sportui skirtos įrangos.
Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 18-21 punktuose. Eksploatavimo taisyklėse nustatytas privalomas reikalavimas pasivaikščiojimo kiemuose įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą (19 punktas). Teismo vertinimu, galiojantys teisės aktai bendro pasivaikščiojimo kiemo ar vienam nuteistajam skiriamo pasivaikščiojimo kiemo ploto nereglamentuoja, Eksploatavimo taisyklės ar kitame teisės akte nėra įtvirtinta nuostatų, nustatančių, kokia įranga turi būti pasivaikščiojimo kiemuose. Pagal Eksploatavimo taisyklių 20 punkto prasmę, ši teisės norma turi rekomendacinį pobūdį ir pataisos įstaigoms pareigos įrengti nustatytą skaičių sporto įrangos ar sporto inventoriaus nenustato.
Byloje esantis Marijampolės PN 2018 m. rugsėjo 11 d. atsakymas R. A., kuriame nurodyta, jog po lietaus atsiradęs vanduo nuteka į kanalizaciją, leidžia daryti išvadą, kad pasivaikščiojimo kiemuose atmosferos kritulių šalinimo sistema įrengta.
Įvertinus nustatytas aplinkybes ir atsižvelgus į taikomą teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų, keliamų pataisos įstaigos pasivaikščiojimo kiemų įrengimui, nepažeidė.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo sudarytos sąlygos laisvai naudotis biblioteka, o bibliotekoje nėra naujos literatūros, knygos, kurias jis gaudavo, buvo pasenusios.
Marijampolės PN galioja šios pataisos įstaigos direktoriaus 2016 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-131 patvirtintas Bibliotekos ir skaityklos lankymo grafikas (b. l. 55). Šiuo grafiku nustatyta, kad nuteistieji, laikomi baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, dėl pageidaujamos literatūros gali kreiptis šeštadieniais nuo 9.15 iki 11.30 ir nuo 14.00 iki 17.00 val.; kamerose laikomi nuteistieji į biblioteką nevedami, grafike numatytu laiku bibliotekos darbuotojas lankosi kamerose ir keičia bei išduoda knygas.
Teismo vertinimu, Marijampolės PN, reglamentavę, kokia tvarka nuteistieji, laikomi baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, naudosis pataisos įstaigoje veikiančia biblioteka, pareiškėjo teisių nepažeidė. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų iškilę kliūčių naudotis biblioteka pagal patvirtintą Bibliotekos ir skaityklos lankymo grafiką. Teismas nepagrįstais pripažįsta pareiškėjo argumentus, jog pataisos įstaiga negalėjo riboti jam, atliekančiam paskirtas nuobaudas, galimybių naudotis biblioteka, kadangi priešingu atveju būtų pažeisti nuobaudos paskyrimo tikslai. Be to, teismas kaip nekonkrečius ir abstrakčius vertina pareiškėjo skundo argumentus dėl neatnaujinamų bibliotekos fondų, pasenusio turinio knygų, kadangi pareiškėjas itin abstrakčiai teigė, kad jis negalėjo gauti mokomosios literatūros, tačiau nenurodė, kokioje konkrečioje srityje jis siekė gilinti savo žinias.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad Marijampolės PN pareiškėjo teisės naudotis biblioteka nepažeidė.
Pareiškėjas tvirtino, jog prieš perkeliant jį į kamerų tipo patalpas, jis nebuvo apžiūrėtas gydytojo.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio, nustatančio nuobaudas, kurios gali būti skiriamos už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, 4 dalyje nurodyta, kad asmenims, kurie dėl medicininių priežasčių negali būti perkelti į kamerų tipo patalpas, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 2 dalies 3 punkte nustatytos nuobaudos, t. y. nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas ir pataisos namuose ir kalėjimuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas, neskiriamos, o jeigu buvo paskirtos, – nevykdomos.
Atsakovės atstovas nurodė, kad nuteistieji yra apžiūrimi konsultacijų metu, jos vykdomos tik esant nuteistojo prašymui ir esant registracijai pas gydytoją. Marijampolės PN sveikatos priežiūros tarnybos 2018 m. lapkričio 19 d. pažymos Nr. 14/07-5916 duomenimis, pareiškėjas prieš perkeliant jį į kamerų tipo patalpas skundais dėl sveikatos sutrikimų į medicinos darbuotojus nėra kreipęsis (b. l. 21).
Atsižvelgus į nustatytas bylos aplinkybes ir teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad Marijampolės PN Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žala sukėlė tai, kad patalpose buvo pilna tarakonų.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu buvo sudarę 2014 m. gruodžio 30 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 27/10-157 ir 2018 m. kovo 20 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 27/10-28 su UAB „Dezinfa“ (b. l. 40-48). Be to, atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės PN išduodamos specialios gaudyklės vabzdžiams ir briketai graužikams, tačiau duomenų apie ginčo laikotarpiu atliktus dezinsekcijos darbus, Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo (Aprašo 3 priedas) pildymą ir kitų įrodymų, galinčių paneigti parazitų (tarakonų) buvimą, nepateikė.
Teismas vertina, kad vien duomenys apie sudarytas sutartis nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog kamerose buvo kenkėjų (tarakonų), todėl daro išvadą, kad Marijampolės PN netinkamai vykdė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus.
Atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visetą bei įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo kalinimo sąlygos Marijampolės PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pobūdis, jų trukmė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti tokias aplinkybes nepateikė. Marijampolės PN pateikti duomenys šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepatvirtino (b. l. 20-21). Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, daro išvadą, kad dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų (20 parų buvo neužtikrintas minimalus pareiškėjui tenkantis plotas kamerų tipo patalpose, kadangi trūko 0,04 kv. m ploto, bei visą ginčo laikotarpį buvo netinkamai atliekama kenkėjų kontrolė) pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, jie nebuvo tokio masto ir pobūdžio, kad būtų galima spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo piniginėmis lėšomis. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas, konstatuojama, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad R. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas 2016 m. rugsėjo 15 d. - 2018 m. rugsėjo 20 d. laikotarpiu Marijampolės pataisos namuose atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose buvo pažeista.
Skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.