Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1970-556/2020

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-11-11
Bylos Nr.: A-1970-556/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-02456-2018-2
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Veslava Ruskan
Pareiškėjas: R. A.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė

Kategorijos

Administracinė byla Nr. A-1970-556/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02456-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovas), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. buvo kalinamas Marijampolės PN pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teigė, kad nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. puvo perkeltas į baudos izoliatorių 7 paroms, nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. – 13 parų, nuo 2017 m. kovo 7 d. – 10 parų, nuo 2018 m. gegužės 14 d. – 10 parų, nuo 2018 m. liepos 16 d. – 15 parų, nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. – 15 parų, nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. – 15 parų, ir buvo kalinamas kamerose Nr. 1, Nr. 3, Nr. 13 ir Nr. 20. Pareiškėjas nurodė, kad kamerų tipo patalpose jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktuose nustatyta ploto norma, be to, didžiąją dalį kamerų užėmė baldai ir sanitarinis mazgas; kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžio, spintelės, tualetas tupimas ir surūdijęs; kamerose buvo tarakonų; jose prastas dirbtinis apšvietimas, o natūralaus apskritai nebuvo, buvo bloga ventiliacija; įrengtose dviaukštėse lovose nebuvo kopėtėlių; prie stalo valgyti visiems vienu metu neužtekdavo vietos, tekdavo laukti, kol kiti pavalgys, todėl atšaldavo maistas. Nurodė, kad kartais jam buvo patiekiamas sugedęs maistas. Teigė, kad pataisos įstaiga nepriimdavo skalbti viršutinių drabužių; maudytis galėjo tik kartą per savaitę. Pasivaikščiojimo kiemas buvo labai mažas, trūko sporto įrangos, jame nebuvo lietaus kanalizacijos. Atliekant nuobaudas, nebuvo sudaryta tinkamų sąlygų naudotis biblioteka, buvo atnešamos vis tos pačios ir pasenusios knygos; nei karto nebuvo apžiūrėtas gydytojų. Tvirtino, kad netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė didelių nepatogumų, diskomfortą, sveikatos sutrikimus, orumo pažeminimą, buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, sumažėjo bendravimas.

Atsiliepimas

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos įstaiga veikė tinkamai ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Marijampolės PN pareiškėjui buvo užtikrinamas minimalus kameroje tenkantis plotas, kamerose esantys sanitariniai ir higienos mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo konstrukcinių reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad valgymas nėra ilgas procesas, todėl maistas neturėjo spėti atšalti, net jei reikia palaukti, be to, atsakovo atstovo vertinimu, galima valgyti ir sėdint ant lovos.

5. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasivaikščioti 1 valandą per parą, pasivaikščiojimo kiemo ploto teisės aktai nereglamentuoja. Paaiškino, kad atliekantiems nuobaudas nuteistiesiems sudaryta galimybė naudotis skalbyklos paslaugomis 1 kartą per savaitę (sekmadienį). Pažymėjo, kad per atliekamus periodinius Marijampolės PN patikrinimus pažeidimų nebuvo nustatyta. Tvirtino, kad nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir pripažino, kad R. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. Marijampolės PN atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose buvo pažeista. Skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl Marijampolės PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose Nr. 1, Nr. 3, Nr. 13 ir Nr. 20.

8. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl vienam asmeniui tenkančio ploto kamerose, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo baustas perkeliant į kamerų tipo patalpas: 2016 m. rugsėjo 15 d. - 7 paroms ir 2016 m. rugsėjo 23 d. - 13 parų perkeliant į kamerą Nr. 1, kurios plotas 14,26 kv. m, joje buvo iki 4 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko nuo 3,56 kv. m gyvenamojo ploto; 2017 m. kovo 7 d. 10 parų perkeltas į kamerą Nr. 20, kurios plotas 20,39 kv. m, joje buvo iki 5 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko nuo 4,07 kv. m ploto; 2018 m. gegužės 14 d. 10 parų perkeltas į kamerą Nr. 3, kurios plotas 12,45 kv. m, joje buvo iki 3 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko nuo 4,15 kv. m ploto; 2018 m. liepos 17 d., 2018 m. rugpjūčio 20 d., 2018 m. rugsėjo 5 d. po 15 parų perkeliant į kamerą Nr. 13, kurios plotas 16,46 kv. m, joje buvo iki 4 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko nuo 4,11 kv. m ploto. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. 7 paras ir nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. 13 parų, t. y. iš viso 20 parų, nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas (trūko 0,04 kv. m ploto), todėl nustatytą pažeidimą vertino kaip vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnyje. Teismas nurodė, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, vadovaujantis suformuota teismine praktika, atsižvelgtina į plotą, užimamą baldų ir kitų įrenginių. Teismas kaip pagrįstą pripažino pareiškėjo argumentą, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kitas inventorius dar labiau apribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto kamerose.

9. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad dėl kamerų tipo patalpų perpildymo jam trūko vietos prie stalo, nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų nurodyti nepatogumai (negalėjimas judėti, vietos prie stalo, baldų, sanitarinių įrenginių, gryno oro trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir yra šio pažeidimo dalis.

10. Teismas, pasisakydamas dėl skundo argumento, jog kartais pareiškėjui buvo patiekiamas sugedęs maistas, nurodė, kad pareiškėjas šį pažeidimą apibūdino deklaratyviai ir abstrakčiai, paminėjęs tik vieną įvykį. Įvertinęs Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2018 m. lapkričio 19 d. pažymą Nr. 14/07-5916, teismas sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu dėl netinkamo maisto sukeltų sveikatos sutrikimų nebuvo diagnozuota. Teismas pažymėjo, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tais atvejais, kai ją darantys veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai, smulkmeniški ir vienkartiniai, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Teismas pareiškėjo argumentus dėl jam kartais patiekto sugedusio maisto atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad visose kamerose įrengtos dviaukštės lovos buvo be kopėtėlių, skirtų užlipti į antrą aukštą, nurodė, jog ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Tiek 2004 m. Aprūpinimo normose, tiek 2017 m. Aprūpinimo normose nenustatytos nuteistiesiems skirtų lovų konstrukcinės savybės. Dėl šios priežasties pareiškėjo argumentus dėl nepatogaus patekimo į lovos antrąjį aukštą teismas vertino kaip teisiškai nepagrįstus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dviaukštės lovos antrame aukšte esančia miegamąja vieta naudojosi kameroje Nr. 1. Teismo vertinimu, jeigu pareiškėjui dėl tam tikrų priežasčių (sveikatos sutrikimų, kūno anatomijos ir pan.) buvo nepatogu užlipti į lovos antrąjį aukštą, jis turėjo galimybę kreiptis į Marijampolės PN administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus, tačiau byloje duomenų apie tai, kad jis būtų teikęs tokio pobūdžio prašymus, nėra pateikta.

12. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, o tualetas buvo tupimas, teismas nurodė, kad Higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. 2004 m. Aprūpinimo normose nustatyta, kad kamerų patalpoje turi būti sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė) – 1 komplektas, 2017 m. Aprūpinimo normose nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas - klozetas (gali būti ir tupiamas) ir vienas praustuvės komplektas. Byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad sanitariniuose mazguose yra lentynėlės tualeto reikmenims. Nei 2004 m., nei 2017 m. Aprūpinimo normos nenumato, kad kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose turi būti veidrodžiai ir spintelės, todėl teismas sprendė, kad Marijampolės PN šiuo aspektu teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių sanitarinio mazgo įrengimą, nepažeidė.

13. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su natūraliu ir dirbtiniu apšvietimu kamerose, nurodė, kad ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios 14 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos norma natūralios apšvietos rodiklių nereglamentuoja. Teismas nurodė, kad Marijampolės PN duomenų apie kamerų, į kurias pareiškėjas buvo paskirtas ginčo laikotarpiu, apšvietimą nepateikė.

14. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galbūt neužtikrinamų apšvietimo, ventiliacijos, oro temperatūros sąlygų ir, kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti. Teismas pareiškėjo teiginius apie neužtikrintą apšvietimą kameroje vertino kaip deklaratyvius ir nekonkretizuotus. Nurodė, kad pareiškėjas dėl minėtų pažeidimų apsiribojo itin trumpu ir apibendrintu apibūdinimu, todėl nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

15. Teismas dėl ventiliacijos, drėgmės kamerose, pelėsio, nustatė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-432, 2016 m. rugsėjo 6 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-313, 2017 m. rugpjūčio 1 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-245, 2018 m. kovo 5 d. patikrinimo akte Nr. PA-719 konstatavo, kad Marijampolės PN patalpose yra sudaryta galimybė patalpas išvėdinti per langus, ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatė. Teismas vertino, kad nustatytas patalpų vėdinimas atitiko Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, galinčių objektyviai patvirtinti, jog pareiškėjas neturėjo galimybių per langus išvėdinti patalpų, į kurias buvo paskirtas ginčo laikotarpiu.

16. Teismas pažymėjo, kad Visuomenės sveikatos centras 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-432 konstatavo, jog Marijampolės PN patalpų valymui skirtos priemonės yra išduodamos, nuteistasis tvarkdarys (patalpų valytojas) kasdien valo ir dezinfekuoja bendro naudojimo patalpas. Teismas vertino, kad patalpose, kurias jose apgyvendinti asmenys reguliariai vėdina, kruopščiai prižiūri ir tvarko, išvengiama drėgmės pertekliaus, pelėsio ir nemalonaus kvapo. Byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteiktos valymo priemonės ir kad dėl to jis būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, todėl šiuo aspektu Marijampolės PN neteisėtų veiksmų nenustatė.

17. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad jis neturėjo galimybės skalbti ir džiovinti drabužius, nurodė, jog Marijampolės PN teigė, jog pataisos įstaigoje veikiančioje skalbykloje yra sudarytos sąlygos skalbti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius; nuteistieji, atliekantys bausmę kamerų tipo patalpose, skalbykla naudojasi vieną kartą per savaitę, t. y. sekmadieniais. Marijampolės PN direktorius 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 4/07-15 patvirtino Avalynės ir drabužių taisyklos, kirpyklos, dušinės ir skalbyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarką, kurioje numatyta galimybė skalbti drabužius ir patalynę centralizuotai. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie centralizuotai teikiamas skalbimo paslaugas ir nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kamerų tipo patalpose, naudojimosi skalbykla tvarką. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į pataisos namų administraciją skundais dėl nesudarytų galimybių išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius ar nesuteiktų skalbimo paslaugų. Teismas pareiškėjo teiginius dėl teisės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius pažeidimo atmetė.

18. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl galimybės pasinaudoti dušu tik kartą per savaitę bei naudojimosi juo ribotą laiką, teismas nurodė, kad Taisyklės nustato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu (258 punktas); nuteistieji išleidžiami į dušą pagal dienotvarkėje nustatytą laiką (73² punktas); pataisos įstaigose dušai privalo veikti nuolat (259 punktas). Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistieji naudojasi dušu kartą per savaitę pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką. Pareiškėjas skunde patvirtino, kad jam teisė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę buvo užtikrinama. Byloje nenustatyta duomenų, kad pareiškėjui dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių būtų kilęs poreikis papildomai pasinaudoti dušu, kad dėl to jis būtų teikęs motyvuotą prašymą ir kad toks prašymas nebuvo patenkintas. Teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN teisės aktų normų, reglamentuojančių pareiškėjo teisę pasinaudoti nustatyta tvarka dušu, nepažeidė.

Žemesnės instancijos teismas

19. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad pasivaikščiojimo kiemas buvo labai mažas, jame neįrengta lietaus kanalizacijos sistema, trūko sportui skirtos įrangos, nurodė, jog galiojantys teisės aktai bendro pasivaikščiojimo kiemo ar vienam nuteistajam skiriamo pasivaikščiojimo kiemo ploto nereglamentuoja, Eksploatavimo taisyklėse ar kitame teisės akte nėra įtvirtinta, kokia įranga turi būti pasivaikščiojimo kiemuose. Pagal Eksploatavimo taisyklių 20 punktą, ši teisės norma turi rekomendacinį pobūdį ir pataisos įstaigoms pareigos įrengti nustatytą skaičių sporto įrangos ar sporto inventoriaus nenustato. Byloje esantis Marijampolės PN 2018 m. rugsėjo 11 d. atsakymas R. A., kuriame nurodyta, jog po lietaus atsiradęs vanduo nuteka į kanalizaciją, leidžia spręsti, kad pasivaikščiojimo kiemuose atmosferos kritulių šalinimo sistema įrengta. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į aktualų teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų, keliamų pataisos įstaigos pasivaikščiojimo kiemų įrengimui, nepažeidė.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo sudarytos sąlygos laisvai naudotis biblioteka, joje nėra naujos literatūros, knygos, kurias jis gaudavo, buvo pasenusios. Marijampolės PN galioja direktoriaus 2016 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-131 patvirtintas Bibliotekos ir skaityklos lankymo grafikas, kuriame nustatyta, kad nuteistieji, laikomi baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, dėl pageidaujamos literatūros gali kreiptis šeštadieniais nuo 9.15 val. iki 11.30 val. ir nuo 14.00 val. iki 17.00 val.; kamerose laikomi nuteistieji į biblioteką nevedami, grafike numatytu laiku bibliotekos darbuotojas lankosi kamerose ir keičia bei išduoda knygas.

21. Teismas vertino, kad Marijampolės PN, nustatę naudojimosi pataisos įstaigoje veikiančia biblioteka tvarką, kuria nuteistieji, laikomi baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, naudosis pataisos įstaigoje veikiančia biblioteka, pareiškėjo teisių nepažeidė. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų iškilę kliūčių naudotis biblioteka pagal patvirtintą Bibliotekos ir skaityklos lankymo grafiką. Teismas nepagrįstais pripažino pareiškėjo argumentus, jog pataisos įstaiga negalėjo riboti jam, atliekančiam paskirtas nuobaudas, galimybių naudotis biblioteka, kadangi priešingu atveju būtų pažeisti nuobaudos paskyrimo tikslai. Teismas kaip nekonkrečius ir abstrakčius vertino pareiškėjo skundo argumentus dėl neatnaujinamų bibliotekos fondų, pasenusio turinio knygų, kadangi pareiškėjas itin abstrakčiai teigė, kad negalėjo gauti mokomosios literatūros, tačiau nenurodė, kokioje konkrečioje srityje jis siekė gilinti savo žinias. Teismas sprendė, kad Marijampolės PN pareiškėjo teisės naudotis biblioteka nepažeidė.

22. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad prieš perkeliant jį į kamerų tipo patalpas, jis nebuvo apžiūrėtas gydytojo, nurodė, jog Marijampolės PN teigė, kad nuteistieji yra apžiūrimi konsultacijų metu, jos vykdomos tik esant nuteistojo prašymui ir esant registracijai pas gydytoją. Marijampolės PN sveikatos priežiūros tarnybos 2018 m. lapkričio 19 d. pažymoje Nr. 14/07-5916 nurodyta, kad pareiškėjas prieš perkeliant jį į kamerų tipo patalpas su skundais dėl sveikatos sutrikimų į medicinos darbuotojus nesikreipė. Atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas priėjo prie išvados, kad Marijampolės PN Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė.

23. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose buvo parazitų (tarakonų), nurodė, jog Marijampolės PN 2014 m. gruodžio 30 d. buvo sudarę Paslaugų teikimo sutartį Nr. 27/10-157 ir 2018 m. kovo 20 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 27/10-28 su UAB „Dezinfa“. Be to, atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės PN išduodamos specialios gaudyklės vabzdžiams ir briketai graužikams, tačiau duomenų apie ginčo laikotarpiu atliktus dezinsekcijos darbus, Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo (Aprašo 3 priedas) pildymą ir kitų įrodymų, galinčių paneigti parazitų (tarakonų) buvimą, nepateikė. Teismas vertino, kad vien duomenys apie sudarytas sutartis nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog kamerose buvo kenkėjų (tarakonų), todėl sprendė, kad Marijampolės PN netinkamai vykdė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus.

24. Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visetą bei įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo kalinimo sąlygos Marijampolės PN galėtų būti vertinamos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pobūdis, jų trukmė leidžia spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

25. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti tokias aplinkybes nepateikė. Marijampolės PN pateikti duomenys šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepatvirtino. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, sprendė, kad dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų (20 parų buvo neužtikrintas minimalus pareiškėjui tenkantis plotas kamerų tipo patalpose (trūko 0,04 kv. m ploto), bei visą ginčo laikotarpį buvo netinkamai atliekama kenkėjų kontrolė) pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, jie nebuvo tokio masto ir pobūdžio, jog būtų galima spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtus neigiamus išgyvenimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

III.

26. Pareiškėjas R. A. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai, priteisiant neturtinę žalą už parą po 25 Eur.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teisės aktai nenustato jam pareigos atvykus į įkalinimo įstaigą kreiptis su prašymais į įstaigos administraciją, jog jam būtų užtikrinamos teisės aktų reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos.

Žemesnės instancijos teismas

28. Nurodo, kad Marijampolės PN neveikė taip, kaip turėjo veikti, neužtikrino jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, dėl to jam atsirado neigiami padariniai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl kai kurių pažeidimų jis nesikreipė į pataisos namų administraciją, kadangi tinkamas kalinimo sąlygas turi garantuoti valstybė.

Šalies argumentai

29. Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Marijampolės PN neatitinka Pataisos įstaigų eksploatacijos bei įrengimo taisyklių, kadangi lietaus kanalizacijos sistema realiai neveikia, yra tik skylė, todėl smarkiau palijus, visas kiemelis būna apsemtas. Dėl sportuoti skirtų įrenginių pasivaikščiojimo kiemeliuose nurodo, kad galbūt teisės aktai ir nenustato jų įrengimo, tačiau kitose pataisos įstaigose toks inventorius yra įrengtas. Pažymi, kad Marijampolės PN nesuinteresuota skatinti nuteistuosius sportuoti.

30. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skeptiškai vertino skunde nurodytas aplinkybes dėl to, jog kameroje nebuvo vietos atsisėsti prie stalo pavalgyti, nurodydamas, kad galima pavalgyti atsisėdus ant lovos. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad kameroje nebuvo pakankamai inventoriaus, buvo grūstis, todėl pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

31. Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl galimybės išsiskalbti drabužius Marijampolės PN uždarojoje zonoje, tačiau atliekant paskirtą nuobaudą iki 15 parų, Marijampolės PN uždarosios zonos kamerų tipo patalpose (toliau – ir KTP) nuteistiesiems nesudaroma galimybė skalbti drabužius ir jokie drabužiai jiems nėra skalbiami. Todėl Marijampolės PN atsiliepime nurodyti argumentai šiuo klausimu yra melagingi.

32. Dėl galimybės pasinaudoti dušu pareiškėjas nurodo, kad Marijampolės PN uždarosios zonos KTP nuteistiesiems sudaromos sąlygos vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, tačiau vieno karto nepakanka. Be to, dušai yra netvarkingi, purkštukai sulužę, nėra kilimėlių. Naudojantis dušu, neužtikrinamas privatumas, kadangi dušai atskirti tik iš dalies, dėl to pareiškėjas matomas kitų nuteistųjų.

Šalies argumentai

33. Pareiškėjas teigia, kad nors teisės aktai ir nenumato reikalavimo į antrą lovos aukštą įrengti kopėtėles, tačiau lipimas į lovos antrą aukštą sudaro jam nepatogumų. Pažymi, kad Vilniaus PN, siekiant išvengti kalinamiems asmenims nepatogumų, kopėtėlės yra įrengtos. Kopėtėlių neįrengimas apsunkina pareiškėjui kalinimo sąlygas.

34. Pareiškėjas dėl kamerų vėdinimo nurodo, kad Marijampolės PN uždarosios zonos KTP kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tačiau už lango, maždaug 1 metro atstumu yra mūrinė siena, siekianti pastato trečią aukštą, todėl trukdo patekti orui bei natūraliam apšvietimui į kamerą. Dėl blogo vėdinimo kameroje susidaro drėgmė. Teigia, kad dėl to kreipėsi į Visuomenės sveikatos centrą, tačiau nežino, kaip buvo surašytas patikrinimo aktas, nes iš 13 kameros buvo perkeltas į 23 kamerą.

35. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl to, jog jis nesikreipė su skundais į administraciją, nepagrįsti, kadangi su skundais jis kreipėsi ne kartą, pateikia duomenis dėl kreipimųsi.

36. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad galbūt teisės aktai ir nenumato, kas konkrečiai turi būti sanitariniame mazge (klozetas ar unitazas), tačiau netgi Lukiškių TI-K (dabar Vilniaus PN), taip pat kitos įkalinimo įstaigos įrengia sėdimus klozetus sanitariniuose mazguose. Marijampolės PN šiuo aspektu pažeidžia teisės aktų reikalavimus, teikia teismui tikrovės neatitinkančią informaciją. Atkreipia dėmesį, kad turi sveikatos sutrikimų (kojų sąnarių), todėl kreipėsi į Marijampolės PN administraciją nurodydamas, kad tupimas tualetas jam sukelia papildomų nepatogumų, skauda klubus, kelių sąnarius, atsitūpus sunku atsistoti, taip pat kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą spręsti problemą, tačiau jo skundai buvo ir yra ignoruojami.

37. Pareiškėjas akcentuoja, kad jam buvo padaryta neatitaisoma žala. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsakovo atstovas teismui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl pareiškėjui papildomai išsivystė bejėgiškumo jausmas, jaučia pažeminimą, todėl jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kadangi pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Marijampolės PN 20 parų buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, vadovaudamasis sąžiningumo ir teisingumo principu, prašo priteisti po 25 Eur už parą. Prašo atsižvelgti į kitas bylos aplinkybes ir jo skundą tenkinti pilnai.

Atsiliepimas

38. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

39. Atsakovo atstovas nurodo, kad yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai visiškai atspindi Marijampolės PN poziciją šioje byloje, todėl mano, kad teikti kitus tikslinančius ar papildančius bylos nagrinėjimą duomenis yra netikslinga. Prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d., kuomet atliko jam paskirtas nuobaudas kamerų tipo patalpose, neužtikrinant teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.

Žemesnės instancijos teismas

41. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu iš viso 20 parų neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje (trūko 0,04 kv. m), visą ginčo laikotarpį neužtikrino Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų, t. y., kad kamerose nebūtų kenkėjų, pripažino, jog R. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. Marijampolės PN atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose buvo pažeista. Skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

42. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su pasivaikščiojimo kiemelių įrengimu, lietaus kanalizacijos nebuvimu, sportuoti skirtų įrenginių pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengimu, galimybe būnant KTP išsiskalbti drabužius, naudojimosi dušu ir įrenginių netvarkingumu bei privatumo duše neužtikrinimu, kopėtėlių į lovos antrą aukštą neįrengimu, kamerų vėdinimu ir natūraliu apšvietimu, tupimų klozetų. Be to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 20 parų buvo pažeista jo teisė į vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos pinigais, todėl prašė priteisti už kiekvieną dieną po 25 Eur ir skundą tenkinti visiškai.

43. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.

44. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

45. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.)

46. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė visus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus ir juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai juos įvertino. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

48. Pažymėtina, kad pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateikti liudijimai dėl bausmės atlikimo sąlygų KTP negali būti vertinami, kadangi jie nebuvo nurodyti ir pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kaip jau buvo minėta, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad naudojantis dušu jam nebuvo užtikrintas privatumas, dušai netvarkingi, purkštukai sulūžę, nėra kilimėlių, tačiau nurodyti argumentai pareiškėjo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nebuvo nurodyti. Atsižvelgiant į tai, kad, remiantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija minėtų pareiškėjo pažeidimų nevertina ir dėl jų nepasisako.

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu KTP, pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde, atsakovo atstovo atsiliepimuose į skundus nurodytas aplinkybes ir argumentus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės pažeidimą dėl vienam asmeniui tenkančio ploto KTP neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. 7 paras ir nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. 13 parų (iš viso 20 parų), taip pat Marijampolės PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad KTP buvo kenkėjų, t. y. netinkamai vykdė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus. Kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai išsamiai įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime, Marijampolės PN neteisėti veiksmai dėl nurodytų pažeidimų nenustatyti.

51. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų vertinimu, todėl papildomai jų nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių netinkamo vertinimo nenurodo.

52. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad Marijampolės PN uždarosios zonos KTP nuteistiesiems nesudaroma galimybė skalbti drabužius ir jokie drabužiai jiems nėra skalbiami, pažymėtina, kad byloje yra pateikta Marijampolės PN 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 4107-15 patvirtinta Avalynės ir drabužių taisyklos, kirpyklos, dušinės ir skalbyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarka, taip pat skalbyklos darbo grafikas, kurie patvirtina, kad drausmės zonoje bausmę atliekantiems asmenims suteikiama galimybė naudotis skalbyklos paslaugomis vieną kartą per savaitę (sekmadieniais). Taip pat drausmės zonoje bausmę atliekantiems asmenims suteikiama teisė vieną kartą per savaitę (sekmadieniais) pasinaudoti dušu, kaip nustatyta teisės aktuose. Pareiškėjas neneigia, kad tokia teisė (pasinaudoti dušu) jam buvo suteikta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai nurodytais aspektais yra nepagrįsti.

53. Dėl pareiškėjo teiginių dėl veidrodžio ir spintelių KTP neįrengimo, tupimo (ne sėdimo) klozeto, teisėjų kolegija vertina, kad bylos duomenys aktualiu ginčo laikotarpiu patvirtina, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, lentynėlės KTP buvo įrengtos, o veidrodžių įrengimo tiek 2004 m., tiek ir 2017 m. Aprūpinimo normose nėra numatyta. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tupimo tualeto (unitazo) įrengimas sanitarinio mazgo patalpoje šioje byloje pagrįstai nenustatytas kaip prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams, kadangi 2017 m. Aprūpinimo normose numatyta, kad KTP sanitarinio mazgo tualetas gali būti tupimas.

54. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kopėtėlių į lovos antrą aukštą neįrengimo, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek 2004 m., tiek ir 2017 m. Aprūpinimo normos numato, koks inventorius turi būti KTP, tačiau nedetalizuoja lovų parametrų, nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas, o įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėles. Atsižvelgiant į tai, nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016; 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018 ir kt.).

55. Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją su skundu dėl negalėjimo naudotis dviaukščiais gultais be kopėtėlių ar dėl to kyla jo nurodyti nepatogumai, ir (ar) su prašymu įrengti užlipimo / nulipimo nuo gultų konstrukcijas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu nenustatė Marijampolės PN neteisėtų veiksmų.

56. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos būdo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nei vienas kriterijus atskirai. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

57. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

58. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

59. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, kad Marijampolės PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

60. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, tai, kad KTP vienam asmeniui tenkanti ploto norma buvo pažeista nežymiai (trūko 0,04 kv. m ploto) konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos pinigais pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo pobūdį nėra pagrindo spręsti, kad dėl tokio pažeidimo pareiškėjas patyrė didelius kankinimus ar jam kilo kokių nors kitų reikšmingų pasekmių, pablogėjo sveikata. Taigi šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius