Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-51-789/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-01-14
Bylos Nr.: eI3-51-789/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02756-2017-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė
Pareiškėjas: N. M.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, Nacionalinė mokėjimo agentūra ir UAB „Medicinos bankas“, UAB Medicinos bankas, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

Kategorijos

20.2.1.1Neteisėtas veikimas
20.2.2Priežastinis ryšys
20.2.3.1Turtinė žala
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. eI-51-789/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01972-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.2; 20.2.3.1; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės, dalyvaujant pareiškėjui N. M., pareiškėjo atstovui G. B., Nacionalinės mokėjimo agentūros atstovei R. S., Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui M. V., liudytojams D. V. (dalyvavo 2019 m. gruodžio 10 d. vykusiame teismo posėdyje) ir R. U. (dalyvavo 2019 m. gruodžio 10 d. vykusiame teismo posėdyje),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, Nacionalinė mokėjimo agentūra ir UAB „Medicinos bankas“, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame teismo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 1 326 691,33 Eur turtinę žalą pareiškėjo naudai (t. 3, b. l. 18–49).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2005 m. gruodžio 1 d. pateikė paraišką Nr. BPD2004-EZUF-4.4.0-11-05/0016 skirti finansinę paramą iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) struktūrinių fondų projekto „Kaimo turizmo komplekso įkūrimas Nikronių kaime“ (toliau – ir Projektas) įgyvendinimui. Paaiškino, kad 2006 m. gruodžio 6 d. su Nacionaline mokėjimo agentūra (toliau – ir Agentūra) pasirašė Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės „Kaimo vietovių turizmo ir amatų skatinimas“ paramos sutartį Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-03-05/0/0038 (toliau – Paramos sutartis). Nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas su UAB „Medicinos bankas“ (toliau ir – Bankas) sudarė Kredito sutartį Nr. LOAN_45297 (toliau – Kredito sutartis). Paaiškino, kad Kredito sutartis sudaryta Paramos sutarties pagrindu, pagal kurią Pareiškėjas kartu su Banku įsipareigojo įgyvendinti Projektą. Nurodė, kad, siekdamas laiku užbaigti Projektą, tinkamai vykdė savo įsipareigojimus. 2008 m. vasario 28 d. Agentūrai pateikė mokėjimo prašymą dėl pirmojo etapo atliktų investicijų kompensavimo. Gautos Paramos lėšos (965 729 Lt), kurios turėjo būti išmokėtos ne vėliau kaip iki 2008 m. balandžio 28 d., turėjo būti naudojamos šiems tikslams: 1) pradėti vykdyti atsiskaitymus su Banku pagal Kredito sutartį; 2) pabaigti Projekto darbus. Paaiškino, kad paramos lėšos nebuvo išmokėtos, o 2009 m. birželio 26 d. pranešimu Agentūra Paramos sutartį nutraukė.

Pareiškėjas skunde teigia, kad, Agentūrai vilkinant Paramos išmokėjimą, pareiškėjas dėjo visas pastangas įgyvendinti Projektą, tarp pareiškėjo ir Banko buvo sudarytas papildomas susitarimas prie Kredito sutarties Nr. 2, pagal kurį mokėjimus pradėta leisti vykdyti nuo 2009 m. rugsėjo mėn. Vėliau buvo sudarytas papildomas susitarimas prie Kredito sutarties Nr. 3, pagal kurį mokėjimus pradėta leisti vykdyti nuo 2010 m. kovo mėn. Paaiškino, kad pirmoji Paramos dalis pareiškėjui buvo išmokėta tik 2015 m. spalio mėn. po ilgų derybų ir bylinėjimosi procesų. Nurodė, kad 2016 m. vasario mėn. Bankas nutraukė Kredito sutartį, o 2016 m. balandžio 22 d. vykdomuoju įrašu Nr. JŠ-4676 ir vykdomuoju įrašu Nr. JŠ-4679 Banko naudai iš pareiškėjo priteista bendra 1 110 158,80 Eur skola bei 0,994 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo negrąžinto kredito likučio (897 303,20 Eur).

Paaiškino, kad patirtą žala sudaro Banko prašomų priteisti palūkanų dydis (202 821,47 Eur), netesybos (9 779,59 Eur), nuostolių atlyginimas (627,27 Eur), prarastos pareiškėjo asmeninio turto lėšos (12 743 Eur), negautos pajamos, kurios buvo apskaičiuotos pagal Agentūros, Banko ir pareiškėjo suderintą verslo planą 2012–2015 m. (868 860 Eur), negautos pajamos pagal verslo planą 2009–2012 m. (231 860 Eur), iš viso 1 326 691,33 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Agentūra atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti arba bylą nutraukti (t. 3, b. l. 142–151). Pažymėjo, kad analogiškas ginčas tarp šalių dėl to paties dalyko bei to paties pagrindo yra išnagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. eI-1480-821/2017. Nurodė, kad 2009 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. BRK-(10.31)-8727 „Dėl paramos sutarties nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas) Agentūra nusprendė nutraukti su pareiškėju pasirašytą Paramos sutartį. Nurodė, kad šis Sprendimas priimtas, Agentūrai nustačius, jog pareiškėjas, vykdydamas pirkimą, pažeidė Projekto vykdytojo ir (arba) partnerio, pretenduojančio gauti paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų pagal Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. 3D-543 (toliau – ir Taisyklės). Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą skundą, 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013 nusprendė panaikinti Agentūros 2009 m. birželio 26 d. sprendimą BRK-(10.31)-8727 „Dėl paramos sutarties nutraukimo“ (toliau – ir Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas). Agentūra, nesutikdama su priimtu Teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-916/2014 paliko galioti Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą.

Šalies argumentai

Nurodė, kad iš pateikto skundo nėra aišku, ar pareiškėjui žala kilo dėl to, kad Agentūra, pareiškėjo nuomone, netinkamai vykdė Teismo sprendimą, ar dėl to, kad ilgai užtruko bylinėjimasis ir pareiškėjas negebėjo atsiskaityti su banku. Pažymėjo, kad Paraiškoje nurodytos galimai gautinos pajamos iš Projekto yra tik hipotetinės. Pagal formuojamą teismų praktiką, hipotetinės pajamos, pagrįstos prielaidomis, negali būti priteisiamos. Mano, kad Agentūra nėra atlikusi pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų. Teigia, kad pareiškėjas taip pat nepatyrė jokios realios žalos, todėl nėra ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Taigi nėra visų sąlygų, dėl kurių galėtų kilti viešoji (valstybės) atsakomybė.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (t. 3, b. l. 116–129). Mano, kad Agentūra tinkamai įvykdė Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą, ir, atsižvelgdama į jį, iš naujo įvertino Mokėjimo prašymą ir pripažino tinkamomis kompensuoti 272 594,13 Eur pareiškėjo patirtas išlaidas. Pažymi, kad parama buvo išmokėta 2015 m. rugsėjo 18 d., o sprendimą nutraukti Paramos sutartį pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus Bankas priėmė 2016 m. vasario mėn. Nors pareiškėjo statinių baigtumas yra 100 proc., o jų tinkamumo naudoti aktas yra išduotas 2009 m. birželio 26 d., tačiau pareiškėjas 6 metus veiklos nevykdė. Teigia, kad byloje yra duomenų, jog Kredito sutartis buvo nutraukta dėl kitų priežasčių, nei nurodo pareiškėjas. Mano, kad teismo sprendimų apskundimas negali būti vertinamas kaip proceso vilkinimas. Teigia, kad pareiškėjo pateikti skaičiavimai nepagrįsti, pareiškėjas remiasi planuotomis pajamomis, nurodytomis verslo plane, kuris nebuvo įgyvendintas. Nurodė, kad pareiškėjas, gavęs iš Agentūros 272 594,13 Eur paramą, šių lėšų neskyrė padengti skolą UAB „Medicinos bankas“.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Medicinos bankas“ prašo teismo bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėti teismo nuožiūra (t. 3, b. l. 130–133). Paaiškino, kad UAB „Medicinos bankas“ jokio verslo plano su pareiškėju nederino ir jo netvirtino. Nurodė, kad kartu su pareiškėju neįsipareigojo įgyvendinti Projekto. Pažymėjo, kad UAB „Medicinos bankas“ prisiėmė pareigą tik suteikti pareiškėjui finansavimą jo inicijuotam Projektui. Nurodė, kad pareiškėjas tinkamai nevykdė Kredito sutarties nuo pat jos sudarymo 2008 m., o prievolės pažeidimai tęsėsi per visą Kredito sutarties galiojimo laikotarpį. Pažymėjo, kad pareiškėjas, gavęs 272 594,13 Eur paramą, iš šios sumos nei vieno euro neskyrė UAB „Medicinos bankas“ skolos padengimui. Paaiškino, kad pareiškėjas neatkūrė savo mokumo ir 2015 m. vasarą nutraukė mokėjimus UAB „Medicinos bankas“, todėl Kredito sutartis buvo nutraukta.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas prašė teismo skundą tenkinti.

Teismo posėdžio metu Agentūros atstovė prašė teismo skundą tenkinti.

Teismo posėdžio metu Ministerijos atstovė prašė teismo skundą tenkinti.

2019 m. gruodžio 10 d. teismo posėdžio metu liudytojas D. V. nurodė, kad teikė Projekto administravimo paslaugas. Nurodė, kad vykdant Projektą buvo atlikti viešieji pirkimai, liudytojas teikė Agentūrai mokėjimo prašymus. Paaiškino, kad Projekto atlikimo metu buvo atliekamos kratos dėl galimai netinkamai atlikto Projekto. Nurodė, kad jo užduotis buvo paruošti Projekto dokumentaciją. Paaiškino, kad aplinkybių apie Kredito sutarties vykdymą nežino.

2019 m. gruodžio 10 d. teismo posėdžio metu liudytojas R. U. nurodė, kad yra UAB „Universali forma“ direktorius. Paaiškino, kad rengė Paraišką paramai gauti. Pažymėjo, kad po Paraiškos pateikimo pareiškėjas su juo konsultavosi, tačiau Projekto vykdymo jis neadministravo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš bylos duomenų matyti, kad Agentūra su pareiškėju 2006 m. gruodžio 6 d. sudarė Paramos sutartį. Paramos sutartimi šalys susitarė, jog pareiškėjui Paramos sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis finansuojama iki 1 294 800,00 Lt (375 000 Eur) arba 49,59 proc. visų tinkamų kompensuoti projekto lėšų (1.1.3 p.). Pareiškėjas įsipareigoja prisidėti ne mažesniu kaip 1 316 439 Lt (381 267,08 Eur) arba 50,41 proc. įnašu prie tinkamų finansuoti išlaidų apmokėjimo ir užtikrinti visų kitų Projektui įgyvendinti reikalingų išlaidų (tarp jų ir netinkamų) apmokėjimą (1.1.4 p.). Projektas turi būti įvykdytas iki 2008 m. rugsėjo 1 d. (Paramos sutarties 2.2.1 p., pakeistas Susitarimu Nr. 1) (t. 2, b. l. 125–143).

Agentūra 2009 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. BR6-(10.31)-8727 nusprendė Paramos sutarties vykdymą nutraukti dėl to, kad pareiškėjas Agentūrai pateikė neteisingą informaciją (t. 2, b. l. 68–70). Nesutikdamas su Agentūros 2009 m. birželio 26 d. sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Iš teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013 nutarta sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-58-655/2010.

Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-58-655/2010 dėl dokumentų suklastojimo ir pasikėsinimo sukčiauti, kurioje vienas iš kaltinamųjų buvo pareiškėjas (dėl galimai suklastotų dokumentų pateikimo Agentūrai įgyvendinant Projektą). 2012 m. vasario 24 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui priėmus 2012 m. spalio 4 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr.1A-495-166/2012, pareiškėjas buvo išteisintas (t. 2, b. l. 71–91).

Atnaujinęs administracinės bylos Nr. I-12-426/2013 nagrinėjimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Agentūros 2009 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. BR6-(10.31)-8727, konstatuodamas, kad, pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Agentūros 2009 m. birželio 26 d. sprendimas nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu (t. 2, b. l. 99–107). Agentūra, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-916/2014 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (t. 2, b. l. 108–116).

Agentūra 2014 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. BRK-8070(10.2.2) informavo pareiškėją, jog teismo sprendimas yra vykdomas ir apie tolimesnę eigą jį informuos atskiru raštu (Administracinės bylos Nr. eI-1480-821/2017 t. 4, b. l. 27). Agentūra 2014 m. spalio 15 d. raštu Nr. BRK-8960(10.3.8) kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti dokumentus, susijusius su atliktais kaimo turizmui ir poilsiui tinkamų pastatų statybos darbais, Projekte numatytos įrangos (virtuvės ir skalbimo įranga, baldai, buitinė technika, apskaitos programa ir kompiuteris, treniruokliai, aplinkos tvarkymo inventorius, turistinis inventorius, mikroautobusas, pirčių įranga, vaikų žaidimų aikštelė) įsigijimu bei viešinimo išlaidomis, ir nurodė, jog, gavusi dokumentus, įvertins tinkamų finansuoti išlaidų sumą (Administracinės bylos Nr. eI-1480-821/2017 t. 4, b. l. 210–211). Agentūra 2015 m. vasario 5–13 d. atliko patikrą vietoje ir parengė patikros vietoje ataskaitą Nr. 19, kurią 2015 m. vasario 13 d. pranešimu Nr. 32 pateikė pareiškėjui (Administracinės bylos Nr. eI-1480-821/2017 t. 4, b. l. 164–204).

Agentūra priėmė sprendimą dėl galutinės apskaičiuotos ir pareiškėjui mokėtinos sumos ir 2015 m. liepos 30 d. raštu Nr. BR6-10688(12.4) apie sprendimą informavo tiek pareiškėją, tiek Ministeriją, prašydama jos kompensuojamą 272 594,13 Eur paramos lėšų sumą pervesti į pareiškėjo nurodytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (Administracinės bylos Nr. eI-1480-821/2017 t. 4, b. l. 161–162). Pareiškėjas Agentūros sprendimo dėl galutinės paramos lėšų sumos teismui neskundė.

Pareiškėjas 1 326 691,33 Eur turtinės žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos veiksmų, t. y. neteisėto Paramos sutarties nutraukimo, taip pat dėl to, jog, pareiškėją išteisinus Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, Agentūra Paramos sutarties neatnaujino, bet tęsė ir vilkino bylinėjimosi procesą dėl Paramos sutarties nutraukimo administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013. Pareiškėjas nurodo, kad jo patirtą 1 326 691,33 Eur turtinę žalą sudaro: 202 821,47 Eur banko prašomų priteisti palūkanų dydis, 9 779,59 Eur netesybos, 627,27 Eur nuostolių atlyginimas, 12 743 Eur prarastas pareiškėjo asmeninis turtas ir lėšos, 231 860 Eur negautos pajamos pagal verslo planą 2009-2012 m.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnyje nustatyta valdžios institucijų atsakomybė už jų neteisėtais veiksmais padarytą žalą yra viena iš deliktinės civilinės atsakomybės rūšių, kurios pagrindinė funkcija – nukentėjusiojo nuostolių kompensavimas, siekiant grąžinti jį į ankstesnę, iki žalos atsiradimo buvusią padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2013).

CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokių elgesio standartų, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, taikoma ir viešajai civilinei atsakomybei, kurios subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė ar savivaldybė. Šis atsakomybės subjekto išskirtinumas lemia jos taikymo griežtumą, t. y. viešajai atsakomybei nustatyti reikalingos tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimas (neteisėtas veikimas); 2) asmens patirta žala; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1979/2013, 2013 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-406/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010). Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi iš esmės valstybės institucijos privalo nepažeisti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų. Teismas pažymi, kad šis CK 6.246 straipsnio reglamentavimas nereiškia, kad valstybės institucijos, pasinaudojusios diskrecija, atliktas faktinių aplinkybių ir įrodymų įvertinimas yra visiškai nekontroliuojamas. Teisingumo principui prieštarautų valstybės atsakomybės pašalinimas, jei būtų nustatyta, kad valdžios institucija, pasinaudojusi diskrecija, padarė akivaizdžią klaidą.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas galimai neteisėtus Agentūros veiksmus kildina iš jos priimto sprendimo nutraukti Paramos sutartį bei jos tolimesnio bylinėjimosi po Paramos sutarties nutraukimo. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Agentūros 2009 m. birželio 26 d sprendimą Nr. BR6-(10.31)-8727, kuriuo nutraukta Paramos sutartis, konstatuodamas, kad atsakovė šiame sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė netinkamai, sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu (t. 2, b. l. 99–107).

Teismas pažymi, kad administracinio akto panaikinimas pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti.

Iš bylos duomenų matyti, kad Žemės ūkio ministerijos Teisės departamento 2009 m. vasario 3 d. pažymoje Nr. 1T-32(14.11) nustatyta, kad Agentūros tarnautojai susipažino su Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 06-1-11013-08 medžiaga, kurioje yra duomenų apie tai, kad pareiškėjas Agentūrai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (t. 2, b. l. 119–124). Žemės ūkio ministerija 2009 m. vasario 26 d. posėdyje sprendė klausimą dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų Agentūrai (t. 2, b. l. 92–98). Iš posėdžio protokolo Nr. 8D-211(5.50) turinio matyti, kad Agentūros tarnautojai susipažino su FNTT ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 06-1-11013-08 medžiaga, kurioje buvo duomenys apie tai, jog pareiškėjo pateikti statybos darbų žurnalo įrašai skiriasi nuo tų, kuriuos pareiškėjas teikė Agentūrai. Taigi Agentūra nustatė, kad ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 06-1-11013-08 medžiagoje yra duomenų, kurie patvirtino, kad pareiškėjas galimai pažeidė Paramos sutarties nuostatų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1K-033 patvirtintos Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento priemonių ir projektų, finansuojamų įgyvendinant priemones, administravimo ir finansavimo taisyklės (teisės akto redakcija, galiojusi Agentūros 2009 m. birželio 26 d sprendimo Nr. BR6-(10.31)-8727 priėmimo metu nuo 2009 m. balandžio 19 d.) (toliau – ir Administravimo taisyklės) nustato finansuojamų projektų bendrąsias projektų teikimo, vertinimo, atrankos, projektų išlaidų apmokėjimo ir jų įgyvendinimo priežiūros procedūras. Administravimo taisyklių 223 punkte nustatyta, kad, gavusi iš FNTT pranešimą, kad atliekamas įgyvendinamo projekto ikiteisminis tyrimas, įgyvendinančioji institucija turi atlikti patikrą vietoje ir prireikus inicijuoti paramos teikimo sustabdymą. Esant šioms aplinkybėms, Agentūra, susipažinusi su FNTT ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 06-1-11013-08 medžiaga, turėjo vadovautis Administravimo taisyklių 223 punktu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-330-415/2019 konstatuota, kad kadangi įtarimai tiesiogiai kilę iš bylai aktualių paramos teisinių santykių, jei nebūtų sprendimo dėl paramos sutarties nutraukimo, Agentūra turėtų paramos teikimą sustabdyti Administravimo taisyklių 223 punkte nurodytu teisiniu pagrindu. Taigi Agentūra turėjo diskreciją spręsti dėl paramos teikimo sustabdymo ir / arba dėl Paramos sutarties nutraukimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Agentūra nutraukė Paramos sutartį. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Agentūra atliko veiksmus, kuriuos ji turėjo teisę atlikti. Aplinkybė, kad Sprendimas, kuriuo buvo nutraukta Paramos sutartis, teismo sprendimais buvo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, pati savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai.

Kaip minėta anksčiau, iš teismų sistemos LITEKO duomenų ir prie šios bylos pridėtos administracinės bylos Nr. I-12-426/2013 turinio matyti, kad Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-58-655/2010, kurioje vienas iš kaltinamųjų buvo pareiškėjas. 2012 m. vasario 24 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui priėmus 2012 m. spalio 4 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr.1A-495-166/2012, pareiškėjas buvo išteisintas (t. 2, b. l. 71–91). Atnaujinęs bylos nagrinėjimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Agentūros 2009 m. birželio 26 d sprendimą Nr. BR6-(10.31)-8727 (t. 2, b. l. 99–107). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-916/2014 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti (t. 2, b. l. 108–116).

Teismas pažymi, kad aplinkybės dėl pareiškėjo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo buvo vertintos Agentūros, priimant 2009 m. birželio 26 d sprendimą Nr. BR6-(10.31)-8727, kuriuo nutraukta Paramos sutartis. Aplinkybės dėl pareiškėjo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo taip pat buvo aktualios ir administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013, kadangi ji buvo sustabdyta, iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-58-655/2010.

Teismas pažymi, kad Agentūrai nėra suteikta diskrecija kvestionuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktus veiksmus ir priimtus procesinius sprendimus. Aplinkybės dėl pareiškėjo veiksmų buvo išnagrinėtos Vilniaus apygardos teismui priėmus 2012 m. spalio 4 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-495-166/2012. Esant šioms aplinkybėms, iki šio momento Agentūra turėjo pagrindą neišmokėti išmokų pagal Paramos sutartį. Aplinkybės dėl Agentūros 2009 m. birželio 26 d sprendimo Nr. BR6-(10.31)-8727 teisėtumo ir pagrįstumo buvo nagrinėjamos administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013, kurioje buvo nuspręsta Agentūros 2009 m. birželio 26 d sprendimą Nr. BR6-(10.31)-8727 dėl Paramos sutarties nutraukimo panaikinti. Teismas pažymi, kad, vykstant teisminiam procesui dėl Agentūros 2009 m. birželio 26 d sprendimo Nr. BR6-(10.31)-8727 teisėtumo ir pagrįstumo, Agentūra taip pat neturėjo pareigos mokėti pareiškėjui išmokas pagal Paramos sutartį. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013 įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. rugpjūčio 12 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A756-916/2014. Teismo vertinimu, pareiškėjas Agentūros bylinėjimąsi administraciniame procese administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013 nepagrįstai traktuoja kaip atsakovės neteisėtus veiksmus. Teismas pažymi, kad administraciniame procese nagrinėjami administraciniai ginčai. Tiek privatiems, tiek viešiesiems subjektams yra garantuojamos procesinės teisės teikti skundus (prašymus) dėl jų netenkinančių teismų sprendimų. Vien ta aplinkybė, kad Agentūra apeliaciniu skundu skundė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013, nesudaro pagrindo konstatuoti Agentūros neteisėtus veiksmus.

Iš bylos duomenų matyti, kad, 2014 m. rugpjūčio 12 d. įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013, Agentūra 2014 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. BRK-8070(10.2.2) informavo pareiškėją, jog teismo sprendimas yra vykdomas, ir apie tolimesnę eigą jį informuos atskiru raštu. Pareiškėjas teikė Agentūrai duomenis dėl Projekto vykdymo ir apie patirtas išlaidas Projektui įgyvendinti. Agentūra priėmė sprendimą dėl galutinės apskaičiuotos ir pareiškėjui mokėtinos sumos ir 2015 m. liepos 30 d. raštu Nr. BR6-10688(12.4) apie sprendimą informavo tiek pareiškėją, tiek Žemės ūkio ministeriją, prašydama Žemės ūkio ministerijos kompensuojamą 272 594,13 Eur paramos lėšų sumą pervesti į pareiškėjo nurodytą banko sąskaitą. Pareiškėjas Agentūros sprendimo dėl galutinės apskaičiuotos ir pareiškėjui mokėtinos sumos teismui neskundė. Taigi bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad, įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013, Agentūra jį įvykdė, pareiškėjas dėl sprendimo įvykdymo ir galutinės išmokėtos sumos skundų teismui neteikė. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti Agentūros neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1480-821/2017 nagrinėtos aplinkybės dėl Agentūros veiksmų, kuriuos ji atliko, įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013, ir konstatuota, kad Agentūra nedelsiant ėmėsi aktyvių veiksmų, atliko patikrą ir priėmė sprendimą dėl lėšų išmokėjimo. Minėtame sprendime teismas pripažino, kad byloje nėra įrodymų, kad Agentūra, vykdydama teismo sprendimą, atliko draudžiamus veiksmus ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi nėra pagrindo pripažinti neteisėtus Agentūros veiksmus, jai įgyvendinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, taip pat remdamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1480-821/2017 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-330-415/2019, kuriose buvo nagrinėjamos iš esmės analogiškos aplinkybės, išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Agentūros veiksmai negali būti pagrindas civilinei atsakomybei kilti.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ir kredito įstaiga UAB „Medicinos bankas“ 2007 m. rugsėjo 6 d. sudarė Kredito sutartį, pagal kurią sutartyje numatyta tvarka ir terminais Bankas pareiškėjui suteikė 637 000 Eur kreditą turizmo komplekso statybai ir įrengimui (Sutarties 2.1 p., 2.3 p.). Pradinėje sutartyje kredito grąžinimo pradžia numatyta 2008 m. rugsėjį, pabaiga – 2012 m. rugpjūtį (Sutarties 2.6 p.). Vėlesniais susitarimais kredito grąžinimo pradžios terminai buvo keičiami (Papildomi susitarimai Nr. 2, 3, 4, 6, 7, 10), taip pat susitarta dėl papildomos kredito sumos išdavimo (272 555 Eur) (Papildomas susitarimas Nr. 6, t. 2, b. l. 302–303), kredito grąžinimo terminas pratęstas iki 2019 m. spalio 16 d. (Papildomas susitarimas Nr. 7) (t. 2, b. l. 273–280, 291–311). UAB „Medicinos bankas“ 2016 m. vasario 9 d. raštu Nr. S100/2016-540 informavo pareiškėją, kad Kredito sutartį vienašališkai nutrauks 2016 m. vasario 23 d. Pareiškėjui lėšos pagal Paramos sutartį buvo pervestos 2015 m. rugsėjo 18 d. (t. 5, b. l. 95), kredito sutartis tarp pareiškėjo ir kredito įstaigos nutraukta tik 2016 m. vasario 23 d. (t. 3, b. l. 1). Byloje nustatyta, kad gautos paramos lėšos pagal Paramos sutartį nebuvo grąžintos Bankui (šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino pats pareiškėjas). Iš teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-706-661/2017 nustatyta, jog 2016 m. vasario 23 d. kredito įstaiga vienašališkai nutraukė kredito sutartį, o pareiškėjo ieškinys, kuriuo buvo ginčijamas šios sutarties nutraukimas, buvo atmestas (t. 2, b. l. 317–331). Minėtame teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjas savo įsipareigojimų vykdymą buvo pradelsęs ilgą laiką, gautos paramos nepanaudojo skoloms padengti, dėl to Bankas neturėjo pagrindo tikėtis, kad pareiškėjas pasirengęs ir pajėgus vykdyti Kredito sutartį.

Pareiškėjas ir jo atstovas nurodė, kad pagal Paramos sutartį gautos lėšos iš pareiškėjo buvo pavogtos. Teismas pažymi, kad ši aplinkybė nėra susijusi su atsakovės atstovių veiksmais. Tai, kad pareiškėjas pagal Paramos sutartį gautų lėšų negalėjo grąžinti Bankui dėl kitų, nuo atsakovės atstovių nepriklausančių aplinkybių, negalima vertinti kaip atsakovės atstovių neteisėtus veiksmus.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas, vykdydamas Paramos sutartį, veikė kaip ūkio subjektas, siekiantis gauti naudos ir, sudarydamas su Banku paskolos sutartį, veikė savo rizika. UAB „Medicinos bankas“ atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas tinkamai nevykdė Kredito sutarties nuo pat įsipareigojimų pagal šią sutartį vykdymo pradžios, t. y. nuo 2008 m. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis Papildomas susitarimas Nr. 2 (iš susitarimo 1.4 punkto matyti, kad yra paskaičiuota 100 000 Lt bauda ir 4 528,71 Eur delspinigių už Kredito sutarties sąlygų nevykdymą) (t. 2, b. l. 292-293). Teismo vertinimu, šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Kredito sutarties nevykdymą lėmė kitos priežastys, kurios yra nesusijusios su atsakovės atstovių veiksmais.

Pareiškėjo nurodyti nuostoliai, kurių jis galimai būtų išvengęs, jei nebūtų buvusi nutraukta Paramos sutartis, yra paremti tik hipotetinėmis prielaidomis, kurios nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Pareiškėjo skunde nurodyti nuostoliai atsirado būtent dėl atsakovės atstovių neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad šios aplinkybės iš esmės buvo vertinamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1480-821/2017 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-330-415/2019. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1480-821/2017 konstatuota, kad pareiškėjas patirtų netiesioginių nuostolių faktą grindžia vien prielaidomis, t. y. tikėtinomis, o ne realiomis pajamomis; pareiškėjo verslo planas ir jame nurodomos planuojamos gauti pajamos nepatvirtina jį patyrus nuostolius CK 6.249 straipsnio 1 dalie prasme. Minėtame teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tarp pareiškėjo nurodomų patirtų nuostolių ir atsakovo neteisėtų veiksmų nėra tiesioginio priežastinio ryšio.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra nustatytos sąlygos (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys) valstybės atsakomybei kilti. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo N. M. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjosJolita RasiukevičienėRasa Ragulskytė-MarkovienėVita Valeckaitė