Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros, atstovei Renatai Skyrelienei,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui Aurelijui Mačiulaičiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. M. patikslintą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“ dėl turtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

13. Agentūros atstovė teismo posėdyje papildomai nurodė, kad pareiškėjas pakeitė sąskaitą ir nurodė kitą banką. Lėšas išgrynino ir jos buvo pavogtos. Šiomis lėšomis galėjo atsiskaityti su Banku. Agentūros sprendimą teismas panaikino dėl formos neatitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui (toliau – ir VAĮ). Agentūros turimi dokumentai buvo paimti FNTT, neturėjo ką vertinti. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo pareiškėjas delsė dokumentus pateikti. Dokumentus įsipareigojo saugoti 10 metų.

18. Ministerijos atstovas A. Mačiulaitis teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad visa Projekto įgyvendinimo rizika tenka pareiškėjui. Paskolos sutartis buvo didinama (susitarimu Nr. 6), nėra aišku, kad ją naudojo. Keisdamas sąskaitą ir išgrynindamas lėšas pats pareiškėjas elgėsi neatsakingai, negrąžino didelės kredito dalies. 2009 m. buvo krizė, tokio gryno pelno, kaip nurodyta verslo plane, pareiškėjas negalėjo uždirbti. Verslo plane nurodytos hipotetinės pajamos.

19. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Medicinos bankas“ atstovas V. S. teismo posėdyje pareiškėjo skundą prašė spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad kredito sutartis su pareiškėju nutraukta, nes nebuvo vykdomi mokėjimai. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Projektas buvo įgyvendinamas kartu su Banku, Bankas tik skolino lėšas. Po 2015 m. Bankui nebuvo grąžintos jokios pinigų sumos. Jei tokia ženkli pareiškėjui išmokėta suma (apie 270 000 Eur) bankui būtų sugrąžinta, paskolos sutartis nebūtų nutraukta. Pareiškėjo įsiskolinimas bankui buvo apie 35 000 Eur. Pareiškėjas Banką privalėjo informuoti apie sąskaitos pasikeitimą, tai buvo nurodyta susitarime Nr. 3.

II.

22. Teismas, vadovaudamasis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertino, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pažymėjo, kad administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas.

24. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog išteisinus pareiškėją baudžiamojoje byloje Agentūra sutarties neatnaujino, o tęsė ir vilkino procesą administracinėje byloje. Teismas LITEKO duomenimis nustatė, jog administracinės bylos Nr. I-12-426/2013 nagrinėjimas Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2010 m. vasario 11 d. nutartimi buvo sustabdytas, iki kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas bylos sustabdymo neginčijo. Bylos nagrinėjimas atnaujintas 2012 m. spalio 17 d. ir 2013 m. sausio 14 d. paskirtas teismo posėdis. 2013 m. sausio 14 d., taip pat 2013 m. kovo 25 d. ir 2013 m. birželio 3 d. posėdžiai buvo atidėti, tačiau, kaip matyti iš bylos kortelės, tai buvo padaryta pareiškėjo prašymu (siekiant pasinaudoti advokato pagalba, pateikus patikslintą skundą, taip pat dėl pareiškėjo ligos). Šios posėdžių atidėjimo priežastys neleidžia daryti išvados, jog Agentūra vilkino administracinės bylos nagrinėjimą. Tai, jog Agentūra pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinis teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo, taip pat negali būti pripažįstama proceso vilkinimu, nes tokią teisę bylos šalims suteikia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) (127 straipsnis, redakcija galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.).

26. Teismas akcentavo, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. reali turtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti 692 027 Eur turtinės žalos atsiradimą, nurodydamas, jog jį sudaro dėl neteisėtų veiksmų nutraukiant Paramos sutartį Bankui negrąžintas 637 000 Eur kreditas ir 55 027 Eur lėšų, kurias pareiškėjas būtų uždirbęs, jei projektas būtų įgyvendintas 2009 m. Nurodo, jog pagal verslo planą buvo skaičiuojama, kad Projektas per metus laiko uždirbs apie 1 mln. litų pajamų (289 620 Eur). Iš jų, pagal Kredito sutartį (jos 2.6.1 p.) 2009 m. buvo planuota atiduoti 75 600 Eur lėšų, 2010 m. – 163 500 Eur lėšų, 2011 m. – 217 800 Eur lėšų, 2012 m. – 162 900 Eur lėšų. Be to mano, jog iki šios dienos jis būtų uždirbęs apie 55 027 Eur lėšų.

28. Teismas, akcentuodamas, jog pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami yra tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, pažymėjo, kad tarp pareiškėjo nurodomų patirtų nuostolių ir atsakovo neteisėtų veiksmų nėra tiesioginio priežastinio ryšio, kadangi Paramos sutartis nemotyvuotai nutraukta 2009 m. birželio 26 d. sprendimu, tačiau ilgai trukusį paramos lėšų išmokėjimą lėmė kitos aplinkybės, tokios kaip pareiškėjo atžvilgiu vykęs ikiteisminis tyrimas bei baudžiamosios bylos nagrinėjimas, paties pareiškėjo veiksmai administracinės bylos nagrinėjimo metu bei apie pusę metų užtrukęs dokumentų su atliktais darbais pateikimas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodomi nuostoliai gali būti laikomi atsakovo veiksmų dėl netinkamo administracinio akto motyvavimo rezultatu.

29. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje iš dalies yra nustatyta tik viena iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai, sprendė, jog nėra nustatyta visų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti ir pareiškėjo prašomai turtinei žalai atlyginti. Todėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę žalą netenkino bei atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III.

31. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo argumentais (Nutarties 26 punktas), pažymi, kad žalą kildino dėl neteisėtai nutrauktos Paramos sutarties ir dėl to negrąžinto kredito, kuris turėjo būti grąžintas Bankui dar 2012 m. pagal Agentūros, Banko ir pareiškėjo suderintą 2005 m. verslo planą „Kaimo turizmo komplekso įkūrimas Nikronių kaime“, kuris atitiko Projekto gyvybingumo kriterijus. Teismas vertino ne neteisėtus Agentūros veiksmus ir dėl jų atsiradusią žalą, tačiau teismo sprendimų, kuriais Paramos sutarties nutraukimas pripažintas neteisėtu, vykdymą. Nagrinėjamu atveju aktualu yra tai, jog: 2008 metais Agentūros atliktos Projekto vykdymo patikros metu nebuvo nustatyta jokių pažeidimų; dokumentų Agentūrai pakartotinis teikimas 2014 m. nelaikytinas bendradarbiavimu, nes visi reikiami dokumentai Agentūrai buvo pateikti dar 2008 m.; nei Bankas, nei Agentūra neteikė jokių priekaištų dėl nepateiktų dokumentų; kreditas Bankui turėjo būti išmokėtas iki 2012 m. Teismas netyrė Agentūros veiksmų ir dėl jų atsiradusios žalos 2008–2012 m.

34. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo argumentais (Nutarties 28 punktas) ir kritiškai vertindamas teismo išvadas apie verslo plane nurodomų pajamų hipotetiškumą, akcentuodamas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 3D-88 patvirtintų Gairių pareiškėjams, teikiantiems projektus paramai gauti 2005 metais pagal 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento (BPD) kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės ,,Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“ veiklos sritis ,,Žemės ūkio ir artimų ekonominės veiklos sektorių įvairinimas, siekiant įvairiapusio ekonominės veiklos pobūdžio ir alternatyvių pajamų šaltinių“ bei ,,Kaimo turizmo ir amatų skatinimas“ (toliau ir Gairės) 2 dalies 10 punktą, 28.7, 28.13, 38, 52, 73, 81 punktus, Gairių papildomos informacijos 15 punktą, pažymi, kad Bankas ir Agentūra, pasirašydami su pareiškėju Kredito ir Paramos sutartis, įsipareigojo laikytis verslo plano, kuris buvo teiktas kartu su paraiška, ir jame nurodytų duomenų, įskaitant ir realias pajamas, kurios turėjo sudaryti 1 mln. Lt per metus. Be to, Paramos sutarties 5.1.3 ir 5.1.4 punktais Agentūra įsipareigojo kontroliuoti kaip vykdomas verslo planas. Verslo plano pagrįstumą, sutinkamai su Paramos sutarties 6.1 punktu, vertina Europos audito rūmai, Europos Komisija, Lietuvos Respublikos finansų ir žemės ūkio ministerija, Valstybės kontrolė. Pretenzijų dėl netinkamo verslo plano nebuvo gauta. Dėl Agentūros neteisėto ir nepagrįsto sprendimo nutraukti Paramos sutartį ir Ministerijos teisės aktais nustatytais terminais neatliktų veiksmų pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės uždirbti verslo plane numatytas lėšas, todėl, negražinęs Bankui 637 000 Eur kredito, patyrė žalą – tiesioginius nuostolius.

35. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neįvertino, jog Agentūros neteisėto sprendimo priėmimas ir Ministerijos pritarimas šiam Agentūros sprendimui yra ne tik Lietuvos teisės aktų, bet ir Europos Sąjungos teisinio reglamentavimo, nustatančio galimybes pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama, o būtent Administravimo taisyklių, 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento (toliau – ir BPD), 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai ir iš dalies pakeičiančio bei panaikinančio tam tikrus reglamentus (toliau – ir Reglamentas 1257/1999), 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (toliau – ir Reglamentas 1260/1999), 2003 m. gegužės 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1105/2003, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (toliau – ir Reglamentas 1105/2003), 2004 m. balandžio 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 817/2004, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles (toliau – ir Reglamentas 817/2004), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimas.

43. Bankas paaiškina, kad su apeliantu 2007 m. rugsėjo 6 d. sudarė Kredito sutartį, kuria įsipareigojo pareiškėjui suteikti 637 000 Eur kreditą, skirtą turizmo komplekso statybai ir įrengimui. Kredito sutartimi Bankas neprisiėmė jokių pareigų dėl kaimo turizmo komplekso vystymo, Projekto įgyvendinimo. Banką ir pareiškėją siejo išimtinai kreditavimo santykiai pagal Kredito sutartį, ką įrodo Kredito sutarties sąlygos. Už turizmo komplekso statybas ir išvystymą buvo atsakingas pareiškėjas. Būtent pareiškėjas turėjo pareigą iš Banko gautas kredito lėšas panaudoti pagal Kredito sutartyje nurodytą tikslinę paskirtį bei tinkamai vykdyti finansines prievoles Bankui, t. y. vykdyti kredito grąžinimo grafiką, mokėti palūkanas. Pareiškėjui nevykdant Kredito sutarties sąlygų bei pradėjus teisinį ginčą su Agentūra dėl paramos turizmo kompleksui suteikimo, Bankas buvo priverstas atidėti kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminus bei suteikti pareiškėjui papildomą kredito sumą. Kredito sutartis pareiškėjo prašymų pagrindu buvo keičiama sudarant 10 papildomų susitarimų. Pareiškėjas tinkamai nevykdė Kredito sutarties nuo pat jos sudarymo, t. y. 2008 m., o prievolės pažeidimai tęsėsi per visą Kredito sutarties galiojimo laikotarpį, o 2015 m. gavęs iš Agentūros 272 594,13 Eur paramą, skolos Bankui nedengė. Po raginimų vykdyti Kredito sutartį 2016 m. vasario 23 d. ši sutartis buvo nutraukta. Bankas pažymi, kad Kredito sutarties nutraukimo priežastis buvo ne laiku neišmokėta Agentūros parama, o pareiškėjo sistemingas ir ilgalaikis įsipareigojimų Bankui nevykdymas.

44. Teismo posėdžio Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu byloje dalyvaujantys asmenys palaikė pozicijas, išdėstytas apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjo atstovas akcentavo, kad Agentūros sprendimas dėl paramos sutarties nutraukimo yra neteisėtas. Pirkimo taisyklių nuostatos, nutraukiant šią sutartį, neturėjo būti taikomos. Agentūra 2015 m. rugsėjo 18 d. į pareiškėjo nurodytą sąskaitą AB „DNB“ pervedė paramos sumą, kurią pareiškėjas išgrynino, siekdamas išvengti finansinių nesusipratimų tuo metu vykusiame jo skyrybų su sutuoktine procese. Agentūros atstovė akcentavo, kad kredito sutartis su pareiškėju buvo nutraukta dėl pareiškėjo įsipareigojimų bankui nevykdymo, o ne dėl Agentūros kaltės. Neturtinės žalos atlyginimo dydis grindžiamas išimtinai hipotetinėmis prielaidomis. 2014 m. rugpjūčio mėn. Agentūros reikalavimas pareiškėjui pateikti dokumentus teisėtas, nes pareiškėjo anksčiau teikti dokumentai buvo FNTT vykdomo ikiteisminio tyrimo byloje. Pareiškėjo teiktos paraiškos duomenimis pareiškėjas paramos lėšų pervedimui nurodė UAB „Medicinos bankas“ esančią sąskaitą, tačiau teisės aktai nedraudžia paraiškos gavėjui nurodyti kitą banko sąskaitą, todėl Agentūra 2015 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjo prašymu paramos lėšas pervedė į pareiškėjo nurodytą sąskaitą, esančią AB „DNB“ banke. Ministerijos atstovas nurodė, kad teisinis reguliavimas nedraudžia keisti paramos sutarties dalies dėl banko sąskaitos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

45. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

46. Vertinant, ar Agentūros veiksmus galima pripažinti neteisėtais, išskirtini du laikotarpiai: pirmasis – kai 2009 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. BR6-(10.31)-8727 Agentūra nusprendė Paramos sutarties vykdymą nutraukti iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A756-916/2014 priėmimo, kuria paliktas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas, kuriuo patenkintas pareiškėjo skundas ir panaikintas Agentūros sprendimas, antrasis – nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo iki pareiškėjui buvo pervestos 272 594,13 Eur paramos lėšos (2015 m. rugsėjo 18 d.).

47. Agentūra 2009 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. BR6-(10.31)-8727 nusprendė Paramos sutarties vykdymą nutraukti. Nesutikdamas su Agentūros sprendimu pareiškėjas jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. FNTT 2008 m. birželio 9 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas įtarus pareiškėją atlikus nusikalstamas veikas – pasikėsinus apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą (paramos lėšas), klastojus dokumentus ir kt. šioje byloje aktualių paramos teisinių santykių atsiradimo ir jų pagrindu kylančių prievolių vykdymo metu. Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-58-655/2010 dėl dokumentų suklastojimo ir pasikėsinimo sukčiauti, kurioje vienas iš kaltinamųjų buvo pareiškėjas. 2012 m. vasario 24 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui priėmus 2012 m. spalio 4 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-495-166/2012, pareiškėjas buvo išteisintas. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teismuose laikotarpiu paramos lėšos negalėjo būti mokamos bet kuriuo atveju, nes vadovaujantis Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento priemonių ir projektų, finansuojamų įgyvendinant šias priemones, administravimo ir finansavimo taisyklių 223 punktu, Agentūra, gavus iš FNTT pranešimą, kad atliekamas įgyvendinamo projekto ikiteisminis tyrimas, turi atlikti patikrą vietoje ir prireikus inicijuoti paramos teikimo sustabdymą. Kadangi įtarimai tiesiogiai kilę iš šiai bylai aktualių paramos teisinių santykių, jei nebūtų sprendimo dėl paramos sutarties vykdymo nutraukimo, Agentūra turėtų paramos teikimą sustabdyti Taisyklių 223 punkte nurodytu teisiniu pagrindu.

48. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – ir LITEKO) duomenimis 2010 m. vasario 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinės bylos Nr. I-12-426/2013 nagrinėjimas buvo sustabdytas iki kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas minėtoje baudžiamojoje byloje. Atnaujinęs bylos nagrinėjimą Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Agentūros sprendimą. Vertindamas, ar Agentūra pagrįstai pripažino, kad padaryti Pirkimo taisyklių pažeidimai ir jie yra pakankamas pagrindas Paramos sutarties vykdymą nutraukti, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas, vykdydamas konkursą kaimo turizmo komplekso statybos montavimo darbams atlikti, 2007 m. kovo 19 d. kvietė tris tiekėjus – UAB „Baumesta“, UAB „Ofortus“ ir UAB „Eurodomus“ – iki 2007 m. balandžio 23 d. pateikti savo pasiūlymus. Minėtų pasiūlymų 9.1 punkte buvo nurodoma, kad sutartis su laimėjusia organizacija turi būti pasirašyta per 30 kalendorinių dienų po pranešimo sudaryti sutartį, o 9.3 punkte nustatyta, kad, tuo atveju, jeigu apklausos nugalėtojas per 30 dienų nepasirašo sutarties, užsakovas pasirenka pasiūlymą, užėmusį antrą vietą, arba turi teisę skelbti naują apklausą. 2007 m. balandžio 23 d. protokoliniu sprendimu Nr. 1 statybos darbų konkurso nugalėtoju buvo pripažinta UAB „Baumesta“, su kuria 2007 m. liepos 2 d. buvo sudaryta statybos rango sutartis Nr. 2007/S-01. Teisėjų kolegija, išanalizavusi Pirkimo taisyklių nuostatas, padarė išvadą, kad jose nėra reglamentuojama situacija, kai laimėjusi organizacija nepasirašo su pirkimo organizatoriumi pirkimo sutarties. Be to, pagal Pirkimo taisyklių 17 p. laimėtojui neatvykus (atsisakius) pasirašyti pirkimo sutarties, konkursas nelaikytinas neįvykusiu, todėl pagal Pirkimo taisyklių 18 punktą apklausa negali būti organizuojama. Todėl pripažinta, kad pareiškėjo 2007 m. kovo 19 d. tiekėjams teiktų pasiūlymų 9.3 punkte formuluojamas nurodymas, kaip bus vykdomos pirkimo procedūros, jeigu pirmą vietą laimėjęs teikėjas neatvyks pasirašyti sutarties (užsakovas pasirenka pasiūlymą, užėmusį antrą vietą, arba turi teisę skelbti naują apklausą), nėra tikslus ir neatitinka Pirkimo taisyklių 17 ir 18 punktų nuostatų. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant, ar aptartas netikslumas laikytinas esminiu, būtina nustatyti, ar dėl šio netikslumo galėjo būti pažeisti Pirkimo taisyklių 4 punkte nustatyti ir viešiesiems pirkimams taikytini lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principai. Konkurso laimėtoja buvo pripažinta UAB „Baumesta“ ir su ja pasirašyta statybos darbų rango sutartis, taigi, aptartos kvietimų teikti pasiūlymus 9.3 punkto nuostatos nebuvo taikomos. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad nurodytas 9.3 punkto netikslumas yra formalaus pobūdžio, visiškai nepadarė įtakos konkurso dalyvių galimybei dalyvauti pasiūlymų teikime, niekaip negalėjo turėti įtakos konkurso rezultatui ar suklaidinti konkurso dalyvių, siekiančių laimėti konkursą, todėl nelaikė jo esminiu, pripažindamas jo mažareikšmiškumą. Agentūros sprendimas inter alia pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu dėl VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų individualiam teisės aktui pažeidimų.

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A756-916/2014, paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Agentūros skundas buvo atmestas konstatavus, jog iš ginčijamo administracinio akto nėra galimybės spręsti kuo konkrečiai pasireiškė vienos ar kitos sprendime nurodytos teisės normos pažeidimas, kokie konkrečiai pažeidimai lėmė Agentūros apsisprendimą nutraukti paramą, sprendimo trūkumai laikytini esminiais, dėl to sprendimas įvertintas kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir dėl to naikintinas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl Nutarties 50 punkte nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų vertinant pirkimo procedūrų atitiktį Pirkimo taisyklių reikalavimams nepasisakė, taigi ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis įsiteisėjo be pakeitimų, t. y. konstatuotas Pirkimo taisyklių pažeidimas, tačiau jis pripažintas mažareikšmiu, nesudarančiu pagrindo Paramos sutarties vykdymo nutraukimui.

50. Tai suponuoja, kad Paramos sutarties vykdymo nutraukimas iš esmės įvertintas kaip neproporcingas veiksmas padarytam teisės pažeidimui ir tai pripažinta teisingumo vykdymo baigiamuoju aktu. Pažymėtina, kad tik teismas, vykdydamas teisingumą, gali įvertinti veiksmus taikydamas teisės principus, aiškindamas teisę, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad Agentūros veiksmai yra neteisėti vien dėl to, kad jos sprendimas panaikintas. Šiuo atveju konstatuotinas neproporcingai griežtų teisinių pasekmių taikymo dėl pareiškėjo teisę pažeidžiančių veiksmų faktas, kuris teisėjų kolegijos nepripažįstamas neteisėtais veiksmais deliktiniuose teisiniuose santykiuose.

51. Įsiteisėjus teismo sprendimui, 2014 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. BRK-8070(10.2.2) Agentūra informavo pareiškėją, jog teismo sprendimas yra vykdomas ir apie tolimesnę eigą jį informuos atskiru raštu. 2014 m. spalio 15 d. raštu Nr. BRK-8960(10.3.8) Agentūra kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti dokumentus, susijusius su atliktais kaimo turizmui ir poilsiui tinkamų pastatų statybos darbais, Projekte numatytos įrangos (virtuvės ir skalbimo įranga, baldai, buitinė technika, apskaitos programa ir kompiuteris, treniruokliai, aplinkos tvarkymo inventorius, turistinis inventorius, mikroautobusas, pirčių įranga, vaikų žaidimų aikštelė) įsigijimu bei viešinimo išlaidomis ir nurodė, jog gavus dokumentus įvertins tinkamų finansuoti išlaidų sumą. Atsakydama į pareiškėjo 2014 m. spalio 28 d. prašymą pratęsti dokumentų pateikimo terminą, 2014 m. lapkričio 17 d. rašte Nr. BRK-9850(10.3.8) Agentūra nurodė, jog trūkstamų dokumentų sąrašas nurodytas 2014 m. spalio 15 d. rašte, o su turimais dokumentais pareiškėjas gali susipažinti atvykęs į Agentūrą, taip pat paprašė nurodyti protingai pagrįstą terminą, per kurį jis galėtų pateikti Agentūrai 2014 m. spalio 15 d. rašte nurodytus dokumentus. 2014 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. BRK-10945(10.3.8) Agentūra pareiškėjui pateikė jo prašomų dokumentų kopijas ir priminė, jos pareiškėjas turėtų nurodyti terminą, per kurį galės pateikti Agentūros 2014 m. spalio 15 d. rašte nurodytus dokumentus. Agentūra paaiškino, kad 2014 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas jai pateikė papildomus dokumentus (509 lapus), o 2014 m. gruodžio 23 d. nurodė, jog „likusiųjų dokumentų pateikti negali, nes statybos nėra pilnai užbaigtos“. 2015 m. vasario 5–13 d. Agentūra atliko patikrą vietoje ir parengė patikros vietoje ataskaitą Nr. 19, kurią 2015 m. vasario 13 d. pranešimu Nr. 32 pateikė pareiškėjui. Agentūra priėmė sprendimą dėl galutinės apskaičiuotos ir pareiškėjui mokėtinos sumos ir 2015 m. liepos 30 d. raštu Nr. BR6-10688(12.4) apie sprendimą informavo tiek pareiškėją, tiek Ministeriją, prašydama Ministerijos kompensuojamą 272 594,13 Eur paramos lėšų sumą pervesti į pareiškėjo nurodytą AB DNB banko sąskaitą Nr. LT374010049501136912. Pervedė 272 594,13 Eur paramos lėšas. Agentūros sprendimą dėl galutinės paramos lėšų sumos apskųstas nebuvo. Ministerija 2015 m. rugsėjo 18 d. šią sumą pervedė į pareiškėjo nurodytą sąskaitą.

52. Nutarties 51 punkte nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Agentūra po teismo sprendimo įsiteisėjimo veikė nepažeisdama gero (atsakingo) administravimo reikalavimų, tuo pačiu nėra teisinio pagrindo konstatuoti jos neteisėtų veiksmų.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės į apeliaciją įgyvendinimas negali būti pagrindu konstatuoti Agentūros veiksmų neteisėtumą.

54. Kita vertus, teisėjų kolegija turi pagrindą konstatuoti paties pareiškėjo didelį neatsargumą, kaip priežastį, sukėlusią jam neigiamų pasekmių – kad pervestos paramos lėšos nebuvo panaudotos jo prievolėms bankui mažinti.

55. Kadangi nėra teisinio pagrindo konstatuoti Agentūros neteisėtų veiksmų, nėra teisinio pagrindo valstybės deliktinei atsakomybei kilti (Nutarties 45 p.).

56. Dėl nurodytų motyvų kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo išsprendimui ir galutinio procesinio sprendimo priėmimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

57. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo N. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.