Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Giedriui Baziuliui, atsakovo atstovei V. B., trečiųjų suinteresuotų asmenų Žemės ūkio ministerijos atstovui A. M., UAB „Medicinos bankas“ atstovui V. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. patikslintą skundą dėl žalos priteisimo, atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, UAB „Medicinos bankas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2007 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas su UAB „Medicinos bankas“ (toliau ir – Bankas) sudarė Kredito sutartį Nr. LOAN_45297 (toliau – Kredito sutartis). Kredito sutartis sudaryta 2006 m. gruodžio 6 d. Paramos sutarties Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-03-05/0/0038 pagrindu, pagal kurią Pareiškėjas kartu su Banku įsipareigojo įgyvendinti Projektą, ką patvirtina ir pati Kredito paskirtis – Projekto įgyvendinimas, turizmo komplekso statyba ir įrengimas. Pareiškėjas, siekdamas laiku užbaigti Projektą, tinkamai vykdė savo įsipareigojimus ir 2008 m. vasario 28 d. Agentūrai pateikė mokėjimo prašymą dėl pirmojo etapo atliktų investicijų kompensavimo. Gautos Paramos lėšos (965 729 Lt), kurios turėjo būti išmokėtos ne vėliau kaip iki 2008 m. balandžio 28 d., turėjo būti naudojamos: i) pradėti vykdyti atsiskaitymus su Banku pagal Kredito sutartį ii) vystyti tolesnius, baigiamuosius Projekto darbus. Paramos lėšos išmokėtos nebuvo, o 2009 m. birželio 26 d. pranešimu Agentūra Paramos sutartį neteisėtai nutraukė.

Agentūrai vilkinant Paramos išmokėjimą, pareiškėjas dėjo visas pastangas sėkmingai įgyvendinti Projektą, tarp N. M. ir Banko buvo sudarytas papildomas susitarimas prie Kredito sutarties Nr. 2, kuriuo kredito grąžinimo dalimis grafiku mokėjimus pradėta leisti vykdyti nuo 2009 m. rugsėjo mėn., papildomu susitarimu Nr. 3 kredito grąžinimo dalimis grafiku mokėjimus pradėta leisti vykdyti nuo 2010 m. kovo mėn.

Pirmoji Paramos dalis N. M. buvo išmokėta tik 2015 m. spalio mėn., po ilgų derybų ir bylinėjimosi procesų. Agentūrai vilkinant Paramos išmokėjimą, 2016 m. vasario mėn. Bankas nutraukė Kredito sutartį, o 2016 04 22 vykdomuoju įrašu Nr.JŠ-4676 ir vykdomuoju įrašu Nr.JŠ-4679 Banko naudai iš pareiškėjo priteista bendra 1 110 158,80 EUR skola bei 0,994 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo negrąžinto kredito likučio (897 303,20 EUR) nuo 2016-03-01 iki visiško prievolės įvykdymo. Dėl neteisėtai nutrauktos Paramos sutarties ir neteisėtai laiku neišmokėtos pirmosios Paramos dalies Projektas iki šios dienos nėra baigtas ir nėra galimybės grąžinti Bankui kredito.

Paaiškina, kad pareiškėjas nepadarė nei vieno iš Paramos sutarties 7 punkte nurodytų pažeidimų. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-916/2014 ir 2013 m. lapkričio 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013, kuriais Paramos sutarties nutraukimas pripažintas neteisėtu ir Paramos sutartis atnaujinta. 2008 m. birželio 9 d. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos neteisėto paramos panaudojimo tyrimo skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-11013-08. Pareiškėjas buvo visiškai išteisintas pagal BK 300 str. 1 d., 24 str. 5 d., 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. 2012 m. vasario 24 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu (įsiteisėjo 2012 m. spalio 4 d.).

Pažymi, kad nors Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėta administracinė byla Nr. I-12-426/2013 buvo sustabdyta iki bus išnagrinėta minėta baudžiamoji byla. Tačiau net ir išteisinus pareiškėją 2012 m. vasario 24 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu (įsiteisėjo 2012 m. spalio 4 d. Agentūra neatnaujino Paramos sutarties ir tęsė bylinėjimosi procesą Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013, trukusį nuo 2009 m. iki 2014 m. pagal N. M. skundą dėl Paramos sutarties atnaujinimo, nors Pareiškėjas ne kartą reiškė iniciatyvą atnaujinti Paramos sutartį ir vystyti Projektą.

Teismo posėdyje pareiškėjo advokatas G. Baziulis skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad 2009 m. statybos buvo baigtos, tačiau trūko lėšų įrengimui, įrangai. Veiklos nepradėjo. Didžiąją dalį lėšų pareiškėjas skolinosi iš banko. 2015 m. sprendimo, kuriuo buvo išmokėta paramos suma neskundė. Bankui nutraukus finansavimą pareiškėjas negalėjo įvykdyti įsipareigojimų. Pareiškėjo atstovas patvirtino, jog 2015 m. išmokėtą 272 tūkstančių Eur sumą pareiškėjas išgrynino ir ji buvo pavogta, vyko tyrimas. Negalėjo pasakyti kokiomis aplinkybėmis dingo pinigai, ar tai buvo vagystė, ar apiplėšimas.

Lietuvos valstybę atstovaujanti Agentūra su skundu nesutinka, teigia, kad 2009 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. BRK-(10.31)-8727 „Dėl paramos sutarties nutraukimo“ (toliau – Sprendimas) nusprendė nutraukti su pareiškėju pasirašytą Paramos sutartį. Sprendimas priimtas Agentūrai nustačius, jog pareiškėjas, vykdydamas pirkimą, pažeidė Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemones prekių paslaugų ar darbų pirkimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. 3D-543 (toliau – Taisyklės), nuostatus. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą skundą, 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-12-426/2013, nusprendė panaikinti Agentūros 2009 m. birželio 26 d. sprendimą BRK-(10.31)-8727 „Dėl paramos sutarties nutraukimo“ (toliau – Teismo sprendimas). Agentūra, nesutikdama su priimtu Teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-916/2014 paliko galioti priimtą Teismo sprendimą.

Pareiškėjas 2014 m. spalio 28 d. raštu paprašė pratęsti terminą trūkstamų dokumentų pateikimui, nurodė, kad po baudžiamosios bylos nagrinėjimo pabaigos, prašomų dokumentų Pareiškėjas nėra atgavęs. 2014 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. BRK-9850(10.3.8) Pareiškėjas buvo informuotas, jog trūkstamų dokumentų, kurie Agentūrai yra reikalingi norint nustatyti Projekto tinkamų finansuoti išlaidų sumą, sąrašas yra pateiktas Rašte, 2014 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas Agentūrai pateikė papildomus dokumentus (iš viso 509 lapus), susijusius su Projektu, o 2014 m. gruodžio 23 d. Agentūroje gautame rašte Pareiškėjas nurodė, kad „likusiųjų dokumentų pateikti negali, nes statybos nėra pilnai užbaigtos“. Agentūra trūkstamų dokumentų iš pareiškėjo negavo. Agentūra 2015 m. gegužės mėn. kreipėsi į nepriklausomus ekspertus, kad būtų tinkamai įvertintos ir apskaičiuotos pareiškėjo patirtos išlaidos, įgyvendinant Projektą (apskaičiuota atliktų statybos darbų kaina, įsigyta technika ir pan.). Gavusi atliktus vertinimus, Agentūra nedelsdama priėmė sprendimą dėl pareiškėjo išlaidų kompensavimo bei pareiškėją apie tai informavo. Patikros vietoje ataskaita nėra galutinis sprendimas dėl patirtų išlaidų kompensavimo, suma paskaičiuota remiantis ekspertų ataskaita bei pareiškėjo pateiktais banko išrašais.

Apie galutinę apskaičiuotą ir mokėtiną pareiškėjui sumą 2015 m. liepos 30 d. raštu Nr. BR6-10688(12.4) buvo informuotas tiek pareiškėjas, tiek Ministerija. Pažymėtina, kad pats Pareiškėjas dar 2015 m. liepos 15 d. pateikė raštą Agentūrai dėl sąskaitos keitimo. Agentūros sutikimas dėl sąskaitos keitimo pareiškėjui išsiųstas 2015 m. liepos 17 d. raštu BRK-6699(10.3.8). Todėl tik po patikslintos sąskaitos gavimo Agentūra galėjo tinkamai informuoti Ministeriją dėl lėšų pervedimo. Informuojame, kad Ministerija 2015 m. rugsėjo 18 d. mokėjimo nurodymu Nr. 5BA-15-055 N. M. pervedė paramos lėšas - 272 594,13 Eur. Pareiškėjas neturėjo pretenzijų dėl sprendimo vykdymo, todėl Teismo sprendimas įvykdytas pilnai ir tinkamai. Nei Agentūra, nei Ministerija po atlikto pavedimo nebuvo gavusios jokių pretenzijų dėl netinkamo ar nepilno Teismo sprendimo įvykdymo. Agentūra mano, kad Teismo sprendimą įvykdė, vykdė visas teisės aktuose numatytas pareigas ir neatliko jokių veiksmų, kuriuos įstatymai draudė atlikti, o vykdydama Teismo sprendimą vadovavosi teisės aktais.

Ministerijos nuomone, pareiškėjo pateikti skaičiavimai nepagrįsti. Pareiškėjas remiasi planuotomis pajamomis, nurodytomis verslo plane, kuris niekada nebuvo įgyvendintas, o kaimo turizmo sodyboje veikla nebuvo vykdoma. Ministerijos nuomone, tai yra tik hipotetinės prielaidos, nepagrįstos jokiais faktiniais duomenimis. Pareiškėjas skaičiuoja pajamas, bet nuo jų neatskaičiuoja jokių veiklos sąnaudų, kurios butų patirtos, jeigu veikla butų vykdoma.

Kreditavimo sutarties 2.6.1 papunktyje apskritai nėra nieko kalbama, kad kreditas bus grąžinamas iš veiklos pajamų. Taip pat nesuprantama, kodėl pareiškėjas skaičiuoja atlyginimą sau, kuo remiasi nustatydamas jo dydį. Negautos pajamos nėra niekaip pagrįstos, net ir pats skaičiavimo būdas yra neteisingas, todėl ryšio tarp Agentūros veiksmų ir hipotetinių pajamų negavimo negali būti.

Ministerijos nuomone, nėra sąlygų, dėl kurių galėtų kilti viešoji (valstybės) atsakomybė pagal CK 6,271 straipsnį. Jei Pareiškėjas ir patyrė kokią nors žalą, tai ne dėl Agentūros, o dėl kitų aplinkybių ar dėl savo paties veiksmų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Medicinos bankas“ atsiliepimo nepateikė. Trečiojo asmens atstovas V. S. teismo posėdyje pareiškėjo skundą prašė spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad kredito sutartis su pareiškėju nutraukta, nes nebuvo vykdomi mokėjimai. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad projektas buvo įgyvendinamas kartu su banku, bankas tik skolino lėšas. Po 2015 m. bankui nebuvo grąžintos jokios pinigų sumos. Jei tokia ženkli pareiškėjui išmokėta suma (apie 270 tūkstančių Eur) bankui būtų sugrąžinta, paskolos sutartis nebūtų nutraukta. Pareiškėjo įsiskolinimas bankui buvo apie 35 tūkstančius Eur. Pareiškėjas banką privalėjo informuoti apie sąskaitos pasikeitimą, tai buvo nurodyta susitarime Nr.3.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti patirtą žalą, kurią jis sieja su neteisėtais atsakovės atstovės Agentūros veiksmais nutraukiant paramos sutartį sudarytą pagal Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonę ,,Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“.

Motyvuojamoji dalis

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006-12-06 Nacionalinė mokėjimo agentūra su pareiškėju sudarė Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės ,,Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“ veiklos srities ,,Kaimo turizmo ir amatų skatinimas“ paramos sutartį Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-03-05-/0/0038 (BPD2004-EZUF-4.4.0-11-05/0016) su papildomais susitarimais, t.y. 2007-09-19 susitarimu Nr. 1 ir 2008-01-17 susitarimu Nr. 2 ,,Dėl 2006 m. gruodžio 6 d. paramos sutarties Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-03-05/0/0038 (BPD2004-EZUF-4.4.0-11-05/0016) pakeitimo“ (toliau – ir Paramos sutartis). Paramos sutartyje numatyta, jog pareiškėjui Sutartyje numatyta tvarka ir sąlygomis finansuojama iki 1 294 800,00 Lt (375 000 Eur) arba 49,59 proc. visų tinkamų kompensuoti projekto lėšų (1.1.3 p.). Pareiškėjas įsipareigoja prisidėti ne mažesniu kaip 1316439,00 Lt (381 267,08 Eur) arba 50,41 proc. įnašu prie tinkamų finansuoti išlaidų apmokėjimo ir užtikrinti visų kitų Projektui įgyvendinti reikalingų išlaidų (tarp jų ir netinkamų) apmokėjimą (1.1.4 p.). Projektas turi būti įvykdytas iki 2008-09-01 (Paramos sutarties 2.2.1 p., pakeistas Susitarimu Nr.1).

2007-09-06 pareiškėjas ir UAB „Ūkio bankas“ sudarė Kredito sutartį Nr.LOAN-45297 su vėlesniais pakeitimais Papildomais susitarimais Nr. 1,2,3,4,5,6,7,8,9,10, pagal kurią sutartyje numatyta tvarka ir terminais bankas pareiškėjui suteikė 637000,00 Eur kreditą turizmo komplekso statybai ir įrengimui (Sutarties 2.1 p., 2.3 p.). Pradinėje sutartyje kredito grąžinimo pradžia numatyta 2008 m. rugsėjį, pabaiga 2012 m. rugpjūtį (Sutarties 2.6 p.). Vėlesniais susitarimais kredito grąžinimo pradžios terminai buvo keičiami (Papildomi susitarimai Nr.2,3,4,6,7,10), taip pat susitarta dėl papildomos kredito sumos išdavimo (Papildomas susitarimas Nr. 6), kredito grąžinimo terminas pratęstas iki 2019-10-16 (Papildomas susitarimas Nr.7). Vilniaus apygardos teismo 2017-03-15 sprendimu (civilinė byla Nr.e2-706-661/2017) nustatyta, jog 2016-02-23 bankas vienašališkai nutraukė kredito sutartį, o pareiškėjo ieškinys, kuriuo buvo ginčijamas šios sutarties nutraukimas buvo atmestas.

2009-06-26 sprendimu Nr. BR6- (10.31)- 8727 Agentūra nusprendė Paramos sutarties vykdymą nutraukti. Nesutikdamas su Agentūros sprendimu pareiškėjas jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-58-655/2010 dėl dokumentų suklastojimo ir pasikėsinimo sukčiauti, kurioje vienas iš kaltinamųjų buvo pareiškėjas. 2012-02-24 nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui priėmus 2012-10-04 nutartį baudžiamojoje byloje Nr.1A-495-166/2012, pareiškėjas buvo išteisintas. LITEKO duomenimis nustatyta, jog 2010-02-11 nutartimi Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinės bylos Nr. I-12-426/2013 nagrinėjimas buvo sustabdytas iki kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas minėtoje baudžiamojoje byloje. Atnaujinęs bylos nagrinėjimą Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013-11-04 sprendimu skundą tenkino, panaikino agentūros sprendimą konstatuodamas, kad atsakovas šiame sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė netinkamai, sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstas ir teisėtas. Agentūra nesutikdama su šiuo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-08-12 nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr.A756-916/2014, paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Agentūros skundas buvo atmestas konstatavus, jog iš ginčijamo administracinio akto nėra galimybės spręsti kuo konkrečiai pasireiškė vienos ar kitos sprendime nurodytos teisės normos pažeidimas, kokie konkrečiai pažeidimai lėmė Agentūros apsisprendimą nutraukti paramą, sprendimo trūkumai laikytini esminiais, dėl to sprendimas vertintinas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir turėjo būti panaikintas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis numato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnyje yra numatytas vienas iš griežtos atsakomybės atvejų, t.y. civilinė atsakomybė net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas tris deliktinės atsakomybės sąlygas ir, nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismo vertinimu nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neįrodė visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Teismų praktikoje pripažįstama, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009; 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010; 2008 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-116/2008). Taigi ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011).

Sutiktina su pareiškėjų, jog nagrinėjamu atveju, Agentūros neteisėti veiksmai, 2009-06-26 sprendimu nutraukiant Paramos sutartį konstatuoti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014-08-12 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr.A756-916/2014, nurodė, jog sprendime nutraukti sutartį „faktinės aplinkybės <...> nėra susietos su konkrečioje situacijoje, institucijos nuomone, taikytina teisės norma. Todėl iš tokio administracinio akto nėra galimybės spręsti kuo konkrečiai pasireiškė vienos ar kitos sprendime nurodytos teisės normos pažeidimas. Nenuoseklus ir aiškiai, išsamiai bei suprantamai nemotyvuotas individualus administracinis aktas, kokiu laikytinas Agentūros 2009 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. BR6-(10.31)-8727, sudaro kliūtis jį ginčijančiam asmeniui tinkamai, įstatymų nustatyta tvarka realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. <...> Aplinkybės, susijusios su konkrečių tiekėjų grupei keliamų reikalavimų, kurie atsakovo manymu, kvietimuose pateikti pasiūlymą turėjo būti, bet nebuvo nurodyti, aptarimu Agentūros sprendime visiškai neanalizuojamos. <...> iš tokio sprendimo negalima spręsti, kokie konkrečiai pažeidimai lėmė Agentūros apsisprendimą nutraukti paramą. <...> Minėti Agentūros sprendimo nutraukti paramos sutartį trūkumai laikytini esminiais, dėl to toks sprendimas vertintinas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir turi būti panaikintas.“ Atsižvelgiant į nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje dėl Paramos sutarties nutraukimo konstatuotas aplinkybes, darytina išvada, kad buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimas ir konstatuotina viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėti veiksmai nepakankamas sprendimo motyvavimas2009-06-26 nutraukiant Paramos sutartį.

Pareiškėjas kaip neteisėtus Agentūros veiksmus nurodo ir tai, jog išteisinus pareiškėją baudžiamojoje byloje Agentūra sutarties neatnaujino, o tęsė ir vilkino procesą administracinėje byloje. Su šiais pareiškėjo teiginiais nėra pagrindo sutikti. LITEKO duomenimis nustatyta, jog administracinės bylos Nr. I-12-426/2013 nagrinėjimas Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2010-02-11 nutartimi buvo sustabdytas iki kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas bylos sustabdymo neginčijo. Bylos nagrinėjimas atnaujintas 2012-10-17 ir paskirtas 2013-01-14 teismo posėdis. Minėtas 2013-01-14, taip pat 2013-03-25 ir 2013-06-03 posėdžiai buvo atidėti, tačiau, kaip matyti iš bylos kortelės, tai buvo padaryta pareiškėjo prašymu (siekiant pasinaudoti advokato pagalba, pateikus patikslintą skundą, taip pat dėl pareiškėjo ligos). Šios posėdžių atidėjimo priežastys neleidžia daryti išvados, jog Agentūra vilkino administracinės bylos nagrinėjimą. Tai, jog Agentūra pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinis teismo 2013-11-04 sprendimo, taip pat negali būti pripažįstama proceso vilkinimu, nes tokią teisę bylos šalims suteikia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (127 straipsnis, redakcija galiojusi iki 2016-07-01).

Siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. reali turtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Pareiškėjas prašo priteisti 692 027 Eur turtinės žalos atsiradimą, nurodydamas, jog jį sudaro dėl neteisėtų veiksmų nutraukiant Paramos sutartį Bankui negrąžintas 637 000 Eur kreditas ir 55 027 Eur lėšų, kurias Pareiškėjas būtų uždirbęs, jei projektas būtų įgyvendintas 2009 m. Nurodo, jog pagal verslo planą buvo skaičiuojama, kad Projektas per metus laiko uždirbs apie 1 mln. litų pajamų (289620 Eur). Iš jų, pagal Kredito sutartį (jos 2.6.1 p.) 2009 m. buvo planuota atiduoti 75 600 Eur lėšų, 2010 m. – 163 500 Eur lėšų, 2011 m. – 217 800 Eur lėšų, 2012 m. – 162 900 Eur lėšų. Be to mano, jog iki šios dienos jis būtų uždirbęs apie 55 027 Eur lėšų.

Pareiškėjas, reiškiantis reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010). Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (netiesioginiai nuostoliai), t. y. pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei jo atžvilgiu būtų elgiamasi teisėtai. Patirti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis. Priteistinomis negautomis pajamomis negali būti tokios pajamos, kurių gavimas būtų tik hipotetinis, grindžiamas prielaidomis net ir tuo atveju, jei atsakovas pareiškėjo atžvilgiu būtų elgęsis teisėtai, t. y. pagal atitinkamoje situacijoje privalomas taikyti teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-34/2011; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, jog pagal verslo planą nuo 2009 m. kasmet jis turėjo visas galimybes apie 1 mln. litų pajamų ir kurių būtų sugrąžinęs banko kreditą ir dar užbirbęs apie apie 55 027 Eur lėšų. Teismas pažymi, jog pareiškėjo pagal verslo planą planuojamos gauti pajamos, negali būti suprantama kaip visa iš planuojamos ūkinės veiklos tikėtina gauti suma, neatskaičius šiai veiklai reikalingų sąnaudų. Tik nuo šios planuojamos gauti sumos atskaičius veiklai būtinas sąnaudas, mokėtinus mokesčius, kitas nenumatytas išlaidas, liktų lėšos, kurias pareiškėjas galėtų naudoti savo reikmėms, taip pat ir paskolos grąžinimui. Be to, planuojamos ir realios pajamos nėra tapačios, nes realių pajamų gavimas priklauso nuo įvairių faktorių (oro sąlygų, rinkos sąlygų ir kitų aplinkybių). Byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas, nesant atsakovo neteisėtų veiksmų 2009-06-26 sprendimu nutraukiant Paramos sutartį, būtų uždirbęs reikiamą sumą lėšų paskolos grąžinimui. Pareiškėjas patirtų netiesioginių nuostolių faktą grindžia vien prielaidomis, t. y. tikėtinomis, o ne realiomis pajamomis. Pareiškėjo verslo planas ir jame nurodomos planuojamos gauti pajamos nepatvirtina jį patyrus nuostolius Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad Agentūra pareiškėjui išmokėjo 272 594,13 Eur paramos lėšų sumą, tačiau pareiškėjas šių lėšų nepanaudojo paskolos grąžinimui. Teismo posėdžio metu banko atstovas paaiškino, jog paskolos sutartis buvo nutraukta susidarius apie 35 000 Eur įsiskolinimui, o 2015 m. pareiškėjas nėra atlikęs jokių mokėjimų.

Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami yra tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teismų praktikoje nurodoma, jog priežastinio ryšio nustatymo byloje procesas sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011).

Teismo vertinimu, šiuo atveju tarp pareiškėjo nurodomų patirtų nuostolių ir atsakovo neteisėtų veiksmų nėra tiesioginio priežastinio ryšio, kadangi Paramos sutartis nemotyvuotai nutraukta 2009-06-26 sprendimu, tačiau ilgai trukusį paramos lėšų išmokėjimą lėmė kitos aplinkybės, tokios kaip pareiškėjo atžvilgiu vykęs ikiteisminis tyrimas bei baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Paties pareiškėjo veiksmai administracinės bylos nagrinėjimo metu bei apie pusę metų užtrukęs dokumentų su atliktais darbais susijusius dokumentus pateikimas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodomi nuostoliai gali būti laikomi atsakovo veiksmų dėl netinkamo administracinio akto motyvavimo rezultatu.

Atsižvelgdamas į tai, kad byloje iš dalies yra nustatyta tik viena iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai, teismas sprendžia, jog nėra nustatyta visų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti ir pareiškėjo prašomai turtinei žalai atlyginti. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę žalą netenkinamas.

Netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkinamas reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo N. M. skundą atmesti.

Sprendimas per mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.