Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 45 parų areštu. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. J. paskirta galutinė 30 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2025 m. spalio 7 d. 20.10 val. iki 2025 m. spalio 8 d. 15.06 val. (1 para), vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai arešto parai.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 5 dalimis, arešto bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, neskiriant intensyvios priežiūros, bausmės vykdymo atidėjimo laiku įpareigojant: šešis mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios dalyvauti elgesio pataisos programoje, išklausant visą vieną jos ciklą ir visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (įskaitant ir alkoholį).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – E. J. uždrausta naudotis (įgyti) specialią teisę – teisę vairuoti visų rūšių transporto priemones 2 metus 6 mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo – paskyrimo (2025 m. spalio 8 d.).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsniu, nuspręsta konfiskuoti iš E. J. jam priklausančią nusikaltimo padarymo priemonę – automobilį „T. P.”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas automobiliui „T. P.”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas galioti iki šio automobilio konfiskavimo, po to – panaikintas.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės sustabdymas ir dokumento paėmimas (vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini)) – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės vykdymo pradžios, o tada panaikintos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. J. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: jis, 2025 m. spalio 7 d., apie 20.10 val., prie Naujakiemio g. 9 namo, Klaipėdoje, vairavo transporto priemonę „T. P.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 2,44 promilių neblaivumas, ir sukėlė eismo įvykius, t. y. nepasirinkęs saugaus atstumo iki gale stovėjusio automobilio „BMW“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jį kliudė ir apgadino bei pradėjęs važiuoti į priekį, nepasirinko saugaus atstumo iki priekyje stovėjusio automobilio „AUDI“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jį kliudė ir apgadino.

II. Apeliacinio skundo ir proceso dalyvio prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas sprendime privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes. Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo.

8. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad laidavimas taikytinas tik tokiu atveju, jeigu nustatyta BK 40 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-196-697/2018, 2K-153-976/2018, 2K-164-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-67-942/2019, 2K-102-303/2019, 2K-114-628/2019). Tai reiškia, kad teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos (bent vienos iš sąlygų), atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra galimas. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017).

11. Skundo nagrinėjimo kontekste pažymėtina, kad 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, t. y. teismo išvada, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų ir laikysis įstatymų turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis, kurie leistų teigti, jog asmuo nusikalto atsitiktinai, arba priešingai, yra linkęs daryti nusikaltimus arba kitaip pažeisti įstatymus, taip pat turi būti įvertintos aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką bei elgesį praeityje. Teismas, išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, be kita ko, gali motyvuoti ir atsižvelgdamas į ankstesnius (išnykusius) kaltininko teistumus ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdį, taip pat informaciją apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019).

12. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytos pavienės laidavimo instituto taikymo sąlygos – E. J. bylos nagrinėjimo teisme metu visiškai pripažino savo kaltę ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, skunde nurodė, kad automobilių savininkų draudikui žala regreso tvarka buvo atlyginta. Vis tik, svarbu paminėti tai, kad nagrinėjamu atveju E. J. vairavo motorinę transporto priemonę, būdamas neblaivus ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu nukentėjo kitų asmenų turtas, t. y automobiliai. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, jog praeityje E. J. ne kartą buvo nusižengęs teisės aktų reikalavimams. Šiuo aspektu pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl galimybės asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą kuomet jam inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, itin svarbu tinkamai įvertinti jo ankstesnius (išnykusius) teistumus ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdį, padarytus administracinius nusižengimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais. Teismų praktikoje akcentuojama, jog jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą, neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127-628/2021).

13. Iš baudžiamojoje byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, jog E. J. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2002-08-08 ir 2002-12-03 nuosprendžiais yra teistas už vairavimą esant neblaiviam. Taigi praeityje, E. J. yra net du kartus teistas už vairavimą esant neblaiviam. Be to, paskutinį kartą E. J. teistas 2021 m., t. y. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021-01-26 teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ir neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus duomenų matyti, jog E. J. 2017 m. administracine tvarka buvo baustas už transporto priemonės pakartotinį vairavimą esant neblaiviam, kai jam buvo nustatytas 1,33 promilių neblaivumas ir paskirta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 3 metams. Taigi, nuteistasis E. J. per savo vairuotojo patirtį jau ketvirtą kartą yra baudžiamas už vairavimą esant neblaiviam. Be to, kaip jau minėta, E. J. praeityje yra teistas ir už kitokio pobūdžio nusikalstamas veikas. Taigi aptartos aplinkybės, tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinės instancijos teismui kelia pagrįstą abejonę, kad nuteistasis E. J. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, įvertinus tai, kad iš ankstesniojo savo teisei priešingo poelgio jis nepasimokė ir pakartotinai vairavo automobilį neblaivus. Nuteistasis E. J., praeityje ne kartą jau teistas ir baustas už analogišką teisei priešingą poelgį ir žinodamas dėl to galinčias kilti teisines pasekmes, vis tik pasirinko analogiško veikimo modelį, kuris šiuo atveju nuteistajam ir vėl užtraukė baudžiamąją atsakomybę. Šiame kontekste pažymėtina, jog tiek ankstesni (išnykę) teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis, tiek administracinio baustumo buvimas yra vertintini BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto aspektu. Kaip jau minėta šios nutarties 11 punkte, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis, taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tiek ankstesni teistumai iš esmės už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, tiek panašaus pobūdžio administracinio nusižengimo, padarymas itin neigiamai apibūdina nuteistojo E. J. asmenybę ir rodo, kad nuteistasis nėra linkęs laikytis įstatymų, todėl pagrindo daryti išvados apie BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos egzistavimą neabejotinai nėra. Įvertinus tai, kad dėl išdėstytų aplinkybių E. J. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės net ir esant tinkamam laiduotojui, dėl kurio tinkamumo išsamiau nepasisakė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija taip pat šių aplinkybių nevertina. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas motyvuotai nutarė, kad E. J. neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos sąlygos. Nenustačius BK 40 straipsnyje numatytų būtinųjų sąlygų dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą visumos, E. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai neatleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

15. Apeliaciniame skunde nuteistasis be kita ko, nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi vertino jo (E. J.) baustumus net už 8 metus. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo dėl proceso dalyvių (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016).

16. Įvertinus nuteistojo argumentus, sugretinus juos su faktine bylos medžiaga, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atitinkamas nuteistojo apeliacinio skundo motyvas yra nepagrįstas. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, jog nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų rinkimo ir tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais procesiniais pažeidimais (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.). Be to, nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pavyzdžiui, 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fernandez-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01).

17. Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. J. apeliaciniame skunde nenurodo jokių esminių faktinių aplinkybių, kurios apeliacinės instancijos teismą priverstų suabejoti skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo šališkumu. Priešingai, apeliaciniame skunde yra pateikiama savita nustatytų bylos faktinių aplinkybių, pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų interpretacija. Byloje nėra duomenų, rodančių bylą nagrinėjusios teisėjos asmeninį tendencingumą, o teismo proceso organizavimas, proceso veiksmų atlikimas, bendravimas su proceso dalyviais, nekelia abejonių dėl galimo išankstinio priešiškumo ar palankumo konkrečiai proceso šaliai. Aplinkybė, kad apylinkės teismas priėmė E. J. nepalankų sprendimą, t. y., neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, savaime nesudaro pagrindo teiginiui, jog teismas buvo šališkas. Kaip jau ne kartą minėtą šioje nutartyje, teismas, išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, be kita ko, gali motyvuoti ir atsižvelgdamas į ankstesnius (išnykusius) kaltininko teistumus ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdį, taip pat informaciją apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus. Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti teisėjos šališkumu ir (ar) jos atlikto procesinio veiksmo teisėtumu bei pagrįstumu. Taigi, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į ankstesnius (išnykusius) E. J. teistumus ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdį, taip pat informaciją apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus, nenustatęs visų BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, ir neatleidęs E. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Dėl paskirtos bausmės.

18. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bausmės skyrimo taisykles. Apelianto nuomone, apylinkės teismas objektyviai neįvertino ne tik nusikalstamos veikos pavojingumo, bet ir nuteistojo elgesio po įvykio (pagal jam pareikštą draudiko AB „L. d.“ 253,90 Eur regresinį reikalavimą (kadangi įvykis nedraudiminis), jis (E. J.) su draudiku atsiskaitė 2025-10-28), taip pat jo asmenybės bei BK pakeitimų.

19. Šiame skundo nagrinėjimo kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

20. Teismas bausmę skiria BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Todėl, parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2–3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Kartu pažymėtina, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte pabrėžiama, jog bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-1073/2018, Nr. 2K- 98- 1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020 ir kt.). Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teismas įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones, kurios geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvačios padarytai veikai. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmes, ne tik laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų, bet ir pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją.

21. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti.

22. Nagrinėjamu atveju E. J. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, už kurio padarymą, sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės rūšys – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 1 metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas E. J. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį skyrė 45 parų arešto bausmę, kurią vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu ir E. J. paskyrė galutinę – 30 parų arešto bausmę. Taigi, matyti, kad pirmosios instancijos teismas už padarytą nusikalstamą veiką nuteistajam paskyrė sankcijoje numatytą vieną iš griežčiausių bausmės rūšių – arešto bausmę, kurios dydis yra mažesnis už sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį.

23. Vertinant E. J. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, parinkdamas bausmės rūšį ir skirdamas atitinkamo dydžio bausmę, pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, tai, jog E. J. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą transporto eismo saugumui. Įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – asmuo anksčiau net du kartus buvo teistas už vairavimą esant neblaiviam, bei kitokio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka už nešiurkščius Kelių eismo taisyklių ir kitokio pobūdžio pažeidimus, paskirtas baudas sumokėjęs, galiojančių nuobaudų neturi, taip pat anksčiau baustas administracine tvarka ir už vairavimą esant neblaiviam, yra darbingo amžiaus, iki nusikalstamos veikos padarymo vykdė individualią veiklą – dirbo (duomenys neskelbtini), šiuo metu nedirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kad vairuodamas neblaivus E. J. sukėlė ir eismo įvykį, kurio metu nukentėjo kiti automobiliai. Taigi akivaizdu, kad nuteistasis E. J. savo veiksmais kėlė realų pavojų sau, kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir turtui.

24. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo E. J. apeliacinio skundo argumentais, kad jam paskirta per griežta arešto bausmė. BK 49 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90 parų arešto. Kaip jau minėta šios nutarties 22 punkte, E. J. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, buvo paskirta mažesnė nei sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkis, bausmė, t. y. 45 parų areštas (vidurkis 52,5 paros), atsižvelgiant į tai, jog apeliantas charakterizuojamas iš esmės neigiamai, jis nėra linkęs laikytis įstatymų. Taip pat atsižvelgus ir į nuteistojo turtinę padėtį, jam nebuvo skirta švelniausia sankcijoje numatyta baudos bausmė, padarius išvadą, kad nuteistajam gali būti labai sunku ją įvykdyti, priverstinis išieškojimas irgi būtų sudėtingas, todėl bausmė nepasiektų savo tikslų. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių ir teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33-458/2020, Nr. 2K-168-489/2022).

25. Įvertinusi, tai kas aptarta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, nuteistajam E. J. paskirta bausmė, kuri trečdaliu sumažinta, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas nurodė pakankamus rūšies ir dydžio parinkimo motyvus. Konstatuojama, jog paskirtą bausmė yra proporcingos tiek jo padarytai nusikalstamai veikai, tiek ir jo asmenybei ir atitinka bausmės paskirtį. E. J. skirti švelnesnę bausmę kaip to apeliaciniame skunde prašo nuteistasis, nėra pagrindo. Be to, pagrindo mažinti skirtą bausmę taikant BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas byloje nenustatyta.

26. Atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad jis serga (duomenys neskelbtini) liga - kojos (duomenys neskelbtini), kurioje negyja (duomenys neskelbtini), reikia dažnai vartoti antibiotikus, sunku vaikščioti, jam taip pat diagnozuotas ir (duomenys neskelbtini) susirgimas, taigi esant tokiai sveikatos būklei, paskirą 30 parų arešto bausmę jam atlikti būtų sudėtinga, be to, jis padeda ir senyvo amžiaus (duomenys neskelbtini) (laiduotojai), kuri gyvena viena, pažymėtina, kad E. J. paskirtos arešto bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, 6 dalies 6 ir 10 punktais, buvo atidėtas, neskiriant intensyvios priežiūros, tačiau nustatant atitinkamus įpareigojimus. Paminėtina, kad teismo išreikštas pasitikėjimas, atidedant bausmės vykdymą, įgalina sudaryti prielaidas nuteistajam suvokti neteisėto elgesio padarinius, laikytis visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių. Taigi akivaizdu, kad nuteistajam laikantis visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių, jam nereikės realiai atlikinėti paskirtos galutinės - 30 parų arešto bausmės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bausmės vykdymo atidėjimas kartu su nustatytais įpareigojimais atitinka tiek nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą, tiek jo asmenybę ir nėra aiškiai neproporcingas.

27. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas dėl bausmės nuteistajam E. J. paskyrimo padarė teisingas ir išsamiai motyvuotas išvadas ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl proceso išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

28. Klaipėdos apygardos teisme buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026-01-28 pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodytas apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam E. J. apeliacinės instancijos teisme. Pažymoje nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba patyrė 108,33 Eur dydžio išlaidas.

29. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021 ir kt.).

30. Šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Šioje byloje nuteistajam Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja (advokatė G. S.) buvo paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2026-01-21 nutartimi, esant baudžiamojo proceso įstatyme nurodytam pagrindui, kai gynėjo dalyvavimas laikomas būtinu (BPK 322 straipsnio 1 dalis), tai yra gynėja nuteistajam E. J. buvo paskirta ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta per 1 teismo posėdį, įrodymų tyrimas neatliktas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nuteistasis nedirba, turi sveikatos problemų. Atsižvelgdama į aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo E. J. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. J. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo E. J. neišieškoti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.