Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

2015-08-05 · Civilinė byla Nr. 2A-922-513/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-02-18Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2015-08-05Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-08-05
Bylos Nr.
2A-922-513/2015
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-03867-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Irma Čuchraj (pran.), Aušra Maškevičienė, Erika Misiūnienė
Ieškovas
O. Š.
Atsakovas
A. V.
Trečiasis asmuo
J. V.
Pranešėja Irma Čuchraj Civilinė byla Nr. 2A-922-513/2015

Teisėjas Egidijus Mickevičius Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03867-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 35.1; 35.2; 35.4; 35.5; 35.3.6; 63.1; 114.4; 114.5; 114.9.2; 114.9.3; 114.11; 121.14; 121.21
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 5 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės O. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-02-18 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. Š. ieškinį atsakovui A. V. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo J. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 2 700,13 Eur (9 329 Lt) skolos, 5 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė aplinkybe, jog atsakovas gyveno su jos dukra ir esant geriems santykiams ji su atsakovu 2010 m. sudarė žodinę sutartį, pagal kurią sutiko už atsakovą pervesti jo buvusiai sutuoktinei lėšas nepilnamečio vaiko išlaikymui, o atsakovas įsipareigojo jai šias sumas grąžinti grįžęs iš Anglijos. Nuo 2010 m. balandžio iki 2011 m. kovo mėn. ji atsakovo sūnaus išlaikymui iš savo sąskaitos pervedė 5 200 Lt, tačiau atsakovas, 2012 m. grįžęs iš Anglijos, šios skolos negrąžino. Ieškovė 2012 m. atsakovo ir jos dukros verslui kurti paskolino 1 000 GBP (svarų sterlingų) ir šią sumą atsakovas įsipareigojo grąžinti per vienerius metus, tačiau iki šiol negrąžino.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad dirbdamas Didžiojoje Britanijoje ir gyvendamas su ieškovės dukra, per pažįstamus asmenis visada perduodavo ieškovei pinigų sumas, reikalingas jo nepilnamečio vaiko išlaikymui, o ieškovė tokias pat sumas pervesdavo iš savo sąskaitos. Tokiu būdu buvo siekiama sutaupyti pinigus, kadangi tarptautiniai pavedimai brangiai kainuoja. Atsakovo pajamos Didžiojoje Britanijoje buvo geros (apie 2 000 GBP per mėnesį), todėl skolintis iš ieškovės savo vaiko išlaikymui jam nereikėjo. Nesiskolino lėšų ir įmonės steigimui, nes jų buvo sukaupęs pakankamai. Teigė manantis, kad ieškovė tokiu būdu jam keršija, kadangi jis su jos dukra nebegyvena, vyksta ginčai dėl jų bendro vaiko išlaikymo ir bendravimo su vaiku tvarkos.

Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo J. V. nurodė, kad jokių pretenzijų A. V. dėl vaiko išlaikymo neturi. Pinigus vaiko išlaikymui pervesdavo ne tik ieškovė, bet ir kiti asmenys, kuriems atsakovas perduodavo pinigus, todėl mano, kad ieškinys yra nepagrįstas, o ji be pagrindo į bylą įtraukta trečiuoju asmeniu.

Teismo posėdyje bylos proceso dalyviai (jų atstovai) palaikė savo pozicijas, išdėstytas jų procesiniuose dokumentuose.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-02-18 sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės 640,06 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui ir 320,03 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui J. V.. Nurodė, jog sprendimui įsiteisėjus naikinamos teismo 2014-04-01 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto areštas. Teismas nustatė, jog atsakovui gyvenant ir dirbant Jungtinėje Karalystėje kartu su ieškovės dukra R. P., ieškovė nuo 2010 m. balandžio iki 2011 m. kovo mėn. atsakovo ir trečiojo asmens J. V. sūnaus išlaikymui iš savo sąskaitos pervedė 5 200 Lt (b. l. 11–15). Lėšas vaiko išlaikymui taip pat pervedinėjo ir A. G. (b. l. 32) bei pats atsakovas (b. l. 33). Atsakovas 2011-06-30 įkūrė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir yra vienintelis šios bendrovės akcijų savininkas. Ieškovė teigia, kad žodinėmis sutartimis skolino pinigus atsakovui jo vaiko išlaikymui bei įmonės steigimui. Atsakovas neigia buvus susitarimams dėl paskolos. Teismas sprendė, jog byloje kilo ginčas dėl paskolos teisinių santykių vertinimo. Ieškovė teigia, kad 2012 m. birželio mėn. paskolino atsakovui 1 000 GBP, t. y. apie 1 275 Eur, įmonės steigimui, kuriuos atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2013-06-31. Rašytinės paskolos sutarties ieškovė nepateikė, atsakovas neigia pinigų skolinimosi faktą ir kiti bylos įrodymai tokio paskolos fakto nepatvirtina. Argumentavo, jog atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įkūrė dar 2011-06-30, už akcijas sumokėjo 2011-02-14, t. y. žymiai anksčiau, nei, ieškovės teigimu, ji skolino jam pinigus. Be to, kaip liudytoja byloje apklausta ieškovės dukra R. P. nepatvirtino mačiusi pinigų perdavimo faktą. Motyvavo CK 6.871 str., rėmėsi įrodymų vertinimo taisyklėmis ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė 1 000 GBP paskolinimo atsakovui fakto. Motyvuodamas CK 6.870 str. 2 d., CPK 12, 178 str., argumentuodamas, jog paskolos sutartis yra realinė, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, įvertinęs: liudytojos A. G. parodymus (liudytoja patvirtino, kad atsakovas jai buvo davęs pinigų atlikti mokėjimams dėl vaiko išlaikymo, nes pervesti pinigus iš Jungtinės Karalystės yra brangu); atsakovo teiginius (lėšų vaiko išlaikymui jam pakako, ieškovei pinigus perduodavo grįžęs į Lietuvą pats arba per pažįstamus); byloje esančius rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad pinigus į ieškovės sąskaitą pervedinėjo ir jos dukra R. P. (b. l. 95–118), kuri tuo metu gyveno su atsakovu; aplinkybę, jog ieškovė pati buvo nuvykusi į Jungtinę Karalystę ir kelis mėnesius gyveno kartu su dukra ir atsakovu, tačiau įrodymų, kad būtų reikalavusi grąžinti skolą, nepateikė; reikalavimai dėl piniginių prievolių atsirado tik atsakovui nutraukus santykius su ieškovės dukra ir kilus ginčams dėl jų bendro vaiko, padarė išvadą, jog labiau tikėtina, jog tarp šalių nebuvo paskolinių santykių.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-02-18 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti.

Argumentuoja, jog tarp šalių buvo žodžiu sudarytos penkios paskolos sutartys, kurių pagrindu apeliantė atsakovui penkis kartus skolino penkias šalių sutartas pinigų sumas, kurios neviršijo CK 6.871 str. nustatytos 2 000 Lt (600 Eur) ribos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pinigus atsakovas skolinosi nepilnamečio sūnaus O. V. išlaikymui teikti, todėl šalys buvo sutarusios, kad apeliantė kiekvieną sutartą pinigų sumą perves į atsakovo buvusios sutuoktinės J. V. asmeninę sąskaitą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kiekvienos sudarytos žodinės sutarties metu šalys susitarė, kad atsakovas skolą apeliantei grąžins, grįžęs iš Anglijos į Lietuvą, t. y. 2012 m. birželio mėnesio pabaigoje. Bylos įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. kovo 20 d. atsakovui apeliantė paskolino 5 200 Lt (1 506 Eur) sumą. Atsakovas šios faktinės aplinkybės neginčijo ir pripažino, kad toks susitarimas tarp šalių buvo, kad atsakovas tokiu būdu iš apeliantės skolindamasis pinigus teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui. Pažymi, kad atsakovo nepilnametis vaikas O. V. apeliantei yra visiškai svetimas vaikas, nėra jos anūkas, jų nesieja joks ryšys, todėl ji neturėjo jokio pagrindo rūpintis jo išlaikymu ir pervedinėti pinigus vaiko motinai J. V.. Atsakovo teiginius, jog pasiskolintus 5 200 Lt jis jau yra apeliantei gražinęs, vertina kaip neįrodytus jokiais įrodymais. Todėl teismo išvada, jog įvertinus įrodymų visetą šioje dalyje labiau tikėtina, jog tarp šalių nebuvo susiklostę paskoliniai santykiai, akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir leidžia daryti išvadą, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Motyvuoja, jog tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja (CK 3.159 str. 1 d.), remiasi kasacinio teismo praktika ir teigia, jog akivaizdu, kad atsakovas pareigą išlaikyti nepilnametį sūnų privalo vykdyti pats, todėl privalo apeliantei grąžinti 5 200 Lt skolą už jo nepilnamečio sūnaus išlaikymą. Be to, atsakovo pasikviesta liudytoja A. G. patvirtino, kad ji taip pat už atsakovą mokėjo išlaikymą jo sūnui, pinigus pervesdavo į J. V. asmeninę sąskaitą. Šią faktinę aplinkybę patvirtino ir byloje atsakovo pateiktas banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad A. G. pervedė 900 Lt į J. V. asmeninę sąskaitą kaip išlaikymą O. V.. Ši liudytoja nepatvirtino, kad atsakovas jai minėtus pinigus grąžino, taigi akivaizdu, kad atsakovas vengė išlaikyti savo nepilnametį sūnų nuolat šią prievolę perkeldamas kitiems asmens ir taip klimpdamas į skolas. Atsakovas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. kovo 20 d. jis dirbo ir gavo dideles pajamas (darbo sutarties, darbo užmokesčio gavimo faktą patvirtinančio dokumento, asmeninių sąskaitų išrašų), taip pat nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad jis turi kokio nors vertingo kilnojamojo ar nekilnojamojo turto. Visi atsakovo atsikirtimai į ieškinį buvo tik žodiniai, byloje atsakovas pateikė tik vieną dokumentą, kuris patvirtino, kad jo nepilnamečio sūnaus išlaikymui pinigus į J. V. asmeninę sąskaitą buvo pervedusi minėta liudytoja A. G.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas nepagrįstai palaikė atsakovo poziciją ir priėmė neobjektyvų ir šališką sprendimą dėl šios ieškinio dalies.

2012 m. birželio mėnesio pabaigoje atsakovas grįžo į Lietuvą ir pasinėrė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos pradžioje nuolat reikėjo investicijų, atsakovui trūko pinigų, jis pinigų skolinosi iš visų artimų giminaičių ir draugų, kreipėsi pagalbos ir į apeliantę. Šalys sudarė žodinę sutartį, kurios pagrindu atsakovui apeliantė paskolino 1 000 GBP (4 128,80 Lt arba 1 195,78 Eur), ir jis įsipareigojo apeliantei pinigus grąžinti per vienerius metus, t. y. iki 2013 m. birželio mėn. pabaigos, tačiau negrąžino iki šiol. Šios sutarties šalys nelaikė paskolos sutartimi, tiesiog apeliantė atsakovo paprašyta sutiko jam pagelbėti vykdant įmonės veiklą ir neturėdama pagrindo atsakovu abejoti sutiko jam pagelbėti (CK 1.71 str. 2 d., 1. 72 str. 2 d., 6.1 str., 6.2 str., 6.189 str. 1 d.). Paminėtomis teisės normomis apeliantė grindė ieškinį, atsakovas šių ieškinio pagrindų neginčijo, todėl priimant skundžiamą sprendimą, teismui nebuvo pagrindo taikyti paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir tokiu būdu išeiti už ieškinio ribų. Teismas neteisingai interpretavo liudytojos R. P. duotus parodymus, kuri aiškiai patvirtino, kad ieškovė su atsakovu sudarė žodinį sandorį ir jam grynaisiais pinigais paskolino 1 000 GBP, kuriuos ji pati paėmė iš ieškovės banko kortelės ir grynaisiais pinigais perdavė atsakovui, patvirtino, kad atsakovas šių pinigų prašė įmonės veiklai vystyti ir juos žadėjo grąžinti per vienerius metus. Vien tik atsakovo žodiniai paaiškinimai, kad bendrovė buvo įkurta 2011 m. birželio 30 d., kad jis už įmonės akcijas sumokėjo 2011 m. vasario 14 d., nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad įmonė jau sėkmingai veikė ir nereikėjo papildomų investicijų, be to, atsakovas tokių įrodymų apie įmonės veiklą nepateikė ir neįrodė, kad papildomos investicijos įmonės veiklai nebuvo reikalingos. Nutrūkus apeliantės dukros R. P. ir atsakovo bendram gyvenimui, atsakovas ėmė apeliantę ignoruoti, jos vengti, neatsiliepdavo į jos skambučius, todėl apeliantė neteko vilties iš jo atgauti jam paskolintus pinigus gražiuoju. Teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, šališkai rėmėsi tik atsakovo pateiktais žodiniais paaiškinimais, taikė netinkamas teisės normas ir jomis vadovavosi, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.

Teismas nepagrįstai priteisė itin dideles išlaidas atsakovo ir trečiojo asmens advokato teisinei pagalbai apmokėti. Teismas neatsižvelgė į atsakovo pateiktų pažymų dėl atstovavimo išlaidų pagrindimo turinį. Šių pažymų turinio aprašomojoje dalyje ir lentelėje nurodytos pinigų sumos iš esmės skiriasi. Pažymose nėra nurodyta, kokius veiksmus byloje atliko advokato padėjėjas, nors už jo paslaugas paprašyta priteisti 289,62 Eur (1 000 Lt) sumą. Teismas neįvertino, jog atsakovo ir trečiojo asmens į bylą pateikti atsiliepimai nesudaro nė dvejų lapų, o jų turinys beveik vienodas, jog atsiliepimai buvo rengiami pirmosios instancijos teismui, jog byloje pateiktas vos vienas kitas rašytinis dokumentas, kuriam gauti nebuvo parengtas nė vienas paklausimas, jog byla nėra sudėtinga, todėl atstovui atstovauti ir rengti procesinius dokumentus joje nebuvo būtinas specialus pasirengimas, nebuvo būtina jam išvykti į kitą vietovę, priešingai, atstovo kontora yra toje pačioje gatvėje kaip ir teismas, nagrinėjęs šią bylą. Taigi atsakovo ir trečiojo asmens atstovo darbo sąnaudos buvo minimalios, todėl taikyti maksimalaus dydžio įkainius šioje byloje nebuvo jokio pagrindo. Teismas nepagrįstai priteisė iš apeliantės maksimalias atstovo nurodytas bylinėjimosi išlaidas, todėl naikintina ir ši skundžiamo sprendimo dalis.

Atsiliepimas

Atsakovas ir trečiasis asmuo atsiliepimais su apeliaciniu skundu nesutinka ir skundžiamą sprendimą prašo palikti nepakeistą. Nesutinka su apeliantės teiginiu, jog neginčijamai įrodyta, jog ieškovė, sudariusi su atsakovu žodines paskolos sutartis, bankiniu pavedimu pervedė J. V. pinigus, skirtus A. V. ir J. V. sūnaus O. V. išlaikymui. Pažymi, kad pačios ieškovės pasikviesta liudytoja – ieškovės dukra R. P., buvusi atsakovo sugyventinė, teismo posėdžio metu (teismo posėdžio įrašas Nr. 3, laikas 1:10:50) patvirtino, jog ieškovė būdama Lietuvoje pervesdavo pinigus J. V. atsakovo vaiko išlaikymui. Šie pavedimai būdavo atliekami siekiant taupyti pinigus už brangius tarptautinius banko pervedimus. Ši liudytoja taip pat patvirtino, jog negalėjo žinoti visų atsakovo pokalbių, kadangi jis dirbo vilkiko vairuotoju, todėl jo dažnai nebūdavo šalia, taip pat patvirtino, jog nežino, jog A. G. ne kartą pervedė J. V. pinigus, skirtus vaiko išlaikymui (teismo posėdžio įrašas Nr. 3, laikas 1:20:57). Tokie liudytojos parodymai suponuoja išvadą, jog visi jos teikti parodymai yra tik prielaidos, kadangi liudytoja negali patvirtinti ar paneigti tikslių atsakovo piniginių lėšų judėjimo, t. y. skolinimosi bei grąžinimo ar skolinimo kitiems asmenims. Ši liudytoja patvirtino, jog atsakovas už sūnų iš Jungtinės Karalystės valdžios institucijų gaudavo 80 svarų sterlingų per mėnesį (20 svarų sterlingų per savaitę), skirtų sūnaus išlaikymui. Kadangi atsakovas privalėjo teikti 300 Lt išlaikymą sūnui, akivaizdu, jog, atsižvelgiant į valiutų kursą (už 1 svarą sterlingą tuo metu buvo mokama 4 Lt), atsakovas iš Jungtinės Karalystės valdžios institucijų gaudavo apie 320 Lt per mėnesį, taigi 80 svarų sterlingų būtų užtekę teikti išlaikymą sūnui. Nė viena iš šalių neginčijo, jog atsakovas dirbo krovininių sunkvežimių vairuotoju, taigi jo darbo užmokestis būdavo didesnis nei nustatytas minimalus valandinis atlygis.

Nesutinka su ieškovės teiginiu, jog atsakovas neva neginčijo, jog privalo grąžinti pasiskolintus pinigus, tik teigė, jog juos jau yra grąžinęs. Teismo posėdžių garso įrašas patvirtina, jog toks apeliantės teiginys yra visiškai nepagrįstas. Atsakovas visuomet laikėsi vienodos pozicijos, jog pinigus grynaisiais perduodavo ieškovei, kuri tokią pat sumą pervesdavo J. V.. Tokiu būdu buvo užtikrinama, jog nebus mokami brangūs tarptautiniai bankinio pavedimo mokesčiai, o piniginės lėšos į gavėjo sąskaitą pateks greitai. Taigi, ieškovė tik pervesdavo jai perduotas pinigines lėšas. Liudytoja A. G. patvirtino, jog daugiau nei vieną kartą pervedė J. V. už atsakovą pinigus, skirtus O. V. išlaikymui, jog tarp jos ir atsakovo buvo geri santykiai, abipusis pasitikėjimas, taigi ji pervesdavo pinigus, o atsakovas grįžęs į Lietuvą jai tuos pinigus atiduodavo grynaisiais. Ši aplinkybė tik patvirtina, jog atsakovas sutardavo, jog vienas ar kitas asmuo – A. G., ieškovė ar kiti asmenys, perves pinigus į J. V. banko sąskaitą, o atsakovas dar iki tokio pervedimo sumokės ar vėliau sumokės pinigus juos pervedusiam asmeniui grynaisiais „į rankas“. Byloje pateikti dokumentai (b. l. 95–118) įrodo, jog ieškovei būnant Jungtinėje Karalystėje ir dirbant pas R. P. ir atsakovą, ji gaudavo darbo užmokestį iš R. P., o tai suponuoja išvadą, jog R. P. ir atsakovui gyvenant ir vedant bendrą ūkį kartu, pinigų užtekdavo mokėti ieškovei už jų bendro vaiko priežiūrą. Įvertinęs šias aplinkybes ir visus byloje surinktus dokumentus bei atsižvelgęs į tai, jog civilinis procesas inicijuotas tik po R. P. ir atsakovo santykių nutrūkimo, teismas teisingai konstatavo, jog tarp šalių nebuvo paskolinių santykių.

Šalies argumentai

Ieškovė nurodydama, kad atsakovui paskolino 1 000 GBP, o prievolė grąžinti paskolą turėjo būti įvykdyta iki 2013-06-31, nepateikė jokių rašytinių dokumentų apie tokios piniginės sumos perdavimą atsakovui. Motyvuoja, jog, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, asmuo, teigiantis, kad jis perdavė kitam asmeniui lėšas (nesvarbu, paskolino pinigus, grąžino pinigus ar juos perdavė kitu pagrindu), privalo įrodyti tokį faktą (CK 6.870 str. 1 d.). Net jei ir būtų įrodyta, kad šie pinigai buvo perduoti, kad atsakovas įsipareigojo grąžinti šią pinigų sumą, ieškovei tenka pareiga įrodyti, jog tai buvo paskola, o ne kitokiu pagrindu perduodami pinigai (CPK 178 str.). Teismas, priimdamas sprendimo dalį dėl tariamos 1 000 GBP paskolos atsakovui suteikimo, tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus bei liudytojų parodymus. Palaiko teismo argumentus dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir mano, jog teismas teisingai ir tinkamai išsprendė civilinę bylą. Paaiškina, jog teismas neviršijo teisingumo ministro nustatytų maksimalių įkainių, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Advokato padėjėjas dalyvaudavo pokalbiuose su atsakovu vizito advokato kontoroje metu, padėjo rengti procesinius dokumentus, tinkamai atskleisti su byla susijusias aplinkybes, todėl iš ieškovės priteistos bylinėjimosi išlaidos yra tik jos pačios beprasmio civilinio proceso inicijavimo pasekmė. Trečiasis asmuo J. V. papildomai pažymi, jog ji buvo nepagrįstai įtraukta į bylą, todėl turėtų būti pašalinta iš bylos, ir mano, jog byla ieškovės inicijuota tik turint tikslą pakenkti atsakovui dėl jo ir ieškovės dukters R. P. nutrūkusio bendro gyvenimo bei tarp jų kilusio konflikto dėl jų bendro vaiko išlaikymo ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Šios civilinės bylos baigtis pirmosios instancijos teisme J. V. nepadarė jokios įtakos, taigi tikėtina, jog bylos baigtis ir apeliacinės instancijos teisme taip pat jokios įtakos jai neturės, išskyrus galimo bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės trečiajam asmeniui aspektu.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d.). Šalys (jų atstovai) dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir byloje pakanka duomenų ją tinkamai išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama rašytinio, o ne žodinio proceso tvarka.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 str. 1 d. 2 p. privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą, o teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-14 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; 2011-11-23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „X servisas“ v. UAB „Autorealybė“, bylos Nr. 3K-3-457/2011; 2013-05-23 nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-299/2013; 2013-12-23 nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Raimeta“ v. UAB „Eivora“, bylos Nr. 3K-3-710/2013).

Ieškovas turi pareigą tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos ją nagrinėjant. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principų tinkamo įgyvendinimo prielaida – nuo jo priklauso atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-12-23 nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Raimeta“ v. UAB „Eivora“, bylos Nr. 3K-3-710/2013; 2014-03-10 nutartį, priimtą civilinėje byloje Shaia Kopelianski ir kt. v. UAB „L&M Vilnius“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-81/2014; 2014-05-30 nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-3-305/2014).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog šalims pirmosios instancijos teisme atstovavo pro­fesionalūs teisininkai: advokatas A. P. ir advokato padėjėja M. Š. – ieškovei, advokatas H. M. ir advokato padėjėjas R. M. – atsakovui (ir trečiajam asmeniui) (b. l. 9, 123, 30). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti / netikėti ieškinyje išdėstytų faktinių aplinkybių tikrumu, tačiau pažymi, jog remtis šalių procesiniuose dokumentuose bei jų atstovų teismo posėdžiuose pateiktu teisiniu šalių santykių vertinimu neprivalo, nes teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.

Atsižvelgiant į išdėstytus teisinius ieškovo pareigos dėl ieškinio pagrindo ir dalyko suformulavo bei to įtakos bylos teisminio nagrinėjimo riboms aspektus, įvertinus ieškinio turinį (ieškinio pagrindą ir dalyką), šalių (jų atstovų) paaiškinimų, liudytojų R. P. ir A. G. parodymų teismo posėdžiuose turinį, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas šalių santykių dėl ieškinio reikalavimo priteisti 5 200 Lt skolą iš esmės teisėtai ir pagrįstai nekvalifikavo paskolos teisiniais santykiais CK 6.870 str. normos prasme, tačiau neatsižvelgė į tai, jog ieškovės nurodomos faktinės ginčo situacijos aplinkybės (ieškinio pagrindas) bei reikalavimas (ieškinio dalykas), taip pat atsakovo gynybos taktika / pozicija byloje (atsakovas nesutinka, jog skolinosi pinigus iš ieškovės; neginčija, jog 5 200 Lt sumą ieškovė pervedė buvusiai atsakovo sutuoktinei už jį jo sūnaus išlaikymui; tik liudytojos A. G. parodymais ir žodiniais savo (bei atstovo) paaiškinimais grindžia 5 200 Lt sumos perdavimą ieškovei) suponuoja teismo teisę ir pareigą išspręsti ginčą iš esmės, tinkamai kvalifikuoti šalių santykius, kurie, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patenka į CK 6.50 str. 3 d. normos reguliavimo sritį.

CK 6.50 str. 3 d. reglamentuota, jog trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Šiuo atveju faktinės ginčo aplinkybės patvirtina, jog ieškovė iš savo banko sąskaitos pervedė ginčo 5 200 Lt sumą atsakovo vaiko išlaikymui į jo buvusios sutuoktinės banko sąskaitą. Ieškovė nurodo ir atsakovas neginčija, jog taip ieškovė elgėsi remdamasi šalių žodiniu susitarimu / atsakovo prašymu pervesti sutartas pinigų sumas vaiko išlaikymui, tačiau atsakovas, teigdamas, jog 5 200 Lt sumą ieškovei buvo perdavęs ir (ar) tai atliko kiti asmenys ir pan., todėl jis nėra skolingas ieškovei, tai patvirtinančių įrodymų byloje nepateikė.

Taigi, ginčo situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, patenka į CK 6.50 str. 3 d. reguliavimo sritį. Byloje įrodyta, jog ieškovė pervedė iš savo banko sąskaitos į atsakovo buvusios sutuoktinės J. V. banko sąskaitą, nurodydama mokėjimo paskirtyje „vaiko išlaikymui“, iš viso 5 200 Lt pinigų sumą ir tai padarė per 5 kartus – atliko penkis bankinius pavedimus: 2010-04-13 pervedė 1 000 Lt, 2010-06-03 – 1 300 Lt, 2010-09-14 – 900 Lt, 2010-12-22 – 1 000 Lt ir 2011-03-20 – 1 000 Lt (b. l. 11, 12, 13, 14, 15). Atsakovas neginčija, jog ieškovės pinigai pervesti būtent jo sūnaus O. V. interesais, tokiu būdu jam pasirinkus vykdyti sūnaus išlaikymo prievolę. Duomenų, jog trečiasis asmuo J. V. ginčija / ginčijo tokį atsakovo pasirinkto asmeninės prievolės vykdymo būdą, nėra. Tačiau atsakovas teigdamas, jog pinigus, kuriuos ieškovė (buvusios atsakovo sugyventinės R. P. motina) pervedė vaiko išlaikymui, ieškovei yra grąžinęs, jokių tai patvirtinančių įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

Atsakovo argumentas, jog vaiko išlaikymui skirtų pinigų perdavimą patvirtina atsakovo (jo atstovo) paaiškinimai (atsakovo atstovo posėdyje pavartota frazė „žodis prieš žodį“) bei liudytojos (atsakovo pažįstamos, draugės) A. G. parodymai, t. y. jog ir ji pervedė iš savo banko sąskaitos atsakovo vaiko išlaikymui 900 Lt sumą į atsakovo buvusios sutuoktinės J. V. banko sąskaitą ir atsakovas jai tuos pinigus yra grąžinęs, per se nepatvirtina, jog ir ieškovei jos sumokėtus pinigus vaiko išlaikymui atsakovas yra grąžinęs ir (ar) buvo juos perdavęs iki minėtų bankinių pavedimų ar po jų atlikimo ir pan.

Atsakovo argumentas, jog iš esmės jis pasirinko asmeninę prievolę mokėti vaikui išlaikymą vykdyti pasinaudojus ieškovės paslaugomis, nes tokiu būdu siekė sutaupyti pinigus už brangius tarptautinius banko pervedimus (atsakovas dirbo Anglijoje), vertintinas kritiškai, nes jo teiginiai, jog užsienyje jis dirbo krovininių sunkvežimių vairuotoju ir jo darbo užmokestis būdavo didesnis nei nustatytas minimalus valandinis atlygis, suponuoja išvadą, jog atsakovas pinigų turėjo pakankamai tam, kad tinkamai – būtent asmeniškai galėtų pervesti pinigus vaiko išlaikymui į buvusios sutuoktinės banko sąskaitą iš užsienio valstybės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas laisva valia pasirinko būtent tokį asmenės prievolės įvykdymo būdą (per trečiąjį asmenį – ieškovę) CK 6.50 str. 3 d. prasme ir šios aplinkybės neginčija. Taigi šalių susitarimo dalykas – pervesti pinigus vaiko išlaikymui, buvo aiškus ir ieškovė tiksliai vykdė šalių žodinio susitarimo sąlygas – kas kartą pervesdavo paprašytą atsakovo pervesti pinigų sumą vaiko išlaikymui jo buvusiai sutuoktinei, tačiau įrodymų, jog atsakovas vykdė šalių susitarimo (žodinio sandorio) sąlygas dėl pervestų pinigų grąžinimo, atsakovas teismui nepateikė.

Remdamasi išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija naikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta ieškovės ieškinio dalis dėl reikalavimo priteisti 5 200 Lt skolą, ir dėl šios dalies priima naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkina ir priteisia ieškovei iš atsakovo 1 506,02 Eur (5 200 Lt) skolą (CK 6.38 str. 1, 3, 4 d., 6.39 str. 2 d., 6.50 str. 3 d., CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

CK 6.37 str. 2 d. nurodoma, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios, kaip išaiškino kasacinis teismas, nereiškia naujos CK neįtvirtintos palūkanų rūšies, nes procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). CK 6.37 str. 2 d. įtvirtintos procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimiems nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui.

Įvertinusi bylos medžiagą, vadovaudamasi išdėstytu teisiniu procesinių palūkanų reguliavimu, teisėjų kolegija pagrįstu vertina ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo ir iš atsakovo ieškovei priteisia 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1 506,02 Eur sumos nuo 2014-05-28 (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 1, 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Dėl ieškinio reikalavimo dalies priteisti ieškovei iš atsakovo 1 000 GBP

Ieškovė teigia, kad 2012 m. birželio mėn. paskolino atsakovui 1 000 GBP įmonės veiklai, pinigus atsakovas įsipareigojo jai grąžinti per vienerius metus, tačiau iki šiol negrąžino. Apeliantė šių pinigų paskolinimo aplinkybę grindžia savo paaiškinimais ir liudytojos – savo dukros (buvusios atsakovo sugyventinės) R. P. parodymais. Rašytinės paskolos sutarties ar skolos raštelio ir pan. ieškovė byloje nepateikė. Atsakovas neigia, jog skolinosi nurodytą pinigų sumą iš ieškovės. Įvertinusi liudytojos R. P. parodymų turinį, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šios liudytojos parodymai nepatvirtina ginčo pinigų perdavimo / paskolinimo atsakovui bei atsakovo įsipareigojimo šiuos pinigus ieškovei grąžinti aplinkybių. Šios liudytojos parodymų, jog ji paėmė iš ieškovės banko sąskaitos ginčo 1 000 GBP sumą, nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog ji 2012 m. birželio mėn. paskolino atsakovui 1 000 GBP įmonei (įkurtai jos dukros ir atsakovo – UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigti ir atsakovas įsipareigojo šią pinigų sumą grąžinti ieškovei iki 2013 m. birželio pabaigos ir kt., atmestini kaip nepagrįsti. Be to, jokių įrodymų, jog ginčo 1 000 GBP suma buvo užfiksuota kaip ieškovės paskolinta ir (ar) pan. atsakovo ir ieškovės dukros įmonei pinigų suma šios įmonės buhalterijoje, byloje nėra.

Pažymėtina, kad paskolos sutarties samprata pateikiama CK 6.870 str., kurio 1 ir 2 dalys paskolos sutartį apibrėžia kaip realinę sutartį, kurios viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. CK 6.871 str. 1 d. numatyta, jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei skolinama suma viršija du tūkstančius litų (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (Žin., 2000, Nr. 74-2262), akto redakcija nuo 2011-12-01 iki 2015-01-01). Šio straipsnio 3 dalis nustatė (nustato), jog rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Pagal CK 6.875 str. 2 d. numatytas formos nesilaikymo pasekmes, jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais neleidžiama, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 1.93 str., taip pat kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių.

Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK numatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remdamasis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Išvadą dėl tokių sąlygų vertinimo tik kaip atitinkamo ketinimo arba tik įsipareigojimo ateityje perduoti paskolos dalyką gali lemti byloje surinktų įrodymų visetas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, jog būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, jog ji paskolos dalyką (pinigus) perdavė paskolos gavėjo (atsakovo) nuosavybėn ir atsakovas įsipareigojo grąžinti ginčo pinigų sumą, tačiau šių aplinkybių ieškovė byloje neįrodė (CPK 185 str.).

Apeliantės argumentas, jog žodinės sutarties dėl ginčo 1 000 GBP paskolinimo šalys nelaikė būtent paskolos sutartimi, nes apeliantė atsakovo paprašyta tiesiog sutiko jam pagelbėti (įmonės veiklai vystyti), nes neturėjo pagrindo atsakovu abejoti, įvertinus faktines ginčo situacijos aplinkybes, nesudaro pagrindo šių šalių santykių kvalifikuoti kitaip, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas.

Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu naikinti arba keisti skundžiamo sprendimo dalį dėl 1 000 GBP priteisimo ieškovei iš atsakovo apeliacinio skundo motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Priėmus naują sprendimą atitinkamai keistinas šalių bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, paskirstymas (CPK 93 str. 3, 5 d.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).

Ieškovė turėjo 484,97 Eur (1 674,50 Lt) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme (iš jų 280 Lt sudaro sumokėtas žyminis mokestis už ieškinį, 94,50 Lt – už vertimo paslaugas, 1 300 Lt – už advokato paslaugas (už ieškinio parengimą, atstovavimą teisme (b. l. 57–58, 64–66, 82–85) (b. l. 8, 75–76, 124, 125, 126, 127).

Atsakovas byloje turėjo 640,06 Eur (2 210 Lt) bylinėjimosi išlaidų – sumokėjo advokatui už jo pagalbą rengiant atsiliepimą į ieškinį, atstovavimą teisme (b. l. 31, 31a, 64–66, 82–85, 131–132).

Trečiasis asmuo J. V. turėjo 320,03 Eur (1 105 Lt) bylinėjimosi išlaidų – sumokėjo advokato padėjėjui už jo pagalbą rengiant atsiliepimą į ieškinį (b. l. 35, 36, 37).

Įvertinus tai, kad atmestų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 44,26 proc., tenkinta – 55,74 proc. ieškinio, ieškovei iš atsakovo priteistina 55,74 proc. pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. 270,32 Eur, iš ieškovės atsakovui – 283,29 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Trečiajam asmeniui J. V., atsižvelgiant į tai, jog šį bylos proceso dalyvį į procesą ieškovė įtraukė savo iniciatyva, su trečiojo asmens (jos atstovo advokato) argumentais dėl šio asmens pašalinimo iš proceso nesutiko ir pan., iš ieškovės priteistina visa (100 proc.), t. y. 320,03 Eur (1 105 Lt), bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, suma (b. l. 36, 37).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliantės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, todėl proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovo priteistina 45,15 Eur sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (b. l. 43) CPK 79 str. 1 d., 93 str. 2 d.). Atsakovas ir trečiasis asmuo įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Įvertinus aplinkybę, jog priteistos iš atsakovo ieškovei pinigų sumos dydis (1 506,02 Eur) neatitinka (yra mažesnis) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-959-512/2015 (buvęs bylos Nr. 2-5731-512/2014) taikyto atsakovo turto arešto masto (2 701,87 Eur) (b. l. 25), minėta nutartimi taikyto atsakovo turto arešto mastas mažintinas iki 1 506,02 Eur pinigų sumos. Šį teismo sprendimą įvykdžius, taikytos byloje laikinosios apsaugos priemonės naikintinos (CPK 150 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

ieškovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškovės ieškinio dalis dėl reikalavimo priteisti 5 200 Lt skolą, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti – priteisti ieškovei O. Š. iš atsakovo A. V. 1 506,02 Eur (5 200 Lt) skolą.

Pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme ir šią dalį išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei O. Š. iš atsakovo A. V. 270,32 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti atsakovui A. V. iš ieškovės O. Š. 283,29 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti trečiajam asmeniui J. V. iš ieškovės O. Š. 320,03 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.“

Pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo rezoliucinę dalį, kurioje nurodyta byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo tvarka, ir šią dalį išdėstyti taip:

„Sumažinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-959-512/2015 (buvęs bylos Nr. 2-5731-512/2014) taikyto atsakovo turto arešto mastą iki 1 506,02 Eur ir šį sprendimą įvykdžius šias laikinąsias apsaugos priemones panaikinti.“

Kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei O. Š. iš atsakovo A. V. 45,15 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė Irma ČuchrajKolegijos teisėjos Aušra MaškevičienėErika Misiūnienė