Kauno apygardos teismo nutartis

dalyvaujant atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kulautuvos vaistinė“ nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Tavix“ atstovei A. B.,

trečiojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei R. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Z. B. ir E. G. finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimą, taip pat reikalavimus nutraukti darbo sutartis ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą uždarosios akcinės bendrovės „Kulautuvos vaistinė“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Kulautuvos vaistinė“ iškelta bankroto byla, bankroto (nemokumo) administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Tavix“. Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi patvirtinti atsakovės kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp jų pirmos eilės kreditorių E. G. 10 019,30 Eur reikalavimas ir Z. B. 16 218,04 Eur reikalavimas. Ta pačia nutartimi teismas nustatė administratorei terminą iki 2019 m. gruodžio 13 d. pozicijai dėl kitos E. G. pateikto reikalavimo dalies pareikšti. 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi (dėl rašymo apsirikimo nutarties priėmimo data nurodyta 2019 m. lapkričio 27 d.) teismas, atsižvelgdamas į administratorės pateiktą prašymą dėl finansinio reikalavimo patikslinimo ir jame nurodytą aplinkybę, kad administratorė neprieštaravo tik dėl 2005 m. rugpjūčio 29 d. teismo įsakymu byloje Nr. L2-2021-097/05 priteistos sumos dydžio E. G. reikalavimo patvirtinimui bankroto byloje, tačiau dėl techninės klaidos nekonvertavo litais priteistos sumos (10 019,30 Lt) į eurus, teismas patvirtino patikslintą kreditorės E. G. 2 880,10 Eur finansinį reikalavimą. Kreditorei pateikus atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. ir 2019 m. lapkričio 27 d. nutarčių, teismas 2019 m. gruodžio 9 d. nutartimi, tenkindamas atskirąjį skundą, panaikino 2019 m. lapkričio 18 d. nutarties dalį dėl kreditorės E. G. 10 0193 Eur reikalavimo patvirtinimo ir 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį, o klausimą dėl E. G. finansinio reikalavimo tvirtinimo išskyrė į atskirą bylą.

6. Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 29 d. nutartimi CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. L-2-2021-097/2005 pagal kreditorės E. G. pareiškimą skolininkei UAB „Kulautuvos vaistinė“ dėl darbo užmokesčio priteisimo ir bylą perdavė nagrinėti UAB „Kulautuvos vaistinė“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Atnaujintoje civilinėje byloje Nr. L-2-2021-097/2005 Kauno rajono apylinkės teismas 2005 m. rugpjūčio 29 d. buvo išdavęs teismo įsakymą išieškoti iš skolininkės UAB „Kulautuvos vaistinė“ 9 571,51 Lt (2 772,10 Eur) darbo užmokesčio skolą, 372,90 Lt (108 Eur) delspinigius kreditorei E. G. ir 71,79 Lt (20,79 Eur) žyminį mokestį bei 3,10 Lt (0,90 Eur) pašto išlaidų atlyginimą valstybei. Kauno apygardos teismas 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi atnaujintą civilinę bylą pridėjo prie UAB „Kulautuvos vaistinė“ bankroto bylos, sujungdamas ją su iš bankroto bylos išskirta byla, kurioje sprendžiamas E. G. ir Z. B. kreditorinių reikalavimų tvirtinimo klausimas.

Dėl ginčo teisinio pobūdžio ir bylos nagrinėjimo ribų

15. Pažymėtina, kad ginčo dalyką sudaro ne tik nemokumo administratorės ginčijami pareiškėjų finansiniai reikalavimai, kurie nėra patvirtinti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, bet ir pareiškėjų turtiniai reikalavimai dėl darbo užmokesčio priteisimo, dėl kurių buvo priimti ir įsiteisėjo teismų procesiniai sprendimai, tačiau procesas užbaigtose civilinėse bylose buvo atnaujintas. Atnaujinus civilines bylas, šios bylos įstatymų nustatyta buvo perduotos nagrinėti UAB „Kulautuvos vaistinė“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, todėl atnaujintose civilinėse bylose pareiškėjų pareikšti reikalavimai atsakovei UAB „Kulautuvos vaistinė“ taip pat vertintini kaip ginčytini finansiniai reikalavimai, kurių pagrįstumo ir patvirtinimo klausimas nagrinėtinas juridinių asmenų nemokumo procesą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

16. Į bylos nagrinėjimo ribas nepatenka Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1597-894/2018 ir Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-910-773/2018 išnagrinėtas Z. B. reikalavimas dėl 10 427,04 Eur darbo užmokesčio priteisimo už 36 mėn. iki kreipimosi į teismą dienos (ieškinys nurodytoje byloje pateiktas 2017 m. rugpjūčio 1 d.), kuris, Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartimi atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. A2-1672-638/2020), yra nagrinėjamas savarankiškoje byloje (Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1969-555/2020).

Dėl šalis siejančių teisinių santykių

20.2. Byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, patvirtinančių, kad 2004 m. gruodžio 28 d. įgaliojimą veikti UAB „Kulautuvos vaistinė“ vardu K. G. išdavęs A. I. buvo teisės aktuose nustatyta tvarka išrinktas (paskirtas) eiti atsakovės vadovo pareigas. Pažymėtina, kad šis asmuo yra nurodomas ir kaip pasirašęs bei bendrovės antspaudu patvirtinęs įrašą V. P. darbo sutartyje apie sutarties nutraukimą. Tačiau teisme liudytoja apklausta V. P. nurodė, kad faktiškai A. I. ji nebuvo sutikusi, dėl darbo sutarties nutraukimo ji buvo nuvykusi į Vilnių, kur jos akivaizdoje įrašą dėl darbo santykių nutraukimo užrašė kažkokia moteris. Nei dokumentų, kurie patvirtintų, kad K. G. ar A. I. buvo atsakovės akcininkais, vadovais ar valdymo organų nariais, nei duomenų, patvirtinančių jos atšaukimo iš įmonės vadovo pareigų ir naujo vadovo paskyrimą, V. P. teigė nemačiusi.

20.3. Iš teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-912-226/2008 ir Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-521-245/2008 K. G. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį už tai, jog nuo 2004 m. gruodžio mėn. pabaigos iki 2005 m. sausio mėn. fiktyvaus UAB „Kulautuvos vaistinė“ direktoriaus A. I. vardu 2004 m. gruodžio 27 d. data surašė tikrovės neatitinkantį įgaliojimą, įgaliojantį K. G. atstovauti UAB „Kulautuvos vaistinė“, 2005 m. sausio 5 d. nurodytą įgaliojimą ir UAB „Kulautuvos vaistinė" įmonės registracijos pažymėjimą pateikęs UAB „Lemora“ vadybininkui, sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, iš anksto žinodamas, kad už paimtas prekes nebus apmokėta, ir šios sutarties pagrindu apgaule įgijo svetimą turtą. Baudžiamąją bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad K. G. naudojosi UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir jo paties iniciatyva surašytais, kitų asocialių asmenų (A. I. ir F. M.) pasirašytais dokumentais kaip priedanga savo nusikalstamai veikai įgyvendinti.

20.4. Akcentuotina ir tai, kad darbo sutartis su Z. B. buvo sudaryta 2004 m. lapkričio 22 d., kai į bylą pateiktas įgaliojimas K. G. yra išduotas tik 2004 m. gruodžio 28 d. Duomenų apie anksčiau išduotą įgaliojimą K. G. sudaryti UAB „Kulautuvos vaistinė“ vardu darbo sutartis į bylą nepateikta.

21. Nors byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas pripažinti darbo sutartis negaliojančiomis CK 1.82, 1.92 straipsnių pagrindu kaip sudarytas neįgalioto asmens, nutarties 20 punkte aptartos aplinkybės kelia pagrįstas abejones dėl to, ar sudarant su pareiškėjomis darbo sutartis buvo realiai siekiama sukurti darbo santykius. Tokią išvadą sustiprina duomenų, kad darbo sutarčių su pareiškėjomis sudarymo metu UAB „Kulautuvos vaistinė“ faktiškai vykdė ūkinę veiklą ar bent turėjo realių ketinimų ją vykdyti, jog pareiškėjos vykdė kokias nors realias darbo funkcijas, nebuvimas. Šiuo aspektu reikšmingomis pripažįstamos kelios aplinkybės:

21.1. Kaip apklausiama liudytoja nurodė V. P., ji įmonėje dirbo nuo 1985 m., direktore tapo 2001 – 2002 m., darbo santykiai buvo nutraukti 2004 m. lapkričio 29 d. Liudytojos teigimu, UAB „Kulautuvos vaistinė“ veiklą vykdė iki 2004 m. rugpjūčio mėn. pabaigos, kai buvo parduotos vaistinės patalpos (adresu Akacijų g. 49, Kulautuvoje), nors buvo rastos kitos patalpos (Akacijų g. 33, Kulautuvoje), į kurias buvo pervežtas įmonės turtas, patalpoms buvo būtinas remontas, todėl įmonės veikla nebuvo atnaujinta. Liudytojos tvirtinimu, tuo metu produkcijos (vaistų) buvo beveik nelikę, kasos aparatą, kompiuterį, antspaudą, dokumentus ir kelis įmonei priklausiusius daiktus ji nurodė atidavusi naujuoju įmonės savininku prisistačiusiam K. G..

21.2. Jokių duomenų, kad atsakovės ūkinė veikla vėliau buvo atnaujinta, byloje nėra. Priešingai, surinkti duomenys atskleidžia, kad paskutiniai finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registro tvarkytojui buvo teikti 2004 m. rugsėjo 28 d. (Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas su istorija), nuo 2004 m. IV ketvirčio įmonė neteikė jokių duomenų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 28 d. raštas „Dėl Z. B. duomenų tikslinimo“). Įmonei nevykdant ūkinės veiklos, neegzistavo joks objektyvus poreikis atsakovei samdyti darbuotojus (juo labiau sudaryti net dvi darbo sutartis iš esmės toms pačioms darbo funkcijoms atlikti). Be to, nevykdydama jokios ūkinės veiklos, atsakovė negavo ir negalėjo tikėtis gauti jokių pajamų, iš kurių ji būtų galėjusi mokėti pareiškėjoms darbo sutartyse sulygtą darbo užmokestį.

21.4. Pagal pareiškėjų paaiškinimus, jų pareigos įmonėje buvo parengti pažymas buvusiems darbuotojams dėl darbo stažo, tvarkyti korespondenciją, šias funkcijas jos vykdė kiekvieną darbo dieną, pasikeisdamos, t. y. Z. B. pirmą dienos pusę, E. G. vakare, jų darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini), Vilniuje esančios patalpos, kuriose buvo laikomos įmonės darbuotojų asmens bylos, kurių buvo apie 200. Tačiau byloje nėra duomenų apie per visą laikotarpį pareiškėjų parengtą ir / ar išduotą bent vieną pažymą apie darbuotojų darbo stažą ar kitą su darbo santykiais susijusią informaciją.

21.5. Be to, UAB „Kulautuvos vaistinė“ registruotos buveinės adresas išliko nepakitęs (Akacijų g. 49, Kulautuvoje), iki 2019 m. pradžios Juridinių asmenų registre kaip įmonės vadovė buvo registruota V. P. ir byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad UAB „Kulautuvos vaistinė“ kokiu nors būdu buvo išviešinusi kontaktinius duomenis, kurie būtų leidę buvusiems įmonės darbuotojams sužinoti, kur jie gali kreiptis, norėdami gauti pažymą apie jų darbo stažą įmonėje. Liudytoja apklausta buvusi įmonės vadovė V. P. patvirtino, kad, kai jai buvo prireikę duomenų apie darbo stažą UAB „Kulautuvos vaistinė“, ji pati šių duomenų niekur nerado ir nežinojo kur ieškoti. Todėl visiškai neįtikėtina, kad kiti buvę įmonės darbuotojai galėjo žinoti kontaktus, kur jiems reikia kreiptis prireikus pažymos apie darbo stažą įmonėje. Akcentuotina ir tai, kad visiškai neaišku, kokia UAB „Kulautuvos vaistinė“ korespondencija galėjo ateiti adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jei toks adresas, bylos duomenimis, nebuvo niekur skelbiamas, o pati įmonė jokios veiklos nevykdė.

21.6. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjos nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo biuro patalpos. Tačiau pastebėtina, kad su Z. B. sudarytoje darbo sutartyje adresas (duomenys neskelbtini), Vilniuje yra nurodytas kaip Z. B. gyvenamoji vieta. Tai, kad jos darbo vieta buvo jos gyvenamoji vieta, t. y. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Z. B. nurodė Kauno apylinkės teismui civilinės bylos Nr. 2-1597-894/2018 nagrinėjimo metu, o pareiškėja E. G. 2005 m. rugpjūčio 25 d. teismui teiktame pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo savo gyvenamąją vietą taip pat nurodė adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Beje, reikšminga pripažintina ir ta aplinkybė, kad pati Z. B., tvirtindama veiklą vykdžiusi savo gyvenamosios vietos adresu, reikšdama ieškinius atsakovei prie šios bylos prijungtose civilinėse bylose atsakovės adresą nurodė Akacijų g. 49, Kulautuvoje.

21.8. Pareiškėjos, 2020 m. birželio 3 d. teismo posėdyje paklaustos, kam ūkinės veiklos nevykdančiai įmonei buvo reikalingos dvi administratorės, nurodė, kad patalpose visą laiką turėjo būti atsakingas darbuotojas, todėl Z. B. dirbo pirmą dienos pusę, o E. G. – vakarais. Z. B., teikdama paaiškinimus teismui, nurodė, kad iš viso buvo saugoma apie 200 darbuotojų bylų, jog per metus ji parengdavo apie 15 pažymų. Ši pozicija yra nesuderinama su liudytojos V. P., vaistinėje dirbusios nuo 1985 m., parodymais, kad per visą jos darbo laikotarpį įmonėje iš viso dirbo tik apie 10 asmenų. Jokios ūkinės veiklos nevykdančiai įmonei nebuvo jokio poreikio įdarbinti net dvi darbuotojas – administratorę ir administratorę – vairuotoją, o nevykdydama jokios ūkinės veiklos, įmonė neturėjo ir jokių galimybių mokėti darbuotojoms darbo užmokestį

21.9. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjos, teigdamos, jog joms nebuvo mokamas darbo užmokestis, labai ilgą laiką nesiėmė jokių teisinių priemonių savo interesams ginti, bet, kaip pačios tvirtina, nepaisant nemokamo darbo užmokesčio, ilgiau nei keturiolika metų kiekvieną darbo dieną po 8 val. būdavo savo darbo vietoje ir tariamai vykdė savo darbo funkcijas.

21.10. Pažymėtina, kad pareiškėjos akcentavo, jog pagrindinė jų funkcija buvo įmonės dokumentų saugojimas. Tačiau, kaip matyti iš atsakovės nemokumo administratorės su 2019 m. gruodžio 27 d. rašytiniais paaiškinimais pateiktų dokumentų, iškėlus įmonei bankroto bylą ir nemokumo administratorei susipažinus su Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-910-773/2018 vadovaujantis Z. B. paaiškinimais pateikta išvada apie pareiškėjos vykdytą dokumentų saugojimo funkciją, administratorė 2019 m. lapkričio 18 d. raštu kreipėsi į Z. B. dėl dokumentų perdavimo, tačiau Z. B. 2019 m. lapkričio 23 d. el. laišku informavo nei dokumentų, nei įgaliojimo veikti įmonės vardu neturinti. Ši aplinkybė aiškiai parodo prieštaringą, priklausomai nuo situacijos kintančią pareiškėjos poziciją dėl ją su įmone siejančių santykių.

21.11. Darbo sutarties faktinio vykdymo nepatvirtina ir į bylą pateikti 2015 m. sausio 13 d. ir 2018 m. gruodžio 13 d. susitarimai dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo mokėjimo. Šiuos susitarimus, veikdamos UAB „Kulautuvos vaistinė“ vardu, remdamosi K. G., veikiančio kaip UAB „Kulautuvos vaistinė“ direktoriaus (pažymėtina, kad jokių duomenų apie šio asmens paskyrimą (išrinkimą) eiti UAB „Kulautuvos vaistinė“ direktoriaus pareigas byloje nėra), 2006 m. spalio 24 d. išduotais įgaliojimais, sudarė pačios pareiškėjos viena su kita, t. y. susitarimą su Z. B. UAB „Kulautuvos vaistinė“ vardu sudarė E. G., o susitarimą su E. G. UAB „Kulautuvos vaistinė“ vardu sudarė Z. B.. Pareiškėjų paaiškinimų pagrindu nustatyta, kad jos yra artimais giminystės ryšiais susiję asmenys (motina ir dukra). Susijusių suinteresuotų asmenų sudaryti susitarimai negali būti pripažįstami objektyviu įrodymu, patvirtinančiu realių darbo santykių egzistavimą.

21.12. Be to, pareiškėjos negalėjo įvardinti, kokiu tikslu ir kodėl būtent juose nurodytu metu šie susitarimai dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo sumokėjimo buvo sudaryti. Nebuvo pateiktas ir joks racionalus paaiškinimas, kokiu pagrindu buvo apskaičiuotos į susitarimus įtrauktos sumos. Pažymėtina ir tai, kad susitarimuose darbuotojos yra įvardijamos ieškovėmis, o darbdavė UAB „Kulautuvos vaistinė“ – atsakove, nors, bylos duomenimis, 2015 m. teismuose nebuvo nagrinėjama jokių bylų, kuriose Z. B. būtų dalyvavusi kaip ieškovė, o UAB „Kulautuvos vaistinė“ kaip atsakovė, 2018 m. – jokių bylų, kuriose E. G. būtų dalyvavusi kaip ieškovė, o UAB „Kulautuvos vaistinė“ kaip atsakovė. Akcentuotina ir tai, kad apie 2015 m. sausio 13 d. susitarimo egzistavimą Z. B. nieko nenurodė inicijuodama Kauno apylinkės teisme civilinę bylą Nr. 2-1597-894/2018, kurioje prašė priteisti darbo užmokestį už 36 mėn. laikotarpį iki ieškinio pateikimo. Tik po to, kai aptariamas jos reikalavimas buvo patenkintas, pareiškėja iniciavo dar vieną teisminį procesą dėl 2015 m. sausio 13 d. susitarime nurodyto įsiskolinimo už ankstesnį laikotarpį priteisimo.

21.13. Pagrįstų abejonių kelia ir patys pareiškėjoms išduoti 2006 m. spalio 24 d. įgaliojimai veikti įmonės vardu. Pareiškėjos negalėjo paaiškinti, kodėl joms tą pačią dieną buvo išduoti tokios pačios apimties įgaliojimai atstovauti įmonę. Akcentuotina ir tai, kad Z. B. išduotame įgaliojime yra nurodytas šio dokumento eilės numeris (Nr. 13), o E. G. išduotame įgaliojime jokio eilės numerio nėra. Be to, įgaliojimuose nurodyta itin ilga jų galiojimo trukmė (iki 2018 m. gruodžio 31 d., t. y. ilgiau kaip 12 m.), jais suteikiamos itin plačios teisės įmonės vardu spręsti su personalu susijusius klausimus (dėl darbuotojų parinkimo ir atleidimo iš darbo, darbo užmokesčio kontrolės derybose dėl galimo darbo užmokesčio įsiskolinimo, priedų mokėjimo, išmokų už darbą ne darbo dienomis, taikos sutarčių pasirašymo visais klausimais). Tiek įgaliojimų turinys, tiek ir jų galiojimo laikas stebėtinai atitinka po dešimtmečio susiklosčiusią situaciją, lėmusią sąlygų pareiškėjoms vienai su kita sudaryti subjektyvius susitarimus dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo.

21.14. Kita vertus, nurodyti įgaliojimai dar kartą patvirtina faktą, kad realių darbo santykių tarp pareiškėjų ir atsakovės nebuvo. Tokios apimties itin reikšmingi administracinio pobūdžio įgalinimai, nesant duomenų apie tai, kad kokie nors kiti asmenys įmonėje vykdė kokias nors administracines funkcijas, sukurtų pareiškėjoms ne tik teisę, bet ir pareigą spręsti įmonei aktualius klausimus, tačiau pareiškėjos net neįrodinėjo, jog įgaliojimų pagrindu jos būtų atlikę kokius nors kitus veiksmus, išskyrus nutarties 21.11 punkte nurodytų susitarimų viena su kitą sudarymą praėjus itin ilgam laiko tarpui. Be to, būdamos atsakingos už darbo užmokesčio priedų ar išmokų už darbą ne darbo dienomis skaičiavimo klausimus, pareiškėjos neįrodinėjo vykdžiusios ir šią funkciją, ilgą laiką neatliko jokių veiksmų, susijusių su darbo užmokesčio sau pačioms skaičiavimu ir mokėjimu. Dar daugiau, į bylą trečiojo asmens pateikti duomenys atskleidžia, kad Z. B. buvo informuota apie tai, jog įmonė nemoka socialinio draudimo įmokų, kad trečiasis asmuo nesėkmingai bando surasti atsakingus asmenis, jog nemokant įmokų visas laikotarpis nuo pat darbo sutarties sudarymo bus pripažintas nedraudiminiu, tačiau nesiėmė spręsti klausimo dėl darbo santykių nutraukimo, patenkančio į įgaliojimo ribas, subjektyviai nurodydama, kad darbo santykių nutraukimą turėjo inicijuoti darbdavys, kurį, vertinant įgaliojimų turinį, būtent pareiškėjos ir turėjo atstovauti.

21.15. Reikšminga teismas pripažįsta ir tą aplinkybę, kad byloje yra ir 2006 m. spalio 24 d. įgaliojimas E. G. atstovauti įmonę teismuose, kuriame nurodomas galiojimo terminas – iki 2026 m. spalio 24 d. Vien įgaliojimo termino trukmė (20 m.) kelia pagrįstų abejonių dėl tikrųjų dokumentą rengusio asmens ketinimų. Kita vertus, jeigu toks įgaliojimas realiai egzistavo tuo metu, kai Z. B. iniciavo teisminius procesus, ji ne tik, kaip nurodyta nutarties 21.6 punkte, klaidino teismus dėl dokumentų įteikimo adreso, bet ir, pati turėdama įgaliojimą veikti įmonės vardu bei žinodama, kad tokį įgaliojimą turi 2015 m. sausio 13 d. susitarimą su ja sudariusi E. G., kuri dar turi teisę įmonę atstovauti ir teisme, neinformavo teismo apie subjektą, kuriam turėtų būti įteikiami procesiniai dokumentai. Taip pareiškėjos bendrais nesąžiningais veiksmais sukūrė sąlygas sprendimų už akių priėmimui bei nuslėpė reikšmingas aplinkybes, kurioms esant įvardintoms nebūtų buvę sąlygų tenkinti teismui reiškiamus reikalavimus.

21.16. Kad tikrasis pareiškėjų tikslas nebuvo darbo santykiai ir iš jų gaunamos pajamos, patvirtina ir faktas, jog pareiškėjos ne tik ilgą laiką nereikalavo darbo užmokesčio ir nesikreipė į teismą dėl iš darbo santykių kylančių sumų priteisimo, bet ir gavę joms palankius sprendimus neiniciavo priverstinio jų vykdymo. E. G. 2005 m. gavusi teismo įsakymą dėl darbo užmokesčio už kelis pirmus darbo mėnesius priteisimo, ne tik nesiėmė veiksmų šiai sumai išieškoti, bet ir iki pat bankroto bylos iškėlimo neiniciavo darbo ginčo dėl darbo užmokesčio už vėlesnius laikotarpius priteisimo. Z. B. į teismą dėl darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi tik 2017 m., o gavusi palankų teismo sprendimą jo neteikė priverstiniam vykdymui. Vertinant šią aplinkybę pagal vidutiniškai išsilavinusio, protingo ir apdairaus asmens (bonus pater familias) standartą, akivaizdu, kad pareiškėjos suprato, jog atsakovė jokios realios veiklos nevykdo, dėl ko neturi jokių galimybių vykdyti darbo sutartyse nurodytų prievolių, ir imituodamos darbo santykius siekė kitų tikslų, nei darbo užmokesčio gavimas.

21.17. Teismo vertinimu, fiktyviomis darbo sutartimis buvo siekiama sudaryti sąlygas pareiškėjoms nepagrįstai įgyti valstybinio socialinio draudimo stažą bei nepagrįstai pasipelnyti valstybės sąskaita (įgijus teises į išmokas ir socialinio draudimo fondo lėšų). Tai akivaizdžiai parodo pareiškėjos Z. B. faktinis elgesys, kai ji dėl darbo užmokesčio priteisimo į darbo ginčų komisiją, o vėliau ir teismą kreipėsi tik po to, kai 2016 m. rugsėjo 27 d. VSDFV Kauno skyrius priėmė sprendimą dėl Z. B. socialinio draudimo pabaigos UAB „Kulautuvos vaistinė“ įrašymo, t. y. sužinojusi, kad tariamas jos darbas UAB „Kulautuvos vaistinė“ nebus įskaitytas į socialinio draudimo laikotarpius. Kaip nustatyta iš trečiojo asmens VSDFV Kauno skyriaus prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų aplinkybių, būtent priimti teismų sprendimai dėl darbo užmokesčio priteisimo buvo pagrindas įrašyti į registrą pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pradžios ir pabaigos datą, draudžiamųjų pajamų bei valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas už draudiminiais pripažintus laikotarpius. Šių duomenų įrašymas į registrą sudarė pagrindą perskaičiuoti Z. B. mokamą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją.

21.18. Iš pareiškėjų paaiškinimų taip pat nustatyta, kad pareiškėja E. G. dar iki darbo sutarčių sudarymo buvo pažįstama su darbo sutartis UAB „Kulautuvos vaistinė“ vardu sudariusiu K. G., todėl manytina, kad jis galėjo būti suinteresuotas padėti savo pažįstamoms nepagrįstai įgyti valstybinio socialinio draudimo stažą, sudarant fiktyvias darbo sutartis UAB „Kulautuvos vaistinė“ vardu, juolab įvertinus byloje nustatytą aplinkybę, jog ir pats K. G. jokios realios veiklos nevykdančia UAB „Kulautuvos vaistinė“ pasinaudojo savo nusikalstamiems sumanymams realizuoti.

21.19. Nutarties 21.15 punkte pateikta išvada dėl nesąžiningais veiksmais sukurtų sąlygų pareiškėjoms palankių teismų sprendimų priėmimui bei reikšmingų aplinkybių, kurioms esant įvardintoms nebūtų buvę sąlygų tenkinti teismui reiškiamus reikalavimus, nuslėpimo paneigia pareiškėjų argumentus, kad sprendžiant dėl jas su atsakove siejančių santykių būtina vadovautis teismų išnagrinėtose civilinėse bylose pateiktomis išvadomis šiuo klausimu. Teismas pažymi, kad, kaip minėta nutarties 15 punkte, visose bylose, kuriose buvo priimti sprendimai dėl darbo užmokesčio pareiškėjoms priteisimo iš atsakovės, buvo atnaujintas procesas. Be to, šiose civilinėse bylose atsakovė nebuvo realiai informuota apie vykstančius procesus, jos interesų bylose niekas neatstovavo ir negynė, argumentai, kad jokie realūs darbo santykiai šalių nesiejo nuo pat darbo sutarčių sudarymo momento, nebuvo išsamiai tiriami ir vertinami. Būtent skirtingas atsikirtimų į reiškiamus reikalavimus faktinis pagrindas ir atsakovės bei trečiojo asmens iniciatyva į bylą pateikti įrodymai leidžia situaciją vertinti kitaip, nei tai buvo padaryta priimant nutarties 2, 5–6 punktuose aptartus teismų procesinius sprendimus.

22. Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina pareiškėjų argumentų, jog jos realiai vykdė kokias nors darbo funkcijas UAB „Kulautuvos vaistinė“. Išvada, kad net ir esant formaliai sudarytai darbo sutarčiai, dėl tokios sutarties fiktyvumo gali būti konstatuojamas realių darbo santykių nebuvimas bei atmetamas reikalavimas priteisti darbo užmokestį, yra akcentuojama ir teismų praktikoje (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1323-910/2018). Pažymėtina, kad bylą, kurioje buvo priimta nurodyta nutartis, taip pat buvo iniciavusi Z. B., kuri iš esmės identiškais pagrindais, įvardindama tapačias faktines aplinkybes siekė prisiteisti darbo užmokestį iš kito juridinio asmens, kurį įvardijo kaip savo darbdavį. Ši aplinkybė papildomai vertintina kaip atskleidžianti pareiškėjos nesąžiningų veiksmų sistemingumą.

23. Nors DK normose tiesiogiai nenustatyta galimybė pripažinti darbo sutartį negaliojančia, CK 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad CK normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialieji įstatymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad CK 1.78–1.96 straipsniuose numatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, kartu aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo, vykdymo tvarką ir sąlygas bei atsižvelgiant į tai, jog darbo teisėje restitucija negalima (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2004, 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009, 2015 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2015, 2017 m. birželio 7 d. nutartį byloje Nr. e3K-3-233-701/2017).

24. Vadovaujantis CK 1.81 straipsnio 1 dalimi, viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad negalioja ir dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudaryti sandoriai. Niekinio sandorio negaliojimo faktą ir teisines pasekmes teismas turi konstatuoti savo iniciatyva (ex officio), tam nereikalingas sandorio teisėtumą ginčijančios šalies savarankiškas reikalavimas. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad 2004 m. lapkričio 22 d. ir 2005 m. sausio 25 d. su pareiškėjomis sudarytomis darbo sutartimis buvo siekiama ne realių darbo teisinių santykių sukūrimo (suteikti ir dirbti darbą, mokėti atlyginimą), o tik išorinio jų iliuzijos (fikcijos) sudarymo, faktiškai siekiant sudaryti pareiškėjoms sąlygas nepagrįstai įgyti valstybinio socialinio draudimo stažą, iš to kylančias subjektines teises bei apsaugą socialinio draudimo fondo lėšų sąskaita, todėl siekiant tokias neteisėtas darbo sutartis pašalinti iš civilinės apyvartos ir užkirsti kelią ateityje kilti kitiems ginčams, susijusiems su šių sutarčių vykdymu, nurodytos darbo sutartys teismo iniciatyva (ex officio) pripažįstamos niekinėmis ir negaliojančiomis kaip tariamos (CK 1.86 straipsnis), prieštaraujančiomis viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.). Pripažinus ginčo darbo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, restitucija netaikoma, kadangi byloje nustatyta, kad darbo sutartys nebuvo realiai vykdomos.

25. Pripažinus darbo sutartis negaliojančiomis dėl to, kad šalių nesiejo faktiniai darbo santykiai, kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjų reikalavimai dėl darbo sutarčių nutraukimo. Kartu akcentuotina, kad pareiškėjos darbo santykius prašė nutraukti DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. darbuotojo prašymu dėl svarbios priežasties – jam laiku nemokamo darbo užmokesčio. Konstatavus, kad faktinių darbo santykių nebuvo, pareiškėjos darbo funkcijų nevykdė, spręstina, kad joms nepriklausė darbo užmokestis ir jokių iš darbo santykių kylančių finansinių prievolių atsakovė nepažeidė.

Dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą

26. Vadovaujantis DK 150 straipsniu, kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad šalių faktiniai santykiai nesiejo ir atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, iš kurių pareiškėjos kildina neturtinės žalos atsiradimą, konstatuotina, jog nėra pagrindo taikyti iš darbo santykių kylančią turtinę atsakomybę, todėl reikalavimai priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl darbo užmokesčio priteisimo ir kreditorinių reikalavimų bankroto byloje tvirtinimo

27. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio straipsnio 1–5 punktuose nustatytas išimtis.

28. Bankroto byla atsakovei iškelta Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Kadangi atsakovės bankroto procedūra ir kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo procedūra buvo pradėtos iki JANĮ įsigaliojimo, todėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimas spręstinas pagal ĮBĮ nuostatas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-767-407/2020, 2020 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-705-450/2020, 2020 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-851-241/2020 ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

29. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2011).

30. DK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Kadangi byloje pareiškėjos neįrodė, kad jos UAB „Kulautuvos vaistinė“ realiai vykdė kokias nors darbo funkcijas, teismas sprendžia, jog pareiškėjos neįgijo teisės reikalauti, kad UAB „Kulautuvos vaistinė“ atlygintų už darbą, kurio jos neatliko, ir konstatuoja, kad visi šioje byloje pareikšti pareiškėjų reikalavimai dėl darbo užmokesčio išmokėjimo ir susiję išvestiniai reikalavimai (dėl delspinigių, vidutinio darbo užmokesčio ar procesinių palūkanų priteisimo) yra nepagrįsti, todėl negali būti tenkinami.

31. Ši išvada pripažįstama pagrindu panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-21313-959/2018, Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 1 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-13174-959/2019 ir Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 29 d. išduotą teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L-2-2021-097/2005 bei atmesti visus šioje byloje pareiškėjų atsakovei UAB „Kulautuvos vaistinė“ reiškiamus finansinius reikalavimus (CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas, ĮBĮ 26 straipsnis).

32. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi UAB „Kulautuvos vaistinė“ bankroto byloje patvirtintas 16 218,04 Eur dydžio Z. B. finansinis reikalavimas, kuris buvo grindžiamas trimis įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais dėl darbo užmokesčio priteisimo. Kadangi šiuo teismo procesiniu sprendimu Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. ir 2019 m. liepos 1 d. sprendimai už akių, kuriais pareiškėjai Z. B. iš UAB „Kulautuvos vaistinė“ iš viso buvo priteista 5 791 Eur (4 633 Eur + 1 158 Eur) darbo užmokesčio įsiskolinimo, yra naikinami, bei, konstatavus, kad Z. B. neįrodė turinti reikalavimo teisę į atsakovę, jos reikalavimai atmetami, UAB „Kulautuvos vaistinė“ bankroto byloje patvirtintas Z. B. finansinis reikalavimas mažinamas 5 791 Eur suma iki 10 427,04 Eur (16 218,04 Eur – 5 791 Eur), t. y. iki sumos, kurios pagrįstumas turės būti papildomai įvertintas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1969-555/2020.

33. Teismas atkreipia nemokumo administratorės dėmesį į tai, kad įsiteisėjus šiam teismo procesiniam sprendimui, atsiras pagrindas iš naujo įvertinti kitų UAB „Kulautuvos vaistinė“ bankroto byloje reikalavimus pareiškusių kreditorių – VSDFV Kauno skyriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos – reikalavimų (jų dalių), kylančių iš panaikintų teismų procesinių sprendimų, pagrįstumą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto 26 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291, 371 straipsniais,

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-21313-959/2018 ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 1 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-13174-959/2019.

Pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2004 m. lapkričio 22 d. tarp Z. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir uždarosios akcinės bendrovės „Kulautuvos vaistinė“, juridinio asmens kodas 159790275, sudarytą darbo sutartį.

Atmesti pareiškėjos Z. B. reikalavimus dėl darbo sutarties nutraukimo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 48 200,40 Eur darbo užmokesčio sumų pripažinimo finansinių reikalavimu uždarosios akcinės bendrovės „Kulautuvos vaistinė“ bankroto byloje.

Uždarosios akcinės bendrovės „Kulautuvos vaistinė“ bankroto byloje patvirtintą Z. B. finansinį reikalavimą sumažinti iki 10 427,04 Eur.

Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 29 d. išduotą teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L-2-2021-097/05.

Pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. sausio 25 d. tarp E. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir uždarosios akcinės bendrovės „Kulautuvos vaistinė“, juridinio asmens kodas 159790275, sudarytą darbo sutartį.

Atmesti pareiškėjos E. G. reikalavimus dėl darbo sutarties nutraukimo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 44 315,10 Eur darbo užmokesčio sumų pripažinimo finansinių reikalavimu uždarosios akcinės bendrovės „Kulautuvos vaistinė“ bankroto byloje.

Pavesti nemokumo administratorei su šia nutartimi supažindinti įmonės kreditorius.

Ši nutartis per septynias dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per nutartį priėmusį Kauno apygardos teismą.