Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės (ieškovės) Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Įmonių administravimo sistema“ dėl darbo užmokesčio ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė 2006 m. gegužės 3 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 22, pagal kurią ieškovė priimta dirbti vadybininke nuo 2006 m. gegužės 4 d. (T. 1, b. l. 45). Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 186 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Ieškovė nurodė, kad tarp jos ir atsakovės 2006 m. gegužės 3 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu susiklostę darbo santykiai tęsiasi iki šiol, nors, ieškovės teigimu, atsakovė daugiau kaip trejus metus nemoka darbo užmokesčio, ji darbo sutarties savo iniciatyva nenutraukė, nes tai – šalių susitarimo dalykas. Teismas nurodė, kad akivaizdu, jog kiekvienas darbuotojas, kai jo darbo teisės taip ilgai pažeidžiamos darbo užmokesčio nemokėjimu, ne tik nevykdytų jam darbo sutartimi nustatytų funkcijų, remdamasis DK 123¹ straipsniu, bet ir ieškotų būdų, kaip sudarytą darbo sutartį kuo greičiau nutraukti. Tai jis galėtų padaryti remdamasis DK 127 straipsnio 2 dalimi, 128 straipsnio 1 dalimi. Teismas pabrėžė, kad teisė nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu yra tik vienas iš būdų darbo sutarčiai nutraukti (DK 125 straipsnis). Darbuotojui pateikus prašymą DK 127 straipsnio 2 dalies ar 128 straipsnio 1 dalies pagrindu, darbdavys, esant pagrindui, privalo darbo sutartį nutraukti, be kita ko, išmokėdamas darbuotojui nustatyto dydžio kompensaciją.Esant tokiai faktinei situacijai, kai darbuotojas negali pasinaudoti savo teise nutraukti darbo sutartį dėl to, kad jam nežinoma įmonės vadovo buvimo vieta, darbo santykiai pabaigiami Vyriausybės nustatyta tvarka (DK 124 straipsnio 2 dalis). Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 220 patvirtintą Darbo santykių pasibaigimo, kai darbdavio (jeigu darbdavys yra fizinis asmuo) ar darbdavio atstovų buvimo vienos nustatyti neįmanoma, tvarkos aprašą, darbuotojas, norėdamas nutraukti darbo santykius su darbdaviu, kurio buvimo vieta nežinoma, turi Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai paštu, elektroninėmis priemonėmis (patvirtinęs elektroniniu parašu) ar tiesiogiai pateikti rašytinį prašymą dėl darbo santykių pasibaigimo pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 4 punktą (3 punktas). Praėjus 20 darbo dienų nuo darbuotojo prašymo gavimo ir Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai nenustačius darbdavio buvimo vietos, kitą darbo dieną Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos inspektorius darbuotojui išduoda Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nustatytos formos pažymą, kurioje konstatuoja darbo santykių pasibaigimą pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 4 punktą (7 punktas). Tokiu atveju darbo santykiai laikomi pasibaigę nuo pažymos išdavimo datos (8 punktas).Teismas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius 2016 m. liepos 14 d. raštu Nr. (7.2)3-78241 „Dėl darbo santykių pasibaigimo“ informavo ieškovę, jog atsakovė nuo 2006 m. gegužės 4 d. (t. y. nuo pat darbo santykių pradžios) neteikė duomenų apie ieškovės valstybinį socialinį draudimą, bei išaiškino jos teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją dėl darbo santykių pasibaigimo pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 4 punktą, taip pat galimas pasekmes, jeigu per nustatytą terminą ieškovė to nepadarytų (T. 1, b. l. 128). VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. rugsėjo 1 d. priėmė sprendimą Nr. (7.1E)5-27-10783 „Dėl apdraustosios socialiniu draudimu Z. B. duomenų tikslinimo skyriaus iniciatyva“, kuriuo pripažino ieškovės valstybinio socialinio draudimo pabaigą 2006 m. gegužės 4 d. skyriaus iniciatyva (T. 1, b. l. 125–126). Šio sprendimo ieškovė įstatymo nustatyta tvarka neskundė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog aptariamas 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimas Nr. (7.1E)5-27-10783 registruotu paštu ieškovei neįteiktas (grįžo su žyma „neatsiėmė pašte“), nepaneigia ieškovės pareigos domėtis jos 2016 m. rugpjūčio 5 d. pateikto pareiškimo, skundžiant VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. liepos 14 d. raštą Nr. (7.2)3-78241 „Dėl darbo santykių pasibaigimo“ (T. 1, b. l. 129) išnagrinėjimo rezultatu. Nors ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad šiuo metu nurodytą sprendimą ieškovė jau apskundė, tačiau nepateikė tokius teiginius patvirtinančių įrodymų. Taigi ieškovė, net žinodama, kad atsakovė ne tik itin ilgą laiką nemokėjo jai darbo užmokesčio, bet ir nuo pat darbo sutarties sudarymo nevykdė įsipareigojimų teikti duomenis VSDFV Vilniaus skyriui apie jos valstybinį socialinį draudimą, nemokėjo socialinio draudimo įmokų, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų tam, jog darbo sutartis būtų pasibaigusi DK 124 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Toleruodama savo teisių pažeidimą, ieškovė prisiėmė sau neigiamas tokio neveikimo pasekmes.Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovė 2014–2017 metais atsakovės naudai atliko jai darbo sutartimi pavestas vadybininkės pareigas ar vykdė kokius nors kitus atsakovės jai pavestus nurodymus. Priešingai, ieškovės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad visus tuos trejus metus, už kuriuos reikalaujama darbo užmokesčio, ieškovės niekas nekontroliuoja, ji tuos trejus metus saugo įmonės dokumentus, priiminėja korespondenciją, valo patalpas. Akivaizdu, kad tokie veiksmai nėra vadybininko darbo funkcijų vykdymas, už kurį 2006 m. gegužės 3 d. sulygtas 2500 Lt darbo užmokestis. Ieškovės į bylą pateikti kitose civilinėse bylose priimti teismų sprendimai, nutartys dėl darbo užmokesčio priteisimo iš atsakovės, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2007 m. teikti duomenys, sprendžiant klausimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už paskutinius trejus metus iki kreipimosi į Darbo ginčų komisiją (2017 m. gegužės 27 d.), neturi reikšmės, nes šioje byloje nagrinėjamas visai kitas periodas, be to, pati ieškovė patvirtino, kad su besislapstančiu įmonės vadovu neturi galimybės susitarti dėl apmokėjimo, darbo sutarties sąlygų nutraukimo, dėl apmokėjimo už priverstines pravaikštas, taigi pripažino, kad jokių jai darbo sutartimi pavestų vadybininkės darbo funkcijų ji neatlieka, tiesioginių atsakovės nurodymų negauna – vadinasi, darbo sutartis ieškovės faktiškai nevykdoma.Teismas pabrėžė, kad darbuotojai, įgyvendindami savo teises, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK 35 straipsnis). Ieškovė, suvokdama, kad jos teisės pažeidžiamos itin ilgą laiką, privalėjo imtis aktyvių veiksmų tam, jog tokie jos teisių pažeidimai būtų kuo greičiau nutraukti, tačiau, tiek dar esant atsakovės vadovui, tiek ir jam pradingus, to nedarė. Tokią situaciją, kai ieškovė nesinaudoja savo teise darbo sutartį nutraukti savo iniciatyva, priešingai, pati savo apsisprendimu tęsia jos teises pažeidžiančius formalius darbo santykius, į teismą kreipiasi tik dėl darbo užmokesčio ir išvestinių sumų (delspinigių, palūkanų) priteisimo, teismas įvertino kaip prieštaraujančią DK 35 straipsnyje įtvirtintiems principams, reiškiančią ieškovės piktnaudžiavimą savo teisėmis.Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas priėjo prie išvados, kad nenustatyta pagrindo ieškiniui tenkinti, t. y. darbo užmokesčiui ir palūkanoms priteisti. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal DK nuostatas Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūrėjimo dalykas, todėl teismas, išsprendęs ginčą iš esmės, dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo atsisakyti nagrinėti prašymą plačiau nepasisako.

Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka ir suinteresuota bylos baigtimi jau ieškinio priėmimo stadijoje, nes priėmė nutartį dėl jos išgalvotų trūkumų šalinimo, buvo matyti jos išskirtinis dėmesys tik atsakovės naudai.Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimus, remdamasis prielaidomis ir išgalvotais motyvais. Ieškovės nepertraukiamus darbo santykius atsakovės įmonėje įrodo rašytiniai įrodymai: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-493-580/2009; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus teritorinio skyriaus pažyma už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d., dirbtą UAB „Įmonių administravimo sistema“ nuo 2006 m. birželio 3 d. ir UAB „Kulautuvos vaistinė“ nuo 2004 m. lapkričio 22 d., taip pat teismų procesiniai sprendimai civilinėse bylose Nr. L2-2550-96/2007, Nr. L2-1962-605/805, kuriais ieškovei priteistas darbo užmokestis. Teismų sprendimai privalomi atsakovei ir teismui šioje byloje (CPK 18 straipsnis).Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. (7.1E)5-27-10783, kurio pagrindu Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje atliktas įrašas apie ieškovės socialinio draudimo UAB „Įmonių administravimo sistema“ pabaigą 2006 m. gegužės 4 d., apeliantė iš karto po šio sprendimo gavimo 2017 m. spalio 5 d. apskundė įstatymų nustatyta tvarka. Apie tai teismo posėdžio metu buvo nurodyta bylą nagrinėjusiai teisėjai, tačiau dėl šio įrodymo skundžiamame sprendime visiškai nepasisakyta.Ieškovės darbo sutartis nenutraukiama, nes tai – šalių susitarimo dalykas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą suprantama ir kaip teisė laiku gauti darbo užmokestį.Bylą nagrinėjusi teisėja išskirtinai ieškojo Registrų centre atsakovės vadove įregistruotos G. P., kuri slapstosi, ir ją nepagrįstą sutapatino su atsakove, kuriai nagrinėjimo metu atstovavo ir šiuo metu atstovauja direktorės pareigas laikinai einanti E. G.. Tačiau ši aplinkybė visiškai nevertinta ir dėl jos nepasisakyta.Teismo sprendime remiamasi išgalvotais, neva ieškovės atstovo teismo posėdžio metu išsakytais, teiginiais, kad ieškovės niekas nekontroliuoja ir kad ji neatlieka vadybininkės pareigų. Teisėjos padarytos prielaidos neatitinka faktinių UAB „Įmonių administravimo sistemos“ numatytų tikslų ir vadybininko pareigybinių nuostatų reikalavimų bei nepaneigia ieškovės pateiktų įrodymų dėl jos faktinio darbo pastaruosius trejus metus.Teismo sprendimas neatitinka Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) nustatytų rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų. Teismo sprendimas grindžiamas išskirtinai teismo išgalvotomis prielaidomis ir motyvais, kurie neatitinka ieškinio reikalavimų, teismui pateiktų įrodymų. Atsakovas civilinio proceso teisės normų nustatyta tvarka nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai motyvai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka ir suinteresuota bylos baigtimi jau ieškinio priėmimo stadijoje, nes priėmė nutartį dėl jos išgalvotų trūkumų šalinimo, buvo matyti jos išskirtinis dėmesys tik atsakovės naudai.Pagal 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumo (CPK 64, 65, 66 straipsniai). Proceso pirmosios instancijos teisme metu ieškovė, atstovaujama sutuoktinio, turinčio aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjusiai teisėjai.Pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškovės ieškinį, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi visiškai pagrįstai nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti, nes pradiniame ieškinyje buvo neaiškus ieškinio dalykas (reikalavimas), nenurodytos konkrečios faktinės aplinkybės (ieškinio pagrindas), o tai yra esminiai ieškinio turinio elementai (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Pareiga aiškiai suformuluoti ieškinio reikalavimą bei išdėstyti faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas, įstatymo nustatyta ieškovui. Kasacinio teismo pabrėžta, kad ieškinio dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas užtiktina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu bei ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Tik tuo atveju, kai aiškiai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas, teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), gali tinkamai įgyvendinti pagrindinį civilinio proceso tikslą – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Be to, nagrinėjamu atveju ieškovės pateiktas ieškinys turėjo ir kitų trūkumų: buvo pateiktas elektroniniu paštu, nepasirašytas nei ieškovės, nei jos atstovo, ieškinio priedai nepatvirtinti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 111 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 114 straipsnio 1 dalis). Esant tokiems ieškinio trūkumams, akivaizdu, kad ieškinys negalėjo būti priimtas.Dėl išdėstytų motyvų apeliantės argumentai dėl bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos ir apeliantės pareikšto papildomo reikalavimo

Apeliantė po to, kai pašalino apeliacinės instancijos teismo nustatytus apeliacinio skundo trūkumus ir 2018 m. kovo 31 d. padavė tinkamai pasirašytą apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 25 d. pateikė teismui prašymą pridėti prie bylos papildomus įrodymus bei pareiškė papildomą reikalavimą – priteisti vidutinį darbo užmokestį iki 2018 m. balandžio 26 d. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Apeliantė nenurodė priežasčių, dėl kurių prašomi pridėti prie bylos nauji įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovei atstovavo jos sutuoktinis – teisininkas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės teikiami nauji rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nėra pagrindo spręsti, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme.Kartu pažymėtina tai, kad pagal įrodymų sąsajumo su byloje sprendžiamu ginču taisyklę teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliantės prašomų pridėti dokumentų didžioji dalis susijusi su gerokai ankstesniu laikotarpiu (2005, 2006, 2007 m.), negu byloje pareikštas reikalavimas dėl darbo užmokesčio už 2014-2107 m. laikotarpį priteisimo. Taigi šie įrodymai negalėtų būti priimti ir dėl neatitikties sąsajumo su byla reikalavimui (CPK 180 straipsnis). Išdėstytų motyvų pagrindu apeliantės 2018 m. balandžio 25 d. pateiktus naujus įrodymus atsisakoma priimti, jie grąžinami apeliantei (CPK 314 straipsnis).Teikiant naujus įrodymus apeliantės pareikštas papildomas prašymas priteisti vidutinį darbo užmokestį iki 2018 m. balandžio 26 d. negali būti priimamas ir nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniame teisme negali būti keliami reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti ir išnagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis, 323 straipsnis).

Dėl reikalavimo priteisti darbo užmokesčio skolą teisėtumo ir pagrįstumo

Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmesti ieškinio reikalavimai priteisti iš atsakovės UAB „Įmonių administravimo sistema“ darbo užmokestį už trejus metus ir procesines palūkanas, bei priimti naują sprendimą – jos reikalavimus patenkinti visiškai.Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2006 m. gegužės 3 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 22, pagal kurią ieškovė nuo 2006 m. gegužės 4 d. priimta dirbti UAB „Įmonių administravimo sistema“ vadybininke, mokant 2500 Lt dydžio mėnesinį darbo užmokestį (T. 1, b. l. 45). Sodros duomenimis, ieškovės valstybinio socialinio draudimo laikotarpis UAB „Įmonių administravimo sistema“ – tik viena diena, t. y. 2006 m. gegužės 4 d. (T. 1, b. l. 61). Tokia situacija susiklostė dėl to, kad, priėmus ieškovę į darbą, draudėjas UAB „Įmonių administravimo sistema“ nuo 2006 m. gegužės 5 d. VSFV Vilniaus skyriui neteikė duomenų apie Z. B. pajamas, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų, nevykdė VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 31 d., 2014 m. gegužės 2 d., 2015 m. gruodžio 11 d. reikalavimų pateikti socialinio draudimo pranešimus. VSDFV Vilniaus skyrius ieškovei siuntė 2016 m. liepos 14 d. raštą Nr. (7.2)3-78241 dėl draudėjo UAB „Įmonių administravimo sistema“ neteikiamų duomenų apie jos draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, kuriame išaiškinta galimybė kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją dėl darbo santykių pasibaigimo pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Z. B. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. nesikreipė į Valstybinę darbo inspekciją. Dėl to VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 patvirtintų Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tvirtinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) XI skyriaus IX skirsnio 102¹ punkto nuostatomis, 2016 m. rugsėjo 1 d. priėmė sprendimą Nr. (7.1E)5-27-10783, kurio pagrindu Registro duomenų bazėje įrašyta Z. B. valstybinio socialinio draudimo pabaigos data – 2006 m. gegužės 4 d. – skyriaus iniciatyva (T. 1, b. l. 123-124; 125-126, 127). Ieškovė 2017 m. gegužės 29 d. padavė pareiškimą Darbo ginčų komisijai, prašydama priteisti jai 26 064 Eur darbo užmokesčio ir 6 proc. dydžio palūkanas. Darbo ginčų komisija 2017 m. birželio 28 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą, remdamasi tuo, kad, VSDFV duomenimis, ieškovė UAB „Įmonių administravimo sistema“ dirbo tik vieną dieną, t. y. 2006 m. gegužės 4 d., byloje nėra įrodymų, jog ieškovė 2017 m. vykdė darbo pareigas UAB „Įmonių administravimo sistema“ naudai, taigi į Darbo ginčų komisiją ieškovė kreipėsi praleidusi trijų mėnesių procedūrinį terminą (DK 289 straipsnio 1 dalis, 290 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (T. 1, b. l. 47).Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl darbo užmokesčio už trejus metus priteisimo atmetė, remdamasis tuo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovė 2014–2017 metais atsakovės naudai atliko jai darbo sutartimi pavestas vadybininkės pareigas ar vykdė kokius nors kitus atsakovės jai pavestus nurodymus. Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad jos darbo santykius UAB „Įmonių administravimo sistema“ įrodo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. I-493-580/2009, teismų procesiniai sprendimai, kuriais jai priteistas darbo užmokestis už ankstesnį laikotarpį.Visų pirma, pabrėžtina tai, kad administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. I-493-580/2009, nenustatinėjo, ar ieškovė faktiškai dirba UAB „Įmonių administravimo sistema“, nes tai nebuvo administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, šis administracinio teismo sprendimas priimtas prieš devynerius metus, jame tirtos ir vertintos tuo metu buvusios faktinės ir teisinės aplinkybės, susijusios su valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimu, kurios per devynerius metus, akivaizdu, galėjo pasikeisti. Aptariamame sprendime administracinis teismas, be kita ko, pasisakė apie tai, kad apdraustųjų įskaitos informacinėje duomenų bazėje esanti informacija gali būti koreguojama pagal draudėjo, apdraustojo prašymus arba VSDFV teritorinio skyriaus iniciatyva teisės aktų nustatyta tvarka. Administracinis teismas VSDFV teritoriniam skyriui nurodė duomenis apie ieškovės valstybinį socialinį draudimą koreguoti būtent teisės aktų nustatyta tvarka. Tai buvo padaryta VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. (7.1E)5-27-10783, kuriuo Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje atliktas įrašas apie ieškovės socialinio draudimo UAB „Įmonių administravimo sistema“ pabaigą 2006 m. gegužės 4 d., nurodant draudimo pabaigos priežastį – skyriaus iniciatyva.Apeliantės teigimu, VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. (7.1E)5-27-10783 ji iš karto po jo gavimo 2017 m. spalio 5 d. apskundė įstatymų nustatyta tvarka, apie tai teismo posėdžio metu nurodė bylą nagrinėjusiai teisėjai, tačiau dėl šio įrodymo skundžiamame sprendime visiškai nepasisakyta.Teismų informacinės sistemos duomenimis, skundas dėl nurodyto VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. (7.1E)5-27-10783 Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotas 2017 m. gruodžio 22 d. (administracinė byla Nr. I-1266-561/2018) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismo posėdis nagrinėjamoje civilinėje byloje įvyko 2017 m. spalio 19 d., skundžiamas teismo sprendimas priimtas 2017 m. spalio 23 d. Taigi apeliantė pateikia neteisingą informaciją apie skundo padavimo laiką. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą neturėjo pasisakyti dėl aplinkybės (VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. (7.1E)5-27-10783 apskundimo), kurios nebuvo bylos nagrinėjimo ir teismo sprendimo priėmimo metu.Kartu pažymėtina tai, kad apeliantės (ieškovės) ieškinio reikalavimai atmesti ne išimtinai VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. (7.1E)5-27-10783 pagrindu, bet remiantis tuo, jog nepateikta jokių įrodymų, kad ieškovė 2014–2017 metų laikotarpiu realiai vykdė vadybininkės pareigas ar kokius kitus jai pavestus nurodymus atsakovės UAB „Įmonių administravimo sistema“ naudai.Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal DK 186 straipsnio 1 dalį darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad darbo teisinių santykių požymiai yra darbuotojo vykdomų funkcijų tęstinis pobūdis ir pavaldumas darbovietės darbo tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2009).Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė 2014–2017 metais atsakovės naudai atliko jai darbo sutartimi pavestas vadybininkės pareigas ar vykdė kokius kitus atsakovės jai pavestus nurodymus, pripažįsta visiškai pagrįsta (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Teismas teisingai nurodė, kad ieškovės į bylą pateikti kitose civilinėse bylose priimti teismų procesiniai sprendimai dėl darbo užmokesčio priteisimo iš atsakovės, VSDFV Vilniaus skyriaus 2007 m. teikti duomenys neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje, kurioje ieškovė reikalauja darbo užmokesčio už paskutinius trejus metus iki 2017 m. gegužės 27 d. kreipimosi į Darbo ginčų komisiją.Nagrinėjamoje byloje aktualūs duomenys, kokias konkrečias funkcijas, kokius konkrečius darbus ieškovė vykdė UAB „Įmonių administravimo sistema“ laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2017 m. gegužės 27 d. Į bylą nepateikta įrodymų apie ginčo laikotarpiu ieškovės atliktus UAB „Įmonių administravimo sistema“ naudai darbus (CPK 178 straipsnis). Be to, pati ieškovė, reikalaudama darbo užmokesčio skolos, nurodė, kad atsakovės vadovė slapstosi, dėl to ji ilgą laiką negali su ja susitikti ir išspręsti tiek darbo užmokesčio skolos, tiek galbūt darbo sutarties nutraukimo klausimų.Apeliantės teigimu, jos darbo santykius su UAB „Įmonių administravimo sistema“ patvirtina tai, kad ji saugo tam tikrus šios bendrovės dokumentus, kuriuos ji turi saugoti pagal pareigines instrukcijas, priima korespondenciją, valo patalpas. Tokie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teismo proceso metu apeliantė (ieškovė) nepateikė nei savo pareiginės instrukcijos, kuria remiasi, nei dokumentų perdavimo jai saugoti akto ar kokio kito dokumento, kuris įrodytų, jog turimus bendrovės dokumentus ji saugo atsakovės valdymo organų pavedimu. Pabrėžtina tai, kad 2006 m. gegužės 3 d. darbo sutartimi apeliantė (ieškovė) nuo 2006 m. gegužės 4 d. priimta dirbti UAB „Įmonių administravimo sistema“ vadybininke. Nėra jokio pagrindo manyti, kad UAB „Įmonių administravimo sistema“ vadybininko funkcijos yra dokumentų saugojimas, korespondencijos priėmimams, patalpų valymas, ir būtent už tokio pobūdžio darbą nustatytas 724,05 Eur (2500 Lt) dydžio mėnesinis atlyginimas.Apeliantė teisingai pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą apima ir teisę laiku gauti darbo užmokestį. Tačiau šiuo konkrečiu atveju pabrėžtina tai, kad turi būti įrodyta, jog apeliantė (ieškovė) ginčo laikotarpiu realiai atliko darbo funkcijas, dėl kurių sulygta 2006 m. gegužės 3 d. darbo sutartyje ir už kurių vykdymą ji turėtų teisę gauti šioje sutartyje nustatyto dydžio darbo užmokestį. Jau pasisakyta, kad į bylą nepateikta jokių duomenų apie apeliantės (ieškovės) ginčo laikotarpiu iš tikrųjų vykdytas vadybininkės darbo funkcijas (CPK 178 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).Apeliaciniame skunde cituojamos teisės normos ir teismų praktika dėl pavėluoto atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju padarinių. Šie argumentai visiškai nesusiję su nagrinėjamoje byloje pareikštais ieškinio reikalavimais, kuriais apeliantė, teigdama, kad jos darbo sutartis su UAB „Įmonių administravimo sistema“ nenutraukta, reikalauja priteisti darbo užmokesčio skolą už trejus metus.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie tai, kas yra UAB „Įmonių administravimo sistema“ vadovas, turintis teisę veikti šios bendrovės vardu, pagrįstai vadovavosi viešojo registro, t. y. Juridinių asmenų registro, duomenimis, kurie laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti ar nepakeisti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis). Į bylą nepateikta leistinų įrodymų, kurie patvirtintų apeliantės teiginius, jog atsakovės direktorės pareigas laikinai eina E. G.. Tam turi būti pateiktas kompetentingo bendrovės organo sprendimas pavesti konkrečiam asmeniui laikinai eiti bendrovės vadovo pareigas (CPK 177 straipsnio 3 dalis).Išklausius 2017 m. spalio 19 d. teismo posėdžio garso įrašą, pažymėtina tai, kad ieškovės atstovas paaiškino, jog ieškovės darbo, kuris susideda iš bendrovės dokumentų saugojimo, nuomojamų patalpų valymo, pašto priėmimo, niekas neprižiūri, nekontroliuoja, ieškovė dirba viena, nes vadovė slapstosi. Dėl to apeliantės argumentai, kad skundžiamame sprendime teismas rėmėsi išgalvotais ieškovės atstovo paaiškinimais, atmestini kaip aiškiai nepagrįsti.Apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) nustatytų rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų, yra deklaratyvūs, visiškai neargumentuota, kokio būtent kokybės kriterijaus ir dėl kokių priežasčių neatitinka skundžiamas teismo sprendimas.Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje konkrečioje byloje susiklosčiusios situacijos faktinėms aplinkybėms tinkamai taikė darbo teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo teisę gauti darbo užmokestį, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai argumentavo daromas išvadas. Naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą.