Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

nuteistojo R. R. gynėjui advokatui Sauliui Pikturnai, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. gynėjo advokato Sauliaus Pikturnos (toliau – ir apelianto gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje (2023 m. gegužės 20 d. nusikalstama veika), ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti (tęsti darbą) arba užsiregistruoti (būti užsiregistravus) Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) ir minėtu laikotarpiu uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

R. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (2023 m. rugpjūčio 11 d. nusikalstama veika), ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti (tęsti darbą) arba užsiregistruoti (būti užsiregistravus) Užimtumo tarnyboje ir minėtu laikotarpiu uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir R. R. paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti (tęsti darbą) arba užsiregistruoti (būti užsiregistravus) Užimtumo tarnyboje ir minėtu laikotarpiu uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, R. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant ją įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 66 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 13 dalimi, į R. R. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. gegužės 20 d. 04.40 val. iki 2023 m. gegužės 20 d. 12.21 val. (viena diena) bei nuo 2023 m. rugpjūčio 11 d. 07.00 val. iki 2023 m. rugpjūčio 12 d. 13.19 val. (dvi dienos), iš viso – 3 dienos, vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms .

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. R. nuteistas už tai, kad jis sukėlė šeimos nariui fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą – jis 2023 m. gegužės 20 d., apie 00.30 val., naktiniame klube „P.“, adresu (duomenys neskelbtini), priėjęs prie nukentėjusiosios G. J. pagriebė ją už plaukų ir pradėjo tampyti, vėliau pagriebė ją abejomis rankomis už pečių ir pradėjo purtyti, tokiu būdu nukentėjusiajai G. J. sukėlė fizinį skausmą bei, nepaleisdamas jos, neišlaikęs pusiausvyros kartu su ja nukrito ant stalo, dėl ko G. J. veide buvo padaryti odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, tai yra nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios G. J. sveikatą.

Be to, R. R. nuteistas už tai, kad jis sukėlė šeimos nariui fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą – jis 2023 m. rugpjūčio 11 d., apie 06.10 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas 1,49 promilių neblaivumas, namuose, adresu (duomenys neskelbtini), esant žodiniam konfliktui vieną kartą dešinės rankos delnu sudavė nukentėjusiajai G. J. į galvos sritį (pakaušį), po ko savo abejomis rankomis sugriebė pastarąją už jos abiejų rankų ir purtydamas išstūmė ją iš kambario, dėl ko nukentėjusioji G. J. atsitrenkė į durų staktą bei vieną kartą dešinės kojos keliu spyrė pastarajai į sėdmenis, tuo sukeldamas nukentėjusiajai G. J. fizinį skausmą bei padarydamas poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, kairėje šlaunyje ir kairiame sėdmenyje, odos nubrozdinimą kairiame dilbyje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. R. gynėjas advokatas Saulius Pikturna prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnis).

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Kaltininko kaltės turinys tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016), o nagrinėjant situaciją, kurią galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

4. Apeliaciniame skunde dėl 2023 m. gegužės 20 d. nusikalstamos veikos pažymima, jog šios nusikalstamos veikos nebuvo. Ši nusikalstama veika niekaip nepatvirtinama objektyviais įrodymais. Visi liudytojai nurodė, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji konfliktavo naktiniame klube, pykosi, abu buvo neblaivūs. Taip pat iš liudytojų parodymų akivaizdu, kad sužalojimus nukentėjusioji patyrė todėl, kad nukrito kartu su kaltinamuoju ir V. Č.. Kaltinamasis ir nukentėjusioji buvo susikabinę, stumdėsi, juos skyrė V. Č., visi neišlaikė pusiausvyros ir krito. Apelianto gynėjo teigimu, kaltinamasis nesistengė ir nesiekė nuversti ar kaip kitaip sužaloti nukentėjusiosios.

5. Apelianto gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog pirminiuose savo paaiškinimuose liudytojas V. Č. parodė, kad „R. R. priėjo prie G. ir pradėjo ją šiek tiek skriausti, per stipriai apkabino“. „Kadangi jie buvo susikabinę, gavosi taip, kad susistumdymo metu visi trise atsitrenkėme į stalą“. „Noriu parodyti, kad R. R. smurto nenaudojo prieš G. ir jai už plaukų netampė“ (t. 1, b. l. 74); liudytojas A. S. parodė, kad „Jiems besistumdant vyriškis su R. krito ant šalia stovėjusio stalo, kartu su jais krito ir G.. R. G. nestūmė“ (t. 1, b. l. 82); liudytoja O. B. parodė, kad „R. atsisėdo šalia jos ir agresyviai apkabino, galimai tuo metu jis ją patempė už plaukų“. „Abejomis rankomis pagriebė už rūbų, palto, tuomet V. bandant juos išskirti, jie visi trise griuvo ant šalia stovėjusio stalo“ (t. 1, b. l. 86); nukentėjusioji G. J. parodė, kad „Mes visi kartu kritome ant stalo. Krisdama aš susitrenkiau kairės pusės skruostikaulį, kairiąją akį, prakirtau nosį, dėl ko pajutau stiprų fizinį skausmą“ (t. 1, b. l. 32); kaltinamasis R. R. parodė, kad „Noriu pabrėžti, kad jokio smurto prieš sugyventinę nenaudojau, bare nukritome netyčia, neišlaikę pusiausvyros, prieš sugyventinę nesmurtavau“ (t. 1, b. 1.127). Apelianto atstovo vertinimu, byloje nėra įrodymų, kad kaltinamasis būtų tampęs nukentėjusiąją už plaukų ar kitu būdu ją sužalojęs. Valstybinės teismo medicinos tarnybos išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti sužalojimai atsirado išimtinai dėl to, kad nukentėjusioji nukrito ir atsitrenkė į stalą. Sužalojimus patyrė visi nukritusieji. Šiuo atveju kyla pagrįstų abejonių dėl to, kad kaltinamasis šią veiką padarė tyčia, tai yra, kad jis siekė pargriauti nukentėjusiąją, jog ji atsitrenktų į stalą ir patirtų sužalojimus. Visi susistumdyme dalyvavę asmenys nurodė, kad nukrito netyčia, nes neišlaikė pusiausvyros, kaltinamasis niekaip nesiekė sužaloti ar sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai. Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti kaltinamojo ir liudytojų parodymais, nes jie nuo pat bylos tyrimo pradžios gana nuosekliai nurodė visų buvusių įvykių esmines aplinkybes, kaltinamojo ir liudytojų parodymai atitiko byloje surinktų įrodymų visumą.

6. Apeliaciniame skunde dėl 2023 m. rugpjūčio 11 d. nusikalstamos veikos pažymima, jog šios nusikalstamos veikos nebuvo. Ši nusikalstama veika niekaip nepatvirtinama objektyviais įrodymais. Vertinant 2023 m. rugpjūčio 11 d. ryto įvykius, svarbu akcentuoti tai, kad nėra jokių tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų, taip pat nėra duomenų, kad kaltinamasis buvo agresyvus ir savo veiksmais siekė sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, pati nukentėjusioji išprovokavo konfliktą, be to, jie abu buvo neblaivūs.

7. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais, būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016). Atitinkamai nagrinėjant situaciją, kurią galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

8. Apelianto gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog nukentėjusioji iškvietė policijos pareigūnus, nes supyko, kad kaltinamasis grįžo neblaivus namo. Nukentėjusioji, grįžus namo kaltinamajam, pati išprovokavo konfliktą, užlipo pas jį į kambarį, trenkė jam per veidą ir stengėsi suduoti smūgius, nuo kurių kaltinamasis gynėsi, t. y. laikė jos rankas, paėmė nukentėjusiąją už pečių ir pakėlęs išnešė iš kambario, siekė apsiginti, išvengti konflikto. Šias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiosios parodymai. Vėliau kaltinamasis užsidarė kambaryje ir užstūmė lovą, kad nukentėjusioji negalėtų įeiti. Kadangi nukentėjusioji jo atžvilgiu elgėsi agresyviai, muistėsi, todėl atsitrenkė į durų staktą. Visi medicininėje pažymoje nustatyti sužalojimai atsirado išimtinai dėl visiškai teisėtų, gynybinių kaltinamojo veiksmų. Kaltinamasis nespyrė nukentėjusiajai į sėdmenis, tokius veiksmus nurodo tik pati nukentėjusioji, kurių niekas negali patvirtinti. Jos nurodomas sužalojimas galėjo atsirasti anksčiau arba tiesiog atsitrenkus į durų staktą. Apelianto gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji nuolat kviečia policiją, o būtent: 2023 m. vasario 11 d. (nukentėjusioji kvietė policiją, siekiant, kad kaltinamasis neliktų nakvoti namuose, kėlė pavydo sceną, tačiau smurto atvejis nenustatytas), 2023 m. vasario 10 d. (nukentėjusioji kvietė policiją, nes kaltinamasis paslėpė jos kompiuterį, tačiau informacija nepasitvirtino), 2022 m. gruodžio 22 d. (nukentėjusioji, būdama neblaivi, kvietė policiją, nes kaltinamasis sudaužė lėkštes ir sujaukė kambarį, tačiau smurto atvejis nenustatytas) (t. 1, b. l. 65-68).

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog remiantis teismų praktika, kaltinimas negali būti grindžiamas išimtinai tik nukentėjusiosios parodymais, kai tikima išimtinai nukentėjusiąją ir neatsižvelgiama į kaltinamojo parodymus (Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A- 211-382/2019). Apelianto gynėjas pažymi, jog 2023 m. rugpjūčio 11 d. policijos pareigūnams iš karto atvykus į įvykio vietą, jokie smurto padariniai nebuvo užfiksuoti. Be to, kaltinamojo veiksmai dėl 2023 m. rugpjūčio 11 d. nusikalstamos veikos atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas (BK 28 straipsnis). Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šiuo atveju byloje esantys įrodymai, o ir pačios nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad ji pati elgėsi agresyviai, išprovokavo konfliktą, o kaltinamasis tik gynėsi.

10. Apeliaciniame skunde pažymima, jog BK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas esminių baudžiamosios teisės principų – nėra nusikaltimo be įstatymo (nullum crimen sine lege). Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014), o neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Būtent tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

11. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

12. Teismo posėdžio metu nuteistojo R. R. gynėjas advokatas Saulius Pikturna prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. R. gynėjo advokato Sauliaus Pikturnos apeliacinis skundas atmetamas

13. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

14. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyti nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai – šio straipsnio 1 dalyje nurodyta veika padaryta savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

Dėl 2023 m. gegužės 20 d. epizodo naktiniame klube „P.”

15. Nuteistasis R. R. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis 2023 m. gegužės 20 d., apie 00.30 val., naktiniame klube „P.“, priėjęs prie G. J. pagriebė ją už plaukų ir pradėjo tampyti, vėliau pagriebė ją abejomis rankomis už pečių ir pradėjo purtyti, kadangi jos nepaleido, praradęs pusiausvyrą kartu su ja nukrito ant stalo, ko pasėkoje G. J. veide buvo padaryti odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog tokiais veiksmais nuteistasis R. R. sukėlė nukentėjusiajai G. J. fizinį skausmą, o padaryti sužalojimai vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

16. Iš gynėjo advokato apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis R. R. neprisipažįsta padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigia, jog neturėjo tyčios pargriauti nukentėjusiąją ir kategoriškai neigia atlikęs bet kokius veiksmus, kuriais galėjo sužaloti G. J..

17. Vertinant R. R. parodymus, pažymėtina, kad jos pozicija viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuosekli. Nors pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistasis nurodė, jog nepurtė ir negriebė nukentėjusios už plaukų, tačiau neneigė, jog turėjo fizinį sąlytį su G. J.. R. R. parodė, jog „susistabdžiau G. ir paklausiau kur jūs einat <...> pasakiau, kad nepridera taip elgtis <...> kažkokiu būdu mes susikibome.“, „G. buvo su paltu <...> aš ją paėmiau ar tai už rankos, ar tai už rankovės, ar už atlapo.“ (t. 2, b. l. 190). Tai, jog R. R. naudojo fizinę jėgą prieš nukentėjusiąją iš esmės patvirtina ir nuteistojo teiginiai, jog: „kai V. įsikišo, jis bandė atitraukti, aš <...> sakiau ne tavo reikalas, nesikišk <...> mes su V. susikibome“, „V. bandė atskirti mus pagrinde“ (t. 2, b. l. 191). Taigi, konfliktas su V. Č. kilo dėl to, kad pastarasis norėjo apginti G. J. nuo R. R., tačiau nuteistasis nesitraukė nuo jos, dėl ko įvyko susistumdymas. Nuteistojo agresyvų elgesį įvykio metu iš dalies patvirtina ir jo atvykimo į klubą aplinkybės – R. R. teigimu, 2023 m. gegužės 20 d. jis atvyko į „P.“ supykęs, nes paskambinęs draugas pranešė, jog sugyventinė G. J. yra minėtame naktiniame klube su vyru ir moterimi ir nesilaiko jų bendro susitarimo atskirai nevaikščioti po barus (t. 2, b. l. 190). Todėl akivaizdu, jog R. R. į naktinį klubą atėjo iš anksto nusiteikęs konfliktui su nukentėjusiąją.

18. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. R. tampė G. J. už plaukų ar kitaip bandė ją sužaloti. Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka. Liudytoja O. B. parodė, jog „tai nebuvo normalu <...> jis ją (past. – G. J.) apkabino, bet <...> buvo agresyvus“, „<...> už sprando sugriebė, jis pasilenkė kažką jai pasakė“, „kai ją sugriebė, tai ir plaukus tuo pačiu, tai buvo tuo metu, kai sudaužė taurę“, „<...> kai aš grįžau iš tualeto, jis ją laikė <...> už atlapų ir kartu plaukų galimai“, „V. bandė juos išskirti, matyt R. ją stipriai laikė, dėl ko nepavyko jų atskirti ir jie prie baro krito ant staliuko“ (t. 2 b. l. 187). Liudytojas V. Č. parodė, jog „<...> atsimenu gerai, kad G. buvo aplaistyta tuo šampanu <...>“, „<...> mačiau, kad vėl buvo panaudota fizinė jėga prieš G. <..>, aš lyg ir kažkaip tarp jų įsimaišiau, bandžiau juos išskirti nenaudodamas fizinės jėgos ir tada mes stipriai griuvome“ (t. 2, b. l. 188). Liudytojas A. S. parodė, jog „aš mačiau kada R. su kitu vyru sukibę buvo“, vėliau patikslino, jog „jie (past. G. J. ir R. R.) kalbėjo aukštu tonu, už pečių prilaikė nukentėjusiąja ir kalbėjo“ ( t. 2, b. l. 185). Pabrėžtina, jog doktrinoje pripažįstama, kad, kai faktinių duomenų šaltinis yra žmogus, parodymams gali turėti įtakos tiek liudytojo individualios savybės, tiek ir tam tikra objektyvių (apšvietimas, oro sąlygos ir kt.) ir subjektyvių (nedėmesingumas, girtumas, baimė ir kt.) veiksnių visuma. Taigi, keli asmenys gali skirtingai apibūdinti tą pačią situaciją dėl įvairių priežasčių, vis dėl to, tai nereiškia, jog jų pateikta informacija yra nepatikima. Natūralu, jog liudytojai, kurie, jų pačių teigimu, tądien buvo vartoję alkoholį bei įvykį stebėjo viešoje, triukšmingoje ir blogai apšviestoje erdvėje (naktiniame klube), šioje byloje skirtingai interpretuoja tam tikras nereikšmingas aplinkybes. Vis dėl to, kaip matyti iš aukščiau nurodytų citatų, visų liudytojų parodymuose atsispindi iš esmės tos pačios esminės nagrinėjamo įvykio detalės – R. R. naudojo fizinę jėgą prieš G. J. (stipriai laikė ir tampė nukentėjusiąją už pečių srities ir plaukų), tai pastebėjęs V. Č. bandė juos išskirti, tačiau R. R. neatsitraukė, dėl ko visi trys įvykio dalyviai (G. J., R. R. ir V. Č.) nugriuvo ant stalo. Be to, liudytojų parodymus patvirtina ir nukentėjusiosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu (teisme parodymus ji duoti atsisakė) (kai ji nurodė, jog naktiniame klube prie jos priėjęs R. R., pradėjo ją įžeidinėti, pagriebęs už plaukų ėmė tampyti (dėl ko ji pajuto fizinį skausmą), šaukdamas ant jos išpylė taurę šampano, vėliau nukentėjusiajai einant link išėjimo, nuteistasis pagriebęs abejomis rankomis už pečių, pradėjo ją purtyti (dėl ko ji vėl pajuto fizinį skausmą), tarp nukentėjusiosios ir jos sugyventinio atsistojus ją apginti bandžiusiam bendram pažįstamam, R. R. jos nepaleido ir jie visi trys krito ant stalo (krisdama nukentėjusioji susitrenkė kairės pusės skruostikaulį, kairiąją akį, prakirto nosį, dėl ko pajuto stiprų fizinį skausmą) (t. 1, b. l. 32-34)) bei byloje esanti 2023 m. gegužės 23 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad nukentėjusiajai G. J. nustatyti odos nubrozdinimai ir poodinė kraujosruva veide padaryti kietu buku daiktu (daiktais), kurie įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Darytina išvada, jog byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog R. R. fiziškai smurtavo prieš nukentėjusiąją G. J. ir taip nesunkiai sutrikdė pastarosios sveikatą bei sukėlė fizinį skausmą.

19. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusiosios sužalojimai atsirado išimtinai dėl to, kad ji, praradusi pusiausvyrą netyčia nukrito ir atsitrenkė į stalą. Objektyviąją BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo pusę apibūdina veika, padariniai ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Teismų praktikoje nuosekliai formuojama taisyklė, kad teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių gali būti konstatuotas, kai veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), taip pat kai ji lėmė padarinių atsiradimą (buvo esminė ir veikianti padarinių kilimo priežastis). Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-322-511/2016, 2K-7-74-788/2019 ir kt.). Kaip jau aptarta aukščiau, R. R. atvyko į naktinį klubą „P.“ nusiteikęs agresyviai, nes jo sugyventinė G. J. be jo leido laiką minėtoje įstaigoje. Nuteistasis, vos tik atvykęs į naktinį klubą, sugriebė nukentėjusiąją už pečių, tyčia išliejo ant jos šampaną, o, kai nukentėjusioji bandė pasišalinti iš patalpos jis to neleido padaryti, fiziškai tampė ir purtė ją už pečių. Pastebėjęs tokį R. R. elgesį, juos bandė išskirti V. Č., tačiau nuteistasis nepaleido nukentėjusios, todėl tarp šių asmenų įvyko grumtynės, dėl ko praradę pusiausvyrą, visi trys nugriuvo ant stalo. Akivaizdu, jog tarp G. J. nukritimo ir R. R. elgesio yra priežastinis ryšys – G. J. nebūtų pargriuvusi ir patyrusi specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytų sužalojimų, jeigu nuteistasis nebūtų jos fiziškai laikęs. Nesunkus sveikatos sutrikdymas ir fizinis skausmas, kurį patyrė G. J. yra R. R. smurtinių veiksmų jos atžvilgiu tiesioginis padarinys, todėl, laikytina, jog būtent nuteistasis yra atsakingas už nukentėjusiosios patirtus sužalojimus.

20. Skunde nurodoma, kad R. R. neturėjo tyčios sužaloti G. J.. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, bet kuris protingas ir rūpestingas žmogus, stumdydamas kitą asmenį, turi suvokti ir numatyti galinčius kilti padarinius. Be to, tai, jog jo veiksmai yra visuotinai nepriimtini, R. R. turėjo suvokti ir iš aplinkinių, kurie bandė jį atskirti nuo nukentėjusiosios, reakcijos. Nuteistojo veiksmai patvirtina, kad jis veikė neapibrėžta tyčia, tai yra, nesiekė konkretaus rezultato, o turėjo bendrą suvokimą apie savo daromus veiksmus, jų pavojingumą ir leido atitinkamiems padariniams kilti.

21. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino nuteistojo R. R. veiksmus 2023 m. gegužės 20 d. naktiniame klube „P.”.

Dėl 2023 m. rugpjūčio 11 d. epizodo namuose, adresu (duomenys neskelbtini)

22. Taip pat R. R. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis 2023 m. rugpjūčio 11 d., apie 06.10 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namuose, vieną kartą dešinės rankos delnu sudavė G. J. į galvos sritį, po ko savo rankomis sugriebė pastarąją už jos rankų ir purtydamas išstūmė ją iš kambario bei vieną kartą dešinės kojos keliu spyrė nukentėjusiajai į sėdmenis, dėl ko G. J. atsitrenkė į durų staktą. Tokiais veiksmais R. R. padarė nukentėjusiajai odos nubrozdinimą kairiame dilbyje, poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, kairėje šlaunyje ir kairiame sėdmenyje. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nuteistasis R. R. tokiais veiksmais nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą.

23. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl skundo argumentų, jog nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai kilo dėl kaltinamojo teisėtų veiksmų, kurie neperžengė būtinosios ginties ribų, pirmiausia pažymi, kad BK yra išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021).

24. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog tarp G. J. ir R. R. 2023 m. rugpjūčio 11 d. namuose kilo žodinis konfliktas. Nukentėjusios teigimu, konfliktas prasidėjo dėl to, kad ji pradėjo savo sugyventinio, kuris tuo metu buvo neblaivus, klausinėti, kur jis buvo ir kodėl nenakvojo namuose (t. 1 b. l. 175). Išėjusi į kitą kambarį, po kurio laiko G. J. vėl grįžo pas R. R. ir tęsė žodinį konfliktą, sudavė rankos delnu jam per veidą – toks nukentėjusiosios elgesys pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas kaip provokuojantis ir į tai buvo atsižvelgta individualizuojant R. R. skirtą bausmę. Nepaisant to, minėti nukentėjusios veiksmai, negali būti traktuojami kaip pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į nuteistojo sveikatą. Pats R. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog jis yra pakankamai stiprus, o nuteistoji yra smulki, todėl buvo lengva ją išnešti iš kambario (t. 2, b. l. 193). Nukentėjusioji nenaudojo jokių įrankių, kurie galėtų byloti apie padidintą pastarosios veiksmų pavojingumą. Vien tai, jog viena konflikto pusė provokuoja konfliktą, nesudaro prielaidos teigti, jog šiuo atveju yra pateisinamas fizinės jėgos naudojimas. Todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas būtinosios ginties situacijos ir netaikydamas BK 28 straipsnio nuostatų bei kvalifikuodamas R. R. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

25. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog nėra jokių tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų ar kitų objektyvių įrodymų patvirtinančių, jog R. R. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Nukentėjusioji G. J. viso ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius parodymus. 2023 m. rugpjūčio 29 d. kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, jog 2023 m. rugpjūčio 11 d. pareigūnų kameros vaizdo įraše „PSS-20230811-063403UTC+0300“ užfiksuota, kad atvykusius į įvykio vietą pareigūnus pasitiko G. J., kuri nurodė, jog pradėjo konfliktuoti su sugyventiniu, dėl ko jis jai delnu trenkė į galvą ir išvarė iš kambario. Nukentėjusioji taip pat teigė, jog sugyventinis jai trenkė į sėdmenis bei palinksėjo galva, kai pareigūnas paklausė, ar smūgis buvo suduotas su keliu. 2023 m. rugpjūčio 11 d. liudytojo apklausos protokole užfiksuota, jog G. J. parodė, kad tarp jos ir sugyventinio kilo žodinis konfliktas, kurio metu jis ją išstūmė iš kambario ir vieną kartą ranka sudavė į pakaušį. Kai sugyventinis išgirdo, kad ji kalba su BPC dispečere, vieną kartą koja sudavė į nukentėjusiosios sėdmenis. 2023 m. lapkričio 13 d. atsakydama į klausimus akistatos metu, G. J. parodė, kad 2023 m. rugpjūčio 11 d. sugyventinis grįžo namo neblaivus, tarp jų įvyko žodinis konfliktas. Po to ji nuėjo į miegamąjį, po kiek laiko jis garsiai užtrenkė jų miegamojo duris, o pats nuėjo į kitą kambarį. Tarp jų vėl įvyko žodinis konfliktas, ji savo dešinės rankos delnu trenkė jam vieną kartą į kairės pusės veido sritį, o jis jai dešine ranka sudavė per pakaušį, po ko savo abejomis rankomis paėmė ją už pečių ir purtydamas išstūmė iš kambario, jam bestumiant, ji kairės rankos žastu atsitrenkė į durų staktą. Tuomet nukentėjusioji nubėgo į apačią, po kiek laiko nusileido ir R. R. ir keliu vieną kartą jai sudavė į sėdmenis. 2023 m. rugpjūčio 30 d. liudytojo papildomos apklausos protokole nurodyta, jog G. J. parodė, kad 2023 m. rugpjūčio 11 d. tarp jos ir R. R. įvyko žodinis konfliktas, po to ji nuėjo į miegamąjį, kuris yra antrame namo aukšte. Maždaug po 10 minučių nukentėjusiosios sugyventinis taip pat nuėjo į antrą namo aukštą, tačiau į kitą kambarį. Nukentėjusioji, išėjusi iš miegamojo, pradėjo prieštarauti dėl durų trankymo, dėl ko vėl kilo žodinis konfliktas. R. R. pasakė G. J. keiksmažodį ir ji dešinės rankos delnu jam trenkė vieną smūgį į kairės pusės žandą. Tada R. R. dešinės rankos delnu sudavė nukentėjusiajai vieną smūgį į galvos sritį ir sugriebęs ją už abiejų rankų pradėjo purtyti ir stumti iš kambario, dėl ko nukentėjusioji atsitrenkė į durų staktą. Tuomet nukentėjusioji nuėjo į pirmą namo aukštą iškviesti pareigūnus. Maždaug po 5 minučių atėjo R. R. ir dešinės kojos keliu spyrė nukentėjusiajai į sėdmenis. Taigi, G. J. nuosekliai atpasakojo nagrinėjamo įvykio eigą net kelis kartus. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios duotų parodymų patikimumu ar realumu. Be to G. J. teiginius patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajai nustatytos poodinės kraujosruvos abiejuose žastuose, kairėje šlaunyje ir kairiame sėdmenyje, odos nubrozdinimas kairiame dilbyje.

26. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog G. J. sužalojimai kilo dėl to, kad ji muistydamasi atsitrenkė į durų staktą, nuteistasis jai nespyrė į sėdmenis, o nurodomas sužalojimas galėjo atsirasti ir anksčiau. Šiuo atveju, kaip ir dėl 2023 m. gegužės 20 d. epizodo, svarbu pabrėžti tai, jog tarp R. R. smurtinių veiksmų ir G. J. sužalojimų yra priežastinis ryšys. Teisiamojo posėdžio metu R. R. neneigė, kad turėjo fizinį sąlytį su nukentėjusiąją, nurodė, jog, kai išnešė nukentėjusiąją į koridorių ir ją pastatė ant grindų, ji suklupo, nes atsitrenkė į durų staktą, sužalojimai, kurie nustatyti specialisto išvadoje galėjo atsirasti tada, kai jis pakėlė G. J. už rankų. Šie nuteistojo parodymai iš esmės sutampa su G. J. pozicija, kurios ji laikėsi viso baudžiamojo proceso metu. Taigi, jeigu nuteistasis nebūtų kėlęs nukentėjusiosios prieš jos valią, ji nebūtų patyrusi minėtų sužalojimų. Pažymėtina ir tai, jog nuteistojo nurodoma priežastis, kodėl jis naudojo fizinę jėgą prieš nukentėjusiąją (konfliktiškas G. J. elgesys), nepateisina jo atliktų neteisėtų veiksmų. Be kita ko, R. R. neigia spyręs nukentėjusiajai į sėdmenis. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog poodinės kraujosruvos kairiame sėdmenyje galėjo būti padarytos 2 trauminiais poveikiais – kraujosruvos kairėje šlaunyje, kairio sėdmens viršutiniame-vidiniame kvadrante galėjo būti padarytos atsitrenkus į durų staktą, o poodinė kraujosruva kairio sėdmens vidiniame – apatiniame kvadrante galėjo būti padaryta įspyrus keliu. Taigi, dalis kraujosruvų ant sėdmens galėjo atsirasti dėl atsitrenkimo į durų staktą, dalis – dėl spyrio keliu. Vis dėl to, net ir tuo atveju, jeigu kraujosruvos ant sėdmens būtų atsiradusios tik dėl atsitrenkimo į durų staktą, kaip ir minėta anksčiau, tai vis tiek būtų R. R. smurtinių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu tiesioginė pasekmė. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad sužalojimai ant sėdmens galėjo atsirasti ir prieš nagrinėjamą įvykį, tačiau specialisto išvadoje taip pat nurodyta, jog sužalojimų pobūdis neprieštarauja nurodytam įvykio laikui.

27. Taigi, byloje surinktų ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu dar kartą įvertintų įrodomųjų bylos duomenų visuma patvirtina, jog R. R. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas, o nuteistojo R. R. gynėjo advokato Sauliaus Pikturnos apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. R. gynėjo advokato Sauliaus Pikturnos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.