- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-26
- Bylos Nr.
- e2A-885-560/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36229-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Eglė Surgailienė, Jelena Šiškina
- Atsakovas
- AAS „BTA Baltic Insurance Company“
- Ieškovas
- UAB „Vilmira“
- Kategorijos
- 2.6.39.2.5.5Transporto priemonių draudimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Surgailienės ir Jelenos Šiškinos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Vilmira“ ieškinį atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiam per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Vilmira“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, 5 260,90 Eur žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas ir 1 018,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad 2015-02-20 šalys sudarė Sausumos transporto priemonių draudimo sutartį pagal atsakovo Sausumos transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 017, kurios yra neatskiriama sutarties dalis, AB „DNB lizingas“ naudai (pagal draudimo liudijimą Nr. TPD 133254). Sutartimi buvo apdraustas ieškovei nuosavybės teise priklausęs automobilis BMW 5ER REIHE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo suma – 130,00 Eur. 2015-06-04 įvykusio eismo įvykio metu buvo nepatasomai sugadintas apdraustas automobilis ir pagal UAB „Pajūrio autorika“ parengtą automobilio vertinimo ataskaitą ieškovės patirti nuostoliai, įvertinus automobilio rinkos vertę iki įvykio ir jo likutinę vertę, yra 17 096,00 Eur. Atsakovas, pripažinęs įvykį draudžiamuoju, nesutiko su ieškovo paskaičiuota automobilio likutine verte, nusprendęs, kad automobilio likutinė vertė yra 12 510,90 Eur, o eismo įvykio metu padaryta žala automobiliui – 12 678,10 Eur. Iš nurodytos sumos atėmęs 130,00 Eur dydžio besąlyginę išskaitą bei 700,00 Eur nesumokėtų draudimo įmokų, atsakovas už automobilį išmokėjo 11 848,10 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovė 2015-09-16 pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl likusios išmokos dalies sumokėjimo ir pranešė atsakovui apie visišką atsiskaitymą su AB „DNB lizingas bei ir sugadinto automobilio pardavimą už 7 250,00 Eur. Faktinis nuostolis yra didesnis ir sudaro 17 939,00 Eur (25 189,00 Eur – 7 250,00Eur = 17 939,00 Eur). Atsakovas 2015-09-24 pranešimu atsisakė perskaičiuoti draudimo išmoką, nors sutiko su vertinimo ataskaitoje nurodyta automobilio rinkos verte. Nesutikęs su ieškovės nustatyta likučių verte, atsakovas nusprendė ją nustatyti aukciono būdu ir po įvykusio aukciono, pranešė ieškovui, kad automobilio likučiai būtų nupirkti už 12 510,90 Eur. Atsakovas nesiūlė automobilį parduoti ieškovei ar kitam pirkėjui už minėtą sumą, o taip pat nesiūlė ieškovei perimti automobilio liekanų, be to, atsakovas nepateikė įrodymų apie aukciono organizavimą ir konkretaus pirkėjo suradimą. Po draudimo išmokos išmokėjimo, ieškovo surastam pirkėjui automobilio likučiai buvo parduoti už 7 250,00 Eur. Ši suma atspindi realią automobilio likučių rinkos kainą, todėl atsakovo mokėtina draudimo išmoka turėjo sudaryti 17 109,00 Eur (17 939,00 Eur – 130,00 Eur (frančizė) – 700,00 Eur (nesumokėtų draudimo įmokų) = 17 109,00 Eur). Atsakovas yra sumokėjęs tik 11 848,10 Eur dydžio draudimo išmoką, todėl likusią mokėtiną draudimo išmokos dalį sudaro 5 260,90 Eur (17 109,00 Eur – 11 848,10 Eur = 5 260,90 Eur). Atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiantis per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas atlygino žalą. Ieškovė veikė neekonomiškai ir savo rizika pardavė automobilio likučius už kainą, akivaizdžiai neatitinkančią rinkos kainos (už 7 250,00 Eur), nes automobilio likučiai galėjo būti parduoti už 12 510,90 Eur.Ieškovė UAB „Vilmira“ pateikė dubliką, kuriame nurodė, kad atsakovas nepagrindė automobilio likučių kainos. Atsakovas jokio aukciono neorganizavo ir neatliko kito vertinimo, kuriuo galėtų pagrįsti automobilio likučių kainą. Atsakovo minimi pranešimai (2015-07-08, 2015-07-14 ir 2015-09-24) nepatvirtina aukciono atlikimo fakto ir ieškovas nebuvo informuotas nei apie konkretų pirkėją, pasirengusį automobilio likučius nupirkti už 12 510,90 Eur, nei apie aukcioną. Atsakovo nurodoma automobilio likučių kaina yra nereali, neatitinkanti rinkos kainų, ką patvirtina vertinimo ataskaita bei realus sandoris, kurio metu automobilio likučiai buvo parduoti už 7 250,00 Eur. Atsakovas nepagrindė, kad ieškovė automobilio liekanas pardavė už per mažą kainą. Atsakovas, kaip draudikas, turintis, atsitikus draudžiamajam įvykiui, įvertinti padarytą draudėjui žalą, to neatliko, o nesutikdamas su paskaičiuota likutine verte, kito alternatyvaus automobilio likutinės vertės skaičiavimo nepateikė. Automobilio likutinės vertės bei visos draudimo išmokos paskaičiavimo teisingumo įrodinėjimo našta tenka draudikui. Atsakovas minėtų aplinkybių neįrodė. Atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiantis per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, pateikė tripliką, kuriame nurodė, kad ieškovė gali atlikti draudžiamo turto vertinimą ir jo pasitelkto turto vertintojo atliktas padarytos žalos įvertinimas laikytinas tinkamu ir leistinu įrodymu. Nagrinėjamu atveju, atsakovo ekspertai žalą apskaičiavo pagal draudimo sutarties sąlygas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-07-15 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per filialą Lietuvoje, ieškovės UAB „Vilmira“ naudai 4 417,90 Eur draudimo išmokos, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (4 417,90 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-10-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per filialą Lietuvoje, ieškovės naudai 882,69 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas pažymėjo, jog ieškovė savo reikalavimų pagrįstumą ir eismo įvykio metu patirtų nuostolių dydį įrodinėja į bylą pateikta vertinimo ataskaita, o atsakovas, iš esmės sutikdamas su joje pateikta automobilio verte, nesutiko su ieškovės teiginiais dėl automobilio likučių vertės dydžio. Atsakovas, iš dalies nesutikdamas su ieškovės pateiktu įrodymu, nepateikė savo argumentų dėl likučių kainos pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, o taip pat – prašymo skirti byloje ekspertizę. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad vertinimo ataskaitoje nurodyti duomenys yra patikimi.Ieškovė prašomą priteisti iš atsakovo draudimo išmokos dydį grindžia vertinimo ataskaita, pagal kurią orientacinis patirtų dėl eismo įvykio nuostolių dydis yra 17 096,00 Eur. Teismas laikė, kad patirtas žalos dydis dėl eismo įvykio nagrinėjamu atveju turėtų būti nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Atsakovui nepateikus leistinų įrodymų dėl savo pateikto likutinės automobilio vertės vertinimo, teismas sprendė, kad neturi pagrindo abejoti ieškovės pateiktais skaičiavimais. Nenustačius sąlygų visumos, atleidžiančios atsakovą nuo pareigos išmokėti ieškovei draudimo išmoką, teismas konstatavo, kad įvykus draudžiamajam eismo įvykiui atsakovui kyla prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui, t. y. ieškovei. Ieškovė reikalavimą dėl 5 260,90 Eur žalos atlyginimo iš esmės argumentuoja tuo, kad neturėdama pakankamai apyvartinių lėšų, ji buvo priversta pati ieškoti automobilio pirkėjo ir automobilio likučius pardavė tik už 7 250,00 Eur. Ieškovės į bylą pateiktoje vertinimo ataskaitoje automobilio likučių vertė nurodyta 8 093,00 Eur. Atsakovas nepateikė leistinų įrodymų, paneigiančių nustatytą dydį, todėl ieškovės reikalavimą teismas tenkino iš dalies ir iš atsakovo ieškovės naudai priteisė neišmokėtą draudimo išmokos dalį – 4 417,90 Eur (25 189,00 Eur – 8 093,00 Eur – 130,00 Eur – 700,00 Eur – 11848,10 Eur = 4 417,90 Eur).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiantis per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2016-07-15 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas neteisingai taikė kasacinio teismo praktiką dėl įrodinėjimo paskirstymo, o sprendimo aprašomoji ir motyvuojančioji dalys yra niekaip nesusiję su byla, teismas nevertino atsakovo pateiktų įrodymų dėl likutinės vertės apskaičiavimo.Atsakovas nesutinka su teismo išvadomis, jog įrodinėjimo pareiga tenka tik draudikui ir ieškovė neprivalo pagrįsti savo ieškinio. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką 2013-01-04 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2013. Ieškovė gavo žalos atlyginimą pagal draudiko paskaičiavimus, todėl ieškovė, nesutikdama su draudiko paskaičiavimais privalėjo savo reikalavimus teisiškai pagrįsti. Ieškovė neteikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog draudiko nustatyta likučių vertė yra neteisinga, neprašė ekspertizės, todėl ieškovė neįrodė ieškinio. Ieškovės pateikta vertinimo ataskaita ir joje nurodyta likučių, taip pat pardavimo sutartis neturi didesnės įrodomosios galios nei atsakovo paskaičiavimai, todėl ieškovė pagal nurodytą įrodinėjimo pareigą privalėjo pagrįsti ieškinį, tačiau to nepadarė.Šalis sieja sutartiniai savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai ir teismo išvadose nurodomi specialieji teisės aktai šių santykių nereguliuoja, kas sudaro sąlygas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 330 straipsnio taikymui.Kadangi ginčas tarp šalių kilo dėl sunaikintos apdraustos transporto priemonės likučių vertės, atsakovas pateikė į bylą įrodymus dėl likučių vertės nustatymo, t. y. UAB „Eksporto vystymo grupė“ išduotą pažymą dėl apgadintos transporto priemones vertės, nurodoma likučių vertė – 12 510,90 Eur. Šio ir susijusių įrodymų teismas nevertino bei nurodė, kad tokių įrodymų nėra. Teismas nepripažino, kad minėti įrodymai yra atmestini, todėl jie privalėjo būti vertinami.Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.994 straipsnio 1 dalį draudikui suteikta teisė atlikti draudžiamo turto vertinimą, o šios kompetencijos suteikimas apima ir apdraustojo turto vertinimą, kai įvyksta draudžiamasis įvykis. Todėl draudiko atliktas vertinimas laikomas tinkamu ir leistinu įrodymu. Vykdant draudiko funkcijas ir siekiant nustatyti realią likučių vertę, atsakovas kreipėsi į UAB „Eksporto vystymo grupė“, kuri pateikė 2015-06-22 dienos pažymą.Teismas nepasisakė dėl ieškovės procesinio elgesio, klaidinant teismą. Ieškovė teigė, kad nebuvo informuota apie apklausą ir didžiausią pasiūlytą kainą. Atsakovui pateikus susirašinėjimą elektroniniu paštu, ieškovė nepaaiškino, kodėl ignoravo galimybę parduoti transporto priemonės likučius už rinkos vertę.Ieškovė UAB „Vilmira“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas aiškiai suvokė, jog tarp šalių yra susiklostę savanoriškojo transporto priemonių draudimo santykiai. Tai, jog teismas citavo netinkamas teisės aktų nuostatas, nereiškia, jog sprendimas dėl to turėtų būti naikinamas, ypatingai atsižvelgiant į tai, jog byloje nebuvo ginčo dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių.Ieškovė sutinka su teismo pozicija, jog atsakovas nepateikė leistinų įrodymų, paneigiančių ieškovės į bylą pateiktoje vertinimo ataskaitoje nurodytą automobilio likutinės vertes dydį.Ieškovė nekvestionuoja atsakovo, kaip draudiko, teisės atsitikus draudžiamajam įvykiui įvertinti padarytą draudėjui žalą, tačiau šiuo atveju toks vertinimas atsakovo nebuvo atliktas. Atsakovas, sutikdamas su vertinimo ataskaitoje paskaičiuota automobilio rinkos verte įvykio dieną, tačiau nesutikdamas su vertinimo ataskaitoje paskaičiuota automobilio likutine verte, jokio alternatyvaus automobilio likutinės vertės skaičiavimo nepateikė. Net ir tuo atveju, jeigu atsakovo minimas aukcionas/apklausa iš tiesų buvo įvykęs, atsakovas privalėjo vadovautis nepriklausomo vertintojo parengta vertinimo ataskaita, o ne tariamo aukciono/apklausos rezultatais. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos bankas, ikiteismine tvarka nagrinėjantis ginčus tarp draudikų ir draudėjų. Šiuo atveju ne ieškovė turėjo įrodinėti automobilio likutinės vertės bei visos draudimo išmokos paskaičiavimo teisingumą, tačiau atsakovas, nesutikdamas su dalies vertinimo ataskaitos teisingumu, privalėjo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos (ar jos dalies) mokėjimo.Atsakovo cituojamoje kasacinio teismo nutartyje nurodomos aplinkybės visiškai skiriasi nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių, todėl atsakovo nurodyta nutartimi vadovautis negalima.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai iš esmės nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2015-02-20 sudarė Sausumos transporto priemonių draudimo sutartį, pagal atsakovo Sausumos transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 017. Draudimo sutartis, sudaryta AB „DNB lizingas“ naudai (draudimo liudijimas Nr. TPD 133254). Draudimo sutartimi nuo įvairių draudiminių rizikų, taip pat ir avarijos, buvo apdraustas ieškovei nuosavybės teise priklausęs automobilis BMW 5ER REIHE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo suma – 130,00 Eur. 2015-06-04 įvykusio eismo įvykio metu buvo nepataisomai sugadintas apdraustas automobilis. Pagal UAB „Pajūrio autorika“ parengtą automobilio vertinimo ataskaitą ieškovės patirti nuostoliai sudaro 17 096,00 Eur. Atsakovas, pripažino įvykį draudžiamuoju, tačiau nesutikęs su vertinimo ataskaitoje paskaičiuota automobilio likutine verte, atsakyme į pretenziją nurodė savo automobilio likutinę vertę – 12 510,90 Eur, o eismo įvykio metu padarytą žalą – 12 678,10 Eur ir, atėmęs 130,00 Eur besąlyginę išskaitą ir 700,00 Eur nesumokėtų draudimo įmokų, ieškovei už automobilį išmokėjo 11 848,10 Eur draudimo išmoką. Nesutikdama su atsakovo sprendimu, ieškovė 2015-09-16 pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl likusios draudimo išmokos dalies sumokėjimo ir tuo pačiu pranešė atsakovui apie visišką atsiskaitymą su AB „DNB lizingas“. 2015-08-27 ieškovė sugadintą automobilį pardavė už 7 250,00 Eur.
Dėl apeliacinio skundo
Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Teisėjų kolegija su šiuo ir jį detalizuojančiais atsakovo argumentais nesutinka. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog, visų pirma, yra pritartina ieškovei, jog šios ir atsakovo nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-04 nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-73/2013 ratio decidendi skiriasi, todėl išaiškinimais, pateiktais nurodytoje nutartyje, kaip precedentu šioje byloje negali būti remiamasi. Antra, iš skundžiamo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje taikė bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis), ir darė tai pagrįstai. Teisėjų kolegija aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo minėtos įrodinėjimo naštos nustatymo taisyklės, nenustatė. Atsižvelgdamas į šiuos motyvus, apeliacinės instancijos teismas atsakovo argumentus, susijusius su įrodinėjimo pareigos paskirstymu, atmeta. Atsakovas teigia, jog teismo išvadose nurodomi specialieji teisės aktai nereguliuoja tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, kas sudaro sąlygas CPK 330 straipsnio taikymui. Teisėjų kolegija su šiuo atsakovo argumentu nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 330 straipsnio pagrindu teismo sprendimas gali būti naikinamas arba keičiamas tik tuo atveju, jei materialinės teisės normos yra netinkamai pritaikytos ar išaiškintos, ko šiuo atveju konstatuoti pagrindo nėra. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, jog skundžiame sprendime yra pacituotos teisės aktų, kurie nėra aktualūs šioje byloje, normos, tačiau iš sprendimo matyti, kad šios normos nėra nei pritaikytos, nei išaiškintos nagrinėjamoje byloje, o viso labo paminėtos bei nedaro įtakos bylos procesiniam rezultatui. Be to, kaip teisingai nurodo ieškovė, iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas aiškiai suvokė, jog tarp šalių yra susiklostę savanoriškojo transporto priemonių draudimo santykiai. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo CPK 330 straipsnio taikymui nagrinėjamu atveju nėra, todėl su tuo susijusius atsakovo argumentus atmeta. Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino atsakovo į bylą pateikto įrodymo – UAB „Eksporto vystymo grupė“ išduotos pažymos dėl apgadintos transporto priemones vertės bei susijusių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir jį detalizuojančiais atsakovo argumentais sutinka iš dalies. Teisėjų kolegija, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino atsakovo nurodomų įrodymų bei eksplicitiškai pažymėjo skundžiamame sprendime, jog tokių įrodymų į bylą nepateikta, kas neatitinka tikrovės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nustatė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą pažeidimą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog esminiai įrodymai, kuriais šalys grindžia savo teiginius, – ieškovės pateikta vertinimo ataskaita, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, bei atsakovo į bylą pateikta pažyma dėl apgadintos transporto priemones vertės, kuri liko neištirta ir neįvertinta, turi vienodą įrodomąją galią ir tik nuo teismo vidinio įsitikimo, kuris formuojasi vertinant šiuos įrodymus kitų į bylą pateiktų įrodymų ir šalių paaiškinimų visumos kontekste, vadovaujantis laisvo įrodymų vertinimo principu, priklauso, kuriuo iš minėtų įrodymų bus grindžiamas teismo procesinis sprendimas. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgta į Lietuvos banko 2012 m. išnagrinėtų ginčų praktikos apžvalgoje, kuria remiasi atsakovė, pateiktą išaiškinimą, jog „Siekdami nuginčyti turto vertintojo nustatytą eismo įvykio metu sunaikintos transporto priemonės likutinę vertę, draudikai dažnai remiasi automobilio likučiu įsigijimo pasiūlymu, nurodydami, jog šis pasiūlymas atspindi realią sunaikintos transporto priemonės įsigijimo kainą, o turto vertintojai, draudikų teigimu, nustatydami automobilio likutinę vertę, vadovaujasi tik teoriniais skaičiavimais. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad, atlikdamas turto vertinimą turto vertintojas vadovaujasi turto vertinimo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, juose įtvirtintais turto vertinimo principais ir metodais, remiasi rinkos ir ekonominių sąlygų tyrimais bei stebėjimų rezultatais, savo žiniomis ir patirtimi. Turto vertintojas, nustatydamas eismo įvykio metu sunaikintos transporto priemonės likutinę vertę, atlieka automobilio nesugadintų dalių verčių sumos skaičiavimą, todėl nėra pagrindo teigti, jog turto vertinimo ataskaitoje nurodytas automobilio likutinės vertės nustatymas yra nepagrįstas ir kad turto vertintojo atliktas automobilio likučių vertinimas neatitinka realios transporto priemonės likutinės vertės. Svarbu pastebėti, kad turto vertinimas apima duomenis apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti ir tikėtiną piniginę vertę rinkoje, todėl yra pagrindas nustatant nuostolio dydį dėl transporto priemonės sunaikinimo vadovautis tam tikrais vertinimais, bet ne transporto priemonės įsigijimui išleistomis lėšomis ar pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta suma, nes šios sumos neatspindi tikrosios automobilio vertės“. Apeliacinės instancijos teismas pritaria Lietuvos banko pozicijai dėl šių dviejų likutinės vertės nustatymo metodų patikimumo vertinimui ir remdamasis tuo bei ištyręs ir įvertinęs ieškovės pateiktą vertinimo ataskaitą ir atsakovo į bylą pateiktą pažymą dėl apgadintos transporto priemones vertės bei susijusius įrodymus, sprendžia, kad yra pagrindas, nustatant transporto priemonės likutinę vertę šioje byloje vadovautis ieškovės pateikta UAB „Pajūrio autorika“ transporto priemonės vertinimo ataskaita. Tai sąlygoja, jog nors pirmosios instancijos teismas padarė teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimą, tačiau šis pažeidimas nenulėmė neteisingo sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje, kadangi, minėta, transporto priemonės likutinė vertė buvo nustatyta remiantis ieškovės pateikta UAB „Pajūrio autorika“ transporto priemonės vertinimo ataskaita. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamas sprendimas yra iš esmės teisingas ir pagrindo jį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra, todėl apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą sprendimą palieka nepakeistą.Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kadangi apeliacinis instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas ieškovės naudai, yra pagrindas tenkinti ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, iš atsakovo ieškovės naudai priteisiant 600,00 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, ieškovės UAB „Vilmira“ naudai priteisti 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.