Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ ieškinį atsakovui A. S. dėl skolos ir nuostolių atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. Byloje ginčas kilo dėl vartojamosios paskolos ir su ja susijusių mokėjimų - palūkanų ir kt. grąžinimo.

17. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.228¹ straipsnio 2 ir 3 dalys). Atsižvelgiant į pirmiau aptartose normose pateiktą vartojimo sutarties sampratą, kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai).

18. Atsižvelgiant į nurodytą Kasacinio teismo praktiką, atsakovas ieškovės atžvilgiu yra vartotojas, taigi ieškovė sudarydama sutartį su juo, turėjo atsižvelgti ne tik į savo bet ir į vartotojo interesus, norint įgyvendinti atsakingo skolinimosi principą.

19. Apeliaciniu skundu ieškovė teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai konstatavo netinkamai įvykdžius kreditingumo vertinimo pareigą. Prašo sprendimą panaikinti dalyje kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl 4 236,73 Eur nuostolių (negautų pajamų) ir 53,48 Eur delspinigių priteisimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinio reikalavimus dėl 4 236,73 Eur nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo ir 53,48 Eur delspinigių priteisimo, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

20. CK 6.886 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kredito davėjas, teikdamas vartojimo kredito paslaugą, privalo užtikrinti tinkamą atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą. Šio principo tinkamą įgyvendinimą. Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu galiojo Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 (2016 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 03-12 redakcija) patvirtinti Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai.

21. Nuostatų tikslas – skatinti atsakingą kredito įstaigų skolinimo praktiką, rinkos drausmę ir veiklos skaidrumą siekiant sumažinti kredito įstaigų sektoriaus sisteminę riziką, nesubalansuotus nekilnojamojo turto kainų pokyčius, taip pat pernelyg spartaus kreditų portfelio augimo ir perteklinės rizikos koncentracijos riziką bei norint apsaugoti vartotojus nuo per didelės finansinių įsipareigojimų naštos ir ugdyti atsakingo skolinimosi įpročius, taip prisidedant prie visos finansų sistemos stabilumo užtikrinimo (1 punktas).

22. Nuostatų 6 punkte nurodyta, kad atsakinguoju skolinimu laikoma tokia vartojimo kredito davėjų vykdoma skolinimo arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla, kai teikiant vartojimo kreditus laikomasi tam tikrų nuostatų, sudarančių prielaidas tinkamai įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą ir užkertančių vartojimo kredito gavėjui galimybę prisiimti pernelyg didelę finansinių įsipareigojimų naštą. Kaip teisingai padarė išvadą pirmos instancijos teismas - tokia nuostatų formuluotė reiškia, kad ieškovas turi ne tik įvertinti savo rizikas, bet veikti ir vartotojo interesais, vertinant jo rizikas išsimokėti paskolas. Pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Nuostatose įtvirtintu teisiniu reguliavimu vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo pareiga nėra tik formali. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas tokis nuostatus bei kitus teisės aktus priėmė norėdamas apsaugoti vartotojus nuo neatsakingo skolinimosi.

23. Vadovaujantis Nuostatais, vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) potencialas (Nuostatų 7.2-7.3 papunkčiai).

24. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė, vertindama atsakovo kreditingumą, rėmėsi išimtinai Nuostatų 9 punkte nurodytu kriterijumi naudodama tik Paskolų rizikos duomenų baze (PRDB), nors Nuostatuose konkretus registras nedetalizuojamas. Priešingai, Nuostatų 7.3 papunktyje minimi registrai ir informacinės sistemos daugiskaita.

25. Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, jog nėra pagrindo spręsti, kad naudojimasis tik Paskolų rizikos duomenų baze (PRDB) yra pakankamas kredito gavėjo kreditingumui vertinti. Tai faktiškai patvirtino ir susiklosčiusios aplinkybės, jog atsakovas nesumokėjo ieškovei nei vienos įmokos pagal ginčo sutartį, taigi akivaizdu, kad ieškovė neįsitikino ar jis pajėgus išsimokėti suteiktą paskolą.

26. Prieš sudarydama kredito sutartį, kredito įstaiga įvertina kredito gavėjo mokumą, remdamasi iš kredito gavėjo gauta informacija, ir atlieka patikrinimą mokumui vertinti naudojamose ir jai prieinamose duomenų bazėse. Vertinami tvarūs kredito gavėjo pajamų šaltiniai, jų įvairovė, tvarumas ir įvertinama galima jų kaita ateityje, taip pat pagrindinės kredito gavėjo išlaidų grupės, susijusios su įsiskolinimais finansų įstaigoms ir kitiems asmenims. Įstatymas nedetalizuoja, kokia forma toks patikrinimas atliekamas, kokie duomenys turi būti pateikiami, ar tokiam vertinimui yra pakankama vartojimo kredito gavėjo deklaracija apie savo finansinę padėtį, ar turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys vartojimo kredito gavėjo pateiktus duomenis, tačiau akivaizdu, kad jis leidžia visus įmanomus būdus tikrinti vartotojo kreditingumą. Taigi, kiekvienas apdairus ir rūpestingas asmuo (verslininkas) ir turėtų pasinaudoti visais įmanomais tikrinimo būdais ir pats nuspręsti ar patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, įvertindamas savo rizikas.

27. Aptartas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atsakingojo skolinimo principu siekiama kelių tikslų: visų pirma, įvertinti, ar kredito gavėjas bus pajėgus grąžinti jam paskolintą sumą (apsauginis tikslas); antra, atgrasyti kredito davėjus nuo neatsakingo kreditų teikimo (atgrasomasis tikslas); trečia, užtikrinti socialinį solidarumą daugiau atsakomybės perkeliant stipresniajai sutarties šaliai – kredito davėjui (socialinis tikslas). Atsakingojo skolinimo principas įgyvendinamas teisiniu reguliavimu nustatant verslininkui pareigą vertinti vartotojo kreditingumą ir nustatant atitinkamas šios pareigos neįvykdymo (ar netinkamo vykdymo) pasekmes. Antra, atsakingojo skolinimo principu ir jį įgyvendinančia verslininko pareiga įvertinti vartotojo kreditingumą siekiama ne suteikti vartotojui informaciją ar konsultaciją apie kreditą, jo sukeliamas rizikas ir taip priimti geriausią vartotojo interesus atitinkantį sprendimą, bet suteikti papildomą apsaugą. Atsakingojo skolinimo principo tikslai suponuoja, kad kredito davėjas, įgyvendindamas jam nustatytą pareigą vertinti vartotojo kreditingumą, privalo atsižvelgti į kredito gavėjo interesus ir nesiekti išimtinai asmeninės naudos vartotojo finansinio stabilumo sąskaita. Tai reiškia, kad kai įvertinus vartotojo kreditingumą nustatoma, jog vartotojas nebus pajėgus vykdyti finansinių įsipareigojimų visą kredito laikotarpį, kredito davėjas turi apsaugoti vartotoją nuo neatsakingo skolinimosi – atsisakyti suteikti kreditą tokiam vartotojui. Kadangi pareiga vertinti vartotojo kreditingumą nustatyta kredito davėjui, būtent jam tenka neigiamos šios pareigos neįvykdymo pasekmės (e3K-7-4-611/2020).

28. Vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti kredito gavėjo kreditingumą netinkamas vykdymas sukelia atitinkama teisines pasekmes. Pagal VKĮ 8 straipsnio 7 dalį, palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Taigi nustačius faktą, jog vartojimo kredito davėjas neįvykdė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisinės pasekmės. Atsakomybės už neatsakingai suteiktą kreditą asmeniui, kuris nėra pajėgus grąžinti visos kredito kainos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, taikymas turėtų pasireikšti tuo, jog kredito davėjai iš kredito gavėjos būtų priteista tik kredito suma, neskaičiuojant kitų pagal sutartį mokėtinų sumų, šiuo konkrečiu atveju – palūkanų, administravimo mokesčio, negautų pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020; Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1185-889/2021).

29. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovė nepakankamai atidžiai ir atsakingai vertino atsakovo kreditingumą prieš pasirašant su juo ginčo sutartį. Vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) potencialas (Nuostatų 7.2–7.3 papunkčiai). Ieškovė, vertindama atsakovo kreditingumą, rėmėsi išimtinai Nuostatų 9 punkte nurodytu kriterijumi, naudodama tik PRDB, nors pati nurodė, kad galėjo pasinaudoti ir kitomis duomenų bazėmis (UAB „Creditinfo Lietuva“), kur informacijos buvo daugiau, tačiau teigė, kad nėra įpareigota tą daryti. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė, turėdama galimybę tikrinti informaciją, bet ja nepasinaudodama, nurodant kad pakanka tiek informacijos kiek ji gavo iš PRDB, turi prisiimti iš to kilusias rizikas.

30. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo vertinimui, jog, aplinkybę, kad Nuostatų 9 punkte nurodytas rodiklis nėra pakankamas spręsti apie kredito gavėjo kreditingumą, patvirtina ir tai, jog minėtam rodikliui skaičiuoti naudojami riboti duomenys, nes vertinami tik finansiniai įsipareigojimai finansų įstaigoms, todėl lieka neįvertinti finansiniai įsipareigojimai ne finansų įstaigoms, kuriuos ieškovė, kaip kredito davėja, privalo vertinti, remdamasi Nuostatų 7.1–7.6 papunkčiuose išdėstytais reikalavimais, t. y. atsižvelgti ir į duomenis apie atsakovo skolas kitose informacinėse sistemose.

31. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovei reikėjo vertinti ir tai, jog apie atsakovą jau nuo 2022 m. birželio 13 d. buvo fiksuotas požymis, jog įsipareigojimai nevykdomi laiku, terminai praleidžiami nuo 90 iki 180 dienų, o įsipareigojimų vykdymas laiku buvo fiksuotas tik 2021 m. gegužės 31 d.

32. Duomenys apie atsakovo papildomus finansinius įsipareigojimus buvo UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje, t. y., kad atsakovas turėjo 1 154 Eur dydžio įsipareigojimus UAB „Current auto“ už automobilio nuomą ir 367,19 Eur Omega Invest OU, vykdančiai skolų išieškojimą, tačiau ieškovė jų nevertino. Be to, ieškovė PRDB požymį, jog atsakovas vykdo įsipareigojimus, suteikė pati 2023 m. vasario 20 d., t. y. iš karto po 2 700 Eur kredito suteikimo atsakovui, nors dar nebuvo suėjęs terminas sumokėti pirmai įmokai. Taigi toks ieškovės faktų vertinimas patvirtina, jog ieškovė neatsakingai vertino atsakovo gebėjimus vykdyti įsipareigojimus, nes įsipareigojimų vykdymo faktą fiksavo nežinodama, ar atsakovas juos vykdys.

33. Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad kita reikšminga aplinkybė yra nekokybiškai atliktas atsakovo ir jo sutuoktinės tvarių pajamų vertinimas, nes atsakovo tvarioms pajamoms vertinti imtas tik 3 mėnesių laikotarpis, kai pagal Nuostatų 10 punktą ieškovė turėjo vertinti ne mažiau kaip keturių paskutinių mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų vidurkį. Ieškovės nurodomos tvarių pajamų sumos, atliekant atsakovo kreditingumo vertinimą tiek 2023 m. vasario 17 d., tiek 2023 m. vasario 28 d., nepavyko gauti pagal ieškovės nurodytus naudotus duomenis apie atsakovo ir jo sutuoktinės pajamas iš darbo užmokesčio, o iš kitos informacijos buvo galima spręsti, jog atsakovas nesugeba laiku vykdyti savo finansinių įsipareigojimų.

34. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad PRDB esant duomenims apie vėluojamus vykdyti atsakovo įsipareigojimus, ieškovė turėjo pareigą išsiaiškinti vėlavimų priežastis, patikrindama ir kitus papildomus registrus bei duomenų bazes, įvertindama atsakovo finansinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams, tačiau to nepadarė, ir tai vertintina kaip jos pačios rizika.

35. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad, nustačius faktą, jog vartojimo kredito davėjas neįvykdė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisinės pasekmės.

36. Atmestinas apeliantės apeliacinio skundo motyvas, jog nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovė neatsakingai vertino atsakovo gebėjimus vykdyti įsipareigojimus, nes įsipareigojimų vykdymo faktą fiksavo nežinodama, ar atsakovas tai darys ir tik po 2023 m. kovo 19 d. būtų galima pasakyti, ar atsakovas pažeidė įsipareigojimų vykdymo terminą. Kol atsakovas nėra pažeidęs įmokų mokėjimų grafiko, nėra faktinio pagrindo spręsti, kad terminas bus pažeistas. Toks ieškovės argumentas neatitinka protingumo principo, kadangi nesuėjus įmokos mokėjimo terminui, šiuo aspektu vertinti atsakovą kaip vykdantį įsipareigojimus yra neatsakinga.

37. Taip pat atmestini apeliantės argumentai, kad ji tinkamai įvertino atsakovo kreditingumą dėl to, kad naudojosi PRDB vertinimo platforma. Kaip minėta, teisės aktai nenustato kreditingumo vertinimo duomenų kiekio ir būdų, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į minėtą suformuotą Kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad jie turi būti maksimalūs galimi pasiekti ieškovei. Kaip matyti ir pati ieškovė neneigė, kad ji atsakovo kreditingumą galėjo patikrinti UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje, iš kurio būtų buvę nustatyta, kad atsakovo kreditingumas nėra geras.

38. Ieškovės argumentas, kad aplinkybė, jog ieškovė per UAB „Creditinfo Lietuva“ serverį gavo duomenis apie atsakovo tvarias pajamas, nereiškia, jog ieškovė turi teisę ir pareigą gauti bei vertinti UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje esančius duomenis apie kredito gavėją, atmestinas 3 nutarties punkte nurodytais argumentais. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė turi ir teisę ir pareigą tikrinti visas jai prieinamas platformas, kurios jai suteiktų informaciją apie paskolos gavėjo kreditingumą, turimas paskolas ir įsipareigojimus vien todėl, kad ji pati maksimaliai pasaugotų savo rizikas ir tuo pačiu todėl, kad apsaugotų vartotoją (tokią pareigą jai nustato ir nutartyje minėti teisės aktai). CK 6.886 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kredito davėjas, teikdamas vartojimo kredito paslaugą, privalo užtikrinti tinkamą atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą.

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad norint įvertinti skolinimo rizikas ir apsaugoti vartotojus nuo nemokumo, ieškovė būdama atsakinga bei rūpestinga savo verslo vystytoja, turi patikrinti visas įmanomas duomenų bazes. Tai reiškia, kad argumentas, jog ieškovė patikrino atitinkamai vieną PRDB duomenų bazę ir to pakanka, kad prisiteisti visas pagal sutartį numatytas sumas, nepakanka. Tai reikštų, kad ieškovė gali tik formaliai patikrinti vieną duomenų bazę ir nenustačiusi atsakovo nemokumo, jam suteikti atitinkamo dydžio paskolą, nors pagal duomenis esančius kitose duomenų bazėse, paskolos suteikti ji negalėtų.

40. Taigi nustačius netinkamą atsakovo kreditingumo vertinimą, pirmos instancijos teismas pagrįstai nepriteisė 4 236,73 Eur nuostolių (negautų pajamų), 53,48 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už šias sumas, kas laikytina sankcija ieškovės atžvilgiu (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis).

41. Apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apelianto apeliaciniame skunde dėstomų argumentų detaliau nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

42. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais sprendimo bei papildomo sprendimo naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus atsižvelgdamas į teismų praktiką (CPK 177, 178, 185 straipsniai), teisingai aiškino ir taikė Vartojimo kredito įstatymą, teisingai taikė šio įstatymo 8 straipsnio 7 dalį, CK 6.870, 6.886, 6.37, 6.210 straipsnius, reglamentuojančius paskolos teisinius santykius, palūkanų mokėjimą, teisingai taikė įrodinėjimo taisykles, teisingai nustatė, kad atsakovas vartotojas, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje netenkinant apeliantės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2024 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.