- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-08
- Bylos Nr.
- e2-642-230/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00187-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Ieškovas
- BUAB „Lavirda“
- Atsakovas
- V. Ž.
- Kategorijos
- 2.2.2.7Juridinio asmens organai
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lavirda“ patikslintą ieškinį atsakovui V. Ž. dėl žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė BUAB „Lavirda“, patikslinusi ieškinio reikalavimus, teismo prašo taikyti atsakovui V. Ž. civilinę atsakomybę ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu ir priteisti iš V. Ž. 58 781,59 Eur dydžio žalos atlyginimą bei 5 % metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o teismui sprendžiant, kad nepakanka duomenų BUAB „Lavirda“ nemokumui nuo 2012 m. pabaigos nustatyti, taikyti atsakovui V. Ž. civilinę atsakomybę ABĮ 38 straipsnio 3 dalies pagrindu ir priteisti iš V. Ž. 43 007,04 Eur dydžio žalos atlyginimą bei 5 % metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. sausio 13 d. nutartimi iškėlė UAB „Lavirda“ bankroto bylą. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis laikotarpiu nuo 2002 m. gruodžio 18 d. iki bankroto bylos UAB „Lavirda“ iškėlimo vadovo pareigas ėjo vienintelis įmonės akcininkas V. Ž.. Atsakovas V. Ž., būdamas UAB „Lavirda“ vadovu bei vieninteliu akcininku, pažeidė fiduciarines pareigas ir ĮBĮ numatytą imperatyvų įpareigojimą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei inicijavimo, taip pat ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje numatytą imperatyvią pareigą. Didžioji dalis UAB „Lavirda“ pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kurie patvirtinti UAB „Lavirda“ bankroto byloje, pradėjo formuotis 2012 m. pradžioje, o kai kuriems kreditoriams dar anksčiau – net nuo 2004 metų. Faktinę aplinkybę, kad įmonė jau 2012 m. buvo nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais, pagrindžia Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. įsiteisėjęs baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-350-416/2016, kuriame konstatuota, kad UAB „Lavirda“ nevykdant prievolių mokesčių administratoriui nuo 2012 m. balandžio 27 d. visas UAB „Lavirda“ nekilnojamasis turtas ir automobiliai yra areštuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko sprendimu. Be to, įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui nuo 2012 m. nebuvo teikiami, o vengimas Juridinių asmenų registrui teikti finansinės atskaitomybės dokumentus laikomas sąmoningu įmonės blogos turtinės padėties ir nemokumo slėpimu. UAB „Lavirda“ nemokumą patvirtina ir bankroto administratoriui atsakovo perduoti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2012 metus, kuriais remiantis matyti, kad 2012 m. pabaigoje UAB „Lavirda“ turėjo 91 165,43 Eur (314 776 Lt) per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, o į balansą įrašyto įmonės turto vertė sudarė 170 334,22 Eur (588 130 Lt) dydžio sumą. Vėliau UAB „Lavirda“ finansinė padėtis tik blogėjo. 2012 m. pabaigoje UAB „Lavirda“ įsipareigojimai gerokai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, tuo tarpu 2015 m. pabaigoje UAB „Lavirda“ įsipareigojimai į balansą įrašyto turto vertę viršijo jau beveik du kartus. Taigi UAB „Lavirda“ dar nuo 2012 m. pabaigos buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, o atsakovas, būdamas įmonės vadovu bei vieninteliu akcininku, geriausiai žinojo UAB „Lavirda“ finansinę padėtį, todėl jau 2013 m. pradžioje žinojo/turėjo žinoti apie UAB „Lavirda“ nemokumą ir inicijuoti bankroto bylos UAB „Lavirda“ iškėlimą, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Bankroto byla UAB „Lavirda“ iškelta kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus iniciatyva. Atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškia ne tik imperatyvios pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu, tačiau ir fiduciarinių pareigų pažeidimu. Dėl UAB „Lavirda“ vadovo neteisėtų veiksmų atsiradusia žala laikytinas tas naujų įsipareigojimų prisiėmimas ar esamų įsipareigojimų padidėjimas, kuris atsirado UAB „Lavirda“ vadovui pažeidus pareigą inicijuoti nemokios įmonės bankroto bylą, t. y. įmonės finansinių įsipareigojimų kreditoriams pokytis laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. UAB „Lavirda“ tapus nemokia, iki 2016 m. sausio 26 d., kai įsiteisėjo Kauno apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos BUAB „Lavirda“ iškėlimo. Be to, 2012 m. pabaigoje UAB „Lavirda“ įstatinis kapitalas sudarė 173 772,01 Eur (600 000 Lt) dydžio sumą, tuo tarpu nuosavas kapitalas buvo mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio ir sudarė 79 168,79 Eur (273 354 Lt) dydžio sumą. Atsakovas, kaip vienintelis UAB „Lavirda“ akcininkas ir vadovas, žinodamas susiklosčiusią įmonės finansinę padėtį, vadovaujantis ABĮ 38 straipsnio 3 dalimi, turėdamas pareigą per 6 mėnesių laikotarpį ištaisyti bendrovėje susidariusią padėtį, privalėjo priimti vieną iš ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje nurodytų sprendimų, o nusprendus to nedaryti, privalėjo įmonę likviduoti. Tačiau atsakovas jokių aktyvių veiksmų nesiėmė, sprendimo dėl įmonės likvidavimo nepriėmė, todėl nuo 2013 m. birželio 30 d. naujai atsiradę ar padidėję įsipareigojimai jau esamiems kreditoriams laikytini atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta žala. Pareiškime dėl ieškinio reikalavimų tikslinimo (e. b. t. 4, b. l. 101-102) nurodė, kad BUAB „Lavirda“, realizavus įkeistą turtą, 2018 m. lapkričio 22 d. įvykdė mokėjimo nurodymą kreditoriui VMI, kurio finansinis reikalavimas buvo užtikrintas hipoteka, 14 002,24 Eur sumai, todėl šia suma sumažino atsakovui pareikštus reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas V. Ž. atsiliepimu į ieškovės ieškinį prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad UAB „Lavirda“ nuo pat jos įkūrimo dienos per 26 veiklos metus niekada nebuvo tokios būklės, kurią būtų galima įvardinti nemokia. Nors įmonė turėjo finansinių sunkumų, bet visada buvo sutelkiamos pastangos įmonės veiklą išsaugoti ir rezultatai buvo – įmonė toliau veikė, vykdė savo veiklą, tęsėsi ilgalaikiai verslo santykiai, vienos įmonės skolos išnykdavo, kitos mažėjo, o tai rodo, kad įmonė bent iš dalies vykdė savo įsipareigojimus, mokėjo skolas ir vykdė darbus. Iš pateiktų pinigų judėjimo duomenų už 2012-2016 metus matyti, kad įmonė gaudavo pajamų (pvz., 2014 m. gauta – 304 314,96 Lt, 2015 m. – 72 474,10 Eur pajamų grynaisiais pinigais). Šios aplinkybės patvirtina, kad siekis išlaikyti įmonę veikiančia nebuvo visiškai nesuderinamas su įprastine ūkine veikla. Atsakovas, kaip įmonės vadovas, turėjo pagrįstų lūkesčių išvengti įmonės bankroto. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-350-416/2016, kuri baigta priimant 2016 m. gegužės 30 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą, esančioje specialisto išvadoje dėl UAB „Lavirda“ ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad „tyrimo metu nustatyta, kad bendrovė turėjo ilgalaikio turto, atsargų bei piniginių lėšų kasoje ir galėjo dalinai sumažinti įmokų sumą į Sodros biudžetą“. Toje pačioje byloje apklaustas specialistas nurodė, kad „todėl galima daryti išvadą, kad bendrovės „Lavirda“ vadovas V. Ž. turėdamas ilgalaikio turto galėjo savalaikiai atsiskaityti su VSDFV biudžetu, nes turint bendrovėje turto nuo 2012-2013 m. bendrovė galėjo sumokėti priskaičiuotą Sodrai įmokų įsiskolinimą, kuris buvo 79 562,10 Lt, bei delspinigius“. Šie duomenys leidžia teigti, kad įmonė galėjo atsiskaityti su kreditoriumi. Todėl pagrįstai darytina išvada, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų pažeidęs ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas ar būtų veikęs priešingai UAB „Lavirda“ veiklos tikslams. Teismo nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nėra aiškiai nurodytas terminas, nuo kada UAB „Lavirda“ atitiktų nemokios įmonės būseną. Be to, minėtoje nutartyje yra kalbama apie 2014 ir 2015 metus, t. y. vertinamas tik šis laikotarpis, todėl nėra jokio pagrindo 2012 m. pabaigą laikyti kaip pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentą (atskaitos tašką). Ieškovei neteisingai nurodant pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentą (atskaitos tašką), neteisingai yra apskaičiuojamas ir pats žalos dydis. Be to, turi būti atsižvelgiama į kreditorių reikalavimų kilmę. Šiuo atveju didžiąją dalį BUAB „Lavirda“ įsipareigojimų sudaro mokestinės prievolės: VMI prie LR FM – 36 744,38 Eur (2016-01-26), VSDFV – 44 347,75 Eur (2016-01-26). Pagal kasacinio teismo praktiką žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepaisant vadovo veiksmų. Taigi reikalaujama atlyginti žala negali būti pripažinti nurodyti įsipareigojimai.
Ieškovė BUAB „Lavirda“ dubliku nesutinka su atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais ir prašo ieškinį tenkinti. Nurodo, kad atsakovo teiginiai, jog įmonė nebuvo nemoki yra deklaratyvūs. Įmonės nemokumą atspindi finansinės atskaitomybės duomenys. Šioje byloje nėra pateikta jokių duomenų, iš kurių būtų galima matyti teigiamas bendrovės finansines ar veiklos perspektyvas, todėl, darytina pagrįsta išvada, kad neegzistavo jokios objektyvios aplinkybės, leidžiančios tikėtis, jog įmonės finansinė padėtis pagerės. Pateiktų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad buvęs UAB „Lavirda“ vadovas V. Ž., neteisėtu neveikimu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos savo vadovaujamai įmonei iškėlimo, pažeidė fiduciarines pareigas bei neįvykdė jam įstatymu nustatytos imperatyvios pareigos, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017, kadangi minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios. Šiuo atveju atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta žala laikomi visi bendrovės nepadengti įsipareigojimai, prisiimti po to, kai bendrovė tapo nemokia, įskaitant bendrovės mokestines prievoles.
Atsakovas V. Ž. tripliku prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodo analogiškas atsiliepime į ieškinį išdėstytas aplinkybes ir teigia, kad civilinė atsakomybė atsakovui negali būti taikoma, nes atsakovo veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais. Įmonė galėjo atsiskaityti su kreditoriais ir siekė su jais atsiskaityti, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė nenurodo tikslaus momento, kada, jos vertinimu, atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Momentas, kada atsakovas suprato ar turėjo suprasti, kad įmonės finansinė situacija yra sunki, yra tiesiogiai susiję ir su atlygintinos žalos dydžiu.
Šalies argumentai
Ieškovės atstovė I. K.-R. prašo ieškinį tenkinti, nurodo, kad palaiko procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Paaiškino, kad įmonė nemoki tapo nuo 2012 m. gruodžio 31 d., todėl buvo padaryta žala kreditoriams, kurių reikalavimai padidėjo arba naujai susiformavo. Tuo laikotarpiu turtas buvo areštuotas, tai reiškia, kad nebuvo galimybės padengti įsiskolinimus kreditoriams. Kadangi baudžiamajame įsakyme minimas vienas kreditorius – VMI, kuris buvo areštavęs visą turtą, todėl išieškojimas būtų vykdomas tik šiam kreditoriui, o didžiausiu bendrovės kreditoriumi yra Sodra. Kadangi VMI reikalavimas nuo 2010 m. didėjo, vadinasi šiam kreditoriui nebuvo mokama. Visas bendrovės turtas buvo realizuotas iki bankroto bylos iškėlimo, antstolis sulaikytas lėšas pervedė administratoriui, kurių dalis buvo pervesta VMI reikalavimo patenkinimui, kitų kreditorių reikalavimai nebuvo dengiami. Atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2012 m. įstatymų nustatyta tvarka nebuvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai, tačiau sudarytas 2012 m. balansas patvirtina įmonės nemokumą.
Atsiliepimas
Atsakovo V. Ž. atstovė adv. A. B. prašo ieškinį atmesti, palaiko procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Paaiškino, kad taikant atsakomybę pagal ĮBĮ 8 straipsnį būtina nustatyti, nuo kada įmonė tapo nemoki. Baudžiamajame įsakyme esanti specialisto išvada patvirtina, kad nebuvo nustatyta, nuo kada įmonė nemoki. Nors ieškovė remiasi 2012 m. balanso duomenimis, tačiau balansas turėjo būti sudarytas iki 2013 m. gegužės 1 d., vadinasi kreditorinių reikalavimų pokytį galima skaičiuoti nuo 2013 m. balandžio 27 d., o sprendimai dėl įstatinio kapitalo galėjo būti priimti iki 2013 m. spalio 27 d. Todėl, atstovės nuomone, reikalavimų dydį reiktų nustatyti šioms datoms. Nemokumas nustatytas tik tuomet, kai buvo iškelta bankroto byla, o 2012 m. balanso duomenys nepatvirtina nemokumo, nes nėra nurodyti pradelsti įsipareigojimai. Be to, nors VMI areštavo turtą, tačiau neaišku, kodėl jis nebuvo parduotas iš karto, o VMI ir Sodra, kai tik įplaukdavo pajamos, pasiimdavo jas sau, ir tai galėjo turėti įtakos žalos atsiradimui. Atsakovas 2012-2013 m. neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, kadangi iš Vokietijos buvo grąžinti pinigai ir jis aiškinosi, kaip turėtų elgtis. Taip pat mano, kad sumažinus įstatinį kapitalą niekas nebūtų pasikeitę.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-1074-413/2016 2016 m. sausio 13 d. priimta nutartimi (tos pačios dienos nutartimi buvo ištaisytas rašymo apsirikimas Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartyje ir vietoje nurodytos nutarties priėmimo datos „2015 m. sausio 13 d.“ nutarta laikyti, kad nutartis priimta „2016 m. sausio 13 d.“) ieškovei UAB „Lavirda“ iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2016 m. sausio 26 d.). Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 20 d., 2016 m. rugpjūčio 26 d., 2016 m. lapkričio 21 d., 2017 m. spalio 16 d. nutartimis buvo patvirtinti UAB „Lavirda“ kreditorių reikalavimai (e. b. t. 1, b. l. 22-28). Pagal Juridinių asmenų registro duomenis laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 3 d. iki 2016 m. vasario 8 d. vieninteliu UAB „Lavirda“ vadovu buvo atsakovas V. Ž., kuris nuo 2003 m. vasario 3 d. buvo ir vieninteliu akcininku.
Ieškovė byloje pareiškė ieškinį atsakovui V. Ž. dėl civilinės atsakomybės taikymo dviem pagrindais: 1) dėl žalos padarymo vadovui savalaikiai nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalies pagrindu, 2) dėl žalos padarymo vadovui (taip pat ir vieninteliam akcininkui) nevykdžius Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 38 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos tuomet, kai bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, sušaukti akcininkų susirinkimą, kuris turėjo svarstyti klausimus dėl sprendimų, numatytų ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje, priėmimo.
Dėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo, pareigos savalaikiai kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nevykdymo
Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas.
Ieškovė nurodo, kad atsakovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado 2012 m. gruodžio 31 d., kai, ieškovės teigimu, paaiškėjo bendrovės nemokumas. Tuo metu galiojusioje ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcijoje (redakcija, galiojusi ieškovės nurodomo nemokumo atsiradimo metu) buvo įtvirtinta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, o šio straipsnio 4 dalies redakcijoje (redakcija, galiojusi ieškovės nurodomo nemokumo atsiradimo metu) – kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, esant įmonės nemokumo faktui, įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014.). Įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esančių, tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus, todėl šios imperatyvios vadovo pareigos pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, užtraukiantis jo civilinę atsakomybę, kuri grindžiama specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu.
Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; kt.).
Taigi, taikydamas atsakomybę vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, teismas visų pirma turi nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt.( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
Kaip minėta, ieškovė įrodinėja, kad atsakovo V. Ž. vadovaujama bendrovė jau 2012 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki. Tą aplinkybę grindžia tuo, kad nors atsakovas nuo 2012 m. nustatyta tvarka neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, tačiau iš jo sudaryto 2012 m. gruodžio 31 d. (t. 4, b. l. 77) ir 2013 m. gruodžio 31 d. balansų (e. b. t. 1, b. l. 39) matyti, jog įmonė jau 2012 m. pabaigoje buvo nemoki. Pagal šių balansų duomenis įmonė 2002 m. pabaigoje turėjo 588 130 Lt (170 334,22 Eur) vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 314 776 Lt (91 165,43 Eur), t. y. viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Nors nėra pateikta tiesioginių įrodymų apie tuo metu buvusius bendrovės pradelstus įsipareigojimus, tačiau byloje pateiktų įrodymų visuma leidžia konstatuoti atsiradusį įmonės nemokumą 2012 m. pabaigoje. Pirmiausia, tai patvirtina 2013-2015 m. atsakovo sudarytų balansų (e. b. t. 1, b. l. 39-40) duomenys, iš kurių matyti, kad po 2012 m. bendrovės finansinė padėtis tik blogėjo, t. y. turtas mažėjo, o įsipareigojimai augo, nes 2013 m. į balansą įrašyto turto vertė jau tebuvo 391 442 Lt (113 369,43 Eur), o įmonė turėjo 414 756 Lt (120 121,64 Eur) dydžio per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, t. y. įsipareigojimai jau viršijo net turimo turto vertę. 2015 m. gruodžio 31 d. balanso (e. b. t. 1, b. l. 40) duomenys patvirtina, kad bendrovė 2014 m. pabaigoje turėjo 109 565 Eur vertės (t. y. dar šiek tiek sumažėjusios) turto, o trumpalaikiai įsipareigojimai dar labiau išaugo ir sudarė 142 956 Eur, 2015 m. pabaigoje turto vertė buvo 76 230 Eur, o įsipareigojimai – 144 567 Eur.
Pažymėtina, kad didelė dalis kreditorių reikalavimų, kurie buvo atsiradę dar 2012 m. pabaigoje, išliko iki pat bankroto bylos iškėlimo. Pagal pateiktus kreditorių reikalavimus pagrindžiančius duomenis (e. b. t. 1, b. l. 41-217) ir patikslintame ieškinyje pateiktos lentelės duomenis tokie įsipareigojimai sudaro 34 688,05 Eur, t. y. per 3 metus išliko daugiau kaip trečdalis 2012 m. buvusių skolų, kas neabejotinai patvirtina įmonės nepajėgumą atsiskaityti su kreditoriais nuo pat 2012 m. pabaigos. Pažymėtina, kad įsiskolinimas VMI yra atsiradęs nuo 2010 m. vasario mėn. (e. b. t. 3, b. l. 42-46), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui nuo 2012 m. liepos mėn. (e. b. t. 3, b. l. 47). Būtent šiems dviem kreditoriams įmonės įsiskolinimai yra didžiausi, o prievolių valstybei nevykdymas rodo akivaizdų įmonės finansinį nepajėgumą.
Aplinkybę, kad bendrovė jau 2012 m. buvo nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais, pagrindžia ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. baudžiamajame įsakyme (priimtame baudžiamojoje byloje Nr. I-350-416/2016) esantys duomenys (e. b. t. 1, b. l. 29-38). V. Ž. baudžiamojoje byloje pripažino faktą, kad UAB „Lavirda“ nevykdant prievolių mokesčių administratoriui Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM viršininko sprendimu nuo 2012 m. balandžio 27 d. buvo areštuotas visas nekilnojamasis turtas ir automobiliai, baudžiamajame įsakyme taip pat nustatytas faktas, kad 2012-04-27 turto arešto aktu areštuotas UAB „Lavirda“ turtas 143 545,66 Lt sumai, 2012-04-28 turto arešto aktu – 8 055,29 Lt sumai. Pažymėtina, kad ir pats atsakovas V. Ž. apklaustas kaip įtariamasis buvo parodęs, jog jis nevykdė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus reikalavimo mokėti įmokas ne dėl tyčinių veiksmų, o dėl to, kad įmonės ekonominė padėtis buvo sunki ir įmonė buvo nemoki. Nors dabar atsakovas, gindamasis nuo ieškinio reikalavimų, teigia, kad negalima daryti išvados, jog įmonė 2012 m. pabaigoje jau buvo nemoki, nes to nenustatė specialistas baudžiamojoje byloje, tačiau teismas vertina, kad toks įrodymas nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes specialisto išvadoje įmonės finansinės padėties, egzistavusios 2012 m. gruodžio 31 d., aplinkybės nebuvo vertinamos ir galimas šio laikotarpio bendrovės nemokumas nebuvo nustatinėjamas.
Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Šis sužinojimo momentas priklauso nuo faktinių aplinkybių, t. y. kada vadovas turėjo objektyvią galimybę susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Dėl to sprendžiant dėl vadovo sužinojimo apie nemokumą momento, vertintina ne tik aplinkybė, ar jis faktiškai žinojo apie nemokumą, bet ir tai, ar jis neprivalėjo žinoti apie nemokumą atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas V. Ž. yra pasirašęs 2012 m. gruodžio 31 d. balansą (taip pat ir 2013 m. balansą), o 2012 m. balansas buvo patvirtintas 2013 m. balandžio 26 d., atsakovas būtent nuo šio momento turėjo galimybę įvertinti įmonės finansinę padėtį, kaip nemokios įmonės, ypač kai jam buvo žinoma, kad jau buvo areštuotas įmonės turtas, o neįvykdyti įsipareigojimai VMI ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui sudarė reikšmingo dydžio sumas. Bendrovės vadovas dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė ne tik po to, kai buvo patvirtintas 2012 m. balansas ir paaiškėjo nemokumo situacija, bet ir vėliau, nes bankroto byla iškelta tik 2016 m. ir pagal kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus pareiškimą. Taigi, patvirtinus 2012 m. balansą, atsakovas V. Ž. jau turėjo suprasti ir žinoti apie jo vadovaujamos bendrovės nemokumą, todėl jam nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. nevykdžius įstatyme numatytos imperatyvios pareigos, toks jo neveikimas vertintinas, kaip vadovo neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
Ginčo atveju nustačius, kad atsakovas ne vėliau kaip 2013 m. balandžio 26 d. turėjo sužinoti apie bendrovės nemokumą, turi būti vertinamas naujų įsipareigojimų prisiėmimas ir esamų įsipareigojimų padidėjimas nuo 2013 m. balandžio 27 d. iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo. Pagal ieškovės pateiktus duomenis, tai sudaro 69 420,83 Eur (e. b. t. 4, b. l. 115-118), tačiau įvertinus nustatytą aplinkybę, kad kreditoriaus VMI prie LR FM finansinis reikalavimas, pardavus įkeistą turtą ir jam 2018 m. lapkričio mėn. 22 d. pervedus 14 002,24 Eur, buvo sumažintas, ką patvirtina byloje pateikti įrodymai (e. b. t. 4, b. l. 103-105, 106), padarytos žalos dėl padidėjusių kreditorių reikalavimų ir atsiradusių naujų reikalavimų dydis yra 55 418,59 Eur (69 420,83 Eur – 14 002,24 Eur).
Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nesant kito bendrovės turto, nurodyta kreditorių skolų dalis (išaugusi ir atsiradusi nauja po to, kai vadovas neįvykdė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo) liks nepadengta ir nepadengta todėl, kad bendrovės vadovas savalaikiai nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, ir tai sąlygojo finansinių įsipareigojimų kreditoriams susiformavimą ar padidėjimą.
Atsakovas nurodo, kad tokiai situacijai įtakos galėjo turėti ir kiti veiksniai, pvz. tai, kad nebuvo laiku realizuotas VMI reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštuotas turtas, kad nei VMI, nei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius, kurių patvirtinti reikalavimai yra didžiausi, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau šios jo nurodytos aplinkybės nepaneigia atsakovo, kaip bendrovės vadovo, visų pirmiausia jam įstatyme nustatytos pareigos savalaikiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymo. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų jo kaltę, ar paneigtų virš nustatytas aplinkybes.
Nustačius visas atsakovo V. Ž. civilinės atsakomybės savalaikiai nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo sąlygas, ieškinys tenkintinas iš dalies, įvertinus tas aplinkybes, kad atsakovas V. Ž. apie įmonės nemokumą turėjo sužinoti ne 2012 m. gruodžio 31 d., kaip teigia ieškovė, bet 2013 m. balandžio 27 d., kai jau buvo patvirtintas balansas, dėl ko žalos dydis nustatytinas pagal ieškovės pateiktus duomenis apie kreditorių reikalavimų padidėjimą nuo 2013 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. sausio 26 d. (kai įsiteisėjo nutartis iškelti bankroto bylą), t. y. 55 418,59 Eur.
Patenkinus reikalavimą dėl žalos atlyginimo, tenkintinas ir ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo įstatymų numatyto dydžio procesines palūkanas – 5 % nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Ieškovė ieškinį grindė ir kitu pagrindu, t. y. kad atsakovas, būdamas vadovu ir vieninteliu akcininku, nevykdė ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos tuomet, kai bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, sušaukti akcininkų susirinkimą, kuris turėjo svarstyti klausimus dėl sprendimų, numatytų ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje, priėmimo. Tačiau ieškovė ieškinį šiuo pagrindu reiškia alternatyviu būdu, t. y. tik tuomet, jei nebūtų konstatuota atsakovo civilinė atsakomybė aukščiau nurodytu ir jau išanalizuotu pagrindu (dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo). Kadangi pastarasis pagrindas ieškovės yra įrodytas ir ieškinys iš dalies tenkinamas šiuo pagrindu, alternatyvus ieškinio pagrindas neanalizuotinas, tačiau pažymėtina, jog ši alternatyvi galimybė iš esmės patvirtina atsakovo konstatuotos atsakomybės pagrįstumą, kadangi atsakovas nevykdė ir kitos pareigos imtis tam tikrų veiksmų (ir kaip vadovas, ir kaip vienintelis akcininkas), paaiškėjus, kad bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškinį tenkinus iš dalies, iš atsakovo V. Ž. priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei – 1 056 Eur ((900 Eur + ((55 418,59 Eur – 30 000 Eur) x 2 proc.))) x 75 proc.) žyminis mokestis ir 8,61 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 ir 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Lavirda“ (juridinio asmens kodas 165601811) 55 418,59 Eur (penkiasdešimt penkis tūkstančius keturis šimtus aštuoniolika eurų ir 59 euro centus) žalos atlyginimą ir 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. kovo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 1 056 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt šešis eurus) žyminį mokestį ir 8,61 Eur (aštuonis eurus ir 61 euro centą) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.