Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja R. Andrulienė Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00954-2013-6 Procesinio sprendimo kategorija 44.2.;121.21.;126.8

NUTARTIS

2013 m. rugsėjo 11 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal ieškovo bankrutavusios IĮ „Transfėja“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Forsina“, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1880-459/2013, iškeltoje pagal ieškovo bankrutavusios IĮ „Transfėja“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Forsina“, ieškinį atsakovei L. J. dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovės atsiliepimas į ieškinį negautas. Ieškovo pateikti procesiniai dokumentai 2013-03-13 atsakovei L. J. įteikti viešo paskelbimo būdu, nes nežinoma atsakovės faktinė gyvenamoji vieta (CPK 130 str.), (b. l. 41,42). Ieškovas ieškinyje sutiko, kad sprendimas būtų priimtas už akių (b. l. 2-5).

1.Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nevykdo pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.), administratorius, reikšdamas ieškinį, objektyviai neturėjo galimybės pateikti įrodymų, koks turtas įmonėje buvo bankroto bylos iškėlimo momentu ir kokia buvo šio turto vertė. Todėl, nesant finansinių ataskaitų, ieškovas reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d., 2012 m. spalio 10 d. nutartimis, kad IĮ „Transfėja“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma yra 26 668,93 Lt.

2. Žala bankrutavusios IĮ „Transfėja“ kreditoriams atsirado dėl to, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų/neveikimo, t. y. pareigos perduoti administratoriui įmonės turtą ir dokumentus nevykdymo, kreditoriai neturi galimybės patenkinti savo reikalavimų bankrutuojančios įmonės likvidavimo metu realizuojant įmonės turtą. Bankrutuojančios įmonės skolų kreditoriams apimties vertinimas, kaip žalos įmonei nustatymo kriterijus, taikytas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-30 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-328/2008).

3. Bankrutuojanti įmonė turto ir pajamų, į kuriuos galima nukreipti išieškojimą, neturi, todėl sprendžia, kad 10 000,00 Lt administravimo išlaidos yra pagrįstas žalos dydis (CK 6.249 str.).

4. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui yra iškelta bankroto byla ir reikalavimą dėl įmonei atsiradusios žalos atlyginimo administratorius pareiškė ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių interesais, toks ieškinys priskirtinas prie viešąjį interesą ginančių materialinių teisinių reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad pareikštas ieškinys neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų, kad jame nėra išsamiai išdėstytos pareikštąjį reikalavimą pagrindžiančios aplinkybės, bei kad nėra pateikti leistini pareikštąjį reikalavimą pagrindžiantys įrodymai, turėjo pakankamą pagrindą įpareigoti ieškovą pašalinti ieškinio trūkumus, nustatydamas terminą trūkumams pašalinti, o ne atmesti ieškinį (CPK 114 str., 115 str., 138 str.).

5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodo, kad ieškovas nesiėmė jokių papildomų veiksmų, kad atsakovė būtų informuota apie savo pareigą, t. y. atsakovei buvo išsiųstas tik vienas laiškas, jo neįteikus, ieškovas nebandė jo įteikti ar susisiekti su atsakove kitais būdais. Apeliantas prašo 2012-02-01 prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei Šiaulių apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo biuro 2012-02-07 nutarimą prijungti prie nagrinėjamos bylos, nes šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo įvertinus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių motyvus (CPK 314 str.). Šie įrodymai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas, jog ieškovas nesiėmė jokių papildomų veiksmų, kad atsakovė būtų informuota apie savo pareigą.

6. Teismo nurodoma aplinkybė, kad atsakovei buvo išsiųstas tik vienas laiškas, kuris nebuvo įteiktas, nes atsakovė jo neatsiėmė, jokios reikšmės vertinant ieškovo reikalavimo pagrįstumą neturi, bei įmonės vadovės ir savininkės atsakomybės dėl bankroto administratoriui neperduoto turto ir dokumentų (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 1 p.) nepanaikina.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Ieškovas - bankrutavusi IĮ (BIĮ)„Transfėja“, išdėstydamas ieškinio dalyką ir ieškinio pagrindą, nurodė, kad atsakovė L. J. yra bankrutavusios IĮ „Transfėja“ savininkė ir vadovė. Šiaulių apygardos teisme 2011 m. spalio 28 d. iškėlus įmonei bankroto bylą, jai buvo išsiųstas įsakymas dėl valdymo organų įgaliojimų ir dokumentų perdavimo bankroto administratoriui UAB „Forsina“, tačiau iki šiol neperduotas joks bankrutuojančios įmonės turtas, piniginės lėšos ir/ar turtinės teisės bei įmonės dokumentai. Todėl ieškovas mano, kad tokie atsakovės veiksmai yra Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 10 str. 7 d. 1 punkte numatytos pareigos nevykdymas, todėl turi būti pripažinti neteisėtais ir sukėlusiais bankrutuojančiai įmonei bei jos kreditoriams atitinkamą žalą. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartyje taip pat buvo konstatuota, kad IĮ „Transfėja“ finansinės ataskaitos nebuvo teikiamos VĮ „Registrų centro“ Juridinių asmenų registrui. Iškėlus įmonei bankroto bylą, atsakovė turto bei teisingai įformintų duomenų apie bendrovės turto panaudojimą administratoriui nepateikė, todėl atsakovė, kaip asmuo, atsakingas už IĮ „Transfėja“ turto išsaugojimą, privalo atlyginti įmonei žalą, kurią sudaro bankrutuojančios IĮ „Transfėja“ bankroto byloje teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą, t. y. 26 668,93 Lt, bei 10 000,00 Lt bankroto administravimo išlaidos.

Vadovaujantis LR CPK 42 straipsnio 1 dalimi, ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis disponuoja savo nuožiūra. Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas.

Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).

Nuo faktinio ieškinio pagrindo privalu skirti teisinį ieškinio pagrindą – ginčo santykiui taikytinas konkrečias materialiosios teisės normas.

Pagal civilinio proceso įstatymą ieškovas nėra įpareigotas ieškinyje nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, o jei jis yra nurodytas, bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Šiuo klausimu teismų praktika yra aiški ir nuosekli. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą išaiškinta, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012 ir kt.). Tačiau teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo (negali sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis). CPK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo teisė keisti ieškinio pagrindą arba dalyką, tačiau bet kuriuo atveju ieškinio pagrindo ar ieškinio dalyko pakeitimas negalimas apeliacinės instancijos teisme, nes apeliacijos paskirtis – jau išnagrinėtose bylose priimtų teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). Apeliacinis procesas nelaikomas nauju, pakartotiniu bylos nagrinėjimu, todėl, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas paprastai negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų pirmosios instancijos teismo. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas negali ieškinio nagrinėti kitu faktiniu pagrindu, nei išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas aiškiai nurodė atsakovės L. J. veiksmus (neveikimą), dėl kurių, ieškovo manymu, bankrutuojančiai įmonei buvo padarytas 36 668,93 Lt nuostolis (žala) bei kitos iš to išplaukiančios pasekmės (palūkanos). Tai yra, ieškovas aiškiai nurodė faktinį ieškinio pagrindą, kurio nei pirmosios instancijos teismas, nei juo labiau apeliacinės instancijos teismas, keisti negali, todėl pirmosios instancijos teismas savo Sprendime už akių teisingai nurodė, kad tokie atsakovės veiksmai ir/ar neveikimas, kuriuos nurodė ieškovas, nebuvo priežastiniame ryšyje nei su IĮ “Transfėja” 26 668,93 Lt įsiskolinimu kreditoriams, nei su bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidomis (10 000 Lt).

Tam, kad atsirastų pagrindas iš buvusio įmonės vadovo ar/ir juridinio asmens dalyvio priteisti įmonei (o tuo pačiu ir jos kreditoriams) padarytus nuostolius (žalą), būtina nustatyti visas įmonės vadovo atsakomybės taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad įmonės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad įmonės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006). Įmonės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas konkrečius įmonės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą. Turi būti įrodyta, kad atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) lėmė turto netekimą: jo neišsaugojimą ar pasisavinimą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Žalos galėjo būti padaryta, jeigu atsakingas asmuo (kasatorius) iš neteisėtų veiksmų būtų gavęs naudos, kuri kreditoriaus reikalavimu galėtų būti pripažinta nuostoliais (CK 6.249 straipsnio 1, 2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė aiškius, plačius ir suprantamus motyvus, kodėl pagal ieškovo nurodytą faktinį pagrindą netenkino pareikšto ieškinio, ir kolegija sutinka su šiais teismo motyvais ir argumentais, jų nebekartoja. Dėl to, kad atsakovė bankroto bylos iškėlimo dienai nesudarė balanso, bankroto administratoriui neperdavė dokumentų ir turto, kurio pagal šioje konkrečioje byloje esančius įrodymus, galimai ir nebuvo, nei 26 668,93 Lt įsiskolinimas kreditoriams, nei 10 000 Lt įmonės administravimo išlaidos, neatsirado.

Įmonės vadovas už LR Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 10 str. 7 dalyje nustatytų pareigų nevykdymą, t.y. balanso nesudarymą, dokumentų bei turto neperdavimą ir pan., bankroto bylą nagrinėjančio teismo gali būti nubaustas iki 10 tūkstančių litų bauda, be to, teismas gali apriboti šio asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p., 14 d.), gali būti keliamas klausimas dėl įmonės vadovo baudžiamosios atsakomybės, tačiau šių pareigų nevykdymas automatiškai nereiškia, kad buvo padaryta žala.

Įmonės vadovo ir juridinio asmens dalyvio atsakomybė gali atsirasti dėl netinkamų, nesąžiningų šių asmenų veiksmų ar neveikimo, susijusių su įmonės valdymu iki bankroto (CK 2.87 str. 7d.), ĮBĮ 10 str. 11 dalyje nustatyta, kad iš įmonės vadovo ir juridinio asmens dalyvio gali būti priteisti įmonės patirti nuostoliai, kurie buvo patirti dėl vengimo iškelti bankroto bylą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011), tačiau tokių faktinių aplinkybių šioje byloje ieškovas nenurodė, įrodymų nepateikė (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentai, kad teismas, gindamas viešąjį interesą, ir manydamas, kad pareikštas ieškinys neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų, kad jame nėra išsamiai išdėstytos pareikštąjį reikalavimą pagrindžiančios aplinkybės, bei kad nėra pateikti leistini pareikštąjį reikalavimą pagrindžiantys įrodymai, turėjo pakankamą pagrindą įpareigoti ieškovą pašalinti ieškinio trūkumus, nustatydamas terminą trūkumams pašalinti, o ne atmesti ieškinį kaip tai numatyta CPK 114 str., 115 str., 138 str.

Ieškinys atitiko ieškiniui keliamus turinio ir formos reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo taisyti jo trūkumus. Kaip jau buvo minėta, ieškinio dalyką ir faktinį jo pagrindą nurodo ne teismas, o ieškovas, be to teismas šios kategorijos bylose neprivalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, juolab, kad bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius negali būti laikomas silpnesne bylos šalimi, nes yra juridinis asmuo, turintis galimybę pats arba per atstovus tinkamai pasirengti bylai.

Pažymėtina, kad ieškovo apeliaciniame skunde yra prieštaravimu: ieškovas nurodė, kad „bankrutuojanti įmonė turto ir pajamų, į kuriuos galima nukreipti išieškojimą, neturi“, todėl argumentas, kad atsakovė, neperduodama turto, padarė žalą bankrutavusiai įmonei ir jos kreditoriams, akivaizdžiai prieštaringas.

Kiti ieškovo (apelianto) skundo argumentai (dėl nepakankamų pastangų surasti atsakovę, nustatyti jos gyvenamąją vietą, pranešti apie pareigą bankroto administratoriui perduoti dokumentus ir turtą) ginčijamo sprendimo esmės nekeičia ir nesuteikia pagrindo sprendimą pakeisti ar panaikinti. Šios ginčijamame sprendime nurodytos aplinkybės yra teisingos, nes tiek šioje byloje, tiek ir IĮ „Transfėja“ bankroto byloje Nr. B2-255-124/2013, nagrinėjamoje Šiaulių apygardos teisme, nėra duomenų, kad atsakovei L. J. asmeniškai būtų pranešta apie bankroto bylos iškėlimą ir apie įpareigojimą perduoti dokumentus bei turtą bankroto administratoriui.

Ieškovo prie apeliacinio skundo pridėtas „Nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą“ bylos esmės nekeičia.

Apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008, savo faktinėmis aplinkybėmis visiškai skiriasi nuo šios nagrinėjamos bylos, todėl ja vadovautis nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo procesinio sprendimo ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo pateiktus įrodymus, nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių bei principų, nustatytų CPK 185 straipsnyje, teisingai pritaikė materialinės teisės normas.

Dėl išdėstyto, apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimas už akių paliktinas nepakeistas.

Apeliantas bankrutavusi IĮ „Transfėja“ pagal įstatymą yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 2 d.), todėl apeliacinį skundą atmetus, iš jo mokėtinas už apeliacinį skundą žyminis mokestis valstybei nepriteistinas (LR CPK 96 str. 2 d.).

Atsakovė nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos iš apelianto nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.