- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-03-17
- Bylos Nr.
- 1A-205-1121/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-17371-2020-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Darius Pranka, Paulius Veršekys
- Advokatai
- Rokas Kairelis
- Kategorijos
- 1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str
- 1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
- 1.1.9.10Dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 72-2 str.)
- 1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
- 2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
- 2.4.6.5.3Kai pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nutraukė baudžiamąją bylą, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 3 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Dariaus Prankos, Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant prokurorei Ritai Sabaitei (nuotoliniu vaizdo ir garso konferencijos būdu, naudojant ZOOM programą),
asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, V. V. ir jo gynėjui advokatui Rokui Kaireliui (nuotoliniu vaizdo ir garso konferencijos būdu, naudojant ZOOM programą),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Ritos Sabaitės (toliau – prokurorė) ir V. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. V., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl padarytos nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.
A. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista iš V. V. 400 Eur (keturi šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo A. V.. Nukentėjusiosios prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. V. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo kaltinant jį nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymu, t. y. baudžiamąją bylą išnagrinėjus Vilniaus miesto apylinkės teisme nustatyta, kad V. V., 2020 m. gegužės 2 d. laikotarpiu nuo 20 val. iki 22 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu su savo žmona A. V., parvertė ją ant lovos ir užgriuvo ją, užlaužė jai kairę ranką, gulinčiai sudavė nenustatytą kiekį, tačiau ne daugiau kaip dešimt smūgių vaikiška striuke į įvairias kūno vietas, po ko, tęsiantis konfliktui, nukentėjusiajai bandant užkirsti jam kelią, jog neišeitų su dukra, pastūmė ją bei prispaudė jos dešinę koją prie durų staktos, tokiais savo veiksmais padarydamas A. V. poodines kraujosruvas krūtinėje, rankose, dešinėje kojoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir pripažinti V. V. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, bei paskirti jam bausmę – laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje ir būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu, mokymusi arba gydymusi. Taip pat prašoma tenkinti A. V. prašymą dėl proceso išlaidų ir priteisti iš V. V. 400 Eur advokato išlaidoms padengti. Likusią nuosprendžio dalį prašoma palikti nepakeistą.
3. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį, t. y. V. V. nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. V. V. veikoje yra visi BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Jis ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepripažino padaręs nusikaltimą, kritiškai nevertino savo poelgio, todėl V. V. laikytinas pavojingu visuomenei asmeniu, kurio veiksmai gali padaryti realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams.
4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2020 m. gegužės 2 d. V. V. sukėlė A. V. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažinta, kad V. V. veiksmai buvo pakankamai stiprūs ir intensyvūs, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į įvykio situaciją ir nukentėjusiosios elgesį, nepagrįstai nusprendė, kad pagal veikos objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius V. V. padaryta nusikalstama veika nėra tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga jį traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta bausme, todėl nepagrįstai veiksmus pripažino mažareikšmiais.
5. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, jog neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis padaryta ar buvo siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Tik tokia veika, kuri, turėdama konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, iš esmės nepadaro ar negali padaryti realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra vertinama kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo prasme.
6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas pirmiausia turėtų vertinti žalos dydį. Aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju žalos padarymą iš dalies lėmė iki įvykio buvusi konfliktinė situacija ir pačios nukentėjusiosios elgesys, nedaro veikos mažiau pavojingos. Byloje nustatyta, kad A. V. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. konflikto metu jai buvo užlaužta ranka pagriovus ant lovos ir suduota ne daugiau kaip dešimt smūgių vaikiška striuke į įvairias kūno vietas, o tęsiant nusikalstamą veiką, ji buvo pastumta bei jos dešinė koja prispausta prie durų staktos. Šiais V. V. veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai – poodinės kraujosruvos krūtinėje, rankose, dešinėje kojoje. Sukeltų padarinių (nežymaus sveikatos sutrikdymo) rūšinis pavojingumas nebuvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas. Teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad V. V. padaryta veika gali būti pripažinta mažareikšme, nes dėl jo veiksmų atsiradę padariniai siekia pavojingumo ribą, kai baudžiamoji atsakomybė yra taikytina. Be to, pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį, tokiu būdu pripažindamas, kad dėl V. V. smurtinių veiksmų buvo padaryta ir neturtinė žala.
7. Pasak prokurorės, V. V., parversdamas nukentėjusiąją ant lovos, užlauždamas jos ranką ir suduodamas ne mažiau dešimties smūgių vaikiška striuke į įvairias kūno vietas, po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus ir pastumdamas nukentėjusiąją bei prispausdamas jos koją prie durų staktos, neabejotinai suprato, kad taip ją sužalos ir to siekė. Be to, veiksmai nebuvo vienkartiniai ar trumpalaikiai, priešingai, jie tęsėsi tam tikrą laiko tarpą, buvo suduota ne mažiau dešimties smūgių, o tęsiantis konfliktui ir nukentėjusiajai bandant užkirsti kelią, kad V. V. neišeitų su dukra, smurtiniai veiksmai buvo tęsiami. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai ir sukeltas fizinis skausmas būtų nulemti pastarosios netinkamo sąmoningo elgesio, nes net ir esant įtemptiems santykiams bei konfliktams, fizinio smurto naudojimas negali būti pateisinamas.
8. Apeliaciniu skundu V. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, o pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak V. V., smūgių sudavimas minkštu medžiaginiu daiktu (vaikiška striuke, o ne kumščiu ar delnu) ir apsistumdymas, siekiant išeiti pro duris, V. V. negalėjo būti suvokiami kaip pavojingi veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu. Striukės elementai užima labai mažą drabužio plotą, todėl tikimybė, kad bus pataikyta kitam asmeniui būtent užtrauktuku ar raišteliu yra labai nedidelė. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio teksto lieka neaišku, kaip yra įmanoma tyčia prispausti kito asmens kojos vidinę pusę prie durų staktos. Pati nukentėjusioji šios aplinkybės taip pat negalėjo paaiškinti, t. y. jos paaiškinimai viso proceso metu keitėsi dėl kojos sužalojimo.
10. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad duodamas paaiškinimus V. V. nuosekliai nurodė, jog neturėjo tikslo sužaloti nukentėjusiąją ar jai sukelti fizinį skausmą. Jis siekė tik nutraukti neadekvatų pastarosios elgesį, prasidėjusį nuo jo ir vaiko apipylimo arbata, vėliau sekusių smūgių sudavimo V. V. ta pačia vaikiška striuke, trukdymo aprengti dukrą ir panašių veiksmų, ko iš dalies neneigia ir pati A. V.. Pažymėtina ir tai, kad byloje nagrinėjamas įvykis laikytinas abipusiu konfliktu, išprovokuotu asmenų ilgalaikių nesutarimų, vidinių nuoskaudų ir asmeninių interesų, kurio metu V. V. nesiekė sukelti fizinio skausmo nukentėjusiajai ar ją sužaloti.
11. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria V. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir jo gynėjas advokatas palaikė apeliacinį skundą bei prašė V. V. išteisinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas. V. V. apeliacinis skundas atmestinas
12. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas bylas apeliacine tvarka, patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
13. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti bei pagrįsti nebūtų naikinami ir (ar) keičiami. Pažymėtina, kad nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, skiriamos bausmės arba baudžiamojo poveikio priemonės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais bylos įrodymais bei duomenimis.
14. Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria V. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 37 straipsniu. V. V. apeliaciniu skundu nesutinka su tuo, kad jis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, nes jo veiksmuose nėra būtinojo BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio, t. y. tyčios. Atsižvelgiant į apeliaciniuose skunduose suformuluotus reikalavimus, teisėjų kolegija skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendį tikrina toje apimtyje, kiek to yra prašoma proceso dalyvių.
Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies
15. Asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl nukentėjusiosios A. V. sužalojimų ir pastarajai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, nenurodoma, kad sužalojimai galėjo būti padaryti kitu laiku bei kitoje vietoje, kito asmens ar pačios nukentėjusiosios. V. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad fizinis kontaktas tarp jo ir nukentėjusiosios buvo tyčinis, t. y. jog jis suprato savo veiksmų pavojingą pobūdį, kad savo veiksmais gali sutrikdyti A. V. sveikatą, ir šių padarinių norėjo. Pasak atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens, jis smūgių sudavimo minkštu medžiaginiu daiktu ir apsistumdymo, siekiant išeiti pro duris, negalėjo suvokti kaip pavojingų veiksmų žmonos atžvilgiu.
16. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis – materialioji, todėl būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas arba prieš jį smurtaujama, t. y. baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, jog būtų sukeliami atitinkami BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020).
17. Šioje baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2020 m. gegužės 2 d. laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 22.00 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), įvyko konfliktas tarp V. V. ir A. V.. Įvykusio konflikto dėl besitęsiančių nesutarimų šeimoje neneigia tiek nukentėjusioji, tiek asmuo, kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Taip pat byloje nustatyta ir tai, kad A. V. šio konflikto metu buvo nežymiai sutrikdyta sveikata (past. – kilo BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai), t. y. padarytos poodinės kraujosruvos krūtinėje, rankose, dešinėje kojoje, šias kūno vietas paveikus buku daiktu (daiktais), padarant mažiausiai vienuolika trauminių poveikių, ką patvirtina (duomenys neskelbtini) specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 51-52). Nukentėjusiajai padarytus sužalojimus taip pat patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, kurių patikimumu neturi pagrindo abejoti ir apeliacinius skundus nagrinėjanti teisėjų kolegija: 1) foto nuotraukos, kuriose vizualiai užfiksuoti sužalojimai ant A. V. kūno, t. y. kraujosruvos dešinėje kojoje, krūtinėje, kairėje rankoje (b. l. 40-43); 2) (duomenys neskelbtini) Ambulatorinio apsilankymo aprašymas, kuriame užfiksuota, jog ant A. V. žastų stebimos gelsvai žalsvos cirkuliarios kraujosruvos, ant dilbių, plaštakų kelios smulkios apvalios kraujosruvos, ant dešinės šlaunies bei dešiniojo kelio vidinėje pusėje stebima apie 20 centimetrų ilgio ir 10 centimetrų (plačiausioje vietoje) mėlyna kraujosruva (b. l. 47-49); 3) liudytojos R. P. nuoseklūs paaiškinimai, kuriais pastaroji nurodė, kad ryte po įvykusio konflikto tarp A. V. ir V. V. matė ant nukentėjusiosios kūno sužalojimo žymes – didelę mėlynę ant kojos, mėlynes ant rankų, pirštų (b. l. 26, 141-142). Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiajai sveikatos sutrikdymas nebuvo padarytas iki ar po šioje byloje nagrinėjamo įvykusio konflikto su savo vyru, t. y. A. V. sužalojimai buvo padaryti būtent V. V. veiksmais, kas atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius sudėties požymius.
18. A. V. 2020 m. spalio 14 d. apklausiama teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad įvykus konfliktui dėl dukros išsivežimo į (duomenys neskelbtini), sutuoktinis V. V. aprengė jų dukrą, susinervino ir įstūmė nukentėjusiąją į miegamąjį bei pačiupęs už jos rankos bandė uždaryti duris. Nukentėjusioji atidarė duris, tada V. V. puolė ją ir parvertė ant lovos, užlaužė jos ranką ir su dukros striuke įsiutęs pradėjo daužyti nukentėjusiąją, užgriuvęs ant jos. Ji bandė atstumti V. V. savo kaire ranka ir atsistoti, tačiau jis ją stipriai laikė už rankos riešo, o nukentėjusioji kita ranka (dešine) dengė savo veidą, nes V. V. pradėjo ją daužyti su striuke. Kai V. V. ją daužė striuke, jis stipriai laikė jos ranką, kurios negalėjo pajudinti. Po to, kai viskas baigėsi, V. V. nuėjo rengti dukros. Nukentėjusioji norėjo užrakinti buto duris, tačiau V. V. ją pagavo ir visa jėga nustūmė, o jos koja liko užspausta visu sutuoktinio kūno svoriu. Jis atsirakino duris ir išėjo su dukra. Po šio įvykio, t. y. kitą dieną jai skaudėjo ranką, koją, raumenis, dėvint kelnes skaudėjo ant kojos esančią mėlynę, nes ji buvo gana didelė, nukentėjusioji patyrė ir moralinę žalą. Jai du kartus buvo suteikta (duomenys neskelbtini) (b. l. 139-141).
19. 2020 m. gegužės 6 d. protokole-pareiškime užfiksuota, kad A. V. nurodė, jog 2020 m. gegužės 2 d. vakare jos sutuoktinis V. V. sukėlė grumtynes, kurių metu parvertė ją ant lovos, užgriuvo iš viršaus ant jos, užlaužė kairę ranką ir su vaikiška striuke pradėjo jai daužyti per galvą ir kitas kūno vietas (b. l. 1). Analogiškas aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir 2020 m. gegužės 6 d. įvykusios apklausos metu, t. y. kad įvykus konfliktui dėl vaiko išvežimo į (duomenys neskelbtini), V. V. pradėjo rengti dukrą, ji jam to daryti neleido. Tuomet jis iš koridoriaus ją išstūmė į savo kambarį ir bandė uždaryti kambario duris, tačiau ji to padaryti neleido. Po to, sutuoktinis V. V. nuvertė ją ant kambaryje esančios dvigulės lovos, užgriuvo ant jos iš viršaus ir užlaužė jos kairę ranką su savo dešiniąją ranka, o su kita ranka, kurioje buvo striukė, pradėjo ją daužyti. Su striuke jai daužė per veidą, galvą, kitas kūno vietas. Grumtynių metu ji su dešine ranka norėjo nustumti V. V. ir pati dengdavosi nuo smūgių. Šiais veiksmais jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Kai jis nustojo ją mušti, nulipo nuo jos ir nuėjo rengti vaiko. Aprengęs vaiką jis nusinešė dukrą link durų, nukentėjusioji pabandė užstoti kelią, tačiau V. V. stipriai ją nustūmė ir užspaudė ją (b. l. 14).
20. V. V., apklausiamas 2020 m. spalio 14 d. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog galimai pagavo nukentėjusiosios rankas ir bandė jas sulaikyti, gali būti, kad susirėmimo metu ją pargriovė ant lovos, užgriuvo ant jos. Tęsiantis konfliktui ir jam bandant aprengti dukrą, nukentėjusioji trukdė tai padaryti ir pradėjo jį mušti su dukros striuke, jis pagavo striukę ir gali būti, jog nukentėjusiajai ja sudavė vieną ar kelis kartus. Neneigia, kad jam nukentėjusioji trukdė išeiti iš namų pro duris, todėl gali būti, jog jis pastūmė A. V. ir jis su dukra išėjo iki kieme stovinčio automobilio (b. l. 137-138). Iš esmės analogiškus paaiškinimus V. V. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, t. y. kad trukdydama rengti dukrą, nukentėjusioji bandė jam suduoti su ranka, todėl bandydamas to išvengti, jis pagavo jos ranką, galimai parvertė nukentėjusiąją ant lovos, tačiau jai jokių smūgių nesudavė. Toliau bandant rengti dukrą, jam nukentėjusioji kelis kartus trenkė su striuke, todėl jis atėmė iš jos striukę ir padarė jai tą patį – sudavė striuke. Neatsimena, kad A. V. būtų prispaudęs koją ar užlaužęs ranką (b. l. 69, 76).
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent nuoseklūs, proceso metu nekitę ir neprieštaraujantys vienas kitam nukentėjusiosios A. V. paaiškinimai, kuriais netikėti pagrindo neturi ir teisėjų kolegija, paneigia V. V. poziciją, kad jo veiksmai nebuvo tyčiniai bei nebuvo nukreipti prieš nukentėjusiąją, siekiant pastarąją sužaloti. Įvertinus A. V. paaiškinimus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad V. V. savo tyčiniais veiksmais, parvertė nukentėjusiąją ant lovos ir užgriuvo ant A. V. bei užlaužė jos kairę ranką. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien rankos užlaužimas nukentėjusiajai asmeniui, kuris atlieka tokį veiksmą, turi būti suvokiamas kaip nepageidaujamas kito asmens atžvilgiu ir sukeliantis fizinį skausmą. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji nuosekliai nurodė ir tą aplinkybę, jog V. V. ją ne tik parvertė ant lovos, tačiau ir stipriai laikė jos ranką, kurios nukentėjusioji negalėjo pajudinti, o kita ranka A. V. dengėsi veidą, jog į jį nebūtų suduoti smūgiai vaikiška striuke, t. y. šios aplinkybės patvirtina, kad V. V. ne tik siekė suduoti neapibrėžtą kiekį smūgių vaikiška striuke į įvairias nukentėjusiosios kūno vietas, tačiau užlaužęs A. V. kairę ranką, taip pat norėjo pašalinti kliūtis tai padaryti.
22. Neprieštaraujant atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apeliacinio skundo teiginiui, kad smūgiai nukentėjusiajai buvo suduoti minkštu daiktu (vaikiška striuke), atkreiptinas dėmesys į tai, jog buvo suduotas ne vienas ar du smūgiai, o jų buvo suduota ne daugiau kaip dešimt, kas patvirtina panaudotų smurtinių veiksmų intensyvumą, todėl naivu tikėtis, kad po tokių veiksmų nukentėjusiam asmeniui apskritai nebūtų sukeltas fizinis skausmas. V. V. teiginys, kad vaikiška striuke sudavė tik vieną ar kelis smūgius paneigtinas specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota, jog nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai ne mažiau kaip vienuolika trauminių poveikių. Be to, V. V. atlikdamas smurtinio pobūdžio veiksmus turėjo suvokti ir tai, kad vaikiška striukė turi bukas vietas (pavyzdžiui, užtrauktukas), kurios, esant atliekamų veiksmų intensyvumui, gali sužaloti kitą asmenį, todėl jis turėjo numatyti galinčias kilti pasekmes. Svarbu ir tai, kad V. V., pasak nukentėjusiosios, siekdamas išeiti iš namų su dukra ir nukentėjusiajai to neleidžiant, stipriai pastūmė A. V. ir suspaudė savo kūnu nukentėjusiosios koją, tuo padarydamas dešinėje kojoje poodinę kraujosruvą. Šiais A. V. paaiškinimais nėra pagrindo netikėti, nes byloje esančiose nuotraukose užfiksuota nukentėjusiosios kūno vieta, kurią nukentėjusiosios teigimu, stipriai prie durų suspaudė V. V.. Iš nuotraukų akivaizdu, kad kūno vietos suspaudimas prie durų staktos buvo stiprus, ką patvirtina kraujosruvos dydis ant nukentėjusiosios dešiniosios kojos (b. l. 42-43), todėl atmestina versija, jog V. V. tik susistumdė prie durų su nukentėjusiąja, t. y. jis puikiai suvokė, kad stipriai spaudžia nukentėjusiosios koją prie durų staktos, dėl ko pastarajai turėjo būti sukeltas fizinis skausmas ar padarytas sužalojimas.
23. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atmetami V. V. paaiškinimai, jog jeigu jis nukentėjusiajai ir padarė kokius nors sužalojimus, juos padarė netyčia ar gindamasis nuo jos, nes gynimasis akivaizdžiai būtų nesavalaikis, o byloje nėra jokių duomenų, kad prieš V. V. buvo smurtauta. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad netyčinio sveikatos sutrikdymo versija atmetama įvertinus nukentėjusiosios patirtą sužalojimų kiekį, ant kojos atsiradusios kraujosruvos apimtį. Būtent šios aplinkybės patvirtina, kad fizinis poveikis iš V. V. pusės buvo pakankamai intensyvus tam, kad būtų galima konstatuoti, kad pastarasis nukentėjusiosios atžvilgiu veikė tyčia.
Dėl BK 37 straipsnio taikymo
24. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria V. V., vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo. Prokurorės teigimu, V. V. veiksmai buvo pakankamai stiprūs ir intensyvūs, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pagal nusikaltimo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius padaryta veika nėra tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn. Aplinkybės, kad žalos padarymą iš dalies lėmė iki įvykio buvusi konfliktinė situacija ir pačios nukentėjusiosios elgesys, nedaro veikos mažiau pavojingos, nes A. V. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o sukeltų padarinių rūšinis pavojingumas nebuvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas.
25. BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir visą bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog yra pagrindas taikyti V. V. BK 37 straipsnį ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas.
26. Pagal BK 37 straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449/2012). Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai ar jų kategorijos, kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jeigu padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-413-895/2016, 2K-230-697/2017). Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Jeigu veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271-648/2015, 2K-276-693/2018).
27. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad jeigu įstatymų leidėjas baudžiamajai atsakomybei kilti yra nustatęs tam tikrą vertinamąjį nusikaltimo sudėties požymį, tai veikoje ar jos padariniuose nustačius šį požymį, jo specifikos pagrindu pripažinti veiką mažareikšme paprastai negalima (kasacinė nutartis Nr. 2K – 190/2005). Tiek mažareikšmiškumas, tiek nežymaus sveikatos sutrikdymo padarinių požymiai yra vertinamieji. Jeigu teismas nustatė, kad yra sukelti padariniai – nežymus sveikatos sutrikdymas, pakartotinai juos vertinti mažareikšmiškumo kontekste nėra galima, nes tokiu būdu teisės taikytojas ne tik atliktų „dvigubą“ padarinių vertinimą, bet ir prieštarautų įstatymų leidėjo valiai dėl atitinkamų padarinių sveikatai kriminalizavimo.
28. Skundžiamame nuosprendyje, argumentuojant BK 37 straipsnio taikymą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iki smurto panaudojimo situacija tarp V. V. ir nukentėjusiosios buvo konfliktiška, tarp jų buvo susiklostę įtempti santykiai, kiekvienas iš jų stengėsi, jog vaikas būtų su juo. V. V. veiksmai buvo nulemti ir nukentėjusiosios intensyvaus elgesio (trukdymo išvežti dukrą, neleidimo rengti vaiką ir uždaryti kambario durų, bandymo užstoti kelią, norėjimo užrakinti buto duris), jis praeityje nėra smurtavęs A. V. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad saugodami mažamečio vaiko interesus, abu tėvai privalėjo rasti nekonfliktišką, nekontaktinį būdą vaiko buvimo vietai išspręsti, tačiau abu atsakingi už vaiko gerovę asmenys vaiko akivaizdoje konfliktavo, nesuvaldė emocijų. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo išdėstytos aplinkybės savaime nelemia šioje byloje nagrinėjamos veikos mažesnio pavojingumo. Tokių išvadų pripažinimas kaip teisingų bei pagrįstų teismo baigiamuoju aktu baudžiamojoje byloje iškreiptų BK 140 straipsnio esmę, kadangi reikšmingoje dalyje šios kategorijos baudžiamųjų bylų smurtas yra panaudojamas būtent dėl kilusių ginčų ir įtemptų santykių tarp konflikto šalių.
29. Šiame kontekste pritartina ir prokurorės pozicijai, kad nagrinėjamu atveju nors žalos padarymą iš dalies ir lėmė iki įvykio buvusi konfliktinė situacija bei tam tikras nederamas nukentėjusiosios elgesys, tačiau tai V. V. padarytos veikos pavojingumo nesumažina tiek, jog ji galėtų būti laikoma mažareikšme ir asmeniui negalėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
30. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji buvo parversta ant lovos, ant jos užgriūta ir jai užlaužta kairė ranka, o gulinčiai nukentėjusiajai V. V. į įvairias kūno vietas vaikiška striuke sudavė ne daugiau kaip 10 smūgių, po ko, tęsiantis konfliktui ir nukentėjusiajai bandant užkirsti jam kelią, kad neišeitų su dukra, pastūmė A. V. ir prispaudė jos dešinę koją prie durų staktos, t. y. nukentėjusiajai buvo ne tik sukeltas fizinis skausmas bet ir nežymiai sutrikdyta sveikata, sužalojimai nustatyti net keliose skirtingose jos kūno vietose (krūtinėje, rankose, dešinėje kojoje), kas tik patvirtina ne tik padarytos veikos pavojingumą, bet ir jos intensyvumą.
31. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai buvo padaryta reali žala, t. y. ne tik nežymiai sutrikdyta sveikata, bet ji patyrė ir psichologinę traumą, didelį stresą ir išgąstį, nepatogumus, buvo sutrikdytas jos normalus gyvenimas. Civiliniame ieškinyje nurodoma, kad nukentėjusioji dėl padarytos kraujosruvos beveik mėnesį negalėjo dėvėti moteriškų rūbų (sijono, suknelės), turėjo dėvėti kelnes, jog ant dešinės kojos nesimatytų kraujosruva, turėjo vykti į policiją, samdyti advokatą, negalėjo iš buvusių namų pasiimti būtinų savo asmeninių daiktų, nes bijojo smurto pasikartojimo (b. l. 36). A. V. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos metu patvirtino, kad kitą dieną po byloje nagrinėjamo įvykio jai skaudėjo ranką, koją, raumenis, dėvint kelnes skaudėjo ant kojos esančią mėlynę, nes ji buvo gana didelė, jai du kartus buvo suteikta (duomenys neskelbtini), t. y. padaryta žala buvo ne formali ar simbolinė, tačiau akivaizdi ir nukentėjusiajai sukėlusi negatyvias pasekmes. Šios nustatytos aplinkybės taip pat paneigia galimybę traktuoti V. V. padarytą veiką kaip mažareikšmę.
32. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė BK 37 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai baudžiamąją bylą V. V. atžvilgiu nutraukė, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl BK 37 straipsnio taikymo naikintinas, priimant apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 3 punktas).
Dėl bausmės
33. Teisėjų kolegijai nustačius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 37 straipsnį ir V. V. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, ši klaida ištaisytina asmenį patraukiant baudžiamojon atsakomybėn bei jam skiriant BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.
35. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.
36. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės rūšys: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta V. V. atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių.
37. Skirdama bausmę, teisėjų kolegija vadovaujasi BK 41, 54 ir 61 straipsniuose numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Atsižvelgiama į V. V. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, t. y. jis padarė vieną baigtą, tyčinę, nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis) priskiriamą veiką, į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (smurtas panaudotas kilus konfliktui tarp V. V. ir nukentėjusiosios dėl įtampos šeimoje, asmeninių nesutarimų, siekio dukrą išvežti į (duomenys neskelbtini)), į realius kilusius padarinius (A. V. nežymiai sutrikdyta sveikata, sužalojimai padaryti skirtingose kūno vietose, dėl sužalojimų buvo justi fizinis skausmas, nukentėjusioji patyrė ir neturtinę žalą), taip pat į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teisėjų kolegija vertina ir tai, kad V. V. praeityje neteistas (b. l. 87), byloje nėra duomenų, jog iki nagrinėjamo įvykio būtų smurtavęs prieš nukentėjusiąją ar kitus asmenis, penkerių metų laikotarpyje kartą baustas administracine tvarka už greičio viršijimą (b. l. 88), bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nedirbo, tačiau buvo registruotas Užimtumo tarnyboje. Byloje yra duomenų, kad jis (duomenys neskelbtini) (b. l. 92), tačiau nėra duomenų, jog turėtų priklausomybių alkoholiui ar narkotinėms bei psichotropinėms medžiagoms. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti V. V. paskyrus BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą ir prokurorės apeliaciniu skundu prašomą griežtesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą, įpareigojant V. V. būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nėra susiję su darbu, mokymusi ar gydymusi. Nustatytinas artimas vidurkiui – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmės terminas.
38. BK 72² straipsnyje numatyta, kad teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą. Atsižvelgiant į tai, kad V. V. padarė nusikaltimą prieš savo šeimos narį – žmoną A. V., todėl jam kartu su bausme skiriama ir BK 72² straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė, įpareigojant ją įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.
Dėl proceso išlaidų
39. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
40. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šią baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo gautas nukentėjusiosios A. V. prašymas jos naudai priteisti turėtas proceso išlaidas, t. y. 300 Eur už civilinio ieškinio surašymą ir 100 Eur už advokato konsultacijas bei atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, viso: 400 Eur (b. l. 132). Nukentėjusioji kartu su prašymu pateikė (duomenys neskelbtini) mokėjimo pavedimą, kuriame užfiksuota, kad A. V. savo atstovui advokatui (b. l. 130) pervedė 400 Eur pagal teisinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 133).
41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinių skundų išnagrinėjimo rezultatą, bylos apimtį ir sudėtingumą, į tai, kad ištaisyta pirmosios instancijos teismo padaryta baudžiamojo įstatymo taikymo klaida bei V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, vertina, jog tikslinga nukentėjusiosios atžvilgiu priteisti prašomas turėtas proceso išlaidas. Vertinant tai, kad nukentėjusioji buvo atstovaujama pirmosios instancijos teisme, jai teiktos paslaugos ir ikiteisminio tyrimo metu, taip pat surašant civilinį ieškinį, laikytina, jog prašomos 400 Eur išlaidos yra protingos ir laikytinos proporcingomis suteiktoms paslaugoms, todėl prokurorės apeliacinio skundo prašymas tenkintinas bei šios išlaidos priteistinos iš V. V. nukentėjusiajai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsniu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu,
nusprendžia:
V. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Ritos Sabaitės apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria V. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta, – panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
V. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirti laisvės apribojimo bausmę 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo laiką būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nėra susiję su darbu, mokymusi ar gydymusi.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72² straipsniu, V. V. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per 6 (šešis) mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Priteisti iš V. V. nukentėjusiosios A. V. naudai 400 Eur (keturis šimtus eurų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.