- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-10
- Bylos Nr.
- eB2-516-826/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00680-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Dobrovolskis
- Suinteresuotas asmuo
- L. B., S. B.
dalyvaujant pareiškėjos bankrutuojančios individualios įmonės „Tinkreta“ atstovui bankroto administratoriui S. G., advokatui G. G.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos bankrutuojančios individualios įmonės „Tinkreta“ bankroto administratoriaus S. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims L. B., S. B. dėl bankrutavusios individualios įmonės „Tinkreta“ bankroto pripažinimo tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartimi individualiai įmonei (toliau – IĮ) „Tinkreta“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas S. G.. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 8 d. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 20 d., 2017 m. vasario 10 d., 2017 m. kovo 17 d., 2017 m. kovo 22 d., 2017 m. rugpjūčio 7 d., 2017 m. rugpjūčio 17 d., 2017 m. rugpjūčio 21 d., 2017 m. lapkričio 10 d., 2018 m. gegužės 11 d., 2018 m. spalio 10 d. nutartimis patvirtintas (patikslintas) įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi BIĮ „Tinkreta“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama pripažinti BIĮ „Tinkreta“ bankrotą tyčiniu.
2.1. Nurodė, kad yra pagrindas pripažinti IĮ „Tinkreta“ bankrotą tyčiniu, nes buvo išparduotas įmonei priklausantis turtas pusvelčiui ir apribotos įmonės kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą, nes įmonė nebeturėjo pakankamai turto. BIĮ „Tinkreta“ savininkė L. B. 2016 m., per keletą kartų, iš įmonės kasos pasiėmė 318 111,82 Eur, iš jų tik 32 407,78 Eur panaudojo įmonės ūkinėms reikmėms, o 285 704,04 Eur asmeninėms reikmėms. L. B. išsimokant sau pinigus įmonė turėjo pradelstų skolų kreditorėms UAB „Lemora“, UAB „Spalvų sala“ ir kt. Šis prejudicinis faktas nustatytas Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-802-460/2018, t. y. įmonės veikla buvo sutrikdyta, nes faktiškai visos piniginės lėšos buvo išimtos / eliminuotos iš normalios įmonės komercinės veiklos, o tai sutrikdė mokesčių mokėjimą valstybės biudžetui, medžiagų pirkimą, atlyginimų mokėjimą ir t.t. Šios aplinkybės nurodytos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-381-407/2019. Šie atlikti atsiskaitymo tvarkos pažeidimai nėra mažareikšmiai, kuriuos būtų galima pašalinti kitais kreditorių teisių gynimo būdais. Be to, įmonės turtas buvo parduotas pusvelčiui kitai įmonei, kurios vadovas yra suinteresuotas asmuo S. B..
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo L. B. pateikė atsiliepimą į prašymą bankrotą pripažinti tyčiniu ir prašė jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Pripažįsta, kad iš įmonės kasos 2016 m. pasiėmė 285 704,04 Eur. Šie pinigai buvo įmonės uždirbtas pelnas per 15 m., kuris jai, kaip įmonės savininkei, priklauso. Nuo paimtos pinigų sumos buvo sumokėti mokesčiai valstybei. Tyčios ir sąmoningumo siekiant privesti įmonę prie bankroto nebuvo. Jos tikslas buvo išsimokėti pelną. Pinigų išsimokėjimo momentu skolinių įsipareigojimų kreditoriams nebuvo. Šią aplinkybę patvirtino apeliacinės instancijos teismas, kuris savo nutartyje pripažino, kad 140 000,00 Eur ji išsimokėjo teisėtai.
4. Suinteresuotas asmuo S. B. pateikė atsiliepimą į prašymą bankrotą pripažinti tyčiniu ir prašė jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. BIĮ „Tinkreta“ buvo įdarbintas direktoriumi statybos darbams atlikti, t. y. organizavo ir vykdė veiklą statybų sektoriuje. Įmonės kaip vadovas nevaldė ir jokių sprendimų nepriiminėjo. L. B. išsimokėjo pelną ne iš įmonės apyvartinių lėšų, o iš sukaupto turto, nuo kurio buvo sumokėti mokesčiai valstybei. Įmonės bankrotas buvo sąlygotas neatsiskaitymų už atliktus darbus. Pareiškėja nedetalizavo kokie konkretūs jo veiksmai privedė įmonę prie bankroto.
5. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas bankroto administratorius S. G. palaikė prašymą bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad savininkė, išsiimdama tokią didelę pinigų sumą iš įmonės kasos, sutrikdė įmonės veiklą ir lėmė jos bankrotą. Jo pateikta 2019 m. sausio 10 d. skolos kreditoriams suvestinė patvirtina, jog jau 2016 m. vasario 12 d. L. B. išsiimant pinigus buvo pradelstų atsiskaitymų kreditoriams. Bankroto byloje kreditorių yra žymiai daugiau nei nurodė savo suvestinėje, todėl skiriasi sumos, nurodytos jo pateiktoje lentelėje ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje. L. B. sąmoningai paėmė tokias dideles pinigų sumas ir pardavė pusvelčiui įmonės turtą. Šiuos veiksmus lėmė 2015 m. gruodžio mėn. FNTT pradėtas įmonės veiklos tyrimas, nes 2015 m. įmonė užbaigė pelningai, o po pinigų paėmimo įmonė per 3 mėn. bankrutavo.
6. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjos advokatas G. G. palaikė prašymą bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad įmonės savininkas turi teisę išsimokėti pelną, tačiau nepažeidžiant kreditorių interesų. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog L. B. pelną iš įmonės išsiimdavo kiekvienais metais, tačiau ne tokiomis didelėmis sumomis. BIĮ „Tinkreta“ 2015 m. užbaigė pelningai, tačiau 2015 m. gruodžio mėn. FNTT pradėjo tyrimą, o 2016 m. vasario 12 d. įmonės savininkė jau pasiėmė didelę pinigų sumą, kuri lėmė įmonės finansinių lėšų trūkumą ir 2016 m. birželio 29 d. faktinį jos nemokumą. Įmonei priklausantis turtas buvo parduotas pusvelčiui įmonei, kurios vadovas yra suinteresuotas asmuo S. B.. Įmonės nemokumą lėmė suinteresuotų asmenų veiksmai.
7. Bylos nagrinėjimo metu suinteresuotų asmenų atstovas advokato padėjėjas L. V. prašė prašymo dėl bankrotą pripažinimo tyčiniu netenkinti. Nurodė, kad IĮ „Tinkreta“ bankroto byloje kreditorės UAB „Lemora“, UAB „Vėjuva“, UAB „Gedlina“, UAB „Spalvų sala“ yra pateikusios prašymus patvirtinti kreditinius reikalavimus ir nurodžiusios, jog skolos atsirado žymiai vėliau, nei L. B. 206 m. vasario 12 d. išsiėmė pinigus. Po pelno išsėmimo iš įmonės kasos toliau buvo mokami skoliniai įsipareigojimai kreditoriams, ir tai patvirtina pateikti į bylą banko išrašai.
8. Bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo S. B. prašė prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu netenkinti. Nurodė, kad jis buvo ne įmonės vadovas, o statybos darbų vadovas, kurio funkcijos buvo projektų paieška, kontaktavimas su darbų vadovais ir pan. Apie įmonės finansinius duomenis nieko nežino. Apie pinigų paėmimą jis nežinojo.
9. Bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo L. B. prašė prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu netenkinti. Nurodė, kad įmonei žalos nepadarė, nes pasiėmė įmonės pelną, kuris laikomas savininko nuosavybe. Nuo šios pinigų sumos buvo sumokėti mokesčiai valstybei ir tuo metu įmonė pradelstų skolų neturėjo. Priešingai, turėjo debitorių, kurių skolos suma įmonei buvo apie 40 000,00 Eur. Įmonės finansinė padėtis pablogėjo dėl objektyvių priežasčių, t. y. FNTT tyrimo, darbuotojų netekimo, netinkamai atliktų darbų kokybės ir pan. Ji buvo įmonės kasininkė ir buhalterė. Pinigus paėmė iš įmonės kasos, kurioje laikomos įmonės apyvartinės lėšos. Jos sutuoktinis S. B. apie įmonės finansinę padėtį, jos paimtus pinigus nežinojo, nes dirbo tik statybos darbų vadovu.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas dėl BĮĮ „Tinkreta“ bankroto pripažinimo tyčiniu tenkintinas.
10. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu gautas iki JANĮ įsigaliojimo, todėl taikytinos galiojusio ĮBĮ nuostatos.
11. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
12. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių požymių, dėl kurio kilo bankrotas: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 30 punktas). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
14. Nagrinėjamu atveju BIĮ „Tinkreta“ bankroto administratorius reikalavimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės grindė 2 pagrindais: nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, sudarymu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
15. Pareiškėja įrodinėjo, kad tyčinį BIĮ „Tinkreta“ bankrotą lėmė per 2016 m. iš įmonės kasos 2016 m. vasario 12 d., 2016 m. kovo 30 d., 2016 m. birželio 29 d., 2016 m. liepos 29 d., 2016 m. rugpjūčio 25 d. paimti 318 111,82 Eur pinigai, iš kurių tik 32 407,78 Eur buvo panaudota įmonės ūkinėms reikmėms, o 285 704,04 Eur L. B. reikmėms. Suinteresuotas asmuo neginčija, kad šią pinigų sumą ji pasiėmė iš BIĮ „Tinkreta“ kasos (CPK 187 straipsnio 1 dalis). Suinteresuotas asmuo nurodė, jog tai yra įmonės pelnas, už kurį sumokėjo mokesčius valstybei, ir turėjo teisę pasiimti šiuos pinigus. Jokių skolinių įsipareigojimų kreditoriams įmonė pinigų paėmimo momentu, t. y. 2016 m. vasario 12 d., neturėjo. Teismas atmeta šiuos argumentus kaip teisiškai nepagrįstus.
16. Iš į bylą pateiktų 2013 m. gruodžio 31 d. 2014 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitų matyti, kad įmonė veikė pelningai, t. y. 2012 m. grynasis pelnas 18 081,51 Eur (62 432,00 Lt), 2013 m. grynasis pelnas 44 090,88 Eur (152 237,00 Lt), 2014 m. grynasis pelnas 159 832,00 Eur. Iš 2015 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad IĮ „Tinkreta“ 2015 m. užbaigė pelningai, t. y. nepaskirstytas pelnas 53 918,00 Eur, praeitų laikotarpių nepaskirstytas pelnas 232 752,00 Eur, tačiau turėjo 154 020,00 Eur mokėtinų sumų ir įsipareigojimų (17 751,00 Eur ilgalaikiai įsipareigojimai, 136 269,00 Eur trumpalaikiai įsipareigojimai). 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. lapkričio 8 d. balanso duomenimis, įmonė turėjo turto už 89 836,00 Eur sumą, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 160 205,00 Eur, iš jų per vienerius metus – 137 582,00 Eur. Nuosavas kapitalas buvo 70 669,00 Eur. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutarties 20 punkte civilinėje byloje Nr. e2A-381-407/2019 nurodė, kad 2016 m. sausio 31 d. įsiskolinimų suma buvo 168 403,17 Eur, iš jų pradelstų – 90 957,10 Eur; 2016 m. vasario 29 d. įsiskolinimai kreditoriams – 172 603,72 Eur, iš jų pradelsti 86 171,41 Eur; 2016 m. kovo 31 d. įsiskolinimai kreditoriams – 156 300,19 Eur, iš jų pradelsti 98 648,13 Eur; 2016 m. balandžio 30 d. įsiskolinimai kreditoriams – 169 213,73 Eur, iš jų pradelsti 106 333,94 Eur. Ši nutartis įsiteisėjusi ir šioje byloje turi prejudicinę galią (CPK 18 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas). Iš 2016 m. gegužės 18 d. turto likutinės vertės pagal amortizacijos ataskaitą matyti, jog 2016 m. vasario 29 d. likutinė turto vertė buvo 48 167,74 Eur. Suinteresuotų asmenų argumentai, kad kreditorių prašymai įtraukti į kreditorių sąrašą bankroto byloje, patvirtina, jog skolinių įsipareigojimų 2016 m. vasario 12 d. nebuvo, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Prašymai įtraukti į kreditorių sąrašus su atitinkamais finansiniais reikalavimais ĮBĮ nustatyta tvarka pateikti jau iškėlus bankroto bylą ir suvestinės sudarytos po ginčo sandorių sudarymo, dokumentų sudarymo data nereiškia skolos atsiradimo datos, nes dokumentai sudaryti įsiskolinimus pagrindžiančių pirminių dokumentų (sąskaitų faktūrų, sutarčių ir kt.) pagrindu.
17. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad įmonė turėjo ne tik kreditorių, bet ir debitorių. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog debitorių skola buvo apie 14 699,49 Eur, tačiau dalis jų jau bankrutavę, t. y. UAB „Gargždų statyba“ 12 102,77 Eur, išregistruota 2016 m. birželio 28 d.; UAB „Granitoidas“ 721,72 Eur; UAB „Prelista“ 1 875,00 Eur, išregistruota 2019 m. birželio 13 d. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-802-460/2018 iš L. B. BIĮ „Tinkreta“ priteista 145 300,38 Eur. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą. Šiuo metu vykdomasis dokumentas perduotas antstoliui vykdyti. Šie duomenys patvirtina, jog BIĮ „Tinkreta“ realių debitorių, kuriems grąžinus pinigus įmonei būtų padengti kreditorių reikalavimai, nebuvo.
18. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad po pinigų pasiėmimo BIĮ „Tinkreta“ toliau buvo atsiskaitinėjama su kreditoriais. Teismas iš dalies sutinka su tokiais argumentais. Byloje pateikti išrašai iš banko sąskaitos patvirtina, kad nuo 2016 m. vasario 12 d. buvo kai kuriems kreditoriams sumokomos skolos, t. y. 2016 m. vasario 25 d. UAB „Stikludas“ pervesta 500,00 Eur; 2016 m. vasario 25 d. UAB „Spalvų sala“ pervesta 2 000,00 Eur; UAB „Gausoja“ pervesta 1 000,00 Eur; UAB „Westa“ pervesta 377,52 Eur; 2016 m. vasario 25 d. pervesta Biržų Aušros pagrindinei mokyklai 300,80 Eur; 2016 m. kovo 31 d. UAB „Vėjuva“ pervesta 1 000,00 Eur; 2016 m. balandžio 15 d. UAB „Gedlina“ pervesta 1 000,00 Eur; 2016 m. balandžio 15 d. UAB „Lemora“ pervesta 2 000,00 Eur; 2016 m. gegužės 3 d. UAB „Gedlina“ pervesta 1 500,00 Eur; 2016 m. gegužės 27 d. UAB „Gedlina“ pervesta 2 354,05 Eur; 2016 m. birželio 6 d. UAB „Lemora“ pervesta 1 000,00 Eur; 2016 m. birželio 6 d. UAB „Vejuva“ pervesta 500,00 Eur; 2016 m. liepos 22 d. „Stikludas“ pervesta 200,00 Eur ir kt. Tačiau šie duomenys nepaneigia fakto, kad įmonės veikla dėl piniginių lėšų išėmimo iš įmonės kasos buvo sutrikdyta, tai lėmė jos nemokumą. Pareiškėjos pateiktoje 2019 m. sausio 10 d. skolos didiesiems kreditoriams suvestinėje nurodyta, kad 2016 m. vasario 12 d. kreditorei UAB „Lemora“ pradelsta įsiskolinimo suma buvo 15 185,00 Eur, UAB „Vėjuva“ – 1 750,00 Eur, UAB „Spalvų sala“ – 18 642,72 Eur, UAB „Kadikas“ – 415,00 Eur, UAB „Stikludas“ – 1 587,79 Eur, draudimo kompanijai „Coface“ – 3 369,58 Eur. Visiems kitiems kreditoriams IĮ „Tinkreta“ pradelsta skolos suma 2016 m. vasario 12 d. duomenimis, buvo 40 950,54 Eur, bendra skola – 88 770,82 Eur. L. B. 2016 m. kovo 30 d. pasiimant pinigus įmonė buvo skolinga 99 216,56 Eur (pradelsta skola 67 910,25 Eur), 2016 m. birželio 29 d. buvo skolinga 136 351,21 Eur (pradelsta skolos suma 79 750,49 Eur), 2016 m. liepos 29 d. buvo skolinga 111 632,21 Eur (pradelsta skolos suma 74 809,11 Eur), 2016 m. rugpjūčio 25 d. skolos suma 122 921,53 Eur (pradelsta skolos suma 116 628,63 Eur). Suinteresuoti asmenys šiuos faktus paneigiančių duomenų nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai).
19. Atsižvelgęs į tai, teismas mano, kad suinteresuotam asmeniui L. B. išsimokant pinigus iš įmonės kasos laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d. IĮ „Tinkreta“ turėjo skolinių įsiskolinimų (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
20. Suinteresuotas asmuo L. B. atsiliepime į prašymą ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jokių neteisėtų veiksmų ji neatliko, nes ji pasiėmė tik nepaskirstytą pelną, kuris jai nebuvo išmokėtas per 15 m. įmonės gyvavimo metų. Teismas atmeta šiuos argumentus kaip teisiškai nepagrįstus.
21. Individualių įmonių (toliau – IĮ) įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatyta, kad individualios įmonės savininkas turi teisę gauti individualios įmonės pelną. Tačiau sukauptas pelnas yra tik eilutė balanse, o savininkas privalo įmonės finansinę situaciją vertinti kompleksiškai, atsižvelgdamas į bendrą įmonės finansinę situaciją. Šios lėšos gali būti naudojamas kaip apyvartinės lėšos, skirtos medžiagų pirkimui, mokesčiams mokėti, atlyginimams, pan. Anksčiau jau nustatyta, kad IĮ „Tinkreta“ turėjo skolinių įsipareigojimų kreditoriams, tad L. B. 2016 m. vasario 12 d. išsimokėjus 232 752,10 Eur buvo ne tik sutrikdyta įmonės finansinė padėtis, bet ir atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas. Be to, ji 2016 m. kovo 30 d. papildomai išsimokėjo 20 000,00 Eur, 2016 m. birželio 29 d. išsimokėjo 15 000,00 Eur, 2016 m. liepos 29 d. išsimokėjo 10 000,00 Eur, 2016 m. rugpjūčio 25 d. išsimokėjo 7 951,94 Eur. Tik 32 407,78 Eur buvo panaudota įmonės ūkinėms reikmėms. Dėl atsakovės sandorių sudarymo (piniginių lėšų išsimokėjimo) įmonė akivaizdžiai tapo nemoki, dėl sandorių buvo prarasta reali galimybė įmonei visiškai atsiskaityti su kreditoriais. Šios aplinkybės nurodytos Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-802-460/2018. Virš nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad 2016 m. birželio 29 d., suinteresuotam asmeniui iš kasos išsimokėjus 10 000,00 Eur IĮ „Tinkreta“ tapo nemoki, nes pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertę (turto vertė – 121 809,72 Eur, pradelsti įsipareigojimai – 79 750,49 Eur) (ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktas).
22. Byloje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo L. B. išsimokėdavo įmonės pelno dalį kiekvienais metais, pvz. 2013 m. savininkė išsimokėjo 9 412,65 Eur (32 500,00 Lt); 2014 m. – 34 754,40 Eur (120 000,00 Lt) mokėjimai vyko kiekvieną mėnesį; 2015 m. – išsimokėjo 250 000,00 Eur, tačiau vėliau grąžino 215 000,00 Eur, tad liko išmokėta pelno dalis 35 000,00 Eur. Šie duomenys patvirtina, kad iki 2016 m. įmonės savininkė išsimokėdavo pelną nedidelėmis sumomis, tai neturėjo įtakos įmonės mokumui.
23. Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. gruodžio mėn. FNNT pradėjo finansinį šios įmonės tyrimą, tad suinteresuotas asmuo L. B. sąmoningai ir tikslingai 2016 m. vasario 12 d. išsimokėjo 232 752,10 Eur pinigų sumą. Teismas sutinka su tokiais pareiškėjos argumentais. Tuo labiau, iš į bylą pateiktos Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-206-606/2019, kuria paliktas galioti Plungės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. nuosprendis, matyti, kad S. B. ir L. B. nuteisti už tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., veikdami bendrininkų grupe, S. B., būdamas IĮ „Tinkreta“ direktorius, pagal 2003 m. lapkričio 6 d. IĮ 7 straipsnio 5 dalį, kur numatyta, kad „Individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip, ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą saugojimą“, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį, kur nurodyta, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos ir veiklos organizavimą, su vykdytoja IĮ „Tinkreta“ savininke L. B., kuri tvarkė įmonės apskaitą, ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10 straipsnio 6 dalį, kur nurodyta, kad „Individualios įmonės apskaitą, <...> gali tvarkyti tos įmonės savininkas“; 11 straipsnio 1 dalį, kur nurodyta, kad „Už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą“, kuri buvo atsakinga už apskaitos tvarkymą, apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti IĮ „Tinkreta“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Šie nustatyti prejudiciniai faktai patvirtina, kad atsakovai atliko laikotarpiais nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. veiksmus, kurie iš esmės sąlygojo IĮ „Tinkreta“ tyčinį bankrotą, nes kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos.
24. Taip pat iš 2016 m. lapkričio 14 d. pažymos Nr. 16/11/14-1 matyti, kad 2015 m. gruodžio 12 d. buvo parduotas BĮĮ „Tinkreta“ nuosavybės teise priklausantis automobilis „Toyota Camry“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 6 000,00 Eur (jo likutinė vertė 7 319,00 Eur), 2015 m. gruodžio 4 d. parduotas automobilis „VolkswagenCC“ 2013 m. už 8 000,00 Eur (likutinė vertė 22 293,00 Eur), 2016 m. kovo 28 d. automobilis „Volkswagen Jetta“ už 8 300,00 Eur (likutinė vertė 13 979,00 Eur), 2016 m. kovo 19 d. krovininis automobilis MAN 8163, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 1 000,00 Eur (likutinė vertė 0,89 Eur); 2016 m. kovo 10 d. automobilis „Renalt Meganic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 700,00 Eur (likutinė vertė 937,00 Eur), 2016 m. liepos 20 d. betonavimo įranga „Puzmeister“ už 1 800,00 Eur (likutinė vertė 0,30 Eur). Teismo posėdžio metu suinteresuoti asmenys negalėjo paaiškinti, kodėl įmonei priklausantį turtą pardavė pigiau nei patys nurodo jo likutinę vertę.
25. Esant nurodytų aplinkybių visumai yra pagrindas konstatuoti, kad BIĮ „Tinkreta“ bankrotas buvo tyčinis (Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktai).
26. Dėl kitų argumentų, pateiktų sprendžiant klausimą dėl BIĮ „Tinkreta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas nepasisako. Pagal EŽTT praktikoje suformuluotus principas pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., Ruiz Torija v. Spain, no. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
27. Pareiškėja pateikė prašymą priteisti jai po lygiai iš suinteresuotų asmenų 1 804,30 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už procesinio dokumento parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose, papildomų prašymų rengimą, dokumentų teikimą, susipažinimą su kitų asmenų pateiktais dokumentais. Pateikė 2019 m. rugsėjo 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 01081 (1 val. advokato darbo valanda 83,00 Eur, iš viso dirbta 8 val.), 2019 m. spalio 3 d. mokėjimo nurodymą; 2020 m. sausio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 01112 (1 val. advokato darbo valanda 83,00 Eur, iš viso dirbta 10 val.), 2020 m. sausio 3 d. mokėjimo nurodymą. Teismo nuomone, šios išlaidos pagrįstos, neviršija Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių, todėl priteistinos iš suinteresuotų asmenų L. B. ir S. B. po lygiai, t. y. po 902,15 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir CPK 290–291 straipsniais, teismas
nutaria:
prašymą tenkinti.
Pripažinti BIĮ „Tinkreta“ bankrotą tyčiniu.
Ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo šios nutarties įsiteisėjimo jos kopiją išsiųsti Klaipėdos apygardos vyriausiajam prokurorui spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, taip pat Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kuri Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 8 dalyje nurodytą informaciją apie priimtą nutartį ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu gavimo dienos paskelbia savo interneto svetainėje (Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje).
Priteisti pareiškėjai bankrutuojančiai individualiai įmonei „Tinkreta“ iš L. B. ir S. B. po 902,15 Eur jos turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui atskirąjį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos teismą.