Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios individualios įmonės „Tinkreta“ atstovams advokatui Gediminui Gudeliauskui, administratoriui Stasiui Grigaliūnui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios individualios įmonės „Tinkreta“ ieškinį atsakovei L. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo S. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Klaipėdos apygardos teisme 2017-10-17 gautas ieškovės BIĮ „Tinkreta“ ieškinys atsakovei L. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Vėliau ieškinys patikslintas, juo prašoma pripažinti negaliojančiais 2016-02-12, 2016-03-30, 2016-06-29, 2016-07-29, 2016-08-25 IĮ „Tinkreta“ piniginių lėšų išmokėjimo L. B. sandorius; taikyti restituciją ir priteisti BIĮ „Tinkreta“ iš atsakovės L. B. 145 300,38 Eur; priteisti ieškovei BIĮ „Tinkreta“ bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, jog atsakovė, būdama įmonės savininke, išsimokėjo sau pinigines sumas, dėl to įmonei buvo iškelta bankroto bylą, nukentėjo kreditorių interesai. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog išsimokėjo savo uždirbtą pelną, jo anksčiau niekada nebuvo išsimokėjusi. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai palaikė ieškinį, prašė jį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais. Teismo posėdžio metu atsakovė ir jos atstovė su ieškinio reikalavimais nesutiko. Tikino, kad išsimokėta suma buvo jos uždirbta kaip įmonės pelnas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismas 2016-10-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-749-826/2016 iškėlė IĮ „Tinkreta“ bankroto bylą, o administratoriumi paskyrė Stasį Grigaliūną. Teismas, įvertinęs IĮ „Tinkreta“ direktoriaus S. B. argumentus, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, kad įmones turtą sudaro 96 952 Eur, o įsipareigojimai kreditoriams siekė 144 022,30 Eur, iš jų pradelsti 116 177,10 Eur, konstatavo, jog IĮ „Tinkreta“ atitinka įmonių bankroto įstatyme numatytus nemokumo kriterijus ir tenkino pareiškimą iškelti bankroto bylą (ieškinio priedas Nr. 1). Administratorius, vykdydamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 11 str. 5 d. 8 p. numatytą pareigą patikrinti sandorius, nustatė, kad IĮ „Tinkreta“ savininkė L. B. (atsakovė) iš įmonės kasos 2016 metais išėmė 318 111,82 Eur. Dalis išmokėtų pinigų buvo panaudotos įmonės ūkinėms reikmėms, t. y. 32 407,78 Eur, likusi pinigų suma – 285 704,04 Eur, pagal savininkės paaiškinimą buvo išimta ir panaudota savininkės asmeniniams poreikiams. 2016-02-12 savininkė išsimokėjo 232 752,10 Eur, 2016-03-30 išsimokėjo 20 000 Eur, 2016-06-29 išsimokėjo 15 000 Eur, 2016-07-29 išsimokėjo 10 000 Eur, 2016-08-25 išsimokėjo 7 951,94 Eur (ieškinio priedai Nr. 2. Iš viso 2016 metus (iki bankroto bylos iškėlimo) atsakovė L. B. išsimokėjo 285 704,04 Eur. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog įmonės įsipareigojimai kreditoriams sudaro 145 300,38 Eur.

Dėl bylos duomenų pagarsinimo / įrodymų tyrimo

Atsakovės atstovas 2018-07-31 teismo posėdžio metu prašė teismo pagarsinti / perskaityti jo pageidaujamus rašytinius įrodymus apie skolą UAB „Lemora“, kt. Teismas pažymi, jog rašytiniai įrodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje ir pateikiami susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus atvejus, kai jie su šiais įrodymais susipažino iki teismo posėdžio pradžios (CPK 200 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju dalyvaujantys byloje asmenys procesinius dokumentus teikė per EPP sistemą, taigi, neabejotinai turėjo galimybę iš matyti bylos medžiagą bei su ja iš anksto susipažinti. Dėl šių priežasčių spręstina, kad atsakovės atstovas nepagrįstai prašė proceso šalims jau žinomą medžiagą iš naujo pagarsinti.

Dėl ieškinio reikalavimų

Byloje individualios įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, pareikštu actio Pauliano ieškiniu ginčijami individualios įmonės savininkės sandoriai. Savininkė 2016 m. iš įmonės kasos išėmė ir negrąžino 285 704,04 Eur. Administratoriaus vertinimu, 285 704,04 Eur dydžio piniginių lėšų išmokėjimas neabejotinai pažeidžia Ieškovės ir jos kreditorių teises, tokių lėšų išmokėjimas iš esmės ir nulėmė IĮ „Tinkreta“ nemokumą. Atsakovė su tokiu vertinimu kategoriškai nesutinka. Nurodo, jog išimtos lėšos yra jos per visą įmonės ilgalaikę veiklą uždirbtas ir sukauptas pelnas ir ji turi teisę šias lėšas išsimokėti.Teismas pažymi, kad individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (CK 2.50 str. 4 d.), bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas. Individualios įmonės steigėju yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, Individualių įmonių įstatymo bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalys). Įmonės vadovo turtinę atsakomybę ir jos apimtį nustato CK 2.87 straipsnis, numatantis, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis). Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Teismų praktikoje veiksmas, kai individualios įmonės savininkas išima pinigus iš kasos, vertintinas kaip sandoris su įmone, o jam nuginčyti taikytinos sandorių ginčijimo taisyklės (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-463/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A- 341/2006).Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų - ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (.LAT 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktą; kt.).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016-10-28 nutartimi IĮ „Tinkreta“ iškelta bankroto byla. Klaipėdos apygardos teismas bankroto procedūrų metu patvirtino bendrą kreditorių sąrašą ir jų 145 300,38 Eur kreditinius reikalavimus IĮ „Tinkreta“ bankroto byloje. Teismo nuomone, administratorius, gindamas visų įmonės kreditorių interesus, turi galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę atsakovei, įmonės realizuoto turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti.CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.).Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 56 punktas). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nemokumas yra įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas, jeigu įmonė neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte būtų pakankamai padengtas įsipareigojimų vykdymas; įmonės nemokumo konstatavimui nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012).Analizuodamas klausimą, ar atsakovės piniginių lėšų išsimokėjimas sau pažeidė kreditorių teises, teismas atkreipia dėmesį į kelerių paskutiniųjų metų įmonės finansinius rezultatus bei finansinę padėtį. 2013 metus įmonė baigė su 32 procentų (suapvalinta) mokėtinų sumų ir turto santykiu (234328 Lt / 740085 Lt) (2013-12-31 balansas), 2014 metus įmonė baigė su 40 procentų (suapvalinta) mokėtinų sumų ir turto santykiu (175493 Eur / 443245 Eur) (2014-12-31 balansas), 2015 metus įmonė baigė su 35 procentų (suapvalinta) mokėtinų sumų ir turto santykiu (154020 Eur / 440690 Eur) (2015-12-31 balansas). Taigi, įmonė 2013 – 2015 finansinius metus baigdavo ne tik sukaupusi nuosavą kapitalą, tačiau ir turėdama ženklų mokėtinų sumų ir įsipareigojimų apimtį (įsipareigojimus kreditoriams). Pažymėtina, jog kaip buvo minėta, įmonės savininkė 2016 m. išsimokėjo sau 285 704,04 Eur. Minėta suma buhalteriškai faktiškai sutampa su 2015-12-31 įmonės balanse esančiomis eilutėmis: praeitų laikotarpių nepaskirstytu pelnu (232 752 Eur suma) ir nepaskirstytu pelnu (53 918 Eur suma), jos (eilutės) iš viso sudaro 286 670 Eur sumą. Iš dalies galima sutikti su atsakove, kad tai įmonės sukauptas pelnas per įmonės veiklos laikotarpį. Tik sutikti galima ta apimtimi, kad sukauptas pelnas yra tik eilutė balanse, o savininkas privalo įmonės finansinę situaciją vertinti kompleksiškai, atsižvelgdamas į bendrą įmonės finansinę situaciją. Pažymėtina, kad nors įmonė 2015 metus užbaigė sugeneruodama pelną, sukaupusi nuosavą kapitalą, tačiau turėdama mokėtinų sumų ir įsipareigojimų kreditoriams (nesvarbu ar tai pradelsti įsipareigojimai, ar ne). Įmonė, kaupdama pelną, jį laikė bendroje kasoje, o tai reiškia, kad jis galėjo būti naudojamas kaip apyvartinės lėšos, skirtos medžiagų pirkimui, mokesčiams mokėti, atlyginimams, pan. Svarbu tai, kad 2015-12-31 įmonė turėjo 279 158 Eur piniginių lėšų (2015-12-31 balansas). Akcentuotina, kad atsakovei (savininkei) 2016-02-12 išsimokėjus 232 752,10 Eur, teismo vertinimu, įmonės veikla buvo sutrikdyta, nes faktiškai visos piniginės lėšos buvo išimtos / eliminuotos iš normalios įmonės komercinės veiklos, o tai sutrikdė mokesčių mokėjimą valstybės biudžetui, medžiagų pirkimą, atlyginimų mokėjimą, t.t. Šias aptartas bankroto priežastis patvirtino ir pati atsakovė 2018-07-31 teismo posėdžio metu. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad įmonės savininkas turi žinoti apie jam priklausančios įmonės turtinę padėtį, prisiimtus įsipareigojimus ir jų santykį. Sąžiningas įmonės savininkas, žinodamas, kad įmonės turto gali neužtekti atsiskaityti su kreditoriais, privalo atitinkamai elgtis, imtis priemonių įmonės turto ir skolų pusiausvyrai atkurti, jis nebegali didinti nei įmonės, nei savo turimų prievolių ar tikslingai mažinti turimo turto. Savininkui taikant objektyvųjį kriterijų, laikoma, kad jis apie tokią situaciją sužino vos jai susidarius ir prisiima dėl to riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012). Taigi, atsakovė, žinodama įmonės turtinę padėtį ir privalėdama suprasti, kad 2016-02-12 išsimokėdama faktiškai visas įmonės turėtas pinigines lėšas ir taip sutrikdydama veiklą, 2016-03-30 papildomai išsimokėjo 20 000 Eur, 2016-06-29 išsimokėjo 15 000 Eur, 2016-07-29 išsimokėjo 10 000 Eur, 2016-08-25 išsimokėjo 7 951,94 Eur, ir kaip anksčiau minėta, iš jų tik dalis – 32 407,78 Eur buvo panaudota įmonės ūkinėms reikmėms. Suprantama, kad tokie veiksmai sužlugdė įmonę visiškai. Taigi, dėl atsakovės sandorių sudarymo (piniginių lėšų išsimokėjimo) įmonė akivaizdžiai tapo nemokia, dėl sandorių buvo prarasta reali galimybė įmonei visiškai atsiskaityti su kreditoriais.Teismo nuomone, nepaisant to, koks yra bendrovės finansinėje atskaitomybėje formaliai deklaruojamas sukauptas įmonės finansinis pelnas, vien faktas, kad, priimant sprendimą išmokėti sau pelną, įmonė turėjo piniginių prievolių, leidžia spręsti, kad visiškas pelno išsimokėjimas negalimas. Ši taisyklė yra pagrindinis kriterijus sprendžiant, ar pelno išmokėjimas yra teisėtas. Konstatuotina, jog akcininkė (savininkė) galėjo pretenduoti tik į tą pelno dalį, kurios išmokėjimas nebūtų apsunkinęs įmonės atsiskaitymo su kreditoriais. Esant nurodytai teismų praktikai ir minėtam reglamentavimui teismas konstatuoja, kad atsakovė, išsimokėdama sau pinigines lėšas, sumažino įmonės turto apimtį, eliminuodama galimybę atsiskaityti su kreditoriais, tuo pažeidė jų interesus. Spęstina, kad atsakovė neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių. Tai nebuvo sutartiniai įsipareigojimai, viešas konkursas ar kiti iš įstatymų ar kitu pagrindu atsirandantys imperatyvai.CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas nesąžiningumo atvejų sąrašas, kai preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidžiančio sandorio šalys buvo nesąžiningos. Pagal įstatymą sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, kai skolininkas - juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis (CK 6.67 straipsnio 3 punktas), taip pat kai įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (CK 6.67 straipsnio 4 punktas). Šiuo atveju tiek skolininkės BIĮ „Tinkreta“, kuriai atstovavo buvęs direktorius S. B., tiek atsakovės L. B. nesąžiningumas yra preziumuojamas, nes piniginių lėšų išmokėjimo sandoriai sudaryti su individualios įmonės savininke L. B., kuri be to, yra ir S. B. sutuoktinė. Akivaizdu, kad tuometinis BIĮ „Tinkreta“ direktorius ir įmonės savininkė žinojo apie įmonės finansinę padėtį, apie esamus kreditorius ir įsipareigojimus jiems (šiuo atveju nėra svarbu, ar mokėjimo terminas suėjęs, ar ne), tiek įmonės direktorius, tiek įmonės savininkė suvokė, kad ginčijami sandoriai aptarta apimtimi įmonei yra nenaudingi ir neabejotinai pažeidžia / pažeis įmonės kreditorių interesus. Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostatą, šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą; šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Šiuo atveju ieškinį reiškia bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius, jam šis terminas prasideda nuo dienos, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie sandorį – nuo dokumentų apie jų sudarymą gavimo dienos (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas). Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos teismo 2016-10-28 nutartis, kuria iškelta BIĮ „Tinkreta“ bankroto byla, įsiteisėjo 2016-11-04. Bankroto administratorius įmonės dokumentus perėmė 2016-11-24. Spręstina, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes skaičiuojant net ir nuo įmonės bankroto bylos iškėlimo nėra praėjęs vienerių metų terminas.Byloje nustatyta, jog BIĮ „Tinkreta“ bankroto procedūrų metu realizavus įmonės turtą, įsipareigojimai kreditoriams sudaro 145 300,38 Eur. Atsižvelgiant į actio Pauliana sąlygą, jog kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti, 145 300,38 Eur suma laikytina įmonei sandoriais padaryta žala.Teismas konstatuoja, kad ieškovė įrodė visas actio Pauliana sąlygas: atsakovė, elgdamasi nesąžiningai, žinodama apie įmonės kreditorius ir įsipareigojimus, išsimokėjo sukauptą pelno dalį tokia apimtimi, kad visiškai sutrikdė įmonės ūkinę komercinę veiklą ir dėl to buvo iškelta bankroto byla, žymiai sumažino įmonės turto dalį, iš kurio gali būti atsiskaitoma su kreditoriais. Šiais veiksmais nukentėjo ne tik pati įmonė, bet ir jos kreditoriai.

Dėl bylos procesinės baigties

Teismas, remdamasis nurodytais argumentais, konstatuoja, kad ieškovės ieškinys pagrįstas. Kaip minėta, bendra Klaipėdos apygardos teismo patvirtintų reikalavimų suma sudaro 145 300,38 Eur. Kadangi byloje duomenų apie įmonei padarytą mažesnę / didesnę žalą nėra, tai spręstina, kad iš atsakovės bankrutavusiai įmonei priteistina 145 300,38 Eur žalos atlyginimo.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Atsižvelgus į bylos baigtį, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartimi atsakovės atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Konstatuotina, kad ieškinys patenkintas visiškai. Ieškovė patyrė 2 000 EUR advokato pagalbos išlaidų. Pažymėtina, kad, kompleksiškai vertinant ieškovės sumokėti 2 000 EUR už ieškinį, atstovavimą teisme neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, kuriuo buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio, išlaidos pripažintinos būtinomis. Atsižvelgiant į tai, tenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovės priteistina 2 000 EUR bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleista, dėl to 2 065 Eur žyminis mokestis valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės bankrutavusios individualios įmonės „Tinkreta“, įmonės kodas 252688870, ieškinį atsakovei L. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo S. B., tenkinti:

pripažinti negaliojančiais 2016-02-12, 2016-03-30, 2016-06-29, 2016-07-29, 2016-08-25 individualios įmonės „Tinkreta“ piniginių lėšų išmokėjimo L. B. sandorius;

taikyti restituciją ir priteisti bankrutavusiai individualiai įmonei „Tinkreta“ iš atsakovės L. B. 145 300,38 Eur.

Ieškovei bankrutavusiai individualiai įmonei „Tinkreta“ priteisti iš atsakovės L. B. 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės L. B. valstybei 2 065 Eur žyminio mokesčio.

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartimi atsakovės L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini), turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.