Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-119-606/2017

Teisėja Viktorija Teišerskienė Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00290-2015-6

2017 m. gegužės 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. U., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu vieneriems (1) metams šešiems (6) mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį – areštu trisdešimčiai (30) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta vienerių (1) metų šešių (6) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas A. U. atidėtas vieneriems (1) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu šešis (6) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš A. U. P. B. priteista 1604,51 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žaloms atlyginti, Klaipėdos teritorinei ligonių kasai – 94,76 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 23 d., apie 12.45 val., viešoje vietoje – prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. P. B. automobiliu „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bandant apvažiuoti A. U. vairuojamą automobilį „Citroen C1“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pastarasis vairuojamu automobiliu užkirto jam kelią. Po to, P. B. išlipus iš automobilio, A. U., sėdėdamas automobilyje, keikėsi necenzūriniais žodžiais ir, išlipęs iš automobilio, sugriebė P. B. viena ranka už marškinių ir juos suplėšė, o kitos rankos kumščiu tyčia smogė ne mažiau kaip 4 kartus nukentėjusiajam P. B. į galvą, taip jam padarydamas kraujosruvą žando gleivinėje, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais A. U. sutrikdė visuomenės rimtį ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo P. B..

Be to, apeliaciniame skunde apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika baudžiamosiose bylose, kuriose analizuojama nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų nusikaltimų sudėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-144/2008, Nr. 2K-266/2009, Nr. 2K-450/2010), visiškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo veiksmai atitinka BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kartu ir BK 284 straipsnio 1 dalį, kadangi konflikto iniciatorius buvo ne jis, o būtent P. B., jis savo aktyviais veiksmais neteisėtai naudojo garsinį signalą, skubino važiuoti tvarkingai važiuojančius eismo dalyvius, būtent P. B., negerbdamas aplinkinių, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, siekdamas juos aplenkti ir taip pirmas įveikti susidariusią transporto priemonių spūstį, o jis (apeliantas) tik užkirto kelią P. B. vairuotam automobiliui ne tam, kad sukeltų konfliktą, o tam, kad užkirstų kelią jo daromam Kelių eismo taisyklių pažeidimui bei, kad nebūtų ignoruojami kiti automobilių eismo dalyviai. Apelianto įsitikinimu, išvažiavęs prieš P. B. automobilį, jis jokio eismo įvykio nesukėlė, liko sėdėti savo automobilyje, o būtent P. B. išlipo iš savojo, vaikščiojo aplink ir reiškė visiškai nepagrįstas pretenzijas dėl jo įsivaizduojamo eismo įvykio, kurio metu buvo neva apgadintas jo automobilis. Apeliantas visiškai nesiekė tęsti konflikto, nebuvo išlipęs iš savo automobilio, nuvažiavo į kitą stovėjimo vietą, kuri nuo pirmosios buvo nutolusi mažiausiai 15 metrų, tačiau P. B. atėjo toliau aiškintis kivirčo, būtent P. B. buvo nusiteikęs agresyviai ir puolė muštis, t. y. smurtu aiškintis santykius, o apeliantas, sugriebdamas P. B. už marškinių ir suduodamas jam smūgius ranka tik gynėsi nuo pastarojo pavartoto smurto, savo veiksmais pažeisti viešosios tvarkos nesiekė ir jos nepažeidė. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika baudžiamosiose bylose, kai asmens veiksmai pripažįstami kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-137/2010, 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012), nuteistasis A. U. tvirtina, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, o jo, kaip besiginančiojo veiksmai buvo tik atsakas į jį atsivijusio ir puolusio jį P. B. aktyvius veiksmus, jie nesitęsė po to, kai kėsinimasis buvo jau atremtas, dėl to yra visos sąlygos ir pagrindai baudžiamąją bylą dėl sužalojimo nutraukti pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Apelianto tvirtinimu, jo pagrindinis ir vienintelis tikslas buvo apsiginti nuo P. B. agresyvių veiksmų, kurie pasireiškė užgauliu bendravimu, o vėliau buvo peraugę į tiesioginį smurto prieš jį panaudojimą. Apeliantas nurodo, kad jis neturėjo jokio motyvo sumušti P. B., visais įmanomais veiksmais siekė išvengti konflikto tęsinio, neliko su P. B. tam, kad toliau beprasmiškai aiškintųsi aplinkybes. Pavojingo kėsinimosi šaltinis buvo būtent P. B., jis sąmoningai suprasdamas, jog jis (apeliantas) šalinasi iš kilusio žodinio konflikto vietos, atliko nurodytus valingus veiksmus, kurie turi būti vertinti kaip pavojingas kėsinimasis.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusiojo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-63/2008, 2K-398/2009 ir kitos).

Akcentuotina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo A. U. parodymų nustatyta, kad prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, iš jo automobilio išlipus S. S., jis lėtai judėjo toliau, buvo automobilių spūstis, jam iš galo signalizavo nukentėjusysis P. B. ir bandė jį apvažiuoti, išvažiuodamas į priešingą juostą. A. U. taip pat pasuko į tą pačią pusę, bandydamas užkirsti kelią P. B. automobiliui. Tada P. B. iššoko iš automobilio ir jie pradėjo aiškintis, nes pagalvojo, kad kažkas atsitiko. A. U. teigimu, jis iš automobilio išlipti negalėjo, nes P. B. automobilio buferis buvo ties jo automobilio durelėmis. A. U. pavažiavo į priekį ir pastatė automobilį lygiagrečiai prekybos centrui „(duomenys neskelbtini)“. A. U. išlipo iš automobilio, o P. B. automobilis liko stovėti ten, kur stovėjo. Jam tik išlipus iš automobilio, prie jo jau buvo priėję P. B., jis gestikuliuodamas pradėjo pulti, keikėsi necenzūriniais žodžiais, sudavė smūgį į dešinįjį žandą. Kai gavo smūgį į žandą, A. U. pagavo P. B. už marškinių ir jam smūgiavo. Kiek smūgių sudavė P. B., A. U. neskaičiavo, tačiau nepaneigė, jog smūgių buvo daugiau kaip vienas. A. U. tvirtinimu, jis šio įvykio nesureikšmino, tai įvardijo kaip mažareikšmį „apsipešiojimą“. Smūgį, kurį sudavė jam P. B., nevertino kaip savo teisių pažeidimą. P. B. atėjo prie jo dėl to, kad jis jo nepraleido, jokio kontakto tarp automobilių nebuvo. A. U. nuvažiavo į policiją parašyti pareiškimo, nes taip patarė advokatas, o jam pačiam šis įvykis atrodė mažareikšmis. Policijoje jau buvo P. B. (t. 2, b. l. 2–3).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis P. B. parodė, kad automobiliu važiavo su kolega L. D.. P. B. neneigė, kad susidarius automobilių eilei, jis signalizavo. Tada A. U. parodė jam vidutinio piršto kombinaciją ir užkišo savo vairuojamą automobilį. Automobiliai susilietė. Išlipęs iš automobilio, P. B. apžiūrėjo savo automobilį ir paprašė išlipti iš automobilio A. U.. A. U., sėdėdamas automobilyje, iškeikė jį visokiais necenzūriniais žodžiais, o išlipęs iš automobilio, nespėjus nieko pasakyti, griebė kaire ranka už krūtinės, o kita ranka smūgiavo į galvą, ne mažiau kaip keturis kartus. Juos išskyrė praeiviai. P. B. tvirtinimu, jis A. U. jokio smūgio nesudavė. A. U. bandė išvažiuoti, tačiau P. B. jam neleido, padarė nuotrauką, iškvietė policiją. Po to nuvyko į policijos komisariatą, parašė pareiškimą ir nuvyko į ligoninę. Buvo diagnozuotas smegenų sutrenkimas, turėjo nedarbingumą 2 savaites, gydytojai norėjo pratęsti visam mėnesiui, bet jis atsisakė. P. B. jautėsi pažemintas prieš kolegą ir žmones, nes viskas įvyko viešoje vietoje. Dėl eismo įvykio ir automobilio apgadinimo į policiją atskirai nesikreipė, kreipėsi tik į draudimą (b. l. 156–157).

Iš aptartų nuteistojo A. U. apeliacinio skundo argumentų ir teisiamajame posėdyje duotų jo parodymų neginčytinai nustatyta, kad tarp nuteistojo A. U. ir nukentėjusiojo P. B. konfliktas įvyko dėl to, kad automobilių stovėjimo aikštelėje, nukentėjusysis P. B. vairuojamu automobiliu norėjo aplenkti A. U. vairuojamą automobilį, tačiau A. U. to padaryti neleido, P. B. automobilį užblokavo, galbūt taip jį lietė. Kad automobilio „Citroen“ vairuotojas galbūt užkliuvo už P. B. vairuoto automobilio, atrodė ir kartu automobilyje su P. B. važiavusiam L. D. (t. 1, b. l. 160–161), taip pat šios aplinkybės nepaneigia ir liudytojo policijos pareigūno R. P. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kur jis parodė, jog ant P. B. automobilio galbūt ir buvo įbrėžimas (t. 1, b. l. 158–159). Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje aplinkybė, ar buvo sukeltas eismo įvykis, ar ne, nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad P. B., turėdamas pagrindo manyti, jog A. U. vairuojamu automobiliu kliudė jo automobilį, jis kaip vairuotojas, pagal Kelių eismo taisykles turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą prieiti prie A. U. ir pasiaiškinti įvykio aplinkybes, o A. U., nesutikdamas su P. B. versija, manydamas, kad dėl susiklosčiusios situacijos automobilių stovėjimo aikštelėje buvo kaltas P. B., nes jis elgėsi kaip nors neteisėtai, tam, kad būtų nustatytos visos aplinkybės, susijusios su galbūt padarytu Kelių eismo taisyklių pažeidimu, turėjo teisę ir netgi pareigą iškviesti policijos pareigūnus, o ne pats imtis neteisėtų veiksmų ir užblokuoti pravažiavimą.

Akcentuotina, kad byloje neginčytinai nustatyta ir tai, kad A. U. sudavė P. B. smūgius, šios aplinkybės neginčijo ir pats nuteistasis A. U., tai matė ir liudytojas L. D., jis patvirtino, jog automobilio „Citroen“ vairuotojas viena ranka laikė P. B. už marškinių, o kita ranka smūgiavo į galvą. P. B. dengė rankomis veidą, nes smūgių buvo daug (t. 1, b. l. 160–161). Tai, kad jis buvo sumuštas A. U., P. B. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams R. P. ir S. Š., jie šią aplinkybę patvirtino teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 158–159, 159–160). P. B. iš karto po įvykio iškvietė policijos pareigūnus, kreipėsi į medikus, jam padaryti sužalojimai užfiksuoti medicininiuose dokumentuose (t. 1, b. l. 34–42) bei specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 44–46). Iš 2016 m. vasario 11 d. apžiūros protokole užfiksuotų duomenų nustatyta, kad buvo apžiūrėti ir nukentėjusiojo P. B. pateikti marškiniai, ir nustatyta, kad viršuje trūksta trijų sagų, viršutinė saga su audiniu išplėšta (t. 1, b. l. 70–76). Šiuo atveju nukentėjusysis P. B. neigė sudavęs bet kokį smūgį nuteistajam A. U., o, nuteistojo A. U. teigimu, jam tik išlipus iš automobilio, P. B., priėjęs prie jo automobilio, keikėsi necenzūriniais žodžiais ir pirmasis jam trenkė per žandą, todėl jis paėmė P. B. už marškinių ir jam smūgiavo, t. y. smūgius sudavė būtinosios ginties sąlygomis.

BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. To paties įstatymo 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Sprendžiant klausimą ar buvo būtinosios ginties situacija, o jeigu ji buvo, tai ar nebuvo peržengtos jos ribos, teismas turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą. Taip pat būtina tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį. Įvertinus šias aplinkybes, spręstina, ar iš viso egzistavo būtinosios ginties situacija, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-294/2011, 2K-423/2011, 2K-31-788/2015).

Pažymėtina, kad kaip jau buvo minėta, aptartų įrodymų visuma nepaneigta aplinkybė, jog nukentėjusysis P. B. turėjo pagrindo išlipti iš savo automobilio ir prieiti prie A. U. tam, kad pasiaiškintų dėl to, ar nuteistasis A. U., užblokuodamas jo automobilį, jo nelietė, tačiau, nuteistojo teigimu, nukentėjusysis jam iš karto trenkė per žandą, todėl jis gindamasis sudavė smūgius nukentėjusiajam. Akcentuotina, kad jeigu ir tikėti tuo, jog P. B. pirmasis trenkė nuteistajam A. U. per žandą, nors nei vienas liudytojas to nematė ir kitais objektyviais įrodymais ši aplinkybė nenustatyta, A. U. ir pats neparodė, jog P. B. ir toliau smūgiavo ar kėsinosi smūgiuoti jam bei kėlė realų pavojų jo sveikatai, todėl jis objektyviai būtų buvęs priverstas gintis nuo P. B. smūgių. Priešingai, A. U. parodė, kad neva tik gavęs per žandą, jis iš karto griebė P. B. už marškinių ir sudavė smūgius (t. 2, b. l. 3). Todėl net ir tikint, kad P. B. sudavė smūgį pirmasis, įvertinant liudytojo L. D. parodymus dėl to, kaip ir kiek kartų, paėmęs P. B. už marškinių, sudavė smūgių A. U. bei specialisto išvadoje nustatytų padarytų sužalojimų mastą, t. y. kad P. B. dėl lengvo galvos smegenų sukrėtimo buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nuteistojo A. U. deklaruojama gynyba neatitiktų nukentėjusiojo P. B. kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, todėl A. U. veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį, nebūtų jokio pagrindo.

Tačiau kartu pažymėtina, kad šiuo atveju, atsižvelgdamas į nuteistojo A. U. elgesį po įvykio, kitas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo tikėti tuo, kad P. B. iš viso nesudavė smūgio A. U.. Nėra pagrindo abejoti tuo, kad jeigu nukentėjusysis P. B. prieš nuteistąjį A. U. elgėsi agresyviai, A. U. pats būtų iškvietęs policijos pareigūnus, tačiau šiuo atveju priešingai, policijos pareigūnus iškvietė P. B.. A. U., jausdamasis teisus, nors P. B. dar ir bandė jį sulaikyti, jis iš įvykio vietos pasišalino ir įvykio aplinkybių išsiaiškinti nesiekė, šio įvykio, kaip jis pats teigė, net nesureikšmino, nors bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiajam P. B. buvo suduota į veidą ne mažiau kaip keturi smūgiai, todėl A. U. turėjo pagrindo pasilikti įvykio vietoje ir pasiaiškinti dėl suduotų smūgių, juolab, tvirtindamas, kad P. B. jam sudavė smūgį pirmasis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog A. U., tvirtindamas, kad muštynių nesureikšmino, tačiau po įvykio skambino advokatui, o jam patarus grįžo į įvykio vietą bei ir pats parašė pareiškimą policijai dėl P. B. neva neteisėtų veiksmų, nepaneigia to, kad A. U. suprato padaręs nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad jeigu P. B. būtų užpuolęs A. U. pirmasis, trenkęs jam į veidą, jis apie tai būtų papasakojęs ir savo draugui S. S., tačiau iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo S. S. parodymų, kuris yra nuteistojo A. U. draugas, aiškiai nustatyta, kad A. U. jam nesiskundė dėl to, kad būtų gavęs smūgį. S. S. tiesiog pasakojo, kad susimušė su kitu vairuotoju, nes neprasilenkė aikštelėje. Po įvykio A. U. nuvežė liudytoją į darbą, o pats kažkur nuvažiavo. A. U. apie policiją ir pareiškimo rašymą nekalbėjo. Tik paskambinęs po dviejų valandų, A. U. paklausė, ar S. S. galės būti liudytoju (t. 1, b. l. 183–184). Pažymėtina, kad iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojų policijos pareigūnų R. P. ir D. Š. parodymų taip pat nenustatyta, kad A. U. būtų jiems nurodęs, jog nukentėjusysis jam sudavė smūgį, jis akcentavo tik tai, dėl ko kilo konfliktas (t. 1, b. l. 158–159, 159–160). Liudytojas R. P. parodė, kad prisistatęs įvykio vietoje, A. U. jam nurodė, jog konfliktą išprovokavo nukentėjusysis, kad jie apsižodžiavo, taip pat A. U. pareiškė, kad neleis savęs mušti. Liudytojas D. Š. taip pat parodė, kad A. U. paminėjo tik konflikto priežastį. Liudytojas nematė, kad A. U. būtų sumuštas, tačiau matė, kad nukentėjusysis buvo sumuštas. Todėl atsižvelgiant į aptartų įrodymų visumą, nuteistojo A. U. elgesį po nusikaltimo padarymo, tikėti tuo, kad iš pradžių smūgį A. U. sudavė P. B., nėra jokio pagrindo.

BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato atsakomybę tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, dėl chuliganiškų paskatų. Nusikalstama veika laikoma padaryta dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai ji padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Teismų praktikoje pripažįstama, jog sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-371/2015).

Esant nustatytoms aplinkybėms matyti, kad nuteistasis A. U. iš pat pradžių susinervino vien dėl to, kad nukentėjusysis P. B. panaudojo garsinį signalą, o P. B. pabandžius jį aplenkti, jis jo automobilį užblokavo, neva taip užkirsdamas kelią daryti Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Tačiau akivaizdu, kad tokie A. U. veiksmai buvo neteisėti ir piktybiniai. Šiuo atveju akcentuotina, kad P. B., galbūt ir pažeisdamas Kelių eismo taisykles, tačiau jis tiesiog, prieš tai panaudojęs garsinį signalą, bandė aplenkti prieš jį stovėjusį automobilį, tačiau tai nereiškia, kad dėl to, A. U. galėjo imtis neteisėtų veiksmų. Nuteistasis A. U. tyčia užblokuodamas P. B. automobilį aiškiai siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, nes bylos duomenimis nepaneigta ir tai, kad jis iš pradžių parodė ir įžeidžiantį gestą, o tai, jog P. B. išlipo iš automobilio ir priėjo prie jo pasiaiškinti situacijos, A. U. buvo tik mažareikšmė priežastis tam, kad suduotų P. B. smūgius, todėl neabejotinai A. U. iš pat pradžių, jau užblokuodamas P. B. automobilį, elgėsi chuliganiškai, o P. B. suduoti smūgiai buvo tik A. U. chuliganiškų paskatų tęsinys ir pasekmė.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pagal BK 284 straipsnio prasmę įžūliu elgesiu, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomas agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys gali pasireikšti fiziniu smurtu, pvz., suduodant kitiems asmenims smūgius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-645/2007, 2K-652/2007, 2K-34/2008, 2K-159/2009, 2K-445/2013, 2K-229/2014, 2K-7-62-489/2015). Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnio 1 dalis) padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padariniams kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, Nr. 2K-72/2010, 2K-91/2010, 2K-136/2010, 2K-410/2011, 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-397-895/2015). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011,2K-164-976/2015, 2K-397-895/2015).

Akcentuotina, kad šiuo atveju nuteistasis A. U. užkirto kelią P. B. vairuotam automobiliui bei sudavė jam smūgius prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini) “ dienos metu, per pačius pietus, t. y. 12.45 val., kur nuolat vaikšto ir automobiliais važinėja daug žmonių. Tai, kad ir įvykio dieną buvo daug žmonių, patvirtina ir paties konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo priežastis, nes, kaip nustatyta bylos duomenimis, net ir automobilių aikštelėje buvo susidariusi automobilių spūstis. Pažymėtina, kad prie prekybos centro buvę žmonės ne tik matė aplinkybę, kaip buvo mušamas P. B., bet iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo L. D. parodymų matyti, kad nuteistąjį ir nukentėjusįjį išskyrė būtent praeiviai. Todėl nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad šiuo atveju nuo A. U. veiksmų buvo sukrėstas ne tik liudytojas L. D., bet tokie veiksmai šokiravo ir aplinkinius, dėl šio įvykio buvo iškviesti ir policijos pareigūnai, todėl akivaizdu, kad visuomenės rimtis buvo sutrikdyta realiai – nusikaltimo objektas buvo viešoji tvarka ir nuteistasis A. U. aptartais veiksmais neabejotinai ją pažeidė.

Esant nustatytų ir aptartų įrodymų visumai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai atskleidė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų esmę, šių nusikaltimų sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, sugretino juos su BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 284 straipsnio 1 dalies dispozicijomis, juos įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir padarė teisingą bei motyvuotą išvadą, kad A. U. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, bei skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai ir teisėtai nuteisė už šių nusikaltimų padarymą, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nuosprendis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo A. U. apeliacinį skundą atmesti.