Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. vasario 26 d. nuosprendį panaikinti ir nutraukti baudžiamąją bylą nustačius, kad jo veikoje yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas nėra galimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas, BK 28 straipsnis), o civilinius ieškinius atmesti. Netenkinus šio prašymo, prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 139 straipsnio 1 dalį, paskirti trumpesnį laisvės apribojimo terminą, o įpareigojimą būti namuose tam tikru laiku susieti su išlyga ,,jeigu tai nesusiję su darbu“, sumažinti priteistos turtinės žalos dydį iki 39,23 Eur, o taip pat sumažinti neturtinės žalos dydį. Skunde nuteistasis A. S. nurodo, kad nagrinėjamo įvykio metu pats nukentėjo, tačiau buvo pripažintas kaltu dėl to, kad sudavė vieną smūgį vienam iš jį užpuolusių jaunuolių, taip pat buvo pripažintas bendrininku, iš jo priteista didžiulė pinigų suma jį užpuolusiam A. N.. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėtus įrodymus įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neįvertino įrodymų ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumos, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės, padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, esant būtinosios ginties sąlygoms. Tvirtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, o teismas neišsamiai, šališkai ir neteisingai įvertino nukentėjusiojo A. N., liudytojų A. B. ir E. B. parodymus, kitus įrodymus, kurie nepagrindė jo kaltės.Nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2017 m. kovo 25 d. pagal BK 284 straipsnį, o įtarimai buvo pareikšti A. B., o jis 2017 m. kovo 27 d. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, nes jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tačiau vėliau, atsižvelgus į jauną A. B. amžių, ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai vietoj to, jog patrauktų A. B. tėvus administracinėn atsakomybėn už vaiko nepriežiūrą, nes būtent šis asmuo pradėjo konfliktą ir užpuolė jį bei sudavė keletą smūgių viešoje vietoje tamsiu paros metu, dėl ko jam, A. S., buvo sutrikdyta sveikata, pradėjo ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu. Mano, kad atsakomybėn turėjo būti patrauktas ir kitas konflikte dalyvavęs ir jį iš nugaros užpuolęs bei smūgį sudavęs asmuo – liudytojas E. B.. Tvirtina, kad teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino jo parodymų, duotų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, kad 2017 m. kovo 24 d. jį A. B. pargriovė ant žemės, buvo tamsu, jis juto keletą smūgių ir nematė, kas ir kiek jų suduoda, bet mano, kad jam smūgiavo visi jaunuoliai, nes smūgių buvo ne vienas. Teigia, kad užpultas jis buvo streso būsenoje, neskaičiavo, kiek konkrečiai jam smūgių buvo suduota, o sūnui M. S. nuo jo atitraukus A. B., atsistojęs pamatė, kad jo sūnus grumiasi su A. B., o du jaunuoliai sparčiai artinasi link jų, A. N. viena ranka buvo kišenėje, todėl jis (apeliantas) čiupo A. N. už peties ir sudavė jam vieną smūgį ranka, nes tuo metu nežinojo, kad jo užpuolimo metu A. N. jam nesmūgiavo, o matydamas jaunuolius, besiartinančius prie jo sūnaus, stengėsi, jog jie ir sūnaus nesumuštų, todėl jo veiksmai buvo išskirtinai gynybiniai.Teigia, kad nukentėjusiojo A. N. parodymai jo kaltės padarius nusikalstamą veiką nepagrindžia ir neįrodo, nes jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kas jam trenkė, akcentavo, kad jis (apeliantas) tikrai negalėjo trenkti, nes jam buvo suduota tuo metu, kai jis (A. S.) ir A. B. grūmėsi ant žemės. Nurodo, kad A. N. parodymai dėl konflikto eigos ir jo paties veiksmų jame buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, pats A. N. jokių pretenzijų nei jam, nei jo sūnui neturėjo iki tol, kol A. B. nebuvo panaikinti įtarimai ir jie buvo pareikšti jiems. Pasak apelianto, ir liudytojo A. B. parodymai jo kaltės padarius nusikalstamą veiką nepagrindžia ir neįrodo, o bylos duomenys patvirtina, kad būtent A. B. buvo konflikto organizatorius. Pažymi ir tai, kad liudytojo E. B. parodymai jo kaltės padarius nusikalstamą veiką taip pat nepagrindžia ir neįrodo, nes jo parodymai teisme neatitiko parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir buvo akivaizdžiai priešingi įrodymu byloje esančiam vaizdo įrašui, iš kurio matyti, kad jis atliko smūginius agresyvius veiksmus jo atžvilgiu, trenkė jam iš nugaros, tačiau jo veiksmai nėra įvertinti baudžiamąja prasme. Apelianto teigimu, jis įvykio metu buvo stresinėje situacijoje ir negalėjo suskaičiuoti, kiek žmonių jam smūgiavo, nes gulėjo ant žemės ir juto smūgius į įvairias kūno vietas, o jo smūgis A. N. negali būti jo baudžiamosios atsakomybės pagrindu siekiant sutrikdyti sveikatą bendrininkaujant. Byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina tai, kad įvykis vyko tamsiu paros metu, apšviestas buvo tik įėjimas į kavinę „P.“, įvykis truko tik apie pusę minutės. Prie jo priėjo trys jaunuoliai, o vienam staiga sugrįžus ir puolus jį kumščiu, jis ir A. B. pargriuvo, jis griuvo veidu į žemę, buvo smūgiuojama toliau į įvairias kūno vietas ir jis negalėjo matyti, kas konkrečiai jam smūgiuoja, o nukentėjusysis A. N. jokiais savo veiksmais ir elgesiu nesiekė išskirti jo ir jį mušančio A. B. (nors teigė priešingai), o tai padarė atbėgęs jo sūnus, tai yra kol A. N. veikė nerizikingai, jokie veiksmai prieš jį nebuvo panaudoti, o jam buvo smūgiuota tik tada, kai pamatė, kad tie patys du jaunuoliai sparčiu žingsniu artinasi link jo sūnaus, o A. N. laiko ranką kišenėje, tada jis sugriebė jį už peties ir sudavė vieną smūgį. Mano, kad teismas nuosprendyje visiškai nepagrįstai, neobjektyviai ir šališkai nurodė, kad nukentėjusysis jokių agresyvių ar kitokių keliančių grėsmę veiksmų konflikto metu neatliko, tačiau vaizdo įrašas akivaizdžiai paneigia tokias teismo išvadas ir patvirtina, kad, matydami jo ir A. B. grumtynes, nukentėjusysis A. N. ir liudytojas E. B. nedarė nieko, kad juos išskirtų. Jis gulėjo veidu į žemę ir negalėjo matyti, kas jam suduoda visą eilę smūgių į įvairias kūno vietas. Teigia, kad buvo akivaizdu, kokiu tikslu prie jo sūnaus sparčiai artinosi nukentėjusysis A. N. ir liudytojas E. B., priešingu atveju jaunuoliai tiesiog būtų likę stovėti, kur stovėjo konflikto pradžioje. Teigia, kad jų tikslą patvirtina ir vėlesnis E. B. elgesys ir veiksmai jo atžvilgiu, nes, tik jam atsukus nugarą ir grįžtant link pastato, E. B. pribėgęs sudavė jam smūgį iš nugaros, o tuomet dar nubėgęs į netoliese esantį klubą atsivedė daugiau nei 15 jaunuolių. Tai, jog jis neturėjo jokio motyvo, tikslo savo tyčiniais veiksmais sutrikdyti kieno nors sveikatą patvirtina įvykių seka nuo pat konflikto pradžios, taip pat aplinkybė, kad nei jis, nei jo sūnus prieš į įvykio vietą atbėgusius daugiau kaip 15 jaunuolių, kurie tiesiogiai jokių agresyvių tiesioginių ar netiesioginių veiksmų jo ir jo sūnaus atžvilgiu neatliko, nesielgė provokuojančiai ar rizikingai. Pažymi, kad tuo metu, kai jis sudavė nukentėjusiajam A. N., jo atžvilgiu jau buvo įvykdytas užpuolimas, nes jis gulėjo veidu į žemę, o kiti sparčiai artinosi prie besigrumiančių jo sūnaus ir A. B.. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus dėl būtinosios ginties ir nepagrįstai nurodė, jog dėl to, kad nukentėjusysis jokių agresyvių ir keliančių grėsmę veiksmų konflikto metu neatliko, jo motyvas, kad gynė save ir padėjo sūnui yra tik pasiteisinimas. Teigia, kad ne jis ir ne jo sūnus 2017 m. kovo 24 d. išprovokavo konfliktą ir užpuolė niekuo dėtus jaunuolius, o tai, kad nukentėjusysis A. N. jam nesudavė ir nespėjo suduoti jo sūnui, negali tapti lemiama aplinkybe dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, pripažinimo. Mano, kad nuosprendžiu teismas įteisino situaciją, kuomet neturi teisės įžvelgti grėsmės sau, o bet kokioje situacijoje turi suvokti ir matyti, kas konkrečiai tave muša ir kiek smūgių suduoda, turi sulaukti smūgių ar kūno sužalojimo ir tik tuomet leidžiama suduoti tokio pat stiprumo smūgį ir tik tam, kas jį tau sudavė. Tvirtina, kad nuosprendžiu teismas visiškai pateisino provokuojamą ir rizikingą paties nukentėjusiojo elgesį, nors jis konflikte nebuvo pašalinis, o jeigu nukentėjusysis A. N. nebūtų atlikęs aukščiau nurodytų veiksmų, tai yra būtų likęs stovėti vietoje ir sparčiu žingsniu nesiartinęs prie jo sūnaus, nebūtų kilę jokių konflikto padarinių. Nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 10 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys ir veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai). Teigia, kad atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir byloje esantį vaizdo įrašą, akivaizdu, jog nukentėjusysis A. N. galėjo numatyti, kad jo elgesys - akivaizdžiai spartus ir agresyvus artinimasis prie besigrumiančių M. S. ir A. B., paskatins jo veiksmus prieš jį, nes jį konflikto pradžioje matė einantį kartu su liudytoju A. B., o, atsikėlęs nuo žemės, pamatė jau besiartinantį prie sūnaus. Mano, kad nukentėjusiojo A. N. elgesys 2017 m. kovo 24 d. iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo pakankamai rizikingas ir nulėmė jo veiksmus prieš jį. Teigia, kad 2017 m. kovo 24 d. jo atžvilgiu jau buvo įvykdytas užpuolimas, jis aiškiai suvokė gręsiantį pavojingą kėsinimąsi (link jo sūnaus Manto artinosi du agresyviai nusiteikę jaunuoliai, kurie (kaip jis tuo buvo įsitikinęs), smūgiavo jam gulinčiam, iš kurių vienas - nukentėjusysis A. N., laikė ranką kišenėje), todėl mano, kad jis neprivalėjo laukti, kol jam ar jo sūnui Mantui bus suduota, o tik tuomet gintis. Mano, kad jo veiksmai turėjo būti įvertinti kaip adekvatūs situacijai ir gynybiniai. Pažymi, kad paaiškėjus, jog A. N. galbūt reikalinga pagalba, jo sūnus su žmona jį pristatė į medicinos įstaigą, o tai, kad nukentėjusysis po įvykio neturėjo jiems pretenzijų, patvirtina ir 2017 m. kovo 24 d. policijos pareigūno A. Š. surašytas tarnybinis pranešimas Nr. 86-PR2. Tik pradėjus ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu ir apie tai informavus nukentėjusįjį A. N., jis jau turėjo jam pretenzijų, buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš jo, nors aiškiai parodė, kad jis jam suduoti negalėjo.Įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių. Mano, kad ta aplinkybė, jog nukentėjusysis A. N. jam netrenkė, nereiškia, jog jis to nebūtų padaręs, jeigu jis būtų buvęs vienas, nes nukentėjusysis ir E. B. neskubėjo jų skirti, o tai, kad nukentėjusysis A. N. nespėjo suduoti jo sūnui, nereiškia, jog jis elgėsi rūpestingai ir akivaizdžiai neagresyviai, nes su tokiu tikslu jie artinosi prie jų. Pažymi, kad jis neturėjo tiesioginės tyčios sutrikdyti A. N. sveikatos, veikė didelio susijaudinimo ir streso būsenoje manydamas, kad nukentėjusysis jam smūgiavo. Teigia, kad teismas, vertindamas bylos aplinkybes, visiškai nepagrįstai apsiribojo tik paties smūgio sudavimo faktu ir nepagrįstai neįvertino priežasčių ir aplinkybių, kodėl tas smūgis buvo suduotas. Nurodo, kad vertindamas jo galimybę veikti sąmoningai ir adekvačiai koordinuoti savo veiksmus bei juos vertinti teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jis neturėjo sąmoningų ar tyčinių užmačių 2017 m. kovo 24 d. sužaloti nukentėjusįjį, buvo streso būsenoje, buvo įsitikinęs, jog A. N. jam smūgiavo, matė jį artėjantį link sūnaus, jo veiksmai buvo gynybiniai ir atsakas į paties nukentėjusiojo rizikingą elgesį. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas teigia, kad jo veiksmai galėtų būti kvalifikuoti pagal BK 139 straipsnį – nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo.Dėl atsakomybės sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, apeliantas nurodo, kad teismas visiškai neatliko bendrininkavimo požymių analizės, neįvertino subjektyviųjų bendrininkavimo požymių, nes jokie bylos įrodymai nepatvirtina jo ir M. S. tyčios ir susitarimo veikti bendrai. Pažymi, kad nuosprendyje neatskleistas nei intelektualusis, nei valinis jo, kaip bendrininko, tyčios turinys, mano, kad nuosprendyje visiškai nepagrįstai pripažinta sunkinanti aplinkybė tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė - jis ir jo sūnus.Apeliantas nesutinka su civilinio ieškinio išsprendimu. Nurodo, kad pagal byloje esantį 2017 m., kovo 28 d. išrašą iš medicinos dokumentų A. N. buvo patarta 1 mėnesį vengti papildomų veido traumų ir dėl patirto sveikatos sutrikdymo buvo paskirti analgetikai, 2017 m. kovo 24 d. jam buvo išduotas receptas vaistui „Dolmen“ (nuo skausmo), „Lioton gel“ (kraujosrūvoms mažinti) ir „Antisept spray“. Vaistų nuo skausmo įsigijimą pagal receptą iš karto po sveikatos sutrikdymo patvirtinančių dokumentų A. N. nepateikė, o pagal pateiktus čekius, analgetikus įsigijo tik praėjus 2-3 mėnesiams po įvykio, kas, apelianto nuomone, rodo, kad tai nebuvo sveikatos sutrikdymu sukeltų pasekmių šalinimo priemonė, o kiti vaistiniai preparatai (pvz. „Diclac gelis“, probiotikai, purškalas į nosį, vitaminai B ir taip toliau) nėra susiję su patirto sveikatos sutrikdymo pasekmių šalinimu, tuo labiau, kad kai kurie medikamentai įsigyti praėjus daugiau nei 3 mėnesiams po patirto sveikatos sutrikdymo, prieš pat pareiškiant civilinį ieškinį. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, mano, kad 39,23 Eur išlaidas vaistiniams preparatams įsigyti patvirtinantys čekiai negali būti pagrindu priteisti nukentėjusiajam dėl sveikatos sutrikdymo patirtą turtinę žalą. Dėl priteistos nukentėjusiajam neturtinės žalos apeliantas nurodo, kad ji per didelė, nes A. N. dėl patirto sveikatos sutrikdymo jokie liekamieji reiškiniai neatsirado, dėl patirtos traumos jis nepraleido nė vienos pamokos (tai įrodo į bylą pateikti dokumentai iš mokymo įstaigos, pagal kuriuos akivaizdu, kad nukentėjusysis pamokų beveik nelanko ir 2017 m. kovo 24 d. sveikatos sutrikdymas nebuvo nelankymo priežastis), nors teigė, kad negalėjo sportuoti, tačiau nenurodė, kur ir kokias treniruotes buvo priverstas praleisti, todėl civiliniame ieškinyje nurodyti argumentai dėl prašomos priteisti neturtinės žalos nepagrįsti ir melagingi. Taip pat nurodo, kad teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, visiškai neatsižvelgė į priežastis ir aplinkybes, kuriomis nukentėjusiajam buvo sutrikdyta sveikata, į nukentėjusiojo turtinę padėtį, į jo turtinę padėtį (yra našlys, pensininkas, gyvena vienas, kad prisidurti prie pensijos dirba staklininku).Dėl paskirtos bausmės nuteistasis A. S. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė akivaizdžiai per ilgą laisvės apribojimo terminą, o skirdamas įpareigojimą būti tam tikru laiku namuose, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, kuomet įpareigojimas tam tikru laiku būti namuose paprastai taikomas su išlyga „jeigu tai nesusiję su darbu“ (nes, nors ir yra pensininkas, dar dirba). Mano, kad teismo jam paskirta bausmė, atsižvelgus į visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, yra per griežta, todėl, apeliacinės instancijos teismui bylos nenutraukus, bausmė turi sušvelninta, sutrumpinus laisvės apribojimo terminą. Pasak apelianto, teismas, skirdamas bausmę, visiškai neatsižvelgė į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms.Apeliaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. vasario 26 d. nuosprendį panaikinti ir nutraukti baudžiamąją bylą nustačius, kad jo veikoje yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas nėra galimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas, BK 28 straipsnis), o civilinius ieškinius atmesti. Netenkinus šio prašymo, prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 139 straipsnio 1 dalį ir paskirti trumpesnį laisvės apribojimo terminą, o įpareigojimą būti namuose tam tikru laiku susieti su išlyga ,,jeigu tai nesusiję su darbu“, o taip pat sumažinti priteistos turtinės žalos dydį iki 39,23 Eur bei sumažinti neturtinės žalos dydį. Apeliacinį skundą nuteistasis M. S. grindžia tais pačiais motyvais, kaip nuteistasis A. S..Nuteistasis M. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėtus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neįvertino įrodymų ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumos, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką esant būtinosios ginties sąlygoms, todėl nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis. Teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių jo kaltę padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.Jis taip pat nurodo, kad ikiteisminis tyrimas pradžioje buvo pradėtas pagal BK 284 straipsnį, o įtarimai buvo pareikšti A. B., tačiau dėl jo jauno amžiaus ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o atsakomybėn patrauktas A. S., nors visi duomenys patvirtina, kad būtent A. B. pradėjo konfliktą, užpuolė A. S. ir tamsiu paros metu sudavė viešoje vietoje jam keletą smūgių. Pažymi, kad nukentėjusiojo A. N. parodymai jo kaltės padarius nusikalstamą veiką nepagrindžia ir neįrodo, nes jis nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisme negalėjo nurodyti, kas jam trenkė, jo parodymai dėl konflikto eigos ir jo paties veiksmų jame buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, o byloje esantis vaizdo įrašas akivaizdžiai paneigia jo parodymus. Tvirtina, kad nukentėjusysis patvirtino, jog būtent jis su žmona nuvežė jį į gydymo įstaigą, laukė, kol atvyks policijos pareigūnai ir A. N. jokių pretenzijų jam neturėjo. Dėl liudytojo A. B. parodymų taip pat tvirtina, kad jie jo kaltės nepagrindžia, o A. B. patvirtino teismui, jog, jei ne jo elgesys, konflikto nebūtų buvę, o nurodyti, kas sudavė nukentėjusiajam, jis negalėjo. Liudytojo E. B. parodymai teisme aiškiai neatitiko parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir buvo priešingi įrodymu byloje esančiam vaizdo įrašui. Pasak apelianto, vieninteliu objektyviu įrodymu šioje byloje esantis UAB „Grūstė" 2017 m. kovo 28 d. raštu Nr. S-930 pateiktas 2017 m. kovo 24 d. laikotarpio nuo 20.40 val. iki 21,03 val. vaizdo įrašas patvirtina, kad 2017 m. kovo 24 d. konfliktas vyko tamsiu paros metu, apšviestas buvo tik įėjimas į kavinę „Provincija“ ir truko tik apie pusę minutės. 2017 m. kovo 24 d. 20.43 val. prasidėjus muštynėms tarp puolusio A. B. ir besiginančio A. S., kuomet pirmasis puolė A. S. kumščiu, o pargriuvus - smūgiavo toliau, nukentėjusysis A. N. jokiais savo veiksmais ir elgesiu nesiekė išskirti besimušančių A. B. ir A. S. (nors teigė priešingai). Kol A. N. veikė nerizikingai, tai yra buvo atsitraukęs nuo jo ir A. B., jokie veiksmai prieš jį nebuvo panaudoti, o kai A. N. kartu E. B. ėmė sparčiu žingsniu artintis link jo, A. N. laikant ranką kišenėje, jam buvo suduoti du smūgiai. Nurodo, kad link jo besiartinantį A. N. sučiupo A. S., todėl jis nebespėjo jam suduoti. Nurodo ir tai, kad A. S. nuvijus vaikinus, E. B. nepasišalino iš konflikto vietos, o pribėgęs dar sudavė A. S. ir nubėgo į šalia esantį klubą ir atsivedė daugiau nei 15 jaunuolių. Pažymi, kad tuo metu, kai jis sudavė nukentėjusiajam A. N., jo tėvo A. S. atžvilgiu jau buvo įvykdytas užpuolimas. A. N. ir E. B., kuriuos matė besiartinančius prie gulinčio ir A. B. mušamo tėvo, sparčiai ir agresyviai artinosi link jo, todėl jo veiksmams A. N. atžvilgiu įtakos turėjo didelis jo susijaudinimas dėl tėvo sveikatai ir gyvybei kilusios grėsmės, rizikingas paties nukentėjusiojo A. N. elgesys, nes jis nebuvo tik pasyvus konflikto stebėtojas ir nesilaikė atokiau nuo konflikto. Teismui nurodė, kad nei jis, nei jo tėvas konflikto neprovokavo, konflikte dalyvavo tik jis, jo tėvas ir trys jaunuoliai, šalia buvusiems nereikėjo saugotis nuo jo veiksmų. Mano, kad jo pareiga buvo apginti tėvą, o tai, kad A. N. nesuspėjo suduoti nei jam, nei jo tėvui, negali tapti lemiama aplinkybe dėl jo kaltės. Pasak apelianto, teismas pateisino provokuojamą ir rizikingą paties nukentėjusiojo elgesį, nors jis konflikte nebuvo pašalinis ir tik šalia stovėjęs asmuo, jo elgesys apelianto atžvilgiu buvo rizikingas ir provokuojantis. Nurodo, kad atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir byloje esantį vaizdo įrašą, akivaizdu, jog A. N. galėjo numatyti, kad jo elgesys - artinimasis prie jo (apelianto) ir A. B., paskatins jo veiksmus prieš jį ir E. B., nes juos visus tris matė apsupusius jo gulintį tėvą. Nukentėjusiojo A. N. elgesys 2017 m. kovo 24 d. iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo pakankamai rizikingas ir nulėmė jo veiksmus prieš jį. Pažymi, kad nukentėjusysis A. N., ėjęs kartu su konfliktą pradėjusiu A. B., jokiais aktyviais veiksmais nesiekęs sustabdyti savo draugo, kuris mušė pargriautą jo tėvą, nors buvo visiškai šalia jų, o jam atbėgus apie 30 metrų iš mašinų stovėjimo aikštelės ir nutraukus A. B. nuo tėvo, kartu su E. B. agresyviai artinosi prie jo ir A. B., tuo metu ranką laikė kišenėje, todėl akivaizdu, kad nukentėjusysis galėjo ir privalėjo suvokti, kad tokie jo veiksmai konflikto metu iššauks gynybinę reakciją.Nurodo, kad 2017 m. kovo 24 d. A. S. atžvilgiu jau buvo įvykdytas užpuolimas, jis suvokė gręsiantį pavojingą kėsinimąsi, todėl mano, kad neprivalėjo laukti, kol jam bus suduota, o tik tuomet gintis. Pažymi, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jų taikymas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, taip pat neriboja ir priemonių nuo pavojingo kėsinimosi.Teigia, kad atsižvelgus į visas 2017 m. kovo 24 d. įvykio faktines aplinkybes, kurias patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, jo ir A. S. parodymus, kurie buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo metu, jo veiksmai buvo ne be dingsties ar priežasties, be motyvo tyčia sutrikdyti sveikatą, o turėjo būti vertinami kaip gynybiniai veiksmai, nukreipti prieš jį supusius jaunuolius. Pažymi, kad įvykio metu buvo stresinėje situacijoje matydamas, kad jo tėvas guli ant žemės ir yra mušamas vieno jaunuolio, o kiti artinasi link jų, todėl turėjo įstatyminę teisę gintis pats ir ginti savo artimąjį, būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos, nes apgynė tėvą, o vėliau gynėsi pats nuo tiesiogiai gresiančio realaus pavojaus, o tolesnė įvykių seka tik patvirtino jo parodymus ir liudijimus, nes į konflikto vietą E. B. pakviesti atbėgo daugiau kaip 15 jaunuolių, buvo tamsus paros metas, tačiau praėjus momentinei stresinei situacijai, jokie nusikalstami veiksmai konflikte nedalyvavusių ir rizikingai nesielgusių asmenų atžvilgiu nebuvo atlikti, konfliktas baigėsi, o paaiškėjus, kad A. N. galbūt reikalinga pagalba, pats su artimaisiais jį pristatė į medicinos įstaigą ir jokių pretenzijų negavo. Mano, kad nukentėjusysis A. N. po įvykio neturėjo pretenzijų, nes aiškiai suvokė savo rizikingą elgesį viso konflikto metu, o tai patvirtino ir 2017 m. kovo 24 d. policijos pareigūno A. Š. surašytas tarnybinis pranešimas Nr. 86-PR2. Tik jo atžvilgiu pradėjus ikiteisminį tyrimą ir apie tai informavus A. N., jis „prisiminė" turįs pretenzijų, buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teigia, tai, jog A. N. netrenkė A. S., nereiškia, jog jis to nebūtų daręs, jei A. S. būtų buvęs vienas. Tvirtina, kad jis neturėjo tikslo kėsintis į žmogaus sveikatą, todėl jo veiksmai turėjo būti vertinami kaip neatsargūs, tai yra kaip nusikalstamas nerūpestingumas atliekant du kontaktinius smūgius ir nenumatant, kad gali kilti nustatyti padariniai, dar daugiau - jų nesiekiant. Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, privalėjo išsiaiškinti ir nuosprendyje pagrįsti jo psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus su padarytais veiksmais prieš nukentėjusįjį ir tų veiksmų padariniais, tačiau į tai nesigilino, jų nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė, tiesiog konstatavo, kad jis veikė tiesiogine tyčia, nors jis neturėjo jokio tikslo tyčiniais veiksmais sutrikdyti A. N. sveikatą, veikė didelio susijaudinimo ir streso būsenoje, teismas apsiribojo tik smūgių sudavimo faktu, o nevertino priežasčių ir aplinkybių, kodėl tie smūgiai buvo suduoti. Dėl sunkinančios atsakomybę aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje visiškai neatliko bendrininkavimo požymių analizės, neįvertino subjektyviųjų bendrininkavimo požymių, nes jokie bylos įrodymai nepatvirtina jo ir A. S. tyčios ir susitarimo veikti bendrai, nuosprendyje visiškai neatskleistas nei intelektualusis, nei valinis jo, kaip bendrininko, tyčios turinys. Dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio nepagrįstumo apeliantas M. S. išdėsto analogiškus motyvus ir argumentus, kaip savo skunde išdėstė ir nuteistasis A. S., todėl teismas pakartotinai jų nebenurodo.Dėl paskirtos bausmės apeliantas M. S. nurodo, kad teismas paskyrė jam akivaizdžiai per ilgą laisvės apribojimo terminą, o paskirdamas įpareigojimą būti tam tikru laiku namuose nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, kuomet įpareigojimas tam tikru laiku būti namuose paprastai taikomas su išlyga „jeigu tai nesusiję su darbu“. Mano, kad skiriant bausmę turi būti atsižvelgtą į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, į sunkinančių aplinkybių nebuvimą, jo asmenybės pavojingumą, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tai yra į tai, kad nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ir nepalankiai susiklosčius aplinkybėms.Teismo posėdžio metu nuteistieji A. S. ir M. S. bei jų gynėja advokatė Gitana Martyšienė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė Irena Zgierskytė – Strumilaitė prašė nuteistųjų skundus atmesti.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nors apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jų kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamas veikas, tai neduoda pagrindo konstatuoti, kad baudžiamojo proceso metu buvo pažeisti įrodymų vertinimo reikalavimai, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis.Nuteistieji A. S. ir M. S. pripažįsta sudavę skundžiamame nuosprendyje nurodytus smūgius nukentėjusiajam A. N. į veidą, tačiau teigia taip pasielgę gindamiesi nuo jiems kilusios grėsmės būti sumuštiems jaunuolių po to, kai įvyko pirmasis konfliktas ir susigrūmimas tarp nuteistojo A. S. ir liudytojo A. B.. BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis, ar valdžios institucijas, tačiau pažymėtina, kad tokia teisė (į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Taigi įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus) nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima, tai yra reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.Pagal susiformavusią teismų praktiką pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir panašiai), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir panašiai). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-273/2012, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014 ir kitose).Nuteistasis A. S. parodė, jog tarp jo ir A. B. įvyko apsižodžiavimas, po ko A. B. puolė ant jo ir bandė įspirti, jie susikibę nugriuvo, pradėjo ant žemės ritinėtis. Kaip priėjo sūnus M. S. ir atitraukė nuo jo A. B., jis nematė. Kai atsikėlė, pamatė, kad link sūnaus eina jaunuoliai, iš kurių vieno rankos buvo kišenėse, todėl jis nebelaukė ir sudavė vienam jaunuoliui iš nugaros dešinės rankos kumščiu į galvą vieną kartą ir jaunuolis parkrito, po to nuėjo prie sūnaus, kuris grūmėsi su jį anksčiau užpuolusiu A. B.. A. S. teigimu, jis nematė, ar jo sūnus M. S. sudavė nukentėjusiajam, o jis sudavė tik dėl to, jog manė, kad nukentėjusysis dėl to, kad jo rankos buvo kišenėse, galėjo turėti peilį. Teisminio nagrinėjimo metu jis pripažino sudavęs vieną smūgį nukentėjusiajam, nežino, ar galėjo būti tokios pasekmės nuo jo smūgio. Nuteistojo A. S. teigimu, jis nesijaučia kaltas, nes gynė save ir sūnų, siekė padėti sūnui ir stengėsi įvykiams ,,užbėgti už akių“ (2 t., 51-52 b. l.). Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu A. S. konkrečių parodymų apie suduotą smūgį nukentėjusiajam nenurodė, teigdamas, kad neprisimena, labiau pasakojo apie aplinkybes iki nukentėjusiojo sužalojimo ir po jo, nurodė, kad jis ir sūnus nebuvo konflikto iniciatoriais, savo veiksmus įvardijo kaip gynybą (1 t., 125 b. l.). Nuteistasis M. S., nors teisme kaltės nepripažino, tačiau nurodė, kad sudavė du smūgius nukentėjusiajam, parodė, kad pribėgo padėti tėčiui, numetė jaunuolį nuo tėčio, baigęs aiškinti su tuo jaunuoliu (A. B.) pamatė, kad prie jo artėja du jaunuoliai, nukentėjusysis buvo arčiau jo, jam sudavė smūgius, nes jis prie jo ėjo agresyviai, o po to nukentėjusiajam sudavė ir tėtis. Jis ramino ir A. B., o po to, atsisukęs, pamatė lyg besistojantį A. N. ir jam vėl trenkė antrą smūgį. Pasak nuteistojo, kai nukentėjusysis sėdėjo ant žemės, jam pasirodė, kad jis keliasi, A. B. darėsi agresyvus, todėl jis vėl trenkė A. N.. M. S. teigimu, nukentėjusiojo ranka buvo kišenėje, jis bėgo gelbėti tėvo, nes jaunuoliai buvo agresyvūs. Po konflikto jis su žmona nuvežė nukentėjusįjį į ligoninę (2 t., 53-54 b. l.). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. S. nurodė beveik analogiškas aplinkybes, konkrečiai nenurodydamas savo suduotų smūgių nukentėjusiajam teigdamas, kad negali prisiminti, kam ir kiek smūgių sudavė (1 t., 150 b. l.). Nukentėjusysis A. N. parodė, kad su vyresniuoju vyriškiu pradėjo konfliktuoti jo draugas A. B., jie susikibo ir pradėjo muštis, jis buvo toliau nuo jų, prašė baigti konfliktą, tada pajuto smūgį iš nugaros, po ko nieko neprisimena, atsimena tik tai, kad atsidūrė ant žemės, po ko atsistojo ir nuėjo iki diskotekos, pasiėmė rūbus, grįžo atgal prie vyriškių, ten buvo ir moteris. Jis parodė įdubusį skruostikaulį, jį nuvežė į ligoninę. Kas sudavė smūgį, po kurio nukrito, nematė, patvirtino, kad eidamas laikė rankas kišenėse, keiksmažodžių nevartojo. Jam buvo sulaužytas žandikaulis, gydėsi pusę metų, pusė veido ir dabar yra užtirpę (2 t., 37-38 b. l.). Liudytojas A. B. teismui parodė, kad pradžioje jis apsižodžiavo su vyresniu vyru, po to prie jo pribėgo ir apsistumdė, vyras nukrito, tada iš šono kažkas jį (A. B.) nustūmė, jis nukrito ir jį pradėjo spardyti, jis buvo rankomis užsidengęs veidą, bet per tarpą matė, kad A. N. sėdi ant žemės ,,išsijungęs“, kas sudavė smūgį A., nematė (2 t., 39-40 b. l.). Liudytojas E. B. parodė, kad jis su nukentėjusiuoju ėjo išskirti A. B., tada atsisuko ir pamatė, kad A. N. guli ant žemės, jis norėjo jam padėti, tačiau link jo pradėjo pulti kiti du ir jis nubėgo į šokius kviesti pagalbos, kai sugrįžo, viskas jau buvo pasibaigę (2 t., 40-41 b. l.). Iš byloje esančios 2017 m. kovo 24 d. filmuotos medžiagos matyti, kad M. S. trenkus A. B., atsitraukę vaikinai (E. B. ir A. N.) vėl spartesniu žingsniu pradeda eiti link jų, A. N. eidamas kairę ranką laiko kišenėje, pamatęs, kad vaikinai eina link M. S., A. S. prisiartina iš nugaros A. N. ir jį čiumpa, o tuo metu M. S. dešine ranka trenkia A. N. į kairį skruostą, tuomet A. S., prilaikydamas A. N., dešine ranka taip pat trenkia jam į dešinę veido pusę, po ko A. N. sėdimoje padėtyje krenta ant žemės šalia M. S. kojų, o jam nukritus, M. S. dešine ranka smūgiuoja A. N. iš už nugaros į dešinę veido pusę ir puola link A. B. koja, smūgiuodamas jam į pilvą bei toliau mušasi rankomis (1 t., 86 b. l.).Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų įrodymų, konstatuoja, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad nuteistieji A. S. ir M. S. smūgius nukentėjusiajam A. N. sudavė gindamiesi nuo jo agresyvaus elgesio. Ir nors vaizdo įrašas, liudytojų bei nukentėjusiojo parodymai patvirtino nuteistųjų teiginius apie galimą grėsmę (nukentėjusiojo A. N., kurio ranka kišenėje, ir liudytojo E. B. ėjimas link nuteistojo), tačiau iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nukentėjusysis nedalyvavo A. S. ir liudytojo A. B. konflikte ir susistumdyme, nuteistiesiems negrasino, artindamasis nieko įžeidžiančio ar grasinančio nepasakė bei nieko rankose neturėjo. Nukentėjusysis A. N. parodė, kad konflikto iniciatorius buvo jo draugas A. B., po to A. B. su nuteistuoju A. S. susikibo ir pradėjo muštis, todėl jis ėjo link jų ir norėjo A. B. nuraminti, po ko iškart pajuto smūgį iš nugaros, po kurio nieko neprisimena (2 t., 37 b. l.). Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 35 b. l.). Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino ne tik tiesiogiai įvykį matę ir jame dalyvavę liudytojai E. B. ir A. B., tačiau iš dalies ir patys nuteistieji A. S. bei M. S., tik pateikdami savo subjektyvų vertinimą ir nurodydami, kad nukentėjusysis atrodė agresyviai ir jokiu savo elgesiu nesiekė išskirti besimušančių A. B. ir A. S.. Įvertinus nukentėjusiojo, liudytojų bei pačių nuteistųjų parodymus konstatuotina, kad nukentėjusiojo A. N. veiksmai – ėjimas link nuteistojo M. S. – nekėlė realaus pavojaus nuteistiesiems. O tai, kad, pasak nuteistųjų, jie manė, jog A. N. rankoje, kurią laikė kelnių kišenėje, gali turėti peilį, neduoda pagrindo manyti, jog fizinį smurtą nuteistieji panaudojo gindamiesi.Esant nustatytoms abejonių nekeliančioms faktinėms aplinkybėms, kad ne nukentėjusysis inicijavo konfliktą ir jis nesudavė smūgių nuteistiesiems, konstatuotina, kad nuteistiesiems A. S. ir M. S. nebuvo priežasties nukentėjusiojo A. N. atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą. Vien tai, kad nukentėjusysis link nuteistojo M. S. ėjo kartu su liudytoju E. B., laikydamas vieną ranką kelnių kišenėje, negali būti vertinama kaip reali grėsmė, o nuteistųjų manymas, kad nukentėjusysis ir liudytojas atrodė agresyvūs ir eina „ne raminti“ konfliktuojančių, vertinami kaip nuteistųjų nepagrįstas įtarumas, nesudarantis priežasties naudoti fizinį smurtą. Be to, pagal susiformavusią teismų praktiką, gynyba dėl nepagrįsto įtarumo nelaikoma ne tik būtinąja gintimi, bet ir tariamąja gintimi. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, konstatuotina, kad nuteistieji A. S. bei M. S. smūgius nukentėjusiajam į veidą sudavė nesant būtinosios ginties sąlygų, o žalos padarymas tokiomis aplinkybėmis laikomas tyčine nusikalstama veika. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo sprendimu ir taip pat daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo A. S. ir M. S. atžvilgiu taikyti BK 28 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismas nuteistųjų A. S. ir M. S. nusikalstamą veiką dėl nukentėjusiajam A. N. padarytų sužalojimų teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnį, kaip padarytą netiesiogine tyčia – kai dėl kaltinamųjų veikimo ar neveikimo atsiranda baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors kaltinamieji jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Ir nors nuteistieji A. S. bei M. S. apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad jie neturėjo jokio motyvo ar tikslo savo tyčiniais veiksmais sutrikdyti kieno nors sveikatą, todėl yra pagrindas jų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, tačiau šis jų prašymas nepagrįstas. Kaip matyti iš nustatytų veikos padarymo aplinkybių, nuteistieji konkrečių dėl veikų kilsiančių padarinių neindividualizavo, juos tenkino bet kokie dėl jų veikos kilsiantys padariniai, tai yra jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Esant tokioms aplinkybėms, A. S. ir M. S. veika dėl nesunkaus A. N. sveikatos sutrikdymo negali būti vertinama kaip padaryta dėl neatsargumo ir kvalifikuojama pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Pagal teismų praktiką, kai smurtaujama tiesiogine neapibrėžta tyčia, asmens veika kvalifikuojama pagal sukeltus padarinius. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam A. N. dėl nuteistųjų A. S. ir M. S. veikos padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Atsakomybė už tyčinį tokių padarinių sukėlimą, nesant didesnį veikos pavojingumą rodančių požymių, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nuteistųjų A. S. ir M. S. veiką kvalifikuodamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Todėl perkvalifikuoti nuteistųjų A. S. ir M. S. veiksmus pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindo.