- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-07
- Bylos Nr.
- 2S-304-425/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11648-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- Z. V.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Z. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-55-918/2024, kuria atsisakyti priimti apeliacinio skundo reikalavimus dėl 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutarties dėl baudų skyrimo, 2025 m. vasario 5 d. nutarties dalies dėl rašymo apsirikimo antroje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendimo rezoliucinės dalies dalyje, taip pat teisėjo V. P. priimtų nutarčių; priimtas apeliacinio skundo reikalavimas dėl 2025 m. sausio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo; netenkintas prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio; atidėtas ieškovui Z. V. 5 144 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovų Z. V. (veikiančio ir kaip užsienio įmonės Ellora 4522899 Ltd teisių perėmėjas) ir R. V. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Skomė“, UAB „B. A.“, J. M., M. M., J. M. dėl bendrovės valdymo organų sprendimų ir akcijų perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų Č. A., R. R., B. M..
Šalies argumentai
2. Ieškovas Z. V., veikiantis ir kaip užsienio įmonės Ellora 4522899 Ltd teisių perėmėjas, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti 2025 m. sausio 22 d. sprendimą, 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartį dėl baudų skyrimo ir 2025 m. vasario 5 d. nutarties dalį dėl rašymo apsirikimo antroje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendimo rezoliucinės dalies dalyje, o taip pat teisėjo V. P. priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, atleisti Z. V. nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą arba atidėti jo sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2025 m. kovo 3 d. nutartimi atsisakė priimti apeliacinio skundo reikalavimus dėl 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutarties dėl baudų skyrimo, 2025 m. vasario 5 d. nutarties dalies dėl rašymo apsirikimo ištaisymo antroje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendimo rezoliucinės dalies dalyje, taip pat teisėjo V. P. priimtų nutarčių; taip pat priėmė apeliacinio skundo reikalavimą dėl 2025 m. sausio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo; netenkino prašymo dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio; atidėjo ieškovui Z. V. 5 144 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo.
4. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš pateikto apeliacinio skundo reikalavimų matyti, jog ieškovas siekia skųsti ne tik 2025 m. sausio 22 d. teismo sprendimą, bet ir 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartį, 2025 m. vasario 5 d. nutarties dalį bei teisėjo V. P. priimtas nutartis. Tačiau, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad apeliantas turi pareigą aiškiai suformuluoti apeliacinio (atskirojo) skundo dalyką – t. y. aiškiai nurodyti skundžiamą sprendimą (nutartį) (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 1 dalies 1-2 punktai, 338 straipsnis). Nuo šios bylos nagrinėjimo teisėjas V. P. nusišalino 2022 m. birželio 8 d. ir po šios datos byloje jokių nutarčių nepriėmė. Teismo vertinimu, dėl šios priežasties yra netikslinga siūlyti ieškovui šalinti skundo trūkumus ir nurodyti konkrečias skundžiamas teisėjo V. P. nutartis. Pažymėtina ir tai, kad bylai esant teisėjo V. P. žinioje, ieškovai aktyviai naudojosi teise skųsti teisėjo priimamas nutartis (pvz., ieškovas teikė atskiruosius skundus dėl 2021 m. gegužės 27 d., 2022 m. sausio 27 d., 2022 m. vasario 14 d., 2022 m. kovo 4 d., 2022 m. birželio 6 d. nutarčių), šie ieškovo atskirieji skundai yra išnagrinėti. Atkreiptinas dėmesys, kad visų šioje byloje priimtų teisėjo V. P. nutarčių apskundimo terminas yra pasibaigęs ir, atsižvelgiant į CPK 307 straipsnio 3 dalies reguliavimą, nebegali būti atnaujinamas (nuo paskutinės teisėjo V. P. šioje byloje priimtos 2022 m. birželio 8 d. nutarties yra praėję 2 metai ir 9 mėnesiai). Tai reiškia, kad net ir tuo atveju, jei ieškovas apeliaciniame skunde ir išvardintų visas teisėjo V. P. šioje byloje priimtas nutartis, kurias prašo panaikinti, šie atskirojo skundo reikalavimai nebegalėtų būti priimti ir dėl pasibaigusio jų apskundimo termino (nevertinant aplinkybės, kad atskirieji skundai dėl 2021 m. gegužės 27 d., 2022 m. sausio 27 d., 2022 m. vasario 14 d., 2022 m. kovo 4 d., 2022 m. birželio 6 d. nutarčių jau buvo išnagrinėti apeliacine tvarka). Pažymėtina ir tai, kad CPK 307 straipsnio 3 dalyje numatytas trijų mėnesių terminas nekliudė apeliantui į apeliacinį skundą įtraukti motyvų dėl atskiraisiais skundais pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį neskundžiamų nutarčių (neformuluojant savarankiško apeliacinio skundo reikalavimo dėl šių nutarčių panaikinimo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo reikalavimą dėl teisėjo V. P. priimtų nutarčių panaikinimo atsisakyta priimti.
5. Kartu teismas nurodė, jog ieškovas formuluoja reikalavimą dėl 2023 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko nutarties, kuria, be kita ko, ieškovui paskirta 200 Eur bauda už piktnaudžiavimą procesine teise reikšti nušalinimą. Šioje nutartyje ieškovui išaiškinta, kad aptariama nutartis neskundžiama, tačiau asmuo, kuriam paskirta bauda, per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo gali prašyti teismą, paskyrusį baudą, ją panaikinti ar sumažinti. Teisme 2023 m. rugsėjo 19 d. gautas ieškovų 2023 m. rugsėjo 16 d. prašymas, kuriuo, be kita ko, buvo ne tik prašoma panaikinti ieškovams paskirtas baudas, bet ir Vilniaus miesto apylinkės teismui nusišalinti nuo šio prašymo nagrinėjimo. Taip pat ieškovas Z. V. pateikė 2023 m. rugsėjo 28 d. pareiškimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo neveikimo ir nušalinimo apeliacinės instancijos teismo, be kita ko, prašydamas nustatyti pirmosios instancijos teismui terminą persiųsti ieškovų prašymą dėl skirtų baudų panaikinimo ir kitam apylinkės teismui bei nušalinti Vilniaus miesto apylinkės teismą nuo civilinės bylos Nr. 2-247-918/2023 nagrinėjimo. 2023 m. spalio 11 d. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko nutartimi ieškovų prašymas dėl teismo nušalinimo atmestas. 2023 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo primininko nutartimi ieškovų prašymas dėl baudų panaikinimo (atnaujinus terminą šiam prašymui paduoti) atmestas. Ieškovai dėl minėtos 2023 m. spalio 18 d. nutarties buvo pateikę atskirąjį skundą, kuris Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2700-936/2023 atmestas. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo reikalavimą dėl 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria ieškovui paskirta bauda už piktnaudžiavimą nušalinimo teise atsisakyta priimti, nes ši nutartis negali būti apeliacinio apskundimo objektas.
6. Be to, kad ieškovas Z. V. atskirąjį skundą dėl 2025 m. vasario 5 d. nutarties dalies yra pateikęs 2025 m. vasario 17 d., šis atskirasis skundas yra priimtas 2025 m. vasario 19 d. rezoliucija ir, pasibaigus įstatyme numatytam terminui atsiliepimams į atskirąjį skundą pateikti, bus išsiųstas apeliacinės instancijos teismui. Tai reiškia, kad apeliacinio skundo teikimo metu teisme yra nagrinėjamas ieškovo atskirasis skundas dėl tos pačios nutarties, dėl kurios ieškovas formuluoja reikalavimą ir teikiamame apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, ieškovo apeliacinio skundo reikalavimą dėl 2025 m. vasario 5 d. nutarties dalies atsisakyta priimti, kadangi teisme yra nagrinėjamas ieškovo atskirasis skundas dėl šios nutarties dalies.
Šalies argumentai
7. Apelianto pateikto apeliacinio skundo reikalavimas dėl 2025 m. sausio 22 d. sprendimo panaikinimo ir bylos grąžinimo nagrinėti pirmos instancijos teismui atitinka CPK 306 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.
8. Įvertinus ieškovo apeliaciniame skunde pateikto prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio arba žyminio mokesčio atidėjimo argumentaciją, matyti, kad iš esmės analogiškais motyvais buvo grindžiamas ir ieškovų prašymas dėl žyminio mokesčio už ieškinio reikalavimus mokėjimo. 2022 m. birželio 9 d. nutartimi ieškovų prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo atmestas, o žyminio mokesčio dalies mokėjimas atidėtas. Apibendrinant, ieškovo turtinė padėtis ir galimybės mokėti žyminį mokestį įvertintos 2022 m. birželio 9 d. nutartimi, kuria buvo sprendžiama dėl žyminio mokesčio už ieškinį. Duomenų apie tai, kad ieškovo (apelianto) turtinė padėtis būtų ženkliai pasikeitusi, nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
9. Įvertinus mokėtino žyminio mokesčio dydį, dėl kurio taip pat jau buvo sprendžiama nagrinėjant civilinę bylą, šioje byloje jau įvertintus duomenis apie apelianto turtinę padėtį turtinę padėtį, siekiant užtikrinti apelianto teisę į teisminę gynybą, prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo atmestinas (CPK 83 straipsnio 4 dalis), apeliantui (ieškovui) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas atidėtinas iki teismo galutinio sprendimo (nutarties) priėmimo (CPK 84 straipsnis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovas Z. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. nutartį dalyse dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. ir 2025 m. vasario 5 dienos nutarčių, taip pat dėl teisėjo V. P. šioje civilinėje byloje priimtų nutarčių, taip pat dėl žyminio mokesčio dydžio ir apeliantų atleidimo nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą nustatymo. Priimti naują sprendimą iš esmės dalyje dėl žyminio mokesčio, nustatant, kad už apeliacinį skundą dėl 2025 m. sausio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo nustatomas 134 Eur žyminis mokestis, atleidžiant apeliantus nuo nesumokėtos dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui. Šį atskirąjį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. nutarties nagrinėti drauge su apeliantų atskiruoju skundu dėl 2025 m. vasario 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties dalies, taip pat drauge su apeliaciniu skundu dėl 2025 m. sausio 22 d. teismo sprendimo, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atskiruoju skundu neskundžiama pirmosios instancijos teismo 2025 m. kovo 3 d. nutarties dalis dėl apeliantų skundo priėmimo. Įvertinti teisėjo V. P. padarytus procesinės teisės normų pažeidimus, nustačius pagrindą pranešti Teisėjų tarybai.
10.1. Apeliantas nurodo, jog argumentai dėl 2023 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties dėl baudų skyrimo ir 2025 m. vasario 5 d. nutarties dėl rašymo apsirikimo ištaisymo yra sudėtinė apeliacinio skundo dalis dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, kadangi priimdamas 2025 m. sausio 22 d. sprendimą pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl vienose teismo priimtose nutartyse buvo traktuojama, jog byloje yra du, o kitose – kad trys ieškovai, dėl ko atitinkamai buvo skirstomos bylinėjimosi išlaidos bei nutraukta dalis civilinės bylos. Apelianto vertinimu, tokia susiklosčiusi situacija prieštarauja ir pagrindiniams civilinės teisės principams, taip pat neatitinka ir teismo sprendimui keliamo aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimo. Atskirajame skunde pabrėžiama, kad 2025 m. sausio 22 d. sprendime ir 2025 m. vasario 5 d. nutartyje, kuria buvo ištaisytas rašymo apsirikimas, Vilniaus miesto apylinkės teismas turėjo ne tik formaliai tenkinti UAB „Skomė“ prašymą dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, bet ir paaiškinti teismo poziciją dėl to, kas, anot teismo, šioje byloje yra ar nėra ieškovai. Be to, 2025 m. vasario 5 d. nutartis dėl rašymo apsirikimo ištaisymo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendime nėra įsiteisėjusi, todėl nebuvo pagrindo nepriimti nagrinėti apeliantų skundo reikalavimų dėl nutarties kartu su skundu dėl teismo sprendimo.
10.2. Atskirajame skunde apeliantas pabrėžia ir tai, jog ginčas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutarties yra ne tik dėl baudų dviem ieškovams iš trijų skyrimo pagrįstumo, bet ir dėl to, kad šio teismo vadovybė nurodytą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį priėmė pažeisdama CPK 21 straipsnio reikalavimus dėl nešališko bylos nagrinėjimo, ignoruojant ir nevertinus ieškovų prašymo argumentų dėl byloje susidariusios padėties po to, kai 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas šioje byloje iš ieškinio reikalavimų išskyrė į atskirą bylą ieškinio reikalavimus dėl UAB „Skomė“ valdybos posėdžio nutarimų sušaukti pirminį ir pakartotinį 2016 m. lapkričio 29 d. UAB „Skomė“ visuotinį akcininkų susirinkimus, taip pat dėl šio akcininkų susirinkimo sprendimų dėl įstatų pakeitimo ir naujos sudėties valdybos narių išrinkimo. Tokiu būdu teismas šiurkščiai pažeidė ieškovų teisę pasirinkti ieškinio reikalavimus ir pagrindus, o be to dėl susiklosčiusios situacijos buvo pažeisti ekonomiškumo ir racionalumo principai.
10.3. Dėl teisėjo V. P. priimtų nutarčių apeliantas pabrėžia, jog apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo yra grindžiamas ir tuo, kad po 14 mėnesių nuo šios civilinės bylos iškėlimo teisme Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 8 d. nutartimi nuo šios bylos nagrinėjimo nusišalino teisėjas V. P., nurodęs, kad bylos dalyvė J. M. jį atstovavo nenurodytoje civilinėje byloje. Teismas šios teismo nutarties nepateikė ieškovams, nors visos teismo nutartys privalo būti pateiktos šalims. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. sausio 22 d. sprendime šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė, nors pats faktas, kad teisėjas V. P. net 14 mėnesių nagrinėjo bylą, kurios nagrinėti, jo paties vertinimu, jis neturėjo teisės nagrinėti, yra šiurkštus CPK 21 straipsnio pažeidimas. Be to, būtent teisėjas V. P. yra priėmęs nutartį, kuria buvo atmestas ieškovų prašymas dėl jų atleidimo nuo žyminio mokesčio, taip pat ieškinio reikalavimai dėl akcijų pasirašymo sutarčių nepagrįstai pripažinti turtiniais. Tokio vertinimo pagrindu yra priimta ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netinkamai apskaičiuotas žyminis mokestis ir apeliantas nepagrįsta nuo šio mokesčio iš dalies neatleistas.
10.4. Pasisakydamas dėl žyminio mokesčio dydžio apeliantas nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-82-1012/2023, nustatyta, kad ieškovai turi mokėti vieną 134 Eur žyminį mokestį už neturtinį reikalavimą šioje byloje, nes visi ginčai šioje byloje yra viena visuma ginčų dėl UAB „Skomė“ valdymo susigrąžinimo. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 3 d. nutartimi nustatė 148 Eur žyminį mokestį, ignoruodamas CPK reikalavimus, kad už apeliacinį skundą mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, kaip už ieškinį. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, pažeisdamas CPK 14 ir 235 straipsnių reikalavimus, nenagrinėjęs apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendimo argumentų dėl žyminio mokesčio dydžio, tik abstrakčiai pasirėmęs 2022 m. vasario 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi dėl žyminio mokesčio, nustatė, kad už apeliacinio skundo reikalavimus dėl akcijų pasirašymo sutarčių mokėtinas 5 046 Eur žyminis mokestis. Taigi skundžiama nutartis šioje dalyje naikintina, nes teismas nevertino ir nepasisakė dėl apeliantų argumentų dėl to, kad ginčas dėl akcijų pasirašymo sutarčių ir ginčų dėl UAB „Skomė“ valdymo, yra vienas neturtinis ieškinio reikalavimas. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi dėl šių aplinkybių nepasisakė.
10.5. Atskirajame skunde apeliantas pabrėžia ir tai, jog spręsdamas klausimą dėl apeliantų Z. V. ir jo, kaip Ellora 4522899 Ltd, atleidimo nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą šioje byloje, teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 14 d. nutartimi dėl žyminio mokesčio ir neatsižvelgė į apelianto pateiktus bei jau byloje buvusius įrodymus, kurie patvirtina, jog mėnesinė apelianto pragyvenimui nustatyta suma yra 974 Eur, o antstolių išieškoma suma tebėra didesnė nei 0,56 mln. Eur. Be to, 2024 m. Z. V. pajamų mokesčio deklaracija patvirtina, kad jis negauna jokių GPM apmokestinamų pajamų. Į bylą pateikiamos valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ bei „Registrų centras“ pažymos patvirtina, kad Z. V. vardu nėra registruotų transporto priemonių, Z. V. neturi nuosavybės teisių jokiam nekilnojamam turtui, turi tik „Kitas daiktines teises“ - uzufrukto teises, t. y. teisę gyventi nekilnojamame turte. Dėl sveikatos būklės ir užimtumo teismuose Z. V. nelieka laiko kitokiam darbui, o gautas uždarbis nepadidins valstybės nustatomos mėnesinės neišieškomos sumos. Be to, Z. V. ir Ellora 4522899 Ltd teisių perėmėjas Z. V. buvo atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo šiose civilinėse bylose: Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2873-656/2023 Z. V. atleistas nuo 2 283 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo už ieškinį; Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-351-1101/2024 Z. V. atleistas nuo 475 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį skundą.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Skomė“ prašo apelianto Z. V. atskirąjį skundą atmesti, taip pat atmesti visus apelianto procesinius prašymus bei priteisti iš apelianto atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
11.1. Nurodo, kad apelianto atskirasis skundas pateiktas tik siekiant užvilkinti bylos nagrinėjimą. Tokiu būdu toliau yra piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis ir sąmoningai vilkinamas procesas.
Žemesnės instancijos teismas
11.2. Atsakovės vertinimu šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė mokėtino žyminio mokesčio dydį – mokestis už neturtinius reikalavimus buvo nustatytas atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartį, o mokestis už turtinius reikalavimus buvo apskaičiuotas tinkamai. Be to, ieškinio reikalavimo dėl akcijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis kvalifikavimo turtiniu ar neturtiniu reikalavimu klausimas šioje byloje buvo išspręstas dar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 14 d. nutartimi dėl ieškinio trūkumų ištaisymo, kuria šie reikalavimai kvalifikuoti turtiniu reikalavimu, nuo kurio nurodyta sumokėti 5046,00 Eur žyminį mokestį. Pažymėtina, kad apeliantas skundė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 14 d. nutartį, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1124-936/2022 šioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 14 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šis ieškinio reikalavimas turi būti apmokėtas žyminiu mokesčiu vertinant ginčijamomis sutartimis apmokamų akcijų kainą, iš viso 374 557,04 Eur.
Atsiliepimas
11.3. Atsiliepime taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatleido apelianto nuo žyminio mokesčio mokėjimo, o atidėjo žyminio mokesčio mokėjimą. Pažymėtina, kad šiuo klausimu taip pat nuspręsta anksčiau šioje byloje. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 6 d. nutartimi atmetė ieškovų prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, o žyminio mokesčio dalies už turtinį reikalavimą mokėjimą atidėjo. Apeliantas skundė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartį, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1963-643/2022 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo apeliantą atleisti nuo žyminio mokesčio už turtinį reikalavimą (dėl akcijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis) mokėjimo, o yra pagrindas žyminio mokesčio mokėjimą atidėti. Apeliantas nenurodo aplinkybių ir nepateikia įrodymų, kurie sudarytų pagrindą kitaip spręsti žyminio mokesčio (ne)mokėjimo klausimą, nei buvo sprendžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi.
11.4. Kartu pabrėžiama, kad apelianto prašymas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartį bei 2025 m. vasario 5 d. nutartį negali būti apeliacijos objektu, kadangi šie klausimai jau yra išspręsti ar perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Be to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apeliacinio skundo dalis dėl teisėjo V. P. priimtų nutarčių, juo labiau kad apeliantas net konkrečiai neįvardijo, kurias nutartis konkrečiai skundžia. Atsiliepime pažymima, kad kiti atskirojo skundo argumentai nėra susiję su nagrinėjama civiline byla, o be to dėl to jau yra priimti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai.
12. Panevėžio apygardos teisme 2025 m. balandžio 16 d. buvo gautas Z. V. prašymas atsakovės UAB „Skomė“ pateiktą atsiliepimą grąžinti jį padavusiam asmeniui bei nepripažinti atsakovės išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti bylinėjimosi išlaidomis. Apelianto vertinimu, atskirasis skundas neturėjo būti pateiktas bylos dalyviams, o tą padarius buvo ir toliau neužtikrinamas nešališkas civilinės bylos nagrinėjimas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.
Dėl Z. V. prašymo grąžinti atsakovės atsiliepimą į atskirąjį skundą jį padavusiam asmeniui
14. Panevėžio apygardos teismui pateiktu prašymu Z. V. prašo atsakovės pateiktą atsiliepimą grąžinti atsakovei bei nurodo, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės neužtikrino nešališkumo principo įgyvendinimo, kadangi su apelianto pateiktu atskiruoju skundu galėjo susipažinti bylos dalyviai, dėl ko atsakovė pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą.
15. Toks apelianto prašymas yra nepagrįstas ir dėl to atmetamas. Pažymėtina, jog CPK 334 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas nesutikdamas su atskiruoju skundu arba kai skundas paduotas dėl šio Kodekso 293 straipsnyje nurodytų nutarčių, nustatyta tvarka per tris darbo dienas nuo atskirųjų skundų dėl teismo nutarties ir atsiliepimų į atskiruosius skundus padavimo terminų pabaigos išsiunčia bylą su atskiruoju skundu ir atsiliepimais į atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui. CPK 335 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti pateikiami pirmosios instancijos teismui per keturiolika dienų nuo atskirojo skundo kopijų išsiuntimo dienos. Taigi, atskiruosius skundu reglamentuojančios teisės normos tiesiogiai įtvirtina teismo pareigą civilinę bylą kartu su atskiraisiais skundais perduoti apeliacinės instancijos teismui, o taip pat įstatymas numato terminą, per kurį gali būti pateikiami atsiliepimai. Dėl to, priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kitai šaliai (šalims) susipažinti su pateiktu atskiruoju skundu, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo atsakovės atsiliepimą grąžinti jį padavusiam asmeniui, juo labiau kad atsiliepimas buvo pateiktas nepraleidus 14 dienų termino.
Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties
16. Vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymėtina tai, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Be to, civilinio proceso įstatymas konkrečiai įtvirtina, apeliacijos ir kasacijos, taip pat proceso atnaujinimo pagrindus ir sąlygas, dėl ko jokiais kitais būdais ir tvarka teismo priimti procesiniai sprendimai negali būti peržiūrimi ar revizuojami.
17. Šiuo atveju, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, teisminis ginčas dėl apelianto nurodomos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria buvo skirta bauda ieškovui, yra pasibaigęs. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas pasinaudojo teise teikti prašymą dėl paskirtos baudos panaikinimo, kadangi 2023 m. rugsėjo 19 d. teikė prašymą (DOK-147237) dėl baudos panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė V. Š. 2023 m. spalio 18 d. nutartimi apelianto prašymą panaikinti 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi skirtą baudą atmetė. Apeliantas skundė šią nutartį atskiruoju skundu (DOK-173229), tačiau Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2700-936/2023 apelianto atskirąjį skundą dėl 2023 m. spalio 18 d. nutarties atmetė. Taigi, atskirajame skunde dėstomi argumentai, susiję su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutarties teisėtumu ir pagrįstumu, nėra tinkamas apeliacijos objektas, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo apeliacinio skundo dalį dėl šios teismo nutarties.
18. Dėl apelianto nurodomos 2025 m. vasario 5 d. nutarties taip pat pastebėtina, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje apeliantas buvo pateikęs atskirąjį skundą (DOK-25223) dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 5 d. nutarties dėl rašymo apsirikimo 2025 m. sausio 22 d. sprendimo rezoliucinės dalies antroje pastraipoje ištaisymo. Apelianto 2025 m. vasario 17 d. pateiktas atskirasis skundas buvo priimtas ir šiuo metu yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2S-1254-967/2025. Apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo apeliantas pateikė tik 2025 m. vasario 26 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi neturėjo pagrindo kitaip vertinti apelianto reikalavimų dėl 2025 m. vasario 5 d. nutarties, kaip tik jau nagrinėjamų kitame teisminiame civiliniame procese, inicijuotame paties apelianto. Taigi, atskirajame skunde dėstomi argumentai, susiję su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 5 d. nutarties teisėtumu ir pagrįstumu, nėra tinkamas apeliacijos objektas, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo apeliacinio skundo dalį ir dėl šios teismo nutarties.
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atskirojo skundo argumentai, susiję su pirmiau aptartų teismo nutarčių teisėtumu ir pagrįstumu, nėra susiję su nagrinėjamu ginču būtent šiuo atveju t. y. apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendimo priėmimo klausimu, todėl vien tai, jog apeliantas nesutinka su jam priimtais nepalankiais procesiniais sprendimais savaime nepatvirtina nei esminių civilinės teisės ar civilinio proceso pažeidimų, taip pat nerodo teismo šališkumo bei nesudaro pagrindo civilinio proceso įstatymą taikyti taip, kaip subjektyviai sau palankia linkme jį traktuoja apeliantas.
20. Atskirajame skunde apeliantas taip pat pabrėžia ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė jo reiškiamų reikalavimų dėl teisėjo V. P. priimtų nutarčių. Tačiau ir su šiuo apelianto argumentu nėra pagrindo sutikti. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuo šios bylos nagrinėjimo teisėjas V. P. nusišalino 2022 m. birželio 8 d. ir po šios datos byloje jokių nutarčių nepriėmė. Taigi, net ir sprendžiant klausimą dėl praleistų apskundimo terminų atnaujinimo dėl svarbių priežasčių, įstatymas tokių veiksmų atlikti neleidžia, kadangi CPK 307 straipsnio 2 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos (CPK 338 straipsnis). Kita vertus, ką pagrįstai pabrėžė ir pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad apeliantui buvo apribotos ar suvaržytos jo procesinės teisės ir jis neturėjo realių galimybių naudotis teismine gynyba tinkamu laiku. Taigi ir šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu atsisakyti priimti apeliacinio skundo reikalavimą dėl teisėjo V. P. priimtų nutarčių. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, šios civilinės bylos nagrinėjime ieškovas buvo aktyvus ir aktyviai naudojosi jam suteiktomis procesinėmis teisėmis. Todėl vien tai, kad apeliantas nesutinka su konkretaus teisėjo iki 2022 m. birželio mėnesio priimtomis nutartimis, savaime nesudaro pagrindo pripažinti netinkamais teisėjo procesinių veiksmus ir/ar imtis kitų atskirajame skunde apelianto nurodomų priemonių dėl nutartis priėmusio teisėjo, juo labiau kad šioje civilinėje byloje, nagrinėjamoje apeliacine tvarka, yra sprendžiamas tik priimto apeliacinio skundo ribų klausimas.
21. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirojo skundo argumentus, susijusius su žyminio mokesčio dydžiu bei jo atidėjimo pagrįstumu, pirmiausia pažymi tai, jog priešingai nei tvirtinama atskirajame skunde, žyminio mokesčio dydis už apeliacinį skundą buvo skaičiuotas tinkamai, t. y. nustatyta, kad žyminis mokestis už neturtinius reikalavimus yra 148,00 Eur, o už turtinį reikalavimą dėl akcijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis – 5 046,00 Eur (nuo 374 557,04 Eur sumos). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje bei atsakovė nurodo atsiliepime į atskirąjį skundą, ieškinio reikalavimo dėl akcijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis kvalifikavimo turtiniu ar neturtiniu reikalavimu klausimas šioje byloje buvo išspręstas dar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 14 d. nutartimi dėl ieškinio trūkumų ištaisymo, kuria šie reikalavimai kvalifikuoti turtiniu reikalavimu, nuo kurio nurodyta sumokėti 5 046,00 Eur žyminį mokestį. Apeliantui apskundus tokį procesinį sprendimą, Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1124-936/2022 šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šis ieškinio reikalavimas turi būti apmokėtas žyminiu mokesčiu vertinant ginčijamomis sutartimis apmokamų akcijų kainą, iš viso 374 557,04 Eur. Taigi, apelianto vertinimas, jog jo pareikšti reikalavimai yra tik neturtinio pobūdžio, nėra pagrįstas, o be to, dėl to jau yra pasisakyta įsiteisėjusia teismo nutartimi. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad už apeliacinio skundo neturtinius reikalavimus, atsižvelgiant į galiojantį vartojimo kainų indeksą, mokėtinas 148 Eur žyminis mokestis, o už reikalavimus dėl akcijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, ginčijamomis sutartimis perleistos bendrovės akcijos, kurių bendra kaina yra 374 557,04 Eur, mokėtinas žyminis mokestis yra 5046 Eur.
22. Be to, nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo spręsti, kad apelianto finansinė ar materialinė padėtis yra pasikeitusi tiek, jog leistų atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Pastebėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 6 d. nutartimi atmetė ieškovų prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, o žyminio mokesčio dalies už turtinį reikalavimą mokėjimą atidėjo. Apeliantas skundė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartį, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1963-643/2022 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo apeliantą atleisti nuo žyminio mokesčio už turtinį reikalavimą (dėl akcijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis) mokėjimo, o yra pagrindas žyminio mokesčio mokėjimą atidėti. Taigi, apelianto faktinė finansinė padėtis jau buvo įvertinta, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį nenustatė ir jokių kitų naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios galėtų keisti byloje jau atliktą vertinimą. Nors apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į naujai susiklosčiusias aplinkybes, tačiau atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su turto neturėjimu bei GPM apmokestinamų pajamų negavimu šiuo atveju automatiškai nepagrindžia to, jog jis turi būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, o taip pat to, kad yra pasikeitusi atsakovo finansinė padėtis, kuri dar iki priimant skundžiamą nutartį jau buvo prasta.
23. Kita vertus, pats apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad jis neieško galimybių rasti kitų pajamų šaltinių, kadangi egzistuojančios skolos dydis viršija 0,56 mln. Eur, o jis yra pernelyg užimtas vykstančiais teisminiais procesais. Tokia faktinė situacija nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ar neįvertino aplinkybių dėl apelianto prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Papildomai pastebėtina ir tai, jog vadovaujantis CPK 84 straipsnio nuostatomis, sprendžiant žyminio mokesčio atidėjimo klausimą, teismas šalies turtinę padėtį vertina ateities perspektyvoje, t. y. ar yra objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad šalies esama finansinė padėtis ateityje pagėrės ir ji turės galimybes sumokėti žyminį mokestį. Šiuo atveju byloje esantys bei paties apelianto nurodomi duomenys tokių išvadų daryti neleidžia.
24. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas). Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
25. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, tinkamai taikė ir vertino procesinės teisės normas, dėl ko skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra paliekama nepakeista, o apelianto atskirasis skundas yra atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Atsakovė pateikė prašymą priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apelianto atskirąjį skundą parengimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, tai yra, kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo, nes dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Taigi, šiuo atveju atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šiuo metu nesprendžiamas, kadangi šioje civilinėje ginčas iš esmės tarp šalių nėra išsprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.