Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-597-926/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-12-19
Bylos Nr.: 1A-597-926/2024
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Odeta Gruodienė, Lina Lesinskienė, Aušra Vingilė
Nuteistasis: A. D. G., A. U.
Nukentėjusysis: A. Š.
Advokatai: Zenonas Žymančius

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-597-926/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06133-2024-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.2.26.2; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.14.2; 2.1.15.3.1; 2.1.15.3.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.2.1; 2.4.2.2; 2.4.6.4.4; 2.5.1 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gruodžio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės, Linos Lesinskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Aidai Gaučienei,dalyvaujant prokurorui Nerijui Gružauskui,nuteistiesiems A. D. G., A. U., jų gynėjui advokatui Zenonui Žymančiui,nukentėjusiajam A. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. D. G. (toliau – nuteistasis) ir A. U. (toliau – nuteistoji) gynėjo advokato Zenono Žymančiaus (toliau – nuteistųjų gynėjas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje (viešosios tvarkos pažeidimas), ir nuteistas 1 (vienerių) metų ir 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti kalėjime. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos. Kardomąją priemonę – dokumentų (paso Nr. 24244287 ir asmens tapatybės kortelės Nr. 14403104) paėmimą nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus bausmės vykdymą, panaikinti.

Taip pat A. U. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje (viešosios tvarkos pažeidimas), ir nuteista 1 (vienerių) metų ir 1 (vieno) mėnesio laisvės apribojimo bausme, bausmės laiku: 1) įpareigota dalyvauti elgesio (smurtinio) pataisos programoje; 2) įpareigota dirbti ar būti registruotai Užimtumo tarnyboje; 3) uždrausta vartoti psichiką veikiančiam medžiagas (bet kokį alkoholį, be gydytojo paskyrimo narkotines/psichotropines medžiagas). Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Iš A. D. G. priteistas 3 000,00 Eur (trijų tūkstančių eurų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam A. Š..

Iš A. U. priteistas 1 000,00 Eur (vieno tūkstančio eurų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam A. Š..

Iš A. D. G. ir A. U. priteista solidariai 157,83 Eur (vieno šimto penkiasdešimt septynių eurų 83 ct) turtinės žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Iš A. D. G. ir A. U. priteista po 200,00 Eur (du šimtus eurų 00 ct) iš kiekvieno – proceso (advokato atstovavimo) išlaidų nukentėjusiajam A. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu A. D. G. ir A. U. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2024 m. vasario 16 d., apie 00.10 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu/vandališku elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra A. D. G. ir A. U., veikdami kartu – A. D. G. tyčia įspyrus vieną kartą A. Š. į galvą, dėl ko šis nugriuvo ant žemės, A. U. ne daugiau du kartus kumščiu sudavus A. Š. į galvą, o A. D. G. ne daugiau du kartus įspyrus A. Š. į galvą, po ko, tęsiant nusikalstamą veiką – namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme – A. D. G. vieną kartą kumščiu sudavus A. Š. į galvą, dėl ko pastarasis vėl nugriuvo ant žemės, A. D. G. ir A. U. ne daugiau 15 kartų įspyrus A. Š. į įvairias kūno vietas, A. U. nagais draskant A. Š. kaklą ir nugarą, A. D. G. dar tris kartus kumščiu sudavus A. Š. į galvą, bendrais veiksmais nukentėjusiajam A. Š. padarė muštines žaizdas dešinio antakio srityje, dešinės akies apatiniame voke, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, nosies nugarėlėje, kairės ausies kaušelyje, kairio peties srityje, kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, abiejuose keliuose, abiejuose blauzdose, odos nubrozdinimus dešinio smilkinio srityje, kaklo kairėje, juosmens dešinėje, dešinėje plaštakoje, dešinėje alkūnėje, apatinės lūpos dešinės pusės gleivinės nubrozdinimą, tai yra panaudodami fizinį smurtą nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. Š. sveikatą, o A. D. G., dar ir spardydamas A. Š. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemo vartelius, tyčia juos apgadino, padarydamas A. Š. 547,19 Eur turtinę žalą.

Šalies argumentai

2. Nuteistųjų gynėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad A. U. dalyvavo, padarant nusikalstamą veiką, o A. D. G. veikė būtinosios ginties ribose, nepadaryta veika turinti nusikalstamos veikos požymių. Taip pat skundu prašoma spręsti dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo bei atlyginti nuteistiesiems bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiajam A. Š., praėjus apie pusvalandį nuo įvykio, buvo nustatytas net 1,86 promilės neblaivumo laipsnis, tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas su nukentėjusiojo parodymų patikimumu apskritai nevertino. Skunde nesutinkama su pirmos instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo parodymai iš esmės vienodi, nuoseklūs ir logiški, nes nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis buvo puolamas A. U., tuo tarpu teismo posėdžio metu nurodė, kad negali atsakyti, ar mergina jį puolė, draskė, galimai nubrozdinimai atsirado besigrumiant, sąmonės praradęs nebuvo. Skunde taip pat nurodoma, kad liudytoja R. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog matė, kad vaikinas sudavė merginai į veidą, todėl ji su nukentėjusiuoju išėjo į kiemą aiškintis, papildomai nurodė, kad šią aplinkybę jai pasakė nukentėjusysis, o teisme parodė, kad nematė, kaip vaikinas sudavė merginai į veidą ir kad mergina nieko nemušė. Skundo autoriaus vertinimu, nurodomų aplinkybių kontekste visiškai atmetama aplinkybė, jog A. Š., kuris buvo neblaivus, prie A. U. priėjo dėl bandymo išsiaiškinti jo nurodytą išgalvotą konfliktą tarp nuteistųjų, priešingai, asmuo būdamas smarkiai neblaivus, linkęs pradėti konfliktus, priekabiauti prie žmonių, fiziškai sugriebė nuteistąją, todėl nuteistasis pradėjo ginti savo draugę. Skunde teigiama, kad A. Š. ir R. K. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu skiriasi nuo parodymų duotų teismo proceso metu, dėl ko logiška ir teisinga vadovautis parodymais teismo proceso metu, nes jie buvo plačiau detalizuoti.

2.2. Skunde nurodoma, kad šioje byloje nėra ginčo, jog buvo grumtynės tarp A. Š. ir A. D. G., pastarasis neneigia, kad sudavė du smūgius nukentėjusiajam į galvos sritį, bet teigia, kad tai padarė gindamas savo merginą A. U., kurią A. Š. tampė už rankos, sukeldamas fizinį skausmą. Skunde nurodoma, kad vykstant grumtynėms, išbėgusi R. K. bandė A. Š. ir A. D. G. išskirti, apkabinusi rankomis nukentėjusįjį, jį traukė atgal, kad nelįstų prie žmonių ir eitų namo, o nukentėjusysis, būdamas neblaivus, muistydamasis, bloškė R. K. ir ji griūdama atsitrenkė į skardinius vartelius, kurie galimai tuo metu ir įlinko.

2.3. Skundo autoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas surašė subjektyvius ir nepagrįstus argumentus, nurodydamas, kad nukentėjusiojo ir liudytojos didelis parodymų neatitikimas galėjo susidaryti dėl nemažo laiko tarpo, streso, nes įvykis įvyko 2024 metų vasarį, baudžiamoji byla buvo išnagrinėta 2024 metų rugsėjį. Taip pat skunde nurodoma, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis ir liudytoja R. K. turi degeneracines ligas dėl atminties ar serga demencija, taip pat teismas selektyviai praleido aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo neblaivus ir tai turi tiesioginę koreliaciją su asmens parodymų patikimumu.

2.4. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo ir liudytojos R. K. parodymus, kurie teismo posėdžio metu buvo skirtingi dėl esminių bylos aplinkybių, laikė juos vienodais, nuosekliais, logiškais, tuo tarpu nuteistojo parodymus, kad ikiteisminio tyrimo metu nurodė pamatęs iš kaimyninio namo vyriškį, kuris griebė A. U. už rankos, o teisminio proceso metu nurodė, kad avėsi batus ir išgirdo draugės šauksmą, laikė nenuosekliais, kas neturi jokios logikos, nes tai tik elementarus chronologinis įvykio papildymas, kuris nekeičia esmės.

2.5. Skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusysis nepatikimus įrodymus papasakojo kitiems liudytojams, esantiems jo pusėje, kurie yra šeimos nariai, turintys suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl jie nėra neutralūs liudytojai ir jų parodymus reikia ypatingai atidžiai vertinti, ko pirmosios instancijos teismas apskritai nedarė, priešingai, selektyviai išrinko fragmentus, kurie nėra pagrįsti, kad būtų surašytas apkaltinamasis nuosprendis, o visas aplinkybes, kurios sudaro išteisinamojo nuosprendžio motyvus – praleido. Skundo autoriaus teigimu tai, kad liudytojai įspėti dėl melagingų parodymų taip pat nėra argumentas. Skunde teigiama, kad nukentėjusiojo ir liudytojos R. K. parodymų prieštaravimai nesvarbūs ir pripažino A. U. padariusią nusikalstamą veiką, kai tokių įrodymų baudžiamojoje byloje nėra, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas visiškai paneigė nekaltumo prezumpciją nuteistųjų atžvilgiu.

2.6. Skunde taip pat nurodoma, kad nėra aišku, kodėl nebuvo apklaustas liudytoju L. (F. K. brolis), o teismo išvada, kad liudytojo M. D. ranka buvo sužalota dėl nuteistojo veiksmų, apskritai nesusijusi ir neįrodyta, priešingai, M. D. šias aplinkybes paneigė, o įrodymų dėl kitos išvados nėra. Skunde nurodoma, kad taip pat nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas nurodo, jog nuteistosios agresiją įrodo dar 2019 metais nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nes ši aplinkybė apskritai nesusijusi su šia baudžiamąją byla, bei kad nuteistieji 2023 metais konfliktavo, juo labiau, kad nukentėjusysis ir liudytoja R. K. nurodė, kad nuteistoji neturėjo jokio fizinio kontakto su nukentėjusiuoju.

2.7. Skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistųjų kaltę įrodo rašytiniai įrodymai: fotonuotraukos, policijos pareigūno tarnybinis pranešimas dėl nukentėjusiojo faktinių aplinkybių dėstymo, medicinos išvada dėl sužalojimų. Skunde pažymima, kad šie rašytiniai įrodymai, jokios nuteistųjų kaltės neįrodo koreliacijoje su nuteistojo būtinąją gintimi dėl užpultos draugės. Skundo autoriaus teigimu, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti svarbūs įrodymai: kokia žala padaryta A. U.; nebuvo pilnai apžiūrėta įvykio vieta, nustatytas tvoros aukštis ir galimybė matyti iš namo, kas vyko gatvėje, įvertinant liudytojos R. K. parodymus teisme ir nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusysis ganėtinai aukštas ir galėjo matyti pro tvorą, tai tik dar viena subjektyvi išvada, kuri nepagrįsta net paprastu skaičiavimu, nes teismas nukentėjusiojo ūgio matmenų net nenurodė ir nepatikrino; nors aptikta ir užfiksuota įvykio vietos apžiūros protokole ruda dėmė panaši į kraują prie vartelių iš gatvės pusės, tačiau nieko neminima apie galimus kraujo pėdsakus namo kieme, kur pasak nukentėjusiojo ir jo šeimos narių jis galėjo būti mušamas; nėra jokių duomenų, kad A. U. buvo sužalotas veidas, nes pagal nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jai jos vaikinas trenkė į veidą, ką skundo autorius laiko nukentėjusiojo išgalvota aplinkybe, kuris būdamas neblaivus, siekė pateisinti savo lindimą ir fizinio skausmo sukėlimą A. U..

2.8. Skunde teigiama, kad nukentėjusysis nakties metu, būdamas neblaivus, buvo visiškai neprognozuojamas, sukėlė fizinį skausmą nuteistajai A. U., dėl ko nuteistasis A. D. G. buvo priverstas ginti draugę, naudodamas būtinąją gintį. Šias aplinkybės patvirtina nuteistosios A. U. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad konfliktas kilo tada, kai ją gatvėje stipriai už rankos paėmė neblaivus vyriškis, ji išsigando ir pašaukė savo draugą A. D. G., kuris išėjęs iš M. namo, stipriai pastūmė vyriškį, kuriam agresyviai artinantis keletą kartų sudavė ranka, tuomet į gatvę išbėgo moteris, trukdė nukentėjusiajam pulti A. D. G. ir šaukė, jog nesikištų, eitų namo. Nuteistoji taip pat nurodė, kad nukentėjusysis muistydamasis stipriai stūmė R. K., kuri pagriuvo ir atsitrenkė į vartelius. Skunde teigiama, kad nuteistoji A. U. jokio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, todėl ir savo kaltės nepripažįsta, o konflikto metu nukentėjusysis atidarė vartelius ir pjudė juos šunimis, dėl ko jie išsigando ir nubėgo gatve namo.

2.9. Skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo ir šalia buvusios liudytojos, šeimos nario R. K., parodymai yra visiškai nenuoseklūs, todėl jie nuteistųjų atžvilgiu nusikalstamos veikos padarymo fakto neįrodo, priešingai, ikiteisminio tyrimo metu buvo išreikšta pozicija, ar neturėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas A. Š. atžvilgiu.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Žemesnės instancijos teismas

4. Apeliacinės instancijos teisme baudžiamojoje byloje buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, kurio metu buvo pagarsinti nuteistųjų ir nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, užfiksuoti 2024 m. balandžio 11 d. protokole-pareiškime (1 t., b. l. 16), liudytojo A. Š. 2024 m. vasario 21 d. apklausos protokole (1 t., b. l. 55-56), įtariamojo A. D. G. 2024 m. vasario 23 d. apklausos protokole (2 t., b. l. 24-25), įtariamojo A. D. G. 2024 m. birželio 7 d. apklausos protokole (2 t., b. l. 34-35), įtariamosios A. U. 2024 m. kovo 8 d. apklausos protokole (2 t., b. l. 93-94), įtariamosios A. U. 2024 m. birželio 7 d. apklausos protokole (2 t., b. l. 102-103).

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistieji ir jų gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. D. G. ir A. U. gynėjo advokato Zenono Žymančiaus apeliacinis skundas atmestinas.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistieji ir jų gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, teigdami, jog priimdamas tokį sprendimą, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą ir priimto skundžiamo nuosprendžio argumentus, apeliacinio skundo motyvus bei proceso dalyvių prašymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus (jų visumą), laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisingai konstatavo nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Vis dėlto, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo netinkamai išspręstas nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos atlyginimo klausimas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 4 dalimi.

Žemesnės instancijos teismas

7. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje nurodoma, kad įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012, 2K-9-594/2023). Įžūlūs veiksmai pagal teismų praktiką gali reikšti ir svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą ar vandališkus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2010, 2K-52/2012, 2K-407/2013, 2K-445/2013, 2K-160-697/2019, 2K-19-511/2020, 2K-159-976/2021, 2K-239-697/2022, 2K-164-387/2022, 2K-239-697/2022, 2K-9-594/2023). Kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyvus požymis, vandališki veiksmai suprastini kaip svetimo turto daužymas, ardymas, padegimas ar kitoks niokojimas. BK 284 straipsnyje nurodyto nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009).

8. Apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus (nukentėjusiojo, liudytojų parodymus bei rašytinę baudžiamosios bylos medžiagą), neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos (nuteistųjų parodymų), dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistieji ir jų gynėjas, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

9. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad nagrinėjamas įvykis prasidėjo gatvėje, t. y. viešoje vietoje, bei kad tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo kilo konfliktas. Kaip minėta, apeliaciniu skundu prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad A. U. dalyvavo, padarant nusikalstamą veiką, ir neįrodyta, kad A. D. G. padarė veiką, turinčią nusikalstamos veikos požymių. Nuteistieji viso proceso metu savo kaltės nepripažino, nurodė, kad neblaivus ir agresyvus nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktą, dėl neaiškių priežasčių sugriebdamas nuteistajai už rankos, dėl ko nuteistasis turėjo apginti nuteistąją A. U. ir du kartus sudavė nukentėjusiajam į galvos sritį, o nuteistoji jokių neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo. Nuteistieji taip pat teigia, kad A. D. G. nukentėjusiojo kiemo vartų nesugadino, jie galėjo būti sugadinti, kai nukentėjusysis bloškė liudytoją R. K., bandžiusią nuraminti nukentėjusįjį, kuri griūdama atsitrenkė į vartelius. Įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamame pirmosios instancijos nuosprendyje teisingai konstatuota, jog šias nuteistųjų nurodomas aplinkybes paneigia baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma.

10. Nukentėjusysis A. Š., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad įvykio metu pradaręs namų duris, pamatė kaip nuteistasis A. D. G. trenkė nuteistajai A. U. į veidą. Nukentėjusysis, norėdamas padėti nuteistajai, nubėgo prie jų ir nustūmė A. D. G., po ko nuteistasis nieko nesakęs, spyrė iš kojos nukentėjusiajam į galvą ir nukentėjusysis suklupo. Tada nukentėjusysis stojosi eiti link nuteistojo, tačiau nuteistoji tuo metu jam kumščiu sudavė į galvą. Nukentėjusiajam grįžus į savo kiemą, abu nuteistieji taip pat įbėgo į kiemą ir pradėjo mušti, spardyti nukentėjusįjį, nuteistoji dar ir apdraskė nagais kaklą, galimai ir nugarą, smūgių buvo mažiausiai dvidešimt. Įvykį matė liudytoja R. K., kuri rėkė, spiegė, matė ir du vaikai – L. visą laiką verkė ir prašė nustoti mušti, o F. išsigandusi žiūrėjo per langą ir nenusileido iš antro aukšto. Nukentėjusiajam pasakius liudytojai R. K. kviesti policiją, nuteistieji pabėgo. Taip pat nurodė, kad nuteistiesiems pabėgus, liudytoja R. K. nuėjo užrakinti vartų, tačiau tuo metu grįžo nuteistasis A. D. G., kuris pasišokinėdamas per vartus kelis kartus smūgiavo nukentėjusiajam ir spardė vartus (3 t., b. l. 55-56). 2024 m. balandžio 11 d. protokole–pareiškime užfiksuota, jog nukentėjusysis pranešė, jog gatvėje ir savo kieme buvo sumuštas nuteistųjų, dėl ko patyrė fizinį skausmą, taip pat kad nuteistasis spardė ir apgadino nukentėjusiojo kiemo tvorą (1 t., b. l. 16). 2024 m. vasario 21 d. apklausos metu nukentėjusysis nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teismui, t. y. kad norėjo padėti nuteistajai, nes matė, kaip jai į veidą sudavė nuteistasis, kad nuteistasis jam nieko nesakęs spyrė iš kojos į galvą, kad nuteistoji tada sudavė jam vieną kartą kumščiu į galvą, kad grįžus į kiemą, paskui atbėgo nuteistieji, nuteistasis jam kumščiu sudavė į galvą, o po to abu nuteistieji ėmė spardyti nukentėjusįjį, nuteistoji dar ir draskė kaklą bei nugarą nagais, kad viską matė liudytoja R. K., kuri kartu su įvykį mačiusiu jos sūnumi L. verkė ir šaukė, o nukentėjusiajam pasakius kviesti policiją, nuteistieji pabėgo. Tai pat nurodė, kad bandant užrakinti vartus, vėl pribėgo nuteistasis, pradėjo spardyti vartus ir pasišokinėdamas smūgiavo nukentėjusiajam į galvą (1 t., b. l. 55-56). Taigi, priešingai nei deklaratyviai teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo parodymai, užfiksuoti pirmosios instancijos teisme, ir ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos apeliacinės instancijos teismas pagarsino teismo posėdyje, yra analogiški esminėse aplinkybėse, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai jais grindė nuteistųjų kaltę.

11. Minėtus nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų parodymai. Liudytoja R. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie buvo pagarsinti, nurodė, jog gali būti, kad tuo metu geriau prisiminė aplinkybes, nes jau praėjo tiek laiko, todėl teismui duodama parodymus galėjo sumaišyti, kuris iš nuteistųjų pirmasis sudavė nukentėjusiajam (3 t., b. l. 70), tačiau liudytoja patvirtino, kad nukentėjusysis jai pasakė, kad nuteistasis sudavė nuteistajai, todėl jis išbėgo jai padėti, kad nukentėjusysis nesmurtavo, o abu nuteistieji gatvėje smurtavo prieš nukentėjusįjį, taip pat spardė ir mušė nukentėjusįjį jų namo kieme, liudytojai kalbant telefonu su Bendruoju pagalbos centru buvo triukšmas, šaukė tiek ji, tiek jos vaikas ir tada nuteistieji atsitraukė, o nuėjus prie vartelių, grįžo nuteistasis, tada jai laikant vartelius, kurie nebeužsirakino, nuteistasis pasišokinėdamas kelis kartus smūgiavo nukentėjusiajam ir spardė į vartus (3 t., b. l. 68-73). Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad liudytojos R. K. teismui duoti ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai skiriasi iš esmės, nes ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose liudytoja nurodė, jog kiemo vartelius spardė nuteistasis, kad nukentėjusysis nestūmė liudytojos ir ji į vartus neatsitrenkė, kad nukentėjusiajam nuėjus prie nuteistųjų, nieko nesakęs nuteistasis spyrė nukentėjusiajam į galvą, po ko nukentėjusysis nukrito, tada ant nukentėjusiojo pradėjo pulti ir mergina, smūgiuodama kumščiais į galvą, tuo pat metu nuteistasis ne mažiau dviejų kartų spyrė nukentėjusiajam į galvą, jai skambinant bendruoju pagalbos telefonu, nuteistieji išbėgo iš kiemo (1 t., b. l. 123). Taigi, akivaizdu, kad esminėse aplinkybėse liudytojos parodymai yra analogiški, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai jais grindė nuteistųjų kaltę, o apeliacinio skundo argumentai dėl nenuoseklių liudytojos parodymų atmestini kai nepagrįsti objektyviais duomenimis. Taip pat apklausta liudytoja F. K. parodė, kad girdėjo gatvėje triukšmą, kažką rėkaujant, bet nežiūrėjo, kol neišgirdo nukentėjusįjį šaukiant, kad mama (liudytoja R. K.) kviestų policiją, tada pamatė, kad į kiemą įbėga nukentėjusysis, paskui jį – vaikinas su mergina, vaikinas smogė nukentėjusiajam kumščiu, taip pat puolė mergina, pradėjo stumdytis, liudytoja išsigando, kaip nurodė – buvo žiauru, namuose buvo ir jos brolis L., po to šeimoje kalbėjo, kad nukentėjusysis norėjo apginti nuteistąją, taip pat nurodė, kad kiemo vartai sulūžo po įvykio, nukentėjusysis su liudytoja R. K. laikė vartelius, nes nuteistieji bandė brautis į kiemą (3 t., b. l. 66-68). Apklausta pirmosios instancijos liudytoja U. Š. (nukentėjusiojo sesuo) parodė, kad iš nukentėjusiojo ir liudytojos R. K. žinojo apie įvykio aplinkybes, kad abu nuteistieji sumušė nukentėjusįjį, kad nukentėjusysis į gatvė išbėgo, nes buvo kažkoks rėkimas, kad kitą dieną po įvykio buvo nuvykusi pas nukentėjusįjį, jo akis buvo baisiai susiūta, visas buvo mėlynas, žino, kad nukentėjusysis sirgo apie dvi savaites, akis labai ilgai gijo, taip pat nurodė, jog nuteistojo draugas D. B. jos klausė, ar nukentėjusysis parašė pareiškimą, sakė pasakyti nukentėjusiajam, kad atsiimtų pareiškimą, kad galima susitarti pinigai, o jei nukentėjusysis nesutiks, jie atvažiuos ir „pasodins“ jį į vežimėlį (3 t., b. l. 73-74). Taigi, aptartų liudytojų parodymai visapusiškai patvirtina nukentėjusiojo duotos parodymus, kad abu nuteistieji be priežasties viešoje vietoje smurtavo jo atžvilgiu bei apgadino jo turtą, aptarti parodymai vieni kitiems neprieštarauja, vieni kitus papildo, yra nuoseklūs ir visapusiškai pagrindžia nuteistųjų kaltę, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

12. Kaip minėta, baudžiamojoje byloje ginčo dėl tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilusio konflikto nėra, skunde teigiama, kad nuteistasis nukentėjusiajam sudavė du smūgius, o nuteistoji nukentėjusiojo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Šią nuteistųjų versija paneigia ne tik aukščiau aptarti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, bet ir baudžiamosios bylos rašytinė medžiaga. Visų pirma nustatyta, kad įvykis įvyko 2024 m. vasario 16 d., apie 00.10 val., Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pranešimas patvirtina, kad liudytoja R. K. į Bendrąjį pagalbos centrą skambino 2024 m. vasario 16 d., 00.17 val. (1 t., b. l. 31), Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo apžiūros protokolu užfiksuota, kad nukentėjusioji su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju kalbėjo 4 minutes 36 sekundes, ir viso pokalbio metu girdėjosi triukšmas, rėkavimai, keikimasis (1 t., b. l. 33-34), įvyko įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad įvykio vietos apžiūra pradėta 2024 m. vasario 16 d., 00.28 val. (1 t., b. l. 21), į įvykio vietą atvykusio pareigūno tarnybiniame pranešime nurodoma, kad nukentėjusysis buvo pristatytas į VšĮ Kėdainių ligoninės priimamąjį (1 t., b. l. 36), specialisto išvadoje užfiksuota, kad greitoji medicinos pagalba kviesta 2024 m. vasario 16 d., 00.22 val., į medicinos įstaigą nukentėjusysis atvyko 2024 m. vasario 16 d., 00.49 val. (1 t., b. l. 85). Taigi, aptartų rašytinių įrodymų visuma patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą po nuteistųjų pasišalinimo atvyko labai greitai, t. y. kelių minučių bėgyje, po ko nukentėjusysis nedelsiant buvo pristatytas į gydymo įstaigą. Baudžiamojoje byloje esantis gydymo paslaugų apskaitos išrašas patvirtina, kad nukentėjusiajam 2024 m. vasario 16 d. (duomenys neskelbtini) ligoninėje dėl galvos plaukuotosios dalies žaizdos suteikta skubiosios medicinos pagalbos I paslauga, dėl akies voko ir periokulinės srities žaizdos – skubiosios medicinos pagalbos IV paslauga, dėl galvos plaukuotosios dalies žaizdos suleista difterijos, stabligės (suaugusiųjų) vakcina ir dėl sukrėtimo atlikta kompiuterinė tomografija (1 t., b. l. 101). Baudžiamojoje byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad A. Š. konstatuota muštinės žaizdos dešinio antakio srityje, dešinės akies apatiniame voke, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, nosies nugarėlėje, kairės ausies kaušelyje kairio peties srityje, kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, abiejuose keliuose, abiejuose blauzdose, odos nubrozdinimai dešinio smilkinio srityje, kaklo kairėje, juosmens dešinėje, dešinėje plaštakoje, dešinėje alkūnėje, apatinės lūpos dešinės pusės gleivinės nubrozdinimas; sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio laiku ir aplinkybėmis; sužalojimai nebūdingi griuvimui, jie galėjo būti padaryti smūgiuojant ranka, spiriant; sužalojimai padaryti ne mažiau dvidešimt septyniais trauminiais poveikiais; sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas; sužalojimai sukėlė fizinį skausmą (1 t., b. l. 84–86). Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame nutarties punkte aptartus bylos rašytinius įrodymus – kad kelių minučių bėgyje po nukentėjusiojo ir nuteistųjų konflikto į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, kad nukentėjusysis nedelsiant po įvykio buvo pristatytas į gydymo įstaigą, į konstatuotus nukentėjusiojo sužalojimus, sveikatos sutrikdymo mąstą ir pobūdį, į trauminių poveikių skaičių, sugretinus juos su nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, sprendžia, jog byloje esantys duomenys paneigia nuteistųjų teiginius, jog nuteistoji A. U. nedalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, kad nuteistasis nukentėjusiajam sudavė tik du smūgius, priešingai, aptarti duomenys neginčijamai patvirtina, jog abu nuteistieji mušė bei spardė nukentėjusįjį, taip pat nustatyti nubrozdinimai kaklo ir juosmens srityje patvirtina nukentėjusioji apdraskė nagais jam kaklą ir nugarą, o nuo įvykio pradžios iki nukentėjusiojo pristatymo į gydymo įstaigą laiko tarpas bei nustatytų sužalojimų pobūdis ir trauminių poveikių skaičius patvirtina, kad smūgiai ir spyriai nukentėjusiojo atžvilgiu trumpą laiką buvo naudojami intensyviai.

13. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijama ir ta aplinkybė, kad nuteistasis A. D. Grigaitis apgadino nukentėjusiojo kiemo tvorą, kaip minėta, nuteistieji pateikė versiją, jog šie vartai buvo apgadinti tada, kai liudytoja R. K. bandė sulaikytų nukentėjusįjį ir pastarajam muistantis, liudytoja R. K. trenkėsi į tvorą. Tokias nuteistųjų aplinkybes iš esmės paneigia nukentėjusiojo ir liudytojos R. K. parodymai, jog nuteistasis spardė ir apgadino nukentėjusiojo kiemo tvorą (1 t., b. l. 16, 56, 123; 3 t., b. l. 56, 69), be to, pažymėtina, jog kitų objektų apžiūros protokole, kuriuo apžiūrėtas Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas, kai liudytoja R. K. kvietė pagalbą dėl įvykio, užfiksuoti liudytojos žodžiai „Prašau baik, baikit. Atsiprašau jie... <...> Daužo mūsų vartus.“ (1 t., b. l. 34). Aptartų aplinkybių visuma paneigia nuteistųjų nurodytą aplinkybę, kad nukentėjusiojo kiemo vartai galėjo būti apgadinti, kai liudytoja R. K. į juos trenkėsi bei pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis A. D. G., spardydamas nukentėjusiajam priklausančio namo kiemo vartelius, tyčia juos apgadino. Šioje dalyje pažymėtina ir tai, kad tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymai, tiek baudžiamosios bylos rašytiniai duomenys vienareikšmiškai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą dėl nuteistųjų kaltės viešoje vietoje smurtavus prieš nukentėjusįjį bei apgadinus jo turtą, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiajam įvykio metu nustatyto neblaivumo atmestini kaip nepagrįsti.

14. Nors apeliaciniame skunde kvestionuojamas nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patikimumas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą, priešinai nei nukentėjusysis ir liudytojai. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti / paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus vertina kaip nuteistųjų pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės, juo labiau, jog nuteistųjų nurodytą versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, o nukentėjusysis ir liudytojai neturi jokio objektyvaus pagrindo apkalbėti nuteistuosius.

Žemesnės instancijos teismas

15. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, jog jis ėjo link nuteistosios, kai pamatė iš namo išbėgantį nukentėjusįjį (2 t., b. l. 24), tuo tarpu pirmosios instancijos teismui nurodė, kad avėsi batus ir išgirdo, kad nuteistoji jį šaukia ir tik tada pamatė nukentėjusįjį (3 t., b. l. 76); ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, jog matė, kad paskui juos bėga nukentėjusysis su šunimis (2 t., b. l. 25), o pirmosios instancijos teisme nurodė, kad girdėjo, kaip nukentėjusysis siundė šunis, kurie bėgo paskui juos, tačiau jau nenurodė, kad paskui bėgo ir nukentėjusysis (3 t., b. l. 76); nuteistasis nei pirminės apklausos metu, nei akistatos metu nenurodė, kad nuteistoji laukėsi ir dėl įvykio patyrė persileidimą (1 t., b. l. 143-144; 2 t., b. l. 24-25), šią aplinkybė ėmė teigti tik vėliau (2 t., b. l. 34), pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji apie įvykusį persileidimą tai pat nieko neminėjo nei akistatos, nei pirminės apklausos metu (1 t., b. l. 152; 2 t., b. l. 94), tai nurodė antros apklausos metu, be to, tą pačią dieną apklausiama kaip ir nuteistasis (2 t., b. l. 102); nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad nuteistoji patyrė sužalojimus (1 t., b. l. 144; 2 t., b. l. 24-25, 34), nors pati nukentėjusioji jau akistatos metu nurodė, kad jai ant rankos buvo likusi mėlynė (1 t., 152); nuteistasis tik pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nukentėjusiajai buvo suplėšyta visa striukė (3 t., b. l. 77), tačiau nuteistoji pirmosios instancijos teisme nurodė, kad striukė buvo tik supurvinta (3 t., b. l. 79). Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aptarti parodymų nenuoseklumai ir tarpusavio neatitikimai nėra tik esmės nekeičiantys elementarūs chronologiniai įvykio papildymai, o šie neatitikimai, sugretinus su aukščiau nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybės, tik dar labiau sustiprina išvadą, kad nuteistieji bet kokiomis priemonėmis stengiasi išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, juo labiau, kad ir apeliaciniame skunde akcentuojama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo išreikšta pozicija dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. minėta nuteistųjų pozicija atsirado tik jau vykstant tyrimui dėl jų pačių įvykdytos nusikalstamos veikos.

16. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo išvada, kad remiantis nukentėjusiojo ir liudytojos R. K. parodymais nustatyta, jog nuteistasis, prieš įvykį kartu nuteistąja būdamas liudytojo M. D. namuose, sužalojo pastarojo liudytojo ranką, nes ši aplinkybė yra nesusijusi ir neįrodyta, juo labiau, kad liudytojas šias aplinkybes paneigė. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojo M. D. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme vertinti kritiškai, kaip siekimas padėti nuteistiesiems išvengti atsakomybės ar sušvelninti jų padėtį, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Šią išvadą patvirtina tai, kad nors liudytojas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi, bet vis dėlto dėl alkoholio jis neatsimena, taip pat nors teisiamajame posėdyje nurodė, kad po ilgo laiko tvarkėsi namus ir po lova rado butelį, kurį remiantis jo ikiteisminio tyrimo duotais parodymais, atsinešė nuteistieji ir jie visi kartu gėrė, tačiau vėliau nurodo, kad kai buvo apklausinėjamas ikiteisminio tyrimo metu, dar nebuvo susitvarkęs, vadinasi minėto butelio dar nebuvo radęs (1 t., b. l. 129-130; 3 t., b. l. 74-75). Taigi, akivaizdu, jog liudytojo M. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, skiriasi tarpusavyje, bet ir teisiamojo posėdžio metu duodami parodymai tuo pačiu metu prieštaravo vieni kitiems, todėl apeliacinio skundo argumentas apie liudytojo M. D. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus nesudaro pagrindo paneigti skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo nuteistųjų kaltės atžvilgiu.

17. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įvertintomis aplinkybėmis, jog nuteistosios agresiją patvirtina 2019 metais jos atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, kadangi ši aplinkybė apskritai nesusijusi su šia baudžiamąją byla, bei kad nuteistieji 2023 metais konfliktavo. Pažymėtina, kad nuteistoji, duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog nėra linkusi smurtauti, ką visgi paneigia skundžiamame nuosprendyje įvertintas nuteistosios atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o nuteistojo nurodytą aplinkybę, kad jis su nuteistąja nekonfliktuoja, paneigia pirmosios instancijos teismo įvertinta aplinkybė, kad jis 2023 m. gruodžio 15 d. buvo baustas administracine tvarka, nes triukšmavo nakties metu, konfliktavo su nuteistąja. Pastarosios aplinkybės, sugretinus jas su aukščiau aptartais baudžiamosios bylos įrodymais, sudaro pagrindą nukentėjusiojo parodymus, jog jis prie nuteistųjų priėjo dėl tarp pastarųjų buvusio konflikto bei tai, kad nuteistoji taip pat naudojo smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, vertinti kaip patikimus, patvirtinančius nuteistųjų kaltę.

18. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nėra aišku, kodėl nebuvo apklaustas liudytojos F. K. brolis L., taip pat byloje nebuvo tiriamos papildomos aplinkybės, kaip pavyzdžiui, nuteistajai padaryta žala ir sužalojimas, nebuvo nustatinėjamas nukentėjusiojo namo kiemo tvoros aukštis, nebuvo tiriama dėl kraujo pėdsakų nukentėjusiojo kieme ir panašiai. Pažymėtina, kad byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui, o ikiteisminio tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, kad jokie prašymai atlikti apeliaciniame skunde nurodomus veiksmus nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme taip pat nebuvo reiškiami.

19. Įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. D. G. ir A. U. pagrįstai ir teisingai nuteisti pagal BK 284 straipsnį. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

20. Nors apeliaciniu skundu keliamas ir pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas, tačiau ir šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2015, 2K-204-689/2019, 2K-101-303/2020, 2K-30-689/2021, 2K-7-76-719/2021, 2K-215-697/2023, 2K-246-1073/2024). Nagrinėjamoje byloje, aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir apeliaciniame skunde jie nenurodomi. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu, todėl niekuo nepagrįsta nuteistųjų ir jų gynėjo nuomonė, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, kas šiuo atveju ir daroma apeliaciniu skundu, nelaikytina teismo šališkumu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, nuteistiesiems teisė reikšti nušalinimus nebuvo suvaržyta, tačiau bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme šia teise jie nepasinaudojo. Pažymėtina, jog nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistųjų ar jų gynėjo norų, negali būti laikomas šališkumu.

Dėl būtinosios ginties

21. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma pripažinti, kad nuteistasis A. D. G. veikė būtinosios ginties ribose. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto arba tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pabrėžtina, kad aptariamo straipsnio taikymui būtina tai, jog situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus bei akivaizdus. Pagal teismų praktiką, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne tik besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-64-696/2017). Atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-697/2017, 2K-71-895/2018).

22. Skunde teigiama, kad nuteistasis A. D. G. buvo priverstas ginti draugę – nuteistąją A. U., naudodamas būtinąją gintį, nes ją gatvėje stipriai už rankos paėmė neblaivus nukentėjusysis, jį nuteistasis stipriai pastūmė ir keletą kartų sudavė ranka, nukentėjusiajam agresyviai artinantis. Tokie skundo argumentai iš esmės prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktiems, pirmosios instancijos teismo ištirtiems ir aukščiau aptarties įrodymams. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis sugriebė nuteistajai už riešo, po ko nuteistajai liko kraujosruvos, kad buvo suplėšyta ar išpurvinta nuteistosios striukė, patys nuteistieji į policijos įstaigą dėl nukentėjusiojo elgesio jų atžvilgiu nesikreipė, šių aplinkybių patvirtinančių duomenų nepateikė, taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistoji po įvykio persileido, todėl vien tik deklaratyvus teiginys apie nukentėjusiojo agresyvų elgesį, dėl kurio nuteistasis buvo priverstas ginti nuteistąją, vertintinas kaip nuteistųjų bandymas bet kokiomis priemonėmis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šią išvadą dar labiau sustiprina ir tai, kad nuteistoji A. U. nesugebėjo nurodyti, ką nukentėjusysis, kaip kad nurodė nuteistoji, agresyviai artindamasis prie jos ir sugriebdamas už riešo, kalbėjo, o apeliaciniame skunde taip pat tik deklaratyviai teigiama, kad nukentėjusysis nepagrįstai kaltino nuteistuosius ir griebė nuteistajai už rankos, dėl ko nuteistasis A. D. G. buvo priverstas ginti savo draugę, juo labiau, kad patys nuteistieji patvirtino, kad nei su nukentėjusiuoju, nei su liudytojais pažįstami nebuvo. Šių aplinkybių kontekste, įvertinus nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus ir nustatytą nežymų sveikatos sutrikdymą, padarytą ne mažiau dvidešimt septyniais trauminiais poveikiais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis dėl neaiškių priežasčių nakties metu būtų ėjęs iš namų į gatvę prie jam visiškai nepažįstamos nuteistosios ir šios atžvilgiu elgtųsi agresyviai, dėl ko nuteistajam buvo iškilusi būtinybė ginti nuteistąją, smurtaujant prieš nukentėjusįjį. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą dalyje dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo nuteistojo A. D. G. atžvilgiu.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių ir turtinės žalos

23. Atsižvelgus į tai, jog apeliacinis skundas paduotas prašant priimti išteisinamąjį nuosprendį, teisėjų kolegija papildomai pasisako ir dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių bei Kauno teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio išsprendimo.

24. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. D. G. už nusikalstamo veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, įvykdymą skirta 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį, įvertino tai, kad nuteistasis padarė tyčinį baigtą nesunkų nusikaltimą, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta viena, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (turėdamas neišnykusį teistumą), praeityje teistas tris kartus, taip pat ir už analogiško nusikaltimo bei smurtinio nusikaltimo įvykdymą (2 t., b. l. 64-71), kad šioje byloje nagrinėjamą nusikaltimą padarė nepraėjus nė metams po paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, baustas administracine tvarka, ne visas paskirtas baudas sumokėjęs (2 t., b. l. 72-75), nevedęs (2 t., b. l. 63), nedirba (2 t., b. l. 80–81), nors yra darbingas ir sveikas. Aptartų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nuteistajam turi būti skiriama sankcijoje numatyta griežčiausia terminuota laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį už sankcijoje numatytą vidurkį (BK 50 straipsnis). Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistojo atžvilgiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėti nėra jokio pagrindo, nes ankstesni teistumai už smurtinio pobūdžio ir analogiško pobūdžio nusikaltimus bei nusikalstamos veikos įvykdymas ne tik turint neišnykusį teistumą, bet ir jį įvykdžius nepraėjus metams laiko po išėjimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, nesudaro pakankamo pagrindo manyti, jog nagrinėjamu atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

25. Nuteistajai A. U. skundžiamu nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, įvykdymą skirta 1 metų 1 mėnesio laisvės apribojimo bausmė, nuteistajai bausmės laiku paskiriant įpareigojimus dalyvauti elgesio (smurtinio) pataisos programoje bei dirbti ar būti registruotai Užimtumo tarnyboje, taip pat uždraudžiant vartoti psichiką veikiančiam medžiagas (bet kokį alkoholį, be gydytojo paskyrimo narkotines/psichotropines medžiagas). Pirmosios instancijos teismas parinkdamas nuteistajai bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį, įvertino tai, kad nuteistoji padarė tyčinį baigtą nesunkų nusikaltimą, kad nuteistosios atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, anksčiau neteista, kad 2019 m. kovo 21 d. ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jos atžvilgiu buvo nutrauktas BK 93 straipsnio pagrindų (2 t., b. l. 115-117), kad nuteistoji eilę kartų bausta administracine tvarka, baudas moka (2 t., b. l. 118-137), nuo 2024 m. birželio 3 d. dirba (2 t., b. l. 142-143). Aptartų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistajai turi būti skiriama laisvės apribojimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį nei vidurkis, taip pat įvertinus nusikaltimo įvykdymo aplinkybes bei jo pobūdį, skyrė pagrįstus įpareigojimus ir draudimą bausmės atlikimo metu bei nustatė teisingą bausmės dydį (BK 48 straipsnio 2 dalis).

26. Įvertinus aukščiau išdėstytas, nuteistųjų įvykdytą nusikaltimą ir nuteistųjų asmenybę charakterizuojančias, aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir nuteistiesiems parinko tinkamos rūšies bei dydžio bausmes, nepažeisdamas BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų.

27. Aptartų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti solidariai iš nuteistųjų 157,83 eurų turtinės žalos atlyginimą Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Kauno teritorinė ligonių kasa baudžiamojoje byloje pateikė civilinį ieškinį dėl turtinės žalos, patirtos už nukentėjusiajam suteiktą medicininę pagalbą bei pateikė duomenis, kad nukentėjusiajam gydymo įstaigoje buvo suteiktos skubiosios medicinos pagalbos I ir IV paslaugos dėl galvos plaukuotosios dalies žaizdos, akies voko ir periokulinės srities žaizdos, suleista difterijos, stabligės vakcina bei atlikta kompiuterinė tomografija dėl sukrėtimo (1 t., b. l. 99-100, 101). Su šiuo ieškiniu sutiko ir abu nuteistieji. Taigi, įvertinus tai, kad baudžiamojoje byloje įrodyta, jog dėl bendrų nuteistųjų smurtinių veiksmų patirtų sužalojimų nukentėjusiajam buvo suteikta skubi medicininė pagalba, skundžiamu nuosprendžiu Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys teisėtai ir pagrįstai priteistas solidariai iš nuteistųjų.

Dėl neturtinės žalos

28. BPK 109 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 1 dalimi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis A. Š. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš nuteistojo A. D. G. priteisti 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, o iš nuteistosios A. U. priteisti 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (3 t., b. l. 49–50). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo fizinę būklę (turi neįgalumą ir nevaldo vienos rankos), į nukentėjusiojo duotus parodymus apie savo fizinę ir psichologinę būklę įvykio metu bei po jos (įvykio metu jautė skausmą, po įvykio labai blogai jautėsi, skaudėjo visą kūną, kraujosruvos buvo apie dvi savaites, buvo siūta žaizda prie akies ir antakis, dėl ko akis liko primerkta ir ta akimi pradėjo blogiau matyti, apie savaitę laiko negalėjo užmigti, iki šiol jaučia baimę, dėl įvykio išsigando ir šeimos nariai, t. y. sugyventinė ir du vaikai), į medicinos eksperto nustatytą sveikatos sutrikdymo mąstą (sužalojimai padaryti ne mažiau dvidešimt septyniais trauminiais poveikiais, nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas), kad abu nuteistieji yra darbingi, sprendė, kad civilinis ieškinys yra pagrįstas ir jį tenkino visiškai. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio motyvus, neturi pagrindo nesutikti, kad nuteistųjų neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryta neturtinė žala, kuri nukentėjusiajam privalo būti atlyginta, tačiau atsižvelgiant į nukentėjusiajam nustatytą sveikatos sutrikdymo mąstą ir jo pasekmes bei į teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nesivadovavo teisingumo, protingumo bei skirtingų interesų pusiausvyros kriterijais ir nukentėjusiajam iš nuteistųjų priteisė netinkamo dydžio neturtinės žalos atlyginimą, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas, sumažinant priteistinos neturtinės žalos dydį.

29. Nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, nustatant neturtinės žalos dydį turi būti siekiama protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros. Pažymėtina, jog įstatymas nenustato atlygintino neturtinės žalos minimalaus ar maksimalaus dydžio, ją įvertinti turi teismas, vadovaujantis nurodytais kriterijais bei atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Dar vienas iš neturtinės žalos atlyginimo dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, tokia kaltės forma sudaro prielaidas neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatyti didesnį.

30. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis – 4 000 eurų, neatitinka analogiško pobūdžio bylose suformuotos teismų praktikos, nes remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, baudžiamosiose bylose dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo, kurio metu buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, priteisiamas neturtinės žalos dydis siekia maždaug nuo 150 eurų iki 2 000 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170-699/2016, 2K-228-511/2016, 2K-105-489/2017, 2K-341-648/2018, 2K-32-895/2019, 2K-34-303/2020, 2K-234-895/2020, 2K-296-719/2020, 2K-142-303/2021, 2K-70-942/2022, 2K-239-697/2022 ir kt.). Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą, tačiau neteisingai įvertino jos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, įvertina tai, kad tyčiniais neteisėtais nuteistųjų veiksmais nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ne mažiau dvidešimt septyniais trauminiais poveikiais (1 t., b. l. 86), kad nuteistieji smurtinius veiksmus naudojo prieš asmenį, turintį neįgalumą (1 t., b. l. 77–78), kad nukentėjusiajam gydymo įstaigoje buvo suteiktos skubiosios medicinos pagalbos I ir IV paslaugos dėl galvos plaukuotosios dalies žaizdos, akies voko ir periokulinės srities žaizdos, suleista difterijos, stabligės vakcina bei atlikta kompiuterinė tomografija dėl sukrėtimo, žaizda susiūta, po skubios pagalbos suteikimo buvo išleistas į namus ambulatoriniam gydymui, rekomendacijos – perrišimai 1 kartą per dieną arba pagal poreikį, analgetikai pagal poreikį, siūlus šalinti po 7–10 dienų ambulatoriškai, stebėti dėl žaizdos infekcijos požymių, jiems atsiradus, kreiptis į šeimos gydytoją, nešlapinti žaizdos, kol yra siūlai, šaltis lokaliai pirmą kartą, duomenų apie tolimesnį ambulatorinį gydymąsi nėra (1 t., b. l. 85-86, 99, 101), kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė jautęs fizinį skausmą įvykio metu (1 t., b. l. 16, 56), kad pirmosios instancijos teismui nurodė po įvykio jautęs skausmą, baimę, negalėjęs savaitę laiko miegoti, kad sukrėsti buvo ir įvykį matę nukentėjusiojo šeimos nariai – du vaikai ir sugyventinė (3 t., b. l. 56-57), kad nusikaltimo metu nukentėjusiajam buvo padaryta ir turtinė žala (1 t., b. l. 44, 79; 3 t., b. l. 56) bei kad nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jaučia regėjimo pablogėjimą (3 t., b. l. 57), nors jokių pastarąją aplinkybę patvirtinančių duomenų teismui nepateikė. Aptartų aplinkybių ir teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose visumoje, teisėjų kolegija sprendžia, kad teisingumo, protingumo bei skirtingų interesų pusiausvyros kriterijus atitinkanti priteistinos neturtinės žalos suma nagrinėjamu atveju yra 2 500 eurų, todėl nukentėjusiajam skundžiamu nuosprendžiu priteista neturtinė žala mažintina.

31. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalis). Bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, jog įrodyta, kad nuteistieji kartu veikė bendrininkų (bendravykdytojų) grupėje, todėl aptartam teisiniam reglamentavimui prieštarauja pirmosios instancijos teismo argumentai, kad nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos iš nuteistųjų negalima priteisti solidariai, kadangi apie tokią galimybę jie nebuvo informuoti. Vis dėlto, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog jie nusikalstamą veiką būtų padarę, veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsižvelgdama į kiekvieno iš nuteistųjų panaudotų neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu intensyvumą (per kelias minutes sužalojimai, remiantis specialisto išvada, padaryti ne mažiau dvidešimt septyniais trauminiais poveikiais) bei nuteistojo A. D. G. vadovaujantį vaidmenį (pirmas panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu nusikalstamus veiksmus, nukentėjusiojo kieme taip pat pirmas panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu nusikalstamus veiksmus, pačių nuteistųjų teigimu, būtent A. D. G. nurodė, kada bėgti iš įvykio vietos, be to, nuteistasis grįžęs į įvykio vietą, apgadino ir nukentėjusiojo kiemo vartus), palieka nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą nukentėjusiajam neturtinę žalą iš nuteistųjų priteisti subsidiariai, o ne solidariai. Juo labiau, kad keičiant šią skundžiamo nuosprendžio dalį ir neturtinę žalą priteisiant iš nuteistųjų solidariai, būtų pabloginta nuteistosios A. U. padėtis ir tuo pažeista BPK 320 straipsnio 4 dalies imperatyvi norma, kuria remiantis, nuteistojo padėtis gali būti pabloginta tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei kad šia nutartimi nuspręsta priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti, nukentėjusiojo neturtinės žalos atlyginimui iš nuteistojo A. D. G. priteisiama 2 000 eurų suma, o iš nuteistosios A. U. – 500 eurų suma.

Dėl nuteistųjų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

32. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma, priėmus nuteistųjų atžvilgiu išteisinamąjį procesinį sprendimą, remiantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, atlyginti nuteistųjų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Remiantis pirmosios instancijos teismui pateiktais duomenimis, nuteistiesiems už konsultacijas, komunikaciją su ikiteisminio tyrimo institucija, procesinio dokumento parengimą, pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą 2024 m. rugpjūčio 22 d. teismo posėdyje buvo išrašytos 2024 m. gegužės 26 d. teisinių paslaugų sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2024 m. rugpjūčio 19 d. teisinių paslaugų sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 410,30 eurų sumai (3 t., b. l. 85, 87), kurias apmokėjo nuteistoji A. U. (3 t., b. l. 86, 88). Kartu su apeliaciniu skundu buvo pateikta 2024 m. spalio 13 d. teisinių paslaugų sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) kopija, pagal kurią nuteistiesiems už konsultacijas, susipažinimą su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, teismų praktikos paiešką ir apeliacinio skundo parengimą išrašyta sąskaita 542,15 eurų sumai, kurią apmokėjo nuteistoji A. U. (3 t., b. l. 141, 142).

33. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 1 dalimi, jeigu įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam nebuvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Įvertinus tai, kad nuteistieji su gynėju sudarė atstovavimo sutartį, kurios pagrindu nuteistiesiems tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, buvo teikiamos teisinės paslaugos (2 t., b. l. 5-6, 7, 8; 3 t., 89, 90, 139), kad šia nutartimi nuteistųjų gynėjo skundas atmetamas ir paliekamas galioti nuteistųjų atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis bei remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, spręstina, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo tenkinti ir apeliacinio skundo dalyje dėl nuteistųjų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistųjų A. D. G. ir A. U. gynėjo advokato Zenono Žymančiaus apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos:

sumažinti iš A. D. G. nukentėjusiajam A. Š. priteistą neturtinės žalos dydį nuo 3 000 (trijų tūkstančių) eurų iki 2 000 (dviejų tūkstančių) eurų.

Sumažinti iš A. U. nukentėjusiajam A. Š. priteistą neturtinės žalos dydį nuo 1 000 (vieno tūkstančio) euro iki 500 (penkių šimtų) eurų.

Kitą Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjos Odeta GruodienėLina LesinskienėAušra Vingilė