Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko),

asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, I. K. ir jos gynėjai advokatei Irmai Bekerei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, I. K. ir jos gynėjos advokatės Irinos Petkienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 4 d. nutarties, kuria I. K. pripažinta nepakaltinama dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir nutarta taikyti jai priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

8. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

9. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

10. BPK 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas I. K. padarius Baudžiamojo kodekso uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nukentėjusiąją A. J., liudytoją A. A., išklausė eksperto G. B. paaiškinimus, taip pat ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, rėmėsi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. lapkričio 8 d. – lapkričio 29 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas I. K. baudžiamąją bylą ir vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Skundžiamoje nutartyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu įrodyta, kad I. K., būdama nepakaltinama, padarė jai inkriminuojamą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu I. K. teisė į būtinąją gintį nekilo, priešingai, būtent pačios I. K. veiksmai nagrinėjamoje situacijoje buvo akivaizdžiai keliantys pavojų, grėsmę nukentėjusiosios A. J. sveikatai, nuo kurių nukentėjusioji buvo priversta gintis. Būtent I. K. nukentėjusiosios A. J. atžvilgiu pradėjo naudoti smurtinius veiksmus (sudavė kumščiu ne mažiau kaip du kartus nukentėjusiajai A. J. į veido sritį bei sugriebusi jai už abiejų rankų stipriai jas laikė), viso konflikto metu I. K. veiksmai buvo puolamojo, o ne gynybinio pobūdžio. Šias aplinkybes ir išvadas patvirtina nuoseklūs nukentėjusiosios A. J. ir liudytojo A. A. parodymai, kurių patikimumu abejoti ir jais nesivadovauti teisėjų kolegija neturi pagrindo, bei kiti byloje esantys duomenys. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog būtent I. K. duoti parodymai apeliacinės instancijos teisme yra nenuoseklūs, nelogiški ir prieštaraujantys kitiems bylos duomenims bei pačios jos parodymams ikiteisminio tyrimo metu, todėl jos parodymais nėra pagrindo vadovautis.

16. Nukentėjusiosios A. J. duotų parodymų patikimumą patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai nuoseklūs liudytojo A. A. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu I. K. šuo pradėjo gramdyti stalo kampą, todėl jo žmona A. J. trenkė šuniui su šepečiu, kuriuo valė grindis, o I. K. atsistojusi trenkė kumščiu žmonai į veidą, jos stumdėsi koridoriuje, viena kitai laikė už plaukų. Šuo po smūgio nekraujavo (2 t., b. l. 40, 41). Šis liudytojas kaip ir nukentėjusioji A. J. pirmosios instancijos teisme parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Liudytojo A. A. parodymų patikimumą ir nurodomą įvykių eigą patvirtina ir jo iš esmės analogiški parodymai ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 66, 67).

17. Taigi, nukentėjusiosios A. J. ir liudytojo A. A. parodymai patvirtina, jog nukentėjusioji buvo puolama (jai suduodami smūgiai) iškart po to, kai ji sudavė smūgį I. K. šuniui, tai šiuo atveju paneigia I. K. ir jos gynėjos apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodytus teiginius apie fizinio smurto iniciatorių ir buvusį būtinumą gintis nuo A. J. fizinio smurto I. K. atžvilgiu. Be to, pažymėtina, kad A. J. atlikti veiksmai I. K. šuns atžvilgiu nelaikytini tokiais, kurie galėtų būti laikomi pavojingu kėsinimusi, nuo kurio I. K. būtų turėjusi teisę gintis darant žalą A. J. sveikatai. Aplinkybė, kad dėl kilusio konflikto policiją iškvietė pati I. K. (tai patvirtina informaciniame pranešime (duomenys neskelbtini) užfiksuotos aplinkybės (1 t., b. l. 20-22),), o ne nukentėjusioji A. J., taip pat nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju I. K. laikyti nukentėjusiu asmeniu ir kaltę dėl fizinio smurto panaudojimo perkelti nukentėjusiajai A. J..

18. Tai, kad nagrinėjamu atveju ne I. K., o A. J. gynėsi nuo fizinio smurto patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu prokuroro Gintauto Vileikio nurodytos aplinkybės, kad iš pradžių buvo atliekami du ikiteisminiai tyrimai - vienas šioje baudžiamoje byloje pagal A. J. pareiškimą, kitame nukentėjusiąją buvo pripažinta I. K.. Pastarajojo ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad I. K. sužalojimas buvo padarytas ausyje. A. J. paaiškino, kad gavusi smūgius nuo I. K. gindamasi paėmė už plaukų I. K. ir tuo metu galėjo pažeisti jos ausį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, minėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Šis nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra įsiteisėjęs ir galiojantis.

19. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusioji A. J. ir liudytojas A. A. galėjo apkalbėti I. K., apkaltinti ją nusikaltimo padarymu ar turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Kaip jau minėta, nukentėjusiosios A. J. bei liudytojo A. A. duoti parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, logiški ir aiškūs, todėl laikytini patikimais, nes juos patvirtina ir kiti byloje surinkti faktiniai duomenys: 2019 m. rugpjūčio 19 d. įvykio vietos apžiūros protokole ir foto lentelėje užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 14-19); 2019 m. rugpjūčio 19 d. policijos pareigūnės K. M. tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, kad 2019 m. rugpjūčio 19 d. 20.43 val. nuvykus į įvykio vietą I. K. ir A. J. aiškino, kad tarp jų įvyko konfliktas, kurio metu viena kitai sukėlė fizinį skausmą (1 t., b. l. 35); 2019 m. rugpjūčio 21 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kad PRĮR vaizdo, garso įraše nufilmuota įvykio vieta, joje buvę asmenys (I. K., A. J. medicinos pagalbos darbuotojai) (1 t., b. l. 28, 29); 2019 m. rugpjūčio 21 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta nukentėjusiajai A. J. padaryti sužalojimai, patvirtinantys jos nurodytas įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 58). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią tai, kad I. K. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir bylą I. K. atžvilgiu nutraukti.

20. Apeliančių teigimu, I. K. neserga šizofrenija – ji kasmet lankosi pas šeimos gydytoją ir neurologą ir nei vienam nekilo abejonių dėl jos psichikos sveikatos, psichikos liga niekada jai nebuvo diagnozuota. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad psichikos sutrikimo pobūdis yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas I. K. psichinės būklės (pakaltinamumo) nusikalstamos veikos padarymo metu ir šiuo metu klausimą, pagrįstai vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų pateikto Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, kad I. K. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paprasta šizofrenija, progresuojančia apie 20 metų. I. K. 2019 m. rugpjūčio 19 d. darydama baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, buvo veikiama psichikos sutrikimo, o būtent paprastos šizofrenijos, ir negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. I. K. negali teisingai suprasti savo veiksmų esmę, negali jų teisingai valdyti. I. K. negali dalyvauti su ja atliekant ikiteisminio tyrimo proceso veiksmus, dalyvauti teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, atlikti bausmę. I. K. reikalinga taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą (1 t., b. l. 182-184). Nagrinėjamu atveju tyrimą atlikę ekspertai vertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, I. K. medicininius dokumentus bei pačios tiriamosios I. K. būklę. Pirmosios instancijos teismas vertino ir teismo posėdyje apklausto eksperto G. B. paaiškinimus, kuriais jis patvirtino teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadą, kad I. K. serga lėtiniu psichikos sutrikimu - paprasta šizofrenija, dėl kurio tiek byloje nagrinėjamos veikos padarymo metu, tiek ir šiuo metu ji negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. Ekspertas pažymėjo, kad I. K. prieš keturis metus kreipėsi į psichikos sveikatos centrą, jai buvo konstatuoti kiti nerimo sutrikimai. Surinkus visus duomenis, buvo nustatyta, kad I. K. turi mąstymo sutrikimų ir serga paprasta šizofrenija. Tai yra lengvesnio spektro susirgimas, tačiau jis turi įtakos tam, kad I. K. gyvenimo sąlygos yra sudėtingos. I. K. serga, šis susirgimas nėra prasidėjęs vakar, jau prieš 4 metus jai kreipiantis psichiatras darė išvadą, kad jai paprastoji šizofrenija. Iš I. K. pasakojimų jis serga apie 20 metų. Kadangi tai paprastoji šizofrenija, lengvesnė forma, todėl nėra ryškių epizodų, nėra labai išreikštų kliedesių. Įvykio metu I. K. sirgo, todėl buvo konstatuota, kad ji dėl susirgimo negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Esant stresinėje būklėje I. K. gali būti neprognozuojama ir nesuprasti savo veiksmų. Kadangi yra tam tikra pavojingo elgesio rizika, rekomenduojama skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis (2 t., b. l. 41). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartus objektyvius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, jog I. K. nusikalstamos veikos padarymo metu, tai yra 2019 m. rugpjūčio 19 d., dėl lėtinio psichikos sutrikimo – paprastos šizofrenijos, progresuojančios apie 20 metų, negalėjo suvokti nusikalstamų veikų pavojingumo ir negalėjo valdyti savo veiksmų, todėl I. K. yra nepakaltinama (BK 17 straipsnis), ji negali atsakyti pagal BK už padarytą įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jai būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų pateikto Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis ir ekspertizę atlikusių ekspertų kompetencija bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto eksperto G. B. nurodytomis aplinkybėmis apie I. K. psichinę būklę, todėl apeliacinės instancijos teismo posėdyje išklausius asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, I. K. parodymų, protokoline nutartimi prašymas pakartotinai skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę buvo atmestas kaip nepagrįstas.

21. Asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, I. K. ir jos gynėjos advokatės Irinos Petkienės apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai – tai, kad I. K. daug metų nuolat lankosi Užimtumo tarnyboje, yra registruota kaip darbo ieškantis asmuo, yra dirbusi viešuosius darbus, tame tarpe ir vaikų darželyje, prieš įdarbinimą vaikų darželyje buvo patikrinta gydytojų komisijos, kad I. K. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pateikė pareiškimą dėl pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame ji savo ranka smulkiai aprašė ankstesnius ir 2019 m. rugpjūčio 19 d. kilusį konfliktą ir jo priežastis, to, apeliančių nuomone, nepakaltinamas asmuo padaryti negalėtų, – nepaneigia fakto, jog I. K. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką atliko būdama nepakaltinama ir jai šiuo metu reikalinga taikyti priverčiamąją medicinos priemonę.

22. BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad jei įrodyta, jog baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką asmuo padarė būdamas nepakaltinamas, teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priima nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę. BK 98 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Remdamasis Teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis ir eksperto G. B. paaiškinimais, įvertinęs padarytos veikos pobūdį (veika smurtinė, padaryta prieš seserį, su kuria tuo metu kartu gyveno), pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad I. K. būtina skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka I. K. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jos socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. I. K. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jos teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11 ir 44 straipsnių nuostatų.

23. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, išvadą, jog I. K. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir kad nei veikos padarymo metu, nei šiuo metu ji negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyti, pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, dėl to priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis, konstatuoja, kad BPK XXIX skyriuje įtvirtintos priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą reglamentuojančios normos I. K. atžvilgiu buvo pritaikytos tinkamai, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir priimdamas skundžiamą nutartį teismas laikėsi BPK 400, 401 straipsnio reikalavimų, išsprendė visus klausimus, kurie yra svarbūs priimant sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo, todėl tenkinti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, I. K. ir jos gynėjos advokatės apeliacinį skundą, naikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 4 d. nutartį ir bylą nutraukti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo. Dėl to asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, I. K. ir jos gynėjos advokatės Irinos Petkienės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

24. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios A. J. atstovė advokatė Jurgita Šlapaitienė pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurioje nurodyta, kad už A. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai priteistina suma yra 68 eurai. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos galėtų būti priteistos iš kaltu pripažinto asmens, tačiau įvertinus, kad nagrinėjamu atveju I. K. skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pagrįstai buvo pripažinta baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusi būdama nepakaltinama, nukentėjusiosios atstovės paslaugoms apmokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos iš asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, I. K. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, I. K. ir jos gynėjos advokatės Irinos Petkienės apeliacinį skundą atmesti.