Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovams Dz. M. ir I. B. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo D. G.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinys grindžiamas tuo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1043-826/2016 iškelta bankroto byla UAB „Uždavinys“. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-445-826/2017 patvirtintas patikslintas ieškovės 5 532,32 Eur finansinis reikalavimas. Nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančiais Mokesčių mokėtojų registro duomenimis, UAB „Uždavinys“ vadovas: nuo 2001-10-11 iki 2015-06-22 ir akcininkas nuo 2001-09-19 iki 2015-06-25 buvo Dz. M.; nuo 2015-06-22 iki 2015-08-05 vadovas buvo I. B.; nuo 2015-08-05 iki 2016-04-26 vadovas buvo D. G.; nuo 2015-06-25 akcininkas UAB „Žarijų karštis“ (UAB „Žarijų karštis“ nuo 2015-08-03 vadovas ir nuo 2015-08-11 akcininkas D. G.). Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-14-826/2018 UAB „Uždavinys“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Klaipėdos apygardos teismo 2017-08-21 nutartimi buvusiam paskutiniam UAB „Uždavinys“ vadovui D. G. buvo paskirta 1 000 Eur bauda už dokumentų neperdavimą, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2017-10-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-445-826/2017 D. G. paskirta 1 000 Eur bauda panaikinta. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-14-826/2018 UAB „Uždavinys“ buvusiam vadovui I. B. skirta 1 000 Eur bauda. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eB2-7-826/2019 bankrutavusios UAB „Uždavinys“ veikla pripažinta pasibaigusia bei nurodyta, jog liko nepatenkinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai, iš jų 5 532,32 Eur ieškovo finansinis reikalavimas. Atsižvelgiant į tai, laiko, jog Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-14-826/2018, kurioje UAB „Uždavinys“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatytos aplinkybės, įrodo dvi juridinio asmens dalyvio (vadovo) civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį taikyti reikalingas sąlygas, t. y., kad: 1) atsakovai Dz. M., I. B. (buvę UAB „Uždavinys“ vadovai) atliko nesąžiningus veiksmus siekdami išvengti atsiskaitymo su kreditoriais; 2) priežastinį ryšį tarp atsakovų Dz. M. ir I. B. (buvusių UAB „Uždavinys“ vadovų) veiksmų ir pagrindinio skolininko UAB „Uždavinys“ negalėjimo įvykdyti prievolių kreditoriams, tarp jų ir ieškovui. Trečiąją sąlygą – pagrindinio skolininko negalėjimą įvykdyti prievolės ieškovui, įrodo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. eB2-7-826/2019 ir Registre esantys duomenys, iš kurių žinoma, kad pagrindinis skolininkas UAB „Uždavinys“ yra išregistruotas, o antros eilės kreditoriaus ieškovo 5 532,32 Eur finansinis reikalavimas pagrindinio skolininko UAB „Uždavinys“ bankroto byloje liko nepatenkintas. Esant konstatuotiems atsakovų, kaip buvusių bendrovės vadovų, nesąžiningiems veiksmams bei priežastiniam ryšiui tarp šių veiksmų ir žalos kreditoriams, o vadovų kaltei esant preziumuojamai, yra pagrindas taikyti atsakovams, buvusiems UAB „Uždavinys“ vadovams Dz. M. ir I. B., civilinę atsakomybę ir ieškovui priteisti iš atsakovo Dz. M. 1 207,40 Eur dydžio sumą bei atsakovo I. B. priteisti 3 811,85 Eur dydžio sumą.

Teismo posėdžio metu, ieškovo atstovai patikslintą ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Pažymėjo, jog, nepaisant to, kad nebuvo tiksliai įvardinti asmenys kalti dėl tyčinio įmonės bankroto, atsakovai vadovavo bankroto laikotarpiu, todėl ieškovas preziumuoja, kad būtent jie turėtų atsakyti už atsiradusią žalą. Paaiškino, jog reiškiamo reikalavimo dydis atitinka kiekvieno iš atsakovų vadovavimo laikotarpiu susidariusios skolos dydį ieškovei. Ieškovo atstovai nurodė, kad nesutinka su atsakovo pakeitimu procese.

Teismo posėdžio metu, atsakovas Dz. M. ir jo atstovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog perdavus įmonės dokumentus I. B., jis negali būti laikomas kaltu dėl įmonės bankroto.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmetamas.

Nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi UAB „Uždavinys“ buvo iškelta bankroto byla. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi šios bendrovės bankroto byloje buvo patvirtintas patikslintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 5 532,32 Eur reikalavimas. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimu UAB „Uždavinys“ pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir patvirtintas galutinis nepatenkintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 5 532,32 Eur reikalavimas.

Iš Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad atsakovas D. M. nuo 2001 m. spalio 11 d. iki 2015 m. birželio 22 d. buvo UAB „Uždavinys“ vadovas, atsakovas I. B. bedrovės vadovu buvo nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d., o nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. bendrovės vadovu buvo trečiasis asmuo D. G.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius dviems buvusiems bankrutavusios bendrovės vadovams D. M. ir I. B. pareiškė tiesioginį ieškinį, prašydamas iš jų priteisti žalą, kurios dydis yra bankroto byloje likusio nepatenkinto Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus reikalavimo suma.

Visų pirma, paminėtina, kad UAB „Uždavinys“ bankroto ir ieškovo įrodinėjamos žalos atsiradimo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (netekęs galios nuo 2020 m. sausio 1 d.), kurio nuostatomis vadovausis teismas, nagrinėjamoje byloje spręsdamas šalių ginčą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad kreditoriaus tiesioginis ieškinys bendrovės vadovui gali būti pareikštas trimis atvejais – pirma, kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais; antra, Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, kai vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys; trečia, kai vadovas padaro žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015; 2018 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018 ir kt.).

Vadovaudamasis nurodyta kasacinio teismo praktika, šioje byloje teismas vertins, ar yra kuris nors iš nurodytų teisinių pagrindų ieškovui – dėl bankroto likviduotos įmonės kreditoriui – pareikšti tiesioginį ieškinį atsakovais nagrinėjamoje byloje patrauktiems šios bendrovės buvusiems vadovams.

Dėl atsakovų atsakomybės už tyčinį bankrotą

Ieškovas ieškinį grindžia ta aplinkybe, kad UAB „Uždavinys“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad, likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo.

Šis Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad atsakovų arba vieno iš jų prievolei likviduotos dėl bankroto įmonės kreditoriui konstatuoti, be kitų šioje normoje numatytų sąlygų, yra būtina nustatyti, ar dėl atsakovų arba vieno iš jų veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas.

Kaip nurodyta Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nutarties, kuria UAB „Uždavinys“ bankrotas pripažintas tyčiniu, 13 punkte, bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu. Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte buvo nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog bankrotas kilo dėl to, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Iš Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nutarties motyvų matyti, kad UAB „Uždavinys“ bankrotas pripažintas tyčiniu dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimo bankroto administratorei (nutarties 12 punktas).

Įvertinus Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartyje išdėstytus argumentus, nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga nustatyti, ar atsakovai arba vienas iš jų yra atsakingi už tai, kad UAB „Uždavinys“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai, taip sukeliant tyčinį bendrovės bankrotą.

Šiame kontekste taip pat svarbu pažymėti, jog minėtos Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nutarties 12 punkte nurodyta ir tai, kad bankroto bylą nagrinėjęs teismas netyrė ir nepasisakė apie aplinkybes dėl buhalterinės apskaitos dokumentus turinčių perduoti administratoriui asmenų atsakomybės, t. y. kas turėjo perduoti administratoriui prieigos duomenis prie UAB „Uždavinys“ buhalterinės apskaitos programos; kaip nurodė bankroto bylą nagrinėjęs teismas, šiuo atveju teismui pakako konstatuoti, jog administratoriaus reikalaujamų įmonės finansinės apskaitos dokumentų neperdavimu yra sudaroma galimybė nuslėpti vykdytus sandorius ir kitą finansinę veiklą, atitinkamai administratoriui sudaromos kliūtys įvertinti įmonės veiklos teisėtumą bei identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Taigi Klaipėdos apygardos teismas, UAB „Uždavinys“ bankrotą pripažindamas tyčiniu, nesprendė klausimo, kurio iš įmonės vadovų veikimu ar neveikimu buvo sukeltas tyčinis bendrovės bankrotas.

Kartu pabrėžtina, jog aptariamoje Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartyje taip pat konstatuota, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (2016 m. balandžio 27 d. pranešimas, susirašinėjimai el. paštu, 2015 m. birželio 22 d. UAB „Uždavinys“ dokumentų perdavimo aktas) patvirtina, kad 2015 m. birželio 22 d. buvęs UAB „Uždavinys“ akcininkas D. M. naujajai akcininkei UAB „Žarijų karštis“, atstovaujamai I. B., perdavė įmonės dokumentus ir įstatus (nutarties 11 punktas). Taip pat pažymėtina, kad atsakovas D. M. į nagrinėjamą bylą pateikė (DOK-48041) 2015 m. birželio 22 d. UAB „Uždavinys“ dokumentų perdavimo aktą, iš kurio matyti, kad naujos UAB „Uždavinys“ akcininkės UAB „Žarijų karštis“ vadovui I. B. buvo perduoti, be kita ko, UAB „Uždavinys“ buhalteriniai dokumentai nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 22 d. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstytas, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo daryti išvados apie atsakovo D. M. kaltę dėl UAB „Uždavinys“ buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimo ir kartu įmonės tyčinio bankroto.

Dėl atsakovo I. B. atsakomybės teismas pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartyje nurodyta, kad įrodymų, jog įmonės dokumentai buvo perduoti D. G. per teismo nustatytą terminą nei UAB „Žarijų karštis“, nei I. B. nepateikė. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartyje nėra konstatuota, kad I. B. UAB „Uždavinys“ buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavė vėlesniam bendrovės direktoriui D. G.; šioje Klaipėdos apygardos nutartyje, kaip pirmiau cituota, teismas darė išvadas apie duomenų dėl tokio perdavimo nebuvimą bei šių duomenų nebūtinumą tyčinio bankroto klausimui išspręsti. Todėl teismas nagrinėjamoje byloje konstatuoja, kad minėtoje Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartyje nustatytų aplinkybių nepakanka išvadai apie atsakovo I. B. kaltę dėl tyčinio UAB „Uždavinys“ bankroto.

Ieškovas atsakovo I. B. neteisėtus veiksmus – buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimą – įrodinėja ir Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. bei 2018 m. sausio 4 d. nutartimis, priimtomis UAB „Uždavinys“ bankroto byloje. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartimi buvo panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi UAB „Uždavinys“ buvusiam vadovui D. G. paskirta 1 000 Eur bauda už teismo įpareigojimo perduoti bankroto administratorei įmonės turtą ir buhalterinės apskaitos dokumentus neįvykdymo. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartimi 1 000 Eur bauda už įmonės turto ir buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimą paskirta UAB „Uždavinys“ buvusiam vadovui I. B. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. nutarties 5 punkte konstatuota, kad I. B. naujai paskirtam vadovui D. G. įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų po įmonės pardavimo neperdavė, nors 2015 m. birželio 22 d. dokumentų perdavimo aktas patvirtina, kad jam kaip UAB „Žarijų karštis“ vadovui tokie dokumentai buvo perduoti prieš tai buvusio bendrovės vadovo D. M.

Dėl minėtose bankroto byloje priimtose nutartyse teismo nuobaudų skyrimo klausimais konstatuotų aplinkybių įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad tokios aplinkybės turi būti vertinamos kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, o taip pat atsižvelgiant į CPK 182 straipsnio 2, 3 punktuose įtvirtintą prejudicinių faktų sampratą.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Pažymėtina, kad teismo procesinio sprendimo, be kita ko, civilinėje byloje res judicata galia (CPK 18 straipsnis) ir iš to kylanti juo nustatytų aplinkybių prejudicinė reikšmė yra siejama su ginčo išnagrinėjimu iš esmės, o ne tarpiniais teismo procesiniais sprendimais byloje. Pažymėtina, kad ieškovo nurodytose bankroto bylą nagrinėjusio teismo nutartyse dėl teismo nuobaudų ginčas nebuvo sprendžiamas iš esmės, o buvo skiriamos teismo nuobaudos už procesinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, siekiant užtikrinti sklandžią teismo proceso eigą. Todėl tokios nutartys gali būti įrodinėjimo priemone kitose bylose, tačiau, teismo nuomone, jomis nustatytos aplinkybės prejudicinės galios neturi.

Kitaip vertintinos įsiteisėjusiu Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-512-659/2019, kurio nuorašas prijungtas prie nagrinėjamos bylos, nustatytos aplinkybės. Šiuo baudžiamuoju įsakymu D. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio (aplaidus apskaitos tvarkymas) 1 dalį. CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai).

Šiame baudžiamajame įsakyme konstatuota, jog D. G. aplaidžiai tvarkė apskaitą, o būtent, jis, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. būdamas UAB „Uždavinys“ direktoriumi bei būdamas atsakingu už įmonės ūkinę-finansinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka“, 19 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis“, nenustatė UAB „Uždavinys“ dokumentų saugojimo tvarkos bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir tiksliai nenustatytu laiku, bet ne ankščiau kaip 2015 m. rugpjūčio 5 d., neišsaugojo visų laikotarpio nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Uždavinys“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Dėl šių buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. visiškai negalima nustatyti UAB „Uždavinys“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Minėtame baudžiamajame įsakyme taip pat užfiksuoti D. G. parodymai, kad UAB „Uždavinys“ dokumentus 2015 m. vasaros pabaigoje jam perdavė I. B.. Taip pat minėtame baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad pagal 2015 m. rugpjūčio 5 d. UAB „Uždavinys“ dokumentų perdavimo aktą I. B. naujam UAB „Uždavinys“ direktoriui D. G. perduoda, be kita ko, buhalterinius dokumentus nuo 1997 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. ir kitus dokumentus nuo 1997 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d.

Kasacinio teismo konstatuota, kad baudžiamosiose bylose nustatyti faktai civilinėje byloje turi ribotą prejudicinę galią. Į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje įeina, pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017).

Taigi, teismo vertinimu, įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu nustatyti nusikalstamos veikos padariniai, t. y. kad dėl buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. visiškai negalima nustatyti UAB „Uždavinys“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, ir ta aplinkybė, kad už šias veikas yra atsakingas D. G., teismui turi prejudicinę reikšme ir šiomis aplinkybėmis teismas negali nesivadovauti. Šios įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nei atsakovas D. M., nei atsakovas I. B. negali būti laikomi atsakingais už netinkamą UAB „Uždavinys“ buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymą ir kartu šios bendrovės tyčinį bankrotą.

Šiame kontekste paminėtina, kad nagrinėjamoje byloje teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartimi ieškovui buvo išaiškinta jo teisė pakeisti byloje atsakovą (-us), tačiau ieškovas šia teise nepasinaudojo (CPK 45 straipsnis).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (kuri preziumuojama). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovai D. M. ir I. B. būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus ar neveikimą, tarp kurių ir UAB „Uždavinys“ tyčinio bankroto būtų priežastinis ryšys. Nesant civilinės atsakomybės sąlygų ir Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų sąlygų atsakovų prievolei dėl bankroto likviduotos įmonės kreditoriui atsirasti, ieškinys atsakovų atžvilgiu atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl kitų pagrindų tiesioginiam ieškiniui pareikšti

Kaip jau buvo minėta, tiesioginiam kreditoriaus ieškiniui, pareikštam bankrutavusios įmonės vadovui (vadovams), tenkinti turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, atsiradusi žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys bei kaltė (kuri preziumuojama). Be to, ieškovas turi įrodyti, vieną iš trijų pirmiau nurodytų pagrindų tiesioginiam ieškiniui reikšti.

Šiame sprendime jau konstatuota, kad nėra teisinio pagrindo kilti atsakovų atsakomybei Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies pagrindu. Iš šiame sprendime pirmiau išdėstytų aplinkybių taip pat matyti, kad BPK nustatyta tvarka yra konstatuotos trečiojo asmens D. G., o ne atsakovų D. M. ir I. B. nusikalstamos veikos. Taigi nagrinėjamu atveju liko įvertinti, ar apskritai yra padaryta žala konkrečiai į ieškovą nukreiptais neteisėtais atsakovų veiksmais.

Vertinant, ar šiuo atveju žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais, teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad UAB „Uždavinys“ bankroto byla yra baigta, todėl konstatuotina, kad ieškovo ieškinys galėtų būti tenkinamas tuo atveju, jei iš byloje esančių duomenų būtų galima daryti išvadą, kad atsakovai, buvę UAB „Uždavinys“ vadovai, būtų atlikę nesąžiningus veiksmus vieno konkretaus kreditoriaus (šiuo atveju – ieškovo) atžvilgiu, t. y. būtų jam padarę individualią žalą. Šių aplinkybių (deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų) egzistavimą turi įrodyti tiesioginį ieškinį bankrutuojančios bendrovės vadovams reiškiantis kreditorius (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dėl žalos atlyginimo yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017).

Šiuo atveju ieškovo prašoma priteisti žala yra bankrutavusios bendrovės nepriemoka Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Teismų praktikoje konstatuota, kad žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų. Žala laikytinas neigiamas turtinis neteisėtų bendrovės vadovo veiksmų rezultatas. Jeigu žala padaroma neteisėtai išvengiant mokestinių prievolių vykdymo, žala bendrovei nelaikytina nesumokėtų mokesčių suma (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-431-330/2020). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įpareigojimas sumokėti neteisėtai išvengtus mokesčius valstybei negali būti laikomas bendrovės žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalies prasme ir įmonės vadovas negali būti atsakingas dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, nes, nepriklausomai nuo jo veiksmų, bendrovė būtų turėjusi pareigą juos sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013). Mokesčiai yra ne žala bendrovei, o jos prievolė. Mokestinis reikalavimas bendrovei kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu. Kadangi mokesčiai nėra žala bendrovei, o būtinosios jos veiklos vykdymo išlaidos, bendrovės prievolė, tai pareiga jas kompensuoti iš civilinės atsakomybės prievolės nekyla, todėl bendrovės nesumokėtų mokesčių sumą pripažinti bendrovės vadovo padaryta žala bendrovės kreditoriams nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017 ir kt.). Teismo nuomone, ši teismų praktika aktuali ir sprendžiant dėl nesumokėtų privalomųjų įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą pripažinimo bendrovės vadovo padaryta žala. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad vien tai, kad bankroto proceso metu liko nepatenkintas ieškovo reikalavimas ir nesumokėtos privalomosios įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo atlikti kokie nors atsakovų neteisėti veiksmai nukreipti būtent į šį bendrovės kreditorių, taigi šis tiesioginio ieškinio pagrindas nenustatytas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovų atžvilgiu ieškinį atmetus, turi būti atlyginamos jų procese patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai). Pagal CPK 96¹ straipsnio 1 dalį, kai yra visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro, valstybės ar savivaldybės institucijos ieškinys viešajam interesui ginti, atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš prokuratūrai ar ieškinį pareiškusioms valstybės ar savivaldybės institucijoms skirtų biudžeto lėšų.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas Dz. M. patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas paslaugas. Duomenų apie atsakovo I. B. patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje negauta.

Teismas, atsižvelgęs į suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, šias išlaidas vertina pagrįstomis, atitinkančiomis CPK 98 straipsnio reikalavimus bei 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeisto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, nustatytas ribas, todėl jas atsakovo Dz. M. naudai priteisia iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

atmesti ieškinį.

Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovui Dz. M.

Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, baudžiamąją bylą Nr. 1-512-659/2019 grąžinti Klaipėdos apylinkės teismo Raštinės skyriaus Baudžiamųjų bylų raštinei.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.