- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-17
- Bylos Nr.
- eI-5183-809/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03707-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- S. H., T. A., K. H.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Žulytės-Janulionienės (pirmininkė ir pranešėja), Violetos Balčytienės ir Rasos Ragulskytės- Markovienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. H., T. A. (T. A.) ir K. H. (K. H.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai S. H., T. A. ir K. H. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 11U-1430 (01492; 04193; 01494; 01495) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Baltarusijos piliečiams S. H., T. A., D. H. ir M. H.“ ir 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 11U-1431 (01491) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Baltarusijos Respublikos pilietei K. H., panaikinimo (toliau – ir Sprendimai).
Nurodė, kad Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 15 d. išdavė S. H., T. A. ir jų nepilnamečiams vaikams D. H. ir M. H. leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. 2017 m. gruodžio 19 d. leidimas laikinai gyventi buvo išduotas K. H.. Leidimai buvo išduoti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio pagrindu, t. y. pareiškėjai užsiėmė ir ketino toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kadangi jie buvo Lietuvoje įsteigtos (duomenys neskelbtini) dalyviai.
2018 m. spalio 19 d. S. H. ir K. H. gavo Migracijos departamento pranešimus, kuriais jie buvo informuoti, jog skundžiamais Sprendimais buvo panaikinti pareiškėjų leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai nesutinka su Sprendimais bei nurodo, jog jie yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti pažeidžiant individualiems administraciniams teisės aktams priimti nustatytą tvarką ir bendruosius teisės principus, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) principų, taip pat Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje nustatytos teisės į gerą administravimą, todėl naikinti.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodo, jog iš Sprendimų turinio matyti, leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas – padaryta išvada, kad (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė), kurios dalyviais buvo S. H. ir K. H., neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto užmokesčio dydžius, bei kad nuo 2018 m. birželio 19 d. S. H. ir K. H. nebėra Bendrovės akcininkais, kuriems priklausytų po 1/3 dalį įstatinio kapitalo, kuris būtų ne mažesnis kaip 28 000 Eur ir dėl to S. H. ir jo šeimos nariai bei K. H. neturi pagrindo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dėl to leidimas gyventi jiems turi būti panaikintas.
Skunde pažymima, jog Bendrovei, kurios akcinį kapitalą valdė pareiškėjai, nepavyko įgyvendinti ir pasiekti verslo plane numatytų rezultatų, dėl to tęsti veiklą šioje bendrovėje tapo neperspektyvu. Nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjai T. A. ir K. H. įsigijo atitinkamai 49 ir 51 proc. Lietuvoje registruotos (duomenys neskelbtini) ir paskyrė šios bendrovės vadovu S. H., kuris pareigas bendrovėje pradėjo eiti 2018 m. rugpjūčio 1 d. (duomenys neskelbtini) vykdo veiklą ir rengiasi įstatinio kapitalo padidinimui, samdo darbuotojus. Be to, S. H. nuo 2016 m. gegužės 6 d. yra 100 proc. (duomenys neskelbtini) akcininkas ir vadovas. Todėl manytina, jog pareiškėjams neišnyko teisinis pagrindas turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip ketinantiems ir užsiimantiems teisėta veikla. Dėl pasikeitusių duomenų ir aplinkybių Migracijos departamentas privalėjo prieš priimdamas Sprendimus suteikti galimybę pateikti paaiškinimus bei pateikti papildomą informaciją apie buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybes. Pareiškėjai atitiko visus Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nurodytus kriterijus tiek prašymų dėl leidimo laikinai gyventi pateikimo metu, tiek atitinka ir dabar.
Pareiškėju manymu, pakankamumo pragyventi Lietuvoje Įstatymas nesieja su užsieniečio gaunamo darbo užmokesčio dydžiu, tačiau su pakankamu bet kokios rūšies pajamų turėjimu. Pareiškėjai turi pakankamai lėšų gyventi Lietuvoje, yra apdrausti, turi gyvenamąjį plotą, jų vaikai lanko mokyklą ir jų gyvenimas Lietuvoje atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl naikinti leidimo laikinai gyventi nepranešus pareiškėjams nebuvo teisinio pagrindo.
Pareiškėjo S. H. šeimos nariai D. H. ir M. H. yra nepilnamečiai, Lietuvoje besimokantys dieninėje mokykloje, todėl jų atžvilgiu neturėjo būti naikinamas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėja K. H. Lietuvoje studijuoja aukštojoje mokykloje, tai galėtų būti savarankiškas pagrindas pakeisti leidimo laikinai gyventi pakartotinės procedūros naujam leidimui laikinai gyventi išduoti inicijavimo. Pareiškėjų manymu, Migracijos departamento veiksmas vertintini kaip biurokratizmas, apsunkinantis ir apkraunantis pareiškėjų būklę, neefektyviai švaistantis valstybės viešojo administravimo funkcijų vykdymo resursus.
Pareiškėjai apie skundžiamus Sprendimus sužinojo tik jiems įsigaliojus, nebuvo sudaryta galimybė būti išklausytiems prieš priimant jų atžvilgių pačius griežčiausius sprendimus. Vien tai yra savarankiškas pagrindas naikinti Sprendimus. Be to, Sprendimai turi neigiamos įtakos pareiškėjų vaikams, kurie lanko mokyklą Lietuvoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjų skundą, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad 2017 m. birželio 27 d. pareiškėjas S. H., ketindamas ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, būdamas Bendrovės dalyviu ir vadovu, o 2017 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėja K. H., ketindama užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, būdama Bendrovės dalyve, Departamentui pateikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu pateikė S. H. sutuoktinė, T. A., vaikai D. H. ir M. H..
Departamentui vykdant užsieniečių kontrolę buvo nustatyta, kad nuo 2018 m. birželio 19 d. pareiškėjai nebėra Bendrovės akcininkai. Tai reiškia, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi jie nėra įmonės akcininkai, kuriems nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Be to, patikrinus duomenis apie Bendrovę buvo nustatyta, kad minėtoje įmonėje nėra dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvoje gyvenančių užsieniečių. Todėl konstatuota, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovas paaiškino, jog Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, suponuoja tai, kad pareiškėjai privalėjo pranešti Departamentui, kad jie nebėra Bendrovės akcininkai ir nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų bei kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi kitų pagrindu, pvz., kad yra (duomenys neskelbtini) akcininkai ar studijų pagrindu.
Pareiškėjai netinkamai aiškina Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, kadangi šiuo pagrindu užsieniečio, kuriam panaikinamas leidimas laikinai gyventi, šeimos nariams leidimai laikinai gyventi nenaikinami, jeigu jiems leidimai išduoti ne šeimos susijungimo, tačiau kitu Įstatyme numatytu pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo S. H. žmonai, pareiškėjai T. A., ir jų nepilnamečiams vaikams leidimai laikinai gyventi buvo išduoti vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. šeimos susijungimo pagrindais, todėl jiems leidimai laikinai gyventi panaikinti pagrįstai. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo.
Atsakovas taip pat nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką dėl Įstatymo aiškinimo. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes turi ne tik teisę, tačiau ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Tad Departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka minėto straipsnio reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka reikalavimų (pvz., dėl sunkumų ieškant naujų darbuotojų), neturi teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Departamentas nurodo, jog teisės aktuose nėra įtvirtinta Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Dėl pareiškėjų argumentų, jog leidimų laikinai gyventi panaikinimas sukels neigiamas pasekmes jų vaikams, pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Tačiau vien formalus atitikimas Įstatymo reikalavimams per se nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.
Migracijos departamento nuomone, skundžiami Sprendimai yra priimti teisėtai ir pagrįstai, neprieštarauja teisės aktams, todėl naikinti juos nėra pagrindo.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimų, kuriais pareiškėjams buvo panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
2017 m. birželio 27 d. S. H. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (e. bylos 2 t., b. l. 6–13). Prašyme nurodė, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Bendrovėje, kurioje dirba direktoriumi.
2017 m. liepos 17 d. T. A. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (e. bylos 2 t., b. l. 282–289), išdavimo pagrindu nurodė tai, jog Lietuvoje gyvena sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, esantis Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
2017 m. rugpjūčio 1 d. M. H. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (e. bylos 2 t., b. l. 73–80). Pagrindu prašyme nurodyta, jog Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Tą pačią dieną ir tuo pačiu pagrindu prašymą pateikė ir jos brolis D. H. (e. bylos 2 t., b. l. 204–211).
2017 m. rugpjūčio 2 d. prašymą išduoti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje K. H. (e. bylos 2 t., b. l. 112–119) pagrindu nurodė ketinimą toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 8 d. pranešimu „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“ Nr. (15/4-12) 10K-49739 (e. bylos 2 t., b. l. 178) informavo K. H., kad jai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantis 2 metus.
Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 8 d. pranešimu „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“ Nr. (15/4-12) 10K-49735 (e. bylos 2 t., b. l. 224) informavo S. H., kad jam ir jo šeimos nariams, T. A., D. H. ir M. H., buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas 2018 m. spalio 18 d. priėmė skundžiamą Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Baltarusijos Respublikos pilietei K. H. panaikinimo (e. bylos 2 t., b. l. 200–202). Sprendime nurodoma, jog nuo 2018 m. birželio 19 d. K. H. nebėra Bendrovės akcininke, todėl neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Sprendime taip pat pažymėta, jog Bendrovėje nėra dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Todėl buvo konstatuota, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, tuo pagrindu panaikintas K. H. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.
Migracijos departamentas 2018 m. spalio 19 d. priėmė skundžiamą Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi S. H., T. A., D. H. ir M. H. panaikinimo (e. bylos 2 t., b. l. 277–279). Sprendime nurodyta, kad nuo 2018 m. birželio 19 d. S. H. nebėra Bendrovės akcininkas, bei kad Bendrovėje nėra dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Todėl Sprendimu buvo panaikinti Baltarusijos piliečių S. H., jo žmonos T. A. ir jų vaikų M. H. ir D. H. leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką. Šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas įtvirtina, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Akcentuotina, jog šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams, todėl nevertintinos kaip diskriminacinės.
Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).
Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalį leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 punktas); nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (7 punktas).
Iš bylos medžiagos (e. bylos 2 t., b. l. 191-194) matyti, jog Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, buvo nustatyta, jog pareiškėjai nuo 2018 m. birželio 19 d. nebėra (duomenys neskelbtini) akcininkai, be to, nuo minėtos datos pareiškėjas S. H. nebėra ir šios bendrovės vadovas (direktorius). Be to, buvo nustatyta, jog Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog S. H. ir jo šeimos nariai bei K. H. neatitinka Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ir patys pareiškėjai savo skunde pripažįsta, jog jie nebetęsia savo veiklos Bendrovėje, t.y. neginčija Migracijos departamento nustatytų faktų dėl pareiškėjų nebuvimo Bendrovės akcininkais, darbinių teisinių santykių (duomenys neskelbtini) nebuvimo bei realios komercinės ūkinės veiklos nevykdymo.
Pareiškėjai nurodo, jog nuo 2018-08-01 T. A. ir K. H. įsigijo atitinkamai 49 ir 51 procentus akcijų Lietuvos Respublikoje registruotos (duomenys neskelbtini), kurios vadovu nuo 2018-08-01 tapo pareiškėjas S. H.. Anot pareiškėjų, minėta bendrovė vykdo veiklą, samdo darbuotojus ir ruošiasi įstatinio kapitalo padidinimui. Pareiškėjas S. H. taip pat yra ir (duomenys neskelbtini) 100 procentų akcininkas ir vadovas, todėl, pareiškėjų įsitikinimu, visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl Migracijos departamentui nebuvo pagrindo pareiškėjams panaikinti ginčo leidimų, nes jiems neišnyko teisinis pagrindas turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip ketinantiems ir užsiimantiems teisėta veikla. Be kita ko, skunde nurodoma, jog pareiškėjų S. H. ir T. A. vaikams bei pareiškėjai K. H. leidimas laikinai gyventi neturėjo būti panaikintas, kadangi pareiškėjų vaikai mokinasi vidurinėje mokykloje, o pareiškėja K. H. studijuoja aukštojoje mokykloje.
Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis numato, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas S. H. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas prašymo pagrindu savo veiklą (duomenys neskelbtini), kurios dalyvis tuo metu jis buvo. Taigi pareiškėjams perleidus visas turėtas aukščiau minėtos Bendrovės akcijas tretiesiems asmenims, pareiškėjai privalėjo apie pasikeitusias aplinkybes informuoti Migracijos departamentą ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu išdavimo (pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) įsigytų akcijų ar studijų pagrindu).
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu. Pažymėtina, jog šiuo gi atveju, pareiškėjo S. H. žmonai pareiškėjai T. A., ir jų nepilnamečiams vaikams leidimai laikinai gyventi buvo išduoti vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t.y., šeimos susijungimo pagrindais, todėl jiems leidimai laikinai gyventi panaikinti pagrįstai.
Pažymėtina, jog pagal suformuotą teismų praktiką Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, teisėtos veiklos vykdymo kurioje pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3352-624/2017, 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880- 622/2017, 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4828-756/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017, 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2909-492/2018, 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2946-575/2018 ir kt.). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA- 2860-1062/2018 pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, bet ir tai, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų (pvz., dėl sunkumų ieškant naujų darbuotojų) Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui) neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4565-858/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018 ir kt.).
Kaip minėta, Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis įpareigoja pareiškėjus, pasikeitus leidimo gyventi išdavimo aplinkybėms, informuoti Migracijos departamentą apie tai ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi, todėl teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento nuomone, jog teisės aktuose nėra įtvirtintos pareigos Migracijos departamentui informuoti užsienietį, kad jis privalo laikytis jam nustatytų pareigų bei reikalauti paaiškinimų, kadangi Įstatymo 3 straipsnyje yra nustatyta, kad užsieniečiai, gyvendami Lietuvos Respublikoje, turi bendrą pareigą laikytis teisės aktų jiems nustatytų pareigų, inter alia, turi atitikti Įstatymo keliamus reikalavimus.
Dėl pareiškėjų argumentų, kad leidimų laikinai gyventi panaikinimas sukels neigiamas pasekmes jų vaikams, kadangi bus pažeista jų teisė į mokslą ir lavinimą, pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A- 858-2720-2014), tai pat, kad vien formalus Įstatymo 45 str. numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017 ir kitos).
Pareiškėjai skunde nurodo, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes jis nepagrįstas ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. VAĮ 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos, aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, be to, individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją. Įvertinus skundžiamą sprendimą VAĮ 8 straipsnio kontekste darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjui išaiškinta (nurodyta) Sprendimo apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu, todėl skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento ) 2018 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. (15/5-2) 11U-1430 (01492; 04193; 01494; 01495) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Baltarusijos piliečiams S. H., T. A., D. H. ir M. H.“ ir 2018 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. (15/5-2) 11U-1431 (01491) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Baltarusijos Respublikos pilietei K. H., panaikinimo yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją, LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjų S. H., T. A. (T. A.) ir K. H. (K. H.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.