- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-04-26
- Bylos Nr.
- e2A-167-940/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-00855-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Laimantas Misiūnas, Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė
- Atsakovas
- A. V.
- Ieškovas
- akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“
- Kategorijos
- 2.6.39.2.6.1Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.18.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimanto Misiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2724-837/2023 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovei A. V. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ prašė priteisti iš atsakovės A. V. 54 262,38 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad šalys 2021 m. liepos 28 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. 300 1636298) (toliau – ir Draudimo sutartis), kuria laikotarpiui nuo 2021 m. liepos 29 d. iki 2022 m. liepos 28 d. buvo apdrausta automobilio Toyota, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), valdytojo civilinė atsakomybė. 2022 m. sausio 11 d. kelio Kėdainiai – Krekenava – Panevėžys 44-ame kilometre T. V. vairavo Automobilį neturėdamas teisės vairuoti bei būdamas neblaivus, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su transporto priemone Renault, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu žuvo transporto priemonės Renault, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas V. P. ir keleivė I. P., o keleivis M. P. buvo sužalotas, jam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Automobilio vairuotojas T. V., kuris po eismo įvykio buvo gydomas reanimacijoje, mirė (duomenys neskelbtini).
3. Pažymėjo, kad eismo įvykio kaltininku, vadovaujantis Panevėžio apygardos teismo prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2022 m. balandžio 13 d. nutarimu ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-01395-22, pripažintas T. V.. Minėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas mirus eismo įvykio kaltininkui. Ieškovei, Draudimo sutarties pagrindu, kaip Automobilio valdytojo civilinės atsakomybės draudikui, neužtikrinus, kad jai priklausančio Automobilio nevairuotų teisės vairuoti neturintis ir neblaivus asmuo, kilo pareiga atlyginti šiuo eismo įvykiu padarytą žalą.
4. Paaiškino, kad ieškovė M. P. išmokėjo draudimo išmokas dėl neturtinės žalos atlyginimo: 2022 m. gruodžio 9 d. – 33 000 Eur; 2022 m. gruodžio 12 d. – 20 000 Eur. Taip pat 2022 m. rugsėjo 9 d. išmokėjo 584,38 Eur draudimo išmoką pagal Panevėžio teritorinės ligonių kasos pretenziją dėl žalos atlyginimo už M. P. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir 2023 m. vasario 9 d. išmokėjo 678 Eur draudimo išmoką už transporto priemonę Renault, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Taigi ieškovė išmokėjo iš viso 54 262,38 Eur draudimo išmoką 2022 m. sausio 11 d. eismo įvykiu padarytai žalai atlyginti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės A. V. 54 262,38 Eur žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 54 262,38 Eur sumą nuo 2023 m. vasario 28 d. (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 039,00 Eur žyminį mokestį ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ naudai. Taip pat iš atsakovės priteisė 6,64 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ 2021 m. liepos 28 d. su A. V. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. 300 1636298), kuria laikotarpiui nuo 2021 m. liepos 29 d. iki 2022 m. liepos 28 d. buvo apdrausta transporto priemonė Toyota, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). 2022 m. sausio 11 d., apie 21 val., kelio Kėdainiai – Krekenava – Panevėžys 44-ame kilometre T. V. vairavo automobilį neturėdamas teisės vairuoti bei būdamas neblaivus, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su transporto priemone Renault, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu žuvo transporto priemonės Renault, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas V. P. ir keleivė I. P., o keleivis M. P. buvo sužalotas, jam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Automobilio vairuotojas T. V., kuris po eismo įvykio buvo gydomas reanimacijoje, mirė (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio kaltininku pripažintas T. V.. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas mirus eismo įvykio kaltininkui. Ieškovė išmokėjo iš viso 54 262,38 Eur išmoką eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti. Automobilio Toyota, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoja yra atsakovė, kuriai transporto priemonė priklauso nuosavybės teise.
7. Teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad T. V. netrukdomas pasiėmė atsakovei priklausantį didesnio pavojaus šaltinį, ir įvertinęs atsakovės paaiškinimus bei liudytojo B. A. parodymus, darė išvadą, jog atsakovė neapsaugojo jai priklausančios transporto priemonės nuo trečiųjų asmenų, neįvykdė pareigos užtikrinti, kad transporto priemonės rakteliai negalėtų būti prieinami pašaliniams asmenims. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad dėl žalos, kuri padaryta didesnio pavojaus šaltiniu (automobiliu), atsakinga yra ir atsakovė, kaip transporto priemonės savininkė.
8. Teismas pripažino, kad atsakovė atsako pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio nuostatas už didesnio pavojaus šaltinio, kurio valdytojas ir savininkas ji yra, padarytą žalą, todėl tokiu atveju atsakomybė atsakovei, kaip transporto priemonės valdytojui, kyla be kaltės, t. y. atsiranda objektyvioji didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė.
9. Teismas, įvertinęs tai, jog ieškovė išmokėjo iš viso 54 262,38 Eur išmoką eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti, kuri yra pagrįsta rašytiniais įrodymais, atsakovė žalos dydžio neginčijo, taip pat nesant byloje duomenų, kad draudimo išmokos yra nepagrįstos arba padidintos, ieškovės reikalavimą tenkino ir iš atsakovės priteisė 54 262,38 Eur dydžio sumą ir, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovė A. V. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, bei priteisti iš ieškovės atsakovės naudai jos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas.
11. Nurodo, kad teismas: 1) nesivadovavo teisės normomis, kurios taikytinos byloje pagal nustatytas faktines aplinkybes; 2) klaidingai interpretavo byloje taikytinas teisės normas ir tai lėmė neteisingą teisinį ginčo šalių teisių ir pareigų kvalifikavimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 330 straipsnis); 3) pažeidė proceso teisės normas, dėl kurių pažeidimo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis); yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
12. Atkreipia dėmesį, kad teismas į aprašomą atsikirtimų santrauką visiškai neįtraukė atsakovės ir jos atstovo nurodytų esminių argumentų dėl ieškovės pareikšto reikalavimo teisėtumo, todėl sprendimo motyvuojamojoje dalyje būtent dėl esminių atsakovės ir jos atstovo atsikirtimų argumentų teismas visiškai nepasisakė ir nenurodė kodėl tuos argumentus atmeta, kas, apeliantės manymu, laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Šalies argumentai
13. Apeliantės teigimu, ieškinio pagrindas ir reikalavimas yra neaiškiai suformuluoti, kadangi iš ieškinio pagrindo neįmanoma suprasti, kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu reiškiamas reikalavimas atsakovei: ar sutartinės civilinės atsakomybės, ar deliktinės civilinės atsakomybės. Nors teisinis ieškinio pagrindas grindžiamas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies normomis, tačiau reikalavimas priteisti iš atsakovės 54 262,38 Eur žalos atlyginimo formuluojamas kaip deliktas.
14. Pažymi, kad ieškovę ir atsakovę sieja draudimo sutartiniai santykiai. Ieškinio pagrindas grindžiamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies normomis, o TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintos sąlygos, aiškinant jas pažodžiui, yra susijusios tik su transporto priemonę vairuojančio subjekto ypatumais, o ne su transporto priemonės savininku. Apeliantės tvirtinimu, remiantis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, 6.1018 straipsniu, TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtintos išimtys iš bendrosios taisyklės, todėl plečiamasis jų aiškinimas yra netaikomas.
15. Nurodo, kad ieškovė nepagrįstai ieškinio pagrindą ir dalyką grindžia TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatomis, kadangi ne atsakovė vairavo eismo įvykyje dalyvavusį Automobilį ir nebuvo davusi jokio sutikimo ar leidimo Automobilį vairuoti T. V., t. y. šis asmuo Automobilį vairavo neturėdamas tam teisėto pagrindo, todėl tarp šalių susiklostę sutartinai draudiminiai santykiai nepatenka į TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų reguliavimo sritį. Nurodytus argumentus patvirtina ir kasacinio teismo praktika civilinėse bylose Nr. 3K-3-382/2009, Nr. 3K-3-483/2011.
16. Apeliantės tvirtinimu, nėra jokio priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir eismo įvykio metu padarytos žalos TPVCAPDĮ prasme, kadangi atsakovė su ieškove buvo sudariusios Draudimo sutartį, kuri eismo įvykio metu galiojo, eismo įvykio metu Automobilį vairavo ne atsakovė, o tam neturėdamas jokio teisėto pagrindo kitas asmuo, pagal TPVCAPDĮ (CK 6.114 straipsnio 5 punktas) draudiko teisė reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą, siejama su priežastinio ryšio tarp nustatytų pareigų pažeidimo ir eismo įvykio buvimu.
17. Pažymi, kad draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją prieštarautų civilinės atsakomybės draudimo paskirčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009).
Šalies argumentai
18. Apeliantės teigimu, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, o išimtys nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnyje. Tačiau ieškovė imperatyvių įstatyme įtvirtintų išimčių byloje neįrodinėja. Ieškovė iš esmės neįrodinėja ir negali įrodyti atsakovės pareigos TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu grąžinti ieškovei 54 262,38 Eur, t. y. kad atsakovė būtų nevykdžiusi ar netinkamai vykdžiusi įstatyme ar Draudimo sutartyje nustatytas konkrečias pareigas – neteisėtus veiksmus.
19. Apeliantės manymu, atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykio dieną ginčo šalis sieję draudiminiai teisiniai santykiai nebuvo pasibaigę, Draudimo sutartis nebuvo nutraukta, dėl atsakovės prievolės grąžinti ieškovės išmokėtas išmokas turi būti sprendžiama ne deliktinės, bet sutartinės atsakomybės pagrindu. Kadangi nenustatyta, kad atsakovė būtų kaip nors pažeidusi Draudimo sutartį, tai jai nekyla ir pareigos grąžinti ieškovei jos išmokėtą 54 262,38 Eur draudimo išmoką.
20. Nurodo, kad teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra prieštaringa. Apeliantės teigimu, teismas šioje byloje kilusiam ginčui spręsti privalėjo taikyti sutartinę civilinę atsakomybę ir tuo pagrindu ieškinį atmesti, nes Draudimo sutarties sąlygos nepažeistos ir todėl nėra galimybės taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio nuostatų. Nors teismas iš pradžių pateikia TPVCAPDĮ 22 straipsnio nuostatas, tačiau vėliau daro išvadą, kad atsakovės atsakomybė kyla CK 6.270 straipsnio pagrindu.
21. Pažymi, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021, kadangi nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės skiriasi nuo nurodytos kasacinės bylos faktinių aplinkybių iš esmės, t. y. šioje byloje transporto priemonė buvo apdrausta, t. y. šalis siejo sutartiniai santykiai, ir todėl šiuo atveju taikytina sutartinė civilinė atsakomybė.
22. Apeliantės tvirtinimu, T. V. Automobilį paėmė be jos leidimo ir sutikimo. Atsakovei nebuvo pagrindo manyti, kad T. V. galėtų paimti Automobilį ir juo važiuoti, nes žinojo, kad jis neturi tam teisės; T. V. nėra baustas už kokius nors kelių eismo taisyklių pažeidimus. Be to, Automobilio rakteliai nebuvo padėti lengvai prieinamoje vietoje, nes apie jų buvimo vietą žinojo tik apeliantė ir dar vienas asmuo – liudytojas B. A., kuriam apeliantė buvo leidusi naudotis Automobiliu. Apeliantė buvo įvykdžiusi pagrindinę savo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai su Automobiliu, kadangi apdraudė savo civilinę atsakomybę sudarydama Draudimo sutartį.
23. Teigia, kad, jeigu neegzistuotų Draudimo sutartis, tai atsakovei nekiltų ir deliktinė civilinė atsakomybė, nes galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį ji prarado dėl neteisėtų T. V. veiksmų. Apeliantės manymu, teismas netinkamai taiko ir aiškina CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Atsiliepimas
24. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2724-837/2023 palikti nepakeistą.
25. Nurodo, kad Draudimo sutartyje numatyta, jog taikomos TPVCAPDĮ, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos patvirtintų standartinių draudimo sutarties sąlygų, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (toliau – ir Taisyklės), bei kitų teisės aktų nuostatos. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalyje numatyta, kad žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Ieškovės teigimu, Taisyklių 59.1 ir 59.3 papunkčiai detalizuoja TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktą, nurodydami, kad atsakingas už žalą asmuo gali būti ne tik transporto priemonę vairavęs asmuo, bet ir kitas teisės aktų nustatyta tvarka atsakingas už žalos padarymą asmuo.
26. Pažymi, kad už eismo įvykį atsakinga yra atsakovė, kaip transporto priemonės savininkė, kuri neužtikrino transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, apsaugos, neužtikrino, kad kiti asmenys nepasinaudotų Automobiliu ir nepadarytų žalos. Ta aplinkybė, kad T. V. netrukdomas pasiėmė atsakovei priklausantį didesnio pavojaus šaltinį, leidžia daryti išvadą, kad atsakovė jokiu būdu neapsaugojo jai priklausančio Automobilio nuo trečiųjų asmenų. Būtent atsakovei teko pareiga užtikrinti, kad Automobilio rakteliai būtų laikomi nepastebimoje, pašaliniams asmenims neprieinamoje vietoje.
27. Ieškovės vertinimu, teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys, t. y. žala nebūtų atsiradusi atsakovei užtikrinus tinkamą transporto priemonės apsaugą bei, kad atsakovės neteisėti veiksmai (šiuo atveju, rūpestingumo ir atsakingumo, valdant didesnio pavojaus šaltinį, pareigos nesilaikymas) nėra per daug nutolę nuo žalos kilimo momento.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
29. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl žalos (išmokėtų draudimo išmokų) atlyginimo tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
30. Byloje nustatyta, kad 2022 m. sausio 11 d. dėl T. V., vairavusio atsakovei A. V. priklausantį automobilį Toyota Prius, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės (neturint teisės vairuoti bei būnant neblaiviam) įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo transporto priemonės Renault Espace, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas V. P. ir keleivė I. P., o keleivis M. P. buvo sužalotas. Automobilio vairuotojas T. V., kuris po eismo įvykio buvo gydomas reanimacijoje, mirė (duomenys neskelbtini). Ieškovė nukentėjusiam asmeniui išmokėjo iš viso 54 262,38 Eur išmoką eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti. Transporto priemonė Toyota Prius, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiui nuo 2021 m. liepos 29 d. iki 2022 m. liepos 28 d. buvo apdrausta pagal tarp ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir atsakovės A. V. 2021 m. liepos 28 d. sudarytą įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. 300 1636298).
Žemesnės instancijos teismas
31. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės – transporto priemonės savininkės A. V. – 54 262,38 Eur žalos atlyginimą regreso tvarka. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs atsakovei neapsaugojus jai priklausančios transporto priemonės nuo trečiųjų asmenų ir neįvykdžius pareigos užtikrinti, kad transporto priemonės rakteliai negalėtų būti prieinami pašaliniams asmenims, vadovaudamasis CK 6.270 straipsniu, sprendė, kad dėl žalos, kuri padaryta didesnio pavojaus šaltiniu (automobiliu), atsakinga yra ir atsakovė, kaip transporto priemonės savininkė.
32. Apeliantė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės grindžia tuo, jog teismas klaidingai interpretavo byloje taikytinas teisės normas, kas lėmė neteisingą teisinį ginčo šalių teisių ir pareigų kvalifikavimą. Apeliantės teigimu, jos atsakomybės klausimas turėjo būti sprendžiamas ne deliktinės, o sutartinės atsakomybės pagrindu. Draudimo sutarties atsakovė nepažeidė, o TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nurodytos išimtys taikomos transporto priemonės vairuotojui, o ne savininkui; nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir padarytos žalos TPVCAPDĮ prasme. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu bei kasacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu, šiuos apeliantės argumentus laiko pagrįstais.
33. Pasisakydama dėl apeliantės argumentų, susijusių su atsakomybės TPVCAPDĮ 22 straipsnio ir Draudimo sutarties pagrindu taikymu, kolegija pažymi, jog su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu susijusius santykius reglamentuoja specialusis – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo – įstatymas (TPVCAPDĮ, CK 6.254 straipsnio 1 dalis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis.
34. Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste būtina pažymėti, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslai iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009). Įstatyme nustatyta išimtis – TPVCAPDĮ 22 straipsnis, – suteikianti teisę draudikui pareikšti reikalavimą į draudėją atlyginti išmokėtas draudimo sumas, nepaneigia civilinės atsakomybės draudimo tikslų. Ši išimtis paremta draudėjo neteisėtais veiksmais, kurie panaikina jo interesų draudimo apsaugą (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).
35. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis: 1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; 2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; 3) padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; 4) pasišalino iš įvykio vietos; 5) padarė žalos tyčia.
36. Pažymėtina, kad išimčių, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytų TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011). Teismas kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015; 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019, 21 punktas).
37. Akcentuotina, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo teisiniuose santykiuose įprastai dalyvauja trys asmenys: už eismo įvykį atsakingos transporto priemonės savininkas (valdytojas), pastarojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu apdraudęs ir šios rūšies draudimo apsaugą suteikęs draudikas (draudimo bendrovė) ir nukentėjęs (žalos patyręs asmuo) – naudos pagal draudimo sutartį gavėjas, dar kitaip vadinamas draudimo išmokos gavėjas. TPVCAPDĮ 22 straipsnio norma, suteikianti teisę draudikui pareikšti reikalavimą į draudėją atlyginti išmokėtas draudimo sumas, taikytina draudiko ir draudėjo (transporto priemonės savininko ar valdytojo) teisiniam santykiui, kuris iš esmės yra vidinis draudimo teisinis santykis, jis taip pat yra ir sutartinis santykis.
38. Teisės aktai draudiko teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį, sieja su priežastinio ryšio tarp nustatytų pareigų pažeidimo ir eismo įvykio buvimu. Tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, ir kaltės – buvimą. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo turi įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai).
39. Pasisakydamas dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo tenkinimo sąlygų, kasacinis teismas išaiškino, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010).
40. Nagrinėjamu atveju ieškovė – draudikė, pareiškusi reikalavimą priteisti iš atsakovės – draudėjos – išmokėtos draudimo išmokos sumą, remdamasi bendrosios deliktinės atsakomybės normomis, įrodinėjo, jog atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji neužtikrino, jog jai priklausančios transporto priemonės, kuria buvo sukeltas įvykis ir padaryta žala, neužvaldytų trečiasis asmuo – šiuo atveju už eismo įvykį atsakingas T. V.. Tačiau, pažymėtina, jog ieškovė su atsakove buvo sudariusios 2021 m. liepos 28 d. įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir, esant apdraustai transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei eismo įvykio metu, T. V. padaryta žala buvo atlyginta išmokant draudimo išmoką. Kaip minėta nutarties 34 punkte, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, bet, nagrinėjamu atveju, ieškovė šių išimčių byloje neįrodinėjo ir jos byloje nebuvo nustatytos. Taigi ieškovė iš esmės neįrodinėjo atsakovės atsakomybės TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu, t. y. kad atsakovė būtų nevykdžiusi ar netinkamai vykdžiusi įstatyme ar Draudimo sutartyje nustatytas konkrečias pareigas – neteisėtų veiksmų, kurie suponuotų galimybę taikyti draudėjo atsakomybę nurodyto straipsnio pagrindu, priežastinio ryšio tarp pareigų pažeidimo ir kilusios žalos.
41. Pažymėtina, jog ieškovė atsakovės atsakomybę iš esmės grindė tik deklaratyviais teiginiais, kad, remiantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais bei Taisyklių 59.1 ir 59.3 papunkčiais, atsakingas už žalą asmuo gali būti ne tik transporto priemonę vairavęs asmuo, bet ir kitas teisės aktų nustatyta tvarka atsakingas už žalos padarymą asmuo, tačiau atsakovės atsakomybės sąlygų šiuo aspektu neįrodinėjo. Nors ieškovė teigia, kad vadovaujantis CK 6.270 straipsniu atsakovės atsakomybė dėl atsiradusios žalos pasireiškė tuo, jog atsakovė neapsaugojo jai priklausančios transporto priemonės nuo trečiųjų asmenų, neįvykdė pareigos užtikrinti, kad transporto priemonės rakteliai negalėtų būti prieinami pašaliniams asmenims, tačiau byloje duomenų, jog Automobilio raktelius atsakovė būtų atidavusi T. V., dėl kurio kaltės įvyko eismo įvykis, nėra. Iš bylos duomenų, pačios atsakovės paaiškinimų ir liudytojo B. A. parodymų matyti, jog atsakovė Automobilio raktelius buvo palikusi tam, kad B. A. galėtų Automobiliu naudotis. Liudytojo teigimu, Automobilio raktelių vieta buvo žinoma tik jam ir atsakovei, o T. V. raktelius pasiėmė savavališkai jam nežinant. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atsakomybės už kilusią žalą neužtikrinus, jog Automobilio rakteliai nebūtų prieinami tretiesiems asmenims.
42. Kasacinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015, išaiškino, kad CK 6.245 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu non cumul (nekonkuravimo) principu draudžiama šalių sutartiniams santykiams taikyti deliktinę atsakomybę, tačiau įtvirtinama galimybė įstatymu nustatyti šios taisyklės išimtis. Plėtodamas šią taisyklę ir pabrėždamas jos svarbą, kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul (nekonkuravimo) principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-313/2019, 39 punktas; 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2024, 29 punktas). Taigi kasacinio teismo praktikoje vienareikšmiškai įsitvirtinusi prancūziškosios tradicijos taisyklė non-cumul des responsabilités contractuelle et délictuelle (sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindų sutapties draudimo), kuri suteikia prioritetą sutartinės atsakomybės taikymui. Dėl to, byloje sprendžiant sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo klausimą, visų pirma svarstytina, ar yra pagrindas taikyti sutartinę atsakomybę, ir tik konstatavus, kad žala nesusijusi su sutartiniais santykiais, gali būti taikoma deliktinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-313/2021).
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai nurodyti 2021 m. kovo d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-1075/2021, yra reikšmingi tuomet, kai sprendžiama dėl neapdraustos transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės pagrindų ir sąlygų. Nagrinėjamu atveju ginčo šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai – eismo įvykio metu transporto priemonė buvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi kasacinio teismo praktika.
44. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovei pasirinkus poziciją reikšti reikalavimą atsakovei delikto pagrindu, neįrodinėjus neteisėtų atsakovės veiksmų TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio išimtinius atvejus, kai draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, gali įgyvendinti regreso teisę į draudėją, taikymo aspektu, priežastinio ryšio tarp draudėjo pareigų pažeidimo ir kilusios žalos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė atsakovei deliktinę atsakomybę ir tuo pagrindu tenkino ieškovės reikalavimą atsakovei. Taip draudikės teisė įgyvendinti regreso teisę į draudėją buvo išaiškinta ir pritaikyta plečiamai. Ieškinio reikalavimas atsakovei, ieškovei neįrodžius jos neteisėtų veiksmų civilinės atsakomybės taikymo prasme, turėjo būti atmestas.
Dėl bylos procesinės baigties
45. Dėl aukščiau sprendime išdėstytų motyvų ir remiantis bylos medžiaga konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu susijusius santykius (TPVCAPDĮ, CK 6.254 straipsnio 1 dalis), todėl, tenkindamas ieškinį, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikinamas, ir priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-684/2023). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47. Teisėjų kolegijai nusprendus atsakovės apeliacinį skundą tenkinti – panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, atitinkamai paskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
48. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Priimant naują sprendimą ieškinį atmesti, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos perskirstomos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ar advokato darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
49. Ieškovė, pareikšdama ieškinį, sumokėjo 1 039 Eur žyminį mokestį. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 2 700 Eur atstovavimo išlaidų, o apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1 039 Eur žyminį mokestį ir patyrė 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą.
50. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus procesinių dokumentų kiekį, bylos sudėtingumą ir trukmę, pirmosios instancijos teismo posėdžių skaičių, atsakovės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtos teisinės pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą numatytų maksimalių dydžių, todėl pagrindo jų mažinimui nėra.
51. Atsakovės apeliacinį skundą tenkinus ir ieškovės ieškinį atmetus, atsakovės naudai iš ieškovės priteisiamas 2 700 Eur pirmosios instancijos teisme ir 3 039 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Ieškovės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei nepriteistinos, nes priteistina suma yra mažesnė nei nustatyta minimali valstybei priteistina suma (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93, 96 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“, juridinio asmens kodas 304080146, 2 700 Eur (dviejų tūkstančių septynių šimtų eurų) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovės A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“, juridinio asmens kodas 304080146, 3 039 Eur (trijų tūkstančių trisdešimt devynių eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovės A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.