Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo R. L. apeliacinį skundą, dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutarimo jo administracinių teisės pažeidimų byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nubaustas už tai, kad 2015 m. vasario 20 d. 22.00 val., (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę ,,Mercedes-Benz E 320“ CDI AUT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, jam nustatytas 1,10 promilių girtumas bei nepateikė galiojančio vairuotojo pažymėjimo. Šiais savo veiksmais R. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 16 punktų reikalavimus.

Skundo autoriaus teigimu, teismas nagrinėdamas bylos medžiagą, netinkamai ištyrė pateiktus įrodymus, priimdamas nutartį nesilaikė ATPK 248, 257, 284 str. nuostatų, rėmėsi tik pareigūnų daromomis prielaidomis ir įstatymams prieštaraujančiais procesiniais dokumentais, o ne apelianto ir liudytojo N. Š. parodymais, surinktus įrodymus vertino šališkai surašiusios administracinio teisės pažeidimų protokolą institucijos naudai.

ATPK 286 str. 2 d. nustatyta, kad išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą. organo (pareigūno) priimtame nutarime turi būti bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymas ir motyvuotas jų įvertinimas. Šia įstatymo nuostata yra realizuojama asmens teisė į motyvuotą, argumentuotą teismo sprendimą, šio straipsnio nuostatos įpareigoja teismą, nagrinėjantį administracinio teisės pažeidimo bylą, inter alia motyvuojamojoje nutarimo dalyje ne tik išanalizuoti byloje surinktus įrodymus ir jais remiantis pagrįsti savo išvadas, bet ir nurodyti argumentus, dėl kurių teismas vienus įrodymus laiko patikimus ir jais remiasi, o kitus atmeta (LVAT Nr. N-1309/2007). Teismas šiuos įstatymo reikalavimus pažeidė, nutarime neatlikta įrodymų analizė ir jų vertinimas, teismo nutarimas nemotyvuotas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo posėdyje liudytojai J. G. ir A. R. teigė, jog apie 22 val. (duomenys neskelbtini) matė važinėjantį R. L. automobilį ,,Mersedes-Benz E 320“ CDI AUT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Teismas dėsto liudytojų žodžius: „nusprendė patikrinti, nes tokiu metu kaime dažnai vairuojama apsvaigus ar neturint teisės vairuoti“, t. y. patvirtino, kad jau iš anksto nusiteikė ir darė prielaidą, jog vairuotojas neblaivus. Teigia, kad tariamai persekiojo automobilį norėdami jį sustabdyti, patvirtino, kad automobilio nestabdė, priėjo jau tuomet kai jis stovėjo. Iš nutarimo matyti, kad abu patruliai teigia, jog priėjo prie automobilio, paprašė dokumentų, tačiau iš nutarimo taip ir neaišku, kuris patrulis tuo metu priėjo prie automobilio. Abu pareigūnai tvirtino, jog prieš blaivumo tikrinimą asmuo paprašė prasiskalauti burną, nes prieš pareigūnui prieinant prie automobilio buvo išgėręs alkoholio, manė, vanduo praskalaus burną ir joje likusį alkoholio likutį. Taip elgėsi ne tikslu išvengti atsakomybės, nes nemanė nieko blogo esant, sėdėti automobilyje su draugu ir gerti alkoholinius gėrimus. Patruliai nors ir žinojo alkotesterio naudojimo taisykles, vis vien leido praskalauti burną vandeniu. Kadangi viskas vyko šalia R. L. tėvų kiemo, tad nubėgti į kambarį ir atsinešti vandens ilgai netruko. Pareigūnai teigia, kad išlaukė reikalingas 15 minučių ir tik tada tikrino blaivumą. Tačiau tai prieštarauja pačiai situacijai ir aplinkybėms, kurias teismas vertino priimdamas nutarimą. Galutinė išvada buvo priimta ne pažeidėjo, o pareigūnų naudai. Pareigūnai vienodai tvirtina, kad prašė nepildyti protokolo, kad tvirtino, jog asmuo mieste išgėręs nevairuoja, tai daro tik kaime ir nemato nieko blogo, nors apie protokolo nepildymo faktą neužsimena savo tarnybiniuose pranešimuose.

Skunde pažymima, kad liudytojas N. Š. patvirtino, kad su pažeidėju yra draugai, minimą vakarą buvo kartu, apie 22 val. jam paskambino R. L. ir pasiūlė savo automobilyje išgerti alkoholinių gėrimų. Jis atėjo ir kartu gėrė bei rūkė. Pažymėjo, kad kai pareigūnai privažiavo, jau buvo išgėrę po pusę litro alaus. Tačiau teismas remiasi tik pareigūnų duotais parodymais teisme, įstatymams prieštaraujančiais administracinio teisės pažeidimo protokolo duomenimis ir tarnybinių pranešimų duomenimis. Teigia, kad tokią išvadą daro remdamasis liudytojų J. G. ir A. R. parodymais, kurie yra nuoseklūs, išsamūs, aiškūs ir neprieštaringi, duoti parodymai visiškai atitinka tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas pažeidimo aplinkybes, R. L. duotus parodymus atmetė, kaip siekį išvengti administracinės atsakomybės, o tuo tarpu liudytojo N. Š. parodymus vertina kritiškai, nes jis yra apelianto draugas ir suinteresuotas duoti palankius parodymus, pažeidimo padarymo dieną buvo neblaivus (nors patys pareigūnai patvirtino, kad jo blaivumas nebuvo nustatytas), o patys parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, kuriuos pripažino patikimais, nors jie neatitinka įstatymo normų.

Skunde nurodoma, kad iš rašytinių įrodymų matyti, t. y. Administracinio teisės pažeidimo protokolo ir tarnybinių pranešimų, kad protokolo pildymas ir pažeidimo užfiksavimas vyko jau gerokai po 22 val., o ne 22 val. 00 min, kaip nurodyta protokole. Teismo posėdžio metu pareigūnai parodė, kad važiuojantį automobilį pamatė apie 22 val. To neneigia, nes apie 22 val. važiavo iš parduotuvės namų link. Galimai esant 22.05 val., paskambino draugui, kuris taip pat užtruko eidamas nuo savo namų apie 5 min. Jam atėjus spėjo išgerti ir parūkyti neskubėdami, t.y. praėjo dar 10 min. kol privažiavo policijos pareigūnai (teismas teisingai konstatuoja, jog tai galėjo būti apie 22.15 val. ar 22.20 val.). Kaip matome iš pateiktų rašytinių įrodymų, t.y. patikrinimo alkotesteriu rezultatų, 22.26 val. buvo nustatytas 1,10 promilės girtumas, o 22.27 val. buvo nušalintas nuo vairavimo. Pareigūnai tuoj pat pildė nušalinimą nuo transporto priemonės vairavimo, kas kelia pagrįstų dvejonių, jog minimas ir vadovaujantis Alkotesterio naudojimo instrukcijai 15 min. laiko tarpas buvo tikrai išlauktas. Iš to seka, kad skubėdami vykdyti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-412 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 660 „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ pakeitimo 101.1. punkto reikalavimą - nedelsiant alkoholio kiekio matuokliu patikrinti, ar transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus (girtas), policijos patruliai į griežtus alkoholio kiekio matuoklio „Alcotest 6810“ naudojimo instrukcijos reikalavimus neatsižvelgė. Pareigūnai surašydami administracinio teisės pažeidimo protokolą privalėjo įrašyti ne prielaidomis daromą išvadą, jog jau vairuodamas automobilį, t.y. 22 val. buvo neblaivus, o įrodymais patvirtinančius faktus. Administracinio teisės pažeidimo laikas protokole užfiksuotas klaidingai. Alkotesterio atspausdintas laikas 2015-02-20 22 val. 26 min. yra neginčijamas, tas laikas negali būti pakoreguotas, o laikas administracinio teisės pažeidimo protokole gali būti koreguojamas priklausomai nuo situacijos. Automobilis nebuvo sustabdytas. Kai pareigūnai privažiavo ir priėjo prie automobilio jis jau senai buvo pastatytas prie namo ir nejudėjo, juo nebuvo ketinama daugiau važiuoti. Tačiau pareigūnai nusiteikę, jog „tokiu metu važinėja tik išgėrę arba neturintys teisių“, patikrinę blaivumą 22.26 val. protokole parašė jog jau 22 val. 0 min. vairavo automobilį išgėręs, nors tuo metu jo nestabdė. Nutarime taip pat nurodyta, kad „vairavo automobilį būdamas neblaivus“, tačiau visi liudytojai parodė, kad policijos pareigūnai privažiavo ir priėjo prie stovinčio automobilio, jo nestabdė važiuojant nei garsiniu bei šviesos signalu, nei naudodamiesi pareigūno lazdele. Nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas neteisingai.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas atkreipė dėmesį, kad policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai surašyti 2015-02-21, nurodant, kad pažeidimas padarytas 2015-02-21, tačiau tai vertina kaip techninį netikslumą, kurį pašalino teismo posėdžio metu, o tai, kad juose analogiškai (net identiškai - tą patvirtina paliktos techninės klaidos, paties teksto struktūra ir tie patys panaudoti žodžiai) atspindėtos pažeidimo nustatymo aplinkybės, teismas nelaiko jų trūkumu. Dėl įrodymų leistinumo Lietuvos Apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A- 280/2012 pažymėjo, kad jei esant įrodymams visiškai tapatiems, laikoma, kad jie yra nukopijuoti. yra pažeistos BPK 179, 188, 189 straipsnių nuostatos, nes parodymai nebuvo fiksuojami taip, kaip nurodė asmuo, o buvo perrašytas jo ankstesnis protokolas, surašytas tyrėjos. Kadangi šis protokolas neatitinka BPK 20 str. 4 d. įrodymams keliamus leistinumo reikalavimus, todėl jis negali būti laikomas tinkamu įrodymų šaltiniu ir juo nebuvo galima grįsti kaltės.

Apeliacinio skundo autoriaus teigimu, iš skundžiamo nutarimo matyti, kad teismas, remdamasis visomis liudytojų apklausomis teisingai daro išvadą, kad jei alkotesteris būtų naudotas pagal jo naudojimo instrukciją, tai blaivumas turėjo būti nustatinėjamas ne anksčiau kaip 22.35 - 22.40 val. Tačiau iš teismui pateiktų įrodymų matyti, jog girtumas buvo nustatytas 22.26 val., iš ko seka išvada, kad nebuvo laikomasi alkotesterio naudojimo instrukcijų, t.y. nesilaikyta būtino 15 minučių laiko tarpo po paskutinio alkoholio vartojimo momento. Teismas atmeta apelianto ir N. Š. parodymus, ir remiasi tik pareigūnų teiktais parodymais. ,,Alcotest 6810“ naudojimo instrukcijos 15 psl. nurodyta, kad tikrinant asmens blaivumo būtina laikytis reikalavimų, išgėrus alkoholio, palaukti bent 15 minučių. Pareigūnai matydami, jog R. L. naudoja alkoholį, žinodami ir laikydamiesi instrukcijų jo neįspėjo, kad burnos skalavimas vandeniu nesutrumpina laukimo laiko ir neįtakoja paties matavimo rezultatų, neišlaukė instrukcijoje nustatyto laukimo laiko ir taip pažeidė alkotesterio naudojimo instrukcijos reikalavimus. Kadangi iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos akivaizdu, kad policijos pareigūnai neišsiaiškino svarbių bylai aplinkybių, kurios turėjo įtakos alkoholio koncentracijos tikrinimo rezultatams. Teismas negalėjo objektyviais įrodymais paneigti R. L. paaiškinimo, duoto teisme, kad nuo alkoholio išgėrimo momento iki patikrinimo alkotesteriu praėjo vos 10 minučių, kad dėl to 2015-02-20 22 val. 26 min. alkotesteriu atspausdinto kvito duomenys apie matavimo rezultatus parodė ne alkoholio kiekį organizme, bet garų koncentraciją burnos ertmėje. Patikimų ir neabejotinų patvirtinančių įrodymų, kad alkoholio koncentracija organizme, jeigu būtų buvę patikrinta praėjus 15 minučių po to, kai buvo išgerta alkoholinio gėrimo, būtų buvusi didesnė negu 0,41 promilių, byloje nėra. Todėl policijos pareigūnų aplaidumas turėjo būti traktuojamas apelianto naudai. Nuo pat pradžių R. L. nesutiko su alkotesterio parodymais, pasirašė ant kvito tik su faktu, jog susipažino, bet ant jo nepasirašė jog sutinka, tvirtino, jog ką tik gėrė alkoholio. Vadovaujantis teismų praktika, spausdintuvu atspausdintame kvite apie alkotesterio rodmenis esantis parašas, patvirtina tik tai, kad asmuo tik buvo supažindintas su alkotesterio rodmenimis (Klaipėdos apygardos teismo nutarimas administracinėje byloje Nr. ATP-22-107/2011). Teismas taip pat pažymėjo, jog posėdžio metu apeliantas prisipažino, jog turi alkotesterį, šį prisipažinimą priskiria, prie pažeidimo įrodymų, jog vairuoja būdamas išgėręs. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, 2005 m. gruodžio mėnesį jau buvo nubaustas už vairavimą išgėrus. Po šio įvykio pasimokė, daugiau taip nesielgia. Alkotesterio turėjimas neparodo jo nuolatinio taisyklių pažeidinėjimo, jis parodo, kad turi didelę atsakomybę ir kas kartą, prieš sėsdamas už vairo, jei tą dieną ar vakar, buvo vartojęs alkoholį, pasitikrina ar kraujyje yra leistina alkoholio koncentracija. Tačiau šias aplinkybes teismas interpretavo savaip. Teismas remiasi ir tuo jog praeityje buvo ne kartą baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (galiojančių administracinės teisės pažeidimų neturi), teigia, kad praeityje padaryti pažeidimai neigiamai apibūdina jo asmenybę ir rodo, jog teise vairuoti transporto priemones neretai naudojasi neatsakingai, yra linkęs ignoruoti eismo saugumą užtikrinančių normų reikalavimus. Toks išankstinis nusistatymas prieš apeliantą rodo, jog priimdamas galutinę išvadą nagrinėjant pažeidimą buvo šališkas ir priimtas protokolo surašiusios institucijos naudai.

Atsiliepime į R. L. apeliacinė skundą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkas D. Č. prašė apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymėjo, kad R. L. ne kartą baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, todėl yra eismo dalyvis keliantis grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir jo dalyvių turtui, o tuo pačiu ir sveikatai bei gyvybei. Jis neabejotinai žinojo savo priešingo teisei veikimo pasekmes, todėl jo nuoseklus versijos dėstymas vertintinas kaip sąmoningas ir kryptingas jo elgesys siekis išvengti gresiančios atsakomybės ir su tuo susijusių neigiamų pasekmių.

R. L. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Analizuojant apeliacinio skundo argumentus, administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. L. kaltė dėl Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 1 d., 124¹ str. 8 d., numatytų pažeidimų padarymo įrodyta neabejotinai.

Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Iš paminėtų teisės normų išplaukia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, jog pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apygardos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas išsamiai ir laikydamasis įstatymo reikalavimų išnagrinėjo bylą, išklausė ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir liudytojų parodymus, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių patikimų argumentų (išskyrus vienokius ar kitokius samprotavimus), kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti ar keisti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo motyvams ir jų iš naujo nekartoja.

Apeliaciniame skunde neigiant kaltę dėl pažeidimo numatyto ATPK 126 str. 1 d. padarymo R. L. nurodo, jog alkoholį vartojo automobilyje po to, kai sustojo prie savo namų, o policijos pareigūnai atvažiavo tik po kurio laiko t. y. praėjus apie 15 – 20 minučių ir tai patvirtina liudytojas N. Š.. Tačiau ši versija motyvuotai ir pagrįstai paneigta skundžiamame nutarime.

Faktą, kad R. L. vairavo automobilį būdamas neblaivus patvirtina liudytojų t. y. policijos pareigūnų J. G. ir A. R. parodymai, kurie teismo pagrįstai pripažinti nuosekliais, išsamiais, aiškiais ir neprieštaringais. Liudytojas J. G. paaiškino, kad pastebėjo iš paskos važiuojantį automobilį, kurį nusprendė patikrinti. Apsukę tarnybinį automobilį tikėjosi jį sustabdyti, tačiau automobilio vairuotojas staiga pasuko į siaurą kelią. Su kartu dirbusiu pareigūnu supratę, kad vairuotojas vengia patikrinimo ir siekia pasprukti, pradėjo jį persekioti, netrukus automobilis įsuko į kiemo keliuką, persekiojamą automobilį nuolat matė, ir iš karto priėję prie vairuotojo, paprašė pateikti dokumentus. Liudytojas A. R. paaiškino, kad pro galinio vaizdo veidrodėlį pastebėjo automobilį, kurį nusprendė patikrinti, apsisukę su tarnybiniu automobiliu laukė, kol automobilis privažiuos, tačiau šis staiga pasuko į kairę ir padidino greitį. Automobilis buvo persekiojamas, tačiau netrukus sustojo prie vieno namo vartų, persekiojimas truko neilgai, ir persekiojamą automobilį matė visą laiką, o jam sustojus iš automobilio niekas išlipti nespėjo.

Šie policijos pareigūnų paaiškinimai paneigia apelianto versiją, jog jis iki atvažiuojant policijos pareigūnams apie 15-20 minučių sėdėjo (gėrė alkoholį ir rūkė) išjungtu varikliu stovinčiame automobilyje, policijos pareigūnai patvirtino, kad vijosi automobilį, persekiojamą automobilį nuolat matė, jam sustojus, niekas neišlipo. Tai, kad policijos pareigūnai nurodė, jog įtarė, kad vairuotojas gali būti neblaivus, jokios reikšmės užfiksuotam pažeidimo faktui neturi ir jo nepaneigia, kadangi tuo tikslu šį automobilį ir persekiojo, jam padidinus greitį.

Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir policijos pareigūnų Tarnybiniuose pranešimuose išdėstytais paaiškinimais, juos laikė patikimais įrodymais, policijos pareigūnai fiksavo to paties įvykio aplinkybes, todėl ir Tarnybinių pranešimų aplinkybės sutapo, šias aplinkybes abu policijos pareigūnai patvirtino ir apklausiami teismo posėdyje, jokio pagrindo jais netikėti nėra, dėl Tarnybiniuose pranešimuose nustatyto rašymo apsirikimo (nurodant įvykio dieną) pirmosios instancijos teismas pasisakė, todėl pakartotinai to paties aukštesnės instancijos teismas nekartoja.

Šiame kontekste aukštesnysis teismas pasisako ir dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu pažeidimo padarymo laiku. Bylos duomenimis nustatyta, kad pažeidimas padarytas 22.00 val., kad tokiu laiku automobilį vairavo neneigia ir pats pažeidėjas, jo nurodytos aplinkybės, kad nuo sustojimo prie namo iki policijos pareigūnų atvykimo praėjo 15-20 minučių paneigtos, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad pažeidimas padarytas vėliau nei 22.00 val., remiantis išdėstytu konstatuojama, kad Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytos aplinkybės yra teisingos.

Neigiant kaltę dėl pažeidimo numatyto ATPK 126 str. 1 d. nurodoma, kad policijos pareigūnai nesilaikė alkoholio matavimo prietaiso naudojimo instrukcijos, kadangi nepalaukė 15 minučių, nes nuo alkoholio išgėrimo, burnos skalavimo vandeniu iki blaivumo tikrinimo testo atlikimo praėjo tik kelios minutės. Tačiau šie apelianto argumentai neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių. Byloje nustatyta, kad pažeidimas padarytas 22.00 val., policijos pareigūnai paaiškino, kad persekiojo automobilį trumpą laiką apie minutę ar dvi. Policijos pareigūnų paaiškinimai patvirtina jog blaivumo testas atliktas ne iš karto. Pažeidėjui buvo leista paskalauti burną vandeniu. Pažeidėjui paskalavus burną, palaukė 15 minučių ir tik tada tikrino blaivumą. Byloje esanti blaivumo testo tikrinimo pažyma patvirtina, kad blaivumo testas atliktas 22.26 val. (b. l. 3), įvertinus policijos pareigūnų paaiškinimus, jog alkotesterio instrukcijų buvo laikomasi, bei laiko tarpą nuo pažeidimo padarymo iki testo atlikimo, teismui nekyla jokių abejonių dėl asmens blaivumo testo atlikimo aplinkybių ir rezultatų.

Taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog apeliantas būtų nesutikęs su asmens blaivumo testo rezultatais, priešingai pasirašė po gautais rezultatais. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. vasario 20 d. nutartyje Nr. 2AT-12-2014 yra konstatavęs, kad pareigūnams teisės aktai neįtvirtina pareigos kiekvienu atveju be išimties po du kartus asmenį tikrinti alkotesteriu, tuo nepaneigiant asmens teisės prašyti, kad jam nesutinkant su alkotesterio duomenimis jis būtų dar kartą patikrintas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Neblaivumo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452, 27 punktas asmeniui suteikia teisę, pačiam kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašant jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas būtų kreipęsis dėl pakartotinio neblaivumo tyrimo į medicinos įstaigą.

Apeliantas teigia, jog administracinių teisės pažeidimų bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teismo šališkumą apeliantas iš esmės grindžia nesutikimu su teismo priimtu sprendimu, kuris jo netenkina ir jam nėra palankus. Tačiau nenurodoma ir nepateikiama jokių objektyvių duomenų, kuriais būtų pagrįstas teismo šališkumas R. L. atžvilgiu. Pažymima, kad nepalankūs teismo sprendimai, susiję su įrodymų vertinimu, patys savaime neduoda pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas. R. L. argumentai, kuriais jis grindžia teismo šališkumą, vertintini kaip subjektyvi nuomonė, nepasitenkinimas priimtais sprendimais, neparemtas jokiais objektyviais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ir jo sprendimų motyvams, tuo tarpu R. L. vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu bylos duomenų bei priimto nutarimo vertinimu, nenurodė apygardos teismui jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti teismo nešališkumu ir skundžiamo nutarimo teisėtumu bei pagrįstumu. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi R. L. savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.) Teismo šališkumo ar išankstinio nusistatymo, kaip teigia apeliantas neparodo, tai, kad teismas įvertino ankstesnius apelianto administracinius teisės pažeidimus kaip neigiamai charakterizuojančius pažeidėjo asmenybę, kadangi teismas pagrįstai šiuos duomenis vertino motyvuodamas nuobaudos skyrimą.

Aptartų faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, esančius byloje, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių teismas neištyrė ar kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog apeliantas administracinio teisės pažeidimo (ATPK 126 str. 1 d.) nepadarė, apeliaciniame skunde nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, todėl skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą R. L. atžvilgiu nutraukti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo nutarimas paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutarė:

palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutarimą nepakeistą ir R. L. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.