Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko UAB „Vilniaus namų statytojai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorių E. Š. ir D. Š. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo UAB „Vilniaus namų statytojai“ atžvilgiu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2015-11-25 Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas skolininko UAB „Vilniaus namų statytojai“ prašymas dėl 2015-08-11 teismo įsakymo, priimto civilinėje byloje Nr. eL2-35190-728/2015, vykdymo išdėstymo dalimis ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo yra prašoma iš skolininko priteistą 26 454,80 Eur skolą kreditorių E. Š. ir D. Š. naudai, išdėstyti dalimis, t. y. po 734,85 Eur per 36 mėnesių laikotarpį, bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Kreditoriai E. Š. ir D. Š. pateikė atsiliepimą, kuriuo su skolos išdėstymu bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymu nesutiko.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-01-13 nutartimi skolininko UAB „Vilniaus namų statytojai“ prašymą atmetė, priteisė iš skolininko UAB „Vilniaus namų statytojai“ kreditorių E. Š. ir D. Š. naudai 484,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nurodė, jog vien bloga skolininko finansinė padėtis dar nėra pakankamas pagrindas išdėstyti sprendimo vykdymą. Įstatymas reikalauja atsižvelgti ir į kitos šalies – kreditoriaus – padėtį, kad nebūtų pažeisti ir jo teisėti interesai bei pabloginta jo padėtis. Pažymėjo, jog skolininkas pateiktą prašymą grindžia argumentais, kad neturi laisvų apyvartinių piniginių lėšų, skolininko veikla iš esmės yra sustabdyta, dėl ko skolininkas negauna pajamų ir nėra jokių objektyvių galimybių iš karto sumokėti kreditoriams visą sprendimu priteistą skolą. Tokie skolininko argumentai nesudaro pagrindo patenkinti prašymą ir išdėstyti sprendimo vykdymą dalimis. Viena iš būtinųjų sąlygų siekiant teismui pritaikyti CPK 284 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo išdėstymo mechanizmą, yra pagrįstas įsitikinimas, jog skolininko finansinė padėtis ateityje pagerės. Skolininkas su prašymu nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančiu, kad jo finansinė padėtis ateityje pagerės, tai pat nėra duomenų, kad yra padaręs bent vieną įmoką skolos dengimui. Pastebėtina, jog pagal paties skolininko pateiktą pelno (nuostolių) ataskaitą, aiškiai matyti, jog skolininko veikla yra itin nuostolinga. Be to, pagal skolininko pateiktą balansą, skolininkas turi 16 6451,00 Eur vertės turto, kai tuo tarpu skolininko mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro net 381 601,00 Eur. Nustatytų aplinkybių ir išdėstytų motyvų pagrindu teismas skolininko prašymą dėl teismo įsakymu priteistos sumos vykdymo išdėstymo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Skolininkas UAB „Vilniaus namų statytojai“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2016-01-13 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir priimti naują.Pažymi, jog nors nutartyje teismas nurodo, kad skolininko veikla yra itin nuostolinga, tačiau nenurodo jokių objektyvių priežasčių (motyvų), dėl kurių atsisako išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dalimis. Skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes priimta nutartis yra be motyvų, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatskleidė nagrinėjamo klausimo (prašymo) esmės, nutartyje nenurodė objektyvių atsisakymo išdėstyti sprendimą dalimis motyvų, jų nepagrindė byloje esančiais įrodymais, kas reiškia, jog teismas priėmė skubotą ir visiškai nepagrįstą sprendimą. Iš bylos medžiagoje esančių ir skolininko pateiktų duomenų matyti, kad skolininko finansinė situacija yra išties sudėtinga, sunki ir bloga ir skolininkas neturi objektyvių galimybių sumokėti visą skolą iškart. Tą iš esmės pripažįsta ir skundžiamą nutartį priėmęs teismas, todėl teismas, pats pripažindamas itin sunkią skolininko padėtį ir nenurodydamas jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių šis prašymas negali būti tenkinamas, ir nepaaiškindamas, kaip tai pažeis kreditorių interesus, priėmė visiškai nepagrįstą ir nemotyvuotą teismo nutartį.Priešingai nei teigė teismas, atsižvelgiant į skolininko finansinius sunkumus ir neatidėliotinus tokio skolos mokėjimo išdėstymo poreikius, priteistos skolos išdėstymas dalimis nė vienai iš šalių nebūtų aiškiai nenaudingas. Realus skolos išdėstymas užtikrintų ne tik skolininko mokumą, bet gintų ir pačių kreditorių interesus, ko skundžiamą nutartį priėmęs teismas visiškai neįvertino. Taigi tokiu būdu bus išlaikyta šalių interesų pusiausvyra ir lygiateisiškumas. Kreditoriai E. Š. ir D. Š. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo palikti 2016-01-13 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį nepakeistą; priteisti iš skolininko kreditorių patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, jog CPK 291 straipsnio 1 dalis nenumato, kokia forma ir kokioje apimtyje teismas, priimdamas nutartį, turi motyvuoti savo priimamą procesinį sprendimą, tačiau įstatymas numato, kad procesinio sprendimo motyvuojamoji dalis turi būti glausta ir aiški. Šiuo atveju, teismas priimdamas nutartį, tinkamai išklausė tiek skolininką, tiek kreditorius, bei tinkamai nurodė atsisakymo tenkinti prašymą pagrindus, t. y. nepažeidė jam keliamos pareigos motyvuoti priimamus procesinius sprendimus.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išsaikinęs, jog kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas ir išdėstomas tik išimtiniais atvejais. Vien turtinė padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo privalomo išdėstymo – pagrindas išdėstyti sprendimo vykdymą yra tik tokiu atveju, jei yra duomenų, kad skolininko finansinė padėtis ateityje pagerės. Šiuo atveju skolininko finansinė padėtis yra prasta, skolininkas nepateikė įrodymų, kad ji pagerės, ką analizavo, vertino ir kuo pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį.Pastebi, jog jau nuo 2015 m. pradžios skolininkas piktavališkai bando bet kokiomis priemonėmis negrąžinti kreditoriams priklausančios skolos, visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi vilkinti skolos grąžinimą – neteikia antstoliui informacijos, nepagristai skundžia antstolio veiksmus ir pan. Nurodo, jog kreditoriai yra fiziniai asmenys, turintys du mažamečius vaikus. Kreditorių gaunamos pajamos ir turtinė padėtis patvirtina, kad jie suinteresuoti kuo greičiau atgauti skolą, tačiau skolininkas skolos geranoriškai negrąžina bent mažomis dalimis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditoriai pateikė naujus įrodymus – 2016-02-09 antstolio pareiškimo dėl baudos skyrimo kopiją, 2016-02-24 Vilniaus miesto aplinkės teismo nutarties kopiją, skolininko atskirojo skundo dėl 2016-02-24 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties kopiją. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog iš pateiktų naujų įrodymų matyti, kad kreditoriai neturėjo galimybių pateikti aukščiau nurodytus įrodymus pirmosios instancijos teismui, todėl teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, pastaruosius naujus įrodymus priima.Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs skolininko nurodytus argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti nėra įstatyme numatytų pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirajame skunde yra ginčijama skundžiamos nutarties dalis dėl atsisakymo išdėstyti teismo įsakymo vykdymą, tuo tarpu argumentai dėl nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir/ar pagrįstumo atskirajame skunde nepateikti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog išsprendus klausimą dėl teismo įsakymo vykdymo išdėstymo, laikinosios apsaugos priemonės, kurias atisakyta taikyti skundžiama nutartimi, netenka prasmės.Skolininko teigimu, pirmosios instancijos teismas pats pripažindamas itin sunkią skolininko padėtį ir nenurodydamas jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių šis prašymas negali būti tenkinamas, ir nepaaiškindamas, kaip tai pažeis kreditorių interesus, priėmė visiškai nepagrįstą ir nemotyvuotą teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ir susijusiais skolininko argumentais nesutinka.CPK 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau. CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo paties iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas reikšmingas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendimo vykdymo išdėstymas ir atidėjimas – sprendimo privalomumo ir vykdytinumo savybių, kurias įgyja įsiteisėjęs sprendimas, nukėlimas tam tikram laikui, kuomet sprendimo įvykdyti iš karto negalima dėl itin sunkios įpareigoto asmens turtinės padėties ar kitų ypatingai svarbių aplinkybių. Kadangi sprendimo (nutarties) vykdymo atidėjimas ar išdėstymas reiškia nukrypimą nuo bendrosios galutinių teismo procesinių sprendimų, kuriais užbaigiama byla, vykdymo tvarkos, kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; 2004-11-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004; kt.). Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismo teisė išdėstyti ar atidėti sprendimo įvykdymą kasacinio teismo praktikoje vertinama kaip teismo prerogatyva nustatyti skolininkui lengvatinį terminą įvykdyti prievolę, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jeigu egzistuoja itin nepalankios aplinkybės teismo sprendimo įvykdymui (pavyzdžiui, teismo sprendimo įvykdymas sąlygotų skolininkui itin sunkias finansines pasekmes). Be to, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas atidėti teismo sprendimo įvykdymą ar jį išdėstyti, svarbu įvertinti, ar teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas ar išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis, pažeisti bendrieji teisės principai. Taigi šios nuostatos suponuoja, kad vien turtinė skolininko padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo privalomo išdėstymo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog pagrindas išdėstyti sprendimo vykdymą yra tik tuo atveju, jei yra duomenų, kad skolininko finansinė ateityje pagerės (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-02-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-186/2011; 2014-06-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-911/2014, 2015-11-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1533-302/2015). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė išdėstyti teismo įsakymo įvykdymą nagrinėjamu atveju. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi aukščiau nurodyta kasacinio ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika bei pagrįstai sprendė, jog skolininko argumentai dėl jo finansinės padėties sunkumo nesudaro pagrindo tenkinti prašymą ir išdėstyti teismo įsakymo vykdymą, atsižvelgiant į tai, jog skolininkas su prašymu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jo finansinė padėtis ateityje pagerės. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog priešingas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas būtų pažeidęs kreditorių, kurie yra fiziniai asmenys ir turi du mažamečius vaikus, teises ir teisėtus interesus, suteikęs negrįstą pranašumą skolininkui.Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra motyvuota, motyvai yra pakankami, t. y. iš nutarties motyvuojamosios dalies yra aišku, kokiu pagrindu teismas atsisakė tenkinti skolininko prašymą dėl teismo įsakymo vykdymo išdėstymo, glaustai pateikta aktuali ginčo išsprendimui teismų praktika.Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, o skolininko atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti (CPK 320 straipsnis). Nors apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas yra priimtas kreditorių naudai ir kreditoriai atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo priteisti iš skolininko jų naudai bylinėjimosi išlaidas, kreditorių patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau kreditoriai nepateikė teismui jokių įrodymų, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad kreditoriai šias išlaidas realiai patyrė bei nustatyti jų dydį, todėl apeliacinės instancijos teismas pastarąjį kreditorių prašymą atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Skolininko UAB „Vilniaus namų statytojai“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.