- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-14
- Bylos Nr.
- e2A-820-794/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32066-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
- Ieškovas
- A. V.
- Atsakovas
- B. Ž., V. V.
- Kategorijos
- 3.3.1.13pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, teisės
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovams B. Ž. ir V. V. dėl piniginių lėšų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. V..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų B. Ž. ir V. V. 2.233,00 EUR, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirus B. V., velionio vaikai – bylos šalys, trečiasis asmuo ir J. V. 1995 m. lapkričio 16 d. sudarė rašytinį susitarimą, pagal kurį šalys sutiko pasidalyti paveldėtą turtą (toliau – Susitarimas). Susitarimo 2 punktu šalys susitarė, kad žemės plotas, likęs tėvo nepadovanotas J. ir E. (apie 3 ha) atitenka B., A. ir V., 5 punktu susitarė, kad kiekvienas su savo paveldėta dalimi elgiasi savo nuožiūra. Siekdami supaprastinti paveldėjimo procedūrą, minėtu susitarimu šalys susitarė, kad visus su paveldėjimu susijusius reikalus tvarkys trečiasis asmuo, ko pasėkoje kiti įpėdiniai palikimo atsisakė išimtinai jo naudai. Trečiasis asmuo, vykdydamas Susitarimo 2 punktą, 2015 m. gegužės 7 d. išdavė įgaliojimą atsakovės B. Ž. naudai, kuriuo pavedė jai vesti paveldėjimo bylą po tėvo B. V. mirties ir parduoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį paveldėtą žemės sklypą, kurio plotas 2,32 ha, esantį (duomenys neskelbtini)., už įgaliotinio sutartą kainą ir sąlygas. Veikdama pagal įgaliojimą atsakovė B. Ž., atliko visus veiksmus, susijusius su žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjimu ir nuosavybės įregistravimu trečiojo asmens vardu. Šį žemės sklypą atsakovai 2015 m. liepos 9 d. pardavė už 3 000 EUR, o gautas lėšas pasidalino tarpusavyje, nesumokėdami ieškovui 1/3 dalį pardavimo kainos. Remiantis ieškovo ir J. A. individualios įmonės „Vertona“ sudaryta sutartimi buvo nustatyta žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė, kuri 2015 m. liepos 9 d. sudaro 6 700 EUR. Ieškovas kreipėsi su pretenzija į atsakovus reikalaudamas grąžinti 1/3 dalį eksperto nustatytos žemės sklypo vertės, tačiau lėšos grąžintos ieškovui nebuvo. Ieškovas taip pat paaiškino, kad atkūrus nuosavybės teises į 0,68 ha ir 2,32 ha žemės sklypus, šie buvo registruoti ne ieškovo, o trečiojo asmens vardu. Taigi, priešingai negu teigia atsakovai, ieškovas sau pačiam neatkūrinėjo 3 ha žemės sklypo ir jo nedalino į 2,32 ha ir 0,68 ha žemės sklypus, kad sau pasiliktų pastarąjį žemės sklypą. Jokio atskiro susitarimo tarp ieškovo ir atsakovų apie tai, kad ieškovui atitenka 0,68 ha žemės sklypas, o atsakovams bendrai 2,32 ha žemės sklypas, nebuvo. Todėl visos šalys turi vadovautis Susitarimu. Tai reiškia, kad atsakovai turėjo derinti su ieškovu 2,32 ha žemės sklypo pardavimo kainą ir kitas sąlygas, o jį pardavus – 1/3 dalimi atsiskaityti su ieškovu.
Atsiliepimas
3. Atsakovai B. Ž. ir V. V. pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Nurodė, kad Susitarimo 2 punkte paminėtas žemės plotas (apie 3 ha) yra ne 2,32 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nurodo ieškovas, o žemės plotas, kuris liko po to, kai B. V. 1995 m. vasario 1 d. perleido savo sūnui trečiajam asmeniui teisę atkurti nuosavybės į buvusios savininkės V. V. iki nacionalizacijos valdytą 4,63 ha žemės plotą iš bendro šios savininkės valdyto 7,63 ha žemės ploto (duomenys neskelbtini). 1999 m. balandžio 23 d. pažymoje dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 1056 nurodyta, kad trečiasis asmuo turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės V. V. 4,63 ha žemės plotą, valdytą (duomenys neskelbtini), B. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės V. V. valdytą 3 ha žemės plotą. Pretendentui B. V. tenkantį 3 ha plotą, į kurį buvo siekiama atkurti nuosavybės teises, patvirtina ir 1999 m. lapkričio 11 d. išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 3060. Atsakovai paaiškino, kad ieškovas asmeniškai dalyvavo 2016 m. lapkričio 27 d. matuojant pretendento B. V. žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaimuose. Jo parašai abrise ir žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktuose byloja, kad jis sutiko, kad 0,68 ha žemės sklypas būtų suformuotas ir paženklintas (duomenys neskelbtini)kaime, o 2,32 ha žemės sklypas – (duomenys neskelbtini) kaime. Būtent į šiuos žemės sklypus Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. kovo 2 d. sprendimu atkūrė nuosavybės teises mirusiajam B. V. į buvusios savininkės V. V. iki nacionalizacijos valdytos 3,00 ha žemės. Sutvarkius dokumentus, ieškovas pranešė atsakovams, kad norėjo sau žemę persikelti arčiau savo pastatų, todėl 3,00 ha plotą padalino į du žemės sklypus, iš kurių 0,68 ha persikėlė sau į (duomenys neskelbtini) kaimą, o 2,32 ha plotą paliko atsakovams perkeldamas į (duomenys neskelbtini) kaimą. 2015 metais trečiasis asmuo išdavė atsakovei B. Ž. įgaliojimą savo nuožiūra parduoti atsakovams atitekusį 2,32 ha ploto žemės sklypą, todėl atsakovė sutvarkė šio žemės sklypo paveldėjimo dokumentus ir kartu su atsakovu V. V. pardavė šį žemės sklypą bei gautas piniginės lėšas tarpusavyje pasidalino. Po pardavimo trečiasis asmuo inicijavo teisminį procesą dėl minėtų lėšų grąžinimo jam, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2882-872/2016 trečiojo asmens ieškinį atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 3 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, todėl ieškovas neturi reikalavimo teisės į 1/3 dalį 2,32 ha ploto žemės sklypo pardavimo kainos, nes ieškovas neįgijo 1/3 dalies šio žemės sklypo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 18 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
6. Teismas, remdamasis civilinėje byloje Nr. e2-2882-872/2016 nustatytais prejudiciniais faktais, jog nuosavybės teisių į likusių 3 ha žemės sklypą atkūrimo procese dalyvavo tik ieškovas A. V.; A. V. sprendimu šis žemės sklypas buvo padalintas į du sklypus - 2,32 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime ir 0,68 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime; ieškovas A. V. savo sąskaita įregistravo E. V. nuosavybės teisę į 2,32 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini)kaime; atsakovai B. Ž. kartu su broliu V. V. pardavė šį 2,32 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini)kaime, ir tarpusavyje pasidalijo gautus pinigus; toks įpėdinių pasirinktas turto disponavimo būdas atitiko įpėdinių tikslą perduoti atsakovams B. Ž. ir V. V. už perduotą sklypą gautus pinigus, konstatavo, jog ieškovas nagrinėjamoje byloje nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šiuos nustatytus faktus. Teismas, ištyręs byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, padarė išvadą, kad ginčo 2,32 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime pardavimas buvo sandoris, kuriuo buvo įgyvendinamas 1996 m. lapkričio 16 d. Susitarimas, o ieškovui iš šio sklypo pardavimo sandorio nepriklausė jokia dalis kainos, nes ieškovas gavo 0,68 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini)kaime bei teisę įsigyti namų valdą prie paveldėtos sodybos, kas atitiko 1996 m. lapkričio 16 d. Susitarimą. Tokiu būdu ieškovo argumentus, kad atsakovai savo veiksmais jam sukėlė žalos, teismas vertino kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstus, todėl ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovas A. V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 liepos 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti ir priteisti visas ieškovo teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
8. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepateikė jokių motyvų (absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas), savo išvadų niekaip nepagrindė, taip pat nepasisakė dėl ieškovo pateiktų argumentų ir jų nepaneigė (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Apelianto teigimu, skundžiamame sprendime yra išdėstytos tam tikros faktinės aplinkybės, teismo nurodomi pagrindiniai bylos faktai bei teismo išvada, kad ieškinys yra nepagrįstas, tačiau jokių motyvų, pagrindžiančių ieškinio nepagrįstumą, nėra. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ieškovui nebuvo sukelta jokios žalos, visiškai neanalizavo ieškovo argumentų, jie nebuvo argumentuotai paneigti, bei neanalizavo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nepagrindė, kokių sąlygų ieškovas neįrodė. Vien teiginys, kad ieškovas nepaneigė nustatytų faktų, dar nereiškia, kad yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovo reikalavimas nepagrįstas.
8.2. Pirmosios instancijos teismas prejudiciniu faktu nepagrįstai laikė Vilniaus apygardos teismo 2017-01-03 nutarties 41 punkto citatą, jog tai, kad toks įpėdinių pasirinktas turto disponavimo būdas atitiko įpėdinių tikslą perduoti atsakovams B. Ž. ir V. V. už perduotą sklypą gautus pinigus. Ieškovo atžvilgiu tokiu prejudiciniu faktu remtis negalima, nes jis ankstesnėje byloje nedalyvavo jokiu procesiniu statusu. Be to, 3 ha pasidalinimo tvarka bei kokiems asmenims turi būti skirstoma iš jo pardavimo gautos lėšos nebuvo įrodinėjimo dalykas ankstesnėje byloje, ir remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu bei nurodyta kasacinio teismo praktika, tai reiškia, jog tai nėra prejudicinis faktas. Apelianto teigimu, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir netinkamai interpretavo 2017-01-03 Vilniaus apygardos teismo nutarties 41 punktą, darydamas išvadą, kad tik B. Ž. ir V. V. priklausė iš 2.32 ha žemės sklypo pardavimo gautos lėšos, kadangi toje pat byloje 2017-01-03 Vilniaus apygardos teismo nutarties 36 punkte buvo aiškiai konstatuota, kad Susitarimo 2 punkte nurodytas turtas turėjo atitekti ne tik B. Ž. ir V. V., tačiau ir A. V.. Taip pat įvertinus paties Susitarimo 2 punkto nuostatas bei 2017-01-03 nutarties 36 punktą, akivaizdu, kad toje byloje teismas iš esmės nenagrinėjo ir nesprendė klausimo (nes tai nebuvo ginčo dalyku), kam iš Susitarimo 2 punkte nurodytų asmenų priklauso teisės 2.32 ha žemės sklypą bei iš jo pardavimo gautas lėšas, t. y. tik B. Ž. ir V. V., ar ir A. V..
8.3. Skundžiamame sprendime pateikta išvada, kad ieškovui iš 2,32 sklypo pardavimo sandorio nepriklausė jokia dalis kainos, nes ieškovas gavo 0,68 ha žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kaime bei teisę įsigyti namų valdų prie paveldėtos sodybos prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėms, kadangi visų pirma, aplinkybė, kad ieškovas gavo teisę įsigyti namų valdą prie paveldėtos sodybos teisiškai nereikšminga ir nesusijusi su byla, nes ginčas šioje byloje kilo ne dėl šio turto vieneto. Antra, pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent ieškovas, o ne ieškovas su atsakovais gavo 0.68 ha niekuo nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams, nes ši žemė registruota dar kito brolio Edvardo vardu, o ne Antano, t. y. ieškovas neturi įgijęs nuosavybės į 0.68 ha sklypą. Trečia, tarp šalių taip pat nebuvo jokio susitarimo, kad ieškovas gavo 0,68 ha sklypą, o atsakovams atiteko 2,32 ha sklypas. Tokie deklaratyvūs atsakovų teiginiai nepatvirtinti byloje esančia medžiaga. Ketvirta, skundžiamame sprendime nepaaiškinta, kuo remiantis ir kodėl pagal Susitarimo 2 punktą 3 ha turėjus atitekti 3 asmenims (ieškovui ir atsakovams), t. y. po vieną hektarą kiekvienam asmeniui, atsakovams neva atiteko ne 2, o 2,32 ha, o ieškovui liko ne 1, o 0.68 ha.
8.4. Nagrinėjamu atveju, nesvarbu ar disponuojama visu 3 ha ploto žemės sklypu, ar mažesne jo dalimi, remiantis šalis saistančiu Susitarimu, parduodant dalį žemės pardavimo kaina turi būti derinama su trimis bendrasavininkais ir dalinama į tris dalis, tačiau taip nebuvo padaryta, todėl tai vertinama kaip neteisėti veiksmai, kadangi buvo pažeistas Susitarimas. Į bylą pateikta eksperto J. A. išvada, kurioje nustatyta, jog nekilnojamojo turto rinkos vertė buvo 6700 EUR nebuvo atsakovų paneigta. Atsakovai byloje nesirėmė jokiais rašytiniais įrodymais, paneigiančiais teismo eksperto J. A. išvadą, teikė tik paaiškinimus žodžiu, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Taigi, apelianto teigimu, egzistuoja visos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei kilti.
Atsiliepimas
9. Atsakovai B. Ž. ir V. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
10. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovui ir atsakovams pagal 1996-11-16 Susitarimą turėjusios atitekti 3 ha žemės dokumentus sutvarkė ieškovas, kuris vienas teikė prašymus, nesuderinęs su atsakovais nusprendė 3 ha padalinti į du žemės sklypus, dalyvavo šių žemės sklypų matavimuose, parinko žemės sklypų vietą, gavo sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir tik sutvarkęs dokumentus pranešė atsakovams. Be to, duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu ieškovas neneigė, kad žemės dokumentus sutvarkė vienas, patvirtino, kad nesuderinęs su atsakovais pats parinko žemės sklypų vietą, norėjo sau žemės arčiau pastatų ir padalino 3 ha į du žemės sklypus. Atsakovų teigimu, apeliantas iš esmės patvirtino atsakovų įrodinėjamas aplinkybes byloje apie paties ieškovo atliktą 3,00 ha žemės padalinimą nelygiomis dalimis.
10.2. Dėl apeliaciniame skunde nurodyto CPK 182 straipsnio 2 punkto pažeidimo atsakovai pažymi, jog ieškinys visų pirma buvo grindžiamas civilinėje byloje Nr. e2-2882-872/2016 nustatytomis aplinkybėmis, kaip prejudiciniais faktais. Ieškinyje buvo nurodytos tiek pirmos instancijos teismo, tiek ir apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir išvados, remiamasi CPK 182 straipsniu. Ieškinyje taip pat buvo konstatuota, kad tos bylos įrodinėjimo dalykas buvo 1996-11-16 Susitarimo galiojimas ir Susitarimo pagrindu susiformavusių teisinių santykių vertinimas, nurodant, kad pakartotinis faktų ar teisinių santykių vertinimas lemtų išspręstos civilinės bylos pakartotinį nagrinėjimą, todėl nėra galimas. Taigi apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto pažeidimo tik patvirtina ieškovo nesąžiningumą.
10.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje įrodytos visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau bylos faktiniai duomenys nepatvirtina sąlygų, sudarančių pagrindą taikyti atsakovams civilinę atsakomybę, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovo argumentus, kad atsakovai savo veiksmais jam sukėlė žalos, teisiškai ir faktiškai nepagrįstais. Tam, kad derinti ir dalintis su ieškovu pardavimo kainą, atsakovai 2015 metais turėjo žinoti, jog ieškovas turi pretenzijų į 2,32 ha žemės sklypą, tačiau apie tai atsakovai sužinojo tik gavę 2017-02-06 A. V. vardu parengtą Reikalavimą. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai jokių neteisėtų veiksmų neatliko, kadangi atsakovai veikė 1996-11-16 Susitarimo, bei 2015-05-07 E. V. išdavus atsakovei B. Ž. įgaliojimą dėl 2,32 ha žemės sklypo paveldėjimo dokumentų tvarkymo ir pardavimo savo nuožiūra, pagrindu. Esant įvykusiam pardavimo sandoriui, ieškovui nepateikus į bylą jokių objektyvių duomenų apie potencialius žemės sklypo pirkėjus už 6700 EUR kainą 2015-07-09 dienai, neteisėtai atliktas įvertinimas teisinės reikšmės neturi, atitinkamai ir nurodyta žalos suma yra nepagrįsta bei neįrodytas priežastinis ryšys.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
11. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
13. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).
14. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).
15. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė B. V.. Po velionio mirties visi velionio vaikai - A. V., B. Ž., V. V., E. V., J. V. (kuris yra miręs) 1996 m. lapkričio 16 d. sudarė rašytinį susitarimą, kuriuo sutiko paveldėtą turtą pasidalyti sekančiai: tėvų namai su namą valda atitenka B., A. ir V. (1p.); žemės plotas, likęs tėvo nepadovanotas J.ir E. (apie 3 ha) atitenka B., A.ir V.( 2p.); senelių (K.) žemė (apie 10 ha) atitenka J.ir E. po lygiai (3 p.); kiekvienas dėl savo dalies atgavimo rūpinasi pats, išskyrus tuos atvejus, kai kuriam nors patogiau pasirūpinti kito dalimi; vienas kitam netrukdome susitvarkyti dokumentą (4 p.); kiekvienas su savo paveldėta dalimi elgiasi savo nuožiūra (5 p.). Siekdami supaprastinti paveldėjimo procedūrą, minėtu susitarimu šalys susitarė, kad visus su paveldėjimu susijusius reikalus tvarkys trečiasis asmuo E. V., ko pasėkoje kiti įpėdiniai palikimo atsisakė išimtinai jo naudai. Trečiasis asmuo, vykdydamas Susitarimo 2 punktą, 2015 m. gegužės 7 d. išdavė įgaliojimą atsakovei B. Ž., kuriuo pavedė jai vesti paveldėjimo bylą po tėvo B. V. mirties ir parduoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį paveldėtą žemės sklypą, kurio plotas 2,32 ha, esantį (duomenys neskelbtini), už įgaliotinio sutartą kainą ir sąlygas. Veikdama pagal įgaliojimą atsakovė B. Ž. šį žemės sklypą 2015 m. liepos 9 d. pardavė už 3 000 EUR, o gautas lėšas pasidalino su atsakovu V. V.. Ieškovo teigimu, Susitarimo 2 punkto pagrindu, žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turėjo atitekti trims asmenims - B. Ž., V. V. ir A. V., todėl ir už žemės sklypą gautos piniginės lėšos turėjo būti dalinamos į tris dalis. Atsakovams neatsiskaičius su ieškovu, ieškovas 2017-08-22 ieškovas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu atsakovams B. Ž. ir V. V., dėl piniginių lėšų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu konstatavęs, jog ginčo 2,32 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime pardavimas buvo sandoris, kuriuo buvo įgyvendinamas Susitarimas, o ieškovui iš šio sklypo pardavimo sandorio nepriklausė jokia dalis kainos, kadangi ieškovas gavo 0,68 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime bei teisę įsigyti namų valdą prie paveldėtos sodybos, kas atitiko Susitarimą, ieškovo ieškinį atmetė. Nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovas pateikė apeliacinį skundą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendime pateikti nepakankami motyvai sudaro pagrindo konstatuoti absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, įtvirtintą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Be to, teismas nepagrįstai Vilniaus apygardos teismo 2017-01-03 nutarties citatos ištrauką „toks įpėdinių pasirinktas turto disponavimo būdas atitiko įpėdinių tikslą perduoti B. Ž. ir V. V. už perduotą sklypą gautus pinigus“ pripažino prejudiciniu faktu, bei nepagrįstai netaikė atsakovams civilinės atsakomybės, nors visos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei kilti egzistavo. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo reikalavimas dėl piniginių lėšų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą
16. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys dėl piniginių lėšų priteisimo netenkintas, vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepateikė jokių motyvų (absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas), savo išvadų niekaip nepagrindė, taip pat nepasisakė dėl ieškovo pateiktų argumentų ir jų nepaneigė, kas apelianto vertinimu, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog teismas pažeidė pareigą motyvuoti priimamą sprendimą, todėl sprendimas naikintinas CPK 329 str. 2 d. 4 p. pagrindu. Tačiau su tokia apelianto dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka šioje nutartyje nurodomų argumentų pagrindu.
17. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, jog motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl, jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Kita vertus, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo procesinio sprendimo nepakankamas motyvavimas nesudaro absoliutaus jo negaliojimo pagrindo. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (H. v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas viso sprendimo kontekste. Pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimą yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Jeigu nenustatoma kitų apeliacijos pagrindų, teismo sprendimas neturėtų būti naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai nepakankamai išsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimą. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013).
18. Taigi, motyvų procesiniame sprendime teisingumas, išsamumas, pakankamumas yra vertinimo kriterijai, todėl net ir esant pagrindui konstatuoti procesinio dokumento trūkumus šiais aspektais, tai savaime nereiškia absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, nes tokį pagrindą konstatuoti galima tik tuomet, kai procesiniame sprendime iš esmės visiškai nėra motyvų.
19. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir bylos duomenis, pažymi, kad teismo sprendime nors ir galbūt nepakankamai detaliai, tačiau atsakyta į esminius bylos nagrinėjimo metu keltus klausimus bei įvertinti pagrindiniai faktiniai ir teisiniai nagrinėto ginčo aspektai. Iš sprendimo turinio aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas atmetė ieškovo reikalavimą, ir, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, teismo pozicija apeliantui yra pakankamai aiški bei suprantama. Akivaizdu, kad tam tikri motyvacijos detalumo trūkumai nesutrukdė ieškovui pasinaudoti apeliacijos teise, o tai suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja teismo sprendimo negaliojimo pagrindas – motyvų nebuvimas. Šią teismo išvadą pagrindžia ir skunde suformuluotas apelianto prašymas – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Apeliacinėje instancijoje nereikšdamas reikalavimo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), apeliantas iš esmės pats pripažįsta, kad teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo pažeidimus, susijusius su nepakankama skundžiamo sprendimo motyvacija (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo spręsti, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo netinkamai ir (ar) nepakankamai motyvuotas, todėl šioje dalyje apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl kitame teismo procesiniame sprendime nustatytų aplinkybių prejudicinės galios šioje byloje
20. Apeliantas kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą taip pat nurodo, jog teismas prejudiciniu faktu nepagrįstai laikė Vilniaus apygardos teismo 2017-01-03 nutarties 41 punkto citatą, jog tai, kad toks įpėdinių pasirinktas turto disponavimo būdas atitiko įpėdinių tikslą perduoti atsakovams B. Ž. ir V. V. už perduotą sklypą gautus pinigus. Apelianto teigimu, jo atžvilgiu tokiu prejudiciniu faktu remtis negalima, nes jis ankstesnėje byloje nedalyvavo jokiu procesiniu statusu. Be to, 3 ha pasidalinimo tvarka bei kokiems asmenims turi būti skirstoma iš jo pardavimo gautos lėšos nebuvo įrodinėjimo dalykas ankstesnėje byloje, ir remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu bei nurodyta kasacinio teismo praktika, tai reiškia, jog tai nėra prejudicinis faktas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog nėra jokio teisinio pagrindo sutikti ir su šiais apeliacinio skundo argumentais.
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame kontekste visų pirma svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog ieškovo ieškinys, pareikštas šioje byloje, buvo grindžiamas civilinėje byloje Nr. e2-2882-872/2016 nustatytomis aplinkybėmis, kaip prejudiciniais faktais. Ieškinyje buvo nurodytos tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir išvados, remiamasi CPK 182 straipsniu, reglamentuojančiu atleidimą nuo įrodinėjimo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl ankstesniame teismo procesiniame sprendime nustatytų faktinių aplinkybių prejudicinės galios vėlesnėse bylose, kuriose dalyvauja ir kiti asmenys. Be kita ko, ieškinyje taip pat buvo konstatuota, kad tos bylos įrodinėjimo dalykas buvo 1996-11-16 Susitarimo galiojimas ir Susitarimo pagrindu susiformavusių teisinių santykių vertinimas, nurodant, kad pakartotinis faktų ar teisinių santykių vertinimas lemtų išspręstos civilinės bylos pakartotinį nagrinėjimą ir todėl nėra galimas (el. b. 1 t., b. l. 1-4). Taigi apeliantui skunde keliant klausimą dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto pažeidimo, nes, pasak ieškovo, išnagrinėtoje byloje nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais, tik patvirtina ieškovo nenuoseklumą ir jo teiginių prieštaringumą.
22. Analizuojant apeliacinio skundo argumentą dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto pažeidimo, taip pat svarbu pažymėti, jog įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 176–185 straipsniuose. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai.
23. Šia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, be kita ko, yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pasisakęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr. Brumarescu prieš Rumuniją [GC], peticijos Nr. 28342/95, 61 punktą; 2006 m. sausio 12 d. Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99, 68698/01, 61 punktą).
24. Teismas, inter alia (be kita ko), turi visapusiškai ir objektyviai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, nustatyti, ar yra prejudicinių faktų, įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-646-695/2015).
25. Aiškindamas šią teisės normą (t. y. CPK 182 str. 2 p.), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017 17–18 punktai; 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017). Dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, šios aplinkybės – prejudiciniai faktai – laikytinos įrodytomis, todėl teismui draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo vertinti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Taigi prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl ankstesniame teismo procesiniame sprendime nustatytų faktinių aplinkybių prejudicinės galios vėlesnėse bylose, kuriose dalyvauja ir kiti asmenys, taip pat yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog kitoje civilinėje byloje dalyvauja ar nedalyvauja kiti asmenys, nedalyvavę ankstesnėje byloje, res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) ir prejudicinės galios teismo sprendimas toms byloje dalyvaujančioms šalims, kurių atžvilgiu priimtas sprendimas, išlieka ir nesvarbu, ar ta šalis kitoje byloje keičia procesinę padėtį, ar ne (pvz., iš ieškovo į trečiąjį asmenį ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2004). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, šiame kontekste taip pat svarbu pažymėti, jog kitos bylos ieškinio dalykas gali sutapti tik iš dalies arba gali būti netgi skirtingas. Gali nesutapti netgi kitos bylos ieškinio pagrindas. Svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose, kad pirmiau išnagrinėtoje byloje nebūtų dirbtinai įrodinėjami faktai, kurie kitoje byloje būtų naudojami kaip prejudiciniai.
27. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2882-872/2016, kuris Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-491-656/2017 buvo paliktas nepakeistas, nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.
28. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-2882-872/2016 ieškovo procesinėje padėtyje dalyvavo E. V., atsakovės – B. Ž., trečiojo asmens – V. V.. Kaip matyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-2882-872/2016 duomenų, šioje byloje iškilo ginčas dėl ieškovo reikalavimo teisės (dėl skolos priteisimo) atsakovės atžvilgiu buvimo bei pagrįstumo, t. y. ar ieškovo E. V. išduotas įgaliojimas atsakovei B. Ž. parduoti ieškovui nuosavybės teise priklausantį paveldėtą 2,32 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atitiko įpėdinių tikslą perduoti atsakovei B. Ž. ir trečiajam asmeniui V. V. už perduotą sklypą gautus pinigus. Vadinasi, tiek minėtoje civilinėje byloje Nr. e2-2882-872/2016 , tiek ir šioje byloje įrodinėjimo dalyku buvo 1996-11-16 Susitarimo galiojimas ir Susitarimo pagrindu susiformavusių teisinių santykių vertinimas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-05-02 sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2882-872/2016 nurodyta, kad sudarant 1996 m. lapkričio 16 d. Susitarimą tarp (duomenys neskelbtini) mirusiojo B. V. įpėdinių – jo vaikų A. V. (ieškovas nagrinėjamoje byloje), V. V. (atsakovas nagrinėjamoje byloje), B. Ž. (atsakovė nagrinėjamoje byloje), E. V. (trečiasis asmuo nagrinėjamoje byloje) ir J. V. (nedalyvauja nagrinėjamoje byloje, yra miręs), tikroji šalių valia buvo supaprastinti palikimo priėmimo procedūrą ir vykdant formalią paveldėjimo procedūrą sutarti, kad palikimą priima tik vienas įpėdinis – E. V., o papildomai rašytiniu Susitarimu visiems broliams ir seseriai susitariant, kaip ir kokiomis dalimis ateityje bus dalinamas mirusio tėvo ir senelių turtas. Teismas šioje byloje taip pat padarė išvadą, kad po 1996 m. lapkričio 16 d. Susitarimo pasirašymo visi įpėdiniai atliko iš anksto pagal susitarimo sąlygas suderintus veiksmus ir sudarė tarpusavyje suderintus sandorius, kurie atitiko Susitarimo nuostatas. Kiekvienas įpėdinis su paveldėta dalimi elgėsi savo nuožiūra. Vilniaus apygardos teismas 2017-01-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-491-656/2017, palikdamas nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-05-02 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2882-872/2016, konstatavo, kad nuosavybės teisių į likusį 3 ha žemės sklypą atkūrimo procese dalyvavo tik A. V.. 2006-11-27 teikė prašymą Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriui dėl 3 ha žemės suteikimo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini) kaime, taip pat asmeniškai dalyvavo matavimuose savininkui B. V. formuojant žemės ūkio veiklai 2,32 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini)kaime ir 0,68 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini)kaime bei pasirašė abrisuose. 2007 08 03 d. Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriui A. V. teikė prašymą išduoti mirusio tėvo B. V. dokumentus - 2007 03 02 sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Nr. 81-21515. Paveldėjimo dokumentus bei nuosavybės teisių įregistravimą E. V. vardu dėl 2,32 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini)kaime sutvarkė A. V. savo sąskaita. Sutvarkius dokumentus, B. Ž. kartu su broliu V. V. pardavė šį 2,32 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Kadangi B. Ž. neketino šio žemės sklypo pasilikti, nematė ir tikslo sudarinėti kelių perleidimo sandorių, todėl buvo pasirinktas paprasčiausias būdas – E. V. išduotas įgaliojimas B. Ž., su kuo sutiko visi įpėdiniai. Teismo teigimu, toks įpėdinių pasirinktas turto disponavimo būdas atitiko įpėdinių tikslą perduoti B. Ž. ir V. V. už perduotą sklypą gautus pinigus.
29. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aukščiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog priešingai nei teigia apeliantas, Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-2882-872/2016 nagrinėdamas tarp ieškovo E. V. ir atsakovės B. Ž., dalyvaujant trečiajam asmeniui V. V. kilusį ginčą dėl skolos priteisimo, pasisakė būtent ir dėl 1996-11-16 Susitarimo galiojimo ir Susitarimo pagrindu susiformavusių teisinių santykių vertinimo. Ir nors ankstesnės bylos (t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-2882-872/2016) nagrinėjime, kaip teisingai atkreipė dėmesį apeliantas, nedalyvavo ieškovas A. V., tačiau joje nustatyti faktai, tokie kaip, nuosavybės teisių į likusį 3 ha žemės sklypą atkūrimo procese dalyvavo tik ieškovas A. V.; A. V. sprendimu šis žemės sklypas buvo padalintas į du sklypus - 2,32 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime ir 0,68 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime; ieškovas A. V. savo sąskaita įregistravo E. V. nuosavybės teisę į 2,32 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime; atsakovai B. Ž. kartu su broliu V. V. pardavė šį 2,32 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, ir tarpusavyje pasidalijo gautus pinigus; toks įpėdinių pasirinktas turto disponavimo būdas atitiko įpėdinių tikslą perduoti atsakovams B. Ž. ir V. V. už perduotą sklypą gautus pinigus, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo laikytini prejudicinias faktais ir šioje byloje, todėl apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo pripažino minėto įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinę galią šiai civilinei bylai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
Dėl įrodymų vertinimo
30. Apelianto teigimu, skundžiamame sprendime pateikta išvada, kad ieškovui iš 2,32 sklypo pardavimo sandorio nepriklausė jokia dalis kainos, nes ieškovas gavo 0,68 ha žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kaime bei teisę įsigyti namų valdų prie paveldėtos sodybos prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėms. Šį teiginį atsakovas visų pirma grindžia tuo, jog tarp šalių nebuvo sudaryto jokio susitarimo, kad ieškovas gavo 0,68 ha sklypą, o atsakovams atiteko 2,32 ha sklypas, todėl teismas netinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas.
31. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktą įrodymų visumą, minėtų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisė normų laikėsi, nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Vien tas faktas, jog tam tikri įrodymai buvo įvertinti šalies nenaudai, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog jie įvertinti neteisingai.
32. Apeliacinės instancijos teismas remdamasis į bylos pateikta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. balandžio 23 d. pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 1056, nustatė, kad trečiasis asmuo turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės V. V. iki nacionalizacijos valdytą 4,63 ha žemę, esančią pagal dabartinį administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaime, kitas pretendentas B. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,00 ha šios savininkės valdytos žemės plotą (1 t., e. b. l. 92). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja 1999 m. lapkričio 11 d. patvirtino Vilniaus apskrities išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 3060, pagal kurią nuspręsta nuosavybės teisių atkūrimo procesą į mirusiajam pretendentui B. V. tenkančią 3,00 ha žemę vykdyti ne buvusios savininkės iki nacionalizacijos natūra valdytos žemės vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini) kaime, o kitoje vietovėje – (duomenys neskelbtini) seniūnijos teritorijoje (1 t., e. b. l. 93). Atkreiptinas dėmesį į tai, jog šioje išvadoje nėra asmens, pageidaujančio atkurti nuosavybės teises į žemę kitoje vietovėje, vardo, pavardės ir parašo. Ieškovas 2006 m. lapkričio 27 d. prašymu, pateiktu Vilniaus apskrities viršininko administracijos Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriui, prašė jam parduoti, išnuomoti, perduoti ar suteikti neatlygintinai nuosavybėn 3 ha žemės plotą žemės ūkio veiklai (duomenys neskelbtini) kaime (1 t., e. b. l. 94). Iš Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktų (1 t., b. l. 96-99) ir abriso (1 t., b. l. 95) turinio matyti, kad 2006 m. lapkričio 27 d. (duomenys neskelbtini) kaime buvo paženklintas 0,68 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr. 152-1), (duomenys neskelbtini) kaime – 2,32 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr. 152-2). Ieškovas minėtuose dokumentuose savo parašu yra patvirtinęs dalyvavimą ženklinant abu žemės sklypus. Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. kovo 2 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teises mirusiajam B. V. į jam tenkantį buvusios savininkės V. V. 3,00 ha valdytą žemę suteikiant neatlygintinai 0,68 ha žemės sklypą Nr. 1582-1 ir 2,32 ha žemės sklypą Nr. 1582-2, esančius (duomenys neskelbtini) kaimuose (duomenys neskelbtini) (1 t., e. b. l. 100). Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, jog nuosavybės teisių B. V. atkūrimo proceso metu pats ieškovas, savo iniciatyva, 1996-11-16 Susitarimo 2 punkte nurodytą 3 ha ploto žemę padalino į du žemės sklypus. Aplinkybę, jog 3 ha ploto žemės sklypą ieškovas padalino į du žemės sklypus, siekdamas 0,68 ha ploto žemės sklypą persikelti sau į (duomenys neskelbtini) kaimą patvirtina ne tik tai, jog pats ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme posėdžio metu patvirtino, jog 0,68 ha žemės sklypas yra tik jo, bet ir tai, jog oficialiai B. V. palikimą priėmęs E. V. atsakovei B. Ž. 2015-05-07 išdavė įgaliojimą tik dėl 2,32 ha žemės sklypo paveldėjimo dokumentų sutvarkymo ir pardavimo. Ieškovas šiame procese nedalyvavo. Šio įgaliojimo pagrindu atsakovė sutvarkė 2,32 ha žemės sklypo paveldėjimo dokumentus, minėtą sklypą pardavė, o gautus pinigus pasidalino su trečiuoju asmeniu V. V.. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, bei pateiktų rašytinių įrodymų, po 2,32 ha ploto žemės sklypo pardavimo, E. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas grąžinti už parduotą žemės sklypą gautus pinigus, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-2882-872/2016 pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovei B. Ž., trečiajam asmeniui V. V. dėl skolos priteisimo, 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas, ieškovo E. V. apeliacinį skundą, civilinėje byloje Nr. e2A-491-656/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. Tiek pirmosios (c. b. Nr. e2-2882-872/2016), tiek ir apeliacinės instancijos teismas (c.b. Nr. e2A-491-656/2017) nustatė, kad 1996-11-16 Susitarimas buvo vykdomas, po Susitarimo vis įpėdinai atliko iš anksto pagal Susitarimo sąlygas suderintus veiksmus ir sudarė tarpusavyje suderintus sandorius, kurie atitiko Susitarimo nuostatas. Kiekvienas įpėdinis su paveldėta dalimi elgėsi savo nuožiūra. Taigi akivaizdu, jog įvykus faktiniam pagal 1996-11-16 Susitarimo 2 punktą ieškovui ir atsakovams atitekusio 3 ha tėvo B. V. žemės sklypo dalinimui, kiekvienas iš šalių su turto dalimi elgėsi savo nuožiūra, juolab duomenų apie tai, kad pasibaigus nuosavybės teisių atkūrimo procesui ieškovas atliko tam tikrus veiksmus dėl 2,32 ha žemės sklypo, apeliantas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepateikė.
33. Šių aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ginčo 2,32 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime pardavimas buvo sandoris, kuriuo buvo įgyvendinamas 1996 m. lapkričio 16 d. Susitarimas, o ieškovui iš šio sklypo pardavimo sandorio nepriklausė jokia dalis kainos, nes ieškovas gavo 0,68 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime bei teisę įsigyti namų valdą prie paveldėtos sodybos, kas atitiko 1996 m. lapkričio 16 d. Susitarimą. Tokiu būdu apelianto argumentai, jog tarp ieškovo ir atsakovų nebuvo jokių susitarimų dėl 2,32 ha ir 0,68 ha sklypų padalinimo, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
34. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip stokojančius pagrįstumo ir tokius apelianto teiginius, jog skundžiamame sprendime nepaaiškinta, kuo remiantis ir kodėl pagal Susitarimo 2 punktą 3 ha turėjus atitekti 3 asmenims (ieškovui ir atsakovams), t. y. po vieną hektarą kiekvienam asmeniui, atsakovams atiteko ne 2, o 2,32 ha, o ieškovui liko ne 1,o 0.68 ha.
35. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad Susitarime nurodyti 3 ha buvo tik turtinė teisė, t.y. teisė į 3,00 ha žemės nuosavybės teisių atkūrimą. Kaip jau aukščiau šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo konstatuota, nuosavybės teisės buvo atkurtos 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn bendrą 0,68 ha žemės sklypą Nr. 1582-1 žemės ūkio paskirčiai ir bendrą 2,32 ha žemės sklypą Nr. 1582-2 žemės ūkio paskirčiai, iš viso 3,00 ha, esančius (duomenys neskelbtini). Šis sprendimas buvo priimtas remiantis paties ieškovo prašymais, ieškovui sutikus su šių žemės sklypų plotais, konfigūracija ir vieta. Taigi, faktinis 3,00 ha padalinimas tarp šalių buvo įteisintas 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu. Ieškovas patvirtino, kad 3,00 ha padalino į du - 0,68 ha ir 2,32 ha ploto žemės sklypus savo iniciatyva ir savo interesais, todėl apeliacinio skundo argumentai, iš esmės susiję su paties ieškovo pripažintais faktais, bandant juos paneigti, taip pat atmestini kaip neįrodyti.
36. Kitokio aiškinimo, remiantis aukščiau išdėstytu, nelemia ir ieškovo apeliacinio skundo argumentai, jog aplinkybė, kad ieškovas gavo teisę įsigyti namų valdą prie paveldėtos sodybos teisiškai nereikšminga ir nesusijusi su byla, nes ginčas šioje byloje kilo ne dėl šio turto vieneto. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjant ginčą, kilusį dėl dalies turto, šalims atitekusio remiantis 1996-11-16 Susitarimu, neabejotinai turi būti nustatyta kiekvienos iš Susitarimo šalių gauta turtinė nauda, juo labiau, kai teisme jau antrą kartą nagrinėjamas ginčas dėl to paties turto, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog įgyvendinant 1995-11-16 Susitarimą ieškovas gavo ne tik 0,68 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, bet ir teisę įsigyti namų valdą prie paveldėtos sodybos, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų
37. Savo nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantas, be kita ko grindžia ir tokiu teiginiu, jog teismas nepagrįstai netaikė atsakovams civilinės atsakomybės, nors visos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei kilti egzistavo.
38. Pagal bendrąją civilinės atsakomybės taisyklę ji taikoma tada, kai nustatoma šių sąlygų visuma: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) (CK 6.247 straipsnis), kaltė (6.248 straipsnis) ir žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis). Nesant bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
39. Ieškovas, įrodinėdamas civilinės atsakomybės sąlygą – atsakovų neteisėtus veiksmus, nurodo, jog atsakovų veiksmai pardavus 2,32 ha žemės sklypą, nederinant su ieškovu pardavimo kainos ir nesidalinant su ieškovu gautais pinigais, negali būti vertinami kaip teisėti. Tačiau kaip jau šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo minėta, 2,32 ha ploto žemės sklypas yra tik dalis Susitarimo 2 punkte nurodytos B. V. 3,00 ha žemės ir šis 2,32 ha žemės sklypas, pagal paties ieškovo vienašališkai atliktą faktinį 3,00 ha ploto padalinimą, atiteko atsakovams. Taigi akivaizdu, jog atsakovai veikė 1996-11-16 Susitarimo, 2007-03-02 Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.6-81-21515, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į mirusiajam B. V. tenkančią nekilnojamojo turto dalį (3,00 ha), suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,68 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime (kurį pasirinko ieškovas A. V.) ir 2,32 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime (kuris atiteko atsakovams B. Ž. ir V. V.), bei 2015-05-07 E. V. išduoto atsakovei B. Ž. įgaliojimo pagrindu, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovų neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, nuosavybės teisių B. V. atkūrimo proceso metu pačiam apeliantui, savo iniciatyva, 1996-11-16 Susitarimo 2 punkte nurodytą 3 ha ploto žemę padalinus į du žemės sklypus, vienas kurių (t.y. 2,32 ha ploto) atiteko atsakovams, atsakovai neprivalėjo derinti su ieškovu jiems atitekusio žemės sklypo pardavimo sąlygų bei kainos. Tokiu būdu apeliantui neįrodžius, jog jis turėjo turtinę teisę į 1/3 dalį 2,32 ha žemės sklypo, apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovai savo neteisėtais veiksmai pažeidė 1996-11-16 Susitarimą yra teisiškai ir faktiškai nepagrįsti ir neįrodyti, todėl atmestini.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys taip pat nepatvirtina ir kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų, t. y. priežastinio ryšio ir žalos.
41. Pažymėtina, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.). Remiantis CK 6.247 straipsniu, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
42. Kaip matyti iš apelianto pateikto apeliacinio skundo, ieškovas remiasi J. A. individualios įmonės „Vertona“ eksperto J. A. nustatyta 2,32 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos verte, tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad už šį žemės sklypą pirkėjas būtų mokėjęs kainą, atitinkančią ieškovo užsakymu nustatytą rinkos vertę, byloje nėra. Kaip matyti iš į bylą pateikto Nekilnojamojo turto Ekspertinio tyrimo akto (el. b. 1 t., b.l. 130-146), rinkos vertė yra pagrindinė koncepcija nustatanti tikėtiną konkretaus objekto kainą, kuri būtų laikoma neutralia tiek pirkėjo, tiek pardavėjo atžvilgiu. „ Vertė“ nereiškia konkrečios kainos, realios sumos, kuri tikėtinai būtų sumokama konkretaus sandorio tarp konkrečių šalių atveju. Ekspertinio tyrimo metu surinktos informacijos pagrindu ir atliktų skaičiavimų išvadoje eksperto suformuluotas atsakymas į užsakovo užduotą klausimą - tai nekilnojamojo turto rinkos vertė, bet ne konkreti pirkimo-pardavimo kaina, nes ji gali būti didesnė ar mažesnė už nustatytą vertę priklausomai nuo pirkėjo ir pardavėjo motyvacijos, pardavimo sąlygų, pardavimo laiko ir kitų sandorio detalių, kurios ekspertui nežinomos. Byloje nėra pateikta jokių rodymų, patvirtinančių, kad jeigu atsakovai nebūtų pardavę ginčo žemės sklypo už 3000 EUR kainą, ieškovas būtų jį pardavęs už 6700 EUR kainą, todėl esant jau įvykusiam pardavimo sandoriui ir apeliantui nepateikus į bylą jokių objektyvių duomenų apie potencialius žemės sklypo pirkėjus už 6700 EUR kainą 2015-07-09 dienai, eksperto atliktas vertinimas teisinės reikšmės neturi, atitinkamai ir nurodyta žalos suma yra nepagrįsta. Apeliantui nepateikus įrodymų apie tai, kad jis turėjo turtinę teisę į 1/3 dalį 2,32 ha žemės sklypą, bei neįrodžius, kad 6700 EUR sumos už turto pardavimą negavo dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, laikytina, jog byloje neįrodytas ir priežastinis ryšys. Atsižvelgiant į tai, ieškovo argumentus, kad nagrinėjamojo byloje yra įrodytos visos atsakovų civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, teisėjų kolegija atmeta.
43. Pažymėtina, kad apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė jokių pagrįstų argumentų dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo, o tik išdėstė analogišką ieškinyje nurodytai savo poziciją. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, nėra pagrindas spręsti, kad šioje civilinėje byloje pirmos instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės ar procesinės teisės normas, t. y. netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ar pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
44. Kiti apelianto argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
45. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvados, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis) ir jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
46. Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, atsakovai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.).
47. Atsakovai pateikė prašymą priteisti 800,00 EUR bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-18 sprendimo parengimą, t. y. 400,00 EUR atsakovei B. Ž. ir 400,00 EUR atsakovui V. V.. Minėtoms išlaidoms pagrįsti atsakovai pateikė rašytinius įrodymus: sąskaitą už teisinę pagalbą Nr. 021-17/836, 2018 m. rugpjūčio 22 d. pinigų priėmimo kvitą LAT Nr. 851836 (mokėtoja atsakovė B. Ž.) ir 2018 m. rugpjūčio 30 d. mokėjimo nurodymą (mokėtojas atsakovas V. V.).
48. Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.).
49. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, sprendžia priteisti iš apelianto A. V. atsakovams B. Ž. ir V. V. po 400,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
50. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dydį bei apmokėjimo tvarką nustato teisingumo ministras ir finansų ministras (CPK 92 str.). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K- 355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (nauja redakcija nuo 2015-01-01 Nr. 2014-12793), minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 EUR. Nagrinėjamu atveju procesinių dokumentų įteikimo išlaidos neviršija 3,00 EUR, todėl valstybės naudai iš šalių nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovo apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei B. Ž. iš ieškovo A. V. 400,00 EUR (keturis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti atsakovui V. V. iš ieškovo A. V. 400,00 EUR (keturis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.