- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-07-04
- Bylos Nr.
- 2-3332-614/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00904-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Ieškovas
- A. J.
- Atsakovas
- BAB bankui „Snoras“
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Kategorijos
- 2.2.2.3.2.7Bankai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, nedalyvaujant ieškovui A. J., atsakovui BAB bankui „Snoras“ ir trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis ieškovo su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytas: 2011-03-18 indėlio obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110318Z990007, 2011-05-06 indėlio obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110506Z990005 ir 2011-10-04 indėlio obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111004Z990003; taikyti restituciją, pripažįstant 26994,49 Lt sumą ieškovo indėlio lėšomis jo mokėjimo sąskaitoje BAB banke „Snoras“ ir taikyti draudiminę apsaugą. Nurodė, kad AB banke „Snoras“ jis laikė terminuotuosius indėlius, suėjus terminui sutartis pratęsdavo. 2011 m. jis atvyko į banką prasitęsti sutarčių, kelias pratęsė, o vietoje trijų sutarčių pratęsimo banko darbuotoja įkalbėjo įsigyti obligacijas, už jas gaunant didesnes palūkanas. Banko darbuotoja užtikrino, kad investavus į obligacijas, pinigai bus saugūs, o tokio tipo sutarčių sudaroma labai daug. Ieškovas pasitikėjo banko darbuotoja, todėl pasirašė standartinius banko dokumentus. Ieškovas teigė, kad sutarčių sudarymas truko neilgai (20 min.), o jis buvo įsitikinęs, kad sudaro terminuotajam indėliui analogiškus sandorius. Po banko bankroto paskelbimo, kreipusis į banką, ieškovui buvo paaiškinta, kad investuotų pinigų jis neatgaus, nes lėšos nebuvo draustos indėlių ir investicijų draudimu. Ieškovas nurodė atgavęs pinigus, laikytus banke kaip terminuotuosius indėlius, tačiau jaučiasi apgautas, kad negali atgauti pinigų investuotų į obligacijas. Ieškovas mano, kad buvo suklaidintas, o banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Bankas suklaidino ieškovą, paskatindamas pirkti obligacijas, o nepasirašant paprastą terminuotojo indėlio sutartį. Sutartyje numatyta, kad banko įsipareigojimai yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o neprofesionaliam klientui taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis. Ieškovas teigė, kad nebūtų sudaręs obligacijų įsigijimo sutarties, jeigu bankas būtų atskleidęs visą reikiamą ir teisingą informaciją. Ieškovas buvo vyresnio amžiaus, neturėjo jokio specialaus finansinio ar teisinio išsilavinimo, todėl pasitikėjo banko darbuotoja. Tačiau bankas nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir veikė nesąžiningai, nesuteikdamas informacijos klientui. Ieškovas tikino, kad apie obligacijas nebuvo girdėjęs, todėl pats nebūtų prašęs sudaryti obligacijų įsigijimo sandorius. Kadangi buvo paaiškinta, kad toks investavimas saugus, ieškovas sudarė sutartį. Lietuvos Respublikos Centrinis bankas netinkamai vykdė atsakovo finansinės veiklos ir investavimo priežiūrą. Jei Lietuvos bankas būtų visuomenei pateikęs išsamią informaciją apie šias obligacijas, ieškovas dar būtų spėjęs nutraukti indėlio sertifikato bei obligacijų sutartis ir atsiimti savo pinigus. Šiuo atveju, ginčijamose sutartyse nėra parašyta, kad paėmus pinigus, indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą bus taikomas. Vadovaujantis įstatymu, bankas privalėjo lietuvių kalba, lengvai ir suprantamai informuoti apie atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami. Kadangi sutartyse su banku tokių nuostatų nėra, darytina išvada, kad bankas sudarė klientams prielaidas manyti, kad jo įsipareigojimai yra apdrausti indėlių draudimu. Ieškovas pažymėjo, kad sutartis buvo sudaryta labai grietai, darbuotoja nesidomėjo klientu. Nors obligacijų sutartyje yra nurodyta, kad ieškovas susipažino su obligacijų prospektu ir galutinėmis sąlygomis, kad sutinka su jomis, tačiau jis neturėjo laiko susipažinti su dokumentais ir nėra jų gavęs. Sudarant investavimo sutartis su banku buvo tikėtasi padėti pinigus kaip terminuotą indėlį, saugiai juos laikyti oficialiai, legaliai veikiančiame banke, kurio veikla yra griežtai reglamentuota, prižiūrima valstybės institucijų ir, kad kaip ir kitų investuotojų pinigai yra apdrausti iki 100 000 Eur sumos. Ieškovas nurodė, kad iš esmės suklydo, todėl jo sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais. Sudaryti sandoriai turi valios trūkumų, nes buvo sudaryti atsakovui pateikus netinkamą informaciją. Šie trūkumai nulemti neteisingai suvoktų esminių sandorio aplinkybių ir netikslios valios išraiškos. Pripažinus sandorį negaliojančiu, turi būti taikoma restituciją. Taigi teismas turėtų priteisti ieškovui, jo bankui patikėtus pinigus, bei palūkanas pagal paprasto indėlio sutartį. Kadangi atsakovo bankas yra bankrutavęs, atsakovas negali būti įpareigojamas grąžinti lėšas, todėl pinigai sumokėti už indėlio obligacijas turi būti grąžinami į ieškovo sąskaitą atsakovo banke ir laikyti, kad lėšos yra banko sąskaitoje pagal banko sąskaitos sutartį. Ieškovas dėl esamos sunkios finansinės padėties prašė jį atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio mokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo dienos (b.l. 1-7).
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais, kaip sudaryti dėl suklydimo. Ieškinys pareikštas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, todėl būtent ieškovas privalo įrodyti faktines aplinkybes, pakankamas tam, kad būtų teisiškai konstatuotas ieškovo suklydimas. Ieškovas turi įrodyti, kad jis suklydo iš esmės. Ieškinio teiginiai yra deklaratyvūs, neparemti jokiais įrodymais ir neturi nieko bendro su obligacijų platinimo banke praktika. Atsakovas nesutinka, kad ieškovas ginčo sutarčių sudarymo dieną vyko į banką ketindamas pratęsti indėlių terminus, nes iš ieškovo terminuotųjų indėlių sutarčių sudarymo ir jų pratęsimų istorijos matyti, kad pirmos ginčo sutarties sudarymo metu ieškovas neturėjo banke indėlio, kurio terminas buvo suėjęs. Kaip rodo išrašas iš ieškovo mokėjimo sąskaitos Nr. LT050075800049810758, obligacijoms pagal pirmą ginčo sutartį įsigyti reikalingas lėšas ieškovas įnešė grynais pinigais. Taigi, ieškovas meluoja, kad 2011-03-18 atvyko į banką su tikslu pratęsti indėlio terminą. Ieškovui, kaip apdairiam, protingam ir rūpestingam asmeniui bei patyrusiam indėlininkui, turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijas skirtumo. Nesiaiškindamas, kodėl už neva tapačius produktus bankas siūlo skirtingas palūkanas, galimų su didesne finansinę grąžą susijusių rizikų, ieškovas pasirinko pelningesnį produktą - obligacijas. Papildomai pažymėtina, kad ieškovas nurodė, kad banko darbuotojos jam neva pasiūlė pirkti būtent obligacijas. Kitaip tariant, siūlė įsigyti produktą, kurio net pats pavadinimas nesukelia abejonių dėl skirtingos, nei terminuotasis indėlis, esmės. Kadangi ieškovas puikiai suprato sudarantis iš esmės kitą sandori, būdamas apdairiu ir atidžiu galėjo ir turėjo labiau pasidomėti apie įsigyjamas obligacijas. Ieškovas turėjo galimybę konsultuotis su atsakovo darbuotojais ir kitais specialistais, tačiau to nepadarė. Tokiu atveju, sudarytos sutartys atspindi jo valią. Ieškovas ieškinį pateikė praėjus daugiau nei trims metams nuo pirmojo ginčo sandorio sudarymo, t.y. tada, kai bankas buvo pripažintas nemokiu. Per šį laikotarpį, ieškovas turėjo pakankamai laiko išsamia susipažinti su pasirašytais ir kitais banko dokumentais, bei pareikšti bankui reikalavimą iki draudžiamojo įvykio dienos. Atkleiptinas dėmesys, kad ieškovo niekas neskubino ir nevertė sudaryti ginčo sandorius. Kryptingą ieškovo siekį investuoti į banko leidžiamus vertybinius popierius rodo aplinkybė, kad ieškovas 2011 m. sudarė 3 obligacijų sandorius. Ieškovas nurodo suklydęs dėl to, kad banko darbuotojos jo neįspėjo apie investavimo į obligacijas rizikas ir netgi teigė, kad obligacijos, kaip ir indėliai, yra apdrausti indėlių draudimu. Tokia ieškovo pozicija yra visiškai nepagrįsta vien dėl to, kad obligacijų sutartyse apskritai nėra jokių sąlygų, reglamentuojančių obligacijų (ne)draudimą. Obligacijų (ne)draudimas tapo svarbus tik paskelbus banko bankrotą. Ieškovo reikalavimų dirbtinumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad 2012-01-11 teigdamas kreditorinį reikalavimą ieškovas jį apibūdino kaip kylantį iš obligacijų. Taigi, konstatuoti ieškovo suklydimo dėl esminių sandorio faktų, egzistavusių obligacijų sutarčių sudarymo metu šioje byloje nėra faktinio pagrindo. Atsakovo nuomone, dėl sandorio turinio ir dalyko ieškovas suklysti negalėjo, nes obligacijų įsigijimo sutartis akivaizdžiai skiriasi nuo indėlio sutarties ir nėra sudėtingesnė už terminuotojo indėlio sutartį. Be to, obligacijų sutartyse ieškovas vadinamas ne indėlininku, o investuotoju. Ieškovas patvirtino, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Taip pat, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prie pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią. Prieš pasirašydamas sutartį investuotojas patvirtino, kad yra susipažinęs su prospektu, galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka. Taigi, ieškovo teiginiai, kad jam nebuvo paaiškinta iš sutarčių kylanti rizika, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. AB banko „Snoras“ 300000000 Lt ir 500000000 Lt obligacijų emisijų baziniuose prospektuose, be kitų rizikų, taip pat, nurodyta: „Atsiskaitymo rizika. Investuotojai, įsigydami pagal šį Prospektą leidžiamas Obligacijas, prisiima riziką, kad Bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais.“. Prospektai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos ir buvo viešai prieinami tinklapiuose www.snoras.lt ir www.crib.lt, kas atitinka Lietuvos Respublikos vertybinių popierių Įstatymo 8 ir 9 str. reikalavimus prospekto tvirtinimui ir paskelbimui. Pažymėtina, kad pagrindine prospekto paskelbimo forma yra elektroninė. Todėl atspausdinta jo kopija klientui įteikiama turi būti tik jei jis pats to prašo. Atsižvelgiant į išdėstytą nėra pagrindo visą įrodinėjimo naštą perkelti atsakovui bei reikalauti iš jo pateikti papildomų įrodymų, kad bankas tinkamai įgyvendino FPRĮ nustatytą informavimo pareigą. Investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visu obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Kadangi IĮIDĮ yra didelės apimties įstatymas, nustatantis nemažai apribojimų tiek pripažįstant indėlininkų teisę į draudimo išmoką, tiek ir ją išmokant, taip pat, bet kada gali būti pakeistas IĮIDĮ turinys, blanketinės sąlygos naudojimas aptarnavimo sutartyje yra logiškas ir pagrįstas. Ši sąlyga negali būti aiškinama nesistemiškai, išimant ją iš aptarnavimo sutarties konteksto, atskiriant ją nuo IĮIDĮ nuostatų ir taip pat negali būti vertinama kaip banko teiginys, kad absoliučiai visi jo įsipareigojimai neprofesionaliam investuotojui (nepriklausomai nuo jų dydžio bei pobūdžio) yra apdrausti valstybės, nes yra visiškai akivaizdu, kad bet koks draudimas turi tam tikras taikymo sąlygas, ribas ir draudimo išmokos mokėjimo apribojimus. AB banko „Snoras“ bankroto atveju nuostolius patyrė absoliučiai visi jo indėlininkai ir investuotojai, tačiau vieniems šie nuostoliai (pilnai ar iš dalies) buvo kompensuoti, o kitiems - ne. Taigi, nuostolių atsiradimas nepriklauso nuo indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos egzistavimo, šios sistemos veikimo sąlygų ir tvarkos. Tai reiškia, kad ieškovas turi įrodyti savo suklydimą dėl atsiskaitymo rizikos, t.y. kad bankas dėl bankroto ar kitų priežasčių gali neatsiskaityti su ieškovu pagal obligacijų sutartis. Ieškovas teigia, kad banko darbuotojos neva neišaiškino ieškovui investavimo į obligacijas rizikų, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Akivaizdu, kad banko darbuotojos dėl banke vestų mokymų bei turimos kvalifikacijos negalėjo netinkamai aptarnauti ieškovo, obligacijų sutarčių sudarymo metu ir neatskleisti ieškovui su investavimu į obligacijas susijusios rizikos arba klaidinamai informuoti ieškovą apie obligacijoms taikomą indėlių draudimą. Atsakovas pažymi, kad sudarydamas aptarnavimo sutartį ieškovas atsisakė pateikti bankui informaciją, kuri leistų jam vadovaujantis FPRĮ 22 str. 7 ir 8 d. įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovui. Obligacijų sutarčių sudarymo metu ieškovui buvo 82 metai, tačiau jis nėra pateikęs kokių nors duomenų, patvirtinančių jo fizinių, protinių ar kitų galių sumažėjimą, kuris galėjo turėti įtakos sugebėjimui įvertinti sudaromų sandorių esmę, jų pasekmes bei kitą su sandoriais susijusią informaciją. Pagal nurodytas savybes bei vertinant tai, kad ieškovas buvo sudaręs ne vieną terminuotojo indėlio sutartį, įskaitant jų pratęsimus, ieškovas negali būti laikomas mažesnių nei vidutinių sugebėjimų banko klientu, kuriam būtų sunku suprasti ir įvertinti trumpo ir sudėtingo dokumento, kuriuo laikytina kiekviena iš ginčijamų sutarčių, turinį (b.l. 22-36).
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime ir rašytiniuose paaiškinimuose su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė iš esmės tapačius atsakovo atsiliepime išdėstytiems argumentams motyvus. Sprendžiant ginčą dėl asmens suklydimo tai, kad asmuo klydo dėl sandorio perspektyvų, nereiškia, kad jis suklydo sandorio sudarymo metu dėl esminių sąlygų. Priešingas suklydimo aiškinimas reikštų, kad bet kokios įmonės bankroto nesitikėję kontrahentai gali ginčyti su įmone sudarytus sandorius, kaip sudarytus iš esmės suklydus dėl kitos sandorio šalies veiklos tęstinumo ir sandorio perspektyvų. Tai, kad banko išleidžiamos obligacijos nėra draudimo objektas, yra expressis verbis įtvirtinta teisės akte - IĮIDĮ, kurio nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovo valios trūkumą sudarant ginčo sutartis. Banko platintos obligacijos yra perleidžiamieji vertybiniai popieriai, kurie negali būti laikomi indėlių draudimo objektu. Konkrečiu atveju, įvertinus tai, kad ieškovo menamas suklydimas yra susijęs su įstatymo nežinojimu, akivaizdu, kad tariamas suklydimas buvo sąlygotas paties ieškovo didelio neatsargumo ar nerūpestingumo. Ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad iki ginčo sutarčių sudarymo teiravosi ar derėjosi su banko darbuotojais tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Be to, obligacijoms netaikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ yra nepakankama priežastis ieškovo suklydimui konstatuoti, nes IĮIDĮ realiai numato garantijas ne tik indėlininkams, bet ir investuotojams. Indėlių direktyva ir Investuotojų direktyva numato skirtingas garantijas indėlininkams ir investuotojams, jų taikomos garantijos negali būti tapatinamos. Tai, kad indėlių draudimas banko indėlio obligacijoms netaikomas, nereiškia, kad banko obligacijų pirkėjų, kaip investuotojų, interesai nėra užtikrinti IĮIDĮ normomis, įgyvendinančiomis Investuotojų direktyvą. Tuo atveju, jeigu bankas ieškovui priklausančias obligacijas būtų perdavęs kitiems asmenims be ieškovo valios, galėtų būti taikoma draudimo sistema, kuri atlygintų ieškovui dėl prarastų vertybinių popierių patirtą žalą. IĮIDĮ numato garantijas ieškovui kaip investuotojui teisę reikalauti atitinkamos kompensacijos esant IĮIDĮ įtvirtintoms sąlygoms. Vadinasi, ieškovo „suklydimas“ neegzistuoja. Jo įsigytos finansinės priemonės yra draudimo objektas pagal IĮIDĮ, tačiau įsipareigojimų investuotojams draudimo taikymo sąlygos skiriasi nuo indėlių draudimo. Kadangi sutartims taikoma draudimo apsauga, bankas negali būti laikomas suklaidinusiu ieškovą dėl to, sutartys yra apdraustos. Kliento patvirtinimų ir pasirinkimų 3 p. sąlygoje nėra numatyta, kad už banko sąskaitoje laikytus pinigus įgytos obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu. Nurodyta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties sąlyga, skirtingai nei nurodo ieškovas, nėra klaidinanti ir nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo valios trūkumo sudarant ginčo sutartį. Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra nurodyta, kad „obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo ar bankroto riziką, dėl ko obligacijos gali būti ne išperkamos“. Pirmiau nurodytas apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas buvo talpinamas ne tik atsakovo vidiniame puslapyje (intranete), bet ir interneto svetainėje, iš kurios šį dokumentą galėjo parsisiųsti ne tik banko darbuotojai, tačiau ir bet kuris asmuo. Ieškovo niekas nevertė skubėti pasirašyti sutartis, jis turėjo neribotą galimybę susipažinti su sąlygomis iki jų pasirašymo bei (esant abejonių dėl sutarčių sąlygų) turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų, kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas pagal IĮIDĮ, po sutarčių sudarymo. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas / netaikymas obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris lėmė ieškovo valią sudaryti sutartis. FPRĮ 22 str. 4 d. 2 p. įtvirtintoje normoje įstatymų leidėjas nenumatė pareigos finansų makleriui klientą konsultuoti ir įspėti apie finansų priemonės atžvilgiu taikomas ar netaikomas garantijas, numatytas IĮIDĮ. Dėl šios priežasties bankas negali būti laikomas pažeidusiu FPRĮ 22 str. numatytas pareigas. Juo labiau, kad neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka“ - yra išsamiai ir aiškiai nurodoma visa IĮIDĮ 13 str. numatyta informacija apie įsipareigojimų investuotojui taikomus apribojimus, draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką bei sąlygas. Įvertinus taisyklių reglamentuojančių informacijos apie finansų maklerį ir jo teikiamas paslaugas pateikimą klientams 30.7 p. normos turinį, akivaizdu, kad veiksmų, kurių finansų maklerio įmonė ėmėsi siekdama užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santraukos pateikimas yra taikomas būtent ne atskiroms finansinėms priemonėms, o makleriams, kurie saugo klientų finansines priemones ir pinigines lėšas. Tokiu būdu aprašymo santraukos, kurioje santraukos forma pateikiamas indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos aprašymas, pateikimas klientams ar potencialiems klientams yra siejamas su finansų maklerio pareiga, numatyta IĮIDĮ 13 str. 1 d. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir banko, priede „Veiksmų, kurių Bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka“ yra išsamiai ir aiškiai nurodoma visa IĮIDĮ 13 str. numatyta informacija, t. y. išsamiai ir nuosekliai atskleista informacija apie draudimo objektą, sumą, draudimo išimtis, draudimo įmonę, taip pat informacija apie draudimo išmokos mokėjimo sąlygas. Ieškovas, gavęs pirmiau nurodytą dokumentą ir su juo susipažinęs iki ginčo sutarčių sudarymo, negalėjo nesuprasti, kad banko įsipareigojimų ieškovui atžvilgiu yra taikomas ne indėlių draudimas, o įsipareigojimų investuotojams draudimas. Atsakovo atsakingi darbuotojai privalėjo kelti savo kvalifikaciją, tuo pačiu ir išklausyti mokymus apie atsakovo finansines priemones, kurias jie ketino siūlyti atsakovo klientams. Darbuotojų mokymo medžiagoje buvo aiškiai išdėstyta, jog obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu. Atsižvelgiant į tai, atsakovo veiksmuose nėra tyčios elemento. Kitą vertus, nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatavimui, kad atsakovo darbuotojai klaidino ieškovą. Ieškovo prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms. Ieškovo lėšų grąžinimas į banko sąskaitą reikštų ne tik piniginių lėšų statuso pakeitimą, bet ir sutartinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo modifikavimą. Toks restitucijos būdas pažeistų ne tik Indėlių ir investicijų draudimo, bet ir visų banko kreditorių interesus. Teismui priėmus sprendimą taikyti restituciją ieškovo reikalaujamu būdu, atsakovo padėtis iš esmės nepakistų. Tuo tarpu Indėlių ir investicijų draudimo, kuris nedalyvavo sudarant sutartis ir neprisiėmė su šių sutarčių sudarymu susijusios rizikos, padėtis akivaizdžiai pablogėtų, kadangi būtų sukurta nauja prievolė (b.l. 107-122, 163).
Šalies argumentai
Ieškovas į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (b.l. 168).
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas „Snoras“ teismo posėdyje nedalyvavo. Pateiktame teismui prašyme nurodė, kad palaiko savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją ir prašė nagrinėti bylą atsakovui neesant (b.l. 163).
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ į teismo posėdį neatvyko. Rašytiniuose paaiškinimuose prašė ieškinį atmesti ir nagrinėti bylą trečiajam asmeniui nedalyvaujant (b.l. 158-160).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovas A. J. pradedant 2011 m. AB banke „Snoras“ buvo sudaręs 33 terminuotųjų indėlių ir jų pratęsimo sandorius (b.l.37-42). Jis su atsakovo banku 2005 m. pasirašė ir banko sąskaitos sutartį (b.l. 60-61). 2011-03-18 ieškovas ir bankas sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr.Z9922809, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitas, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 51-55). 2011-03-18 jis atsakovo banke sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110318Z990007, pagal kurią įsigijo 60 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, išpirkimo data – 2012-03-22 (b.l.8). 2011-05-06 ieškovas sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110506Z990005, pagal kurią įsigijo 100 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, išpirkimo data – 2012-06-01 (b.l.9). 2011-10-04 ieškovas pasirašė dar vieną obligacijų įsigijimo sutartį Nr. FO20111004Z990003, pagal kurią įsigijo 110 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma, išpirkimo data – 2012-11-05 (b.l. 10). Ieškovas atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, patvirtindamas, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 55). Byloje yra duomenys, kad ieškovas 1999-2001 m. AB FMĮ „Finasta“ įsigijo 1411 vnt. paprastųjų vardinių AB „Pieno žvaigždės“ akcijų ir laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2011 m. AB Ūkio banke įsigijo 483 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijas (b.l. 142-148). Pažymėtina, kad trys su AB Ūkio banku 2008-2011 m. laikotarpiu sudaryti obligacijų sandoriai ir viena su AB banku „Snoras“ sudaryta terminuotojo indėlio sutartis buvo pasirašyti jau po to, kai ieškovas AB banke „Snoras“ sudarė antrąją obligacijų įsigijimo sutartį. BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas (b.l.56-57).
CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.
Obligacijų sutartyje (1.22 punktas) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“ (b.l. 8-10).
Kaip jau minėta, ieškovas sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Šioje sutartyje ieškovas savo parašu patvirtino, kad jis gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Ieškovo pasirašytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte nurodyta, kad: „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VI „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išnagrinėjusi klausimą dėl IĮIDĮ taikymo asmenims, įsigijusiems atsakovo indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011-11-24 nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją.
Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis. Nurodė, kad galvojo, kad sudaro terminuotojo indėlio sutartis. Nurodė, kad banko darbuotoja užtikrino, kad tai Saugus investavimo būdas, analogiškas indėliui tik gaunamos didesnės palūkanos. Ieškovo tikslas buvo saugiai investuoti pinigus, jis pasitikėjo banku.
Sprendžiant dėl suklydimo, vertinama, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus (CK 1.90 straipsnis, žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir joje nurodytą teismo praktiką): suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti; kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.
Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai (ar jis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Be to, paminėtoje byloje kasacinis teismas akcentavo, kad asmens tikėjimasis, jog sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.
Kaip jau nurodyta, ieškovas pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį pagal banko parengtas standartines sąlygas, jis savo parašais patvirtino, kad gavo programos prospektą ir emisijos galutines sąlygas, kuriose reglamentuoti su obligacijomis susiję klausimai, bei kitus dokumentus, įskaitant aprašymą ir įgijo ginčo obligacijas. Kasacinis teismas pripažino, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28-186/2016). Tokį vertinimą kasacinis teismas motyvavo nurodytų dokumentų apimties dydžiu ir turinio specifika. Be to, teismas sprendė, kad aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Ieškovas ieškinyje akcentavo ir klaidinančia įvardijo neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje (sutarties dalis „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“) įtvirtintą sąlygą: „Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Kasacinis teismas 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, jog, viena vertus, konstatavus, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nesant jos taikymo sąlygos, t. y. kai neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, nėra priežasties pripažinti, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime yra neteisingos. Kita vertus, kasacinio teismo vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė: „Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.
Analizuojamu atveju, byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovui esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę (obligacijas) buvo suteikta (ginčijamoje sutartyje ir jos prieduose), ieškovas šios aplinkybės, teismo vertinimu, nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai).
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sutartyse esančio atsakovo kliento patvirtinimo, jog šis yra susipažinęs su įsigyjamų finansinių priemonių sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sąlygos atitinka jo valią, taip pat neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ esančio atsakovo kliento patvirtinimo, kad jis gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, neigimas reiškią nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą atsakovui.
Teismas atkreipia dėmesį, kad šalių laisva valia sudaryta sutartis – obligacijų sutartis – turi įstatymo galią. Šalys yra laisvos nustatyti sutartyse tarpusavio teises ir pareigas. Kaip matyti iš bylos dokumentų, ieškovas nuo 2001-12-28 buvo sudaręs banke 33 terminuotojo indėlio sutartis ar jų pratęsimus (b.l. 37-42). Obligacijų sutartį sudaro vienas lapas, todėl šios sutarties perskaitymui nereikia skirti daug laiko. Be to, sandorio sudarymas nereikalauja greito apsisprendimo, o asmuo ketinantis sudaryti kitokio pobūdžio sutartį su banku (bei ankstesnė terminuotojo indėlio sutartis), visada gali gauti duomenis ir su jais susipažinti iš anksto, pasidomėti konkrečiomis keliamomis sutarties sąlygomis. Teismo vertinimu, argumentas, kad ieškovas norėjo sudaryti terminuoto indėlio sutartį BAB banke „Snoras“, tačiau be jo valios vietoj terminuotojo indėlio sutarties tris kartus buvo sudarytos obligacijų pasirašymo sutartys, neįtikina teismo. Turėdamas investavimo patirties sudarant obligacijų įsigijo sandorius ir terminuoųjų indėlių sandorius, ieškovas turėjo suvokti rašytinės sutarties sąlygų paskirtį ir reikšmę sutarties šalių teisėms ar prievolėms. Ieškinio argumentai niekaip nepaneigia ieškovo galimybės susipažinti su siūlomo sudaryti sandorio turiniu ir esme. Net neturint ar neskiriant laiko, pilnai perskaityti sutarties tekstą, nereikėjo didelių laiko sąnaudų ir vien vizualiai iš sutarties teksto buvo galima pamatyti, kad jame nurodoma, jog sutarties šalis yra „Investuotojas“ joje nurodyti „Investuotojo įsipareigojimai“ ir/ar „Emitento“ įsipareigojimai, ieškovas sutarties tekste nevadinamas indėlininku.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, vidutiniam vartotojui yra pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovas turėjo suprasti, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui. Pats ieškovas prieš sudarydamas ginčo sutartis, atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, tarp kurios ir informaciją apie savo investavimo patirtį (kliento aptarnavimo sutartyje paryškintu šriftu įrašytas įspėjimas apie tai, kokios pasekmės kils, jeigu klientas pateiks apie save nepakankamai informacijos, t.y. bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo klientui); ieškovas turėjo galimybę detaliau susipažinti su dokumentais, pasikonsultuoti su specialistais, nebuvo verčiamas skubėti. Svarbu ir tai, kad ieškovas sudarė tris obligacijų pasirašymo sandorius, t.y. sutartis sudarė skirtingu laiku, todėl turėjo laiko susipažinti su sutarties sąlygomis, apgalvoti padarinius.
Ieškovas nurodė, kad pasitikėjo banku, tačiau jam buvo nurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kaip ir terminuotieji indėliai. Tačiau ieškovas, turėdamas investavimo patirties, galėjo ir turėjo suprasti tiek tokių sutarčių skirtumą, tiek tai, kad sutartyje yra blanketinės teisės normos, dėl draudimo sąlygų ir atvejų nukreipiančios į nurodytą teisės aktą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašioje byloje sprendė, kad net neturint specialaus išsilavinimo ir/ar patirties investavimo srityje, galima suvokti, kad obligacijos įsigijimas yra investicija (investavimas). Taigi, nors teismas pripažįsta, kad draudžiamumo aspektas ieškovui sutartyje iš tiesų nebuvo atskleistas nepakankamai aiškiai, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią ieškovo apsisprendimui įtaką turėjo informacija apie obligacijų pasirašymo sutarčiai taikomą draudiminę apsaugą, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sutartį ar jos nesudaryti.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovui obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčijamus sandorius ar jų nesudaryti, nes kaip nurodo pats ieškovas jis nesitikėjo, kad bankas bankrutuos. Ieškovas sandorius ginčijo tik gerokai po bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Kitą vertus, byloje nėra įrodymų, kad banko darbuotojai būtų įsiūlę ieškovui obligacijas ar suteikę klaidingą informaciją apie šių obligacijų draudimo riziką. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nors ir detaliai visų sutarties sąlygų neaptarus, ieškovas buvo suklaidintas dėl esminių sutarties sąlygų ir/ar apgautas. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovo reikalavimai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo pareikšti ne per protingą terminą (kada jis tariamai sužinojo apie draudiminės apsaugos nebuvimą), o tik atsakovui iškėlus bankroto bylą, bankroto proceso metu, patvirtinus ieškovo kreditorinius (finansinius) reikalavimus bankroto byloje (2014-04-18). Teismas neturi pagrindo manyti, jog ieškovas, suvokdama tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokio sandorio nebūtų sudaręs.
Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas anksčiau buvo sudaręs ne vieną terminuotojo indėlio sandorį atsakovo banke, taip pat, ne vieną obligacijų įsigijimo sandorį AB Ūkio banke. Kadangi ieškovas sudaręs ne vieną panašų sandorį, neįsigilino į pasirašomų dokumentų sąlygas ir egzistuojančias rizikas, manytina, kad sudarant ginčo sutartis jam aktualesnės buvo didesnės palūkanos, o ne konkretūs draudimo aspektai. Pažymėtina ir tai, kad nuo pirmos ginčo obligacijų sutarties pasirašymo momento iki trečios ginčo sutarties pasirašymo praėjo apie pusę metų, todėl ieškovas tikrai galėjo ir turėjo suprasti kokią sutartį jis vėl sudaro.
Taigi, įvertinus ieškovo asmenines savybes (amžių, gyvenimiška patirtį), išsilavinimą, veiklos pobūdį ir kitas savybes, ieškovas mažų mažiausiai vertintinas kaip vidutinis vartotojas ir pagal savo suvokimo standartą turėjo suprasti kokias sutartis sudaro. Net pripažinus, kad ieškovas galėjo suklysti dėl obligacijų draudžiamumo aspekto, nėra duomenų teigti, kad tai ir įvyko ar kad tą lėmė atsakovo (banko) neteisėti veiksmai. Manytina, kad pagrindinė priežastis - ieškovo neatidumas ir nesuvokimas, kad bankas gali bankrutuoti.
Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovas (bankas ir (ar) jo darbuotoja) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovo apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino, jog ginčo obligacijoms taikoma indėlio draudiminė apsauga. Ieškovas neįrodė ir sandorio apsimestinumo sąlygų (CPK 178 str.).
Asmuo, pasirašydamas finansinių priemonių įsigijimo sutartis neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, laikytinas nepakankamai atidžiu ir rūpestingu, todėl turi prisiimti kilusias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1333/2013; 2013-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1012/2013; 2013-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1713/2013).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovas buvo suklaidintas dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovo apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, nėra pagrindo ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str. ar pripažinti terminuotojo indėlio sutartimis. Ieškovas, sudarydamas ginčo sandorius, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jų sukeliamas pasekmes ir riziką. Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).
Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Atsakovas ir trečiasis asmuo duomenų apie patirtas išlaidas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,
nusprendė:
Ieškovo A. J. ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.