Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. (E. M.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu 14 metų, pirmus 5 metus bausmę atliekant kalėjime, likusius – pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteistas E. G. (E. G.) pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su E. G., būdami apsvaigę nuo alkoholio, laikotarpiu nuo 2014-03-13 21.00 val. iki 2014-03-15 12.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, tyčia, bendrais veiksmais, siekdami nužudyti itin žiauriai, sudavė A. S. peiliu, plaktuku, kaltu, rankomis ir kojomis ne mažiau 37 smūgių į galvą, kaklą, krūtinės sritį, rankas, kojas, padarydami nukentėjusiajam poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, dešiniame smilkinyje, dešiniame skruoste, abiejuose žanduose, kaktoje, kairiame žaste, dešinėje plaštakoje, kairėje alkūnėje, odos nubrozdinimus veide, smakre, kakle, kairiame petyje, krūtinėje, kairėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, kairėje plaštakoje, kojose, muštines žaizdas kaktoje abipus, durtinę-pjautinę žaizdą kaklo kairėje, kraujosruvas minkštuosiuose galvos audiniuose, apatinio žandikaulio kampų srityse, įspaustinį kaktikaulio lūžį, bei mirtį sukėlusį krūtinės ląstos sumušimą ir kiauryminį durtinį pjautinį sužalojimą, pasireiškusį odos nubrozdinimais krūtinėje, krūtinkaulio lūžiu, dešiniųjų II-IX, XI šonkaulių lūžiais su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuose audiniuose, kairiųjų II-VII šonkaulių lūžiais, durtinėmis pjautinėmis žaizdomis krūtinės kairėje, kraujosruva širdiplėvėje, kas komplikavosi kraujavimu į krūtinplėvės ertmę, ūmiu kvėpavimo veiklos nepakankamumu, ko pasėkoje nuo visumos sužalojimų, patirdamas ypatingas kančias, nukentėjusysis mirė, taip tyčia itin žiauriai nužudė A. S.. Po ko, tęsdami savo nusikalstamą veiką, siekdami paslėpti A. S. lavoną, suvyniojo jį į audeklą bei nunešė prie Neries upės, Vilniuje, kur ir paliko.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas nuteistasis E. M., skųsdamas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, prašo jį išteisinti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neigia padaręs nusikalstamą veiką ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu kito nuteistojo šioje byloje E. G. parodymų vertinimu.

Nuteistasis E. M. be pagrindo reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kuriuo remiantis jis pripažintas kaltu už A. S. nužudymą. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014; 2K-242/2014).

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, nuosekliai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti išvadas.

Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos ir pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apeliantas nuteistasis E. M. savo kaltės dėl A. S. nužudymo nepripažino, tačiau pripažino faktines bylos aplinkybes: jo kartu su E. G. ir A. S. girtavimą savo namuose, E. G. vartotą fizinį smurtą A. S. atžvilgiu ir jo nužudymą, tačiau teigė, jog smurtą naudojo ir A. S. nužudė vienas E. G., jis padėjęs tik paslėpti nužudytojo kūną.

Teisėjų kolegijos vertinimu, E. M. pagrįstai pripažintas kaltu dėl A. S. nužudymo. Nuosprendyje jo kaltė yra grindžiama kito nuteistojo E. G. parodymais ir nuoširdžiu prisipažinimu, E. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, akistatos tarp E. G. ir E. M. protokolu, iš dalies liudytojos S. B. parodymais, specialisto išvadomis, teismo medicinos ekspertų paaiškinimais. Kaip minėta, E. M. ir E. G. buvo vieninteliai asmenys dalyvavę įvykyje. Ikiteisminio tyrimo metu E. G. pripažinęs kaltę dėl A. S. nužudymo ir parodęs, kad tai padarė kartu su E. M., teisiamojo posėdžio metu ėmė teigti, jog A. S. jis nužudęs vienas ir E. M. nužudyme nedalyvavęs. Esant tokiai situacijai, teismas itin kruopščiai tyrė ir analizavo E. G. duotus parodymus ir pripažino, jog ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra patikimi ir teisingi, atspindintys faktines bylos aplinkybes.

Iš bylos medžiagos matyti, kad E. G. nuo pat jo sulaikymo dienos tvirtino, jog A. S. nužudė jis kartu su E. M.. Savo ranka 2014-03-16 ir 2014-03-17 surašytuose prisipažinimuose (b.l.160-162,t.1), 2014-03-16 apklausiant įtariamuoju (b. l. 168-171, t.1), paaiškinimuose 2014-03-16 apžiūrint jį pas teismo medicinos ekspertą (b.l.44, t.2), 2014-03-18 teismo posėdyje, sprendžiant kardomosios priemonės - suėmimo paskyrimo E. G. klausimą (b. l. 4-25, t. 2), 2014-03-21 parodymų patikrinimo vietoje metu (b.l.1-20, t.2), 2014-03-22 akistatos su E. M. metu (b. l. 179-182, t.1), 2014-08-22 ir 2014-09-22 įtariamojo papildomos apklausos metu (b.l.172-173, 178, t.1) E. G. nuosekliai tvirtino, jog įvykio dieną E. M. namuose girtavimo metu dėl cigarečių (tabako) kilus konfliktui su A. S., jis kartu su E. M. ėmė A. S. mušti ir jį nužudė. E. G., pripažino, jog jis pirmas pradėjo smurtauti ir pripažinęs savo atliktus smurtinius veiksmus - A. S. į įvairias kūno vietas mušimą rankomis, kojomis, kūju, plaktuku, nurodė, kad E. M. taip pat vartojo fizinį smurtą ir A. S. į įvairias kūno vietas mušė rankomis, plaktuku, kūju, smūgiavo peiliu, vėliau, įsitikinę, kad A.S. negyvas, abu jo kūną išnešė ir paliko prie Neries upės. Apklausų metu E. G. nuosekliai pasakojo savo ir E. M. suduotų A. S. smūgių seką, kuri atitiko specialisto išvadoje Nr. M 372/14 (10) nurodytus A. S. padarytus sužalojimus, jų lokalizaciją ir padarymo mechanizmą.

Pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu iš dalies keisdamas ikiteisminio tyrimo metu savo duotus parodymus, E. G. nurodė, jog A. S. nužudyme E. M. nedalyvavo ir savo parodymų keitimą motyvavo tuo, neva apkalbėti E. M. jam nurodė į areštinę atėjęs policijos pareigūnas J. V.. Tokius jo parodymus teismas tikrino apklausdamas pareigūnus, atlikusius su E. G. procesinius veiksmus bei dalyvavusius ikiteisminiame tyrime. Jų apklausų teisme metu, E. G. tvirtino, jog būtent J. V. vertė jį apkalbėti E. M. dalyvavus nužudyme. Tokius jo parodymus liudytojas J. V. paneigė. Be to, iš teismui pateiktų VPK Viešosios tvarkos valdybos areštinės ir konvojaus duomenų (b.l.48, t.4) nustačius, kad šis pareigūnas lankėsi areštinėje pas E. G. 2014-03-18, t.y. po E. G. 2014-03-16 ir 2014-03-17 nuoširdaus prisipažinimo bei 2014-03-16 jo apklausos įtariamuoju, kurių metu jis tvirtino, jog A. S. nužudyme dalyvavo ir E. M., teismas pripažino, kad E. G. iš dalies keičia parodymus pasirinkdamas tokią gynybinę poziciją, ir juos pagrįstai atmetė. Beje, pažymėtina, kad E. G. teisme duoti parodymai apie tai, kad E. M. nedalyvavo nužudant A. S., buvo nenuoseklūs. Teismo posėdyje peržiūrėjus jo parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašą, jis patvirtino, jog šio veiksmo metu parodymus davė laisva valia, jokios įtakos jam niekas nedarė, sakė tiesą ir atsakydamas į klausimus vartodavo daugiskaitą teigdamas "mes mušėm", vėliau posėdžio metu vėl kartodavo, kad E. M. A. S. nemušė (b.l. 2, t.5), teismui parodė, kad A. S. kūną jis vienas ištempė iš buto, E. M. nepadėjo, tačiau kai E. M. pripažino, jog kartu su E. G. A. S. kūną nunešė prie upės, E. G. ėmė teigti, jog neprisimena ar E. M. tempiant kūną buvo šalia.

E. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad A. S. nužudyme dalyvavo ir E. M., iš dalies patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas J. P., kuris parodė, kad policijos komisariate 2014-03-16 apžiūrėjo sulaikytuosius E. G. ir E. M.. E. G. pasakojo apie nužudymo aplinkybes, aiškino, kad E. M. A. S. prie krūtinės pridėjęs peilį su ranka per jį trenkdavo, jam (ekspertui) toks sužalojimo būdas buvo negirdėtas, vėliau tiriant mirusiojo kūną, rasti sužalojimai atitiko E. G. pasakojimą. Teisiamojo posėdžio metu pagarsinti liudytojos S.B. parodymai taip pat iš dalies tvirtina E. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad A. S. buvo nužudytas smurtaujant abiems - E. G. ir E. M.. Ji parodė, kad tamsiu paros metu buvo atėjusi aplankyti E. M., pas jį rado E. G., visi girtavo, po butą ji nevaikščiojo ir tik kitą dieną 2014-03-15 kitame kambaryje pamatė ant grindų gulinčio vyro kojas, E. M. pasakė, kad tai lavonas, kad jie susimušė, būdama virtuvėje girdėjo tempimo garsus, žiūrėti ką daro vyrai, bijojo, be to, bijojo ir E. M., kuris yra anksčiau ją ne kartą sumušęs. Vėliau ji klausė, dėl ko buvo mušamas A. S., į tai E. M. tik atsakė, kad jie sumušė A. S., kažkuris iš jų pasakė, kad paskutinį smūgį su dideliu kūju sudavė E. M. (b.l.145-147, t.1).

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, E. G. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad A. S. nužudyme dalyvavo ir E. M., yra patvirtinti ir kitais įrodymų šaltiniais, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai juos laikė patikimais. Vertinant E. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, patikimumą reikšminga ir aplinkybė, kad E. G., duodamas parodymus apie E. M. dalyvavimą nužudyme, niekada nesiekė apkaltinti tik jį vieną, ir visada nuosekliai davė parodymus apie savo nusikalstamus veiksmus, pripažino kaltę dėl A. S. mirties. Pirmos instancijos teismas E.G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ištyrė teisiamajame posėdyje ir vertindamas juos byloje esančių įrodymų visete, padarė išvadas laikydamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos teismų praktikos (kasacinės nutartys Nr.2K-615/2010, 2K-113/2011) ir pagrįstai jais rėmėsi pripažindamas E. M. kaltę dėl A. S. nužudymo.

Nors apeliantas nuteistasis E. M. skunde nurodo, kad nužudyti A. S. jis jokio tikslo ir motyvo neturėjo, tačiau pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad E. G. ir E. M. A. S. nužudė veikdami tiesiogine tyčia. Abu jie veikė bendrininkų grupe, būdami bendravykdytojais. Nužudymo aplinkybės - nusikalstamo veiksmo intensyvumas (nukentėjusysis buvo mušamas ilgą laiko tarpą, su pertraukomis), būdas (buvo mušama į įvairias kūno vietas - galvą, kaklą, krūtinės sritį, rankas, kojas), sužalojimų kiekis (suduota ne mažiau 37 smūgių), panaudoti įrankiai (peilis, plaktukas, kaltas, mušama ir rankomis bei kojomis), abiejų kaltininkų elgesys prieš, veikos padarymo metu ir po to, teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, jog A. S. buvo nužudytas kaltininkams veikiant tiesiogine tyčia ir itin žiauriai, todėl tiek E. G., tiek E. M. nusikalstami veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Už šią nusikalstamą veiką E. M. paskirta bausmė - laisvės atėmimas 14 metų. Ji paskirta nepažeidžiant BK 41 straipsnio reikalavimų ir BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (11 straipsnio 6 dalis), nustatytos dvi sunkinančios atsakomybę aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai), nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Paskirtoji laisvės atėmimo bausmė atitinka padaryto nusikaltimo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, ir tokia bausmė nėra aiškiai per griežta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. M. (E. M.) apeliacinį skundą atmesti.