- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-06
- Bylos Nr.
- A-525-324-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02159-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- individualios įmonės „Almasta“
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo individualios įmonės „Almasta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės „Almasta“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas IĮ „Almasta“ (VĮ Registrų centro duomenimis – V. S. individuali įmonė) (toliau – ir Įmonė) skundu (b.l. 1–2), kurį patikslino (b.l. 10–11, 101, 104), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba), 450 milijardų Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius (toliau – ir Migracijos skyrius) 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105 atsisakė Įmonės savininkui V. S. (V. S.) išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą. Pažymėjo, jog apie šį sprendimą buvo pranešta tik 2004 m. rugsėjo 4 d., kartu pateikiant reikalavimą gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžė, jog pagrindinis neteisėtas Migracijos valdybos veiksmas prieš individualios įmonės vadovą yra įgaliojimų peržengimas, priimant neteisėtą sprendimą ir jo nuslėpimas, siekiant, kad jis nebūtų apskųstas (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 55 str. 2 d., 138 str.). Taigi neteisėti Migracijos valdybos veiksmai yra neteisėtas Sprendimo Nr. MS17-105 priėmimas ir atsisakymas išduoti kelionės dokumentą bei vengimas išduoti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir įvykdyti veiksmus pagal Įstatymo 126 straipsnio 1, 2 dalis, 129 straipsnio 1 dalį. Tokiais veiksmais Migracijos valdyba sudarė kliūtį Įmonės vadovui pasinaudoti medžiaga dėl VFR pilietybės suteikimo ir gauti VFR pasą, t. y. leidimą nuolat gyventi VFR. Pabrėžė, jog tokiu būdu Įmonės vadovas yra Migracijos valdybos įkaitas, o Įmonė yra Lietuvos valstybės įkaitė.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Migracijos valdybos, atsiliepimais į skundą (b.l. 17–18, 43) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nurodė, kad V. S. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės (Respublikos Prezidento 2001-10-03 dekretas Nr. 1501). 2004 m. rugpjūčio 3 d. jis kreipėsi su prašymu išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą ir nurodė, kad leidimo nuolat gyventi Lietuvoje nenori. 2004 m. rugpjūčio 27 d. buvo priimtas sprendimas neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento ir V. S. apie tai informuotas 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu. Pažymėjo, kad, neturint leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, kelionės dokumentas negali būti išduodamas. Nesutiko su teiginiu, jog V. S., negavęs kelionės dokumento, negalėjo tvarkyti Įmonės turto.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 6 d. sprendimu (b.l. 121–122) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas (6.246–6.249 str.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A17-614/2007), pabrėžė, jog viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nurodė, jog CK 6.271 straipsnio 4 dalis nustato valdžios institucijai privalomo elgesio, siejamo su atitinkamų įstatymų reikalavimų vykdymu, nesilaikymą, todėl sprendžiant klausimą dėl šioje straipsnio dalyje nustatytos (vienos iš būtinų) sąlygos atlyginti žalą buvimo ar jos nebuvimo, būtina taikyti atitinkamas teisės normas, su kurių pažeidimu siejamas tariamai padarytos žalos atsiradimas. Nustatė, kad pareiškėjas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą kildina iš Migracijos skyriaus neteisėtų veiksmų, kuriais buvo pažeista teisė kreiptis teisminės gynybos dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 panaikinimo ir dėl kurių buvo pažeista pareiškėjo teisė laisvai naudotis savo nuosavybe. Pareiškėjas teigė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė žalą, nes Įmonė negalėjo normaliai veikti ir tvarkyti savo turto, tačiau nenurodė, kokia konkrečia nuosavybe dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų buvo atimta teisė naudotis ir nepateikė jokių įrodymų dėl žalos dydžio. Nustatė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretu Nr. 1501 buvo patenkintas V. S. prašymas, kuriuo jis atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. V. S. liko gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2004 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi su prašymu išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą, nes leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gauti nenori. 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105 buvo nuspręsta neišduoti V. S. kelionės dokumento. Apie šį sprendimą jis buvo informuotas 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 1/14-M4-S-134. Pažymėjo, jog nors pareiškėjas tvirtino, kad šis atsakovo raštas be paties sprendimo buvo įteiktas tik 2004 m. rugsėjo 4 d., todėl buvo praleistas 7 dienų terminas sprendimui apskųsti, tačiau V. S. turėjo teisę prašyti teismo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, todėl Migracijos skyriaus veiksmai neatėmė iš jo galimybės ginti savo teises ir negalėjo lemti neturtinės žalos atsiradimo. Pabrėžė, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, 24 ir 25 straipsnius, leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančio dokumento turėjimas yra tos įstatymu nustatytos būtinosios prielaidos, nuo kurių buvimo priklauso asmens be pilietybės teisės laisvai išvykti iš Lietuvos ir sugrįžti į ją atsiradimas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nutartyje konstatuota, kad V. S., atsisakydamas Lietuvos Respublikos pilietybės, jos neteko 2001 m. spalio 3 d. bei liko toliau gyventi Lietuvoje; ši faktinė aplinkybė pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą sudarė jam prielaidas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau jis nesikreipė dėl tokio leidimo išdavimo (byla Nr. A8-2150/2006). Konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog valdžios institucijos darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas veikė pareiškėjos atžvilgiu neteisėtai, dėl to nėra nustatyta visų sąlygų žalai atlyginti, todėl skundas dėl žalos atlyginimo netenkintinas.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 126–128), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą išnagrinėti iš naujo – atlyginti 450 milijardų Lt dydžio, t. y. Lietuvos valstybės turto dydžio, neturtinę žalą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes pastarasis priimtas, nagrinėjant bylą dėl fizinio asmens subjektinės teisės pažeidimo. Atsižvelgia į CK 2.39 straipsnio 2 dalį, 2.48 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalį ir pabrėžia, jog individualios įmonės pavadinimas ir individualios įmonės turtas sudaro individualios įmonės nuosavybę. Individualios įmonės vadovas yra individualios įmonės savininkas (Individualių įmonių įstatymo 3 str. 4, 5 d., 7 str. 1 d.), t. y. Įmonė yra vadovo nuosavybė. Todėl vadovas (kartu ir savininkas) negali laisvai naudotis įmonės turtu, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, o tik gali veikti įmonės vardu, kitaip tariant, vadovas tvarko turtą per individualią įmonę. Pabrėžia, jog Migracijos valdybos veiksmų prasmė yra ta, kad individualios įmonės vadovas yra nušalintas nuo individualios įmonės valdymo, o ne individualios įmonės savininkas nuo individualios įmonės turto. Todėl pažeista individualios įmonės teisė kreiptis į teismą pagal CK 2.42 straipsnio 2 dalį, o ne dėl neteisėto sprendimo Nr. MS17-105 ir praleisto termino jį apskųsti. Atitinkamai neteisėtu sprendimu ir negalėjimu jį apskųsti pažeista fizinio asmens subjektinė teisė, o ne individualios įmonės teisė kreiptis į teismą dėl sprendimo panaikinimo.
2. Nurodo, jog faktais ir aplinkybėmis, nustatytais administracinėje byloje Nr. A8-2150/2006, negali būti remiamasi šioje byloje, nes skiriasi byloje dalyvavę asmenys. Nurodytoje byloje pareiškėju buvo fizinis asmuo, o šioje – juridinis asmuo, taip pat buvo skirtingas atsakovas.
3. Pažymi, jog teismas, remdamasis nurodytoje byloje pateiktu argumentu, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata sudarė prielaidas Įmonės savininkui gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, priėmė Migracijos valdybos tyčia sudarytą alternatyvią neteisėtam buvimui savininko teisinę poziciją. Teigia, jog šalys skirtingai aiškina aplinkybes ir teisės normas. Pareiškėjo nuomone, jis turi pasirinkimo teisę, ar gauti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ar gauti kelionės dokumentą.
4. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas, jog buvo sudarytos prielaidos Įmonės savininkui gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, priėmė sprendimą juridinio asmens skundą atmesti. Kitaip tariant, fizinio asmens pasirinkimo teisė pritaikyta juridiniam asmeniui.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 140–141) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Papildomai nesutinka su teiginiu, kad V. S., negavęs kelionės dokumento, negalėjo tvarkyti įmonės turto. Pabrėžia, jog neprivaloma turėti kelionės dokumentą, jis išduodamas asmens be pilietybės prašymu, o leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui yra privalomas. Byloje nepateikti įrodymai dėl žalos ir jos dydžio, taip pat įrodymai, patvirtinantys, kad Migracijos valdybos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pareiškėjas Įmonė skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos valdybos, 450 milijardų Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktą teisės normų aiškinimą šios bylos faktinių aplinkybių kontekste sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl papildomai dėl visų pareiškėjo skunduose pirmosios instancijos teismui pateiktų argumentų nepasisakys.
Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, tiek skunde, tiek ir patikslintuose skunduose pirmosios instancijos teismui skirtingai aiškino jo atžvilgiu atliktus neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio nuostatų prasme, jų turinys dar šiek tiek skirtingai išaiškintas ir apeliaciniame skunde. Tačiau apibendrinant pareiškėjo skunduose pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog neteisėtus Migracijos valdybos veiksmus jis siejo su Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105, kuriuo nuspręstą Įmonės savininkui ir vadovui asmeniui be pilietybės V. S. neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento, bei vėlesniais veiksmais, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, buvo apribota Įmonės teisė naudotis jos turtu, kreiptis į teismą teisminės gynybos, nušalinus individualios įmonės vadovą nuo įmonės valdymo.
Byloje neginčijamai nustatyta, jog į Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrių dėl asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo kreipėsi Įmonės savininkas ir vadovas V. S. . Kitaip tariant, V. S. kreipėsi į minėtą instituciją kaip fizinis asmuo. Taip pat būtent V. S. atžvilgiu 2004 m. rugpjūčio 27 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 1/14-MS17-105, kuriuo nuspręstą asmeniui be pilietybės V. S. neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius sprendimo dėl Įmonės nepriėmė. Taigi nurodytas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. 1/14-MS17-105 nebuvo tiesiogiai adresuotas pareiškėjui, t. y. Įmonei, jame nespręsta dėl pareiškėjo teisių, jam nenustatytos pareigos, todėl toks sprendimas tiesiogiai negalėjo būti pagrindu pareiškėjo prašomai priteisti neturtinei žalai atsirasti.
Pareiškėjas šiuo atveju teigia, jog žala jam atsirado dėl to, kad minėtu sprendimu buvo nustatyta atitinkama Įmonės vadovo teisinė padėtis, dėl ko, atsižvelgiant į specifinį individualios įmonės statusą, buvo pažeistos ir Įmonės teisės. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo išsprendimui aktualias teisės aktų nuostatas, byloje pateiktus įrodymus, su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka.
Pažymėtina, jog nurodytiems teiginiams pagrįsti pareiškėjas remiasi CK 1.16 straipsnio 4 dalimi (b.l. 56), nustatančia, jog asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, pripažįstami neveiksniais ar ribotai veiksniais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, kas, jo nuomone, atitinkamai lėmė Įmonės teisių pažeidimą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas, darydamas nuorodą į šią įstatymo nuostatą, neteisingai ją aiškina, dėl ko daro klaidingas išvadas. CK 1.16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nereiškia, jog asmenys be pilietybės visais atvejais yra pripažįstami neveiksniais ar ribotai veiksniais, priešingai – asmenys be pilietybės Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai (CK 1.15 str. 3 d.). Tokiu būdu net ir tuo atveju, jeigu galėtų būti vertinama, kad individualios įmonės teisinė padėtis galėtų būti nors iš dalies susijusi su jos vadovo teisiniu statusu, vien ta aplinkybė, kad vadovas yra asmuo be pilietybės nesudarytų pagrindo teigti, jog yra apribotas įmonės valdymas ar atitinkamai individuali įmonė negali naudotis savo turtu.
Svarbu pabrėžti ir tai, jog pareiškėjo teiginiai dėl minėto Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus sprendimo ir atitinkamai vėlesnių veiksmų pagrindu jam atsiradusių teisinių padarinių – galimybės kreiptis į teismą bei naudotis Įmonės turtu apribojimo, nėra pagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo galimybė naudotis turtu ar atitinkamai teisė kreiptis į teismą būtų apribota. Pažymėtina, jog, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A11-1571/2005), neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio, kas reiškia, jog byloje turi būti pateikti įrodymai, jog būtent pareiškėjas, t. y. Įmonė, patyrė tokią neturtinę žalą ir būtent jos atžvilgiu buvo atlikti atitinkami neteisėti veiksmai, lėmę žalos atsiradimą. Papildomai pastebėtina, jog teiginiai dėl negalėjimo kreiptis į teismą apskritai yra paneigti bylos medžiaga, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, Įmonės vadovo teisinis statusas nesukliudė tiek Įmonei, tiek ir anksčiau – jos vadovui, kaip fiziniam asmeniui, kreiptis su skundu į teismą. Tuo tarpu pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis teisės kreiptis į teismą pažeidimą sieja ne su pavėluotu Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 įteikimu, o su negalėjimu kreiptis į teismą, nes įmonės vadovas negali atstovauti Įmonei. Kaip jau minėta, tokie teiginiai yra akivaizdžiai paneigti byloje surinktais įrodymais.
Darytina išvada, jog pareiškėjas Įmonė byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą, neįrodė, jog neteisėtais valstybės institucijos ar jos darbuotojų veiksmais būtent jam buvo padaryta žala. Tuo tarpu atitinkamų nepatogumų galimas sudarymas įmonės vadovui neturi įtakos, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo Įmonei, nes neturtinė žala, kaip jau minėta, yra asmeninio pobūdžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateiktame skunde iš esmės buvo apsiribota neturtinės žalos dydžio įvardijimu, abstrakčiu teiginiu dėl jos atsiradimo esant atsakovo kaltei, nepaisant pareiškėjui tenkančios pareigos ne tik suformuluoti konkretų skundo reikalavimą, nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė ir įvertino visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo individualios įmonės „Almasta“ apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.