- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-29
- Bylos Nr.
- P-602-4-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02159-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. individualios įmonės „Almasta“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 pagal pareiškėjo V. S. individualios įmonės „Almasta“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. S. individuali įmonė „Almasta“ (toliau – ir IĮ „Almasta“; pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba), 450 milijardų Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius (toliau – ir Migracijos skyrius) 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105 atsisakė IĮ „Almasta“ savininkui V. S. (V. S.) išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą. Pažymėjo, jog apie šį sprendimą buvo pranešta tik 2004 m. rugsėjo 4 d., kartu pateikiant reikalavimą gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžė, jog pagrindinis neteisėtas Migracijos valdybos veiksmas prieš individualios įmonės vadovą yra įgaliojimų peržengimas priimant neteisėtą sprendimą ir jo nuslėpimas, siekiant, kad jis nebūtų apskųstas (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 55 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Teigė, kad neteisėti Migracijos valdybos veiksmai yra neteisėtas Sprendimo Nr. MS17-105 priėmimas ir atsisakymas išduoti kelionės dokumentą bei vengimas išduoti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir įvykdyti veiksmus pagal Įstatymo 126 straipsnio 1, 2 dalis, 129 straipsnio 1 dalį. Tokiais veiksmais Migracijos valdyba sudarė kliūtį IĮ „Almasta vadovui pasinaudoti medžiaga dėl Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau – ir VFR) pilietybės suteikimo ir gauti VFR pasą, t. y. leidimą nuolat gyventi VFR. Pabrėžė, jog tokiu būdu IĮ „Almasta“ vadovas yra Migracijos valdybos įkaitas, o IĮ „Almasta“ yra Lietuvos valstybės įkaitė.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Migracijos valdybos, atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nurodė, kad V. S. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės (Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretas Nr. 1501). 2004 m. rugpjūčio 3 d. jis kreipėsi su prašymu išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą ir nurodė, kad leidimo nuolat gyventi Lietuvoje nenori. 2004 m. rugpjūčio 27 d. buvo priimtas sprendimas neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento ir V. S. apie tai informuotas 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu. Pažymėjo, kad, neturint leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, kelionės dokumentas negali būti išduodamas. Atsakovas nesutiko su teiginiu, jog V. S., negavęs kelionės dokumento, negalėjo tvarkyti IĮ „Almasta“ turto.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 6 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas (6.246–6.249 straipsniai, 6.271 straipsnio 4 dalimi), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A17-614/2007). Nustatė, kad pareiškėjas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą kildina iš Migracijos skyriaus neteisėtų veiksmų, kuriais buvo pažeista teisė kreiptis teisminės gynybos dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 panaikinimo ir dėl kurių buvo pažeista pareiškėjo teisė laisvai naudotis savo nuosavybe. Pažymėjo, kad pareiškėjas teigė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė žalą, nes IĮ „Almasta“ negalėjo normaliai veikti ir tvarkyti savo turto, tačiau nenurodė, kokia konkrečia nuosavybe dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų buvo atimta teisė naudotis ir nepateikė jokių įrodymų dėl žalos dydžio. Nustatė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretu Nr. 1501 buvo patenkintas V. S. prašymas, kuriuo jis atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. V. S. liko gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2004 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi su prašymu išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą, nes leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gauti nenori. 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105 buvo nuspręsta neišduoti V. S. kelionės dokumento. Apie šį sprendimą jis buvo informuotas 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 1/14-M4-S-134. Pažymėjo, jog, nors pareiškėjas tvirtino, kad šis atsakovo raštas be paties sprendimo buvo įteiktas tik 2004 m. rugsėjo 4 d., todėl buvo praleistas 7 dienų terminas sprendimui apskųsti, tačiau V. S. turėjo teisę prašyti teismo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, todėl Migracijos skyriaus veiksmai neatėmė iš jo galimybės ginti savo teises ir negalėjo lemti neturtinės žalos atsiradimo. Pabrėžė, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, 24 ir 25 straipsnius, leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančio dokumento turėjimas yra tos įstatymu nustatytos būtinosios prielaidos, nuo kurių buvimo priklauso asmens be pilietybės teisės laisvai išvykti iš Lietuvos ir sugrįžti į ją atsiradimas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nutartyje konstatuota, kad V. S., atsisakydamas Lietuvos Respublikos pilietybės, jos neteko 2001 m. spalio 3 d. bei liko toliau gyventi Lietuvoje; ši faktinė aplinkybė pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą sudarė jam prielaidas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau jis nesikreipė dėl tokio leidimo išdavimo (byla Nr. A8-2150/2006). Konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog valdžios institucijos darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Nenustatė visų sąlygų žalai atlyginti, todėl skundo dėl žalos atlyginimo netenkino.
II.
Pareiškėjas IĮ „Almasta“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą išnagrinėti iš naujo – atlyginti 450 milijardų Lt dydžio, t. y. Lietuvos valstybės turto dydžio, neturtinę žalą. Apeliacinis skundas buvo iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikti tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes pastarasis priimtas, nagrinėjant bylą dėl fizinio asmens subjektinės teisės pažeidimo. Pareiškėjas atsižvelgė į CK 2.39 straipsnio 2 dalį, 2.48 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – ir Individualių įmonių įstatymas) 8 straipsnio 2 dalį ir pabrėžė, jog individualios įmonės pavadinimas ir individualios įmonės turtas sudaro individualios įmonės nuosavybę. Individualios įmonės vadovas yra individualios įmonės savininkas (Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnio 4, 5 dalys, 7 straipsnio 1 dalis), t. y. įmonė yra vadovo nuosavybė. Teigė, kad vadovas (kartu ir savininkas) negali laisvai naudotis įmonės turtu, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, o tik gali veikti įmonės vardu, kitaip tariant, vadovas tvarko turtą per individualią įmonę. Pabrėžė, jog Migracijos valdybos veiksmų prasmė yra ta, kad individualios įmonės vadovas yra nušalintas nuo individualios įmonės valdymo, o ne individualios įmonės savininkas nuo individualios įmonės turto. Pabrėžė, kad buvo pažeista individualios įmonės teisė kreiptis į teismą pagal CK 2.42 straipsnio 2 dalį, o ne dėl neteisėto sprendimo Nr. MS17-105 ir praleisto termino jį apskųsti. Atitinkamai neteisėtu sprendimu ir negalėjimu jo apskųsti pažeista fizinio asmens subjektinė teisė, o ne individualios įmonės teisė kreiptis į teismą dėl sprendimo panaikinimo.
2. Faktais ir aplinkybėmis, nustatytais administracinėje byloje Nr. A8-2150/2006, negali būti remiamasi šioje byloje, nes skiriasi byloje dalyvavę asmenys. Nurodytoje byloje pareiškėju buvo fizinis asmuo, o šioje – juridinis asmuo, taip pat buvo skirtingas atsakovas.
3. Teismas, remdamasis nurodytoje byloje pateiktu argumentu, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata sudarė prielaidas IĮ „Almasta“ savininkui gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, priėmė Migracijos valdybos tyčia sudarytą alternatyvią neteisėtam buvimui savininko teisinę poziciją. Teigė, jog šalys skirtingai aiškina aplinkybes ir teisės normas. Pareiškėjo nuomone, jis turi pasirinkimo teisę, ar gauti leidimą laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ar gauti kelionės dokumentą.
4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, jog buvo sudarytos prielaidos IĮ „Almasta“ savininkui gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, priėmė sprendimą juridinio asmens skundą atmesti. Kitaip tariant, fizinio asmens pasirinkimo teisė pritaikyta juridiniam asmeniui.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Migracijos valdybos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės buvo grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai nesutiko su teiginiu, kad V. S., negavęs kelionės dokumento, negalėjo tvarkyti įmonės turto. Pabrėžė, jog neprivaloma turėti kelionės dokumentą, jis išduodamas asmens be pilietybės prašymu, o leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui yra privalomas. Teigė, jog byloje nepateikti įrodymai dėl žalos ir jos dydžio, taip pat įrodymai, patvirtinantys, kad Migracijos valdybos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. vasario 6 d. nutartimi pareiškėjo IĮ „Almasta“ apeliacinio skundo netenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nustatė, kad neteisėtus Migracijos valdybos veiksmus pareiškėjas siejo su Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105, kuriuo nuspręsta IĮ „Almasta“ savininkui ir vadovui asmeniui be pilietybės V. S. neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento, bei vėlesniais veiksmais, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, buvo apribota IĮ „Almasta“ teisė naudotis jos turtu, kreiptis į teismą teisminės gynybos, nušalinus individualios įmonės vadovą nuo įmonės valdymo.
Nustatė, kad būtent V. S., kaip fiziniam asmeniui, 2004 m. rugpjūčio 27 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 1/14-MS17-105, kuriuo nuspręsta asmeniui be pilietybės V. S. neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius sprendimo dėl IĮ „Almasta“ nepriėmė, todėl minėtas Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. 1/14-MS17-105 nebuvo tiesiogiai adresuotas pareiškėjui, t. y. IĮ „Almasta“, jame nespręsta dėl pareiškėjo teisių, jam nenustatytos pareigos, todėl toks sprendimas tiesiogiai negalėjo būti pagrindu pareiškėjo prašomai priteisti neturtinei žalai atsirasti.
Pabrėžė, jog pareiškėjas neteisingai aiškino CK 1.16 straipsnio 4 dalį, todėl darė klaidingas išvadas. Nurodė, kad CK 1.16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nereiškia, jog asmenys be pilietybės visais atvejais yra pripažįstami neveiksniais ar ribotai veiksniais, priešingai – asmenys be pilietybės Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai (CK 1.15 straipsnio 3 dalis). Pažymėjo, jog net ir tuo atveju, jeigu galėtų būti vertinama, kad individualios įmonės teisinė padėtis galėtų būti nors iš dalies susijusi su jos vadovo teisiniu statusu, vien ta aplinkybė, jog vadovas yra asmuo be pilietybės, nesudarytų pagrindo teigti, kad yra apribotas įmonės valdymas ar atitinkamai individuali įmonė negali naudotis savo turtu.
Nurodė, jog pareiškėjo teiginiai dėl minėto Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus sprendimo ir atitinkamai vėlesnių veiksmų pagrindu jam atsiradusių teisinių padarinių – galimybės kreiptis į teismą bei naudotis IĮ „Almasta“ turtu apribojimo – nėra pagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais. Nustatė, jog byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo galimybė naudotis turtu ar atitinkamai teisė kreiptis į teismą būtų apribota. Pažymėjo, jog, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A11-1571/2005), neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio, kas reiškia, jog byloje turi būti pateikti įrodymai, jog būtent pareiškėjas, t. y. IĮ „Almasta“, patyrė tokią neturtinę žalą ir būtent dėl jos buvo atlikti atitinkami neteisėti veiksmai, lėmę žalos atsiradimą. Pastebėjo, jog IĮ „Almasta“ vadovo teisinis statusas nesukliudė tiek IĮ „Almasta“, tiek ir anksčiau – jos vadovui, kaip fiziniam asmeniui, kreiptis su skundu į teismą. Darė išvadą, jog pareiškėjas IĮ „Almasta“ byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą, neįrodė, jog neteisėtais valstybės institucijos ar jos darbuotojų veiksmais būtent jam buvo padaryta žala. Pažymėjo, kad atitinkamų nepatogumų galimas sudarymas IĮ „Almasta“ vadovui neturi įtakos, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo IĮ „Almasta“, nes neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio.
III.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. rugsėjo 3 d. gautas pareiškėjo IĮ „Almasta“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašyme nurodo, kad individualios įmonės vadovas įmonės vardu 2010 m. liepos 15 d. padavė skundą prieš Lietuvos valstybę administraciniam teismui.
Kartu individualios įmonės vadovas, kaip fizinis asmuo, kreipėsi į administracinį teismą 2010 m. rugpjūčio 16 d. skundu prieš Lietuvos valstybę dėl žalos atlyginimo.
2011 m. liepos 21 d. nutartimi administracinėje byloje A442-2417/2011 teismas perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes byla buvo išnagrinėta neteisingai, nes teismas neteisingai apibrėžė asmenį, kuris turi būti laikomas pareiškėju – pareiškėju turi būti laikoma V. S. individuali įmonė „Almasta“, kaip juridinis asmuo, o teismas pareiškėju laikė fizinį asmenį – V. S. Tuo tarpu fizinio asmens V. S. byla A146-2627/2011 buvo išnagrinėta ir 2011 m. rugpjūčio 16 d. priimta galutinė nutartis. Nuo pat pradžių 2010 m. rugpjūčio 16 d. skundas nebuvo priimtas nagrinėjimui, t. y. nutarties dėl skundo priėmimo nėra. Administracinėse bylose Nr. I-3307-562/2010, A146-2627/2011 skundas dėl žalos atlyginimo buvo išnagrinėtas neteisingai dėl pareiškėjo asmens tapatybės dokumento neturėjimo (pareiškėjo asmuo yra nežinomas). Todėl, atsižvelgiant į ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatą, 2011 m. spalio 6 d. sprendime pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant bylą iš naujo, priėmė tą patį sprendimą (administracinė byla Nr. I-3443-244/2011), t. y. pareiškėju laikė fizinį asmenį, o teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 tik patvirtino šį sprendimą.
Pareiškėjas pažymi, kad tokiu būdu buvo išnagrinėtos dvi bylos tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu. Asmuo, kuris veikė individualios įmonės vardu, nėra pripažintas individualios įmonės vadovu, o individualios įmonės skundas prieš Lietuvos valstybę iš viso nėra išnagrinėtas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje A525-324/2012 pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą remiantis 2013 m. rugpjūčio 13 d. išduotu dokumentu – VFR asmens tapatybės dokumentu Nr. 0205123.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).
Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.
Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą, grindžiamą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu).
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl proceso atnaujinimo nurodytu pagrindu, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).
Pagrindinis kriterijus, apibūdinantis naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę, yra reikalavimas, kad tokia aplinkybė būtų egzistavusi bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu. Labai dažnai minėtos aplinkybės painiojamos su naujomis aplinkybėmis, t. y. tokiomis, kurių nagrinėjant administracinę bylą nebuvo, bet atsirado jau priėmus sprendimą. Pažymėtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas proceso atnaujinimo pagrindą sieja ne su atitinkamų aplinkybių atsiradimu, o su jų paaiškėjimu (2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–89/2010).
Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą matyti, kad pareiškėjas prašymą grindžia 2013 m. rugpjūčio 13 d. VFR asmens tapatybės dokumentu Nr. 0205123. Pažymėtina, kad pareiškėjo pridedamas dokumentas buvo išduotas po to, kai buvo priimta 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A525-324/2012. Pats pareiškėjas pabrėžia, kad aptariamas dokumentas išduotas 2013 m. rugpjūčio 13 d.
Pažymėtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai prašoma atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių įrodymų, tačiau tokiu atveju nauji įrodymai turi atitikti apskritai įrodymams administraciniame procese keliamus reikalavimus bei visus naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius (2010 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–215/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–220/2010). Faktas, kad su atitinkamomis aplinkybėmis susijusius dokumentus pareiškėjas gavo jau išnagrinėjus bylą, automatiškai nedaro šių aplinkybių naujai paaiškėjusiomis, t. y. tokiomis, apie kurias pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti. Dokumentų gavimo ir žinojimo apie juose nurodytas aplinkybes momentai gali nesutapti, t. y. žmogus gali žinoti tam tikras aplinkybes, bet neturėti dokumento, kuriame jos konkrečiai įvardijamos (2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6–115/2007).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo (kaip individualios įmonės) prašyme įvardytos aplinkybės, susijusios su įmonės ir asmens atskyrimu, jau buvo išnagrinėtos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad būtent V. S., kaip fiziniam asmeniui, 2004 m. rugpjūčio 27 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 1/14-MS17-105, kuriuo nuspręsta asmeniui be pilietybės V. S. neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius sprendimo dėl pareiškėjo (individualios įmonės) nepriėmė, todėl minėtas Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. 1/14-MS17-105 nebuvo tiesiogiai adresuotas pareiškėjui, t. y. individualiai įmonei, jame nespręsta dėl pareiškėjo (individualios įmonės) teisių, jam nenustatytos pareigos, todėl toks sprendimas tiesiogiai negalėjo būti pagrindu pareiškėjo (individualios įmonės) prašomai priteisti neturtinei žalai atsirasti. Be to, nustatyta, kad atitinkamų nepatogumų galimas sudarymas individualios įmonės vadovui neturi įtakos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo įmonei, nes neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio.
Įvertinus pareiškėjo pateiktus prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo nurodytos aplinkybės laikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, t. y., kad šios aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo nutartį, tačiau nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, o apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo nutarčiai, ir kad šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai. Pareiškėjas neįrodė, kad dėl šių aplinkybių galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašyme išdėstytos aplinkybės nėra pagrindas atnaujinti administracinės bylos Nr. A525-324/2012 procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad jeigu asmuo, prašantis atnaujinti procesą, nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo IĮ „Almasta“ prašymas atnaujinti procesą yra netenkintinas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 atsisakytina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. S. individualios įmonės „Almasta“ prašymą atnaujinti procesą atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 pagal pareiškėjo V. S. individualios įmonės „Almasta“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, dėl žalos atlyginimo neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.