Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. (A. O.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. O. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 18 000 Eur neturtinės žalos.

Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. liepos 15 d. buvo kalinamas Vilniaus PN, neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto (kamerose buvo laikoma iki 10 asmenų). Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo tinkamai užtikrinami kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos renginiai, nebuvo sudarytos sąlygos sportuoti lauke ir patalpose, galimybė dirbti. Kamerose nebuvo tinkamai užtikrinama ventiliacija, pakankama šiluma, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro. Kameroje buvo tik kelios kėdės (suoliukai), o lovos ir kiti baldai, daiktams skirta spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto.

Taip pat nurodo, kad nors Vilniaus PN neapribojo jo teisės į pasivaikščiojimą, tačiau pasivaikščiojimo kiemelių plotas buvo per mažas. Teigia, jog Vilniaus PN nebuvo įrengtos rūkančiųjų vietos, o laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 25 d. nuteistieji nebūdavo išleidžiami parūkyti. Pareigūnai patalpose rūkydavo, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Teigia, kad Vilniaus PN dušuose dažnai nebūdavo karšto vandens, o laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 16 d. nebuvo užtikrinta teisė praustis šiltu vandeniu duše ne rečiau kaip kartą per savaitę. Dušo patalpos neatitiko higienos reikalavimų, kadangi buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti ir neatskirti sienele, todėl juose nebuvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas. Kamerose nebuvo įrengtų tualetų, o tik tupyklos. Dėl kamerose esančių grotų natūrali šviesa nepatekdavo į gyvenamąsias patalpas, todėl dienos metu kameroje nuolat degdavo šviesa.

Nurodo, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti taksofonu, kadangi Vilniaus PN yra tik du taksofonai, iš kurių vienas visuomet būdavo neveikiantis. Nuteistieji stovėdavo ir klausydavosi pareiškėjo pokalbių, todėl mano, jog tuo buvo pažeidžiamas jo privatumas.

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė fizinius skausmus, psichologinius išgyvenimus, kančią. Pareiškėjas tapo konfliktiškas, grubus, uždaras, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą (b. l. 1–3).

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. liepos 15 d. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 2 dalimi, prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, nes senaties terminas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. liepos 15 d. yra praleistas.

Nurodo, kad nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno konkrečiose gyvenamosiose patalpose neturi galimybės, kadangi tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Atkreipia dėmesį į tai, jog net ir esant visoms užimtoms miegamosioms vietoms, taip pat ir karantino bei bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas teisės aktų reikalavimus atitiko. Paskirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visuomet patikrina patalpų plotus ir galimą nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas skaičių ir visuomet stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam tenkantis teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas.

Teigia, jog nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose ir visoje lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Vilniaus PN teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Nuteistiesiems yra sudaryta galimybė naudotis asmeniniais kompiuteriais, lankytis bibliotekoje. Kiekviename nuteistųjų būryje yra įrengti poilsio kambariai, kuriuose yra sudarytos galimybės žiūrėti televizorių. Vilniaus PN administracija nuteistiesiems sudaro sąlygas mokytis Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje ar bendrojo ir vidurinio lavinimo mokykloje. Nuteistieji, atsižvelgdami į savo poreikius, laisvalaikį organizuoja patys, o Vilniaus PN pagal turimas galimybes sudaro sąlygas nuteistiesiems užsiimti alternatyviomis veiklomis.

Paaiškina, jog kiekviename Vilniaus PN aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, o kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai. Pažymi, kad laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose reglamentuota, kad sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai.

Mano, kad Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuse įrengta dušinė teisės aktų keliamus reikalavimus atitinka, o siekiant nuolat gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas, Vilniaus PN jau yra įrengta dušų su sienelėmis.

Nurodo, jog iš pareiškėjo pateikiamos telefoninių pokalbių apskaitos kortelės kopijos matyti, kad pareiškėjas nuolat naudojosi jam suteikiama teise paskambinti telefonu, kadangi laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjas šia teise yra pasinaudojęs šešiasdešimt keturis kartus. Pamini, jog Vilniaus PN yra sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Vilniaus PN nuomone, I-ajame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, o galimybė paskambinti nuteistiesiems yra užtikrinama nepertraukiamai.

Atsakovės atstovo teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliai Vilniaus PN įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ įtvirtintais reikalavimais. Pažymi, jog pasivaikščiojimo kiemeliui tenkantis minimalus plotas bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nereglamentuotas. Vilniaus PN nuteistieji į kiemelį nėra išleidžiami vienu metu, todėl pasivaikščiojimui skirtoje teritorijoje vietos pakanka.

Teigia, kad Vilniaus PN lauko, skirto nuteistųjų pasivaikščiojimams, teritorijoje yra įrengta speciali vieta rūkymui, o už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji yra baudžiami.

Visos Vilniaus PN patalpos aprūpintos inventoriumi pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139.

Nurodo, kad Vilniaus PN administracija neturi objektyvios galimybės visų laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų aprūpinti bei įtraukti į darbą. Pažymi, kad pareiškėjas su prašymais dėl įdarbinimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė.

Mano, kad visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra grįstos abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos dydžio, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės (b. l. 7–13).

Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą nurodo, jog nagrinėjamu atveju senaties terminas pareiškėjo reikalavimui netaikytinas, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato senaties termino.

Pabrėžia, jog Vilniaus PN jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas. Nurodo, jog gyveno 402 sekcijoje, kurios plotas 34,46 kv. m, joje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų, be to, plotą mažino patalpoje buvę baldai.

Teigia, kad į pasivaikščiojimų kiemelį pagal grafiką buvo išleidžiama apie 200 nuteistųjų, dalis kurių žaisdavo krepšinį, dalis – tinklinį. Kelia klausimą, kur pareiškėjas turėjo vaikščioti, kai Vilniaus PN 1-o gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelis yra 66 žingsnių ilgio ir 15 žingsnių pločio.

Nurodo, jog ant langų esančios grotos yra cinkuotos, todėl kenkė pareiškėjo sveikatai. Be to, dėl grotų tinklelio (3 x 7 cm) gyvenamojoje patalpoje Nr. 402 buvo mažai natūralios šviesos. Pabrėžia, kad Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose nėra ventiliacijos.

Nurodo, kad pagrįsti savo teiginių neturi galimybės, nes nuteistiesiems nesuteikta teisė turėti fotoaparatus ir mobiliuosius telefonus, todėl negali teismui pateikti nuotraukų (b. l. 42).

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.

Teismo posėdyje atsakovės atstovo Vilniaus PN atstovas nedalyvavo, apie posėdį buvo pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. liepos 15 d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018).

Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. liepos 15 d. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.

Pasisakant šiuo aspektu pažymėtina, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1968 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72); EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę EŽTT pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).

LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017).

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjo ir atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas Vilniaus PN buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. liepos 15 d. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN teismui pateikė 2018 m. liepos 17 d. (spaudas ant voko, b. l. 4), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. liepos 16 d.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, dėl ko jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą pareiškėjas nurodė, jog jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis, nes ji nėra nustatyta Konvencijoje, kuria privalu vadovautis. Tačiau šis pareiškėjo argumentas, remiantis aukščiau išdėstytu EŽTT išaiškinimu ir LVAT praktika, atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas nenurodė jokių termino praleidimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde tvirtina, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų tapo konfliktišku, grubiu, užsidariusiu, sumažėjo bendravimo galimybės, patyrė emocinius ir dvasinius išgyvenimus, buvo priverstas kentėti, todėl teigtina, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 str. 8 d. numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2018 m. liepos 15 d., kai pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą kildino iš netinkamų laikymo Vilniaus PN sąlygų šiais aspektais: 1) nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui; 2) nebuvo tinkamai užtikrinami kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos renginiai, sudarytos sąlygos tinkamai sportuoti lauke ir patalpose, nesudaryta galimybė dirbti; 3) gyvenamojoje patalpoje nebuvo tinkamai užtikrinta ventiliacija, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro, pakankamos šilumos; 4) pasivaikščiojimo kiemelių plotas buvo per mažas; 5) nebuvo įrengtos rūkančiųjų vietos, o laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 25 d. nuteistieji nebūdavo išleidžiami parūkyti; 6) dušuose dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens ir nebuvo užtikrinta teisė praustis šiltu vandeniu duše ne rečiau kaip kartą per savaitę; 7) dušo patalpos neatitiko higienos reikalavimų, nes buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti; 8) dušo praustuvai neatskirti sienele, todėl duše nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas; 9) sanitariniuose mazguose įrengti ne klozetai, o tupyklos; 10) dėl ant langų esančių grotų natūrali šviesa nepatekdavo į gyvenamąsias patalpas; 11) nesudaryta galimybė privačiai naudotis taksofonu.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumento, kad jam kalint Vilniaus PN, nebuvo neužtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui, pažymėtina, jog laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų gyvenamųjų patalpų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 11¹ punkte, remiantis kuriuo iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 p.) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 p.). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui pataisos namuose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,1 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Atsižvelgiant į Vilniaus PN pateiktus duomenis, byloje nustatyta, kad Vilniaus PN reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo 2015 m. liepos 17 d. – 2018 m. liepos 15 d. laikotarpį. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu buvo apgyvendintas 4-304-04 gyvenamojoje patalpoje (b. l. 14), 2016 m. lapkričio 2 d. įsakymu perkeltas iš gyvenamosios patalpos Nr. 1-02-02 į gyvenamąją patalpą Nr. 1-02-01 (b. l. 15), 2017 m. rugsėjo 20 d. įsakymu perkeltas iš 1-02-01 būrio gyvenamosios patalpos į 7-402-01 gyvenamąją patalpą (b. l. 16). Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nustatyta, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 102 įrengtos 5 miegamosios vietos, gyvenamojoje patalpoje Nr. 304 – 10 miegamųjų vietų, gyvenamojoje patalpoje Nr. 402 – 11 miegamųjų vietų (b. l. 17–19). Gyvenamosios patalpos Nr. 102 plotas 15,51 kv. m, gyvenamosios patalpos Nr. 304 – 32,59 kv. m, gyvenamosios patalpos Nr. 402 – 34,46 kv. m (b. l. 8). Taigi ginčo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam tenkantis patalpos plotas būtų ne mažesnis nei 3,1 kv. m.

Pareiškėjas skunde teigė, jog jam kalint Vilniaus PN, nebuvo tinkamai užtikrinami kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos renginiai, sudarytos sąlygos tinkamai sportuoti lauke ir patalpose, galimybė dirbti.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN pareigūnus ar administraciją, norėdamas dalyvauti socialinės reabilitacijos ar kitose užimtumo programose, renginiuose, kad teikė Vilniaus PN administracijai prašymus dėl įdarbinimo į tuo metu buvusias laisvas darbo vietas. Pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytų sąlygų dalyvauti renginiuose ir sportuoti, nesuteikto darbo yra abstraktūs, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Pažymėtina, jog pareiškėjas neteigė, kad jis kreipėsi į Vilniaus PN su atitinkamais prašymais, o įstaigos administracija į šiuos pareiškėjo prašymus nereagavo ar jų nepagrįstai netenkino.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Vilniaus PN yra sudarytos visos galimybės nuteistiesiems turiningai praleisti laisvalaikį, t. y. nuteistiesiems sudaryta galimybė užsiimti sportine veikla (lankyti salę su sporto inventoriumi, mankštintis lauke), pataisos įstaigos direktoriaus nustatytu laiku ir vietoje naudotis asmeniniais kompiuteriais, lankytis bibliotekoje. Kiekviename nuteistųjų būryje yra įrengti poilsio kambariai, kuriuose sudarytos galimybės žiūrėti televizorių. Nuteistiesiems sudaromos galimybės dalyvauti nuolatos organizuojamuose kultūriniuose, dvasiniuose ar sporto renginiuose, taip pat sudaromos sąlygos mokytis Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje ar baigti mokslą bendrojo ir vidurinio lavinimo mokykloje.

Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl nesudarytų sąlygų dalyvauti renginiuose ir sportuoti, nesuteikto darbo negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Dėl pareiškėjo argumento, kad jam nebuvo suteikta galimybė dirbti, nurodytina, jog įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai nustatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą) (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 125 str.). Pareigos kiekvieną nuteistąjį aprūpinti darbu pataisos įstaigoms teisės aktai nenustato (žr. pvz., LVAT 2014 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-407/2014, 2017 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-602/2017).

Minėta, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus Vilniaus PN administracijai dėl įdarbinimo į tuo metu buvusias laisvas darbo vietas. Pareiškėjas nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad Vilniaus PN veiksmai (neveikimas) nagrinėjamu atveju neaprūpinant pareiškėjo darbu buvo neteisėti, skunde apsiribota deklaratyviais teiginiais apie galimybę dirbti. Todėl, teismo vertinimu, atsakovės atstovo veiksmai (neveikimas) dėl teisės siūlyti darbą nuteistajam negali būti laikomi neteisėtais ar nepagrįstais, o iš teisėtų veiksmų negali atsirasti neturtinė žala.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, jog gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas, nebuvo tinkamai užtikrinama ventiliacija, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro, pakankamos šilumos.

Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl gyvenamosiose patalpose buvusios netinkamos temperatūros, apšvietos ir ventiliacijos visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose gyvenamosiose patalpose buvo nesilaikoma Lietuvos higienos normose nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, apšvieta ir ventiliacija, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Vilniaus PN pareigūnus ar administraciją, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelių plotas buvo per mažas.

Pareiškėjas neginčija, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų skaičiumi. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas kaip deklaratyvus. Byloje pateikta pasivaikščiojimo kiemo fotonuotrauka, iš kurios matyti, jog jis nėra perpildytas (b. l. 23–24), o iš pateikto Vilniaus PN pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiko (b. l. 25) matyti, jog nuteistųjų srautas yra paskirstomas ir vienu metu visi Vilniaus PN kalinami nuteistieji pasivaikščiojimo kiemelyje nebūna, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus PN nebuvo įrengtos rūkančiųjų vietos, pareigūnai patalpose rūkydavo, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, o laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 25 d. nuteistieji nebūdavo išleidžiami parūkyti.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Lietuvos higienos normose taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (HN 76:2010 14 p., HN 134:2015 7 p.).

Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad kreipėsi į atsakovės atstovą su prašymu nelaikyti jo gyvenamojoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis. Vilniaus PN nurodė, jog nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų patalpose, taip pat Vilniaus PN pareigūnai tokių atvejų nėra užfiksavę.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, jog, esant reglamentuotam draudimui rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, dėl kitų nuteistųjų rūkymo bendrojo naudojimo patalpose sukeltų nepatogumų, nereagavimo į jo prašymą laikyti su nerūkančiais asmenimis patalpoje, pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis Vilniaus PN pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, nesant duomenų apie Vilniaus PN užfiksuotus rūkymo tvarkos pažeidimus, darytina išvada, jog Vilniaus PN negali būti laikomi pažeidę pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildino ir iš netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, nes vietoj klozetų yra įrengtos tupyklos.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 p.).

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 7.6 punktą, laisvės atėmimo vietų bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje esančiame tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams).

Taigi galiojantis teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog atsakovės atstovas, Vilniaus PN gyvenamųjų korpusų bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengdamas „tupimus“ tualetus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam nebuvo sudaryta galimybė privačiai pasinaudoti taksofonu.

Nuteistųjų teisę paskambinti telefonu reglamentuoja BVK 102 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Telefoninių pokalbių skaičių nustato BVK 73–75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Pagal BVK 102 straipsnio 2 dalį, nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis.

Byloje pateikta nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelė (b. l. 28–29) patvirtina, jog pareiškėjas nuolat naudojosi jam suteikiama teise paskambinti telefonu, t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. jis šia teise yra pasinaudojęs šešiasdešimt keturis kartus.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė privačiai pasinaudoti taksofonu, jam nesikreipus į Vilniaus PN pareigūnus ar administraciją su minėto pobūdžio skundais, be to, įvertinus tai, kad pareiškėjui teisė skambinti telefonu nebuvo suvaržyta, negali būti pagrindu pripažinti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus (neveikimą) ginčijamu aspektu.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Vilniaus PN dušuose dažnai nebūdavo karšto vandens ir nebuvo užtikrinta teisė praustis šiltu vandeniu duše ne rečiau kaip kartą per savaitę.

HN 76:2010 68 punkte ir HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteigė, kad jam iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Jo teigimu, dušuose dažnai nebūdavo karšto vandens, dėl ko jis negalėjo naudotis dušu. Tačiau pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su pretenzija, kad duše nėra šilto vandens, ar su prašymu leisti pasinaudoti dušu kitu laiku, o administracija tokio pareiškėjo prašymo netenkino. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl galimybės nusiprausti nepagrįsti konkrečiais argumentais ar byloje surinktais objektyviais duomenimis, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, jog dušo patalpos neatitiko higienos reikalavimų, kadangi buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti. Be to, jose nebuvo įrengtos pertvaros, todėl buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog Vilniaus PN įrengti dušai yra tvarkingi, dušo patalpos atitinka higienos normų reikalavimus.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją ar kompetentingas patikrinimus pataisos įstaigoje atliekančias institucijas su nusiskundimais dėl netvarkingų dušo patalpų ir sulaužytų praustuvų, o atsakingi pareigūnai į tokius skundus nereagavo. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Vilniaus PN administraciją dėl netvarkingų dušo patalpų ir sulaužytų praustuvų, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos dušų patalpos būklės ir jame esančio inventoriaus tinkamumo naudoti nustatymas būtų teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netvarkingų dušo patalpų ir sulaužytų praustuvų atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl privatumo naudojantis dušu nurodytina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvarų. Pagal LVAT praktiką, kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje nenustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą.

Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą ir nepažengiant bylos nagrinėjimo ribų, konstatuotina, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Vilniaus PN tinkamomis sąlygomis. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. O. (A. O.) skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.