Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Virginijos Liudvinavičienės ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir S. T. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į paskirtąją bausmę (baudą) įskaityta viena para, kurią A. B. praleido laikinai sulaikytas, tai atitinka 2 MGL ir A. B. nustatyta galutinė bausmė – 148 MGL (7 400 Eur) dydžio bauda. Baudai savanoriškai sumokėti nustatytas šešių mėnesių laikotarpis, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

S. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda. Baudai savanoriškai sumokėti nustatytas šešių mėnesių laikotarpis, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. B. pripažintas kaltu už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d., apie 10.10 val., kelio Kaunas–Prienai–Alytus atkarpoje ties Kelmanonių kaimu, Alytaus seniūnijoje, Alytaus rajono savivaldybėje, kai buvo sustabdytas jo vairuojamas automobilis „Volkswagen Passat“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) už greičio viršijimą, sėdėdamas savo automobilyje, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už Kelių eismo taisyklių pažeidimą – greičio viršijimą bei prašydamas, kad nebūtų nustatyta tvarka įformintas jo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 416 straipsnio 5 dalyje, susitarė su valstybės tarnautoju – Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausiuoju patruliu S. T. netiesiogiai, per bendrus pažįstamus ateityje perduoti S. T. 100 eurų kyšį už valstybės tarnautojo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, kad nebūtų užfiksuotas ir įformintas jo padarytas administracinis nusižengimas ir jis būtų paleistas.

2. S. T. pripažintas kaltu už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – dirbdamas Alytaus apskrities VPK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausiuoju patruliu, vykdydamas suteiktus įgaliojimus ir patruliuodamas tarnybiniu automobiliu „Škoda Superb“, atitikties Nr. A 1822, 2019 m. rugpjūčio 1 d., apie 10.10 val., kelio Kaunas–Prienai–Alytus atkarpoje ties Kelmanonių kaimu, Alytaus seniūnijoje, Alytaus rajono savivaldybėje, sustabdė automobilį „Volkswagen Passat“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) kurį, viršydamas nustatytą leistiną greitį, vairavo A. B.. Tuoj pat po to, nevykdydamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 28 punkte įtvirtintos policijos patrulio pareigos, sustabdžius transporto priemonę, ryšio priemone pranešti budėtojui apie tikrinimo vietą, transporto priemonės markę, jos valstybinius numerius, stabdymo priežastį ir priėjęs prie sustabdyto automobilio vairuotojui nurodė, kad pastarasis pažeidė Kelių eismo taisykles – vairavo transporto priemonę viršydamas nustatytą greitį, bei už savo, kaip pareigūno, neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, o būtent už tai, kad nebūtų nustatyta tvarka įformintas A. B. padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 416 straipsnio 5 dalyje, ir siekdamas už tai gauti kyšį, A. B. nurodė ieškotis bendrų pažįstamų, per kuriuos jis galėtų pinigus paimti, ir ten pat A. B. sutikus tokius asmenis susirasti ir per juos perduoti 100 eurų kyšį, susitarė su A. B. iš jo netiesiogiai, per bendrus pažįstamus asmenis ateityje priimti 100 eurų kyšį savo naudai už šį neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus bei, nefiksavęs ir neįforminęs administracinio nusižengimo, jį paleido.

I. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. B. ir S. T. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl A. B. ir S. T. kaltės ir jų veiksmų kvalifikavimo

7. S. T. apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad proceso dalyvių ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiais duomenimis galima remtis, siekiant patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir vėlesnėse proceso stadijose asmenų duotų parodymų patikimumą, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą. Pažymėtina, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu A. B. duoti parodymai atitinka kitais byloje surinktais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jais spręsdamas A. B. ir S. T. kaltės klausimą.

9. Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad 10.34 val. A. B. siuntė SMS pranešimą K. R., kuriame nurodė, kad jį buvo sustabdę policijos pareigūnai, „bet jis susitarė, tik reikia vienam nuvežti pinigų“ (t. 1, b. l. 89). Iš karto po to – 10.36 val. – A. B. skambino V. N. (t. 1, b. l. 89). Išrašas iš Nekilnojamojo turto registro patvirtina, kad V. N. pirko iš A. B. dviejų kambarių butą (t. 2, b. l. 133–134). Apeliaciniame skunde pagrįstai pažymima, kad liudytojas V. N. viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad A. B. neprašė jo perduoti S. T. pinigų ir apskritai jų susitikimo metu nieko jam perdavęs nebuvo. Anot apelianto, liudytojas taip patvirtino jo nurodytas aplinkybes, kad susitikę jie kalbėjosi tik apie V. N. buvusios žmonos įsigytą butą. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tuo pačiu V. N. parodė, jog A. B. nepažįsta, jų susitikimo metu matė jį pirmą kartą, prieš tai nuteistasis niekada jam nėra skambinęs. Anot liudytojo, jokio pokalbio su A. B. iš viso nebuvo, nes tik išgirdęs buvusios žmonos vardą, jis labai supyko. Liudytojas taip pat parodė gerai pažįstantis S. T., nes jie daug metų dirbo kartu (t. 1, b. l. 19–20; t. 2, b. l. 87). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės atitinka ikiteisminio tyrimo metu A. B., liudytojo Ž. Š. paaiškinimus dėl nuteistojo ir V. N. susitikimą nulėmusių aplinkybių. Liudytojas patvirtino gerai pažinojęs S. T., taip pat niekada anksčiau nematęs A. B., tad nuteistasis neturėjo jokių kitų priežasčių iš karto po įvykio ieškoti kontaktų (pasak liudytojo, įkyriai skambinti (t. 1, b. l. 19)) su jam anksčiau nepažįstamu vyru. Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. B. paaiškino, kad norėjo pasikalbėti su V. N. dėl jo buvusios žmonos skolos nuteistajam, tačiau atsižvelgus į tai, kad minėtas butas V. N. buvo parduotas 2013 m. (t. 2, b. l. 133–134), t. y. net prieš šešerius metus, ir į tai, kad nuteistasis pirmą kartą gyvenime paskambino V. N. praėjus 25 min. po to, kai buvo paleistas S. T., remtis tokiais nuteistojo paaiškinimais nėra pagrindo.

10. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad byloje nėra nustatytas pinigų perdavimo ir (ar) jų gabenimo V. N. faktas, tačiau tiek A. B., tiek S. T. yra kaltinami tik susitarimu per bendrą pažįstamą ateityje perduoti (A. B.) ir priimti (S. T.) kyšį. Taigi pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės, sprendžiant nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės pagal jiems pareikštus kaltinimus klausimą, jokios reikšmės neturi ir jų kaltės nepaneigia.

11. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu jo pokalbio su Ž. Š. ir K. R. siųsto SMS pranešimo turinio vertinimu, A. B. teigia, kad pasielgė taip, pasinaudodamas jam suteikta žodžio laisve, tiesiog norėdamas pasipuikuoti prieš draugus. Tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Įvertinus kaip visumą tiek pirmiau aptartus liudytojų parodymus, tiek A. B. atliktų skambučių ir rašyto SMS pranešimo laiką, jų turinį, kuris ne tik sutampa tarpusavyje, bet ir atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad ir pokalbio su liudytoju Ž. Š. metu, ir K. R. siųstame SMS pranešime A. B. nurodė tikrovę atitinkančias aplinkybes. Juo labiau, kad remiantis apeliacinio skundo argumentais, reikėtų teigti, kad važiuodamas į Alytų, A. B. skambino asmeniui, kuris jam buvo parvežęs pardavimui kelis automobilius iš Vokietijos (Ž. Š.), tam, kad galėtų melagingai pranešti, jog buvo sustabdytas policijos pareigūno dėl greičio viršijimo, o tai yra keistas ir logiškai nepaaiškinamas elgesys.

12. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji nurodo, kad remtis ikiteisminio tyrimo metu A. B. duotais paaiškinimais negalima dar ir dėl to, kad iš karto po įvykio jis buvo verčiamas policijos pareigūnų pasakyti, kad davė kyšį, jam buvo grasinama, nebuvo garantuota teisė turėti gynėją, todėl parodymus jis davė ne laisva valia. S. T. taip pat pažymi, kad antra A. B. apklausa, vykusi 2019 m. gruodžio 10 d., buvo atlikta neteisėtai, pažeidžiant BPK nuostatas, nepranešus nuteistajam apie jo teises ir neužtikrinus gynėjo dalyvavimo, o pranešimas apie įtarimą jam buvo įteiktas tik po apklausos. Šiems apeliacinių skundų argumentams negalima pritarti.

13. Priešingai nei teigia apeliantai, bylos medžiaga nustatyta, kad A. B. apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos laikantis visų įstatymo reikalavimų. Antai įtariamojo teisės, tarp jų ir teisė turėti gynėją, A. B. pirmą kartą buvo išaiškintos 2019 m. rugpjūčio 1 d., 16.24 val. (t. 1, b. l. 140–144). 2019 m. rugpjūčio 2 d. įtariamajam dar kartą, pasirašytinai buvo išaiškinta teisė turėti gynėją (t. 1, b. l. 149, 151). A. B. pareiškė, kad jam tinka Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja advokatė O. K. (t. 1, b. l. 149), kuriai dalyvaujant jis buvo apklaustas 2019 m. rugpjūčio 2 d. Perskaitęs apklausos protokolą, A. B. savo ranka užrašė, kad jo nurodytos aplinkybės yra užfiksuotos teisingai. Nei jis pats, nei jo gynėja pareiškimų ar pastabų nei dėl apklausos procedūros, nei dėl protokolo turinio nepareiškė (t. 1, b. l. 123–155, 156). Po apklausos, 2019 m. rugpjūčio 2 d., 13.02 val., A. B. buvo paleistas iš sulaikymo (t. 1, b. l. 117), paskiriant jam kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti (t. 1, b. l. 173). Pažymėtina, kad nepaisant to, kad anot A. B., prieš 2019 m. rugpjūčio 2 d. vykusią apklausą prieš jį buvo vartojamas psichologinis smurtas, žymiai išsamesnius parodymus jis davė ne pirmos, bet antros savo apklausos metu, kuri vyko praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams po įvykio, A. B. būnant laisvėje. Būtent šios apklausos metu nuteistasis aiškiai nurodė supratęs, kad viršijo greitį 50 km/val., nes jam apie tai pranešė S. T.; paaiškino, kad bendrų pažįstamų jis ir policijos pareigūnas pradėjo ieškoti pastarojo iniciatyva; patvirtino, kad paaiškėjus, jog jie abu pažįsta V. N., jis buvo paleistas, supratęs, kad turės per šį asmenį perduoti jį paleidusiam policijos pareigūnui kyšį (t. 1, b. l. 164).

14. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su S. T. apeliacinio skundo argumentais dėl 2019 m. gruodžio 10 d. atliktos A. B. apklausos neteisėtumo. Remiantis detaliais metaduomenimis, byloje nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 10 d., 14.18 val., t. y. prieš apklausos pradžią, A. B. eilinį kartą buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau jis pareiškė, kad apklausos metu gynėjo atsisako (t. 1, b. l. 159, 161). Tokį sprendimą nuteistasis patvirtino savo parašu. S. T. teisingai nurodo, kad pranešimas apie įtarimą A. B. 2019 m. gruodžio 10 d. buvo įteiktas po jo apklausos (15.53 val. kai apklausa buvo baigta 15.50 val. (t. 1, b. l. 162), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje yra visiškai teisingai pažymima, jog pirminis pranešimas apie įtarimą A. B. buvo įteiktas dar 2019 m. rugpjūčio 2 d. (t. 1, b. l. 151). 2019 m. gruodžio 10 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą (t. 1, b. l. 161) savo turiniu iš esmės niekuo nesiskyrė nuo įteikto dar prieš keturis mėnesius, todėl kalbėti apie A. B. teisės į gynybą pažeidimą šiuo atveju nėra jokio pagrindo. Kita vertus, įstatymas nenustato konkretaus pranešimo apie įtarimą asmeniui įteikimo laiko ir nesieja jo nei su kaltininko apklausa, nei su kitų procesinių veiksmų atlikimu, palikdamas tai prokuroro diskrecijai.

15. Esant šioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam ne kartą buvo išaiškinta teisė turėti gynėją; pirminė A. B. apklausa vyko advokato akivaizdoje; apklausiant jį pakartotinai jis pats atsisakė nuo gynėjo dalyvavimo; visi apklausos protokolai pasirašyti paties A. B., patvirtinant tokių apklausų metu duotų parodymų teisingumą; apie prieš jį vartotą psichologinį smurtą A. B. prakalbo tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, prieš tai jokių skundų dėl galbūt neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų neteikė, pretenzijų nereiškė, darytina pagrįsta išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis buvo apklausiamas laikantis BPK reikalavimų, parodymus davė laisva valia, tad nesiremti jo paaiškinimais, kurie atitinka kitais pirmiau išanalizuotais įrodymais byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo.

16. Šiame procesiniame sprendime jau buvo minėta, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme A. B. nurodė visiškai kitokias įvykio aplinkybes nei ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistasis neigė bet kokio pokalbio su S. T. apie bendrus pažįstamus buvimą, greičio viršijimo faktą ir kt. (žr. 9 p.), tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad be kito nuteistojo, S. T., parodymų, tokių A. B. paaiškinimų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Teisminio bylos nagrinėjimo metu S. T. nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d., apie 10 val., pamatė iš priekio atvažiuojantį šviesios spalvos automobilį, kurio vairuotojas pristabdė greitį ir susimėtė. Anot nuteistojo, tai jam sukėlė įtarimą, todėl jis sustabdė minėtą automobilį. Paklausė vairuotojo kas nutiko, o šis atsakė, kad valgė čebureką, dėl to taip pasielgė. S. T. teigė, kad paprašė A. B. pateikti dokumentus, o kol šis jų ieškojo, pradėjo jį kalbinti, siekdamas įsitikinti kalbos rišlumu ir pan. Patikrinus dokumentus, paleido vairuotoją, nes neturėjo už ką jį bausti. S. T. taip pat paaiškino, kad vėliau buvo spaudžiamas policijos pareigūnų pripažinti savo kaltę, tačiau to nepadarė (t. 2, b. l. 136–137). Ikiteisminio tyrimo metu S. T. pasinaudojo savo teise atsisakyti duoti parodymus, pirmosios instancijos teisme atsisakė atsakinėti į bet kokius papildomus klausimus.

17. Įvertinusi nuteistųjų teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus, tiek kiekvienus jų atskirai, tiek kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino juos kaip nuteistųjų gynybinę taktiką. Pritardama pastarajam skundžiamo nuosprendžio teiginiui, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad priešingai nei A. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai, teisme nuteistųjų nurodytos faktinės įvykio aplinkybės neatitinka jokių kitų bylos duomenų. Antai S. T. teigė, kad sustabdė A. B. vairuotą automobilį dėl to, kad šis sulėtino greitį ir susimėtė, tačiau byloje esančiu 2019 m. rugsėjo 26 d. vaizdo įrašo apžiūros protokolu, kuris buvo pagarsintas teisminio bylos nagrinėjimo metu ir dėl kurio turinio gynyba nereiškė jokių prašymų ir (ar) prieštaravimų (t. 2, b. l. 128), byloje nustatyta, kad A. B. vairuotas automobilis greitai artėjo link policijos pareigūnų, o paskui pradėjo lėtinti greitį (t. 1, b. l. 108). Jokio automobilio susimėtymo, apie kurį teisme kalbėjo tiek A. B., tiek S. T., vaizdo įraše neužfiksuota. Atkreiptinas dėmesys, kad apie tai, jog susimėtė pamatęs policijos pareigūną, ikiteisminio tyrimo metu nieko nebuvo nurodęs ir pats A. B.. Pastarasis ir pirmos, ir antros savo apklausų metu, apibūdindamas jo sustabdymo priežastį, aiškiai atkartojo S. T. jam pasakytus žodžius: „Ar žinai, berneli, kiek viršijai greitį?“. Analogiškas aplinkybes nuteistasis nurodė ir liudytojui Ž. Š. bei savo K. R. rašytame SMS pranešime. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad A. B. vairuoto automobilio sustabdymo priežastimi tapo jo viršytas važiavimo greitis, o ne čebureko valgymas, kaip nurodė nuteistieji pirmosios instancijos teisme.

18. Tokią išvadą netiesiogiai patvirtina ir byloje nustatyta S. T. ir A. B. bendravimo trukmė – septynios minutės (nuo 10.04 val. iki 10.11 val., kai policijos automobilis pradėjo važiuoti) (t. 1, b. l. 108). Pažymėtina, kad remiantis liudytojo R. K. parodymais, per tą laiką jis sustabdė dvi ar tris transporto priemones, kurių vairuotojus įspėjo ir paleido. Pasak liudytojo, vieno automobilio vairuotojas jį pamatęs, lyg ir sumanevravo, kitas galbūt važiavo be šviesų (t. 2, b. l. 85). Taigi liudytojo R. K. nurodomos kitų vairuotojų sustabdymo priežastys ir pasekmės (sumanevravo, bet įspėjęs paleido) iš esmės atitinka S. T. nurodytas su A. B. sustabdymu susijusias aplinkybes, bet S. T. pokalbis su A. B. truko kelis kartus ilgiau nei analogiško turinio jo kolegos pokalbis su kitais vairuotojais. Kaip jau buvo minėta, per tą patį laiko tarpą R. K. spėjo patikrinti ir paleisti net tris vairuotojus, o S. T. visą laiką bendravo tik su A. B., o tai leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistųjų pokalbio turinys skyrėsi nuo R. K. pokalbių su kitų jo sustabdytų transporto priemonių vairuotojais ir buvo kitoks nei nuteistieji nurodė pirmosios instancijos teisme.

19. Apeliaciniuose skunduose abu nuteistieji taip pat itin akcentuoja tą aplinkybę, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. B. iš tikrųjų viršijo nustatytą leistiną važiavimo greitį kaltinime nurodytu laiku, o tai, anot apeliantų, reiškia, kad jiems nebuvo dėl ko tartis – nesant pažeidimo, A. B. neturėjo jokio pagrindo tartis dėl kyšio davimo, o S. T. – dėl tokio kyšio priėmimo. Su tokiais argumentais negalima sutikti. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas V. N. parodė, kad policijos automobiliuose sumontuota įranga parodo atvažiuojančio automobilio greitį anksčiau negu vaizdą. Jeigu policijos pareigūnas nenuspaus atitinkamo mygtuko, ištisinis vaizdas nebus įrašytas. Anot liudytojo, vaizdas išlieka tik tuo atveju, kai įsikiša pareigūnas ir užfiksuoja monitoriuje matomą vaizdą paspausdamas mygtuką. Be tokio pareigūno įsikišimo pažeidimas nėra fiksuojamas, į policijos serverį jokia informacija nepatenka. Liudytojas taip pat patvirtino, kad nenuspaudus mygtuko ir neužfiksavus pažeidimo, nėra pagrindo rašyti administracinio nusižengimo protokolą (t. 2, b. l. 88–89). Liudytojas R. K. patvirtino, kad greičio viršijimo faktą įvykio dieną turėjo fiksuoti S. T.. Pas jį buvo tam būtina klaviatūra su atitinkamu mygtuku (t. 23, b. l. 85).

20. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad nustatyto greičio viršijimas policijos automobilyje sumontuota įranga nebuvo fiksuojamas automatiškai. Tam buvo būtinas policijos pareigūno, šiuo konkrečiu atveju S. T. įsikišimas, laiku paspaudžiant mygtuką ir vėliau išsiunčiant šiuos duomenis į policijos duomenų bazę (serverį). Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, tai, kad A. B. įvykdytas teisės pažeidimas nebuvo tinkamai užfiksuotas ne paneigia, o, įvertinus šį faktą kitų pirmiau aptartų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, iš esmės patvirtina susitarimo tarp S. T. ir A. B. buvimą. Priešingu atveju, S. T. nustatyta tvarka užfiksavus pažeidimą taip, kad tie duomenys išliktų policijos duomenų bazėje ir taptų prieinamais kitiems policijos pareigūnams, A. B. negalėtų išvengti administracinės atsakomybės. Jam bet kuriuo atveju būtų surašytas administracinio nusižengimo protokolas, nes tai priklausytų ne tik nuo S. T., o nuteistųjų susitarimas netektų prasmės.

21. Apeliaciniame skunde S. T. taip pat pažymi, kad automobiliui viršijant važiavimo greitį, monitoriuje, kuriame rodomas automobilių greitis, užsidega raudona spalva ir to nepastebėti neįmanoma. Anot nuteistojo, iš byloje esančios vaizdo medžiagos matyti, kad prieš stabdant A. B. automobilį, ekrane raudonai šviečiančių skaičių nesimatė. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. 2019 m. rugsėjo 26 d. vaizdo įrašo apžiūros protokolas patvirtina, kad peržiūrėjus policijos pareigūnų R. K. ir S. T. automobilio viduje darytą vaizdo įrašą tyrimui reikšmingų aplinkybių nustatyti nepavyko, nes buvo pakeltas tarp priekinių sėdynių esančios daiktadėžės dangtis (porankis), kuris užstojo visą priekyje buvusį vaizdą (t. 1, b. l. 109), taip pat ir ekraną, kurį apeliaciniame skunde mini apeliantas, teigdamas, kad A. B. važiavo leistinu greičiu.

22. Įvertinus byloje surinktais duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra įrodyta, jog 2019 m. rugpjūčio 1 d., apie 10.10 val., A. B. susitarė su valstybės tarnautoju S. T. netiesiogiai, per bendrus pažįstamus, ateityje perduoti pastarajam kyšį už S. T. neteisėtą neveikimą (A. B. padaryto administracinio nusižengimo nefiksavimą ir administracinės nuobaudos jam neskyrimą), o S. T. savo ruožtu susitarė su A. B. iš jo netiesiogiai, per bendrus pažįstamus ateityje paimti kyšį už savo pirmiau aptartą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Nors apeliantai nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atlikdami jiems inkriminuojamus veiksmus jie veikė tiesiogine tyčia, o jų susitarimas dėl kyšio davimo (priėmimo) atitiko tokiam susitarimui keliamus reikalavimus (buvo aiškus ir konkretus), šie argumentai nepaneigia pirmiau nurodytos išvados pagrįstumo.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens kaltės turinys, subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai, atskleidžiami vertinant ne tik paties kaltininko parodymus ir jo paaiškinimus apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, bet ir vertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją ir pan. Pastarieji šiuo konkrečiu atveju – A. B. pokalbiai; žinutės rašymas ir jos turinys; iš karto po bendravimo su S. T. tarimasis dėl susitikimo su jį gerai pažįstančiu asmeniu, su kuriuo pats nuteistasis anksčiau nepalaikė jokių ryšių; S. T. A. B. pažeidimo nefiksavimas; pokalbio su A. B. inicijavimas, siekiant surasti bendrus pažįstamus; negalėjimas aiškiai nurodyti A. B. sustabdymo priežasčių ? leidžia pagrįstai teigti, kad A. B. ir S. T. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad tariasi dėl kyšio S. T. per bendrus pažįstamus ateityje perdavimo už pastarojo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, ir norėjo taip veikti.

24. Apeliantai yra teisūs teigdami, kad inkriminuojant nusikalstamų veikų, nustatytų BK 227 straipsnio 2 dalyje ir BK 225 straipsnio 2 dalyje, požymį – susitarimą duoti ir priimti kyšį ? būtina atskleisti ne tik šio susitarimo esmę, bet ir konkretų jo turinį. Kasacinėje praktikoje pažymima, jog susitarimas priimti (duoti) kyšį yra vienas iš objektyviųjų papirkimo ir kyšininkavimo požymių, todėl būtina nustatyti susitarimą dėl kyšio priėmimo (davimo) laiko, būdo, vietos, bendrų veiksmų, siekiant susitarimo suderinimo ir įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-530/2005, Nr. 2K-486-693/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptartais byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad S. T. ir A. B. sudarytas susitarimas atitiko minėtus požymius. Nuteistieji aiškiai suvokė, kad kyšis S. T. bus perduotas per jo ir A. B. bendrą pažįstamą, o pastarasis (A. B.) nedelsiant ėmėsi veiksmų šiam susitarimui įgyvendinti. Taigi jų susitarimas buvo realus. Tačiau apeliantai pagrįstai nurodo, kad minėto susitarimo metu nebuvo apibrėžtas S. T. gautinos materialinės naudos dydis.

25. Vadovaujantis BK 320 straipsnio 4 dalimi, kyšis yra bet koks turtinės ar kitokios asmeninės naudos sau ar kitam asmeniui siekimas (materialios ar nematerialios, turinčios ekonominę vertę rinkoje ar tokios vertės neturinčios) forma išreikštas neteisėtas ar nepagrįstas atlygis už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą ar neteisėtą veikimą arba neveikimą vykdant įgaliojimus. Bylos medžiaga patvirtina, kad susitardamas su A. B., S. T. suprato, jog už savo neteisėtą neveikimą ateityje per bendrą pažįstamą gaus kyšį, t. y. turtinę naudą sau, o A. B. suvokė, kad turės pastarajam sumokėti, tačiau sutiktina, kad nuteistųjų pokalbio metu kaltinime nurodytas kyšio dydis – 100 Eur – nebuvo įvardintas. Tokią išvadą patvirtina liudytojo Ž. Š. parodymai, kur jis nurodė, kad jam skambino A. B. ir klausė, ar 100 Eur pakaks sumokėti jį paleidusiam policijos pareigūnui; telefono apžiūros protokolas, kuris patvirtina kad A. B. Ž. Š. skambino po savo pokalbio su S. T.; ikiteisminio tyrimo metu duoti A. B. parodymai, kur jis paaiškino, kad policijos pareigūnas nebuvo įvardinęs pinigų sumos, o jis iš pokalbio turinio tik suprato, kad vėliau per jų bendrą pažįstamą turės sumokėti S. T. kažkokią pinigų sumą. Byloje surinktais įrodymais taip pat nustatyta, kad A. B. kontaktavo su V. N., tačiau nėra įrodyta, kad jis būtų perdavęs pastarajam kažkokią pinigų sumą, juo labiau tiksliai 100 Eur.

26. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad nuteistieji sudarydami realų susitarimą dėl kyšio davimo (priėmimo) neįvardino jo dydžio, darytina išvada, kad jų veiksmai turi būti kvalifikuojami ne pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (S. T.) ir BK 227 straipsnio 2 dalį (A. B.), o pagal tų pačių teisės normų ketvirtąsias dalis, reglamentuojančias baudžiamąją atsakomybę už susitarimą priimti ir duoti mažiausio dydžio kyšį (mažesnės negu 1 MGL vertės). Toks sprendimas atitinka šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką ir teisės principą, pagal kurį visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-506-788/2015).

27. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad nepadaręs įrodymų tyrimo ir vertinimo klaidų, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas S. T. veiksmus pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, o A. B. – pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų veiksmai atitinka baudžiamųjų nusižengimų, nustatytų atitinkamai BK 227 straipsnio 4 dalyje ir 225 straipsnio 4 dalyje požymius.

28. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-P-36/2010, Nr. 2K-42-942/2016, Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-526/2014, Nr. 2K-441/2014, Nr. 2K-262/2014, Nr. 2K-7-304-976/2016).

29. Nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-112-697/2016, Nr. 2K-44-648/2016, Nr. 2K-42-942/2016, Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-262/2014, Nr. 2K-102/2014, Nr. 2K-7-304-976/2016). Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą ,,faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, Nr. 2K-8-696/2016, Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-197/2014, Nr. 2K-262/2014, Nr. 2K-282/2013, Nr. 2K-651/2012, Nr. 2K-381/2011, Nr. 2K-233/2008, Nr. 2K-7-304-976/2016).

30. Kita vertus, tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (neįspėjus apie tai gynybos) asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, Nr. 2K-8-696/2016, Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-197/2014, Nr. 2K-262/2014, Nr. 2K-282/2013, Nr. 2K-651/2012, Nr. 2K-381/2011, Nr. 2K-233/2008, Nr. 2K-7-304-976/2016).

31. Nagrinėjamoje byloje S. T. ir A. B. iš anksto nebuvo pranešta apie jų veiksmų perkvalifikavimo galimybę, tačiau nepaisant to, atsižvelgusi į tokį apeliacinės instancijos teismo sprendimą nulėmusias priežastis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju nuteistųjų teisė į gynybą ir teisė žinoti kuo jie yra kaltinama nebuvo pažeista. Pakeičiant S. T. ir A. B. veikos kvalifikavimą yra siekiama ištaisyti teisės taikymo klaidą. Pažymėtina, kad perkvalifikavus apeliantų veiksmus, jiems pareikštuose kaltinime nurodytos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės iš esmės išlieka nepakitusiomis, todėl nėra pagrindo manyti, kad jiems pranešus apie tokią galimybę, nuteistųjų gynyba galėtų būti kitokia. Šios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose, neigdami savo kaltę, teigė, kad jokio susitarimo tarp jų iš viso nebuvo, konkrečių argumentų dėl kyšio dydžio nenurodė ir šios kaltinimo aplinkybės atskirai neginčijo.

32. Neigdamas savo kaltę S. T. taip pat akcentavo, kad įvykio dieną pranešti budėtojui apie sustabdytas transporto priemones, jų tikrinimo vietą, transporto priemonės markę, jos valstybinius numerius, stabdymo priežastį, turėjo ne jis, o kartu su juo dirbęs R. K., kuriam vėliau buvo paskirta tarnybinė nuobauda dėl šios pareigos nevykdymo. Be to, pasak apelianto, 2020 m. liepos 1 d. kaltinime nurodyta Policijos patrulių veiklos instrukcija neteko galios ir patrulis pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą nebeturi pareigos pranešti apie sustabdytą transporto priemonę. Atsakydama į šiuos nuteistojo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad policijos pareigūnai, kaip ir kiti valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalo laikytis jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, galiojančių atitinkamų veiksmų atlikimo metu. Kita vertus, S. T. kaltinime nurodyta aplinkybė dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 28 punkte įtvirtintos policijos patrulio pareigos nevykdymo, šiuo konkrečiu atveju, kaltinant S. T. susitarimu ateityje per bendrus pažįstamus priimti kyšį, neturi reikšmės jo baudžiamajai atsakomybei ir veikos kvalifikavimui. Abiejų instancijų teismams nustačius, jog S. T. už tai, kad nebūtų nustatyta tvarka įformintas A. B. padarytas administracinis nusižengimas, nustatytas ANK 416 straipsnio 5 dalyje, ir siekdamas už tai gauti kyšį, susitarė su A. B. iš jo netiesiogiai, per bendrus pažįstamus asmenis ateityje priimti kyšį, darytina išvada, kad S. T. veiksmai atitinka kyšininkavimo sudėtį, nepriklausomai nuo jam nustatytos pirmiau minėtos pareigos (ne)vykdymo.

33. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias nuteistųjų įvykdytų veikų – papirkimo (BK 227 straipsnio 4 dalis) ir kyšininkavimo (BK 225 straipsnio 4 dalis) – padarymo aplinkybes:

34. A. B. 2019 m. rugpjūčio 1 d., apie 10.10 val., kelio Kaunas–Prienai–Alytus atkarpoje ties Kelmanonių kaimu, Alytaus seniūnijoje, Alytaus rajono savivaldybėje, kai buvo sustabdytas jo vairuojamas automobilis „Volkswagen Passat“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) už greičio viršijimą, sėdėdamas savo automobilyje, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už Kelių eismo taisyklių pažeidimą – greičio viršijimą bei prašydamas, kad nebūtų nustatyta tvarka įformintas jo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 416 straipsnio 5 dalyje, susitarė su valstybės tarnautoju – Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausiuoju patruliu S. T. netiesiogiai, per bendrus pažįstamus ateityje perduoti S. T. mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį už valstybės tarnautojo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, kad nebūtų užfiksuotas ir įformintas jo padarytas administracinis nusižengimas ir jis būtų paleistas.

35. S. T., būdamas valstybės tarnautojas – dirbdamas Alytaus apskrities VPK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausiuoju patruliu, vykdydamas suteiktus įgaliojimus ir patruliuodamas tarnybiniu automobiliu „Škoda Superb“, atitikties Nr. A 1822, 2019 m. rugpjūčio 1 d., apie 10.10 val., kelio Kaunas–Prienai–Alytus atkarpoje ties Kelmanonių kaimu, Alytaus seniūnijoje, Alytaus rajono savivaldybėje, sustabdė automobilį „Volkswagen Passat“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) kurį, viršydamas nustatytą leistiną greitį, vairavo A. B.. Tuoj pat po to, priėjęs prie sustabdyto automobilio vairuotojui nurodė, kad pastarasis pažeidė Kelių eismo taisykles – vairavo transporto priemonę viršydamas nustatytą greitį ? bei už savo, kaip pareigūno, neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, o būtent už tai, kad nebūtų nustatyta tvarka įformintas A. B. padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 416 straipsnio 5 dalyje, ir siekdamas už tai gauti kyšį, A. B. nurodė ieškotis bendrų pažįstamų, per kuriuos jis galėtų pinigus paimti, ir ten pat A. B. sutikus tokius asmenis susirasti ir per juos perduoti kyšį, susitarė su A. B. iš jo netiesiogiai, per bendrus pažįstamus asmenis ateityje priimti mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį savo naudai už šį neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus bei, nefiksavęs ir neįforminęs administracinio nusižengimo, jį paleido.

Dėl BPK reikalavimų laikymosi ikiteisminio tyrimo metu

36. Didelė dalis nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų skiriama ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu padarytiems procesiniams pažeidimams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tam tikrų procesinių pažeidimų ir procesinių klaidų ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta, tačiau jie nebuvo esminiai ir neturėjo lemiamos įtakos ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso teisėtumui ir teisingumui.

37. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde teigia, kad: 1) jis buvo sulaikytas neteisėtai, nes šis procesinis veiksmas buvo atliktas net nepradėjus ikiteisminio tyrimo; 2) iš karto po įvykio, policijos pareigūnams atvykus į jo namus, jis buvo verčiamas pasakyti, jog davė kyšį, jam buvo grasinama, kad jei neprisipažins, bus sulaikytas, jam nebuvo leista į policijos komisariatą vykti savo automobiliu. Nuteistasis S. T. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad A. B. iki pirminės apklausos buvo apklaustas du kartus: savo namuose ir policijos komisariate kaip nukentėjusysis, tinkamai šios apklausos net neįforminus, o tai, apelianto nuomone, patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo kryptingas ir neteisėtas. Tokie apeliantų teiginiai yra nepagrįsti.

38. BPK 2 straipsnyje numatyta pareiga atskleisti nusikalstamas veikas tenka prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms, kurios kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ikiteisminio tyrimo duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, surenkami atliekant BPK numatytus tyrimo ir kai kuriuos procesinės prievartos veiksmus. Ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai sprendžia kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus konkrečioje byloje atlikti, kad greitai ir išsamiai būtų atskleista nusikalstama veika ir nustatyti kalti asmenys.

39. Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 168 straipsnio 1 dalimi, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenų patikslinimui gali atlikti veiksmus, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis. Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaip liudytojas apklaustas Ž. Z. patvirtino, kad gavus informaciją, jog galbūt buvo kyšininkaujama ir bandyta papirkti pareigūną, pas A. B. buvo nuvykta siekiant patikslinti gautus duomenis dėl galbūt įvykdyto nusikaltimo (t. 2, b. l. 112–116). Analogiškas aplinkybes dėl važiavimo pas A. B. priežasčių nurodė ir kartu su kolegomis pas jį važiavęs policijos pareigūnas M. K.. Anot pastarojo, išdėsčius nuteistajam policijos pareigūnams žinomas įvykio aplinkybes, A. B. jas patvirtino ir papasakojo nagrinėjamoje byloje tiriamo įvykio detales (t. 2, b. l. 132–134). Abu pareigūnai taip pat nurodė, kad nuteistajam buvo pasiūlyta nuvažiuoti į policijos komisariatą tam, kad būtų tinkamai užfiksuoti jo paaiškinimai, ir jis geranoriškai sutiko. Liudytojų teigimu, jokia prievarta prieš A. B. nebuvo naudota, o įtariamojo teisės išaiškintos tik atvežus jį į policijos komisariatą dėl to, kad buvo tikimasi, jog A. B. išsamiai nurodžius įvykio aplinkybes, jis galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 227 straipsnio 6 dalimi. Priešingai nei teigia apeliantai, bylos medžiaga patvirtina tokius policijos pareigūnų parodymus.

40. Liudytojai Ž. Z. ir M. K. neneigė, kad prieš išaiškinant A. B. įtariamojo teises (t. 1, b. l. 140–144), su juo buvo bendrauta kaip su nukentėjusiuoju tol, kol jis atsisakė bendradarbiauti su teisėsauga ir kategoriškai atsisakė duoti parodymus prieš asmenį, per kurį turėjo perduoti S. T. kyšį. Tuomet buvo surašytas jo laikinojo sulaikymo protokolas (t. 1, b. l. 169) ir išaiškintos visos įtariamojo teisės, tarp jų ir teisė turėti gynėją (t. 1, b. l. 140–144). Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad prieš 2019 m. rugpjūčio 2 d. apklausą A. B. ir policijos pareigūno pokalbiai nebuvo tinkamai įforminti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nė viena iš nuteistojo galbūt nurodytų tyrimui reikšmingų aplinkybių nebuvo panaudota prieš jį proceso metu, šis pažeidimas nelaikytinas esminiu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokiais veiksmais buvo pažeista A. B. teisė į gynybą ir (ar) jis buvo verčiamas duoti parodymus prieš save. Priešingai, šiame procesiniame sprendime jau buvo minėta (žr. 16–17 p.), kad žymiai išsamesnius parodymus, kuriais buvo grindžiamas nuteistiesiems pareikštas kaltinimas ir jiems vėliau priimtas apkaltinamasis nuosprendis, A. B. davė 2019 m. gruodžio 10 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši byloje nustatyta aplinkybė tuo pačiu paneigia A. B. apeliacinio skundo argumentus, kur jis nurodo, kad policijos pareigūnams atvažiavus pas jį į namus, A. B. buvo verčiamas duoti parodymus, jam buvo grasinama ir pan., nes tokiu atveju reikėtų teigti, kad praėjus keturiems mėnesiams po įvykio ir visą tą laiką nuteistajam būnant laisvėje, jis nurodė daugiau tyrimui reikšmingų aplinkybių nei, anot jo, patirdamas policijos pareigūnų psichologinį smurtą.

41. Nagrinėjamų skundų kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad vadovaujantis BK 227 straipsnio 6 dalimi, asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tuo atveju, jei jis pranešė teisėsaugos institucijai reikšmingą informaciją iki jo pripažinimo įtariamuoju. Kaip jau buvo minėta, liudytojas Ž. Z. parodė, kad A. B. buvo nedelsiant išaiškinta jo procesinė padėtis, jam aiškiai nurodžius, kad jis neduos parodymų prieš jo ir S. T. bendrą pažįstamą. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2019 m. rugpjūčio 2 d., 16.03 val., buvo surašytas A. B. laikino sulaikymo protokolas, 16.24 val. jam buvo išaiškintos visos įtariamojo procesinės teisės. A. B. apklausa buvo atlikta sekančią dieną, tačiau byloje nustatyta, kad tą lėmė ne policijos pareigūnų siekis priversti A. B. duoti parodymus prieš jo valią, o tai, kad pastarasis neturėjo gynėjo, o pirmiau nurodyti procesiniai veiksmai buvo atliekami besibaigiant darbo dienai. Nepaisant to dar tą pačią dieną, 2019 m. rugpjūčio 1 d., buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su prašymu parinkti gynėją A. B. (t. 1, b. l. 145). 2019 m. rugpjūčio 2 d., 9.25 val., Ž. Z. buvo informuotas apie tai, kad A. B. parinkta advokatė O. K., o jau 10.20 val. buvo pradėta nuteistojo apklausa, po kurios jis buvo paleistas į laisvę, paskyrus kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti (t. 1, b. l. 146, 153–154, 173–174). Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo teigti, kad A. B. teisės buvo suvaržytos pažeidžiant BPK reikalavimus, galbūt siekiant neteisėtai paveikti nuteistąjį ir (ar) palaužti jo valią.

42. Tokią teisėjų kolegijos išvadą netiesiogiai patvirtina ir liudytojo Ž. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis nurodė, jog pokalbio metu A. B. jam buvo minėjęs iš pradžių visiškai pripažinęs savo kaltę, o vėliau nusprendė neprisipažinti, nes „jam niekas nieko nepadarys“ (t. 1, b. l. 13–14).

43. Teigdamas, kad atvažiavę pas jį į namus policijos pareigūnai vartojo prieš jį prievartą, A. B. akcentuoja, kad iš jo buvo paimtas mobilusis telefonas, taip pat jis buvo išvežtas į policijos komisariatą policijos automobiliu. Šiems argumentams negalima pritarti. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas M. K. parodė, kad kelionės į policijos komisariatą metu A. B. telefonas buvo pas jį, o ikiteisminio tyrimo pareigūnams jis buvo perduotas vėliau, jiems atvykus į Alytų. Pastarąją aplinkybę patvirtina reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriuo nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d., 16.31 val. A. B. pats atidavė policijos pareigūnams turėtą mobiliojo ryšio telefoną Samsung (t. 1, b. l. 68). Byloje taip pat nustatyta, kad į policijos komisariatą A. B. buvo atvežtas policijos automobiliu, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad prieš nuteistąjį buvo vartota prievarta. Kita vertus, iš laikino sulaikymo protokolo matyti, kad A. B. atsisakius bendradarbiauti su teisėsauga, jo sulaikymo protokole buvo užfiksuotas ilgesnis jo sulaikymo laikas, į pastarąjį laikotarpį įskaičius ir tą laiką, kai A. B. procesinė padėtis nagrinėjamoje byloje dar nebuvo aiški.

44. Apeliaciniuose skunduose taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad remiantis detaliais metaduomenimis, ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas tik 16.46 val., t. y. po A. B. sulaikymo. Taigi, anot nuteistojo, jis buvo sulaikytas tam nesant jokio teisinio pagrindo. Šie argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. A. B. teisingai nurodo, kad remiantis metaduomenimis ikiteisminio tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas 16.46 val., tiksliau tuo laiku Integruotojo baudžiamojo proceso sistemoje (toliau – IBPS) buvo surašytas tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (t. 1, b. l. 1–3). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad esant tokiam nežymiam laiko skirtumui – laikino sulaikymo protokolas IBPS registruotas 16.03 val., teisių įtariamajam išaiškinimo protokolas 16.24 val. – negalima daryti kategoriškos išvados dėl tikslaus ikiteisminio tyrimo pradžios laiko ir atitinkamai A. B. laikino sulaikymo (ne)teisėtumo. Minėtus nežymius laiko skirtumus galėjo nulemti elementarus pirmiau nurodyti procesinių dokumentų registravimo IBPS eiliškumas. Tokią išvadą patvirtina ir byloje esantis pranešimas prokurorui apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, kuris IBPS sistemoje buvo užregistruotas 16.14 val. (t. 1, b. l. 4–9), t. y. pusvalandžiu anksčiau nei apeliantų akcentuojamas dokumentas. Taigi remiantis šiais duomenimis, galima būtų teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne 16.46 val., kaip nurodo nuteistieji, bet 16.14 val.

45. Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad A. B. teisės ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržytos esant teisėtam pagrindui, nepažeidžiant proporcingumo reikalavimų.

Dėl teismo nešališkumo ir nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimo bei įrodymų vertinimo

46. Nuteistieji A. B. ir S. T. savo apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, netinkamai ištyrė ir įvertino surinktus įrodymus, nepagrįstai atmetė nuteistųjų prašymus dėl įrodymų rinkimo, išvadas pagrindė abejonėmis ir prielaidomis, dėl to buvo pažeisti BPK 1, 7, 20, 44 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 241 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nesilaikyta iš BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kylančio reikalavimo abejones aiškinti kaltinamojo naudai. Tokie apeliantų skundų teiginiai nepagrįsti.

47. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Objektyvusis nešališkumo principo aspektas reiškia ir tai, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Tačiau nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai. Pagal teismų praktiką nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-495/2014, Nr. 2K-67-746/2015, Nr. 2K-66-942/2017).

48. Nagrinėjamoje byloje dėl visų apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo asmeninį tendencingumą ar daryti išvadas apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistiesiems buvo išaiškinta teisė nušalinti teisėją, tačiau nušalinimo nei nuteistieji, nei jų gynėjai teismui (teisėjai) nepareiškė. Teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis apeliantų lūkesčių, negali būti laikomas teismo šališkumo įrodymu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014). Šiame procesiniame sprendime jau buvo minėta, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

49. Iš bylos medžiagos matyti, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visi proceso dalyvių pateikti prašymai buvo apsvarstyti, dėl jų priimti motyvuoti procesiniai sprendimai. Tai, kad teismas netenkino dalies nuteistųjų ir jų gynėjų prašymų, savaime negali būti traktuojama kaip šio teismo šališkumas ar įstatymų garantuojamų kaltinamųjų teisių suvaržymai, sutrukdę teisingai išnagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme. Teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės ar ryšio su byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, Nr. 2K-247/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas visus proceso dalyvių prašymus apsvarstė ir pagrindė dėl jų priimtus sprendimus, nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista nuteistųjų teisė į nešališką teismą ir pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatos.

50. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata įtvirtinta ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. EŽTT, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą, būtent jam neturėjus galimybės įgyvendinti savo gynybos teises. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos taikymą baudžiamame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-24/2014; 2K-455/2014 ir kt.).

51. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

52. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad šioje byloje teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tiesiogiai, išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos įrodymus: apklausė kaltinamuosius, liudytojus, paskelbė dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti (tarnybinius pranešimus ir kitus rašytinius bylos įrodymus), peržiūrėjo dalį vaizdo įrašų). Pirmosios instancijos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus visi proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, žinoti jų teisme duodamus parodymus, betarpiškai dalyvauti tiriant kitus įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jiems nustatytomis procesinėmis teisėmis ir jomis pasinaudojo.

53. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis S. T., nors dalies filmuotos ir garso medžiagos nebuvo galimybės peržiūrėti dėl techninių kliūčių, pirmosios instancijos teismas 2020 m. gegužės 20 d. teisiamajame posėdyje pavedė prokurorui patikslinti, ką būtent reikia perklausyti (t. 2, b. l. 118), kitame teismo posėdyje prokuroras išsamiai atskleidė kiekviename kompaktiniame diske esančios informacijos turinį ir, proceso dalyviams nepageidaujat jų peržiūrėti, pirmosios instancijos teismas daugiau jų netyrė (t. 2, b. l. 125–126). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 7 ir 242 straipsnių nuostatų.

54. Skundžiamame nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti tiek nuteistuosius kaltinantys, tiek juos teisinantys įrodymai, pateikta jų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos faktines bylos aplinkybes atitinkančios išvados dėl nuteisėtųjų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat pirmosios instancijos teismas aptarė ir gynybos versijas dėl byloje nagrinėjamų įvykių faktinių aplinkybių. Skundžiamo teismo nuosprendžio turinys rodo, kad teismo išvados pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma.

55. Nuteistojo A. B. apeliacinio skundo teiginiai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš pradžių buvo nuspręsta neperskaityti liudytojos K. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tačiau kitame teismo posėdyje šie parodymai vis dėlto buvo perskaityti, įrodo teismo šališkumą taip pat yra nepagrįsti. Kaip ir apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis negalėjo būti grindžiamas liudytojos K. R. parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų 2020 m. birželio 17 d. teisiamajame posėdyje dėl prokuroro prašymo pagarsinti liudytojos K. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, išklausius proceso dalyvių nuomonę, pirmosios instancijos teismas priėmė protokolinę nutartį netenkinti prokuroro prašymo (t. 2, b. l. 127–128). Tačiau jau kitame teismo posėdyje 2020 m. rugsėjo 8 d. baudžiamąją bylą nagrinėjanti teisėja, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė liudytojos K. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 134). Pažymėtina ir tai, kad iš minėto teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog nei nuteistieji, nei jų gynėjai jokių prieštaravimų ir pastabų dėl tokio parodymų garsinimo teismui neturėjo ir jų nereiškė. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pirmosios instancijos teismo teisėjos veiksmas buvo sąlygotas tarp šių teismo posėdžių padarytos pertraukos ir yra logiškai paaiškinamas, tačiau jokių būdu negali būti laikomas šališkumo įrodymu. Taigi, nors pirmosios instancijos teismo teisėja šiuo atveju nagrinėjant baudžiamąją bylą ir nebuvo nuosekli, tačiau skundžiamame nuosprendyje įrodinėjant nuteistųjų kaltę šiais liudytojos parodymais nebuvo remtasi.

56. Apeliantas taip pat nurodo, kad K. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta pažeidžiant nustatytus įstatymo reikalavimus, nes jai nebuvo išaiškinta teisė, vadovaujantis BPK 82 straipsnio nuostatomis, atsisakyti duoti parodymus prieš savo sugyventinį A. B.. Šis apelianto teiginys yra visiškai nepagrįstas. Bylos medžiaga nustatyta, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, K. R. aiškiai nurodė, kad A. B. yra jos pažįstamas, o ne draugas. Liudytoja patvirtino, kad jie kurį laiką gyveno kartu, bet apklausos metu kartu jau nebegyveno, todėl, pasak K. R., ji nelaikė jų pora (t. 1, b. l. 38). Esant šioms aplinkybėms, pačiai liudytojai kategoriškai teigiant, kad ji nebėra A. B. sugyventinė ir vėliau patvirtinus šias jos nurodytas aplinkybes savo parašu, apklausą vykdęs pareigūnas pagrįstai neaiškino jai BPK 82 straipsnio nuostatų, nes tam nebuvo teisinio pagrindo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šiais veiksmais nebuvo pažeistos BPK nuostatos. Kita vertus, teisėjų kolegijos jau buvo minėta, kad sprendžiant nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės klausimą pirmosios instancijos teismas nesirėmė šios liudytojos parodymais. Šiuo įrodymų šaltiniu nebuvo remtasi ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu.

57. Nuteistojo S. T. teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esanti klaida dėl S. T. gyvenamosios vietos adreso įrodo teismo šališkumą, taip pat yra nepagrįsti. Apeliantas teisus, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra klaidingai nurodyta aplinkybė, kad jis gyvena deklaruotoje gyvenamojoje vietoje – Ežero g. 34, Viešnagių k., Miroslavo sen., Alytaus raj. sav., nes teisiamajame posėdyje nustatant pastarojo asmenybę, šis nurodė gyvenantis adresu Naujoji g. 110?21, Alytus (t. 2, b. l. 70). Tačiau teisėjų kolegija tokią pirmosios instancijos teismo klaidą vertina kaip techninio pobūdžio, kuri neturėjo įtakos teismo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

58. Įvertinus pirmiau aptartas byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, nepadarė esminiais pripažintinų procesinių pažeidimų.

Dėl nuteistiesiems skirtinų bausmių

59. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad A. B. įvykdė baudžiamąjį nusižengimą, nustatytą BK 227 straipsnio 4 dalyje, o S. T. – nustatytą BK 225 straipsnio 4 dalyje, iš naujo spręstinas nuteistiesiems skirtinų bausmių klausimas.

60. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

61. Skirdamas A. B. ir S. T. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į jų pavojingumo laipsnį, stadiją – A. B. ir S. T. įvykdė baudžiamuosius nusižengimus, padarytos veikos baigtos; į tai, kad byloje nėra nustatyta S. T. ir A. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių; jų kaltės formą ir rūšį – veikė tiesiogine tyčia; į nuteistųjų asmenybes – anksčiau neteisti, A. B. daug kartų baustas administracine tvarka, dažniausiai už leistino greičio viršijimą ir naudojimąsi mobilaus ryšio priemone (t. 1, b. l. 135–138). Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant A. B. ir S. T. už jų įvykdytus baudžiamuosius nusižengimus atitinkamai BK 227 straipsnio 4 dalies ir 225 straipsnio 4 dalies sankcijose nustatytą švelniausią bausmės rūšį – baudą, baudos dydį parenkant nuo BK 47 straipsnio 3 dalyje nustatyto šios bausmės vidurkio ir atsižvelgiant į BK 47 straipsnio 6 dalyje nustatytus reikalavimus.

62. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į A. B. skirtiną bausmę įskaitytinas laikinojo sulaikymo laikas – viena para – kuris atitinka 2 MGL dydžio baudą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistųjų A. B. ir S. T. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalį dėl A. B. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir, perkvalifikavus jo veiką pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, paskirti jam 75 MGL (3 750 Eur) baudą.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į A. B. paskirtą bausmę įskaityti jo laikinojo sulaikymo laiką – vieną parą – kuris atitinka 2 MGL dydžio baudą ir nustatyti, kad A. B. paskirtos galutinės baudos dydis sudaro 73 MGL (3 650 Eur).

Nustatyti, kad šiuo nuosprendžiu paskirtą baudą A. B. turi sumokėti per trijų mėnesių terminą, termino pradžią skaičiuojant nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 21 d. nuosprendžio paskelbimo dienos.

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalį dėl S. T. nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį ir, perkvalifikavus jo veiką pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, paskirti jam 90 MGL (4 500 Eur) baudą.

Nustatyti, kad šiuo nuosprendžiu paskirtą baudą S. T. turi sumokėti per trijų mėnesių terminą, termino pradžią skaičiuojant nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 21 d. nuosprendžio paskelbimo dienos.

Likusią Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.